Bendravardis
Bendravardis
Jhumpa Lahiri
Senelė, sužinojusi, kad Ašima laukiasi, suvirpėjo iš džiaugsmo, jog galės pavadinti pirmąjį šeimos sahibą. Tad Ašima su Ašoku nu- sprendė duoti vaikui vardą vėliau, kai gaus jos laišką…
Tačiau laikas bėgo, o laiško iš Indijos nebuvo. Amerikos biurokratai pareikalavo nedelsiant pavadinti berniuką. Apimtas panikos, tėvas nusprendė duoti jam savo mėgstamo rašytojo – Gogolio vardą. Užaugintas Amerikos priemiestyje, bet auklėtas pagal indų tradicijas, Gogolis panoro atsikratyti nepatogaus vardo ir pasipriešinti savo tėvų puoselėjamoms vertybėms.
Elegantiškas, subtilus ir jaudinantis bengalų kilmės rašytojos Jhumpos Lahiri romanas Bendravardis plėtoja autorei itin svarbias imigrantų patirčių, kultūrų sankirtų, ryšio tarp skirtingų kartų temas. Su stebėtinu įžvalgumu ji pasakoja ne tik apie vaikui parenkamo vardo svarbą ir tėvų puoselėjamas viltis, bet ir apie tai, kaip lėtai ir kartais skausmingai atrandame patys save.
Jhumpa Lahiri
Bendravardis
Albertui ir Oktavijui, kuriuos vadinu kitais vardais
„Skaitytojas turėtų suprasti, kad kitaip nutikti negalėjo, duoti kitą vardą buvo visiškai neįmanoma.“
Nikolajus Gogolis Apsiaustas
1 skyrius
1968-ieji
Tvankų rugpjūčio vakarą, likus dviem savaitėms iki kūdikio gimimo, Ašima Ganguli savo buto virtuvėje Centrinės aikštės apartamentuose į dubenį įpylė pūstų ryžių, žemės riešutų „Planters“ ir susmulkintų raudonųjų svogūnų. Paskui įbėrė druskos, pašlakstė citrinos sulčių, įmetė plonų žalios aitriosios paprikos griežinėlių, dar būtų įpylusi ir garstyčių aliejaus, bet jo neturėjo. Tokį mišinį moteris valgė per visą nėštumą, prisimindama užkandžius, kurie už skatikus laikraščių kūgeliuose pardavinėjami ant Kalkutos šaligatvių ir geležinkelio platformų visoje Indijoje. Net kai jos viduje beveik nebeliko vietos, ji norėjo tik tokio maisto. Paragavusi iš saujos, Ašima susiraukė – kaip visada kažko trūko. Ji įbedė tuščią žvilgsnį į lentą, ant kurios kabėjo virtuvės reikmenys – visi šiek tiek pasidengę riebalų sluoksniu, – ir laisvu sario galu nusišluostė prakaitą. Stovint ant pilko, taškuoto linoleumo grindų, jai skaudėjo ištinusias kojas, o nuo kūdikio svorio maudė dubenį. Moteris atidarė spintelę – jos lentynos buvo išklotos purvinu geltonais ir baltais langeliais išmargintu popieriumi, kurį ketino pakeisti, – ir paėmė dar vieną svogūną. Lupdama šviesiai raudoną lukštą, vėl susiraukė. Staiga jos pilve pasklido keista šiluma, paskui pilvas įsitempė taip smarkiai, kad ji susirietė ir, be garso žioptelėjusi, išmetė iš rankos svogūną, kuris bumbtelėjo ant grindų.
Nemalonus tempimas liovėsi, bet tuoj prasidėjo kitas, stipresnis. Nuėjusi į vonią, ant kelnaičių pamatė storą rusvo kraujo sluoksnį ir pašaukė savo vyrą. Ašokas, Masačusetso technologijų instituto elektros inžinerijos doktorantas, studijavo miegamajame, palinkęs virš kortų staliuko prie jų lovos krašto. Sustūmęs du vienodus čiužinius ir uždengęs juos raudono atspalvio violetiniu užtiesalu, jis buvo pasidaręs sau krėslą. Šaukdama vyrą, žmona neištarė jo vardo. Ašima niekada, galvodama apie savo vyrą, jo neįvardydavo, nors vardą žinojo puikiai. Ji paėmė jo pavardę, bet, laikydamasi moralės normų, netarė jo vardo. Bengalų žmonoms tai nepriimtina. Vyro vardas, kaip ir bučinys ar glamonė indų filme, priklauso intymiai sričiai, todėl jis netariamas, bet apdairiai kuo nors pakeičiamas. Tad, užuot pašaukusi Ašoką vardu, ji ištarė klausiamąjį sakinį, kurį apytikriai būtų galima išversti: „Ar girdi mane?“
Auštant sutuoktiniai išsikvietė taksi, kuris nuvežė juos tuščiomis Kembridžo gatvėmis, Masačusetso aveniu, pro Harvardo universiteto miestelį į „Oberno kalno“ ligoninę. Ašima užsiregistravo, atsakė į klausimus apie sąrėmių dažnumą ir trukmę, o Ašokas užpildė anketą. Sanitaras pasodino gimdyvę į kėdę su ratukais ir, pralėkęs pro spindinčius, ryškiai apšviestus koridorius, greitai įstūmė į liftą, kuris buvo daug erdvesnis už jos virtuvę. Gimdymo skyriuje slaugė nuvedė moterį į palatą koridoriaus gale prie jai skirtos lovos netoli lango, paprašė nusivilkti Muršidabado šilko sarį ir padavė gėlėtą medvilnės chalatą, kurį apsivilkusi ji sumišo, nes jis siekė tik iki kelių. Slaugė pasisiūlė sulankstyti sarį, bet susierzinusi, jog neįveikia šešių metrų slidžios medžiagos, sugrūdo jį į pilkai melsvą Ašimos lagaminą. Jos apžiūrėti atėjo gydytojas akušeris Ašlis, ištįsęs ir gražus kaip lordas Mountbatenas puikiais smėlio spalvos plaukais, atidengiančiais smilkinius. Kūdikio galvutė iš normalios padėties jau pradėjo leistis žemyn. Gydytojas pasakė, kad gimdymas dar ankstyvoje stadijoje, ji trimis centimetrais išsiplėtusi, pradeda stumti.
– Ką reiškia „išsiplėtusi“? – paklausė ji.
Gydytojas Ašlis pakėlė du suglaustus pirštus ir juos praskėtė, aiškindamas, kokį neįsivaizduojamai sunkų darbą turi atlikti kūnas, kad kūdikis išlįstų. Tai užimsią šiek tiek laiko, nes ji gimdanti pirmą kartą. Gimdymas galįs trukti dvidešimt keturias valandas ar ilgiau. Ašima ieškojo Ašoko veido, bet vyras buvo nuėjęs už užuolaidos, kurią gydytojas užtraukė.
– Sugrįšiu, – pasakė jai Ašokas bengališkai, o slaugė pridūrė:
– Nesijaudinkite, pone Ganguli. Jai dar ilgai reikės čia būti. Mes ja pasirūpinsime.
Palatoje gimdyves vieną nuo kitos skyrė užuolaidos. Iš pokalbių nuogirdų Ašima suprato, kad vienos moters vardas yra Beverlė, kitos – Luisė, o jai iš kairės guli Kerolė. Išgirdo, kaip viena jų keikiasi: „Velniai griebtų! Kaip skauda!“, o vyriškas balsas sako: „Aš tave myliu, brangioji.“
Tokių žodžių iš savo vyro Ašima niekada negirdėjo ir nesitikėjo išgirsti, nes jų tarti apskritai nedera. Pirmą kartą gyvenime ji miegojo viena tarp nepažįstamų žmonių, ne taip kaip anksčiau, kai miegodavo tame pačiame kambaryje kaip tėvai arba su Ašoku. Moteris pagalvojo, kad būtų gerai, jei kas nors atitrauktų užuolaidas ir ji galėtų pasikalbėti su tomis amerikietėmis. Galbūt kuri nors iš jų jau buvo gimdžiusi ir galėtų pasakyti, ko laukti. Tačiau Ašima nusprendė, jog amerikietės, nors ir rodo viešai savo jausmus, mūvi mini sijonėlius ar bikinius, vaikšto gatvėse susikibusios už rankų su mylimaisiais ir gulinėja su jais centriniame Kembridžo parke, iš tikrųjų saugo savo privatumą. Išskėtusi pirštus, ji apglėbė savo didžiulį, įsitempusį lyg būgnas pilvą, svarstydama, kur tą akimirką galėtų būti kūdikio kojytės ir rankytės. Vaikas nurimo, pastarąsias kelias dienas nebesikumščiavo, nebesispardė ir nespaudė jos šonkaulių. Tik kartkartėmis būsimoji mamytė pajausdavo nuvilnijantį virpulį. Ji pamanė, kad turbūt visoje ligoninėje yra vienintelė indė, bet švelnus kūdikio trūktelėjimas priminė, kad iš tikrųjų ji nėra viena. Ašimai pasirodė keista, kad jos vaikas gims tokioje vietoje, į kurią žmonės ateina kentėti arba numirti. Niekas toje palatoje su itin šviesių plytelių grindimis ir tokios pat spalvos lubų plokštėmis, su tvirtai ant lovos užtemptomis baltomis paklodėmis negalėjo jos paguosti. Ji prisiminė, kad Indijoje moterys, palikusios savo vyrus, vyrų šeimas ir namų ūkio darbus, gimdyti vyksta į savo namus, o kūdikiui gimus trumpam sugrįžta į vaikystę.
Prasidėjo kitas sąrėmis, stipresnis už pirmąjį. Ji suriko, spaus- dama galvą į pagalvę ir rankomis įsikabindama į šaltus lovos turėklus. Tačiau niekas jos neišgirdo, nė viena slaugė neatbėgo pažiūrėti. Gydytojas liepė stebėti sąrėmių trukmę ir ji žvilgtelėjo į rankinį laikrodį, kurį jai, linkėdami laimingos kelionės, padovanojo tėvai – užmovė ant riešo, kai paskutinį kartą pro ašaras matė juos oro uosto sumaištyje. Paskui ji įlipo į lėktuvą BOAC VC–10 ir pirmą kartą savo gyvenime skrido. Kurtinamą lėktuvo kilimą iš Dum Dum oro uosto balkono stebėjo dvidešimt šeši šeimos nariai. Moteris skrido virš tokių Indijos vietovių, kuriose niekada nebuvo buvusi, net toliau, už Indijos, ir tik tada ant rankos tarp voros geležinių, auksinių, koralo, kriauklelių ir santuokinių apyrankių ji pastebėjo laikrodį. O ligoninėje dar turėjo mūvėti ir plastikinę apyrankę su joje užrašytu savo vardu. Ašima atvertė laikrodį ciferblatu į vidinę riešo pusę. Ant nugarėlės, be žodžių nelaidus vandeniui, saugus nuo įsimagnetinimo, atsparus smūgiams, buvo išraižyti santuokiniai jos inicialai A.G.
Ant pulso vietos tiksėjo amerikietiškos sekundės. Pusę minutės jos pilvą sugriebęs skausmas spaudė tarsi raiščiu, paskui trenkė į nugarą ir nubėgo kojomis. Vėl atleido. Laiką ji skaičiavo indiškai, pirštais: nykščio galiuku lietė kiekvieną piršto vidinės pusės įlinkį, paskui stabtelėjo ties trečiojo piršto viduriu, nes Kalkutoje tuo metu buvo devyniomis ir puse valandos vėliau, jau vakaras, taigi ten – pusė devynių. Kaip tik tokiu metu jos tėvų virtuvėje, Amhersto gatvės bute, tarnas į aprasojusias stiklines įpylė popietinės arbatos ir ant padėklo padėjo sausainių „Marie“. Jos motina, greitai tapsianti močiute, stovėjo prie veidrodžio, kabančio virš tualetinio staliuko, ir pirštais narpliojo savo ilgus, juosmenį siekiančius plaukus, kurie vis dar buvo labiau juodi nei žili. Tėvas, susikūprinęs prie nuožulnaus, rašalu ištepto stalo, rūkydamas ir klausydamasis „Amerikos balso“, piešė eskizus. Jaunesnysis brolis Rana sėdėjo ant lovos ir ruošėsi fizikos egzaminui. Ji aiškiai įsivaizdavo pilkas cementines tėvų svetainės grindis, kurios net karščiausiomis dienomis išlikdavo vėsios. Viename gale, ant rausvos gipso kartono sienos, kabėjo didelė nespalvota jau mirusio jos senelio iš tėvo pusės nuotrauka, priešais ją, nišoje, atitvertoje matinio stiklo langais, buvo prigrūsta knygų, popierių ir akvarelinių jos tėvo dažų metalinėse dėžutėse. Akimirką Ašima nebejautė kūdikio svorio, jį nustelbė priešais akis praslinkęs vaizdas, kurį vėl pakeitė mėlyna Čarlso upės juosta, tankios žaliuojančių medžių viršūnės, Memorialiniu keliu aukštyn ir žemyn slenkantys automobiliai.
Kembridže tuo metu buvo vienuolikta ryto, ligoninėje – beveik pietų metas. Jai ant padėklo atnešė šiltų obuolių sulčių, želė, ledų ir šaltos keptos vištienos. Patė, draugiška slaugė su rusvokais kirpčiukais, kyšančiais iš po kepuraitės, ir sužadėtuvių žiedu su deimantu ant piršto, liepė Ašimai tik suvalgyti želė ir išgerti obuolių sulčių. Ašima vis vien nebūtų lietusi vištienos, net jeigu jai būtų leista. Amerikiečiai valgo vištieną su odele, nors Ašima rado malonų mėsininką, kuris mielai dėl jos nulupa odelę. Patė atėjo papurenti pagalvių ir patvarkyti lovos. Kartkartėmis galvą įkišdavo gydytojas Ašlis.
– Nesijaudinkite, – linksmai kalbėjo jis, priglaudęs stetoskopą prie moters pilvo, tapšnodamas per jį ranka, žavėdamasis įvairiomis jos apyrankėmis, – viskas puiku. Neabejoju, ponia Ganguli, kad pagimdysite lengvai.
Tačiau Ašimai taip neatrodė. Pastaruosius aštuoniolika mėnesių, nuo tada, kai atvyko į Kembridžą, niekas jai neatrodė lengva. Ir ne dėl skausmo, kurį ji žinojo vienaip ar kitaip turėsianti ištverti. Ji bijojo pasekmių: motinystės svetimoje šalyje. Viena – lauktis kūdikio, iškęsti rytais kylančius šleikštulius, bemieges naktis, buką tvinkčiojimą nugaroje, nuolatinius vaikščiojimus į tualetą. Per visą laukimosi laiką, nepaisydama vis daugiau naujų nepatogumų, ji stebėjosi savo kūno gebėjimu pradėti gyvybę, daryti lygiai tą patį, ką darė jos motina, senelė ir visos prosenelės. Dėl to, kad tai vyko labai toli nuo namų, nepadedant ir nestebint mylimiems žmonėms, stebuklas atrodė dar didesnis. Tačiau vis tiek ji bijojo auginti vaiką šalyje, kurioje neturėjo giminių ir nedaug ką žinojo, kurioje gyventi atrodė baugu ir visko trūko.
– Gal truputį pasivaikščiokite? Jums tai būtų labai naudinga, – pasiūlė Patė, atėjusi išnešti pietų padėklo.
Ašima pakėlė akis nuo apdriskusio žurnalo Desh, kurį gavo skrisdama lėktuvu į Bostoną ir kurį, niekaip neprisivertusi išmesti, atsinešė paskaityti. Spausdinti bengališki puslapiai, kad ir šiurkštoki liesti, buvo nuolatinė jos paguoda. Daug kartų moteris perskaitė visus trumpus apsakymus, eilėraščius ir straipsnius. Vienuoliktame puslapyje puikavosi jos tėvo, to žurnalo dailininko, plunksna ir rašalu pieštas piešinys, vaizduojantis šiaurinės Kalkutos dangų. Jo eskizą tėvas nupaišė vieną ūkanotą rytą nuo jų buto stogo. Ji stovėjo už tėvo, kai jis plušėjo, ir matė, kaip jis piešia, pasilenkęs prie stovo, įsikandęs cigaretę, pečius apsigaubęs juodu kašmyro vilnos šaliu.
– Taip. Gerai, – sutiko Ašima.
Patė padėjo Ašimai išlipti iš lovos, įkišo jos kojas vieną po kitos į šlepetes, pataisė ties pečiais antruosius naktinius marškinius.
– Tik pagalvokite, – pasakė Patė, Ašimai sunkiai stojantis ant kojų, – po dienos kitos jūs suplonėsite perpus.
Kai jos išėjo iš palatos į koridorių, slaugė prilaikė gimdyvę už parankės. Žengusi kelis žingsnius, Ašima sustojo, kūnu nuvilnijus skausmo bangai, jos kojos sudrebėjo. Moteris pakratė galvą, akyse susitvenkė ašaros.
– Negaliu.
– Galite. Suspauskite mano ranką. Spauskite iš visų jėgų.
Jos vėl ėjo toliau, link slaugių punkto.
– Ko laukiate? Berniuko ar mergaitės? – paklausė Patė.
– Nesvarbu, kad tik su dešimt pirščiukų ant rankyčių ir kojyčių, – atsakė Ašima.
Kai įsivaizduodavo kūdikį savo glėbyje, sunkiausia jai būdavo pamatyti anatomines smulkmenas, ypatingus gyvybės ženklus. Patė nusišypsojo, gal kiek per plačiai, ir Ašima suprato suklydusi – reikėjo pasakyti „rankyčių ir kojyčių pirščiukų“. Ta klaidelė moteriai buvo tokia pat skausminga kaip ir paskutinis sąrėmis. Ji studijavo Kalkutoje anglų kalbą ir prieš ištekėdama ketino apsiginti bakalauro darbą, privačiai mokydavo kaimynų vaikus jų namuose, verandose ar ant lovų, padėdavo mokytis mintinai Tenisono ir Vordsvorto eilėraščius, tarti sign ir cough[1 - Sign (angl.) – pasirašyti, cough (angl.) – kosėti.], suprasti, kuo skiriasi Aristotelio ir Šekspyro tragedijos. Tačiau bengalų kalba žodis „pirštas“ gali reikšti „pirštus“.
Kaip tik po vienos tokios privačios pamokos Ašimos motina sutiko dukrą prie durų, liepė eiti iškart į miegamąjį ir pasiruošti pažinčiai su kambaryje laukiančiu vyru. Po ganėtinai ilgos pertraukos jis buvo trečias. Pirmas buvo našlys su keturiais vaikais. Antras – jos tėvo pažįstamas laikraščio karikatūristas, kuris neteko kairės rankos, kai gatvėje jį partrenkė autobusas. Mergina labai apsidžiaugė, kai abu pretendentai jos atsisakė. Ji, tada dar devyniolikmetė, buvo įpusėjusi studijuoti ir neskubėjo tapti nuotaka. Taigi paklusniai, bet nieko nesitikėdama, ji išsipynė ir iš naujo susišukavo plaukus, nusivalė juodus akių vokų dažus, nuo kurių buvo išsitepę paakiai, perbraukė aksominiu pudros „Cuticura“ pūkučiu per veido odą. Motina jau buvo paklojusi ant lovos jos skaisčiai žalią sarį, tad ji, padariusi kelias klostes, užsikišo jį už apatinio sijono. Prieš įeidama į svetainę, Ašima luktelėjo koridoriuje, nes išgirdo motiną sakant:
– Ji mėgsta gaminti valgį ir puikiai mezga. Štai per savaitę numezgė megztinį, kurį dabar vilkiu.
Ašima nusišypsojo, pralinksmėjusi nuo motinos gebėjimo įsiteikti – iš tikrųjų tą megztinį ji mezgė beveik metus, o jo rankoves baigė pati motina. Žvilgtelėjusi į grindis, ten, kur lankytojai paprastai nusiaudavo, šalia dviejų sandalų porų mergina pamatė vyriškus batus, kokių dar niekada niekur nebuvo mačiusi – nei Kalkutos gatvėse, nei tramvajuose, nei autobusuose. Tokio apavo ji nepastebėjo nė firminėje avalynės parduotuvėje „Bata“. Tai buvo rudi batai su juodais kulniukais, labai šviesiais raišteliais ir dar dygsniuoti. Abipus kiekvieno bato vidurio buvo iškaltos lęšio didumo skylutės, o ties nosimi – dailus piešinys, kuris atrodė tarsi išdurtas adatomis. Pasilenkusi viduje ji įžiūrėjo aukso raidėmis užrašytas, beveik išblukusias batsiuvių pavardes – kažkas ir sūnūs, dydį – aštuntas su puse ir raides USA. Kol motina nesiliovė gyrusi savo dukterį, Ašima neatsispyrė staiga apėmusiam norui ir įkišo į tuos batus savo kojas. Nuo juose užsilikusio savininko prakaito, susimaišiusio su jos kojų prakaitu, širdis ėmė smarkiai plakti – tai buvo itin intymus prisilietimas prie vyro, dar niekada nieko panašaus ji nebuvo patyrusi. Batų oda susiraukšlėjusi, sunki, bet dar šilta. Ji pastebėjo, kad kairės kojos bato raištelis į vieną skylutę nebuvo įvertas ir toks apsirikimas merginą labai atpalaidavo.
Ištraukusi kojas iš batų, ji įėjo į kambarį. Vyriškis sėdėjo pintoje rotango kėdėje, o jo tėvai – ant viengulės lovos, kurioje naktimis miegodavo jos brolis. Svečias buvo apkūnokas, moksliuko stiliaus, bet dar jaunatviškas, smaila, atsikišusia nosimi, su storais juodų rėmelių akiniais. Tvarkingai pakirpti ūsai siekė barzdą, kuri dengė tik smakrą, tai teikė jo išvaizdai elegancijos, netgi šiek tiek aristokratiškumo. Vaikinas mūvėjo rudas kojines, tokios pačios spalvos kelnes, vilkėjo marškinius žaliais ir baltais dryžiais ir niūriai spoksojo į savo kelius.
Kai mergina pasirodė, jis nepakėlė akių. Tačiau, eidama per kambarį, Ašima pajuto jo žvilgsnį, nors, kai ji vogčiomis vėl žvilgtelėjo, jis atrodė abejingas, sėdėjo nudelbęs akis į kelius, paskui atsikrenkštė, lyg norėdamas kažką pasakyti, bet nepasakė nieko. Už jaunuolį kalbėjo jo tėvas, pasakė, kad jo sūnus mokėsi Šventojo Pranciškaus Ksavero kolegijoje, paskui inžinerijos koledže, kad abi mokyklas baigė puikiais pažymiais. Mergina atsisėdo ir palygino sario klostes. Ji pajuto, kaip motina pritariamai nužvelgia dukrą. Ašima buvo metro šešiasdešimt septynių centimetrų aukščio – ganėtinai aukšta kaip bengalė – ir svėrė keturiasdešimt penkis kilogramus. Jos oda buvo labiau tamsesnė nei šviesi, tačiau žmonės dažnai ją lygindavo su kino žvaigžde Madhabi Mukherdži. Turėjo stebėtinai ilgus nagus, o pirštai buvo kaip tėvo – meniški, ploni. Svečiai pasidomėjo jos išsilavinimu, paprašė padeklamuoti kelis Viljamo Vordsvorto eilėraščio „Narcizai“ posmus. Vaikino šeima gyveno Aliporėje. Tėvas dirbo laivybos įmonių biure.
– Mano sūnus gyveno užsienyje dvejus metus, – paaiškino tėvas, – ten apsigynė daktaro darbą Bostone, atliko mokslinius tyrimus pluoštinės optikos srityje.
Ašima nebuvo girdėjusi nei apie Bostoną, nei apie pluoštinę optiką. Paskui jaunuolio tėvai pasiteiravo, ar ji norėtų skristi lėktuvu ir ar galėtų gyventi viena mieste, kuriame žiemos būna šaltos ir iškrinta daug sniego.
– Argi jo ten nebus? – paklausė ji, rodydama į vyrą, kurio batus trumpam buvo pasisavinusi, bet kuris jai dar nepasakė nė žodžio.
Jo vardą sužinojo tik po sužieduotuvių. Po savaitės buvo atspausdinti pakvietimai, o dar po dviejų savaičių aibė tetų ir pusseserių, besisukinėjančių aplinkui, ją papuošė ir parengė vestuvėms. Tokios buvo paskutinės jos kaip Ašimos Bhaduri akimirkos prieš tampant Ašima Ganguli. Moterys patamsino jos lūpas, patepė sandalo medžio pasta skruostus, sukėlė į viršų plaukus, papuošė juos žiedais, prilaikomais daugybe vielos segtukų, kuriems ištraukti vėliau prireikė visos valandos. Nuotakos galvą apgaubė ryškiai raudonu nėriniu. Jos plaukai, tankiausi visoje giminėje, kad ir prilaikomi segtukų, niekaip nenorėjo paklusti, nes oras buvo drėgnas. Ji mūvėjo visus karolius, vėrinius ir apyrankes, kuriems likimas lėmė didesnę laiko dalį praleisti Naujosios Anglijos banko saugykloje. Skirtą valandą ją pasodino ant medinės kėdutės piri, kurią jos tėvas papuošė ir ant kurios neštuvais ją turėjo nešti į susitikimą su jaunikiu, ir pakėlė nuo žemės į pusantro metro aukštį. Paskui nuotaka, nuleidusi galvą, veidą užsidengusi širdies pavidalo betelio lapu, septynis kartus apėjo jaunikį.
Ir tik Kembridže, įveikusi aštuonis tūkstančius mylių, Ašima pažino savo vyrą. Vakarais ji iš nenormuotų, ypač švarių produktų: cukraus, miltų, ryžių ir druskos gamindavo valgį, tikėdamasi, kad jam patiks. Apie tai ji rašė pirmame savo laiške į namus. Paskui sužinojo, kad jos vyras mėgsta sūresnius patiekalus, o iš aštraus avienos troškinio labiausiai vertina bulves, jog jam patinka pabaigti vakarienę nedidele porcija ryžių ir dalo. Naktį, gulėdamas šalia žmonos, vyras klausydavosi jos pasakojimo apie dienos nutikimus: kaip ji ėjo pasivaikščioti Masačusetso aveniu, į kokias parduotuves buvo užsukusi, kaip jai įgriso krišnaitai, siūlantys savo informacinius lapelius, kaip Harvardo aikštėje smaguriavo ledų su pistacijomis vafliniame indelyje. Jos vyras, kad ir gaudamas menką aspiranto stipendiją, kiekvieną mėnesį atidėdavo pinigų siųsti tėvui, nes norėjo padėti statyti tėvų namo priestatą. Jis buvo labai pedantiškas dėl drabužių – pirmas jų ginčas įvyko dėl megztinio, kuris susitraukė, kai Ašima išplovė jį skalbimo mašina. Grįžęs iš universiteto, marškinius ir kelnes Ašokas pakeisdavo pižama su virvele kelnėse, o jei būdavo šalta, apsivilkdavo dar ir megztinį. Sekmadieniais jis valandą skirdavo batų tepalo dėžutėms ir trims poroms batų, iš kurių dvi buvo juodos ir viena ruda. Tuos ruduosius Ašima ir buvo apsiavusi, kai jis pirmą kartą atėjo į jos namus. Pamačiusi jį, sėdintį rytietiškai ant laikraščiais išklotų grindų, dėmesingai braukiantį per batų odą šepečiu, ji visada prisimindavo nekuklų savo poelgį tėvų namuose. Toji akimirka ilgai jaudino moterį, ir ji, kad ir ką naktimis pasakodavo vyrui apie savo gyvenimą, nusprendė išsaugoti ją paslaptyje.
Ašokas sėdėjo kitame ligoninės aukšte, laukiamajame, susikūprinęs prie mėnesio senumo Boston Globe, kurį kažkas paliko ant gretimos kėdės. Jis perskaitė apie riaušes, kilusias per Demokratų partijos suvažiavimą, ir apie dvejų metų įkalinimo nuosprendį vaikų gydytojui Bendžaminui Spokui už raginimą šauktiniams vengti karinės tarnybos. Rankinis laikrodis „Favre Leuba“ šešiomis minutėmis lenkė didelį sieninį laikrodį pilku ciferblatu. Buvo pusė penkių ryto. Dar prieš valandą Ašokas miegojo namuose, Ašimos lovos pusė buvo nuklota egzaminų medžiaga, kurią jis kalė vėlai vakare, kai suskambo telefonas. Balsas kitame laido gale pasakė, jog Ašima pilnai atsivėrusi ir nuvežta į gimdymo palatą. Atvažiavęs į ligoninę, jis sužinojo, kad ji pradėjo stumti ir kūdikis gali gimti bet kurią minutę. Minutę. Tačiau atrodė, kad tik anądien, pilkšvą žiemos rytą, kai į langus pliekė kruša, Ašima išspjovė arbatą, apkaltinusi vyrą, kad šis vietoj cukraus įpylęs druskos. Norėdamas įsitikinti savo teisumu, jis siurbtelėjo saldaus gėrimo iš žmonos puodelio, bet ji atkakliai tvirtino, jog arbata sūri, ir išpylė ją į kriauklę. Tąkart ji pirmą kartą įtarė tai, ką vėliau patvirtino gydytojas. Paskui jis kiekvieną rytą pabusdavo, kai ji, valydamasi dantis, pradėdavo žiaukčioti. Prieš eidamas į universitetą, Ašokas palikdavo puodelį arbatos prie lovos, kurioje žmona gulėdavo apatiška ir tyli. Grįžęs vakare namo, dažnai ją ten teberasdavo, arbata stovėdavo nepaliesta.
Dabar jam pačiam labai reikėjo išgerti arbatos, nes prieš išeidamas iš namų nespėjo išsivirti. Tačiau iš automato koridoriuje galėjai gauti tik kavos popieriniame indelyje, ir dar drungnos. Vyras nusiėmė Kalkutos optikoje jam parinktus akinius storais rėmeliais, nuvalė lęšius medvilnine nosinaite, kurią visada turėdavo kišenėje. Nosinaitėje motina šviesiai mėlynu siūlu buvo išsiuvinėjusi raidę A. Juodi plaukai, kuriuos jis paprastai tvarkingai sušukuodavo nuo kaktos atgal, dabar buvo išsidraikę, pasišiaušę. Jis atsistojo ir, kaip ir kiti laukiantys tėvai, ėmė vaikščioti. Tačiau laukiamojo durys atsidarė tik du kartus, kai slaugė paskelbė, kad vienas tėvas turi berniuką, kitas – mergaitę. Prieš palydėdami iki durų, visi paspaudė jiems rankas, patapšnojo per nugaras. Vyrai laukė su cigarais, gėlėmis, adresų knygutėmis ir šampano buteliais, jie rūkė cigaretes, barstydami pelenus ant grindų. Ašokas buvo abejingas tokioms silpnybėms, nes nerūkė ir nevartojo alkoholio. O adresus mažoje užrašų knygutėje saugodavo Ašima ir visada nešiodavosi ją rankinėje. Nupirkti žmonai gėlių vyrui niekada minties nekildavo.
Jis vėl įniko į žurnalą Globe, kurį skaitė vaikščiodamas. Dėl lengvo šlubumo sulig kiekvienu žingsniu Ašokas truputį vilko koją. Skaityti eidamas, vienoje rankoje laikydamas knygą, jis įprato nuo vaikystės ir darė tai visur: pėdindamas į mokyklą, eidamas iš vieno kambario į kitą ar lipdamas aukštyn žemyn raudonais molio laiptais dideliame, trijų aukštų savo tėvų name Aliporėje. Niekas vaiko neerzindavo ir neblaškydavo. Berniukas niekada nesuklupdavo. Taip paauglystėje jis perskaitė visas Č. Dikenso ir tokių naujesnių autorių, kaip Greihamas Grinas ir Somersetas Moemas, knygas, kurias nusipirkdavo už sutaupytus pinigus savo mėgstamame kioske Koledžo gatvėje. Tačiau labiausiai jam patiko rusų rašytojai. Angliškus jų vertimus Ašokui vaikystėje garsiai skaitydavo senelis iš tėvo pusės, anksčiau dėstęs Kalkutos universitete Europos literatūrą. Kasdien arbatos gėrimo metą, kai jo broliai ir seserys žaisdavo lauke kabadį ir kriketą, Ašokas eidavo pas senelį, kuris atsiguldavo ant nugaros, užsikeldavo koją ant kojos ir, pasidėjęs ant krūtinės atverstą knygą, visą valandą skaitydavo susirangiusiam pašonėje vaikaičiui. Tą valandą Ašokas likdavo kurčias ir aklas aplinkiniam pasauliui. Jis negirdėdavo, kaip užlipę ant stogo šūkauja jo broliai ir seserys, nematydavo mažo, dulkėto, užgriozdinto kambarėlio, kuriame senelis jam skaitydavo. „Perskaityk visus rusų rašytojų kūrinius, – kadaise pasakė jam senelis, – o perskaitęs, dar kartą skaityk.“ Pakankamai gerai išmokęs anglų kalbą, Ašokas ir pats pradėjo skaityti knygas. Eidamas triukšmingomis ir judriomis Čouringio ir Gariahato gatvėmis, jis perskaitė Brolius Karamazovus, Aną Kareniną, Tėvus ir sūnus. Kartą jaunesnis pusbrolis nusprendė jį pamėgdžioti, bet nukrito nuo raudonų molinių laiptų Ašoko name ir susilaužė ranką. Ašoko motina buvo įsitikinusi, kad jos vyresnėlį, įbedusį nosį į romaną Karas ir taika, kada nors partenks autobusas ar tramvajus ir… kad paskutinę savo gyvenimo akimirką jis skaitys knygą.
Kartą, ankstyvą 1961-ųjų spalio dvidešimtosios rytą, tai vos nenutiko. Ašokui tada buvo dvidešimt dveji. Jis studijavo inžinerijos koledže ir per atostogas važiavo ekspresu „83 Haura – Rančis“ aplankyti savo senelių, kurie persikėlė iš Kalkutos į Džemšedpurą, seneliui išėjus į pensiją. Ašokas niekada per atostogas nepalikdavo savo šeimos. Tačiau tada jo senelis buvo ap- akęs ir pageidavo, kad būtent Ašokas rytais jam skaitytų laikraštį The Statesman, o po pietų – Dostojevskį ir Tolstojų. Ašokas noriai sutiko padėti, pasiėmė du lagaminus – vieną su drabužiais ir dovanomis, o kitą tuščią, nes kaip tik dabar senelis pažadėjo jam atiduoti visas per gyvenimą sukauptas knygas, kurias saugojo užrakintas spintoje stiklinėmis durimis. Tas knygas jis pažadėjo Ašokui dar vaikystėje ir – kiek pamena – labiausiai už viską pasaulyje jis troško būtent jų. Kelias knygas vaikinas jau turėjo – gavo jas per savo gimtadienius ir kitomis ypatingomis progomis. Tačiau atėjus metui paveldėti kitas knygas, senelis pats nebegalėjo jų skaityti. Kišdamas po sėdyne tuščią lagaminą, Ašokas nusiminė – jį trikdė lagamino lengvumas, liūdesį kėlė aplinkybės, kurių verčiamas turės grįžti pilnu lagaminu.
Su savimi į kelionę jaunuolis buvo pasiėmęs Nikolajaus Gogolio apysakų rinkinį kietais viršeliais, kurį senelis jam davė dvyliktos klasės baigimo proga. Antraštiniame puslapyje, po senelio parašu, Ašokas pasirašė pats. Tą knygą jis labai mėgo, nuo dažno vartymo nugarėlė suskilo, atrodė, kad puslapiai tuoj pasidalys pusiau. Labiausiai jam patiko paskutinė rinkinio apysaka Apsiaustas, kaip tik ją Ašokas vėl pradėjo skaityti, kai traukinys, ilgokai ir kurtinamai ūktelėjęs, vėlai vakare pajudėjo iš Hauros stoties tolyn nuo jo tėvų, šešių jaunesnių brolių ir seserų, kurie buvo atėję jo išlydėti, supo jį iki paskutinės akimirkos ir, stovėdami ant ilgos tamsios platformos, mojavo jam tolstant. Jis buvo skaitęs Apsiaustą nesuskaičiuojamą daugybę kartų, kai kurie sakiniai ir frazės tvirtai įsirėžė jam į atmintį. Jį visada žavėdavo absurdiškas, tragiškas, tačiau kaskart keistai įkvepiantis pasakojimas apie Akakijų Akakijevičių, nuskurdusį pagrindinį veikėją, kuris visą gyvenimą nuolankiai perrašinėjo kitų parašytus raštus ir kentėjo patyčias. Širdyje jis juto didelę užuojautą vargšui Akakijui, romiam valdininkėliui, nes toks savo karjeros pradžioje buvo ir Ašoko tėvas. Kiekvieną kartą, skaitydamas, kaip prieš krikštydama sūnų motina atsisakė daugybės keistų vardų, Ašokas garsiai juokdavosi. Ir šiurpdavo nuo siuvėjo Petrovičiaus kojos nykščio aprašymo: „išsigimusiu nagu, storu ir tvirtu lyg vėžlio kiautas“. Jo burna sudrėkdavo skaitant, kaip Akakijus vakarą prieš jo apsiausto vagystę valgė šaltą veršieną, saldžius pyragaičius su kremu ir gėrė šampaną, nors pats Ašokas tokio maisto niekada nebuvo ragavęs. Ašoką priblokšdavo Akakijaus apiplėšimas „aikštėje, panašioje į baisią dykumą“, kurioje vargšelis liko sušalęs ir pažeidžiamas. O Akakijaus mirtis, aprašyta po kelių puslapių, visada išspausdavo ašaras akyse. Kažkodėl Ašokui darėsi vis sunkiau suprasti apysaką. Jis viską įsivaizduodavo labai aiškiai ir taip įsijausdavo, kad prasmė tarsi nugrimzdavo dar giliau ir apsitraukdavo migla. Akakijaus šmėkla neduodavo ramybės ne tik paskutiniuose puslapiuose, bet ir Ašoko sielos gelmėje, kur ji atskleisdavo pasaulio neprotingumą ir neišvengiamybę.
Lauke greitai sutemo, beveik nebesimatė padrikų Hauros stoties žiburių. Jo vieta buvo septintame antros klasės vagone, už vagono su oro kondicionieriumi. Kadangi buvo atostogų metas, keleiviai sėdėjo susigrūdę. Ypač triukšmavo atostogauti važiuojančios šeimos. Maži vaikai buvo išpuošti gražiais drabužiais, mergytės su ryškiais kaspinais plaukuose. Ašokas pavakarieniavo prieš išvykdamas į stotį, tačiau jam prie kojų stovėjo motinos įdėtas keturių dalių termosas su užkandžiais, jei jis kartais naktį išalktų. Savo kupė jis dalijosi su kitais trimis keleiviais – vidutinio amžiaus pora iš Biharo, kuri, kaip jis nugirdo iš jų pokalbio, ką tik ištekino vyriausią savo dukterį, ir draugišku, pilvotu bengalu verslininku vardu Ghošas, dėvinčiu kostiumą ir ryšinčiu kaklaryšį. Verslininkas pasisakė Ašokui ką tik su žmona grįžęs iš Anglijos, kur dvejus metus dirbo pagal sutartį, tačiau grįžo namo, nes žmona užsienyje labai liūdėjo. Apie Angliją pakeleivis atsiliepė pagarbiai. Tviskančios tuščios gatvės ir spindintys juodi automobiliai jam atrodė tarsi sapnas. Kaip ir pagal tvarkaraštį išvykstantys traukiniai. Niekas nespjaudo ant šaligatvių. Jo sūnus gimė britų ligoninėje.
– Ar daug pasaulio pamatei? – paklausė Ghošas Ašoko, atsirišdamas batus ir sėsdamasis rytietiškai ant savo gulto. Jis išsitraukė iš švarko kišenės cigarečių pakelį „Dunhill“ ir, prieš užsidegdamas cigaretę, pasiūlė visiems kupė pasivaišinti.
– Kartą buvau Delyje, – atsakė Ašokas, – pastaruoju laiku kartą per metus vykstu į Džemšedpurą.
Ghošas iškišo ranką pro langą ir nukratė žėruojantį cigaretės galiuką į tamsą.
– Ne tokį pasaulį, – pasakė jis, liūdnai apžvelgdamas traukinio vidų. Paskui pakreipė galvą į langą. – Anglija. Amerika, – vardijo jis, tarsi tai būtų pralekiančių kaimų pavadinimai. – Ar kada pagalvojai ten nuvykti?
– Mano dėstytojai kartkartėmis apie tai užsimena, bet aš turiu šeimą, – atsakė Ašokas.
Vyras susiraukė.
– Jau vedęs?
– Ne, bet turiu motiną, tėvą, šešis jaunesnius brolius ir seseris. Esu vyriausias.
– Po kelerių metų vesi ir gyvensi tėvų namuose, – spėliojo pakeleivis.
– Turbūt.
Ghošas pakratė galvą.
– Kol dar esi jaunas ir laisvas, – pasakė jis ir plačiai išskėtė rankas pabrėždamas žodžius, – padaryk sau paslaugą. Kol dar nevėlu, per daug nesvarstydamas įsimesk į lagaminą pagalvę, apklotą ir pamatyk kuo daugiau pasaulio. Nesigailėsi. Jei nepadarysi to dabar, paskui bus per vėlu.
– Mano senelis tvirtina, kad tam skirtos knygos, – atsakė Ašokas ir, pasinaudodamas proga, atsivertė apysakų rinkinį, kurį laikė rankoje. – Jų padedamas gali bet kur keliauti nepajudėdamas iš vietos.
– Kiekvienam savo, – pasakė vyras ir mandagiai palenkė galvą į vieną pusę. Nuorūka iškrito iš jo pirštų. Pasilenkęs prie savo kojų, jis įkišo ranką į krepšį ir, išsitraukęs dienyną, atsivertė spalio dvidešimtos dienos puslapį. Jis buvo tuščias. Iškilmingai atsukęs parkerio dangtelį, puslapyje vyras užrašė savo vardą ir adresą. Paskui atplėšė ir padavė Ašokui.
– Jei kada nors pakeisi savo nuomonę ir tau reikės kontaktinių asmenų, pranešk man. Aš gyvenu Toligunge, iškart už tramvajų parko.
– Ačiū, – padėkojo Ašokas, sulankstė lapelį ir įkišo į knygos galą.
– Gal suloškime kortomis? – pasiūlė Ghošas, išsitraukęs iš švar- ko kišenės nuzulintą kortų kaladę. Ant jos nugarėlės buvo atvaizduotas Didysis Benas. Tačiau Ašokas mandagiai atsisakė, nes nemokėjo lošti kortomis. Be to, jam labiau patiko skaityti. Keleiviai vienas paskui kitą uždarame tambūre išsivalė dantis, persirengė pižamomis, užtraukė aplink save užuolaidas ir sumigo. Ghošas pasisiūlė miegoti aukštai ir, tvarkingai sulankstęs kostiumą, basomis kojomis užlipo ten kopėčiomis. Tad Ašokas netrukdomas galėjo žiūrėti pro langą. Pora iš Biharo pasivaišino saldumynais iš dėžutės, atsigėrė vandens iš vieno puodelio – nė vienas jų lūpomis nepalietė kraštelio – paskui taip pat įsikūrė savo vietose, išjungė šviesą ir nusisuko į sieną.
Tik Ašokas tebesėdėjo ir vis dar apsirengęs skaitė. Virš jo galvos degė maža lemputė. Kartkartėmis pro langą jis pažvelgdavo į juodą kaip smala bengališką naktį, neryškius palmių siluetus ir vargingus namelius, atsargiai versdamas pageltusius knygos lapus, iš kurių keli buvo nežymiai išvagoti kirminų urvelių. Garo variklis pūškavo raminamai ir galingai. Giliai krūtinėje aidėjo bukas ratų bildesys. Pro langą praskriejo iš aukštų kaminų ištrūkusios žiežirbos. Plonas lipnių suodžių sluoksnis nusėdo ant jaunuolio veido, akių vokų, rankos, kaklo. Jis pamanė, kad, kai tik atvažiuos, senelė primygtinai prašys nusiprausti muilu „Margo“. Įsijautęs į liūdną Akakijaus Akakijevičiaus, klaidžiojančio plačiomis, apsnigtomis ir vėjuotomis Sankt Peterburgo gatvėmis, padėtį, jis dar nežinojo, kad ateityje pats gyvens ten, kur bus daug sniego. Ašokas vis dar skaitė ir nemiegojo kartu su keliais būdraujančiais keleiviais, kai pusę trijų ryto nuo bėgių nuriedėjo garvežys ir septyni vagonai. Driokstelėjo, lyg sprogus bombai. Pirmi keturi vagonai apvirto įduboje prie kelio. Penktas ir šeštas vagonai, vežantys pirmos klasės ir vagono su oro kondicionieriumi keleivius, sugriuvo vienas ant kito – žmonės mirė miegodami. Septintas vagonas, kuriuo važiavo Ašokas, taip pat nuvirto ir smūgio bangos buvo nusviestas į lauką. Avarija įvyko už 209 kilometrų nuo Kalkutos, tarp Gatšilos ir Dalbamgaro stočių. Traukinio apsaugininko nešiojamasis telefonas neveikė. Tik nubėgęs beveik penkis kilometrus į Gatšilą, pasiuntinys pranešė apie įvykį ir paprašė pagalbos. Praėjo daugiau kaip valanda, kol atvyko pirmieji gelbėtojai, nešini lempomis, kastuvais, semtuvais ir kirviais, pasirengę traukti iš vagonų kūnus.
Ašokas ilgai prisiminė, kaip kažkas šūkavo ir klausė, ar yra kas gyvas. Jis ir pats mėgino šaukti, bet jam nepavyko – iš gerklės sklido tik silpnas girgždesys. Jis prisiminė, kaip pusgyviai žmonės dejavo ir beldė į vagono sienas, šnabždėdami ir užkimę prašė pagalbos, tarė žodžius, kuriuos galėjo girdėti tik tie, kurie ir patys sužaloti buvo įstrigę traukinyje. Ašoko krūtinė ir dešinė marškinių rankovė permirko krauju. Smūgio banga išmetė jį pro langą ir nusviedė už kelio. Jis visiškai nieko nematė ir kelias pirmas valandas manė, jog galbūt apako kaip jo senelis, kurį keliavo aplankyti, jis užuodė aitrų ugnies kvapą, girdėjo musių zvimbimą, vaikų verksmą, burnoje pajuto dulkių ir kraujo skonį. Jie buvo kažin kur lauke. Aplink juos sukiojosi kaimo žmonės, policijos inspektoriai ir keli gydytojai. Jis pamanė, jog miršta, kad galbūt jau mirė, nes nejautė apatinės kūno dalies ir todėl nejuto, jog suknežintos Ghošo kojos guli ant jo kojų. Pagaliau vaikinas pamatė šaltą, nedraugišką švintančio ryto dangų, vis dar tebešviečiantį mėnulį ir kelias žvaigždes. Netoli nuo traukinio pleveno iš jo rankos išlėkusios knygos puslapiai, ji buvo perplėšta pusiau. Vienas iš gelbėtojų, nukreipęs prožektoriaus šviesą, ją pastebėjo ir stabtelėjo.
– Čia nieko nėra, – išgirdo kažką sakant Ašokas. – Eime toliau.
Tačiau prožektoriaus šviesa nedingo – ji švietė tol, kol Ašokui pakako jėgų pakelti ranką ir padaryti judesį, kuris, jo nuomone, sunaudojo paskutinius gyvybės likučius. Kumštyje Ašokas tebelaikė suglamžytą Apsiausto puslapį. Kai jis pakėlė ranką, gniužulas iškrito.
– Palaukit! – išgirdo jis šauksmą. – Tas vaikinas šalia knygos. Mačiau, kaip jis sujudėjo.
Gelbėtojai ištraukė Ašoką iš po nuolaužų, paguldė ant neštuvų, nunešė į kitą traukinį ir nuvežė į Tatanagaro ligoninę. Jam buvo lūžęs dubuo, dešinysis šlaunikaulis ir trys dešinės pusės šonkauliai. Likusią metų dalį jis gulėjo ant nugaros, nes gydytojas liepė kiek įmanoma vengti judėti, kol suaugs kaulai. Iškilo grėsmė, kad dešinė koja visą gyvenimą liks paralyžiuota. Paskui Ašoką pervežė į Kalkutos universitetinę ligoninę, kur jam į klubus įstatė du varžtus. Gruodžio mėnesį jaunuolis grįžo į tėvų namus Aliporėje. Keturi broliai nešė jį neštuvais ant pečių tarsi lavoną per kiemą ir laiptais į viršų. Šeima tris kartus per dieną maitindavo jį šaukštu. Jaunuolis šlapinosi ir tuštinosi į plokščią alavinį dubenį. Gydytojai ir lankytojai ateidavo ir išeidavo. Iš Džemšedpuro net atvažiavo aklas jo senelis. Šeima išsaugojo laikraščių iškarpas, kuriose Ašokas pamatė traukinio duženas, dangaus fone styrančias nelygias krūvas, apsaugininkus, sėdinčius ant neatsiimtos mantos, ir sužinojo, kad už kelių pėdų nuo pagrindinio kelio buvo rastos bėgių tvarslės ir sklendės, sukėlusios įtarimą, kurio niekas vėliau nepatvirtino, apie galimą sabotažą. Kūnai buvo sužaloti neatpažįstamai. „Atostogautojų susitikimas su Mirtimi“, – rašė Times of India.
Iš pradžių didesnę dienos dalį jis spoksodavo į miegamojo lubas ir jų viduryje besisukančias tris rusvai gelsvas ventiliatoriaus mentes nešvariais pakraščiais. Kai ventiliatorius būdavo įjungtas, vaikinas girdėdavo, kaip už jo lovos į sieną brūžinasi viršutinis kalendoriaus kraštas. Pakreipęs kaklą į dešinę, matydavo langą ir ant jo krašto stovintį apdulkėjusį antibakterinio skysčio „Dettol“ butelį, o kai langinės būdavo atidarytos – betono sieną, juosiančią namą, ir rusvus ja šmirinėjančius gekonus[2 - Driežų rūšis.]. Jis klausėsi kasdienės lauko garsų programos – žingsnių, dviračių skambučių, nepaliaujamo varnų kranksėjimo, rikšų pypsėjimo siauroje gatvelėje, kuria negalėjo pravažiuoti taksi, ir iš kampinės kolonėlės į virtuvus pumpuojamo vandens. Kiekvieną vakarą temstant Ašokas klausydavosi, kaip kaimynas pučia kriauklę, kviesdamas valandą pasimelsti, ir užuosdavo žalią žibantį dumblą, susirinkusį atvirame kanalizacijos vamzdyje, nors jo ir nematydavo. Visi namuose gyveno savo gyvenimus. Tėvas išeidavo į darbą ir grįždavo, broliai ir seserys skubėdavo į mokyklą. Motina plušėjo virtuvėje, kartkartėmis ateidavo jo pažiūrėti. Jos pilvas būdavo išteptas daržinėmis ciberžolėmis. Du kartus per dieną tarnaitė panardindavo skudurus į vandens kibirus, išgręždavo ir išplaudavo jais grindis.
Dienomis jam būdavo silpna nuo skausmą malšinančių vaistų. Naktimis sapnuodavo, kad yra įspęstas traukinyje arba – dar blogiau – jog avarijos nė nebuvo, kad jis eina gatve, maudosi, sėdi rytietiškai ant grindų ir valgo iš lėkštės maistą. Paskui pabusdavo, išpiltas prakaito, ašaromis srūvančiu veidu, įsitikinęs, kad niekada gyvenime nebegalės to daryti. Pagaliau, norėdamas išvengti košmarų, naktimis, kai nejudantis kūnas labiausiai neduodavo jam ramybės, o protas būdavo guvus ir aiškus, pradėjo skaityti. Tačiau jis atsisakė rusų rašytojų knygų, kurias senelis atnešė ir paliko prie jo lovos, apskritai nenorėjo skaityti jokių romanų. Knygos, kurių veiksmas vyko niekada nematytuose kraštuose, tik priminė apie jo įkalinimą. Užuot skaitęs romanus, įniko studijuoti inžinerines knygas, stengėsi neatsilikti moksle, pasišviesdamas žibintuvėliu spręsdavo lygtis. Tomis tyliomis valandomis jis dažnai pagalvodavo apie Ghošą. „Įsimesk į lagaminą pagalvę, apklotą“, – tarsi girdėdavo jį sakant ir prisiminė, kaip šis ant dienoraščio lapo užrašė jam savo adresą, kažkur už tramvajų parko Toligunge. Dabar ten – našlės ir be tėvo likusio sūnaus namai. Šeima, norėdama pakelti jo dvasią, kalbėdavo apie ateitį, dieną, kai jis galėsiąs atsistoti be kitų pagalbos ir pereiti kambarį. Tėvas ir motina kasdien to meldė Dievą. Dėl to motina trečiadieniais nevalgė mėsos. Tačiau laikui bėgant, Ašokas pradėjo mąstyti apie kitokią ateitį. Jis įsivaizdavo ne tik einąs, bet išvykstąs kuo toliau nuo savo gimtinės, kurioje vos nežuvo. Kitais metais, pasiramsčiuodamas lazdele, vaikinas grįžo į koledžą, jį baigė ir, nieko tėvams nesakydamas, nusiuntė prašymą tęsti inžinerijos studijas užsienyje. Savo planus sūnus atskleidė tik tada, kai buvo priimtas, gavo doktoranto stipendiją ir turėjo rankoje naują pasą.
– Bet mes kartą tavęs vos nepraradome, – pasipriešino suglumęs tėvas. Broliai ir seserys apsiašaroję maldavo nevažiuoti. O netekusi žado motina tris dienas badavo. Tačiau jis, nieko nepaisydamas, išvažiavo.
Praėjo septyneri metai, bet vaizdiniai tebepersekiojo Ašoką. Jie tykodavo už kampo, kai jis skubėdavo į Masačusetso technologijų instituto Inžinerijos katedrą pažiūrėti, ar jam yra laiškų, tvyrodavo virš peties, kai palinkdavo per pietus prie ryžių lėkštės ar glausdavosi prie Ašimos naktį. Kiekvieną svarbiausią savo gyvenimo akimirką – per vestuves, kai stovėdamas už Ašimos per jos petį žvelgė į abiejų rankomis į ugnį pilamus pūstus ryžius, ar kai atvykęs į Ameriką pirmą kartą pamatė sniegu padengtą mažą pilką miestelį – jis mėgino vaizdinius nustumti į šalį, bet jam nepavykdavo: nuolat išvysdavo pakrypusius, apdaužytus, apvirtusius traukinio vagonus, o už traukinio – savo paties sužalotą kūną ir išgirsdavo baisų, nesuvokiamą traškėjimą, kai lyg šiaudeliai lūžo jo kaulai. Ir ne skausmas persekiojo Ašoką, jis apskritai neprisiminė skausmo, o laukimas prieš išgelbėjimą ir stingdanti, gerkle kylanti baimė, kad jo apskritai niekas neišgelbės. Paskui jis visą gyvenimą kentėjo nuo uždarų patalpų baimės: kildamas liftu, sulaikydavo kvapą, automobilyje, jei neatidarydavo langų abiejose pusėse, jausdavosi tarsi kalėjime, o pirkdamas lėktuvo bilietą, prašydavo duoti vietą salono priekyje. Kartais paniką jam keldavo vaikų verksmas. Tada pasičiupinėdavo savo šonkaulius, norėdamas įsitikinti, ar jie sveiki.
Dabar ligoninėje jis, kratydamas galvą ir abejodamas, taip pat pačiupinėjo savo šonkaulius ir nusiramino. Ašima laukėsi vaiko, bet jis jautėsi prislėgtas minties apie gyvenimą, vaiko gyvenimą ir to, kas jo laukė. Ašoką tėvai augino be vandentiekio, dvidešimt dvejų metų jis vos nežuvo. Ir vėl burnoje – dulkių skonis, akyse – pakrypęs vagonas, nuvirtę didžiuliai geležiniai ratai. Tai neturėjo nutikti. Tačiau jis ištvėrė. Vyras gimė du kartus Indijoje ir vieną kartą Amerikoje. Iki savo trisdešimtmečio jis nugyveno tris gyvenimus ir už tai dėkojo savo tėvams, seneliams ir proseneliams, bet ne Dievui, nes atvirai garbino Marksą ir tyliai atsisakė religijos. Tačiau jis jautėsi dėkingas dar vienai mirusiai sielai. Ne knygai, nes ji – beveik kaip jis – suplėšyta ir išmesta, ankstyvą spalio rytą dingo kažkur lauke už 209 kilometrų nuo Kalkutos. Kai Patė įėjo į laukiamąjį, Ašokas dėkojo ne Dievui, o Gogoliui, rusų rašytojui, kuris išgelbėjo jam gyvybę.
2 skyrius
Ryte, penkios minutės po penkių, gimė kūdikis. Berniuko ūgis buvo penkiasdešimt vienas centimetras, svoris – trys su puse kilogramo. Kol gydytojas dar nenukirpo virkštelės ir slaugė nenunešė vaikelio, Ašima pirmą kartą jį pamatė – tiršta, balta mase padengtą padarėlį su kraujo, jos kraujo, dryžiais ant petukų, kojyčių ir galvos. Kadangi gimdyvei į strėnas buvo įbesta adata, nuo liemens iki kelių ji nieko nejautė, tačiau per paskutines gimdymo valandas iš skausmo jai plyšo galva. Kai viskas baigėsi, ji ėmė baisiai drebėti, tarsi užėjus ūmiam karščiavimui, po apklotu išdrebėjo visą pusvalandį, apsvaigusi, jausdamasi viduje tuščia, o išorėje – sulamdyta. Moteris neįstengė kalbėti, paprašyti slaugių, kad pakeistų jos krauju permirkusius marškinius švariais. Jos gerklė degė, nors ji nepaliaujamai gėrė vandenį. Slaugė liepė atsisėdus ant unitazo pačiai apsilieti šiltu vandeniu tarpkojį. Paskui padėjo jai nusiprausti, apvilko švariais marškiniais, pasodino į vežimėlį ir nuvežė į kitą palatą. Blausi šviesa ramino. Šalia stovėjo dar viena lova, kuri tuo metu buvo tuščia. Kai atėjo Ašokas, Patė matavo Ašimos kraujospūdį. Jaunoji mamytė gulėjo atsirėmusi į pagalves ir laikė apsikabinusi vaikelį lyg pailgą baltą siuntinuką. Šalia lovos stovėjo vežimėlis su kortele NAUJAGIMIS GANGULIS.
– Jis čia, – tyliai pasakė žmona, žvelgdama į vyrą ir lengvai šypsodamasi. Jos oda gelsvoka, lūpos bespalvės. Paakiai pajuodę, plaukai išsidraikę iš kasos, tarsi šukuota būtų labai seniai. Balsas užkimęs, lyg peršalus. Jis prisitraukė kėdę prie lovos. Patė padėjo kūdikį iš motinos perduoti tėvui. Trumpas perkeliamo kūdikio riksmas nustelbė palatos tylą. Tėvai sureagavo natūraliai išsigąsdami, tačiau slaugė pritariamai nusijuokė.
– Supraskite, – pasakė ji Ašimai, – taip jis su jumis susipažįsta.
Ašokas, kaip pamokė Patė, pakišo vieną ranką po vaikelio kakliuku, kitą – po užpakaliuku.
– Pirmyn, – paragino ji. – Jis nori, kad tvirčiau laikytumėte. Jis stipresnis, nei jums atrodo.
Ašokas pakėlė mažą ryšulėlį aukščiau ir prispaudė prie krūtinės.
– Šitaip?
– Taip, gerai, – patvirtino Patė. – Tumpam paliksiu jus vienus.
Iš pradžių Ašokas ne tiek susijaudino, kiek sutriko, pamatęs smailą galvutę, putlius vokučius, baltas dėmeles ant skruostų ir storą viršutinę lūpytę, styrančią virš apatinės. Vaikelio odelė, šviesesnė nei motinos ar tėvo ir tokia permatoma, kad buvo matyti plonytės žalios gyslelės ties smilkiniais. Galvutę dengė ploni, bet vešlūs juodi plaukučiai. Ašokas pamėgino suskaičiuoti mažylio blakstienas ir atsargiai pačiupinėjo pro flanelę jo rankytes ir kojytes.
– Nieko netrūksta, – pasakė Ašima, stebėdama savo vyrą. – Aš jau patikrinau.
– Kokios jo akys? Kodėl jis neatsimerkia? Ar buvo atsimerkęs?
Ji linktelėjo.
– Ką jis mato? Ar jis mato mus?
– Manau, kad mato. Tik neaiškiai. Ir ne visas spalvas. Kol kas.
Jie sėdėjo tylėdami – visas trejetas – nejudėdami, lyg akmenys.
– Kaip tu jautiesi? Ar viskas buvo gerai? – paklausė jis Ašimos.
Tačiau atsakymo nesulaukė. Nukreipęs žvilgsnį nuo sūnaus veiduko, Ašokas pamatė, kad žmona užmigo.
O kai vėl pažvelgė į vaiką, šis spoksojo į jį plačiai atsimerkęs ir nemirksėdamas savo juodomis kaip galvos plaukučiai akutėmis. Veidukas atrodė visiškai kitoks – Ašokas niekada nebuvo matęs nieko tobulesnio. Jis pamanė, kad kaip tėvas savo sūnui turbūt atrodo tamsus, šiurkštus, neryškus. Paskui vėl pagalvojo, kad vos nežuvo. Tų valandų prisiminimas nuolat švystelėdavo ir vėl užgesdavo jo sąmonėje. Tai, kad gelbėtojai ištraukė jį iš po nuolaužų buvo pirmas stebuklas jo gyvenime. O šis glėbyje gulintis, beveik nieko nesveriantis, bet viską iš esmės keičiantis vaikelis – antras stebuklas.
Be savo tėvo, kūdikis sulaukė trijų lankytojų, visi jie buvo bengalai – Maja ir Dilipas Nandžiai, jauni sutuoktiniai iš Kembridžo, su kuriais Ašima ir Ašokas prieš kelis mėnesius susipažino prekybos centre „Purity Supreme“, ir daktaras Gupta, matematikos dėstytojas, penktą dešimtį perkopęs viengungis, su kuriuo Ašokas susidraugavo Masačusetso technologijų institute. Kai atėjo laikas maitinti kūdikį, džentelmenai išėjo į koridorių. Maja ir Dilipas atnešė berniukui barškutį ir vaiko knygelę, į kurią tėvai galėjo užrašyti kiekvieną atmintiną sūnaus vaikystės nutikimą. Joje net buvo permatomas apskritimas pirmoms nukirptoms garbanoms užkišti. Daktaras Gupta padovanojo gražiai iliustruotą knygą Motulės Žąsies eilėraščiai.
– Kaip tau pasisekė, vaikeli. Tau dar tik kelios valandos, o jau turi knygų, – pasakė Ašokas, versdamas dailiai susiūtus puslapius, ir pagalvojo: „Kaip skiriasi tavo vaikystė nuo manosios.“
Ašima pagalvojo tą patį, tik dėl kitų priežasčių. Ji jautėsi dėkinga sutuoktiniams ir daktarui už draugiją, tačiau jie tik pakeitė žmones, kurie iš tikrųjų turėjo juos supti.
Kadangi iš jos pusės nebuvo nė vieno senelio, tėvo, motinos, dėdės ar tetos, kūdikio gimimas, kaip ir visa kita Amerikoje, jai atrodė ne visiškai tikras, tarsi atsitiktinis. Glostydama, žindydama ir tyrinėdama sūnelį, ji tegalėjo jo gailėtis, nes nepažinojo nė vieno žmogaus, kuris būtų atėjęs į šį pasaulį toks vienišas ir skurdus.
Nė vieni seneliai neturėjo telefono. Susisiekti su jais buvo galima tik telegramomis, tad Ašokas abiem seneliams pasiuntė tokius pranešimus: „Su jūsų palaiminimais berniukas ir motina jaučiasi puikiai.“ O dėl vardo – šią garbę tėvai nusprendė suteikti Ašimos senelei, kuriai buvo per aštuoniasdešimt ir kuri jau buvo išrinkusi vardus kitiems šešiems provaikaičiams. Senelė, sužinojusi, kad Ašima laukiasi, suvirpėjo iš džiaugsmo, jog galės pavadinti pirmąjį šeimos sahibą[3 - Sahibas – Indijoje asmens, užimančio aukštą visuomeninį postą, titulas.]. Tad Ašima su Ašoku nusprendė duoti vaikui vardą vėliau, kai gaus jos laišką, ir neužpildė ligoninės blanko vaiko gimimo pažymėjimui gauti. Ašimos senelė pirmą kartą per dešimt metų išėjo iš namų: pasiramsčiuodama lazdele, ji nuėjo į paštą, kad pati išsiųstų laišką. Laiške ji parašė po vieną mergaitės ir berniuko vardą, bet niekam jų neatskleidė.
Laiškas buvo išsiųstas prieš mėnesį, liepą, bet dar neatėjo. Ašima ir Ašokas per daug dėl to nesijaudino, nes žinojo, kad vardas kūdikiui iš tikrųjų nėra svarbus. Kūdikį reikia pamaitinti ir palaiminti, padovanoti aukso ir sidabro, pavalgiusį patapšnoti per nugarėlę ir atsargiai prilaikyti galvutę. Vardas gali palaukti. Indijoje tėvai niekur neskuba. Kartais praeidavo ne vieni metai, kol būdavo išrenkamas tinkamiausias, gražiausias vardas. Ašima su Ašoku galėjo pateikti pavyzdžių, kai jų pusbroliai ar pusseserės gaudavo oficialius vardus tik tada, kai šešerių ar septynerių metų būdavo registruojami į mokyklą. Sutuoktiniai Nandžiai ir daktaras Gupta juos puikiai suprato ir pritarė jų sprendimui laukti senelės laiško.
Be to, jie galėjo išsiversti ir su maloniniais vardais – Bengalijoje kiekvienam žmogui suteikiama galimybė turėti du vardus. Maloninis vardas, bengališkai daknam, reiškia, kad tokiu vardu į žmogų gali kreiptis draugai, šeima, artimi žmonės, namiškiai ir panašiai. Maloniniai vardai – tarsi amžina vaikystės liekana, primenanti, kad gyvenimas ne visada turi būti pernelyg rimtas, formalus ir sudėtingas. Taip pat jie primena, jog žmogus yra individualus. Visi turi tokius vardus. Ašimos maloninis vardas – Monu, Ašoko – Mithu. Būten taip į juos, net suaugusius, kreipdavosi šeimos nariai, tokiais vardais juos vadino, pagerbdavo, bardavo, ilgėdavosi ir mylėdavo.
Be maloninio, kiekvienas žmogus turi ir tinkamą vardą, bhalonam, kuriuo jis prisistato išoriniame pasaulyje. Tinkami vardai rašomi ant vokų, diplomuose, telefonų knygose, žodžiu, vartojami visose viešose vietose. (Todėl ant Ašimai skirtų laiškų motina rašydavo Ašima, o laiške – Monu.) Tinkami vardai atstovauja garbingoms ir dvasingoms savybėms. Ašima reiškia „beribė, bekraštė“. Ašokas, imperatoriškas vardas, reiškia „įveikiantis liūdesį“. Maloniniai vardai tokių didelių tikslų nesiekia. Jų niekas niekada neužrašo oficialiai, tik ištaria ir prisimena. Priešingai nei tinkami, maloniniai vardai dažnai būna beprasmiai, sąmoningai parenkami kvaili, ironiški, net onomatopėjiniai. Vaikystėje žmogus atsiliepia į daugelį maloninių vardų, kol prilimpa tas vienintelis.
Tad kai vaikelis, suraukęs savo rausvą veidelį, apžvelgė gerbėjų ratą, ponia Nandi pasilenkė ir pavadino jį „Buro“. Bengalų kalba tai – „senelis“.
– Koks jo vardas? Buro? – linksmai paklausė Patė, ant padėklo nešdama Ašimai keptą vištą, kurią Ašokas, pakėlęs dangtį, sušveitė. Akušerės Ašimą pradėjo vadinti „Želės ir ledų dama“.
– Ne, tai ne vardas, – paaiškino Ašima. – Mes dar nenusprendėme, kaip pavadinsime sūnų. Mano senelė renka vardą.
Patė linktelėjo.
– Ar ji greitai atvažiuos?
Ašima nusijuokė – pirmą kartą po gimdymo iš tikrųjų nusijuokė.
Mintis, kad senelė, susitraukusi moterėlė, gimusi praėjusiame amžiuje, baltais našlės apdarais ir rusva nesiraukšlėjančia oda, lipa į lėktuvą ir skrenda į Kembridžą, jai pasirodė nesuvokiama ir – kad ir kokia maloni bei geidžiama – visiškai neįgyvendinama, absurdiška.
– Ne, bet atkeliaus laiškas.
Tą vakarą Ašokas grįžo į butą ir patikrino, ar nėra laiško. Prabėgo trys dienos. Slaugės parodė Ašimai, kaip pakeisti vystyklus ir išvalyti bambutę, paruošė karštą vonią su druska sušvelninti žaizdų ir siūlių keliamam skausmui, davė pediatrų sąrašą, daugybę brošiūrų apie maitinimą krūtimi, ryšio su vaiku užmezgimą, imuniteto stiprinimą, vaikiškų šampūnų, ausų krapštukų ir kremų pavyzdžių. Ketvirtą dieną gimdyvė sulaukė dviejų naujienų: geros ir blogos. Gera naujiena buvo ta, jog kitą rytą Ašimą su vaikeliu išleis namo. Bloga – kad ponas Vilkoksas, atsakingas už gimimo liudijimų išdavimą, liepė sūnui išrinkti vardą. Ašima ir Ašokas sužinojo, jog Amerikoje negalima kūdikio išleisti į namus be gimimo liudijimo. O liudijime būtinai reikia įrašyti vardą.
– Bet pone, – pasipriešino Ašima, – mes niekaip negalime jo pavadinti patys.
Ponas Vilkoksas, plonas, plikas, abejingas vyriškis, žvilgtelėjo į abu sutuoktinius, kurie akivaizdžiai buvo nusiminę, paskui į bevardį vaiką.
– Aišku, – ištarė jis. – Bet kodėl?
– Mes laukiame laiško, – atsakė Ašokas ir smulkiai paaiškino padėtį.
– Aišku, – pakartojo administratorius. – Kaip blogai. Bijau, kad jums nieko kita nelieka, tik gauti liudijimą su įrašu „Naujagimis Gangulis“. Nusprendę, kokį vardą duoti, vėliau turėsite įrašą pakeisti.
Ašima viltingai pažvelgė į Ašoką.
– Ar taip ir darysime?
– Nepatariu, – pasakė ponas Vilkoksas. – Reikės eiti pas teisėją, mokėti mokestį, įsivelsite į nesibaigiančias biurokratines pinkles.
– O, varge, – nusiminė Ašokas.
Ponas Vilkoksas linktelėjo. Visi nutilo.
– Gal turite kuo pakeisti?
– Kaip suprasti „pakeisti“?
– Kokį nors vardą, kurį galėtumėte duoti, jeigu jums nepatiks senelės išrinktasis.
Ašima irAšokas pakratė galvas. Jiems niekada į galvą neatėjo mintis suabejoti senelės pasirinkimu, nepagerbti vyresnio žmogaus noro.
– Juk galite duoti savo arba kokio nors protėvio vardą, – pasiūlė ponas Vilkoksas. Jis prisipažino iš tikrųjų esąs Hovardas Vilkoksas Trečiasis ir pridūrė: – Tai – graži tradicija, ja sekė Prancūzijos ir Anglijos karaliai.
„Bet mums tai neįmanoma, – mąstė Ašima ir Ašokas. – Tradicijos pavadinti sūnų tėvo ar dukrą motinos vardu Bengalijoje nėra. Amerikoje ir Europoje vertinamas pagarbos ženklas Indijoje bus pajuokiamas. Bengalų šeimose vardai yra šventi, neliečiami. Jie nepaveldimi ir nedalijami.“
– Tai gal tada pavadinkite jį kokio nors kito žmogaus vardu? Kuriuo labai žavitės? – pasiūlė ponas Vilkoksas, lūkestingai pakėlęs antakius, ir atsiduso. – Pagalvokite apie tai. Grįšiu po kelių valandų, – pasakė ir išėjo iš kambario.
Durys užsidarė, ir staiga Ašokui dingtelėjo, jog žino savo sūnui tobulą vardą, jis suvirpėjo, tarsi visada būtų jį žinojęs. Vyras prisiminė rankoje sugniaužtą puslapį, staigų sukrėtimą, kai prožektoriaus šviesa nukrypo į jo akis. Tačiau pirmą kartą gyvenime tą akimirką jis prisiminė ne su siaubu, o su dėkingumu.
– Labas, Gogoli, – sušnabždėjo Ašokas, pasilenkęs prie pasipūtusio sūnaus veiduko ir tvirtai suvystyto kūnelio. – Gogoli, – pakartojo patenkintas. Kūdikis itin pasipiktinęs atsuko galvutę ir nusižiovavo.
Ašima pritarė išrinktam vardui, nes žinojo, kad jis padėjo išsaugoti jos vyro gyvybę, tad saugos ir sūnaus. Ji žinojo traukinio istoriją, kurią iš pradžių išklausė su derama jaunamartės užuojauta, bet paskui nuo šių prisiminimų ji jausdavo, kaip jai gyslose stingsta kraujas. Kartais naktimis ją pažadindavo prislopinti vyro riksmai, kartais, kai abudu važiuodavo metro, klausydamasis ritmingo ratų bildesio, jis staiga nutoldavo nuo jos, panirdavo į liūdnus apmąstymus. Ji nebuvo skaičiusi nė vienos Gogolio knygos, bet mintyse ketino pastatyti jo portretą ant lentynos greta Tenisono ir Vordsvorto atvaizdų. Be to, šitas vardas – tik maloninis, jis nebus vertinamas rimtai ir reikalingas tik tam, kad jį įrašytų liudijime ir išleistų juos iš ligoninės. Kai ponas Vilkoksas grįžo su rašomąja mašinėle, Ašokas pasakė vardą paraidžiui. Taip Gogolis Gangulis buvo užregistruotas ligoninės žinyne.
– Viso gero, Gogoli, – atsisveikino Patė ir pabučiavo jo petuką, o Ašimai, vėl vilkinčiai susiraukšlėjusį sarį, palinkėjo: – Sėkmės.
Tą labai karštą vėlyvos vasaros dieną daktaras Gupta padarė pirmą, truputį perlaikytą nuotrauką – joje Gogolis, suvyniotas į neryškų apklotą, ilsėjosi pavargusios motinos glėbyje. Ji stovėjo ant ligoninės laiptų ir, prisimerkusi nuo saulės, žiūrėjo į objektyvą. Palenkęs galvą, jos vyras žiūrėjo iš šono ir, laikydamas rankoje žmonos lagaminą, šypsojosi. „Gogolis žengia į pasaulį“ – vėliau kitoje nuotraukos pusėje bengališkomis raidėmis užrašė tėvas.
Pirmieji Gogolio namai buvo pilnai apstatytas butas, nuo kurio pėsčiomis per dešimt minučių buvo galima nueiti iki Harvardo universiteto ir per dvidešimt minučių iki Masačusetso technologijų instituto. Butas buvo pirmame triaukščio namo, dengto gelsvai rausvomis malksnomis ir aptverto juosmenį siekiančia tinkline tvora, aukšte. Pilkas lyg cigaretės pelenai stogas derėjo prie šaligatvio ir gatvės. Prie vieno šaligatvio krašto kiek akis užmato rikiavosi automobilių eilė. Kvartalo gale veikė mažas senas knygynėlis, į kurį galėjai patekti nuo šaligatvio nusileidęs tris laiptus žemyn, o priešais knygynėlį stovėjo priplėkusi krautuvė. Joje krautuvininkas parduodavo laikraščius, cigaretes, kiaušinius ir leisdavo ant lentynos sėdėti juodai gauruotai katei – tai Ašimai nelabai patiko. Išskyrus šias kelias smulkaus verslo vietas, kvartale stovėjo tokie patys malksnomis dengti namai – vienodai aptriušę, nudažyti mėtine, alyvine ar pilkšva spalvomis. Į vieną iš tokių namų kartą prieš aštuoniolika mėnesių, vėlyvą vasario vakarą, Ašokas atsivežė Ašimą, kai ji atvyko į Logano oro uostą. Pabudusi ir prisitaikiusi prie laiko juostų pasikeitimo, tamsoje pro taksi langus ji nieko nematė, išskyrus sueižėjusio ledo krūvas, kurios atrodė tarsi sudaužytos melsvai baltos plytos. Ir tik kitą rytą, kai apsimovusi Ašoko kojines ir įsispyrusi į šlepetes trumpam išėjo į lauką, kai šaltas Naujosios Anglijos oras papūtė į jos ausis ir žandus, ji pirmą kartą pamatė tikrąją Ameriką – apledėjusias medžio be lapų šakas, šunų šlapimo dėmes ir išmatas pusnyse. Tačiau nė vieno žmogaus gatvėje nebuvo.
Jų butą sudarė trys kambariai, koridoriaus nebuvo. Priekyje – svetainė su trijų dalių langu į gatvę, viduryje – pereinamas miegamasis, gale – virtuvė. Ne tokių namų ji tikėjosi. Jie anaiptol nepriminė namų, kokius su broliu ir pusseserėmis buvo mačiusi filmuose Vėjo nublokšti ir Septynerių metų krizė kino teatruose „Lighthouse“ ir „Metro“. Žiemą bute siausdavo skersvėjai, o vasarą tvyrodavo nepakenčiamas karštis. Storus langų stiklus dengė niūrios tamsiai rudos užuolaidos. Vonioje gyveno tarakonai. Jie išlįsdavo naktimis iš plytelių plyšių. Tačiau moteris niekuo nesiskundė. Nenorėdama įžeisti Ašoko ar jaudinti jo tėvų, savo nusivylimą ji pasiliko sau. Užuot dejavusi, laiškuose namiškiams ji rašė apie puikias buitines dujas, kurias galima uždegti bet kuriuo paros metu, dieną ar naktį, atsukus bet kurį iš keturių dujinės viryklės degiklių, apie iš čiaupo bėgantį karštą, net deginantį odą, ir švarų, gerti tinkamą šaltą vandenį.
Viršutiniuose dviejuose aukštuose gyveno namo šeimininkai Montgomeriai, Harvardo universiteto dėstytojas su žmona. Jie turėjo dvi septynerių ir devynerių metų mergaites – Amberę ir Kloverę – juosmenį siekiančiais plaukais, kurių niekas niekada nepindavo. Šiltomis dienomis jos valandų valandas supdavosi padangoje, pakabintoje kieme ant medžio šakos. Dėstytojas liepė Ašimai ir Ašokui vadinti jį ne dėstytoju Montgomeriu, kaip tie iš pradžių į jį kreipdavosi, o Alanu. Dėl savo šiurkščios rūdžių spalvos barzdos jis atrodė daug senesnis, nei buvo iš tikrųjų. Jie matydavo, kaip jis vaikšto po universiteto miestelį, vilkėdamas aptrintas kelnes, kutais apsiūtą zomšinį švarką ir įsispyręs į gumines paplūdimio šliures. Ašokas, eidamas susitikti su savo patarėjais, visada apsirengdavo švarką ir pasirišdavo kaklaryšį. „Rikšų vairuotojai geriau apsirengę nei čionykščiai profesoriai“, – dažnai pagalvodavo jis. Montgomeriai turėjo pilkšvai žalią folksvageną furgoną, aplipdytą lipdukais su užrašais: NETIKĖKITE AUTORITETU! NUSISPJAUT! UŽDRAUSKITE LIEMENĖLES! TAIKOS! Rūsyje stovėjo skalbimo mašina, kuria jiems leisdavo naudotis, o šeimininkų svetainėje – televizorius. Jo garsas sklisdavo pro lubas. Taip kartą vakarieniaudami Ašokas ir Ašima sužinojo apie Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo ir senatoriaus Roberto Kenedžio nužudymus.
Kartais Ašima ir Alano žmona Džudė viena šalia kitos kieme džiaustydavo skalbinius. Džudė visada mūvėdavo mėlynus džinsus, kurių klešnes, atėjus vasarai, nuplėšdavo ir pasidarydavo šortus, ant kaklo būdavo užsinėrusi mažų kriauklelių vėrinį. Savo nutįsusius geltonus plaukus ji slėpdavo po raudona medvilnine skarele, tokios pačios medžiagos ir spalvos kaip dukrelių, ją ant pakaušio surišdavo į mazgą. Kelias dienas per savaitę moteris eidavo dirbti į Somervilio moterų sveikatos centrą. Sužinojusi, kad Ašima laukiasi, ji pritarė jos sprendimui maitinti kūdikį krūtimi, bet išgirdusi, jog Ašima rengiasi gimdyti medicinos įstaigoje, nusivylė, nes pati abi dukras pagimdė namuose, padedama centro pribuvėjų. Kartkartėmis Džudė su Alanu vakarais kur nors išeidavo ir palikdavo Amberę ir Kloverę be priežiūros. Tik kartą, kai Kloverė peršalo, jie paprašė Ašimos užeiti jų pasižiūrėti. Prisiminus jų butą, Ašimą apimdavo siaubas, nes, nors butus skyrė tik lubos, jie iš tikrųjų buvo labai nevienodi – pas dėstytoją visur styrojo krūvos knygų, popierių, o virtuvėje ant spintelės – neplautos lėkštės, peleninės, didumo sulig pusdubeniu, pilnos sumaigytų cigarečių. Mergaitės miegojo vienoje lovoje, nukrautoje drabužiais. Prisėdusi trumpam ant Alano ir Džudės čiužinio krašto, ji šūktelėjo ir nevykusiai nuslydo, nes išsigandusi pamatė, kad jis visas šlapias. Ant šaldytuvo vietoj dribsnių ir arbatos maišelių, stovėjo viskio ir vyno buteliai, dauguma apytuščiai. Vien stovėdama prie šaldytuvo, Ašima apgirsdavo.
Juos parvežti maloniai sutiko daktaras Gupta, kuris turėjo savo automobilį. Ir štai jie, staiga tapę šeima, sėdėjo tvankioje svetainėje, priešais vienintelį ventiliatorių. Užuot nusipirkę sofą, jie įsigijo šešias kėdes – visas trikojes, ovaliomis medinėmis atkaltėmis ir juodomis trikampėmis pagalvėlėmis. Vėl atsidūrusi niūriame savo trijų kambarių bute, Ašima nustebo pajutusi, kad jai trūksta ligoninės bruzdesio, Patės, želės ir ledų, kuriuos kasdien gaudavo. Lėtai eidama per kambarius, ji susierzino, pamačiusi virtuvėje neplautų indų krūvas ir nepaklotą lovą miegamajame. Iki tol Ašima buvo susitaikiusi su tuo, kad tomis dienomis, kai jausdavosi pavargusi, ilgėdavosi namų ar pykdavo, niekas neiššluodavo grindų, nesuplaudavo indų, neišskalbdavo drabužių, nenueidavo į parduotuvę parnešti produktų, nepagamindavo valgio, nes nebuvo kam tai padaryti. Ji priprato prie amerikietiškos gyvensenos be patogumų. Tačiau su verkiančiu kūdikiu glėbyje, pritvinkusiomis pieno krūtimis, apsipylusi prakaitu, taip skaudančiomis kirkšnimis, kad vos galėjo sėdėti, ji staiga pajuto, jog daugiau nebegali iškęsti.
– Negaliu, – pasakė ji Ašokui, kai jis atnešė puodelį arbatos – vienintelė paslauga, kurią jis manė galįs jai padaryti, bet arbatos ji visai nenorėjo.
– Po kelių dienų priprasi, – tarstelėjo jis, tikėdamasis ją padrąsinti, bet iš tikrųjų nežinodamas, ką daryti, ir padėjo puodelį ant besilupančios palangės. – Jis turbūt vėl užmigo, – pridūrė, žvelgdamas į Gogolį, kurio žandukai mikliai krutėjo, prigludę prie motinos krūties.
– Nepriprasiu, – atkakliai paneigė ji kimiu balsu, nežiūrėdama nei į kūdikį, nei į vyrą, ir truputį atitraukė užuolaidą. – Gyvendama čia ir taip, nepriprasiu.
– Ką tu sakai, Ašima?
– Sakau tau paskubėti ir baigti disertaciją, – pareiškė ji impulsyviai ir pirmą kartą prisipažino: – Nenoriu auginti Gogolio šioje šalyje. Tai neteisinga. Noriu grįžti namo.
Jis pažvelgė į Ašimą – jos veidas sulysęs, bruožai paaštrėję, visai ne tokie kaip per vestuves – ir suprato, kad gyvenimas Kembridže atsiliepė jo žmonos sveikatai. Ne kartą, grįžęs iš instituto namo, jis rasdavo ją paniurusią, sėdinčią ant lovos, iš naujo skaitančią tėvų laiškus. Ankstyvais rytais, pajutęs, kad ji tyliai verkia, jis apkabindavo ją, bet nesugalvodavo, ką pasakyti, manydamas, jog prasikalto ją vesdamas ir atveždamas čionai. Netikėtai jis prisiminė Ghošą iš traukinio, bendrakeleivį, kuris grįžo iš Anglijos dėl žmonos. „Labai gailiuosi, kad grįžau“, – prisipažino Ghošas Ašokui, likus vos kelioms valandoms iki žūties.
Atsargus beldimas į duris pertraukė jų apmąstymus – pažiūrėti vaikelio atėjo Alanas, Džudė, Amberė ir Kloverė. Džudės rankose – languota staltiese uždengtas indas. Ji pasakė pagaminusi apkepą su brokolių įdaru. Alanas pastatė maišą su senais išaugtais Amberės ir Kloverės drabužėliais, atkimšo butelį šalto šampano. Putojantis vynas aptaškė grindis. Kaimynas pripylė jo į puodukus. Visi pakėlė puodukus už Gogolį. Ašima ir Ašokas tik apsimetė, jog gurkštelėjo. Amberė ir Kloverė, apsupusios Ašimą iš abiejų šonų, džiūgavo, kai Gogolis abiem rankutėmis sugriebė jų pirštus. Džudė paėmė kūdikį iš Ašimos glėbio.
– Sveikas, gražuoli, – suulbėjo ji. – Ak, Alanai, aš irgi noriu tokio.
Alanas pasiūlė iš rūsio atnešti mergaičių lovelę. Jiedu atnešė ją su Ašoku ir pastatė šalia Ašimos ir Ašoko lovos. Ašokas nuėjo į krautuvėlę gatvės gale, o grįžęs nuėmė nuo tualetinio staliuko įrėmintas nespalvotas Ašimos šeimos nuotraukas ir vietoj jų pastatė vienkartinių vystyklų dėžę.
– Suvalgykit apkepą per dvidešimt minučių, iki be dešimt keturios, – pasakė Džudė Ašimai.
– Šūktelėkit, jei ko reikės, – pridūrė Alanas, prieš jiems dingstant.
Po trijų dienų Ašokas grįžo į institutą, Alanas vėl dėstė Harvarde, Amberė ir Kloverė pradėjo lankyti mokyklą, Džudė kaip ir iki šiol dirbo moterų sveikatos centre, o Ašima, pirmą kartą likusi tyliuose namuose viena su Gogoliu, kentėdama nuo miego stygiaus, prie kurio priprasti buvo sunkiau nei prie laiko juostų pasikeitimo, sėdėjo prie trijų dalių lango svetainėje ant vienos iš savo trikojų kėdžių ir visą dieną verkė. Ji verkė maitindama vaiką, verkė guldydama jį miegoti ir verkė tarpuose tarp miego ir maitinimo. Moteris liūdėjo, nes po paštininko apsilankymo nebuvo laiškų iš Kalkutos, nes Ašokas neatsiliepė, kai paskambino jam į fakultetą. O kartą Ašima apsiašarojo nuėjusi į virtuvę ir pamačiusi, kad baigėsi ryžiai. Tada ji užlipo į viršų ir pasibeldė į Alano ir Džudės duris.
– Įsipilkit, – pasakė Džudė, bet ryžiai skardinėje Džudės dėžutėje buvo rudi. Iš mandagumo Ašima įsipylė jų į puodelį, bet lipdama laiptais žemyn išpylė juos lauk. Paskui paskambino Ašokui į fakultetą, norėdama paprašyti, kad grįždamas namo nupirktų ryžių. Tačiau jis vėl neatsiliepė. Tad Ašima atsikėlė, nusiprausė veidą, susišukavo plaukus, pakeitė Gogolio vystyklus, perrengė vaiką ir paguldė į tamsiai mėlyną vežimėlį baltais ratais, kurį paveldėjo iš Alano ir Džudės. Pirmą kartą stumdama vežimėlį ji nuėjo maloniomis Kembridžo gatvėmis į prekybos centrą „Purity Supreme“ nusipirkti maišelio baltų ilgagrūdžių ryžių. Prireikė daugiau laiko nei įprastai, nes kelis kartus gatvėje ir prekybos centre ją sustabdė visiškai nepažįstami žmonės, visi amerikiečiai, kurie staiga ją pastebėjo, šypsojosi ir sveikino. Jie smalsiai, pritariamai pažvelgdavo į vežimėlį.
– Kokio amžiaus? – klausdavo žmonės. – Berniukas ar mergaitė? Koks vardas?
Ji pradėjo didžiuotis, kad viską, nustačiusi dienotvarkę, pasidaro pati. Kaip Ašokas, kuris septynias dienas per savaitę būdavo užsiėmęs studentų paskaitomis, moksliniu darbu, disertacija, ji taip pat turėjo ką veikti, kam aukotis ir skirti visas jėgas. Prieš Gogolio gimimą jos dienos nuobodžiai bėgdavo bute, valandų valandas snaudžiant, apimtai blogos nuotaikos, sėdint ant lovos ir iš naujo skaitant tuos pačius bengalų rašytojų romanus. Dabar dienos, kurios anksčiau vos slinkdavo, ėmė lėkte lėkti – čia rytas, čia vakaras, – tos pačios valandos prabėgdavo vaikštant per tris kambarius su Gogoliu ant rankų. Ji pabusdavo šeštą valandą ryto, paimdavo iš lovelės sūnelį pamaitinti pirmą kartą, paskui pusvalandį jiedu su Ašoku gulėdavo lovoje, pasiguldę tarp savęs kūdikį, ir žavėjosi tuo mažu žmogeliuku, kurį susikūrė. Neįprastu metu, nuo vienuoliktos iki pirmos, kol Gogolis miegodavo, ji pietaudavo – tokio įpročio vėliau laikėsi daug metų. Kiekvieną popietę išveždavo vaiką į lauką ir stumdavo vežimėlį gatvėmis, nusipirkdavo šio bei to arba sėdėdavo ant suoliuko universiteto miestelyje, kartais prie Masačusetso technologijų instituto sutikdavo Ašoką, atnešdavo jam namie iškeptų samosų ir šviežiai užplikytos arbatos termose. Žiūrėdama į vaiką, kartais ji pastebėdavo savo šeimos bruožų – blizgančias motinos akis, plonas tėvo lūpas, kreivą brolio šypseną. Ašima rado siūlų krautuvėlę ir pradėjo ruoštis žiemai, megzti Gogoliui megztukus, apklotėlius, pirštinaites, kepurėles. Kas kelias dienas ji išmaudydavo vaiką keraminėje virtuvės kriauklėje. Kas savaitę kruopščiai nukarpydavo rankų ir kojų nagučius. Laukdama skiepų prie vaikų gydytojo durų, užsikimšdavo ausis. Kartą Ašokas grįžo namo nešinas fotoaparatu „Instamatic“ ir nufotografavo kūdikį. Kai Gogolis miegojo, ji įkišo kvadratines nuotraukas baltais krašteliais į plastikinius laikiklius albume ir ant lipnios juostelės užrašė antraštes. Migdydama vaiką, ji dainuodavo bengališkas dainas, kurias jai dainuodavo jos motina. Ašima užuosdavo švelnų, pienu atsiduodantį jo odos kvapą ir iš burnytės sklindantį sviesto skonį. Kartą ji, plačiai šypsodamasi ir išsižiojusi, pakėlė kūdikį aukštai virš galvos, staiga iš jo gerklytės tiesiai ant jos plūstelėjo nesuvirškinto pieno srovė. Visą likusį gyvenimą ji prisiminė šiltą, rūgštų skystį, dėl kurio ji vėliau tą dieną nieko neprisivertė suvalgyti.
Laiškai ateidavo iš visų: jos ir vyro tėvų, tetų, dėdžių, pusseserių, draugių, išskyrus Ašimos senelę. Juose buvo įvairiausių palaiminimų ir linkėjimų, užrašytų raidėmis, kurias Ašima ir Ašokas didesnę savo gyvenimo pusę matydavo skelbimų lentose, laikraščiuose ir tentuose, o dabar matė tik tuose brangiuose, blyškiai melsvuose lapuose. Kartkartėmis per savaitę ateidavo du laiškai. O vieną kartą atėjo trys. Ašimos ausis įgudo tarp dvyliktos ir antros valandos išgirsti paštininko žingsnius prieangyje, po kurių sekdavo lengvas trakštelėjimas durų ertmėje, skirtoje paštui. Jos tėvų laiškų paraštės būdavo prirašinėtos: motinos – greitosiomis išraitytomis didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis, o tėvo – dailia, elegantiška rašysena, dažnai dar papuoštos gyvūnų piešiniais, kuriuos iškirpusi Ašima užklijuodavo ant Gogolio lovelės. „Mirštam, kaip norim jį pamatyti, – rašė jos motina. – Šie mėnesiai patys svarbiausi. Kiekvieną valandą vyks permainos. Prisimink tai.“ Ašima laiškuose tėvams rūpestingai apibūdindavo savo sūnelį, pranešė, kada jis pirmą kartą nusišypsojo, persivertė per galvą, suspiegė iš džiaugsmo. Ji parašė, kad jie su Ašoku taupo pinigus kelionei namo, planuoja grįžti kitą gruodžio mėnesį, kai Gogoliui sukaks vieni metukai. (Nepaminėjo vaikų gydytojo nerimo dėl tropinių ligų. Jis perspėjo, kad prieš išvykstant į Indiją vaikui reikės pritaikyti naujų skiepų derinį.)
Lapkričio mėnesį Gogoliui prasidėjo nežymi ausies infekcija. Matydami maloninį savo sūnaus vardą, užrašytą ant receptų antibiotikams ar ant skiepų knygelės, Ašima ir Ašokas pagalvodavo, kad taip elgtis nedera, – maloniniai vardai neturi būti viešinami. Tačiau iš Ašimos senelės laiško vis dar nebuvo ir jiems neliko nieko kita, kaip tik patikėti, kad laiškas dingo kažkur pakeliui. Ašima nusprendė parašyti senelei, paaiškinti padėtį ir paprašyti atsiųsti dar vieną laišką su vardais. Kitą dieną į Kembridžą atėjo laiškas, bet ne iš senelės, o iš Ašimos tėvo ir be piešinių Gogoliui paraštėse – jokių dramblių, papūgų ar tigrų. Laiškas rašytas prieš tris savaites. Iš jo Ašima ir Ašokas sužinojo, kad Ašimos senelę ištiko insultas, visa dešinė jos pusė paralyžiuota, protas aptemęs, ji nebegali kramtyti, vos nuryja kąsnį, mažai ką atpažįsta. „Ji tebėra su mumis, bet, tiesą sakant, mes jos jau netekome, – rašė tėvas. – Pasiruošk, Ašima. Galbūt tu jos daugiau nebepamatysi.“
Tokia buvo pirma liūdna žinia iš namų. Ašokas nelabai pažinojo Ašimos senelę, tik blankiai prisiminė, kaip per vestuves palietė jos kojas. Tačiau Ašima ilgai negalėjo nusiraminti. Parudavę medžių lapai ėmė kristi, dienos trumpėjo, sutemdavo negailestingai greitai, o ji sėdėjo namie su Gogoliu, vis prisimindama, kaip paskutinį kartą, kelios dienos prieš išskrendant į Bostoną, matė savo senelę, savo didą[4 - Malonybinis senelės vardas bengališkai.]. Ašima buvo nuvykusi jos aplankyti. Tada senelė, jau dešimt metų kaip pensininkė, vėl įžengė į virtuvę pagaminti vaikaitei lengvo ožkienos ir bulvių troškinio ir savo rankomis maitino vaikaitę saldumynais. Priešingai nei tėvai ir likusi giminė, senelė neliepė jai Bostone nevalgyti jautienos, nesegėti sijonų, nesikirpti plaukų ir nepamiršti šeimos. Senoji moteris nenuogąstavo dėl tokių išdavystės ženklų, ji vienintelė tikėjo, jog Ašima niekada nepasikeis. Prieš išvykdama, Ašima stovėjo, nuleidusi galvą priešais velionio senelio portretą, mintyse prašydama palaiminti ją prieš kelionę, paskui pasilenkė nubraukti dulkių nuo savo didos kojų ir paliesti jas savo galva.
– Dida, aš atvažiuosiu, – ištarė tada Ašima, nes bengalai atsisveikina kaip tik tokia fraze.
– Džiaukis kelione, – griausmingu balsu palinkėjo senelė, padėdama vaikaitei atsistoti, ir drebančiomis rankomis nuo Ašimos veido nykščiais nušluostė srūvančias ašaras. – Daryk tai, ko aš niekada nepadarysiu. Tai išeis tik į naudą. Prisimink tai. Dabar keliauk.
Kūdikiui augant, plėtėsi pažįstamų bengalų ratas. Per Nandžius, kurie jau taip pat laukėsi vaikelio, Ašokas ir Ašima susipažino su Mitromis, o per Mitras – su Banerdžiais. Dažnai prie Ašimos, stumiančios vaikišką vežimėlį Kembridžo gatvėmis, prieidavo jauni, nevedę bengalai ir droviai teiraudavosi, iš kur ji kilusi. Kaip Ašokas, tie viengungiai taip pat vienas po kito parskrisdavo į Kalkutą ir grįždavo su žmonomis. Kiekvieną savaitgalį Ašokui ir Ašimai pasitaikydavo proga nueiti į svečius ir susipažinti su nauja pora ar jauna šeima. Visi buvo atvykę iš Kalkutos ir kaip tik dėl tos priežasties susidraugavo. Dauguma jų gyveno netoliese, buvo galima nueiti pas juos pėsčiomis. Nauji pažįstami dirbo dėstytojais, mokslininkais, gydytojais, inžinieriais. Jų žmonos, išsiilgusios namų ir nesiorientuojančios naujoje aplinkoje, prašydavo Ašimos receptų ir patarimų, ir ji pasakydavo joms, kur kinų kvartale parduodami karpiai, kaip iš manų košės pasigaminti chalvą. Sekmadieniais po pietų draugai su šeimomis lankydavo vieni kitus namuose, gerdavo arbatą su cukrumi ir tirštintu pienu, valgydavo prikaistuvyje keptus krevečių kotletus, susėdę ratu ant grindų dainuodavo Nazrulio ir Tagorės dainas, vieni kitiems perduodami storą eilėraščių knygą geltonu drobiniu viršeliu, o Dilipas Nandis grodavo fisharmonija. Jie audringai ginčydavosi, kurio režisieriaus filmai geresni: Ritviko Ghatako ar Satjadžito Rėjaus, kuri partija įtakingesnė: Indijos komunistų ar Kongreso, kuri Kalkutos pusė laimės rinkimus: Šiaurės ar Pietų. Paskui valandų valandas postringaudavo apie Amerikos, šalies, kurioje nė vienas iš jų neturėjo teisės balsuoti, politiką.
Vasario mėnesį, kai Gogoliui sukako šeši mėnesiai, Ašima ir Ašokas jau pažinojo pakankamai žmonių, kad galėtų tinkamai atšvęsti. Proga – Gogolio anaprasana[5 - Ritualinis pirmas vaiko pamaitinimas kietu maistu.], ryžių ceremonija. Bengalai kūdikių nekrikštija, neturi tradicijos duoti vaikui vardą Dievo akivaizdoje. Pirma oficiali vaiko gyvenimo ceremonija – kieto maisto paragavimas. Ašokas ir Ašima paprašė Dilipo Nandžio atlikti Ašimos brolio vaidmenį: palaikyti vaiką ir pirmą kartą pamaitinti jį ryžiais, kurie vėliau taps kasdiene jo duona. Gogolį aprengė tarsi mažą bengalų jaunikį – geltonomis plačiomis kelnėmis, atsiųstomis jo senelės iš Kalkutos. Audinys tebekvepėjo kmynais, kurie buvo siuntinyje kartu su kelnėmis. Ant Gogolio galvutės uždėjo iš popieriaus iškirptą ir folijos skiautėmis papuoštą kepuraitę, parišo ją virvele. Ant kakliuko užkabino keturiolikos karatų aukso grandinėlę, ant kaktytės, virš antakių, sandalo medžio tepalu kruopščiai išpiešė šešis mažyčius rusvai gelsvus mėnuliukus, akytes patamsino juodais dažais. Berniukas sukinėjosi ant dėdės kelių. Jie abu sėdėjo ant grindų, užtiestų apklotu, apsupti svečių. Maistas buvo patiektas dešimtyje atskirų dubenių. Ašima apgailestavo, kad ryžiai sudėti ne į sidabrinę, varinę ar bent jau nerūdijančio plieno, o į melamino lėkštę. Paskutiniame dubenyje buvo bengališkas desertas paješas – šiltas ryžių pudingas, kurį kartu su pyrago rieke Ašima nuo šiol vers sūnų valgyti per kiekvieną jo gimimo dieną, net kai jis suaugs.
Tėvas ir draugai nufotografavo berniuką, susiraukusį, tarp žmonių ieškantį motinos, kuri tuo metu ruošė švedišką stalą, veido. Ašima vilkėjo sidabru tviskantį sarį – pirmą kartą apsirengta vestuvinė dovana – ir palaidinukę su rankovėmis iki alkūnių. Ji išdėliojo popierines lėkštes (jas reikėjo sudėti trigubas, kad išlaikytų birjanį), karpius jogurto padaže, dalą, šešis skirtingus daržovių patiekalus, kuriuos ji gamino visą savaitę. Svečiai valgys stovėdami arba sėdėdami rytietiškai ant grindų. Pakvietė ir Alaną su Džude. Šie kaip visada atėjo su džinsais ir storais megztiniais, nes buvo šalta, apsiavę odinius, sagtimis užsegamus sandalus, vilnones kojines. Džudė apžiūrėjo švedišką stalą ir krimstelėjo kažin ko, regis, krevečių kotleto.
– Maniau, visi indai vegetarai, – sušnabždėjo ji Alanui.
Prasidėjo Gogolio maitinimas, bet tai buvo tik prisilietimas. Niekas nesitikėjo, kad berniukas suvalgys daugiau nei ryžio grūdelį ar paragaus daugiau nei vieną dalo lašelį – viskas buvo skirta supažindinti jį su maistu, kurį valgys likusį gyvenimą. Ceremonijai prasidėjus, grupelė moterų pradėjo ūkauti, vyrai per rankas leido kriauklę, kurią patapšnodavo, tačiau nė vienas nesugebėjo išgauti iš jos nė garso. Virš Gogolio galvutės pakėlė žolės lapelius ir pradipą – grakščiai, lygiai degančią aliejaus lempą. Vaikas sėdėjo lyg užkerėtas, nesimuistė, nenusigręžė, paklusniai išsižiodavo prieš kiekvieną maitinimą, tris kartus paragavo paješo. Kai, pamatęs šaukštą, Gogolis noriai išsižiodavo, Ašimos akys prisipildydavo ašarų. Ji labai norėjo, kad vaiką maitintų tikras jos brolis ir virš jo galvutės laikydami rankas jį palaimintų tikri jos tėvai. Paskui atėjo didinga pabaiga, akimirka, kurios visi laukė. Norėdami nuspėti Gogolio ateitį ir sužinoti, kas jis bus, žemdirbys, mokslininkas ar verslininkas, tėvai sūnui pasiūlė lėkštę, ant kurios buvo Kembridžo žemės grumstas, iškastas kieme, tušinukas ir vieno dolerio kupiūra. Dauguma vaikų griebia kurį nors vieną daiktą, kartais visus tris, tačiau Gogolis nepalietė nieko. Jis neparodė jokio susidomėjimo lėkšte, bet ir nenusigręžė nuo jos, tik įsikniaubė veiduku į dėdės petį.
– Įdėkit jam į ranką pinigą! – šūktelėjo kažkas iš grupės. – Amerikietis berniukas turi būti turtingas!
– Ne! – pasipriešino tėvas. – Tušinuką. Gogoli, paimk tuši-nuką.
Vaikas abejingai pažvelgė į lėkštę. Dešimtys tamsių galvų viltingai lūkuriavo. Drabužėlio medžiaga pradėjo erzinti jo odą.
– Gogoli, paimk ką nors, – paragino Dilipas Nandis, prinešęs lėkštę arčiau. Berniukas susiraukė, apatinė jo lūpytė suvirpėjo. Verčiamas rinktis likimą, šešių mėnesių mažylis pravirko.
Atėjo kitas rugpjūtis. Gogoliui sukako vieni metukai, jis viską graibstė, jau truputį vaikščiojo, dviem kalbomis kartojo žodžius. Savo motiną vaikas vadino ma, tėvą – baba. Jei kas nors kambaryje pašaukdavo „Gogoli“, mažylis atsigręždavo ir nusišypsodavo. Berniukas miegodavo naktimis ir dienomis nuo pusiaudienio iki trijų, turėjo septynis dantukus ir stropiai kišdavosi į burnytę popieriaus, medvilnės skutelius ar viską, ką rasdavo ant grindų. Gruodžio mėnesį, per Ašoko žiemos atostogas, Ašokas ir Ašima ketino pirmą kartą parvykti į Kalkutą. Būsima kelionė įkvėpė sutuoktinius ieškoti Gogoliui tinkamo vardo, kad galėtų pateikti prašymą pasui gauti. Jie paprašė bengalų draugų pasiūlyti ir ilgais vakarais svarstydavo vieną ar kitą vardą, tačiau nė vienas jiems nepatiko. Berniuko tėvai jau nebelaukė Ašimos senelės laiško: sužinoję, kad senolė neprisimena net Ašimos, jie nebeteko vilties, kad ji prisimins sugalvotą vardą. Tačiau iki kelionės dar buvo likę keturi mėnesiai. Ašima apgailestavo, jog negali vykti anksčiau, per deivės Durgos šventę. Deja, Ašokui ilgos atostogos dar nepriklausė, tad jie turėjo pasitenkinti trimis gruodžio mėnesio savaitėmis.
– Turbūt vyksime namo po kelių mėnesių nuo jūsų Kalėdų, – paaiškino Ašima Džudei, stovinčiai anapus skalbinių virvės. Ši atsakė, jog jiedu su Alanu yra budistai.
Pasiutusiu greičiu Ašima numezgė megztinius savo tėvui, uošviui, broliui ir trims mylimiausiems dėdėms. Visi megztiniai vienodi, su V formos kaklo iškirpte, megzti devinto numerio virbalas, tamsiai žaliais siūlais, penkiomis geromis ir dviem išvirkščiomis akimis. Tik jos tėvo kitoks – megztas dviem storais virbalais perliniu raštu ir priekyje susegamas sagomis, nes jam tokie labiau patinka, nei užsivelkami per galvą. Ji nepamiršo prisiūti megztų kišenių kortų kaladei, kurią jis visada nešiodavosi su savimi, kad kam nors netikėtai išdėliotų pasjansą. Be megztinio, knygyne „Harvard Coop“ ji nupirko tėvui tris sabalo kailio teptukus, tokių dydžių, kokių jis prašė laiške. Jie buvo nežmoniškai brangūs, brangesni už bet kurią jos pirktą prekę Amerikoje, tačiau Ašokas, pamatęs kvitą, nieko nepasakė. Kartą Ašima su Gogoliu išėjo apsipirkti į Bostono centrą ir ilgai užtruko universalinėje parduotuvėje „Jordan Marsh“, kur išleido paskutinius pinigėlius. Ji nusipirko įvairių arbatinių šaukštelių, perkelinių pagalvės užvalkalų, spalvotų žvakių, muiliukų ant virvelių. Įsigijo laikrodį „Timex“ savo uošviui, rašiklių „Bic“ pusseserėms ir pusbroliams, siuvinėjimo siūlų, antpirščių motinai ir tetoms. Grįždama metro namo, Ašima jautėsi pakylėta, pavargusi, sunerimusi dėl būsimos kelionės. Traukinys buvo perpildytas ir iš pradžių ji stovėjo, bandydama laikytis už savo krepšių, vežimėlio ir viršutinio turėklo, kol viena mergina pasiūlė atsisėsti. Ašima padėkojo ir susmuko ant sėdynės, pastūmusi krepšius į saugią vietą už savo kojų. Gogolis miegojo, tad ir ji sumanė nusnausti, atsirėmė galva į langą, užsimerkė ir prisiminė namus: įsivaizdavo tėvų butą ir Gogolį, aprengtą amerikietiškais drabužėliais, su sauskelnėmis, žaidžiantį ant tėvų lovos po baldakimu ir palubėje besisukančiu ventiliatoriumi. Vaizduotėje ji pamatė savo tėvą be vieno danties, kurio, kaip rašė motina, jis neteko praeitą rudenį, nukritęs nuo laiptų. Ašima pamėgino įsivaizduoti, kaip jausis, kai senelė jos nepažins.
Atsimerkusi moteris pamatė, jog traukinys stovi jos stotelėje, durys atidarytos. Ji pašoko, širdis smarkiai plakė.
– Atsiprašau, – stumdama vežimėlį pro susigrūdusius žmones puolė spraustis Ašima.
– Ponia, – pasakė kažkas, jai lipant ant platformos, – jūsų daiktai.
Kai suprato savo klaidą, metro durys užsidarė ir traukinys lėtai nuvažiavo. Ji stovėjo žiūrėdama, kaip tunelyje dingsta paskutinis vagonas, kol ant platformos liko tik ji ir Gogolis. Eidama Masačusetso aveniu, Ašima paplūdo ašaromis, ji žinojo, kad negali grįžti į parduotuvę ir vėl visko nusipirkti. Visą popietę niršo ant savęs, galvodama, kaip jausis pažeminta grįžus į Kalkutą tuščiomis, tik su megztiniais ir teptukais. Tačiau parėjęs namo Ašokas paskambino į Masačusetso skyriaus transporto valdybos radinių skyrių ir kitą dieną ji atgavo krepšius, nedingo nė vienas šaukštelis. Po tokio mažo stebuklo Ašima kitaip pradėjo vertinti Kembridžą, pripažino ne tik jo trūkumus, bet ir privalumus. Per vakarėlius ji turėjo ką papasakoti draugėms, kurios klausėsi ir stebėjosi jos sėkme.
– Tai įmanoma tik šioje šalyje, – pasakė Maja Nandi.
Kartą vakare, sutuoktiniams užmigus, suskambo telefonas. Garsas kaipmat juos pažadino, širdys ėmė bildėti, tarsi susapnavus baisų sapną. Dar Ašokui neatsiliepus, Ašima žinojo, jog skambina iš Indijos. Prieš kelis mėnesius jos šeima laiške paprašė duoti jų telefono Kembridže numerį, ir ji davė nenoriai, žinodama, kad jį panaudos tik blogai naujienai pranešti. Kol Ašokas atsisėdo, pakėlė telefono ragelį ir pavargusiu, silpnu balsu atsiliepė, Ašima pasirengė ją išgirsti, nuleido lovelės kraštą, nuramino Gogolį, kuris muistėsi, pažadintas telefono skambučio, ir mintyse pasitikrino faktus. Jos senelei per aštuoniasdešimt, ji prikaustyta prie patalo, visiškai iškaršusi, nebegali nei valgyti, nei kalbėti. Pastarieji jos gyvenimo metai, pasak paskutinio tėvų laiško, skausmingi jai pačiai ir visiems, kurie ją pažinojo. Gyvenimu to nepavadinsi. Ji įsivaizdavo, kaip jos motina tyliai tai sako į telefono ragelį, stovėdama artimiausios kaimynės svetainėje. Ašima pasirengė išgirsti blogą naujieną, pripažinti tiesą, kad Gogolis niekada nepamatys savo prosenelės, kuri davė jam dingusį vardą.
Kambaryje buvo nemaloniai šalta. Ji paėmė iš lovelės sūnelį ir, grįžusi į lovą, palindo po apklotu. Norėdama sušilti, priglaudė kūdikį prie savo krūtinės, prisiminė, kaip kartu su senele nusipirko kreminės spalvos megztinį, kuris guli neišpakuotas parduotuvės krepšyje spintoje, ir išgirdo, kaip Ašokas rimtai, bet taip garsiai, kad galėjo pažadinti ir Alaną su Džude viršuje, sako:
– Taip, gerai, supratau, nesijaudinkit, taip, padarysiu, – paskui nutilo, įsiklausė. – Jis nori pakalbėti su tavimi, – pasakė Ašimai ir, uždėjęs ranką ant jos peties, tamsoje padavė telefono ragelį, paskui, truputį pasvarstęs, išlipo iš lovos.
Ji paėmė ragelį, kad pati išgirstų naujieną ir paguostų savo motiną, bet staiga pagalvojo, kas ją paguos, kai mirs jos motina, ir ar ji tai sužinos tokiu pačiu būdu, išplėšta iš sapnų vidury nakties. Tačiau be baimės Ašima spėjo pajusti dar kai ką – ji net suvirpėjo, pagalvojusi, kad pirmą kartą po beveik trejų metų pertraukos išgirs savo motinos balsą. Pirmą kartą po išvykimo iš Dum Dum oro uosto, kažkas ją pavadins Monu. Tačiau kitame laido gale buvo ne motina, o jos brolis Rana. Jo balsas tylus, dingstantis telefone ir sunkiai atpažįstamas. Pirmiausia Ašima paklausė, kelinta pas juos valanda. Ji turėjo pakartoti klausimą kelis kartus, šaukti, kad ją išgirstų. Rana atsakė, kad dabar pietų metas.
– Didi, ar jūs vis dar ketinate atvykti gruodžio mėnesį? – paklausė jis.
Ašima susijaudino, kad jos brolis į ją kreipėsi taip, kaip jis vienas visame pasaulyje turi teisę kreiptis – po ilgo laiko pavadino ją didi, vyresniąja seserimi. Tuo pačiu metu ji išgirdo, kaip Kembridžo buto virtuvėje bėga vanduo, jos vyras atidaro spintelę, norėdamas paimti stiklinę.
– Žinoma, kad atvyksim, – atsakė ji netvirtai, girdėdama silpną savo pačios balso aidą ir, neįsitikinusi, ar brolis ją išgirdo, pakartojo, paskui pasiteiravo: – Kaip dida? Ar jai nieko daugiau nenutiko?
– Ji gyva, – pasakė Rana, – bet jaučiasi taip pat.
Ašima suglebusi atsirėmė į pagalvę – jai palengvėjo. Moteris pamanė, jog pamatys savo senelę, net jei tai bus paskutinis kartas, pabučiavo Gogolį į viršugalvį, priglaudė savo skruostą prie jo skruostuko.
– Ačiū Dievui. Duok man mamytę, – paprašė ji. – Noriu su ja pakalbėti.
– Jos dabar nėra namie, – atsakė Rana po traškesių pilnos pauzės.
– O tėvelis?
Vėl stojo tyla, kol grįžo jo balsas.
– Jo taip pat nėra.
– Ak.
Ji prisiminė laiko skirtumą – jos tėvas turbūt dar žurnalo Desh redakcijoje, o motina turguje su šiurkštaus audinio krepšiu rankoje perka daržoves ir žuvį.
– Kaip mažasis Gogolis? – paklausė Rana. – Ar jis kalba tik angliškai?
Ji nusijuokė.
– Jis kol kas apskritai mažai kalba, – atsakė ji ir pradėjo pasakoti, kaip moko sūnelį tarti dida, dadu ir manu, rodydama prosenelių ir dėdės nuotraukas, tačiau telefone vėl pasigirdo traškesiai, šįkart ilgesni, ir ji, nebaigusi sakinio, nutilo.
– Rana? Girdi mane?
– Negirdžiu tavęs, didi, – pasigirdo vis labiau tylantis Ranos balsas. – Nieko negirdžiu. Pasikalbėkim vėliau.
– Gerai, – atsakė ji. – Pasikalbėkim vėliau. Iki pasimatymo. Iki greito pasimatymo. Parašyk man.
Ji padėjo telefono ragelį, pagyvėjusi nuo išgirsto brolio balso, tačiau beregint sutriko ir šiek tiek suirzo. „Kodėl jis paskambino? Kad paklaustų apie akivaizdžius dalykus? Ir kodėl paskambino tada, kai abiejų tėvų nėra namie?“ – į galvą paplūdo mintys.
Nešinas vandens stikline iš virtuvės grįžo Ašokas, padėjo ją ir įjungė mažą lemputę prie lovos.
– Negaliu užmigti, – pasakė vyras, nors jo balsas vis dar buvo tylus ir išvargęs.
– Aš irgi.
– O kaip Gogolis?
– Vėl miega. – Ji atsikėlė ir paguldė jį atgal, į lovelę, apklojo iki petukų antklode, paskui drebėdama grįžo į lovą. – Nesuprantu, – Ašima pakratė galvą virš sujauktos paklodės. – Kodėl Rana paskambino dabar? Juk taip brangu. Kas už to slypi? – ji atsigręžė į Ašoką. – Ką jis tau tiksliai pasakė?
Ašokas lėtai palingavo galvą ir ją nunarino.
– Jis tau pasakė tai, ko nepasakė man. Ką? Sakyk.
Vyras vėl palingavo galva, paskui pasilenkė į jos lovos pusę ir taip suspaudė žmonos ranką, kad jai net suskaudo. Paskui atsigulęs ant jos prispaudė prie lovos, veidą pakreipęs į vieną pusę, jo kūnas staiga ėmė drebėti. Ašokas taip gulėjo ilgokai ir Ašima jau pamanė, kad jis užgesins šviesą ir pradės ją glamonėti. Tačiau jis to nepadarė, o pasakė tai, ką jam prieš kelias minutes pranešė Rana, tai, ko brolis neišdrįso pasakyti seseriai telefonu pats – kad vakar vakare jos tėvas, dėliodamas pasjansą ant savo lovos, mirė nuo širdies priepuolio.
Jie išvyko į Indiją po šešių dienų, šešiomis savaitėmis anksčiau, nei buvo numatę. Alanas ir Džudė, iš ryto pažadinti Ašimos kūkčiojimo, o vėliau išgirdę naujieną iš Ašoko, paliko prie durų vazą su gėlėmis. Per tas šešias dienas nebuvo laiko galvoti apie tinkamą vardą Gogoliui. Tėvai skubos tvarka gavo vaiko pasą su įrašu „Gogolis Gangulis“ ir Jungtinių Amerikos Valstijų ant-spaudu. Ašokas pasirašė už sūnų. Dieną prieš jiems išvykstant, Ašima pasodino Gogolį į vežimėlį, įsidėjo megztinį, kurį numezgė tėvui, ir teptukus į krepšį ir nuėjo į metro stotį Harvardo aikštėje.
– Atsiprašau, – užkalbino ji vieną poną gatvėje, – man reikia į traukinį.
Vyras padėjo jai nunešti vežimėlį žemyn. Ašima laukė ant platformos. Kai traukinys atvažiavo, ji įsėdo, bet tik tam, kad iškart grįžtų į Centrinės aikštės stotį. Tąkart moteris nesnaudė. Vagone buvo tik šeši žmonės, jie sėdėjo paslėpę veidus po žurnalais Globe, įsmeigę akis į knygas minkštais viršeliais arba žiūrėjo pro ją nieko nematančiomis akimis. Kai traukinys prieš stotelę pradėjo lėtinti greitį, ji atsistojo ir pasirengė išlipti. Ašima neatsigręžė į krepšį, kurį tyčia paliko po sėdyne.
– Ei, indė paliko krepšį! – šūktelėjo kažkas, kai durys užsidarė, traukiniui nuvažiuojant, ji išgirdo kumščio beldimą į langą, tačiau nesustojo, o toliau sau stūmė Gogolio vežimėlį platforma.
Kitą vakarą Ganguliai įlipo į oro bendrovės „Pan Am“ lėktuvą, skrendantį į Londoną, kur po penkių valandų turėjo sėsti į kitą lėktuvą, skrendantį pro Teheraną ir Bombėjų į Kalkutą. Lėktuvui stovint ant Bostono kilimo ir nusileidimo tako, Ašima, prisisegusi diržą, pažvelgė į laikrodį ir ant pirštų paskaičiavo Indijos laiką. Tačiau šįkart jos galvoje neiškilo šeimos paveikslas. Ji nenorėjo įsivaizduoti to, ką netrukus pamatys iš tikrųjų, – nuo motinos sklastymo dėl gedulo nutrintą ryškiai raudoną žymę, nuskustus tankius brolio plaukus. Lėktuvo ratai pradėjo riedėti, didžiuliai metaliniai sparnai palengva kilo aukštyn. Ašima pažvelgė į Ašoką, kuris antrą kartą patikrino, ar jų pasai ir žaliosios kortelės tvarkingos. Ji matė, kaip jis savo rankiniame laikrodyje pastūmė blyškiai sidabrines rodykles, nustatydamas, kada jie atvyks.
– Nenoriu vykti, – pasakė ji, nusigręžusi į tamsų ovalinį langelį. – Nenoriu jų matyti. Negaliu.
Lėktuvui didinant greitį, Ašokas uždėjo savo ranką ant jos rankos. Staiga Bostonas pakrypo ir jie lengvai pakilo virš pajuodusio Atlanto. Ratai įsmuko atgal į lėktuvą, salonas sudrebėjo, jiems kylant pro pirmą debesų sluoksnį. Gogolio ausytės buvo užkimštos vata, bet jiems kylant dar aukščiau, jis vis tiek verkė savo gedinčios motinos glėbyje. Pirmą kartą gyvenime vaikas skrido per pasaulį.
3 skyrius
1971-ieji
Ganguliai persikėlė į universiteto miestelį už Bostono. Kiek žinojo, tarp gyventojų jie buvo vieninteliai bengalai. Miestelis garsėjo istoriniu savo rajonu, trumpu kolonijinės architektūros ruožu, kurį vasaros savaitgaliais lankydavo turistai. Jame stovėjo balta protestantų bažnyčia smailiaviršūniu bokštu, akmeninis teismo pastatas su kalėjimu greta jo, viešoji biblioteka su kupolu ir medinis šulinys, iš kurio – kaip sklido gandai – gėrė pats Polas Reveras. Žiemą sutemus namų languose degdavo silpnos švieselės. Ašokas buvo pasamdytas dirbti universiteto elektros inžinerijos dėstytoju stažuotoju. Dėstydamas penkioms grupėms, jis gaudavo po šešiolika tūkstančių dolerių per metus, turėjo savo kabinetą su ant durų kabančia juoda plastmasine lentele, kurioje buvo išraižyti jo vardas ir pavardė. Kaip ir kitiems katedros darbuotojams, jam patarnavo vyresnio amžiaus sekretorė ponia Džounz. Dėstytojų kambaryje šalia kavinuko ji dažnai padėdavo namie keptos bananų duonos lėkštę. Ašokas spėjo, kad ponia Džounz, kurios vyras iki mirties dirbo dėstytoju anglų kalbos katedroje, buvo panašaus amžiaus kaip jo motina. Tačiau Ašoko motinai ponios Džounz gyvenimo stilius atrodytų žeminantis, nes ponia valgydavo viena, per sniegą ir šlapdribą važiuodavo automobiliu į darbą, savo vaikus ir vaikaičius matydavo tik tris ar keturis kartus per metus.
Ašokui jo pareigos buvo svajonių darbas. Jis visada labiau norėjo dėstyti universitete, nei dirbti įmonėje. „Kaip nuostabu, – mąstė jis, – stovėti priešais auditoriją, pilną amerikiečių studentų.“ Kokį pasitenkinimą jis jausdavo, matydamas savo pavardę universiteto žinyne, po antrašte „Mokomasis fakulteto personalas“. Kaip jis apsidžiaugdavo, kai ponia Džounz jam sakydavo: „Dėstytojau Ganguli, jums skambina žmona.“ Iš jo kabineto ketvirtame aukšte Ašokui atsiverdavo platus keturkampio kiemo, apjuosto vijokliais apaugusia plytų siena, vaizdas. Giedromis dienomis jis sėdėdavo ant suoliuko ir, klausydamasis universiteto bokšto laikrodžio dūžių, užkandžiaudavo. Penktadieniais, po paskutinės paskaitos, eidavo į biblioteką paskaityti tarptautinių laikraščių, sukabintų ant ilgų medinių laikiklių. Jis skaitė apie amerikiečių lėktuvus, sprogdinančius Vietkongo tiekimo kelius Kambodžoje, naksalitų[6 - Ginkluotų maoistinių grupuočių pavadinimas Indijoje.] žudynes Kalkutos gatvėse ir beprasidedantį Indijos karą su Pakistanu. Kartais Ašokas užlipdavo laiptais į viršutinį aukštą, kur ant saulėtos ir mažai lankomos bibliotekos lentynų gulėjo visa literatūra. Jis vaikščiodavo tarp lentynų, sustodamas prie savo mėgstamų rusų autorių, ir kiekvieną kartą labai pagyvėdavo, pamatęs savo sūnaus vardą, aukso raidėmis užrašytą ant knygų kietais viršeliais raudonų ir žalių nugarėlių.
Ašimai persikelti į priemiestį buvo dar sunkiau, nei iš Kalkutos atvykti į Kembridžą. Ji apgailestavo, kad Ašokas nepasirinko darbo vietos Šiaurės Rytų rajone – tada jie būtų likę mieste. Ją pribloškė tai, kad universiteto miestelyje nebuvo nei šaligatvių, nei gatvių apšvietimo, nei viešojo transporto ir mylios atstumu – jokios parduotuvės. Ji vangiai mokėsi vairuoti tojotą korolą, kurią buvo priversta įsigyti. Moteris ir toliau kartais sau dubenyje sumaišydavo pūstų ryžių, žemės riešutų ir svogūnų, nors ir nebuvo nėščia. Tačiau jai atrodė, kad būti užsieniete – tai tarsi visą gyvenimą lauktis kūdikio, nes nuolat savyje nešioji sunkumą ir jautiesi ne savo vietoje. Turi jausti atsakomybę už savo veiksmus, ankstesnis įprastas gyvenimas baigtas, jį pakeitė daug sudėtingesnis ir reiklesnis etapas. Ašimai dingojosi, jog kaip užsienietė svetimiems žmonėms ji kelia tokius pačius jausmus kaip ir tada, kai laukėsi kūdikio, – smalsumą, gailestį ir pagarbą.
Kai vyras būdavo darbe, ji galėdavo išvykti tik į universiteto miestelį, kuriame jie gyveno, ir į senamiestį, prisišliejusį prie teritorijos krašto. Ji vaikščiodavo su Gogoliu, leisdavo jam palakstyti universiteto kieme arba lietingomis dienomis sėdėdavo su juo studentų poilsio kambaryje ir žiūrėdavo televizorių. Kartą per savaitę ji iškepdavo trisdešimt samosų, kurias parduodavo šalia ponios Etzold iškeptų sausainių ir ponios Kasoli baklavos tarptautinėje kavinėje. Už kiekvieną gaudavo po dvidešimt penkis centus. Penktadieniais Ašima nusivesdavo Gogolį į viešąją biblioteką pasiklausyti pasakų vaikams. Kai vaikui sukako ketveri, motina jį tris kartus per savaitę rytais palikdavo universiteto darbuotojų vaikų darželyje. Tomis valandomis, kai Gogolis darželyje tapydavo pirštu ir mokydavosi anglų kalbos abėcėlės, Ašima vėl pasijausdavo prislėgta, nes nebuvo pratusi būti viena. Jai trūkdavo sūnelio įsikabinimo į laisvą jos sario kraštą, jiems kartu vaikštant, ir suirzusio, aukšto berniuko balso, kai jis būdavo alkanas, pavargęs ar jam reikėdavo į tualetą. Nenorėdama likti viena namie, ji sėdėdavo sutrūkinėjusiame odiniame krėsle viešosios bibliotekos skaitykloje ir rašydavo laiškus motinai, skaitydavo žurnalus arba kurią nors iš namų atsivežtą bengalų autoriaus knygą. Skaitykla buvo jauki, šviesi, su ryškiai raudonu kilimu ant grindų. Susėdę prie didelio apskrito medinio stalo žmonės skaitydavo laikraščius. Stalo viduryje stovėjo forsitijų ir švendrų puokštė. Nebegalėdama įveikti Gogolio ilgesio, ji eidavo į vaikų kambarį. Ten, skelbimų lentoje, buvo prismeigta jo nuotrauka profiliu, sėdinčio rytietiškai ant pagalvėlės ir besiklausančio, kaip vaikų skyriaus bibliotekininkė ponia Aiken skaito Katiną su skrybėle.
Praleidę dvejus metus universiteto apmokamame pernelyg šiltame bute, Ašima ir Ašokas jau galėjo įsigyti nuosavą namą. Po vakarienės pasodinę Gogolį ant galinės automobilio sėdynės, jie išvažiuodavo apžiūrėti parduodamų namų. Šeima nenorėjo gyventi senamiestyje, ten aštuoniolikto amžiaus dideliame name buvo įsikūręs Ašoko katedros vedėjas, jis kviesdavosi Gangulius antrąją Kalėdų dieną išgerti arbatos. Ašima ir Ašokas ieškojo būsto prie paprastų kelių, kur žmonės pievelėse palikdavo vaikiškus plastikinius baseinus ir beisbolo lazdas. Visi tie namai priklausė amerikiečiams. Kai sutuoktiniai paskambindavo į duris, apavas būdavo įnešamas į vidų, kačių tualetai slepiami virtuvėse, šunys lodavo ir šokinėdavo. Jie sužinojo įvairių architektūros stilių pavadinimus: Menkių kyšulio, Medinės druskinės, Pakylėtos rančos, Įgulos[7 - JAV medinių gyvenamųjų namų architektūros stiliai.]. Pagaliau jie nusprendė įsikurti malksnomis dengtame dviejų aukštų kolonijinio stiliaus neseniai pastatytame name, kuriame anksčiau niekas negyveno ir kuris išdygo ketvirčio akro plote. Jie galėjo pretenduoti tik į tokį mažą Amerikos žemės lopinėlį. Gogolis kartu su tėvais ėjo į bankus ir laukdavo, kol jie pasirašys nesibaigiančius dokumentus. Kai pareigūnai patvirtino būsto paskolą, šeima nusprendė persikraustyti pavasarį. Keldamiesi sunkvežimiu „U-Haul“ į naują namą, Ašokas ir Ašima nustebo pamatę, kiek daug turto jie turi. Abu į Ameriką atvyko nešini po vieną lagaminą, su drabužių atsarga vos kelioms savaitėms. O dabar visuose buto kampuose stirksojo senų žurnalų Globe krūvos, skirtos suvynioti lėkštėms ir stiklinėms. Daugybės metų žurnalus Time reikėjo išmesti.
Naujo namo sienos nudažytos, kelias iki paradinių durų padengtas derva, malksnos ir terasa į saulės pusę apsaugotos nuo oro pokyčių, bet nešvarios. Ašokas nufotografavo kiekvieną kambarį ir Gogolį juose, kad galėtų nusiųsti giminėms į Indiją. Kai kuriose nuotraukose berniukas atidaro šaldytuvą arba apsimeta kalbąs telefonu. Jis – tvirto sudėjimo vaikas apvaliais skruostais, bet jau ryškėjančiais liūdno žmogaus bruožais. Jį teko įkalbinėti, kad nusišypsotų priešais fotoaparatą. Nuo namo iki artimiausio prekybos centro – penkiolika minučių, iki parduotuvių rajono, į kurį draudžiama įvažiuoti automobiliais, – keturiasdešimt minučių kelio. Adresas – Pembertono kelias, nr. 67. Jų kaimynai bus Džonsonai, Mertonai, Aspriai, Hilsai. Name buvo keturi kuklūs kambariai, pusantro vonios kambario, septynių pėdų aukščio lubos ir garažas vienam automobiliui. Svetainėje – plytų židinys ir erkerinis langas su vaizdu į kiemą. Virtuvėje – priderinta geltonos spalvos buitinė technika, besisukantis padėklas, plytelių rašto linoleumas. Svetainėje ant sienos kabėjo artimiausioje raižinių ir estampų parduotuvėje įrėminta Ašimos tėvo akvarelė, vaizduojanti kupranugarių karavaną Radžastano dykumoje. Gogolis turėjo atskirą kambarį, lovą su ištraukiama patalynės dėže, metalines lentynas, prikrautas įvairiausių žaislų: medinių konstruktorių, vandeniu pripildytų piešimo lentų, žiūronų filmukams. Dauguma Gogolio žaislų, kaip ir dauguma baldų, užuolaidos, skrudintuvas, puodai ir keptuvės, buvo įsigyti naudotų daiktų turguose. Iš pradžių Ašima nenorėjo savo namuose tokių daiktų, pati mintis pirkti tai, kas iš pradžių priklausė svetimiems žmonėms, ir dar amerikiečiams, jai atrodė gėdinga. Tačiau Ašokas pabrėžė, kad net katedros vedėjas taip apsiperka, jog amerikietis, kad ir gyvendamas dideliame name, nesidrovi mūvėti už penkiasdešimt centų nusipirktas dėvėtas kelnes.
Kai jie atsikėlė į namą, aplinką dar reikėjo sutvarkyti. Jų valdoje nebuvo nei medžių, nei krūmų prie paradinių durų, tad aiškiai švietė pamatų cementas. Pirmus kelis mėnesius ketverių metukų Gogolis žaidė ant nelygios žemės, purviname, akmenimis ir pagaliais užverstame kieme, jis susitepdavo savo sportinius batukus, o paskui visur, kur eidavo, išpėduodavo. Tokie buvo ankstyviausi jo prisiminimai. Visą likusį gyvenimą Gogolis prisimindavo, kaip šaltą, apsiniaukusį pavasarį jis rausėsi purve, rinko akmenis, po atversta plokšte rasdavo juodų ir geltonų salamandrų ir kaip kiti vaikai kaimynystėje šūkavo, juokėsi ir, važiuodami keliu, mynė triratukų pedalus. Jis neužmiršo ir šiltos, giedros vasaros dienos, kai iš sunkvežimio galo pasipylė juodžemis, o po kelių savaičių, stovėdamas verandoje su tėvais, pamatė išlindusius plonus žolės daigelius.
Iš pradžių vakarais jo šeima išvažiuodavo pasivažinėti, palengva tyrė naują aplinką: apleistus žvyrkelius, pavėsingus kaimo keliukus, ūkius, kuriuose rudenį galėdavai gauti aguročių, o liepos mėnesį nusipirkti uogų, parduodamų žaliose kartono dėžėse. Mašinos galinė sėdynė būdavo apdengiama plastikine danga, peleninės durelės likdavo uždarytos. Jie važiuodavo, kol sutemdavo, be jokio tikslo, palei paslėptus tvenkinius, kapines, galines geležinkelio stotis ir akligatvius. Kartais išvažiuodavo iš miesto į kurį nors iš Šiaurinės pakrantės paplūdimių. Tačiau net vasarą jie niekada nesimaudydavo ir nesidegindavo saulėje, visada būdavo apsirengę įprastais drabužiais, nes atvykdavo tokiu metu, kai bilietų pardavėjo kios- kelis jau būdavo tuščias, minia dingusi, mašinų stovėjimo aikštelėje likę tik keli automobiliai, ir vieninteliai lankytojai būdavo šunis vedžiojantys, saulę palydintys arba metalo ieškikliais per smėlį braukiantys žmonės. Važiuodami automobiliu Ganguliai laukdavo, kol akiratyje išnirs plonas vandenyno kraštelis. Paplūdimyje Gogolis rinkdavo akmenukus, smėlyje kasdavo tunelius. Jiedu su tėvu vaikščiodavo basi, atsiraitoję iki blauzdų kelnes. Berniukas žiūrėdavo, kaip tėvas greitai paleidžia pavėjui aitvarą – taip aukštai, kad norėdamas danguje pamatyti banguojantį taškelį, jis turėdavo atlošti galvą. Vėjas žnaibydavo ausis, stingdydavo veidus. Baltieji kirai, išskleidę sparnus, sklandydavo taip žemai, jog galėdavai juos paliesti. Gogolis įbėgdavo į vandenyną ir tuoj išbėgdavo iš jo, palikdamas neryškius, laikinus pėdsakus, sušlapęs atraitotus rankogalius. Jo motina šūkčiodavo, juokdavosi, pakeldama šiek tiek aukščiau kulkšnių savo sarį. Vienoje rankoje laikydama šlepetes, ji žengdavo į putojantį, šaltą kaip ledas vandenį, siekdavo savo sūnelio ir, imdama jį už rankos, sakydavo: „Neik taip toli.“ Bangos atsitraukdavo, sutelkdavo jėgą ir jiems atrodydavo, kad minkštas tamsus smėlis juda po jais ir verčia juos iš kojų. „Aš tuoj nukrisiu. Smėlis traukia mane“, – sakydavo ji.
Kai Gogoliui sukako penkeri, Ašima pajuto, kad vėl laukiasi kūdikio. Rytais ji prisiversdavo suvalgyti skrudintos duonos riekelę tik todėl, kad Ašokas ją paskrudindavo ir žiūrėdavo, kaip ji lovoje ją kramsnoja. Jai nuolat svaigdavo galva. Dienų dienas moteris gulėdavo pasistačiusi prie savo šono šiukšliadėžę, užsitraukusi užuolaidas, burnoje jausdama metalo skonį. Ji žiūrėdavo per televizorių žaidimus „Teisinga kaina“, „10 000 dolerių piramidė“ ir muilo operą Vedančioji šviesa. Ašokas ateidavo iš svetainės ir atsisėsdavo prie jos. Per pietų metą ji išsvirduliuodavo į virtuvę sutepti Gogoliui sumuštinį su riešutų sviestu ir želė, bet ją supykindavo šaldytuvo kvapas, nes pamanydavo, jog daržovių skyriuje pilna maisto likučių, o ant lentynų pūva mėsa. Kartais Gogolis gulėdavo šalia jos tėvų kambaryje, vartydamas paveiksliukų knygą arba spalvindamas pieštukais.
– Tu tapsi vyresniuoju broliu, – kartą pasakė Ašima sūnui. – Kažkas tave vadins dada. Argi ne nuostabu?
Kai jausdavosi pakankamai energinga, ji paprašydavo Gogolio atnešti nuotraukų albumą ir jiedu drauge žiūrėdavo senelių, dėdžių, tetų, pusbrolių ir pusseserių nuotraukas. Tik jis jų neprisiminė, nes buvo Kalkutoje tik kartą. Ašima mokė savo vaiką įsiminti vaikišką Tagorės ketureilį, deivių ir dievų, atvaizduotų šalia aukojimą atliekančios dešimtrankės Durgos, vardus: Sarasvatė ir gulbė, Kartikas ir povas kairėje pusėje, Lakšmė ir pelėda, Ganešas ir pelė dešinėje. Kiekvieną popietę Ašima miegodavo, tačiau prieš užsnūsdama perjungdavo televizorių į antrą kanalą ir liepdavo Gogoliui žiūrėti vaikiškus serialus Sezamo gatvė ir Elektrinė draugija, kad tobulintų darželyje gautas anglų kalbos žinias.
Vakarais Gogolis su tėvu vieni valgydavo vištienos troškinį su ryžiais, kurį tėvas pagamindavo kiekvieną sekmadienį dviejose aptrupėjusiose daniškose orkaitėse. Šildydamas maistą, Ašokas liepdavo sūnui uždaryti miegamojo duris, nes motina negalėjo pakęsti kvapo. Vaikui būdavo keista matyti tėvą, vadovaujantį virtuvei, stovintį motinos vietoje prie plytos. Kai jie susėsdavo prie stalo, nebesigirdėdavo tėvų pašnekesio, nei televizoriaus žinių svetainėje. Tėvas valgydavo nunarinęs virš lėkštės galvą, versdamas žurnalo Time puslapius, kartkartėmis užmesdamas akį į Gogolį įsitikinti, kad jo vaikas taip pat valgo. Tėvas sumaišydavo ryžius su troškiniu, tačiau nesulipdydavo kaip motina iš jų rutuliukų, kuri išdėliodavo juos tarsi skaičius ant ciferblato. Gogolis jau išmoko valgyti pirštais, nesutepdamas maistu delno, išmoko iščiulpti ėriuko kaulų čiulpus, ištraukti žuvies kaulus. Tačiau jei prie stalo nebūdavo motinos, jis nenorėdavo valgyti, vis laukdavo, kad ji išeitų iš savo kambario ir atsisėstų tarp jo ir tėvo, paskleistų laisvoje vietoje sarį ir oras pakviptų jos megztiniu. Kartą berniukui nusibodo kasdien valgyti tą patį patiekalą ir jis, diskretiškai nustūmęs likusį maistą į šalį, padažo likučiuose pradėjo kažką piešti smiliumi. Vaikas žaidė kryžiukus ir nuliukus.
– Baik, – paliepė tėvas, žvilgtelėjęs virš laikraščio, – nežaisk su maistu.
– Aš jau sotus, tėveli.
– Tavo lėkštėje dar kažkas liko.
– Tėveli, negaliu.
Tėvo lėkštė švarut švarutėlė, vištos kaulai – be kremzlių, nugraužti iki rausvo minkštimo, lauro lapas ir cinamono lazdelė nepaliesti. Ašokas nepritariamai, nenuolaidžiai pažvelgęs į Gogolį pakratė galvą. Jį skaudino kasdien į šiukšlyną išmetami nebaigti sumuštiniai ir kartą ar du prakąsti obuoliai.
– Baik valgyti, Gogoli. Tavo metų būdamas aš grauždavau skardą.
Motiną, tik įsėdusią į mašiną, iškart supykindavo, tad 1973 me-tų rugsėjo mėnesį ji negalėjo kartu su vyru pirmą kartą nuvežti Gogolio į pradinę miesto mokyklą. Berniukas ją pradėjo lankyti antrą mokyklinių metų savaitę, visą pirmą savaitę jis, panašiai kaip jo motina, pragulėjo lovoje, apatiškas, be apetito, tvirtindamas, kad jam skauda pilvą, kartą net vėmė į rausvą motinos šiukšliadėžę. Jis nenorėjo eiti į mokyklą, vilktis naujų, ant jo spintelės rutulio formos rankenėlės pakabintų drabužių, kuriuos motina nupirko jam parduotuvėje „Sears“. Vaikas visai netroško neštis priešpiečių dėžutės su Čarlio Brauno paveikslėliu ar lipti į geltoną autobusą, sustojantį Pembertono kelio gale. Priešingai nei darželis, mokykla buvo už kelių mylių nuo namo ir universiteto. Daug kartų tėvas vežė sūnų pažiūrėti pastato – žemo, ilgo plytų statinio su itin lygiu stogu ir vėliava, plevėsuojančia ant ilgo balto stiebo pievoje.
Gogolis nenorėjo eiti į mokyklą, nes tėvai pasakė, jog ten jį vaikai ir mokytojai vadins kitokiu, prieš pat prasidedant mokslams pagaliau išrinktu tinkamu, bet dirbtinai sudarytu Nikhilo vardu. Tas vardas reiškia „tobulas, glaudžiantis visus“ ir yra ne tik labai gerbiamas bengalų, bet ir maloniai primena rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio vardą. Ašokas jį prisiminė, kai nieko negalvodamas bibliotekoje apžiūrinėjo Gogolio knygų nugarėles, jis greitai grįžo namo paklausti Ašimos nuomonės. Ašokas pabrėžė, kad tokį vardą ganėtinai lengva ištarti, nors ir tikėtina, jog viską įpratę trumpinti amerikiečiai šauks jį Niku. Ašima pasakė, kad vardas jai patinka, tačiau vėliau, likusi viena ir prisiminusi senelę, kuri mirė kiek anksčiau tais metais, ir laišką su tikruoju, jos parinktu vardu Gogoliui, kuris amžiams dingo kažkur tarp Indijos ir Amerikos, apsiverkė. Paskui kartais Ašima sapnuodavo, kad po daugelio metų randa tą laišką Pembertono kelio pašto dėžutėje, atplėšia jį ir pamato, kad laiškas tuščias.
Tačiau Gogolis naujo vardo nenorėjo. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl turės atsiliepti šaukiamas kitaip. „Kodėl privalau turėti kitą vardą?“ – klausdavo jis tėvų su ašaromis akyse. Nebūtų taip baisu, jei ir tėvai vadintų jį Nikhilu. Tačiau, pasak jų, nauju vardu jį vadins tik mokyklos mokytojai ir mokiniai. Berniukas bijojo tapti Nikhilu, kurio nepažinojo ir kuris nepažinojo jo. Tėvai tikino taip pat turį du vardus, kaip ir visi jų draugai bengalai Amerikoje ir giminės Kalkutoje. Tai tarsi ženklas, jog paaugai ir esi bengalas. Jie užrašė vardą ant popieriaus lapelio ir paprašė sūnų jį perrašyti dešimt kartų. „Nesijaudink, – pasakė tėvas, – man ir motinai tu visada liksi Gogoliu.“
Sekretorė ponia Maknab, kuri mokykloje pasitiko Ašoką ir Gogolį, paprašė užpildyti formą.
Tėvas padavė Gogolio gimimo liudijimo ir skiepų knygelės įrašų kopijas, kurias ponia Maknab įdėjo į segtuvą kartu su registravimo lapeliu.
– Prašau eiti čionai, – pasakė ji, lydėdama juos prie direktorės kabineto. Ant durų kabėjo užrašas KENDESĖ LAPIDUS. Ponia Lapidus nuramino Ašoką tvirtindama, kad dėl pirmos praleistos savaitės problemų nekils, viskas susitvarkys. Direktorė buvo aukšta, liekna moteris trumpais šviesiais plaukais, akių vokus pasidažiusi melsvais sidabrinio atspalvio šešėliais, vilkėjo citrinų spalvos kostiumėlį. Ji paspaudė Ašoko ranką ir pasakė, kad mokykloje jau yra du indų vaikai – trečiokas Džajadevas Modis ir penktokė Rekha Saksena. Galbūt Ganguliai juos pažįsta? Ašokas atsakė, kad nepažįsta. Ji pažvelgė į registravimo lapelį ir maloniai nusišypsojo berniukui, kuris stovėjo įsikabinęs į tėvo ranką. Gogolis mūvėjo blyškiai mėlynas kelnes, avėjo raudonus ir baltus sportukus ir buvo apsirengęs dryžuotą megztinį aukšta atlenkiama apykakle.
– Sveikas atvykęs į pradinę mokyklą, Nikhilai. Aš esu jūsų direktorė, ponia Lapidus.
Gogolis nudelbė žvilgsnį į savo sportukus. Direktorė naują jo vardą ištarė kitaip nei tėvai – ji nutęsė antrą skiemenį, kuris nuskambėjo: „h-i-i-i-lai“.
Moteris pasilenkė taip žemai, kad jos veidas atsidūrė šalia vaiko, ir uždėjo ranką jam ant peties.
– Kiek tau metų, Nikhilai?
Ji pakartojo klausimą, bet atsakymo nesulaukė. Tada ponia Lapidus atsisuko į tėvą:
– Pone Ganguli, ar Nikhilas supranta angliškai?
– Žinoma, kad supranta, – atsakė Ašokas. – Mano sūnus puikiai kalba abiem kalbomis.
Norėdamas įrodyti, jog Gogolis moka angliškai, Ašokas padarė tai, ko niekada anksčiau nebuvo daręs – kreipėsi į savo sūnų taisyklinga anglų kalba, tik su akcentu.
– Nagi, Gogoli, – padrąsino tėvas, tapšnodamas vaikui per galvą, – pasakyk poniai Lapidus, kiek tau metų.
– Kaip jūs pasakėte? – paklausė direktorė.
– Atsiprašau?
– Kokiu vardu jį pavadinote? Prasideda raide „g“.
– Ak, tai. Taip mes jį vadiname namuose. Tačiau tinkamas vardas turėtų būti… yra… – jis ryžtingai linktelėjo galvą, – Nikhilas.
Ponia Lapidus susiraukė.
– Nesuprantu. Tinkamas vardas?
– Taip.
Moteris pažvelgė į registravimo lapelį. Priimdama į mokyklą anuos du indų vaikus, ji nesusidūrė su tokia painiava. Ji atidarė aplanką ir panagrinėjo skiepų knygelę, gimimo liudijimą.
– Regis, čia kažkokia painiava, pone Ganguli, – ištarė ji. – Pagal šiuos dokumentus teisėtas jūsų sūnaus vardas yra Gogolis.
– Teisingai, bet leiskite man paaiškinti…
– Jūs norite, kad mes jį vadintume Nikhilu?
– Taip.
Ponia Lapidus linktelėjo galvą.
– Dėl kokios priežasties?
– Mes to norime.
– Nesuprantu, pone Ganguli. Ar norite pasakyti, kad Nikhilas yra antrasis jo vardas. Ar maloninis vardas? Daugelis mūsų mokyklos vaikų turi maloninius vardus. Šiame lapelyje palikta vieta…
– Ne, ne, tai nėra antras vardas, – aiškino Ašokas, jau prarasdamas kantrybę. – Jis neturi antro ar maloninio vardo. Berniuko tinkamas, mokyklinis vardas yra Nikhilas.
Direktorė sučiaupė lūpas ir nusišypsojo.
– Bet akivaizdu, kad jis į jį neatsiliepia.
– Ponia Lapidus, supraskite, – paprašė Ašokas. – Nenuostabu, kad vaikas iš pradžių sutriko. Duokite jam šiek tiek laiko. Laiduoju, jis pripras.
Jis pasilenkė ir bengalų kalba ramiai, tyliai paprašė Gogolio atsakyti, kai ponia Lapidus ko nors paklaus.
– Nebijok, Gogoli, – pasakė jis, pakėlęs sūnaus smakrą pirštu. – Tu dabar esi didelis berniukas. Nereikia ašarų.
Ponia Lapidus nesuprato nė žodžio, tačiau klausėsi atidžiai ir vėl išgirdo vardą „Gogolis“, tad brūkštelėjo jį sau pieštuku ant registravimo lapelio.
Ašokas padavė vaikui priešpiečių dėžutę ir neperpučiamą striukę, jei oras atšaltų. Paskui padėkojo poniai Lapidus.
– Būk geras, Nikhilai, – palinkėjo tėvas sūnui angliškai ir, kiek padvejojęs, išėjo.
Kai vaikas ir direktorė liko vieni, ji paklausė:
– Ar džiaugiesi, kad pradėjai lankyti pradinę mokyklą, Gogoli?
– Tėvai nori, kad mokykloje mane vadintų kitu vardu.
– O ko nori tu, Gogoli? Ar nori, kad tave vadintų kitu vardu?
Patylėjęs, jis pakratė galvą.
– Ar tai reiškia, kad nenori?
Berniukas linktelėjo.
– Taip.
– Tuomet sutarta. Ar gali užrašyti savo vardą ant šito lapelio?
Gogolis paėmė pieštuką, tvirtai suspaudė jį pirštais ir parašė vienintelį žodį, kurį buvo išmokęs rašyti mintinai, tik iš susijaudinimo raidę „l“ parašė atbulai.
– Kokia graži tavo rašysena, – pagyrė ponia Lapidus, suplėšė seną registravimo lapelį ir paprašė ponios Maknab atspausdinti naują. Paskui, paėmusi Gogolį už rankos, nusivedė koridoriumi, kurio grindys buvo išklotos kilimais, cementinės sienos nudažytos. Atidariusi klasės duris, direktorė pristatė naujoką jo mokytojai panelei Votkins. Ši plaukus buvo susipynusi į dvi kasas, vilkėjo darbinį chalatą ir buvo įsispyrusi į klumpes. Klasėje aibė mokinių turėjo maloninius vardus. Andrius buvo vadinamas Endžiu, Aleksandra – Sende, Viljamas – Biliu, Elžbieta – Lize. Gogolio tėvai mokėsi visiškai kitokioje mokykloje – būdami maži, jie rašydavo parkeriais, privalėdavo juodai nublizginti savo batus, naudotis sąsiuviniais, atsiliepti šaukiami tinkamais vardais ir į vyresnius žmones kreiptis „pone“ ar „ponia“. O Amerikos mokykloje rytais vaikai turėdavo pirmiausia prisiekti ištikimybę Amerikos vėliavai. Tai buvo vienintelis oficialus ritualas. Likusią dienos dalį jie praleisdavo sėdėdami prie apskrito bendro stalo, gerdami limonadą, valgydami sausainius ir nusnausdami ant oranžinių pagalvėlių, išmėtytų ant grindų. Pasibaigus pirmai dienai mokykloje, berniukas grįžo namo su tėvams skirtu laišku nuo ponios Lapidus, sulankstytu ir prikabintu sankabėlėmis prie virvutės ant kaklo. Laiške ji paaiškino, kad mokykloje jų sūnus bus vadinamas Gogoliu, nes jam toks vardas labiau patinka. O kas patinka tėvams? Ašima ir Ašokas nusistebėjo linguodami galvomis. Tačiau nė vienas iš jų nenorėjo sunkinti padėties, jiems nebuvo kitos išeities, tik paklusti.
Taip prasidėjo formalus Gogolio lavinimas. Šiurkštaus gelsvo popieriaus lapų viršuje jis užrašydavo maloninį savo vardą, abėcėlę didžiosiomis ir mažosiomis raidėmis. Jis mokėsi sudėti ir atimti, pasakyti paraidžiui pirmuosius žodžius. Ant vadovėlių aplankalų vaikas palikdavo savo ženklą – žemiau kitų vardų eilės antro numerio pieštuku užrašydavo ir savo vardą. Per mėgstamiausias dailės pamokas molinių puodelių ir dubenėlių dugnus Gogolis išraižydavo sąvaržėle. Priklijavęs nevirtų makaronų ant kartono, pasirašydavo po paveikslu riebiu teptuku. Kasdien jis atnešdavo motinai po kūrinį, kurį ši išdidžiai pakabindavo ant šaldytuvo durelių. Dešiniajame kūrinių kampe berniukas pasirašydavo „Gogolis G“, tarsi mokykloje būtų reikėję jį atskirti nuo kito Gogolio.
Gegužės mėnesį gimė jo sesutė. Šįkart gimdymas praėjo greitai. Vieną šeštadienio rytą, klausydamiesi bengalų dainų per magnetofoną, Ašokas ir Ašima sumąstė nuvažiuoti į sendaikčių turgų kaimynystėje. Gogolis pusryčiams valgė vaflius su ledais, mintyse trokšdamas, kad tėvai išjungtų magnetofoną ir jis galėtų girdėti animacinius filmukus, kuriuos žiūrėjo. Staiga jo motinai nutekėjo vandenys. Tėvas išjungė muziką ir paskambino Dilipui ir Majai Nandžiams, kurie gyveno priemiestyje ir buvo pasiekiami per dvidešimt minučių. Jie taip pat jau augino mažą berniuką. Paskui Ašokas paskambino kaimynei poniai Merton ir ji pasisiūlė pabūti su Gogoliu, kol atvažiuos Nandžiai. Tėvai buvo paruošę Gogolį arėjančiam įvykiui, tačiau kai pasirodė ponia Merton su savo mezginiu, jis pasijuto paliktas likimo valiai ir jau nebenorėjo žiūrėti filmukų. Stovėdamas ant laiptelio prie paradinių durų, vaikas žiūrėjo, kaip jo tėvas padeda motinai įlipti į automobilį ir kaip jie mojuoja jam nuvažiuodami. Norėdamas, kad laikas greičiau prabėgtų, berniukas nupiešė save, tėvus ir naują jų šeimos narį, stovinčius eilute priešais namą. Jis nepamiršo motinai ant kaktos nupiešti tašką, tėvui – akinius, o ant plokštėmis iškloto grindinio priešais namą – žibinto stulpo. Ponia Merton, pažvelgusi pro jo petį, tarė:
– Labai panašu, tikra kopija.
Tą vakarą Maja Nandi, kurią Gogolis vadindavo maše Maja, lyg ji būtų tikra jo motinos sesuo, šildė jam atneštą vakarienę, kai paskambino tėvas ir pasakė, jog jau gimė kūdikis. Kitą dieną Gogolis pamatė motiną, sėdinčią kampe ant lovos su plastikine apyranke ant riešo ir pilvu, kuris jau nebebuvo kietas ir apvalus. Pro didelį langą jis išvydo miegančią seserį – ji gulėjo mažoje stiklinėje lovelėje ir vienintelė iš visų naujagimių buvo su tankiais juodais plaukučiais ant galvytės. Berniukas atsigėrė sulčių ir suvalgė pudingą nuo motinos padėklo. Paskui droviai padavė motinai nupieštą paveikslą. Po paveikslo figūromis jis užrašė savo vardą, ma ir baba. Tik po naujagimio atvaizdu nieko neužrašė.
– Nežinojau kūdikio vardo, – pasiteisino Gogolis. Tėvai jam pasakė. Tąkart Ašima ir Ašokas buvo pasirengę, pasirašę berniukų ir mergaičių vardų. Jie jau pasimokė su Gogoliu, žinojo, kad Amerikos mokyklose niekas nepaisys tėvų norų ir užregistruos vaiką maloniniu vardu. Jie nusprendė, kad, norėdami išvengti tokios painiavos, turi atsisakyti maloninio vardo – taip jau pasielgė dauguma jų draugų bengalų. Tad tinkamas ir maloninis jų dukters vardas buvo tas pats – Sonali, ir jis reiškė „auksinė“.
Po dviejų dienų, grįžęs iš mokyklos, Gogolis rado namie motiną, dėvinčią ne sarį, o chalatą, ir pirmą kartą pamatė pabudusią sesutę. Ji buvo aprengta rausva pižamyte, paslėpusia jos rankytes ir kojytes, ir rausva kepuryte, parišta po kakliuku ir įrėminusia apvalų kaip mėnulis jos veiduką. Tėvas taip pat buvo parėjęs. Tėvai pasodino Gogolį svetainėje ant sofos, padėjo jam ant kelių Sonali, liepė priglausti ją prie krūtinės, o ranka prilaikyti galvytę. Tada tėvas nufotografavo juos nauju 35 mm juostos nikono fotoaparatu. Langinės buvo truputį pakeltos, į kambarį sklido sodri popiečio šviesa.
– Labas, Sonali, – pasisveikino Gogolis, žvelgdamas žemyn į sesutės veiduką, paskui į objektyvą. Sonali vardas buvo užrašytas mergaitės gimimo liudijime ir turėjo lydėti ją visą gyvenimą, tačiau namuose visi pradėjo ją šaukti Sonu, paskui Sona ir pagaliau Sonia. Šis vardas suteikė mergaitei pasaulio pilietės statusą ir susiejo su broliu rusiška gija. Toks vardas populiarus ir Europoje, ir Pietų Amerikoje. Vėliau taip bus vadinama italė Indijos ministro pirmininko žmona. Iš pradžių Gogolis nusivylė, kad negali žaisti su sesute, nes ji visą laiką tik miega, teršia vystyklus ir verkia. Bet paskui mergytė pradėjo atsiliepti, kai jis pakutendavo jos pilvuką arba pastumdavo ant sūpynių, triukšmingai paleidžiamų pasukus rankeną, arba imdavo guguoti, kai jis šūktelėdavo: „Ku-kū!“ Gogolis padėdavo motinai maudyti mažylę, atnešdavo rankšluostį ir šampūną. Kai šeštadienio vakarais šeima važiuodavo greitkeliu į vakarėlius, rengiamus tėvų draugų, broliukas sėdėdavo šalia sesutės ant galinės sėdynės ir ją juokindavo. Visi Kembridžo bengalai persikėlė į Dedamo, Fremingemo, Leksingtono ir Vinčesterio namus su sodeliais vidiniuose kiemeliuose ir įvažiavimais iki paradinių durų. Jie susipažino su tokia daugybe bengalų, kad retas šeštadienis būdavo laisvas. Vėliau Gogolio vaikystės prisiminimuose iškildavo tas pats, pasikartojantis vaizdas – per trisdešimt žmonių užmiesčio name su trimis miegamaisiais, vaikai, rūsyje žiūrintys televizorių arba žaidžiantys stalo žaidimus, ir tėvai, valgantys ir tarpusavyje kalbantys bengališkai – kalba, kurios vaikai bendraudami nevartojo. Jis prisimindavo, kaip iš popierinių lėkščių valgė vandeniu atskiestą karį, kartais – picą arba kinų maistą, užsakytą specialiai vaikams. Į Sonios ryžių ceremoniją tėvai pakvietė tiek daug svečių, kad Ašokas nusprendė išsinuomoti salę universiteto miestelyje su dvidešimt sulankstomų stalų ir krosnimi. Priešingai nei nuolaidus jos brolis, septynių mėnesių amžiaus Sonia atsisakė valgyti bet kokį maistą. Pastvėrusi žemės grumstą, kurį tėvai iškasė kieme, ji ėmė su juo žaisti ir norėjo susikimšti į burnytę dolerį.
– Šita tai bus tikra amerikietė, – tarstelėjo kažkuris iš svečių.
Jų gyvenimui Naujojoje Anglijoje klestint, jiems bendraujant su likimo draugais bengalais, kito, ankstesnio gyvenimo žmonių, kurie pažinojo Ašimą ir Ašoką maloniniais Monu ir Mithu vardais, būrys palengva ėmė mažėti. Vis dažniau kas nors mirdavo, vidurnaktį juos išgąsdindavo telefono skambučiai ir vis daugiau laiškų jie rasdavo pašto dėžutėje, pranešančių, kad jau nebėra vienos ar kitos tetos, ar kurio iš dėdžių. Pranešimai apie mirtis niekada nedingdavo pašte. Blogos naujienos, kad ir perduodamos traškant telefonui ir atsimušant žodžių aidui, visada būdavo išgirstamos. Per dešimt metų, praleistų užsienyje, abu sutuoktiniai tapo našlaičiais – Ašoko tėvai mirė nuo vėžio, Ašimos motina – nuo inkstų ligos. Gogolis ir Sonia pabusdavo ankstyvais rytais, išgirdę kitapus plonos miegamojo sienos raudančius tėvus. Tada vaikai klupinėdami ateidavo į tėvų kambarį, pamatydavo tėvų ašaras ir, nieko nesuprasdami, sutrikdavo, tačiau patys labai nenusimindavo. Tam tikra prasme Ašokas ir Ašima gyveno lyg senukai – nebeliko tų, kuriuos jie kadaise pažinojo ir mylėjo. Tie žmonės liko atmintyje, ir tik ten Ašokas ir Ašima galėjo ieškoti paguodos. Net tie šeimos nariai, kurie dar gyveno, kažkodėl jiems atrodė mirę, nes negalėjo jų nei matyti, nei paliesti. Kai kas nors kartkartėmis telefonu pranešdavo apie gimimus ar vestuves, jų nugaromis perbėgdavo šaltukas. Kaip gali būti, kad jie dar gyvi, dar kalba? Ašokas ir Ašima giminaičius Kalkutoje pamatydavo tik kas keleri metai ir pasijusdavo dar keisčiau – šešios ar aštuonios savaitės pralėkdavo lyg sapnas. O kai sugrįždavo į kuklų savo namą Pembertono kelyje, niekas jiems nebeprimindavo šimto ar daugiau ką tik matytų giminių, ir Ganguliams atrodydavo, kad jie pasaulyje yra vieninteliai. Jie žinojo, kad žmonės, su kuriais augo, niekada nepamatys jų gyvenimo – niekada rytais neįkvėps drėgno Naujosios Anglijos oro, neregės dūmų, kylančių iš kaimyno namo, nedrebės automobilyje, laukdami, kol atitirps apšerkšnijęs stiklas ir sušils variklis.
Tačiau atsitiktiniam žmogui Ganguliai, išskyrus jų pavardę ant pašto dėžutės ir į ją metamus laikraščius India Abroad ir Sangbad Bichitra, niekuo nesiskyrė nuo kaimynų. Ašoko ir Ašimos garaže, kaip ir kitų, stovėjo kastuvai, genėjimo žirklės, rogutės. Jie įsigijo kepsninę, kad vasarą prieangyje galėtų gaminti tanduri patiekalus. Žengdami kiekvieną žingsnį, pirkdami kiek-vieną pirkinį, kad ir kokį mažą, jie apsvarstydavo ir pasitardavo su draugais bengalais. Kuo skiriasi plastikinis grėblys nuo metalinio? Kas geriau – gyva eglutė ar dirbtinė? Per Padėkos dieną šeima kepdavo kalakutą, įtrindavo jį česnakais, kmynais ir aitriąja paprika, gruodžio mėnesį ant durų prikaldavo vainiką, senius besmegenius aprišdavo vilnoniais šaliais, o per Velykas, nuspalvinę virtus kiaušinius violetine ir rausva spalvomis, suslėpdavo aplink namą. Dėl Gogolio ir Sonios jie kaskart vis ištaigingiau šventė Kristaus Gimimą ir tos dienos vaikai laukdavo daug labiau nei Durgos ir Sarasvatės pagarbinimo švenčių. Per apeigas, patogumo dėlei organizuojamas šeštadieniais du kartus per metus, tėvai nusitempdavo Gogolį ir Sonią į bengalų išnuomotą vidurinę mokyklą ar Kolumbo riterių salę, kur vaikai turėdavo barstyti serenčių žiedlapius ant kartoninio deivės atvaizdo ir valgyti prėską vegetarinį maistą. To niekaip nesulyginsi su Kalėdomis, kai jie pakabindavo ant židinio atbrailos kojinių, padėdavo Kalėdų Seneliui sausainių ir pieno, gaudavo šūsnis dovanų ir likdavo namie, nes nereikėdavo eiti į mokyklą.
Ašokas ir Ašima nusileido dar kelias atžvilgiais. Tiesa, žmona ir toliau vilkėjo tik sarį, nieko daugiau, ir avėjo sandalus „Bata“. Tačiau vyras, įpratęs dėvėti pasiūtus pagal užsakymą marškinius ir kelnes, išmoko nusipirkti juos jau pasiūtus, parkerius iškeitė į rašiklius, o skutimosi peiliukus „Wilkinson“ ir šepetėlį iš šerno plaukų – į skustuvus „Bic“, kurių nusipirkdavo pakelyje po šešis. Ašokas jau turėjo visą dėstytojo etatą, tačiau eidamas į universitetą nebesivilko švarko ir nesirišo kaklaryšio. Kadangi laikrodį galėjo pamatyti visur – prie lovos, virš viryklės, ant kurios virdavosi arbatą, automobilyje, ant sienos, priešais darbo stalą, jis liovėsi nešiojęs rankinį laikrodį, paslėpė savo „Favre Leuba“ giliai kojinių stalčiuje. Prekybos centre tėvai leisdavo Gogoliui prikrauti vežimėlį produktų, kuriuos valgydavo tik vaikai – atskirai suvyniotų sūrio skiltelių, majonezo, tunų, dešrainių. Gogolio pietums jie kulinarijos parduotuvėje pirkdavo mėsos užkandžių. Rytais Ašima sutepdavo sumuštinių su rūkyta Bolonės dešra arba jautienos pjausniu. Primygtinai prašoma, ji nusileisdavo ir kartą per savaitę pagamindavo sūnui amerikietišką vakarienę – keptą viščiuką „Shake’n Bake“ arba makaronų „Hamburger Helper“ su malta ėriena.
Šeima gyveno pagal išgales, tačiau būtinai nuvažiuodavo į Kembridžą su vaikais, kai Orsono Velso kino teatre būdavo rodoma Apu trilogija[8 - Garsus Indijos režisieriaus Satjadžito Rėjaus filmas, sukurtas pagal dvi bengalų autorių noveles.], Atminimo salėje šokdavo Kathakali šokėjai arba grodavo sitaro atlikėjai. Kai Gogolis pradėjo lankyti trečią klasę, tėvai kiekvieną šeštadienį veždavo jį į vieno iš draugų namus mokytis bengalų kalbos ir susipažinti su savo krašto kultūra, Ašimai ir Ašokui keldavo nerimą tai, kad jų vaikai labai panašūs į amerikiečius – puikiai kalba kalba, kuri vis dar kartais juos trikdydavo, ir tokiu akcentu, prie kurio jie niekaip nepriprato. Per bengalų kalbos pamokas Gogolis mokėsi savo protėvių abėcėlės, kuri prasideda gerklės gale tariamu neaspiruotu garsu k ir, tvirtai perėjusi gomuriu, baigiasi nepagaunamomis balsėmis, kurios tarsi tvyro aplink lūpas. Jis lavinosi rašyti raides, pakabintas ant strypo, ir pagaliau iš tų sudėtingų figūrų išmoko sukurpti savo vardą. Vaikai skaitydavo angliškai apie bengalų renesansą ir revoliucinius Subhaso Čandro Bosės žygdarbius, tačiau nerodė susidomėjimo, labiau norėjo mokytis baleto ar žaisti softbolą. Gogolis nekentė tų užsiėmimų, nes dėl jų kas antrą šeštadienį turėdavo praleisti rytines piešimo pamokas, kurias pradėjo lankyti paskatintas dailės mokytojo. Piešimo pamokos vykdavo viršutiniame viešosios bibliotekos aukšte, o gražiomis dienomis vaikus, nešinus dideliais bloknotais ir pieštukais, mokytojas išsivesdavo į istorinį rajoną ir liepdavo piešti kurio nors pastato fasadą. Per bengalų kalbos pamokas mokiniai skaitydavo iš ranka susiūtų penkiamečiams skirtų elementorių, kuriuos jų mokytoja atsivežė iš Kalkutos ir kurie buvo atspausdinti – Gogolis negalėjo to nepastebėti – ant popieriaus, panašaus į mokykloje naudojamą sulankstomą tualetinį popierių.
Vaikystėje Gogolis nesipriešino savo vardui, atpažindavo jį kelio ženkluose: GO LEFT, GO RIGHT, GO SLOW[9 - „Suk į kairę, suk į dešinę, važiuok lėtai“ (angl.).]. Gimtadieniams motina užsakydavo tortą su jo vardu, išpieštu ant balto šerkšnoto paviršiaus ryškiai mėlynu cukruotu šriftu. Viskas buvo gerai. Berniukas nenusimindavo, nematydamas savo vardo ant raktų grandinėlių, metalinių smeigtukų, šaldytuvų magnetukų. Tėvai jam pasakė, jog pavadino jį garsaus rusų rašytojo, gimusio ankstesniame šimtmetyje, vardu, kad rašytojo – taigi ir jo paties – vardas yra žinomas visame pasaulyje ir bus žinomas amžinai. Kartą tėvas nusivedė sūnų į universiteto biblioteką ir parodė ant lentynos, kurios vaikas dar negalėjo pasiekti, Gogolio knygų nugarėles. Kai tėvas kur papuola atvertė vieną knygą, berniukas pamatė, jog raidės joje dar mažesnės nei jo pamėgtose Hardžio berniukų knygose.
– Po kelerių metų galėsi jas skaityti, – pasakė jam tada tėvas.
Pavaduojantys mokytojai, pamatę jo vardą sąraše, suglumdavo ir, dar prieš iškviesdami atsakinėti, tarsi norėdavo atsiprašyti už tai, kad verčia Gogolį atsiliepti „aš“, bet susiprasdavo tik vėliau. Po metų ar dvejų mokiniai nebeerzindavo berniuko ir nebesakydavo: „Giggle“ ar „Gargle“[10 - Giggle (angl.) – kikenti, gargle (angl.) – gargaliuoti.]. Savo sūnaus vardą tėvai įprato matyti kalėdinių spektaklių programose. „Gogolis – puikus, smalsus ir puikiai bendradarbiaujantis su kitais mokinys“ – kasmet rašydavo mokytojai jo pažymių knygelėje. „Pirmyn, Gogoli!“ – šaukdavo klasės draugai auksinio rudens dienomis, kai žaisdamas beisbolą jis žaibiškai nulėkdavo prie finišo vietos arba bėgdavo sprintą.
O dėl Gangulio pavardės: iki berniukui sukako dešimt metų jis jau buvo apsilankęs Kalkutoje tris kartus – du kartus vasarą ir kartą per deivės Durgos šventę, iš paskutinės kelionės prisiminė, kaip pamatė savo pavardę, pagarbiai išraižytą ant nubaltintos jo senelių namo išorinės sienos. O kaip jis nustebo Kalkutos telefonų knygoje pamatęs šešis puslapius su Gangulių pavarde – kiekviename puslapyje po tris skiltis. Gogolis norėjo išsiplėšti tuos puslapius ir parsivežti kaip suvenyrą, bet kai pasakė tai vienam iš pusbrolių, tas tik nusijuokė. Kai šeima važiuodavo taksi per miestą aplankyti įvairių giminaičių, tėvas atkreipdavo sūnaus dėmesį į jų pavardę ant konditerijos parduotuvių tentų, raštinės prekių parduotuvių, optikų, jis pasakė, kad „Ganguli“ yra britų palikimas, taip anglai tardavo jų pavardę, kuri iš tikrųjų buvo Gangopadhijėjus.
Grįžęs į namą Pembertono kelyje, Gogolis padėjo tėvui paraidžiui sudėti vardą GANGULI ir priklijuoti atskiras auksines jo raides, kurias pirko pagamintas ūkinių prekių parduotuvėje, ant pašto dėžutės. Tačiau vieną rytą, po Helovino, eidamas į autobusų stotelę, Gogolis pamatė, jog iš vardo likę tik GANG, o toliau pieštuku prirašyta GREEN[11 - Angliškai gang – gauja, o green – žalias.]. Vos tai pamačius, jam užkaito ausys ir jis parbėgo namo jausdamas šleikštulį, įsitikinęs, kad tėvas labai įsižeis. Nors Ganguli buvo ir Gogolio pavardė, tačiau jis jautė, kad jos išniekinimas ne tiek nukreiptas į jį ar į Sonią, kiek į jų tėvus, nes pastebėjo, kad parduotuvių kasininkai pašaipiai šypsosi iš tėvų akcento ir mieliau kalbina Gogolį, lyg jo tėvai apskritai nemokėtų kalbėti angliškai arba būtų kurti. Tačiau tėvas tokiais atvejais likdavo ramus. Toks jis buvo ir išgirdęs apie pašto dėžutę.
– Tai tik berniukų išdaigos, – pasakė jis numodamas ranka. Tą vakarą jie vėl nuvažiavo į ūkinių prekių parduotuvę ir nusipirko trūkstamas raides.
Kartą ypač išryškėjo jo vardo savitumas. Berniukui buvo sukakę vienuolika metų, jis mokėsi šeštoje klasėje, kai mokykla kažkokia istorine proga suorganizavo ekskursiją. Dvi klasės, dvi mokytojos, dar dvi prižiūrėtojos sėdo į autobusą ir nuvažiavo per miestą į greitkelį. Buvo šalta, graži lapkričio diena, žydrame danguje – nė vieno debesėlio, žemę klojo nuo medžių nukritę ryškiai geltoni lapai. Vaikai rėkavo, dainavo ir gėrė aliuminio folija apvyniotas sodos vandens skardines. Iš pradžių jie aplankė tekstilės fabriką kažkur Rod Ailande. Paskui sustojo nedažytame namelyje su mažais langeliais, stovinčiame erdviame žemės sklype. Kai įėjus į vidų akys apsiprato su blausia šviesa, vaikai pamatė stalą, ant kurio stovėjo rašalinė, suodiną židinį, geldą ir trumpą, siaurą lovą. Mokytoja pasakė, kad anksčiau čia gyveno poetas. Visi baldai buvo patraukti iš vidurio ir atitverti virvėmis, ant kurių kabojo ženklai, perspėjantys eksponatų neliesti rankomis. Lubos buvo tokios žemos, kad mokytojos, eidamos iš vieno apytamsio kambario į kitą, turėdavo palenkti galvas. Apžiūrėję virtuvę su geležine krosnele ir akmenine kriaukle, mokiniai išsirikiavo eilute ant keliuko, vedančio link išvietės kieme. Pamatę skardinį kibirą, ant virvės kabantį po medine kėde, jie pasibjaurėję šūktelėjo. Suvenyrų krautuvėlėje Gogolis nusipirko namo atviruką ir plunksnos pavidalo rašiklį.
Paskutinis ekskursijos sustojimas buvo netoliese esančiose kapinėse prie poeto kapo. Vaikai kelias minutes vaikščiojo nuo vieno antkapio prie kito, tarp storų ir plonų paminklinių lentų, kai kurios buvo atsilenkusios, tarsi vėjo nupūstos. Antkapiai ketvirtainiai ir išlenkti, juodi ir pilki, dažniau paprasti nei spindintys, apaugę kerpėmis ir samanomis. Daugelio antkapių užrašai nusitrynę. Mokiniai surado antkapį su poeto vardu.
– Išsirikiuokite, – paliepė mokytoja, – metas atlikti užduotį.
Kiekvienas mokinys gavo po kelis lapus laikraštinio popieriaus ir storus spalvotus pieštukus su nuluptomis etiketėmis. Gogolis pajuto, kaip jo nugara perbėgo šaltukas. Jis niekada anksčiau nebuvo lankęsis kapinėse, matė jas tik probėgšmais, pravažiuodamas mašina. Priemiestyje buvo didelės kapinės. Kartą, kai Gogolis su šeima buvo įstrigę kamštyje, jie iš toli pamatė laidotuves ir nuo tol, kai tik važiuodavo pro šalį, motina liepdavo nukreipti žvilgsnį į šalį.
Tačiau kaip nustebo Gogolis, kai mokytoja liepė ne piešti antkapius, o juos trinti. Paėmusi laikraštį, mokytoja pati parodė, kaip tai daryti. Ieškodami savo vardų ir pavardžių, vaikai pradėjo lakstyti tarp antkapių eilių, per sausus, kietus lapus. Keli pergalingai džiūgavo, tvirtindami esą su kuo nors susiję giminystės ryšiais.
– Smitas! – šaukė jie.
– Kolinsas!
– Vudas!
Gogolis jau buvo pakankamai didelis ir žinojo, jog tose kapinėse nėra Gangulių, kad jis pats bus ne palaidotas, o sudegintas, ir jo kūnas toje šalyje neužims žemės ploto, ant jokio antkapio nebus jo vardo. Kalkutoje pro taksi langą, o kartą nuo senelių namo stogo jis matė, kaip ant neštuvų žmonės neša gėlėmis papuoštus, į drobules suvyniotus mirusiųjų kūnus.
Jis priėjo prie vieno grakštaus, pajuodusio, maloniai atrodančio, viršuje prieš susiliejimą su kryžiumi suapvalinto antkapio, atsiklaupė ant žolės ir, priglaudęs laikraštinį popierių, pradėjo atsargiai viena pieštuko puse trinti. Saulė jau leidosi, jo pirštai nuo šalčio sustiro. Mokytojos ir prižiūrėtojos sėdėjo ant žemės, ištiesusios kojas, atsirėmusios nugaromis į antkapius. Ore pa-sklido mėtinių cigarečių kvapas. Iš pradžių berniukui nieko neišėjo – ant popieriaus buvo matyti tik grūdėta, tamsiai mėlyna blanki terlionė. Tačiau paskui staiga jis pieštuku pajuto lengvą pasipriešinimą ir ant popieriaus viena po kitos stebuklingai išryškėjo raidės ABIDŽA KREIVENAS, 1701–45. Gogolis niekada nebuvo sutikęs žmogaus vardu Abidža ir svarstė, kaip ištarti tokį vardą, jis vyriškas ar moteriškas. Priėjęs prie kito, pėdos aukštumo antkapio, jis priglaudė prie jo kitą popieriaus lapą ir jame perskaitė: ENGIŠAS MEITERIS, VAIKAS. Įsivaizduodamas, jog po žeme guli ne didesni nei jo paties kaulai, Gogolis krūptelėjo. Kai kuriems klasės vaikams tokia užduotis nusibodo ir jie ėmė vaikytis vienas kitą aplink antkapius, stumdytis, erzinti ir pokšėti kramtomąja guma. Tačiau Gogolis ėjo nuo vieno antkapio prie kito, atgaivindamas juose iškaltas raides. PEREGRINĖ VOTON, MIRĖ 1699. EZEKIELIS IR JURAJAS LOKVUDAI, BROLIAI, ILSĖKITĖS RAMYBĖJE. Jam patiko tie vardai, patiko jų keistumas ir spalvingumas.
– Tokių vardų dabar dažnai neišgirsi, – eidama pro šalį pasakė viena iš prižiūrėtojų, žvilgtelėjusi į jo paveikslus. – Jie kažkuo panašūs į tavo vardą.
Iki tol Gogolis niekada negalvodavo, kad vardai, kaip ir žmonės, laikui bėgant, nyksta, miršta. Grįždami atgal į mokyklą vaikai savo paveikslus suplėšė, suglamžė, pradėjo laidyti gniužulus vieni kitiems į galvas, paliko numestus po tamsiai žaliomis autobuso sėdynėmis. Gogolis tylėjo ir sėdėjo, laikydamas ant kelių savo paveikslus atsargiai lyg pergamentus.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/jhumpa-lahiri/bendravardis/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
notes
Примечания
1
Sign (angl.) – pasirašyti, cough (angl.) – kosėti.
2
Driežų rūšis.
3
Sahibas – Indijoje asmens, užimančio aukštą visuomeninį postą, titulas.
4
Malonybinis senelės vardas bengališkai.
5
Ritualinis pirmas vaiko pamaitinimas kietu maistu.
6
Ginkluotų maoistinių grupuočių pavadinimas Indijoje.
7
JAV medinių gyvenamųjų namų architektūros stiliai.
8
Garsus Indijos režisieriaus Satjadžito Rėjaus filmas, sukurtas pagal dvi bengalų autorių noveles.
9
„Suk į kairę, suk į dešinę, važiuok lėtai“ (angl.).
10
Giggle (angl.) – kikenti, gargle (angl.) – gargaliuoti.
11
Angliškai gang – gauja, o green – žalias.
Jhumpa Lahiri
Senelė, sužinojusi, kad Ašima laukiasi, suvirpėjo iš džiaugsmo, jog galės pavadinti pirmąjį šeimos sahibą. Tad Ašima su Ašoku nu- sprendė duoti vaikui vardą vėliau, kai gaus jos laišką…
Tačiau laikas bėgo, o laiško iš Indijos nebuvo. Amerikos biurokratai pareikalavo nedelsiant pavadinti berniuką. Apimtas panikos, tėvas nusprendė duoti jam savo mėgstamo rašytojo – Gogolio vardą. Užaugintas Amerikos priemiestyje, bet auklėtas pagal indų tradicijas, Gogolis panoro atsikratyti nepatogaus vardo ir pasipriešinti savo tėvų puoselėjamoms vertybėms.
Elegantiškas, subtilus ir jaudinantis bengalų kilmės rašytojos Jhumpos Lahiri romanas Bendravardis plėtoja autorei itin svarbias imigrantų patirčių, kultūrų sankirtų, ryšio tarp skirtingų kartų temas. Su stebėtinu įžvalgumu ji pasakoja ne tik apie vaikui parenkamo vardo svarbą ir tėvų puoselėjamas viltis, bet ir apie tai, kaip lėtai ir kartais skausmingai atrandame patys save.
Jhumpa Lahiri
Bendravardis
Albertui ir Oktavijui, kuriuos vadinu kitais vardais
„Skaitytojas turėtų suprasti, kad kitaip nutikti negalėjo, duoti kitą vardą buvo visiškai neįmanoma.“
Nikolajus Gogolis Apsiaustas
1 skyrius
1968-ieji
Tvankų rugpjūčio vakarą, likus dviem savaitėms iki kūdikio gimimo, Ašima Ganguli savo buto virtuvėje Centrinės aikštės apartamentuose į dubenį įpylė pūstų ryžių, žemės riešutų „Planters“ ir susmulkintų raudonųjų svogūnų. Paskui įbėrė druskos, pašlakstė citrinos sulčių, įmetė plonų žalios aitriosios paprikos griežinėlių, dar būtų įpylusi ir garstyčių aliejaus, bet jo neturėjo. Tokį mišinį moteris valgė per visą nėštumą, prisimindama užkandžius, kurie už skatikus laikraščių kūgeliuose pardavinėjami ant Kalkutos šaligatvių ir geležinkelio platformų visoje Indijoje. Net kai jos viduje beveik nebeliko vietos, ji norėjo tik tokio maisto. Paragavusi iš saujos, Ašima susiraukė – kaip visada kažko trūko. Ji įbedė tuščią žvilgsnį į lentą, ant kurios kabėjo virtuvės reikmenys – visi šiek tiek pasidengę riebalų sluoksniu, – ir laisvu sario galu nusišluostė prakaitą. Stovint ant pilko, taškuoto linoleumo grindų, jai skaudėjo ištinusias kojas, o nuo kūdikio svorio maudė dubenį. Moteris atidarė spintelę – jos lentynos buvo išklotos purvinu geltonais ir baltais langeliais išmargintu popieriumi, kurį ketino pakeisti, – ir paėmė dar vieną svogūną. Lupdama šviesiai raudoną lukštą, vėl susiraukė. Staiga jos pilve pasklido keista šiluma, paskui pilvas įsitempė taip smarkiai, kad ji susirietė ir, be garso žioptelėjusi, išmetė iš rankos svogūną, kuris bumbtelėjo ant grindų.
Nemalonus tempimas liovėsi, bet tuoj prasidėjo kitas, stipresnis. Nuėjusi į vonią, ant kelnaičių pamatė storą rusvo kraujo sluoksnį ir pašaukė savo vyrą. Ašokas, Masačusetso technologijų instituto elektros inžinerijos doktorantas, studijavo miegamajame, palinkęs virš kortų staliuko prie jų lovos krašto. Sustūmęs du vienodus čiužinius ir uždengęs juos raudono atspalvio violetiniu užtiesalu, jis buvo pasidaręs sau krėslą. Šaukdama vyrą, žmona neištarė jo vardo. Ašima niekada, galvodama apie savo vyrą, jo neįvardydavo, nors vardą žinojo puikiai. Ji paėmė jo pavardę, bet, laikydamasi moralės normų, netarė jo vardo. Bengalų žmonoms tai nepriimtina. Vyro vardas, kaip ir bučinys ar glamonė indų filme, priklauso intymiai sričiai, todėl jis netariamas, bet apdairiai kuo nors pakeičiamas. Tad, užuot pašaukusi Ašoką vardu, ji ištarė klausiamąjį sakinį, kurį apytikriai būtų galima išversti: „Ar girdi mane?“
Auštant sutuoktiniai išsikvietė taksi, kuris nuvežė juos tuščiomis Kembridžo gatvėmis, Masačusetso aveniu, pro Harvardo universiteto miestelį į „Oberno kalno“ ligoninę. Ašima užsiregistravo, atsakė į klausimus apie sąrėmių dažnumą ir trukmę, o Ašokas užpildė anketą. Sanitaras pasodino gimdyvę į kėdę su ratukais ir, pralėkęs pro spindinčius, ryškiai apšviestus koridorius, greitai įstūmė į liftą, kuris buvo daug erdvesnis už jos virtuvę. Gimdymo skyriuje slaugė nuvedė moterį į palatą koridoriaus gale prie jai skirtos lovos netoli lango, paprašė nusivilkti Muršidabado šilko sarį ir padavė gėlėtą medvilnės chalatą, kurį apsivilkusi ji sumišo, nes jis siekė tik iki kelių. Slaugė pasisiūlė sulankstyti sarį, bet susierzinusi, jog neįveikia šešių metrų slidžios medžiagos, sugrūdo jį į pilkai melsvą Ašimos lagaminą. Jos apžiūrėti atėjo gydytojas akušeris Ašlis, ištįsęs ir gražus kaip lordas Mountbatenas puikiais smėlio spalvos plaukais, atidengiančiais smilkinius. Kūdikio galvutė iš normalios padėties jau pradėjo leistis žemyn. Gydytojas pasakė, kad gimdymas dar ankstyvoje stadijoje, ji trimis centimetrais išsiplėtusi, pradeda stumti.
– Ką reiškia „išsiplėtusi“? – paklausė ji.
Gydytojas Ašlis pakėlė du suglaustus pirštus ir juos praskėtė, aiškindamas, kokį neįsivaizduojamai sunkų darbą turi atlikti kūnas, kad kūdikis išlįstų. Tai užimsią šiek tiek laiko, nes ji gimdanti pirmą kartą. Gimdymas galįs trukti dvidešimt keturias valandas ar ilgiau. Ašima ieškojo Ašoko veido, bet vyras buvo nuėjęs už užuolaidos, kurią gydytojas užtraukė.
– Sugrįšiu, – pasakė jai Ašokas bengališkai, o slaugė pridūrė:
– Nesijaudinkite, pone Ganguli. Jai dar ilgai reikės čia būti. Mes ja pasirūpinsime.
Palatoje gimdyves vieną nuo kitos skyrė užuolaidos. Iš pokalbių nuogirdų Ašima suprato, kad vienos moters vardas yra Beverlė, kitos – Luisė, o jai iš kairės guli Kerolė. Išgirdo, kaip viena jų keikiasi: „Velniai griebtų! Kaip skauda!“, o vyriškas balsas sako: „Aš tave myliu, brangioji.“
Tokių žodžių iš savo vyro Ašima niekada negirdėjo ir nesitikėjo išgirsti, nes jų tarti apskritai nedera. Pirmą kartą gyvenime ji miegojo viena tarp nepažįstamų žmonių, ne taip kaip anksčiau, kai miegodavo tame pačiame kambaryje kaip tėvai arba su Ašoku. Moteris pagalvojo, kad būtų gerai, jei kas nors atitrauktų užuolaidas ir ji galėtų pasikalbėti su tomis amerikietėmis. Galbūt kuri nors iš jų jau buvo gimdžiusi ir galėtų pasakyti, ko laukti. Tačiau Ašima nusprendė, jog amerikietės, nors ir rodo viešai savo jausmus, mūvi mini sijonėlius ar bikinius, vaikšto gatvėse susikibusios už rankų su mylimaisiais ir gulinėja su jais centriniame Kembridžo parke, iš tikrųjų saugo savo privatumą. Išskėtusi pirštus, ji apglėbė savo didžiulį, įsitempusį lyg būgnas pilvą, svarstydama, kur tą akimirką galėtų būti kūdikio kojytės ir rankytės. Vaikas nurimo, pastarąsias kelias dienas nebesikumščiavo, nebesispardė ir nespaudė jos šonkaulių. Tik kartkartėmis būsimoji mamytė pajausdavo nuvilnijantį virpulį. Ji pamanė, kad turbūt visoje ligoninėje yra vienintelė indė, bet švelnus kūdikio trūktelėjimas priminė, kad iš tikrųjų ji nėra viena. Ašimai pasirodė keista, kad jos vaikas gims tokioje vietoje, į kurią žmonės ateina kentėti arba numirti. Niekas toje palatoje su itin šviesių plytelių grindimis ir tokios pat spalvos lubų plokštėmis, su tvirtai ant lovos užtemptomis baltomis paklodėmis negalėjo jos paguosti. Ji prisiminė, kad Indijoje moterys, palikusios savo vyrus, vyrų šeimas ir namų ūkio darbus, gimdyti vyksta į savo namus, o kūdikiui gimus trumpam sugrįžta į vaikystę.
Prasidėjo kitas sąrėmis, stipresnis už pirmąjį. Ji suriko, spaus- dama galvą į pagalvę ir rankomis įsikabindama į šaltus lovos turėklus. Tačiau niekas jos neišgirdo, nė viena slaugė neatbėgo pažiūrėti. Gydytojas liepė stebėti sąrėmių trukmę ir ji žvilgtelėjo į rankinį laikrodį, kurį jai, linkėdami laimingos kelionės, padovanojo tėvai – užmovė ant riešo, kai paskutinį kartą pro ašaras matė juos oro uosto sumaištyje. Paskui ji įlipo į lėktuvą BOAC VC–10 ir pirmą kartą savo gyvenime skrido. Kurtinamą lėktuvo kilimą iš Dum Dum oro uosto balkono stebėjo dvidešimt šeši šeimos nariai. Moteris skrido virš tokių Indijos vietovių, kuriose niekada nebuvo buvusi, net toliau, už Indijos, ir tik tada ant rankos tarp voros geležinių, auksinių, koralo, kriauklelių ir santuokinių apyrankių ji pastebėjo laikrodį. O ligoninėje dar turėjo mūvėti ir plastikinę apyrankę su joje užrašytu savo vardu. Ašima atvertė laikrodį ciferblatu į vidinę riešo pusę. Ant nugarėlės, be žodžių nelaidus vandeniui, saugus nuo įsimagnetinimo, atsparus smūgiams, buvo išraižyti santuokiniai jos inicialai A.G.
Ant pulso vietos tiksėjo amerikietiškos sekundės. Pusę minutės jos pilvą sugriebęs skausmas spaudė tarsi raiščiu, paskui trenkė į nugarą ir nubėgo kojomis. Vėl atleido. Laiką ji skaičiavo indiškai, pirštais: nykščio galiuku lietė kiekvieną piršto vidinės pusės įlinkį, paskui stabtelėjo ties trečiojo piršto viduriu, nes Kalkutoje tuo metu buvo devyniomis ir puse valandos vėliau, jau vakaras, taigi ten – pusė devynių. Kaip tik tokiu metu jos tėvų virtuvėje, Amhersto gatvės bute, tarnas į aprasojusias stiklines įpylė popietinės arbatos ir ant padėklo padėjo sausainių „Marie“. Jos motina, greitai tapsianti močiute, stovėjo prie veidrodžio, kabančio virš tualetinio staliuko, ir pirštais narpliojo savo ilgus, juosmenį siekiančius plaukus, kurie vis dar buvo labiau juodi nei žili. Tėvas, susikūprinęs prie nuožulnaus, rašalu ištepto stalo, rūkydamas ir klausydamasis „Amerikos balso“, piešė eskizus. Jaunesnysis brolis Rana sėdėjo ant lovos ir ruošėsi fizikos egzaminui. Ji aiškiai įsivaizdavo pilkas cementines tėvų svetainės grindis, kurios net karščiausiomis dienomis išlikdavo vėsios. Viename gale, ant rausvos gipso kartono sienos, kabėjo didelė nespalvota jau mirusio jos senelio iš tėvo pusės nuotrauka, priešais ją, nišoje, atitvertoje matinio stiklo langais, buvo prigrūsta knygų, popierių ir akvarelinių jos tėvo dažų metalinėse dėžutėse. Akimirką Ašima nebejautė kūdikio svorio, jį nustelbė priešais akis praslinkęs vaizdas, kurį vėl pakeitė mėlyna Čarlso upės juosta, tankios žaliuojančių medžių viršūnės, Memorialiniu keliu aukštyn ir žemyn slenkantys automobiliai.
Kembridže tuo metu buvo vienuolikta ryto, ligoninėje – beveik pietų metas. Jai ant padėklo atnešė šiltų obuolių sulčių, želė, ledų ir šaltos keptos vištienos. Patė, draugiška slaugė su rusvokais kirpčiukais, kyšančiais iš po kepuraitės, ir sužadėtuvių žiedu su deimantu ant piršto, liepė Ašimai tik suvalgyti želė ir išgerti obuolių sulčių. Ašima vis vien nebūtų lietusi vištienos, net jeigu jai būtų leista. Amerikiečiai valgo vištieną su odele, nors Ašima rado malonų mėsininką, kuris mielai dėl jos nulupa odelę. Patė atėjo papurenti pagalvių ir patvarkyti lovos. Kartkartėmis galvą įkišdavo gydytojas Ašlis.
– Nesijaudinkite, – linksmai kalbėjo jis, priglaudęs stetoskopą prie moters pilvo, tapšnodamas per jį ranka, žavėdamasis įvairiomis jos apyrankėmis, – viskas puiku. Neabejoju, ponia Ganguli, kad pagimdysite lengvai.
Tačiau Ašimai taip neatrodė. Pastaruosius aštuoniolika mėnesių, nuo tada, kai atvyko į Kembridžą, niekas jai neatrodė lengva. Ir ne dėl skausmo, kurį ji žinojo vienaip ar kitaip turėsianti ištverti. Ji bijojo pasekmių: motinystės svetimoje šalyje. Viena – lauktis kūdikio, iškęsti rytais kylančius šleikštulius, bemieges naktis, buką tvinkčiojimą nugaroje, nuolatinius vaikščiojimus į tualetą. Per visą laukimosi laiką, nepaisydama vis daugiau naujų nepatogumų, ji stebėjosi savo kūno gebėjimu pradėti gyvybę, daryti lygiai tą patį, ką darė jos motina, senelė ir visos prosenelės. Dėl to, kad tai vyko labai toli nuo namų, nepadedant ir nestebint mylimiems žmonėms, stebuklas atrodė dar didesnis. Tačiau vis tiek ji bijojo auginti vaiką šalyje, kurioje neturėjo giminių ir nedaug ką žinojo, kurioje gyventi atrodė baugu ir visko trūko.
– Gal truputį pasivaikščiokite? Jums tai būtų labai naudinga, – pasiūlė Patė, atėjusi išnešti pietų padėklo.
Ašima pakėlė akis nuo apdriskusio žurnalo Desh, kurį gavo skrisdama lėktuvu į Bostoną ir kurį, niekaip neprisivertusi išmesti, atsinešė paskaityti. Spausdinti bengališki puslapiai, kad ir šiurkštoki liesti, buvo nuolatinė jos paguoda. Daug kartų moteris perskaitė visus trumpus apsakymus, eilėraščius ir straipsnius. Vienuoliktame puslapyje puikavosi jos tėvo, to žurnalo dailininko, plunksna ir rašalu pieštas piešinys, vaizduojantis šiaurinės Kalkutos dangų. Jo eskizą tėvas nupaišė vieną ūkanotą rytą nuo jų buto stogo. Ji stovėjo už tėvo, kai jis plušėjo, ir matė, kaip jis piešia, pasilenkęs prie stovo, įsikandęs cigaretę, pečius apsigaubęs juodu kašmyro vilnos šaliu.
– Taip. Gerai, – sutiko Ašima.
Patė padėjo Ašimai išlipti iš lovos, įkišo jos kojas vieną po kitos į šlepetes, pataisė ties pečiais antruosius naktinius marškinius.
– Tik pagalvokite, – pasakė Patė, Ašimai sunkiai stojantis ant kojų, – po dienos kitos jūs suplonėsite perpus.
Kai jos išėjo iš palatos į koridorių, slaugė prilaikė gimdyvę už parankės. Žengusi kelis žingsnius, Ašima sustojo, kūnu nuvilnijus skausmo bangai, jos kojos sudrebėjo. Moteris pakratė galvą, akyse susitvenkė ašaros.
– Negaliu.
– Galite. Suspauskite mano ranką. Spauskite iš visų jėgų.
Jos vėl ėjo toliau, link slaugių punkto.
– Ko laukiate? Berniuko ar mergaitės? – paklausė Patė.
– Nesvarbu, kad tik su dešimt pirščiukų ant rankyčių ir kojyčių, – atsakė Ašima.
Kai įsivaizduodavo kūdikį savo glėbyje, sunkiausia jai būdavo pamatyti anatomines smulkmenas, ypatingus gyvybės ženklus. Patė nusišypsojo, gal kiek per plačiai, ir Ašima suprato suklydusi – reikėjo pasakyti „rankyčių ir kojyčių pirščiukų“. Ta klaidelė moteriai buvo tokia pat skausminga kaip ir paskutinis sąrėmis. Ji studijavo Kalkutoje anglų kalbą ir prieš ištekėdama ketino apsiginti bakalauro darbą, privačiai mokydavo kaimynų vaikus jų namuose, verandose ar ant lovų, padėdavo mokytis mintinai Tenisono ir Vordsvorto eilėraščius, tarti sign ir cough[1 - Sign (angl.) – pasirašyti, cough (angl.) – kosėti.], suprasti, kuo skiriasi Aristotelio ir Šekspyro tragedijos. Tačiau bengalų kalba žodis „pirštas“ gali reikšti „pirštus“.
Kaip tik po vienos tokios privačios pamokos Ašimos motina sutiko dukrą prie durų, liepė eiti iškart į miegamąjį ir pasiruošti pažinčiai su kambaryje laukiančiu vyru. Po ganėtinai ilgos pertraukos jis buvo trečias. Pirmas buvo našlys su keturiais vaikais. Antras – jos tėvo pažįstamas laikraščio karikatūristas, kuris neteko kairės rankos, kai gatvėje jį partrenkė autobusas. Mergina labai apsidžiaugė, kai abu pretendentai jos atsisakė. Ji, tada dar devyniolikmetė, buvo įpusėjusi studijuoti ir neskubėjo tapti nuotaka. Taigi paklusniai, bet nieko nesitikėdama, ji išsipynė ir iš naujo susišukavo plaukus, nusivalė juodus akių vokų dažus, nuo kurių buvo išsitepę paakiai, perbraukė aksominiu pudros „Cuticura“ pūkučiu per veido odą. Motina jau buvo paklojusi ant lovos jos skaisčiai žalią sarį, tad ji, padariusi kelias klostes, užsikišo jį už apatinio sijono. Prieš įeidama į svetainę, Ašima luktelėjo koridoriuje, nes išgirdo motiną sakant:
– Ji mėgsta gaminti valgį ir puikiai mezga. Štai per savaitę numezgė megztinį, kurį dabar vilkiu.
Ašima nusišypsojo, pralinksmėjusi nuo motinos gebėjimo įsiteikti – iš tikrųjų tą megztinį ji mezgė beveik metus, o jo rankoves baigė pati motina. Žvilgtelėjusi į grindis, ten, kur lankytojai paprastai nusiaudavo, šalia dviejų sandalų porų mergina pamatė vyriškus batus, kokių dar niekada niekur nebuvo mačiusi – nei Kalkutos gatvėse, nei tramvajuose, nei autobusuose. Tokio apavo ji nepastebėjo nė firminėje avalynės parduotuvėje „Bata“. Tai buvo rudi batai su juodais kulniukais, labai šviesiais raišteliais ir dar dygsniuoti. Abipus kiekvieno bato vidurio buvo iškaltos lęšio didumo skylutės, o ties nosimi – dailus piešinys, kuris atrodė tarsi išdurtas adatomis. Pasilenkusi viduje ji įžiūrėjo aukso raidėmis užrašytas, beveik išblukusias batsiuvių pavardes – kažkas ir sūnūs, dydį – aštuntas su puse ir raides USA. Kol motina nesiliovė gyrusi savo dukterį, Ašima neatsispyrė staiga apėmusiam norui ir įkišo į tuos batus savo kojas. Nuo juose užsilikusio savininko prakaito, susimaišiusio su jos kojų prakaitu, širdis ėmė smarkiai plakti – tai buvo itin intymus prisilietimas prie vyro, dar niekada nieko panašaus ji nebuvo patyrusi. Batų oda susiraukšlėjusi, sunki, bet dar šilta. Ji pastebėjo, kad kairės kojos bato raištelis į vieną skylutę nebuvo įvertas ir toks apsirikimas merginą labai atpalaidavo.
Ištraukusi kojas iš batų, ji įėjo į kambarį. Vyriškis sėdėjo pintoje rotango kėdėje, o jo tėvai – ant viengulės lovos, kurioje naktimis miegodavo jos brolis. Svečias buvo apkūnokas, moksliuko stiliaus, bet dar jaunatviškas, smaila, atsikišusia nosimi, su storais juodų rėmelių akiniais. Tvarkingai pakirpti ūsai siekė barzdą, kuri dengė tik smakrą, tai teikė jo išvaizdai elegancijos, netgi šiek tiek aristokratiškumo. Vaikinas mūvėjo rudas kojines, tokios pačios spalvos kelnes, vilkėjo marškinius žaliais ir baltais dryžiais ir niūriai spoksojo į savo kelius.
Kai mergina pasirodė, jis nepakėlė akių. Tačiau, eidama per kambarį, Ašima pajuto jo žvilgsnį, nors, kai ji vogčiomis vėl žvilgtelėjo, jis atrodė abejingas, sėdėjo nudelbęs akis į kelius, paskui atsikrenkštė, lyg norėdamas kažką pasakyti, bet nepasakė nieko. Už jaunuolį kalbėjo jo tėvas, pasakė, kad jo sūnus mokėsi Šventojo Pranciškaus Ksavero kolegijoje, paskui inžinerijos koledže, kad abi mokyklas baigė puikiais pažymiais. Mergina atsisėdo ir palygino sario klostes. Ji pajuto, kaip motina pritariamai nužvelgia dukrą. Ašima buvo metro šešiasdešimt septynių centimetrų aukščio – ganėtinai aukšta kaip bengalė – ir svėrė keturiasdešimt penkis kilogramus. Jos oda buvo labiau tamsesnė nei šviesi, tačiau žmonės dažnai ją lygindavo su kino žvaigžde Madhabi Mukherdži. Turėjo stebėtinai ilgus nagus, o pirštai buvo kaip tėvo – meniški, ploni. Svečiai pasidomėjo jos išsilavinimu, paprašė padeklamuoti kelis Viljamo Vordsvorto eilėraščio „Narcizai“ posmus. Vaikino šeima gyveno Aliporėje. Tėvas dirbo laivybos įmonių biure.
– Mano sūnus gyveno užsienyje dvejus metus, – paaiškino tėvas, – ten apsigynė daktaro darbą Bostone, atliko mokslinius tyrimus pluoštinės optikos srityje.
Ašima nebuvo girdėjusi nei apie Bostoną, nei apie pluoštinę optiką. Paskui jaunuolio tėvai pasiteiravo, ar ji norėtų skristi lėktuvu ir ar galėtų gyventi viena mieste, kuriame žiemos būna šaltos ir iškrinta daug sniego.
– Argi jo ten nebus? – paklausė ji, rodydama į vyrą, kurio batus trumpam buvo pasisavinusi, bet kuris jai dar nepasakė nė žodžio.
Jo vardą sužinojo tik po sužieduotuvių. Po savaitės buvo atspausdinti pakvietimai, o dar po dviejų savaičių aibė tetų ir pusseserių, besisukinėjančių aplinkui, ją papuošė ir parengė vestuvėms. Tokios buvo paskutinės jos kaip Ašimos Bhaduri akimirkos prieš tampant Ašima Ganguli. Moterys patamsino jos lūpas, patepė sandalo medžio pasta skruostus, sukėlė į viršų plaukus, papuošė juos žiedais, prilaikomais daugybe vielos segtukų, kuriems ištraukti vėliau prireikė visos valandos. Nuotakos galvą apgaubė ryškiai raudonu nėriniu. Jos plaukai, tankiausi visoje giminėje, kad ir prilaikomi segtukų, niekaip nenorėjo paklusti, nes oras buvo drėgnas. Ji mūvėjo visus karolius, vėrinius ir apyrankes, kuriems likimas lėmė didesnę laiko dalį praleisti Naujosios Anglijos banko saugykloje. Skirtą valandą ją pasodino ant medinės kėdutės piri, kurią jos tėvas papuošė ir ant kurios neštuvais ją turėjo nešti į susitikimą su jaunikiu, ir pakėlė nuo žemės į pusantro metro aukštį. Paskui nuotaka, nuleidusi galvą, veidą užsidengusi širdies pavidalo betelio lapu, septynis kartus apėjo jaunikį.
Ir tik Kembridže, įveikusi aštuonis tūkstančius mylių, Ašima pažino savo vyrą. Vakarais ji iš nenormuotų, ypač švarių produktų: cukraus, miltų, ryžių ir druskos gamindavo valgį, tikėdamasi, kad jam patiks. Apie tai ji rašė pirmame savo laiške į namus. Paskui sužinojo, kad jos vyras mėgsta sūresnius patiekalus, o iš aštraus avienos troškinio labiausiai vertina bulves, jog jam patinka pabaigti vakarienę nedidele porcija ryžių ir dalo. Naktį, gulėdamas šalia žmonos, vyras klausydavosi jos pasakojimo apie dienos nutikimus: kaip ji ėjo pasivaikščioti Masačusetso aveniu, į kokias parduotuves buvo užsukusi, kaip jai įgriso krišnaitai, siūlantys savo informacinius lapelius, kaip Harvardo aikštėje smaguriavo ledų su pistacijomis vafliniame indelyje. Jos vyras, kad ir gaudamas menką aspiranto stipendiją, kiekvieną mėnesį atidėdavo pinigų siųsti tėvui, nes norėjo padėti statyti tėvų namo priestatą. Jis buvo labai pedantiškas dėl drabužių – pirmas jų ginčas įvyko dėl megztinio, kuris susitraukė, kai Ašima išplovė jį skalbimo mašina. Grįžęs iš universiteto, marškinius ir kelnes Ašokas pakeisdavo pižama su virvele kelnėse, o jei būdavo šalta, apsivilkdavo dar ir megztinį. Sekmadieniais jis valandą skirdavo batų tepalo dėžutėms ir trims poroms batų, iš kurių dvi buvo juodos ir viena ruda. Tuos ruduosius Ašima ir buvo apsiavusi, kai jis pirmą kartą atėjo į jos namus. Pamačiusi jį, sėdintį rytietiškai ant laikraščiais išklotų grindų, dėmesingai braukiantį per batų odą šepečiu, ji visada prisimindavo nekuklų savo poelgį tėvų namuose. Toji akimirka ilgai jaudino moterį, ir ji, kad ir ką naktimis pasakodavo vyrui apie savo gyvenimą, nusprendė išsaugoti ją paslaptyje.
Ašokas sėdėjo kitame ligoninės aukšte, laukiamajame, susikūprinęs prie mėnesio senumo Boston Globe, kurį kažkas paliko ant gretimos kėdės. Jis perskaitė apie riaušes, kilusias per Demokratų partijos suvažiavimą, ir apie dvejų metų įkalinimo nuosprendį vaikų gydytojui Bendžaminui Spokui už raginimą šauktiniams vengti karinės tarnybos. Rankinis laikrodis „Favre Leuba“ šešiomis minutėmis lenkė didelį sieninį laikrodį pilku ciferblatu. Buvo pusė penkių ryto. Dar prieš valandą Ašokas miegojo namuose, Ašimos lovos pusė buvo nuklota egzaminų medžiaga, kurią jis kalė vėlai vakare, kai suskambo telefonas. Balsas kitame laido gale pasakė, jog Ašima pilnai atsivėrusi ir nuvežta į gimdymo palatą. Atvažiavęs į ligoninę, jis sužinojo, kad ji pradėjo stumti ir kūdikis gali gimti bet kurią minutę. Minutę. Tačiau atrodė, kad tik anądien, pilkšvą žiemos rytą, kai į langus pliekė kruša, Ašima išspjovė arbatą, apkaltinusi vyrą, kad šis vietoj cukraus įpylęs druskos. Norėdamas įsitikinti savo teisumu, jis siurbtelėjo saldaus gėrimo iš žmonos puodelio, bet ji atkakliai tvirtino, jog arbata sūri, ir išpylė ją į kriauklę. Tąkart ji pirmą kartą įtarė tai, ką vėliau patvirtino gydytojas. Paskui jis kiekvieną rytą pabusdavo, kai ji, valydamasi dantis, pradėdavo žiaukčioti. Prieš eidamas į universitetą, Ašokas palikdavo puodelį arbatos prie lovos, kurioje žmona gulėdavo apatiška ir tyli. Grįžęs vakare namo, dažnai ją ten teberasdavo, arbata stovėdavo nepaliesta.
Dabar jam pačiam labai reikėjo išgerti arbatos, nes prieš išeidamas iš namų nespėjo išsivirti. Tačiau iš automato koridoriuje galėjai gauti tik kavos popieriniame indelyje, ir dar drungnos. Vyras nusiėmė Kalkutos optikoje jam parinktus akinius storais rėmeliais, nuvalė lęšius medvilnine nosinaite, kurią visada turėdavo kišenėje. Nosinaitėje motina šviesiai mėlynu siūlu buvo išsiuvinėjusi raidę A. Juodi plaukai, kuriuos jis paprastai tvarkingai sušukuodavo nuo kaktos atgal, dabar buvo išsidraikę, pasišiaušę. Jis atsistojo ir, kaip ir kiti laukiantys tėvai, ėmė vaikščioti. Tačiau laukiamojo durys atsidarė tik du kartus, kai slaugė paskelbė, kad vienas tėvas turi berniuką, kitas – mergaitę. Prieš palydėdami iki durų, visi paspaudė jiems rankas, patapšnojo per nugaras. Vyrai laukė su cigarais, gėlėmis, adresų knygutėmis ir šampano buteliais, jie rūkė cigaretes, barstydami pelenus ant grindų. Ašokas buvo abejingas tokioms silpnybėms, nes nerūkė ir nevartojo alkoholio. O adresus mažoje užrašų knygutėje saugodavo Ašima ir visada nešiodavosi ją rankinėje. Nupirkti žmonai gėlių vyrui niekada minties nekildavo.
Jis vėl įniko į žurnalą Globe, kurį skaitė vaikščiodamas. Dėl lengvo šlubumo sulig kiekvienu žingsniu Ašokas truputį vilko koją. Skaityti eidamas, vienoje rankoje laikydamas knygą, jis įprato nuo vaikystės ir darė tai visur: pėdindamas į mokyklą, eidamas iš vieno kambario į kitą ar lipdamas aukštyn žemyn raudonais molio laiptais dideliame, trijų aukštų savo tėvų name Aliporėje. Niekas vaiko neerzindavo ir neblaškydavo. Berniukas niekada nesuklupdavo. Taip paauglystėje jis perskaitė visas Č. Dikenso ir tokių naujesnių autorių, kaip Greihamas Grinas ir Somersetas Moemas, knygas, kurias nusipirkdavo už sutaupytus pinigus savo mėgstamame kioske Koledžo gatvėje. Tačiau labiausiai jam patiko rusų rašytojai. Angliškus jų vertimus Ašokui vaikystėje garsiai skaitydavo senelis iš tėvo pusės, anksčiau dėstęs Kalkutos universitete Europos literatūrą. Kasdien arbatos gėrimo metą, kai jo broliai ir seserys žaisdavo lauke kabadį ir kriketą, Ašokas eidavo pas senelį, kuris atsiguldavo ant nugaros, užsikeldavo koją ant kojos ir, pasidėjęs ant krūtinės atverstą knygą, visą valandą skaitydavo susirangiusiam pašonėje vaikaičiui. Tą valandą Ašokas likdavo kurčias ir aklas aplinkiniam pasauliui. Jis negirdėdavo, kaip užlipę ant stogo šūkauja jo broliai ir seserys, nematydavo mažo, dulkėto, užgriozdinto kambarėlio, kuriame senelis jam skaitydavo. „Perskaityk visus rusų rašytojų kūrinius, – kadaise pasakė jam senelis, – o perskaitęs, dar kartą skaityk.“ Pakankamai gerai išmokęs anglų kalbą, Ašokas ir pats pradėjo skaityti knygas. Eidamas triukšmingomis ir judriomis Čouringio ir Gariahato gatvėmis, jis perskaitė Brolius Karamazovus, Aną Kareniną, Tėvus ir sūnus. Kartą jaunesnis pusbrolis nusprendė jį pamėgdžioti, bet nukrito nuo raudonų molinių laiptų Ašoko name ir susilaužė ranką. Ašoko motina buvo įsitikinusi, kad jos vyresnėlį, įbedusį nosį į romaną Karas ir taika, kada nors partenks autobusas ar tramvajus ir… kad paskutinę savo gyvenimo akimirką jis skaitys knygą.
Kartą, ankstyvą 1961-ųjų spalio dvidešimtosios rytą, tai vos nenutiko. Ašokui tada buvo dvidešimt dveji. Jis studijavo inžinerijos koledže ir per atostogas važiavo ekspresu „83 Haura – Rančis“ aplankyti savo senelių, kurie persikėlė iš Kalkutos į Džemšedpurą, seneliui išėjus į pensiją. Ašokas niekada per atostogas nepalikdavo savo šeimos. Tačiau tada jo senelis buvo ap- akęs ir pageidavo, kad būtent Ašokas rytais jam skaitytų laikraštį The Statesman, o po pietų – Dostojevskį ir Tolstojų. Ašokas noriai sutiko padėti, pasiėmė du lagaminus – vieną su drabužiais ir dovanomis, o kitą tuščią, nes kaip tik dabar senelis pažadėjo jam atiduoti visas per gyvenimą sukauptas knygas, kurias saugojo užrakintas spintoje stiklinėmis durimis. Tas knygas jis pažadėjo Ašokui dar vaikystėje ir – kiek pamena – labiausiai už viską pasaulyje jis troško būtent jų. Kelias knygas vaikinas jau turėjo – gavo jas per savo gimtadienius ir kitomis ypatingomis progomis. Tačiau atėjus metui paveldėti kitas knygas, senelis pats nebegalėjo jų skaityti. Kišdamas po sėdyne tuščią lagaminą, Ašokas nusiminė – jį trikdė lagamino lengvumas, liūdesį kėlė aplinkybės, kurių verčiamas turės grįžti pilnu lagaminu.
Su savimi į kelionę jaunuolis buvo pasiėmęs Nikolajaus Gogolio apysakų rinkinį kietais viršeliais, kurį senelis jam davė dvyliktos klasės baigimo proga. Antraštiniame puslapyje, po senelio parašu, Ašokas pasirašė pats. Tą knygą jis labai mėgo, nuo dažno vartymo nugarėlė suskilo, atrodė, kad puslapiai tuoj pasidalys pusiau. Labiausiai jam patiko paskutinė rinkinio apysaka Apsiaustas, kaip tik ją Ašokas vėl pradėjo skaityti, kai traukinys, ilgokai ir kurtinamai ūktelėjęs, vėlai vakare pajudėjo iš Hauros stoties tolyn nuo jo tėvų, šešių jaunesnių brolių ir seserų, kurie buvo atėję jo išlydėti, supo jį iki paskutinės akimirkos ir, stovėdami ant ilgos tamsios platformos, mojavo jam tolstant. Jis buvo skaitęs Apsiaustą nesuskaičiuojamą daugybę kartų, kai kurie sakiniai ir frazės tvirtai įsirėžė jam į atmintį. Jį visada žavėdavo absurdiškas, tragiškas, tačiau kaskart keistai įkvepiantis pasakojimas apie Akakijų Akakijevičių, nuskurdusį pagrindinį veikėją, kuris visą gyvenimą nuolankiai perrašinėjo kitų parašytus raštus ir kentėjo patyčias. Širdyje jis juto didelę užuojautą vargšui Akakijui, romiam valdininkėliui, nes toks savo karjeros pradžioje buvo ir Ašoko tėvas. Kiekvieną kartą, skaitydamas, kaip prieš krikštydama sūnų motina atsisakė daugybės keistų vardų, Ašokas garsiai juokdavosi. Ir šiurpdavo nuo siuvėjo Petrovičiaus kojos nykščio aprašymo: „išsigimusiu nagu, storu ir tvirtu lyg vėžlio kiautas“. Jo burna sudrėkdavo skaitant, kaip Akakijus vakarą prieš jo apsiausto vagystę valgė šaltą veršieną, saldžius pyragaičius su kremu ir gėrė šampaną, nors pats Ašokas tokio maisto niekada nebuvo ragavęs. Ašoką priblokšdavo Akakijaus apiplėšimas „aikštėje, panašioje į baisią dykumą“, kurioje vargšelis liko sušalęs ir pažeidžiamas. O Akakijaus mirtis, aprašyta po kelių puslapių, visada išspausdavo ašaras akyse. Kažkodėl Ašokui darėsi vis sunkiau suprasti apysaką. Jis viską įsivaizduodavo labai aiškiai ir taip įsijausdavo, kad prasmė tarsi nugrimzdavo dar giliau ir apsitraukdavo migla. Akakijaus šmėkla neduodavo ramybės ne tik paskutiniuose puslapiuose, bet ir Ašoko sielos gelmėje, kur ji atskleisdavo pasaulio neprotingumą ir neišvengiamybę.
Lauke greitai sutemo, beveik nebesimatė padrikų Hauros stoties žiburių. Jo vieta buvo septintame antros klasės vagone, už vagono su oro kondicionieriumi. Kadangi buvo atostogų metas, keleiviai sėdėjo susigrūdę. Ypač triukšmavo atostogauti važiuojančios šeimos. Maži vaikai buvo išpuošti gražiais drabužiais, mergytės su ryškiais kaspinais plaukuose. Ašokas pavakarieniavo prieš išvykdamas į stotį, tačiau jam prie kojų stovėjo motinos įdėtas keturių dalių termosas su užkandžiais, jei jis kartais naktį išalktų. Savo kupė jis dalijosi su kitais trimis keleiviais – vidutinio amžiaus pora iš Biharo, kuri, kaip jis nugirdo iš jų pokalbio, ką tik ištekino vyriausią savo dukterį, ir draugišku, pilvotu bengalu verslininku vardu Ghošas, dėvinčiu kostiumą ir ryšinčiu kaklaryšį. Verslininkas pasisakė Ašokui ką tik su žmona grįžęs iš Anglijos, kur dvejus metus dirbo pagal sutartį, tačiau grįžo namo, nes žmona užsienyje labai liūdėjo. Apie Angliją pakeleivis atsiliepė pagarbiai. Tviskančios tuščios gatvės ir spindintys juodi automobiliai jam atrodė tarsi sapnas. Kaip ir pagal tvarkaraštį išvykstantys traukiniai. Niekas nespjaudo ant šaligatvių. Jo sūnus gimė britų ligoninėje.
– Ar daug pasaulio pamatei? – paklausė Ghošas Ašoko, atsirišdamas batus ir sėsdamasis rytietiškai ant savo gulto. Jis išsitraukė iš švarko kišenės cigarečių pakelį „Dunhill“ ir, prieš užsidegdamas cigaretę, pasiūlė visiems kupė pasivaišinti.
– Kartą buvau Delyje, – atsakė Ašokas, – pastaruoju laiku kartą per metus vykstu į Džemšedpurą.
Ghošas iškišo ranką pro langą ir nukratė žėruojantį cigaretės galiuką į tamsą.
– Ne tokį pasaulį, – pasakė jis, liūdnai apžvelgdamas traukinio vidų. Paskui pakreipė galvą į langą. – Anglija. Amerika, – vardijo jis, tarsi tai būtų pralekiančių kaimų pavadinimai. – Ar kada pagalvojai ten nuvykti?
– Mano dėstytojai kartkartėmis apie tai užsimena, bet aš turiu šeimą, – atsakė Ašokas.
Vyras susiraukė.
– Jau vedęs?
– Ne, bet turiu motiną, tėvą, šešis jaunesnius brolius ir seseris. Esu vyriausias.
– Po kelerių metų vesi ir gyvensi tėvų namuose, – spėliojo pakeleivis.
– Turbūt.
Ghošas pakratė galvą.
– Kol dar esi jaunas ir laisvas, – pasakė jis ir plačiai išskėtė rankas pabrėždamas žodžius, – padaryk sau paslaugą. Kol dar nevėlu, per daug nesvarstydamas įsimesk į lagaminą pagalvę, apklotą ir pamatyk kuo daugiau pasaulio. Nesigailėsi. Jei nepadarysi to dabar, paskui bus per vėlu.
– Mano senelis tvirtina, kad tam skirtos knygos, – atsakė Ašokas ir, pasinaudodamas proga, atsivertė apysakų rinkinį, kurį laikė rankoje. – Jų padedamas gali bet kur keliauti nepajudėdamas iš vietos.
– Kiekvienam savo, – pasakė vyras ir mandagiai palenkė galvą į vieną pusę. Nuorūka iškrito iš jo pirštų. Pasilenkęs prie savo kojų, jis įkišo ranką į krepšį ir, išsitraukęs dienyną, atsivertė spalio dvidešimtos dienos puslapį. Jis buvo tuščias. Iškilmingai atsukęs parkerio dangtelį, puslapyje vyras užrašė savo vardą ir adresą. Paskui atplėšė ir padavė Ašokui.
– Jei kada nors pakeisi savo nuomonę ir tau reikės kontaktinių asmenų, pranešk man. Aš gyvenu Toligunge, iškart už tramvajų parko.
– Ačiū, – padėkojo Ašokas, sulankstė lapelį ir įkišo į knygos galą.
– Gal suloškime kortomis? – pasiūlė Ghošas, išsitraukęs iš švar- ko kišenės nuzulintą kortų kaladę. Ant jos nugarėlės buvo atvaizduotas Didysis Benas. Tačiau Ašokas mandagiai atsisakė, nes nemokėjo lošti kortomis. Be to, jam labiau patiko skaityti. Keleiviai vienas paskui kitą uždarame tambūre išsivalė dantis, persirengė pižamomis, užtraukė aplink save užuolaidas ir sumigo. Ghošas pasisiūlė miegoti aukštai ir, tvarkingai sulankstęs kostiumą, basomis kojomis užlipo ten kopėčiomis. Tad Ašokas netrukdomas galėjo žiūrėti pro langą. Pora iš Biharo pasivaišino saldumynais iš dėžutės, atsigėrė vandens iš vieno puodelio – nė vienas jų lūpomis nepalietė kraštelio – paskui taip pat įsikūrė savo vietose, išjungė šviesą ir nusisuko į sieną.
Tik Ašokas tebesėdėjo ir vis dar apsirengęs skaitė. Virš jo galvos degė maža lemputė. Kartkartėmis pro langą jis pažvelgdavo į juodą kaip smala bengališką naktį, neryškius palmių siluetus ir vargingus namelius, atsargiai versdamas pageltusius knygos lapus, iš kurių keli buvo nežymiai išvagoti kirminų urvelių. Garo variklis pūškavo raminamai ir galingai. Giliai krūtinėje aidėjo bukas ratų bildesys. Pro langą praskriejo iš aukštų kaminų ištrūkusios žiežirbos. Plonas lipnių suodžių sluoksnis nusėdo ant jaunuolio veido, akių vokų, rankos, kaklo. Jis pamanė, kad, kai tik atvažiuos, senelė primygtinai prašys nusiprausti muilu „Margo“. Įsijautęs į liūdną Akakijaus Akakijevičiaus, klaidžiojančio plačiomis, apsnigtomis ir vėjuotomis Sankt Peterburgo gatvėmis, padėtį, jis dar nežinojo, kad ateityje pats gyvens ten, kur bus daug sniego. Ašokas vis dar skaitė ir nemiegojo kartu su keliais būdraujančiais keleiviais, kai pusę trijų ryto nuo bėgių nuriedėjo garvežys ir septyni vagonai. Driokstelėjo, lyg sprogus bombai. Pirmi keturi vagonai apvirto įduboje prie kelio. Penktas ir šeštas vagonai, vežantys pirmos klasės ir vagono su oro kondicionieriumi keleivius, sugriuvo vienas ant kito – žmonės mirė miegodami. Septintas vagonas, kuriuo važiavo Ašokas, taip pat nuvirto ir smūgio bangos buvo nusviestas į lauką. Avarija įvyko už 209 kilometrų nuo Kalkutos, tarp Gatšilos ir Dalbamgaro stočių. Traukinio apsaugininko nešiojamasis telefonas neveikė. Tik nubėgęs beveik penkis kilometrus į Gatšilą, pasiuntinys pranešė apie įvykį ir paprašė pagalbos. Praėjo daugiau kaip valanda, kol atvyko pirmieji gelbėtojai, nešini lempomis, kastuvais, semtuvais ir kirviais, pasirengę traukti iš vagonų kūnus.
Ašokas ilgai prisiminė, kaip kažkas šūkavo ir klausė, ar yra kas gyvas. Jis ir pats mėgino šaukti, bet jam nepavyko – iš gerklės sklido tik silpnas girgždesys. Jis prisiminė, kaip pusgyviai žmonės dejavo ir beldė į vagono sienas, šnabždėdami ir užkimę prašė pagalbos, tarė žodžius, kuriuos galėjo girdėti tik tie, kurie ir patys sužaloti buvo įstrigę traukinyje. Ašoko krūtinė ir dešinė marškinių rankovė permirko krauju. Smūgio banga išmetė jį pro langą ir nusviedė už kelio. Jis visiškai nieko nematė ir kelias pirmas valandas manė, jog galbūt apako kaip jo senelis, kurį keliavo aplankyti, jis užuodė aitrų ugnies kvapą, girdėjo musių zvimbimą, vaikų verksmą, burnoje pajuto dulkių ir kraujo skonį. Jie buvo kažin kur lauke. Aplink juos sukiojosi kaimo žmonės, policijos inspektoriai ir keli gydytojai. Jis pamanė, jog miršta, kad galbūt jau mirė, nes nejautė apatinės kūno dalies ir todėl nejuto, jog suknežintos Ghošo kojos guli ant jo kojų. Pagaliau vaikinas pamatė šaltą, nedraugišką švintančio ryto dangų, vis dar tebešviečiantį mėnulį ir kelias žvaigždes. Netoli nuo traukinio pleveno iš jo rankos išlėkusios knygos puslapiai, ji buvo perplėšta pusiau. Vienas iš gelbėtojų, nukreipęs prožektoriaus šviesą, ją pastebėjo ir stabtelėjo.
– Čia nieko nėra, – išgirdo kažką sakant Ašokas. – Eime toliau.
Tačiau prožektoriaus šviesa nedingo – ji švietė tol, kol Ašokui pakako jėgų pakelti ranką ir padaryti judesį, kuris, jo nuomone, sunaudojo paskutinius gyvybės likučius. Kumštyje Ašokas tebelaikė suglamžytą Apsiausto puslapį. Kai jis pakėlė ranką, gniužulas iškrito.
– Palaukit! – išgirdo jis šauksmą. – Tas vaikinas šalia knygos. Mačiau, kaip jis sujudėjo.
Gelbėtojai ištraukė Ašoką iš po nuolaužų, paguldė ant neštuvų, nunešė į kitą traukinį ir nuvežė į Tatanagaro ligoninę. Jam buvo lūžęs dubuo, dešinysis šlaunikaulis ir trys dešinės pusės šonkauliai. Likusią metų dalį jis gulėjo ant nugaros, nes gydytojas liepė kiek įmanoma vengti judėti, kol suaugs kaulai. Iškilo grėsmė, kad dešinė koja visą gyvenimą liks paralyžiuota. Paskui Ašoką pervežė į Kalkutos universitetinę ligoninę, kur jam į klubus įstatė du varžtus. Gruodžio mėnesį jaunuolis grįžo į tėvų namus Aliporėje. Keturi broliai nešė jį neštuvais ant pečių tarsi lavoną per kiemą ir laiptais į viršų. Šeima tris kartus per dieną maitindavo jį šaukštu. Jaunuolis šlapinosi ir tuštinosi į plokščią alavinį dubenį. Gydytojai ir lankytojai ateidavo ir išeidavo. Iš Džemšedpuro net atvažiavo aklas jo senelis. Šeima išsaugojo laikraščių iškarpas, kuriose Ašokas pamatė traukinio duženas, dangaus fone styrančias nelygias krūvas, apsaugininkus, sėdinčius ant neatsiimtos mantos, ir sužinojo, kad už kelių pėdų nuo pagrindinio kelio buvo rastos bėgių tvarslės ir sklendės, sukėlusios įtarimą, kurio niekas vėliau nepatvirtino, apie galimą sabotažą. Kūnai buvo sužaloti neatpažįstamai. „Atostogautojų susitikimas su Mirtimi“, – rašė Times of India.
Iš pradžių didesnę dienos dalį jis spoksodavo į miegamojo lubas ir jų viduryje besisukančias tris rusvai gelsvas ventiliatoriaus mentes nešvariais pakraščiais. Kai ventiliatorius būdavo įjungtas, vaikinas girdėdavo, kaip už jo lovos į sieną brūžinasi viršutinis kalendoriaus kraštas. Pakreipęs kaklą į dešinę, matydavo langą ir ant jo krašto stovintį apdulkėjusį antibakterinio skysčio „Dettol“ butelį, o kai langinės būdavo atidarytos – betono sieną, juosiančią namą, ir rusvus ja šmirinėjančius gekonus[2 - Driežų rūšis.]. Jis klausėsi kasdienės lauko garsų programos – žingsnių, dviračių skambučių, nepaliaujamo varnų kranksėjimo, rikšų pypsėjimo siauroje gatvelėje, kuria negalėjo pravažiuoti taksi, ir iš kampinės kolonėlės į virtuvus pumpuojamo vandens. Kiekvieną vakarą temstant Ašokas klausydavosi, kaip kaimynas pučia kriauklę, kviesdamas valandą pasimelsti, ir užuosdavo žalią žibantį dumblą, susirinkusį atvirame kanalizacijos vamzdyje, nors jo ir nematydavo. Visi namuose gyveno savo gyvenimus. Tėvas išeidavo į darbą ir grįždavo, broliai ir seserys skubėdavo į mokyklą. Motina plušėjo virtuvėje, kartkartėmis ateidavo jo pažiūrėti. Jos pilvas būdavo išteptas daržinėmis ciberžolėmis. Du kartus per dieną tarnaitė panardindavo skudurus į vandens kibirus, išgręždavo ir išplaudavo jais grindis.
Dienomis jam būdavo silpna nuo skausmą malšinančių vaistų. Naktimis sapnuodavo, kad yra įspęstas traukinyje arba – dar blogiau – jog avarijos nė nebuvo, kad jis eina gatve, maudosi, sėdi rytietiškai ant grindų ir valgo iš lėkštės maistą. Paskui pabusdavo, išpiltas prakaito, ašaromis srūvančiu veidu, įsitikinęs, kad niekada gyvenime nebegalės to daryti. Pagaliau, norėdamas išvengti košmarų, naktimis, kai nejudantis kūnas labiausiai neduodavo jam ramybės, o protas būdavo guvus ir aiškus, pradėjo skaityti. Tačiau jis atsisakė rusų rašytojų knygų, kurias senelis atnešė ir paliko prie jo lovos, apskritai nenorėjo skaityti jokių romanų. Knygos, kurių veiksmas vyko niekada nematytuose kraštuose, tik priminė apie jo įkalinimą. Užuot skaitęs romanus, įniko studijuoti inžinerines knygas, stengėsi neatsilikti moksle, pasišviesdamas žibintuvėliu spręsdavo lygtis. Tomis tyliomis valandomis jis dažnai pagalvodavo apie Ghošą. „Įsimesk į lagaminą pagalvę, apklotą“, – tarsi girdėdavo jį sakant ir prisiminė, kaip šis ant dienoraščio lapo užrašė jam savo adresą, kažkur už tramvajų parko Toligunge. Dabar ten – našlės ir be tėvo likusio sūnaus namai. Šeima, norėdama pakelti jo dvasią, kalbėdavo apie ateitį, dieną, kai jis galėsiąs atsistoti be kitų pagalbos ir pereiti kambarį. Tėvas ir motina kasdien to meldė Dievą. Dėl to motina trečiadieniais nevalgė mėsos. Tačiau laikui bėgant, Ašokas pradėjo mąstyti apie kitokią ateitį. Jis įsivaizdavo ne tik einąs, bet išvykstąs kuo toliau nuo savo gimtinės, kurioje vos nežuvo. Kitais metais, pasiramsčiuodamas lazdele, vaikinas grįžo į koledžą, jį baigė ir, nieko tėvams nesakydamas, nusiuntė prašymą tęsti inžinerijos studijas užsienyje. Savo planus sūnus atskleidė tik tada, kai buvo priimtas, gavo doktoranto stipendiją ir turėjo rankoje naują pasą.
– Bet mes kartą tavęs vos nepraradome, – pasipriešino suglumęs tėvas. Broliai ir seserys apsiašaroję maldavo nevažiuoti. O netekusi žado motina tris dienas badavo. Tačiau jis, nieko nepaisydamas, išvažiavo.
Praėjo septyneri metai, bet vaizdiniai tebepersekiojo Ašoką. Jie tykodavo už kampo, kai jis skubėdavo į Masačusetso technologijų instituto Inžinerijos katedrą pažiūrėti, ar jam yra laiškų, tvyrodavo virš peties, kai palinkdavo per pietus prie ryžių lėkštės ar glausdavosi prie Ašimos naktį. Kiekvieną svarbiausią savo gyvenimo akimirką – per vestuves, kai stovėdamas už Ašimos per jos petį žvelgė į abiejų rankomis į ugnį pilamus pūstus ryžius, ar kai atvykęs į Ameriką pirmą kartą pamatė sniegu padengtą mažą pilką miestelį – jis mėgino vaizdinius nustumti į šalį, bet jam nepavykdavo: nuolat išvysdavo pakrypusius, apdaužytus, apvirtusius traukinio vagonus, o už traukinio – savo paties sužalotą kūną ir išgirsdavo baisų, nesuvokiamą traškėjimą, kai lyg šiaudeliai lūžo jo kaulai. Ir ne skausmas persekiojo Ašoką, jis apskritai neprisiminė skausmo, o laukimas prieš išgelbėjimą ir stingdanti, gerkle kylanti baimė, kad jo apskritai niekas neišgelbės. Paskui jis visą gyvenimą kentėjo nuo uždarų patalpų baimės: kildamas liftu, sulaikydavo kvapą, automobilyje, jei neatidarydavo langų abiejose pusėse, jausdavosi tarsi kalėjime, o pirkdamas lėktuvo bilietą, prašydavo duoti vietą salono priekyje. Kartais paniką jam keldavo vaikų verksmas. Tada pasičiupinėdavo savo šonkaulius, norėdamas įsitikinti, ar jie sveiki.
Dabar ligoninėje jis, kratydamas galvą ir abejodamas, taip pat pačiupinėjo savo šonkaulius ir nusiramino. Ašima laukėsi vaiko, bet jis jautėsi prislėgtas minties apie gyvenimą, vaiko gyvenimą ir to, kas jo laukė. Ašoką tėvai augino be vandentiekio, dvidešimt dvejų metų jis vos nežuvo. Ir vėl burnoje – dulkių skonis, akyse – pakrypęs vagonas, nuvirtę didžiuliai geležiniai ratai. Tai neturėjo nutikti. Tačiau jis ištvėrė. Vyras gimė du kartus Indijoje ir vieną kartą Amerikoje. Iki savo trisdešimtmečio jis nugyveno tris gyvenimus ir už tai dėkojo savo tėvams, seneliams ir proseneliams, bet ne Dievui, nes atvirai garbino Marksą ir tyliai atsisakė religijos. Tačiau jis jautėsi dėkingas dar vienai mirusiai sielai. Ne knygai, nes ji – beveik kaip jis – suplėšyta ir išmesta, ankstyvą spalio rytą dingo kažkur lauke už 209 kilometrų nuo Kalkutos. Kai Patė įėjo į laukiamąjį, Ašokas dėkojo ne Dievui, o Gogoliui, rusų rašytojui, kuris išgelbėjo jam gyvybę.
2 skyrius
Ryte, penkios minutės po penkių, gimė kūdikis. Berniuko ūgis buvo penkiasdešimt vienas centimetras, svoris – trys su puse kilogramo. Kol gydytojas dar nenukirpo virkštelės ir slaugė nenunešė vaikelio, Ašima pirmą kartą jį pamatė – tiršta, balta mase padengtą padarėlį su kraujo, jos kraujo, dryžiais ant petukų, kojyčių ir galvos. Kadangi gimdyvei į strėnas buvo įbesta adata, nuo liemens iki kelių ji nieko nejautė, tačiau per paskutines gimdymo valandas iš skausmo jai plyšo galva. Kai viskas baigėsi, ji ėmė baisiai drebėti, tarsi užėjus ūmiam karščiavimui, po apklotu išdrebėjo visą pusvalandį, apsvaigusi, jausdamasi viduje tuščia, o išorėje – sulamdyta. Moteris neįstengė kalbėti, paprašyti slaugių, kad pakeistų jos krauju permirkusius marškinius švariais. Jos gerklė degė, nors ji nepaliaujamai gėrė vandenį. Slaugė liepė atsisėdus ant unitazo pačiai apsilieti šiltu vandeniu tarpkojį. Paskui padėjo jai nusiprausti, apvilko švariais marškiniais, pasodino į vežimėlį ir nuvežė į kitą palatą. Blausi šviesa ramino. Šalia stovėjo dar viena lova, kuri tuo metu buvo tuščia. Kai atėjo Ašokas, Patė matavo Ašimos kraujospūdį. Jaunoji mamytė gulėjo atsirėmusi į pagalves ir laikė apsikabinusi vaikelį lyg pailgą baltą siuntinuką. Šalia lovos stovėjo vežimėlis su kortele NAUJAGIMIS GANGULIS.
– Jis čia, – tyliai pasakė žmona, žvelgdama į vyrą ir lengvai šypsodamasi. Jos oda gelsvoka, lūpos bespalvės. Paakiai pajuodę, plaukai išsidraikę iš kasos, tarsi šukuota būtų labai seniai. Balsas užkimęs, lyg peršalus. Jis prisitraukė kėdę prie lovos. Patė padėjo kūdikį iš motinos perduoti tėvui. Trumpas perkeliamo kūdikio riksmas nustelbė palatos tylą. Tėvai sureagavo natūraliai išsigąsdami, tačiau slaugė pritariamai nusijuokė.
– Supraskite, – pasakė ji Ašimai, – taip jis su jumis susipažįsta.
Ašokas, kaip pamokė Patė, pakišo vieną ranką po vaikelio kakliuku, kitą – po užpakaliuku.
– Pirmyn, – paragino ji. – Jis nori, kad tvirčiau laikytumėte. Jis stipresnis, nei jums atrodo.
Ašokas pakėlė mažą ryšulėlį aukščiau ir prispaudė prie krūtinės.
– Šitaip?
– Taip, gerai, – patvirtino Patė. – Tumpam paliksiu jus vienus.
Iš pradžių Ašokas ne tiek susijaudino, kiek sutriko, pamatęs smailą galvutę, putlius vokučius, baltas dėmeles ant skruostų ir storą viršutinę lūpytę, styrančią virš apatinės. Vaikelio odelė, šviesesnė nei motinos ar tėvo ir tokia permatoma, kad buvo matyti plonytės žalios gyslelės ties smilkiniais. Galvutę dengė ploni, bet vešlūs juodi plaukučiai. Ašokas pamėgino suskaičiuoti mažylio blakstienas ir atsargiai pačiupinėjo pro flanelę jo rankytes ir kojytes.
– Nieko netrūksta, – pasakė Ašima, stebėdama savo vyrą. – Aš jau patikrinau.
– Kokios jo akys? Kodėl jis neatsimerkia? Ar buvo atsimerkęs?
Ji linktelėjo.
– Ką jis mato? Ar jis mato mus?
– Manau, kad mato. Tik neaiškiai. Ir ne visas spalvas. Kol kas.
Jie sėdėjo tylėdami – visas trejetas – nejudėdami, lyg akmenys.
– Kaip tu jautiesi? Ar viskas buvo gerai? – paklausė jis Ašimos.
Tačiau atsakymo nesulaukė. Nukreipęs žvilgsnį nuo sūnaus veiduko, Ašokas pamatė, kad žmona užmigo.
O kai vėl pažvelgė į vaiką, šis spoksojo į jį plačiai atsimerkęs ir nemirksėdamas savo juodomis kaip galvos plaukučiai akutėmis. Veidukas atrodė visiškai kitoks – Ašokas niekada nebuvo matęs nieko tobulesnio. Jis pamanė, kad kaip tėvas savo sūnui turbūt atrodo tamsus, šiurkštus, neryškus. Paskui vėl pagalvojo, kad vos nežuvo. Tų valandų prisiminimas nuolat švystelėdavo ir vėl užgesdavo jo sąmonėje. Tai, kad gelbėtojai ištraukė jį iš po nuolaužų buvo pirmas stebuklas jo gyvenime. O šis glėbyje gulintis, beveik nieko nesveriantis, bet viską iš esmės keičiantis vaikelis – antras stebuklas.
Be savo tėvo, kūdikis sulaukė trijų lankytojų, visi jie buvo bengalai – Maja ir Dilipas Nandžiai, jauni sutuoktiniai iš Kembridžo, su kuriais Ašima ir Ašokas prieš kelis mėnesius susipažino prekybos centre „Purity Supreme“, ir daktaras Gupta, matematikos dėstytojas, penktą dešimtį perkopęs viengungis, su kuriuo Ašokas susidraugavo Masačusetso technologijų institute. Kai atėjo laikas maitinti kūdikį, džentelmenai išėjo į koridorių. Maja ir Dilipas atnešė berniukui barškutį ir vaiko knygelę, į kurią tėvai galėjo užrašyti kiekvieną atmintiną sūnaus vaikystės nutikimą. Joje net buvo permatomas apskritimas pirmoms nukirptoms garbanoms užkišti. Daktaras Gupta padovanojo gražiai iliustruotą knygą Motulės Žąsies eilėraščiai.
– Kaip tau pasisekė, vaikeli. Tau dar tik kelios valandos, o jau turi knygų, – pasakė Ašokas, versdamas dailiai susiūtus puslapius, ir pagalvojo: „Kaip skiriasi tavo vaikystė nuo manosios.“
Ašima pagalvojo tą patį, tik dėl kitų priežasčių. Ji jautėsi dėkinga sutuoktiniams ir daktarui už draugiją, tačiau jie tik pakeitė žmones, kurie iš tikrųjų turėjo juos supti.
Kadangi iš jos pusės nebuvo nė vieno senelio, tėvo, motinos, dėdės ar tetos, kūdikio gimimas, kaip ir visa kita Amerikoje, jai atrodė ne visiškai tikras, tarsi atsitiktinis. Glostydama, žindydama ir tyrinėdama sūnelį, ji tegalėjo jo gailėtis, nes nepažinojo nė vieno žmogaus, kuris būtų atėjęs į šį pasaulį toks vienišas ir skurdus.
Nė vieni seneliai neturėjo telefono. Susisiekti su jais buvo galima tik telegramomis, tad Ašokas abiem seneliams pasiuntė tokius pranešimus: „Su jūsų palaiminimais berniukas ir motina jaučiasi puikiai.“ O dėl vardo – šią garbę tėvai nusprendė suteikti Ašimos senelei, kuriai buvo per aštuoniasdešimt ir kuri jau buvo išrinkusi vardus kitiems šešiems provaikaičiams. Senelė, sužinojusi, kad Ašima laukiasi, suvirpėjo iš džiaugsmo, jog galės pavadinti pirmąjį šeimos sahibą[3 - Sahibas – Indijoje asmens, užimančio aukštą visuomeninį postą, titulas.]. Tad Ašima su Ašoku nusprendė duoti vaikui vardą vėliau, kai gaus jos laišką, ir neužpildė ligoninės blanko vaiko gimimo pažymėjimui gauti. Ašimos senelė pirmą kartą per dešimt metų išėjo iš namų: pasiramsčiuodama lazdele, ji nuėjo į paštą, kad pati išsiųstų laišką. Laiške ji parašė po vieną mergaitės ir berniuko vardą, bet niekam jų neatskleidė.
Laiškas buvo išsiųstas prieš mėnesį, liepą, bet dar neatėjo. Ašima ir Ašokas per daug dėl to nesijaudino, nes žinojo, kad vardas kūdikiui iš tikrųjų nėra svarbus. Kūdikį reikia pamaitinti ir palaiminti, padovanoti aukso ir sidabro, pavalgiusį patapšnoti per nugarėlę ir atsargiai prilaikyti galvutę. Vardas gali palaukti. Indijoje tėvai niekur neskuba. Kartais praeidavo ne vieni metai, kol būdavo išrenkamas tinkamiausias, gražiausias vardas. Ašima su Ašoku galėjo pateikti pavyzdžių, kai jų pusbroliai ar pusseserės gaudavo oficialius vardus tik tada, kai šešerių ar septynerių metų būdavo registruojami į mokyklą. Sutuoktiniai Nandžiai ir daktaras Gupta juos puikiai suprato ir pritarė jų sprendimui laukti senelės laiško.
Be to, jie galėjo išsiversti ir su maloniniais vardais – Bengalijoje kiekvienam žmogui suteikiama galimybė turėti du vardus. Maloninis vardas, bengališkai daknam, reiškia, kad tokiu vardu į žmogų gali kreiptis draugai, šeima, artimi žmonės, namiškiai ir panašiai. Maloniniai vardai – tarsi amžina vaikystės liekana, primenanti, kad gyvenimas ne visada turi būti pernelyg rimtas, formalus ir sudėtingas. Taip pat jie primena, jog žmogus yra individualus. Visi turi tokius vardus. Ašimos maloninis vardas – Monu, Ašoko – Mithu. Būten taip į juos, net suaugusius, kreipdavosi šeimos nariai, tokiais vardais juos vadino, pagerbdavo, bardavo, ilgėdavosi ir mylėdavo.
Be maloninio, kiekvienas žmogus turi ir tinkamą vardą, bhalonam, kuriuo jis prisistato išoriniame pasaulyje. Tinkami vardai rašomi ant vokų, diplomuose, telefonų knygose, žodžiu, vartojami visose viešose vietose. (Todėl ant Ašimai skirtų laiškų motina rašydavo Ašima, o laiške – Monu.) Tinkami vardai atstovauja garbingoms ir dvasingoms savybėms. Ašima reiškia „beribė, bekraštė“. Ašokas, imperatoriškas vardas, reiškia „įveikiantis liūdesį“. Maloniniai vardai tokių didelių tikslų nesiekia. Jų niekas niekada neužrašo oficialiai, tik ištaria ir prisimena. Priešingai nei tinkami, maloniniai vardai dažnai būna beprasmiai, sąmoningai parenkami kvaili, ironiški, net onomatopėjiniai. Vaikystėje žmogus atsiliepia į daugelį maloninių vardų, kol prilimpa tas vienintelis.
Tad kai vaikelis, suraukęs savo rausvą veidelį, apžvelgė gerbėjų ratą, ponia Nandi pasilenkė ir pavadino jį „Buro“. Bengalų kalba tai – „senelis“.
– Koks jo vardas? Buro? – linksmai paklausė Patė, ant padėklo nešdama Ašimai keptą vištą, kurią Ašokas, pakėlęs dangtį, sušveitė. Akušerės Ašimą pradėjo vadinti „Želės ir ledų dama“.
– Ne, tai ne vardas, – paaiškino Ašima. – Mes dar nenusprendėme, kaip pavadinsime sūnų. Mano senelė renka vardą.
Patė linktelėjo.
– Ar ji greitai atvažiuos?
Ašima nusijuokė – pirmą kartą po gimdymo iš tikrųjų nusijuokė.
Mintis, kad senelė, susitraukusi moterėlė, gimusi praėjusiame amžiuje, baltais našlės apdarais ir rusva nesiraukšlėjančia oda, lipa į lėktuvą ir skrenda į Kembridžą, jai pasirodė nesuvokiama ir – kad ir kokia maloni bei geidžiama – visiškai neįgyvendinama, absurdiška.
– Ne, bet atkeliaus laiškas.
Tą vakarą Ašokas grįžo į butą ir patikrino, ar nėra laiško. Prabėgo trys dienos. Slaugės parodė Ašimai, kaip pakeisti vystyklus ir išvalyti bambutę, paruošė karštą vonią su druska sušvelninti žaizdų ir siūlių keliamam skausmui, davė pediatrų sąrašą, daugybę brošiūrų apie maitinimą krūtimi, ryšio su vaiku užmezgimą, imuniteto stiprinimą, vaikiškų šampūnų, ausų krapštukų ir kremų pavyzdžių. Ketvirtą dieną gimdyvė sulaukė dviejų naujienų: geros ir blogos. Gera naujiena buvo ta, jog kitą rytą Ašimą su vaikeliu išleis namo. Bloga – kad ponas Vilkoksas, atsakingas už gimimo liudijimų išdavimą, liepė sūnui išrinkti vardą. Ašima ir Ašokas sužinojo, jog Amerikoje negalima kūdikio išleisti į namus be gimimo liudijimo. O liudijime būtinai reikia įrašyti vardą.
– Bet pone, – pasipriešino Ašima, – mes niekaip negalime jo pavadinti patys.
Ponas Vilkoksas, plonas, plikas, abejingas vyriškis, žvilgtelėjo į abu sutuoktinius, kurie akivaizdžiai buvo nusiminę, paskui į bevardį vaiką.
– Aišku, – ištarė jis. – Bet kodėl?
– Mes laukiame laiško, – atsakė Ašokas ir smulkiai paaiškino padėtį.
– Aišku, – pakartojo administratorius. – Kaip blogai. Bijau, kad jums nieko kita nelieka, tik gauti liudijimą su įrašu „Naujagimis Gangulis“. Nusprendę, kokį vardą duoti, vėliau turėsite įrašą pakeisti.
Ašima viltingai pažvelgė į Ašoką.
– Ar taip ir darysime?
– Nepatariu, – pasakė ponas Vilkoksas. – Reikės eiti pas teisėją, mokėti mokestį, įsivelsite į nesibaigiančias biurokratines pinkles.
– O, varge, – nusiminė Ašokas.
Ponas Vilkoksas linktelėjo. Visi nutilo.
– Gal turite kuo pakeisti?
– Kaip suprasti „pakeisti“?
– Kokį nors vardą, kurį galėtumėte duoti, jeigu jums nepatiks senelės išrinktasis.
Ašima irAšokas pakratė galvas. Jiems niekada į galvą neatėjo mintis suabejoti senelės pasirinkimu, nepagerbti vyresnio žmogaus noro.
– Juk galite duoti savo arba kokio nors protėvio vardą, – pasiūlė ponas Vilkoksas. Jis prisipažino iš tikrųjų esąs Hovardas Vilkoksas Trečiasis ir pridūrė: – Tai – graži tradicija, ja sekė Prancūzijos ir Anglijos karaliai.
„Bet mums tai neįmanoma, – mąstė Ašima ir Ašokas. – Tradicijos pavadinti sūnų tėvo ar dukrą motinos vardu Bengalijoje nėra. Amerikoje ir Europoje vertinamas pagarbos ženklas Indijoje bus pajuokiamas. Bengalų šeimose vardai yra šventi, neliečiami. Jie nepaveldimi ir nedalijami.“
– Tai gal tada pavadinkite jį kokio nors kito žmogaus vardu? Kuriuo labai žavitės? – pasiūlė ponas Vilkoksas, lūkestingai pakėlęs antakius, ir atsiduso. – Pagalvokite apie tai. Grįšiu po kelių valandų, – pasakė ir išėjo iš kambario.
Durys užsidarė, ir staiga Ašokui dingtelėjo, jog žino savo sūnui tobulą vardą, jis suvirpėjo, tarsi visada būtų jį žinojęs. Vyras prisiminė rankoje sugniaužtą puslapį, staigų sukrėtimą, kai prožektoriaus šviesa nukrypo į jo akis. Tačiau pirmą kartą gyvenime tą akimirką jis prisiminė ne su siaubu, o su dėkingumu.
– Labas, Gogoli, – sušnabždėjo Ašokas, pasilenkęs prie pasipūtusio sūnaus veiduko ir tvirtai suvystyto kūnelio. – Gogoli, – pakartojo patenkintas. Kūdikis itin pasipiktinęs atsuko galvutę ir nusižiovavo.
Ašima pritarė išrinktam vardui, nes žinojo, kad jis padėjo išsaugoti jos vyro gyvybę, tad saugos ir sūnaus. Ji žinojo traukinio istoriją, kurią iš pradžių išklausė su derama jaunamartės užuojauta, bet paskui nuo šių prisiminimų ji jausdavo, kaip jai gyslose stingsta kraujas. Kartais naktimis ją pažadindavo prislopinti vyro riksmai, kartais, kai abudu važiuodavo metro, klausydamasis ritmingo ratų bildesio, jis staiga nutoldavo nuo jos, panirdavo į liūdnus apmąstymus. Ji nebuvo skaičiusi nė vienos Gogolio knygos, bet mintyse ketino pastatyti jo portretą ant lentynos greta Tenisono ir Vordsvorto atvaizdų. Be to, šitas vardas – tik maloninis, jis nebus vertinamas rimtai ir reikalingas tik tam, kad jį įrašytų liudijime ir išleistų juos iš ligoninės. Kai ponas Vilkoksas grįžo su rašomąja mašinėle, Ašokas pasakė vardą paraidžiui. Taip Gogolis Gangulis buvo užregistruotas ligoninės žinyne.
– Viso gero, Gogoli, – atsisveikino Patė ir pabučiavo jo petuką, o Ašimai, vėl vilkinčiai susiraukšlėjusį sarį, palinkėjo: – Sėkmės.
Tą labai karštą vėlyvos vasaros dieną daktaras Gupta padarė pirmą, truputį perlaikytą nuotrauką – joje Gogolis, suvyniotas į neryškų apklotą, ilsėjosi pavargusios motinos glėbyje. Ji stovėjo ant ligoninės laiptų ir, prisimerkusi nuo saulės, žiūrėjo į objektyvą. Palenkęs galvą, jos vyras žiūrėjo iš šono ir, laikydamas rankoje žmonos lagaminą, šypsojosi. „Gogolis žengia į pasaulį“ – vėliau kitoje nuotraukos pusėje bengališkomis raidėmis užrašė tėvas.
Pirmieji Gogolio namai buvo pilnai apstatytas butas, nuo kurio pėsčiomis per dešimt minučių buvo galima nueiti iki Harvardo universiteto ir per dvidešimt minučių iki Masačusetso technologijų instituto. Butas buvo pirmame triaukščio namo, dengto gelsvai rausvomis malksnomis ir aptverto juosmenį siekiančia tinkline tvora, aukšte. Pilkas lyg cigaretės pelenai stogas derėjo prie šaligatvio ir gatvės. Prie vieno šaligatvio krašto kiek akis užmato rikiavosi automobilių eilė. Kvartalo gale veikė mažas senas knygynėlis, į kurį galėjai patekti nuo šaligatvio nusileidęs tris laiptus žemyn, o priešais knygynėlį stovėjo priplėkusi krautuvė. Joje krautuvininkas parduodavo laikraščius, cigaretes, kiaušinius ir leisdavo ant lentynos sėdėti juodai gauruotai katei – tai Ašimai nelabai patiko. Išskyrus šias kelias smulkaus verslo vietas, kvartale stovėjo tokie patys malksnomis dengti namai – vienodai aptriušę, nudažyti mėtine, alyvine ar pilkšva spalvomis. Į vieną iš tokių namų kartą prieš aštuoniolika mėnesių, vėlyvą vasario vakarą, Ašokas atsivežė Ašimą, kai ji atvyko į Logano oro uostą. Pabudusi ir prisitaikiusi prie laiko juostų pasikeitimo, tamsoje pro taksi langus ji nieko nematė, išskyrus sueižėjusio ledo krūvas, kurios atrodė tarsi sudaužytos melsvai baltos plytos. Ir tik kitą rytą, kai apsimovusi Ašoko kojines ir įsispyrusi į šlepetes trumpam išėjo į lauką, kai šaltas Naujosios Anglijos oras papūtė į jos ausis ir žandus, ji pirmą kartą pamatė tikrąją Ameriką – apledėjusias medžio be lapų šakas, šunų šlapimo dėmes ir išmatas pusnyse. Tačiau nė vieno žmogaus gatvėje nebuvo.
Jų butą sudarė trys kambariai, koridoriaus nebuvo. Priekyje – svetainė su trijų dalių langu į gatvę, viduryje – pereinamas miegamasis, gale – virtuvė. Ne tokių namų ji tikėjosi. Jie anaiptol nepriminė namų, kokius su broliu ir pusseserėmis buvo mačiusi filmuose Vėjo nublokšti ir Septynerių metų krizė kino teatruose „Lighthouse“ ir „Metro“. Žiemą bute siausdavo skersvėjai, o vasarą tvyrodavo nepakenčiamas karštis. Storus langų stiklus dengė niūrios tamsiai rudos užuolaidos. Vonioje gyveno tarakonai. Jie išlįsdavo naktimis iš plytelių plyšių. Tačiau moteris niekuo nesiskundė. Nenorėdama įžeisti Ašoko ar jaudinti jo tėvų, savo nusivylimą ji pasiliko sau. Užuot dejavusi, laiškuose namiškiams ji rašė apie puikias buitines dujas, kurias galima uždegti bet kuriuo paros metu, dieną ar naktį, atsukus bet kurį iš keturių dujinės viryklės degiklių, apie iš čiaupo bėgantį karštą, net deginantį odą, ir švarų, gerti tinkamą šaltą vandenį.
Viršutiniuose dviejuose aukštuose gyveno namo šeimininkai Montgomeriai, Harvardo universiteto dėstytojas su žmona. Jie turėjo dvi septynerių ir devynerių metų mergaites – Amberę ir Kloverę – juosmenį siekiančiais plaukais, kurių niekas niekada nepindavo. Šiltomis dienomis jos valandų valandas supdavosi padangoje, pakabintoje kieme ant medžio šakos. Dėstytojas liepė Ašimai ir Ašokui vadinti jį ne dėstytoju Montgomeriu, kaip tie iš pradžių į jį kreipdavosi, o Alanu. Dėl savo šiurkščios rūdžių spalvos barzdos jis atrodė daug senesnis, nei buvo iš tikrųjų. Jie matydavo, kaip jis vaikšto po universiteto miestelį, vilkėdamas aptrintas kelnes, kutais apsiūtą zomšinį švarką ir įsispyręs į gumines paplūdimio šliures. Ašokas, eidamas susitikti su savo patarėjais, visada apsirengdavo švarką ir pasirišdavo kaklaryšį. „Rikšų vairuotojai geriau apsirengę nei čionykščiai profesoriai“, – dažnai pagalvodavo jis. Montgomeriai turėjo pilkšvai žalią folksvageną furgoną, aplipdytą lipdukais su užrašais: NETIKĖKITE AUTORITETU! NUSISPJAUT! UŽDRAUSKITE LIEMENĖLES! TAIKOS! Rūsyje stovėjo skalbimo mašina, kuria jiems leisdavo naudotis, o šeimininkų svetainėje – televizorius. Jo garsas sklisdavo pro lubas. Taip kartą vakarieniaudami Ašokas ir Ašima sužinojo apie Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo ir senatoriaus Roberto Kenedžio nužudymus.
Kartais Ašima ir Alano žmona Džudė viena šalia kitos kieme džiaustydavo skalbinius. Džudė visada mūvėdavo mėlynus džinsus, kurių klešnes, atėjus vasarai, nuplėšdavo ir pasidarydavo šortus, ant kaklo būdavo užsinėrusi mažų kriauklelių vėrinį. Savo nutįsusius geltonus plaukus ji slėpdavo po raudona medvilnine skarele, tokios pačios medžiagos ir spalvos kaip dukrelių, ją ant pakaušio surišdavo į mazgą. Kelias dienas per savaitę moteris eidavo dirbti į Somervilio moterų sveikatos centrą. Sužinojusi, kad Ašima laukiasi, ji pritarė jos sprendimui maitinti kūdikį krūtimi, bet išgirdusi, jog Ašima rengiasi gimdyti medicinos įstaigoje, nusivylė, nes pati abi dukras pagimdė namuose, padedama centro pribuvėjų. Kartkartėmis Džudė su Alanu vakarais kur nors išeidavo ir palikdavo Amberę ir Kloverę be priežiūros. Tik kartą, kai Kloverė peršalo, jie paprašė Ašimos užeiti jų pasižiūrėti. Prisiminus jų butą, Ašimą apimdavo siaubas, nes, nors butus skyrė tik lubos, jie iš tikrųjų buvo labai nevienodi – pas dėstytoją visur styrojo krūvos knygų, popierių, o virtuvėje ant spintelės – neplautos lėkštės, peleninės, didumo sulig pusdubeniu, pilnos sumaigytų cigarečių. Mergaitės miegojo vienoje lovoje, nukrautoje drabužiais. Prisėdusi trumpam ant Alano ir Džudės čiužinio krašto, ji šūktelėjo ir nevykusiai nuslydo, nes išsigandusi pamatė, kad jis visas šlapias. Ant šaldytuvo vietoj dribsnių ir arbatos maišelių, stovėjo viskio ir vyno buteliai, dauguma apytuščiai. Vien stovėdama prie šaldytuvo, Ašima apgirsdavo.
Juos parvežti maloniai sutiko daktaras Gupta, kuris turėjo savo automobilį. Ir štai jie, staiga tapę šeima, sėdėjo tvankioje svetainėje, priešais vienintelį ventiliatorių. Užuot nusipirkę sofą, jie įsigijo šešias kėdes – visas trikojes, ovaliomis medinėmis atkaltėmis ir juodomis trikampėmis pagalvėlėmis. Vėl atsidūrusi niūriame savo trijų kambarių bute, Ašima nustebo pajutusi, kad jai trūksta ligoninės bruzdesio, Patės, želės ir ledų, kuriuos kasdien gaudavo. Lėtai eidama per kambarius, ji susierzino, pamačiusi virtuvėje neplautų indų krūvas ir nepaklotą lovą miegamajame. Iki tol Ašima buvo susitaikiusi su tuo, kad tomis dienomis, kai jausdavosi pavargusi, ilgėdavosi namų ar pykdavo, niekas neiššluodavo grindų, nesuplaudavo indų, neišskalbdavo drabužių, nenueidavo į parduotuvę parnešti produktų, nepagamindavo valgio, nes nebuvo kam tai padaryti. Ji priprato prie amerikietiškos gyvensenos be patogumų. Tačiau su verkiančiu kūdikiu glėbyje, pritvinkusiomis pieno krūtimis, apsipylusi prakaitu, taip skaudančiomis kirkšnimis, kad vos galėjo sėdėti, ji staiga pajuto, jog daugiau nebegali iškęsti.
– Negaliu, – pasakė ji Ašokui, kai jis atnešė puodelį arbatos – vienintelė paslauga, kurią jis manė galįs jai padaryti, bet arbatos ji visai nenorėjo.
– Po kelių dienų priprasi, – tarstelėjo jis, tikėdamasis ją padrąsinti, bet iš tikrųjų nežinodamas, ką daryti, ir padėjo puodelį ant besilupančios palangės. – Jis turbūt vėl užmigo, – pridūrė, žvelgdamas į Gogolį, kurio žandukai mikliai krutėjo, prigludę prie motinos krūties.
– Nepriprasiu, – atkakliai paneigė ji kimiu balsu, nežiūrėdama nei į kūdikį, nei į vyrą, ir truputį atitraukė užuolaidą. – Gyvendama čia ir taip, nepriprasiu.
– Ką tu sakai, Ašima?
– Sakau tau paskubėti ir baigti disertaciją, – pareiškė ji impulsyviai ir pirmą kartą prisipažino: – Nenoriu auginti Gogolio šioje šalyje. Tai neteisinga. Noriu grįžti namo.
Jis pažvelgė į Ašimą – jos veidas sulysęs, bruožai paaštrėję, visai ne tokie kaip per vestuves – ir suprato, kad gyvenimas Kembridže atsiliepė jo žmonos sveikatai. Ne kartą, grįžęs iš instituto namo, jis rasdavo ją paniurusią, sėdinčią ant lovos, iš naujo skaitančią tėvų laiškus. Ankstyvais rytais, pajutęs, kad ji tyliai verkia, jis apkabindavo ją, bet nesugalvodavo, ką pasakyti, manydamas, jog prasikalto ją vesdamas ir atveždamas čionai. Netikėtai jis prisiminė Ghošą iš traukinio, bendrakeleivį, kuris grįžo iš Anglijos dėl žmonos. „Labai gailiuosi, kad grįžau“, – prisipažino Ghošas Ašokui, likus vos kelioms valandoms iki žūties.
Atsargus beldimas į duris pertraukė jų apmąstymus – pažiūrėti vaikelio atėjo Alanas, Džudė, Amberė ir Kloverė. Džudės rankose – languota staltiese uždengtas indas. Ji pasakė pagaminusi apkepą su brokolių įdaru. Alanas pastatė maišą su senais išaugtais Amberės ir Kloverės drabužėliais, atkimšo butelį šalto šampano. Putojantis vynas aptaškė grindis. Kaimynas pripylė jo į puodukus. Visi pakėlė puodukus už Gogolį. Ašima ir Ašokas tik apsimetė, jog gurkštelėjo. Amberė ir Kloverė, apsupusios Ašimą iš abiejų šonų, džiūgavo, kai Gogolis abiem rankutėmis sugriebė jų pirštus. Džudė paėmė kūdikį iš Ašimos glėbio.
– Sveikas, gražuoli, – suulbėjo ji. – Ak, Alanai, aš irgi noriu tokio.
Alanas pasiūlė iš rūsio atnešti mergaičių lovelę. Jiedu atnešė ją su Ašoku ir pastatė šalia Ašimos ir Ašoko lovos. Ašokas nuėjo į krautuvėlę gatvės gale, o grįžęs nuėmė nuo tualetinio staliuko įrėmintas nespalvotas Ašimos šeimos nuotraukas ir vietoj jų pastatė vienkartinių vystyklų dėžę.
– Suvalgykit apkepą per dvidešimt minučių, iki be dešimt keturios, – pasakė Džudė Ašimai.
– Šūktelėkit, jei ko reikės, – pridūrė Alanas, prieš jiems dingstant.
Po trijų dienų Ašokas grįžo į institutą, Alanas vėl dėstė Harvarde, Amberė ir Kloverė pradėjo lankyti mokyklą, Džudė kaip ir iki šiol dirbo moterų sveikatos centre, o Ašima, pirmą kartą likusi tyliuose namuose viena su Gogoliu, kentėdama nuo miego stygiaus, prie kurio priprasti buvo sunkiau nei prie laiko juostų pasikeitimo, sėdėjo prie trijų dalių lango svetainėje ant vienos iš savo trikojų kėdžių ir visą dieną verkė. Ji verkė maitindama vaiką, verkė guldydama jį miegoti ir verkė tarpuose tarp miego ir maitinimo. Moteris liūdėjo, nes po paštininko apsilankymo nebuvo laiškų iš Kalkutos, nes Ašokas neatsiliepė, kai paskambino jam į fakultetą. O kartą Ašima apsiašarojo nuėjusi į virtuvę ir pamačiusi, kad baigėsi ryžiai. Tada ji užlipo į viršų ir pasibeldė į Alano ir Džudės duris.
– Įsipilkit, – pasakė Džudė, bet ryžiai skardinėje Džudės dėžutėje buvo rudi. Iš mandagumo Ašima įsipylė jų į puodelį, bet lipdama laiptais žemyn išpylė juos lauk. Paskui paskambino Ašokui į fakultetą, norėdama paprašyti, kad grįždamas namo nupirktų ryžių. Tačiau jis vėl neatsiliepė. Tad Ašima atsikėlė, nusiprausė veidą, susišukavo plaukus, pakeitė Gogolio vystyklus, perrengė vaiką ir paguldė į tamsiai mėlyną vežimėlį baltais ratais, kurį paveldėjo iš Alano ir Džudės. Pirmą kartą stumdama vežimėlį ji nuėjo maloniomis Kembridžo gatvėmis į prekybos centrą „Purity Supreme“ nusipirkti maišelio baltų ilgagrūdžių ryžių. Prireikė daugiau laiko nei įprastai, nes kelis kartus gatvėje ir prekybos centre ją sustabdė visiškai nepažįstami žmonės, visi amerikiečiai, kurie staiga ją pastebėjo, šypsojosi ir sveikino. Jie smalsiai, pritariamai pažvelgdavo į vežimėlį.
– Kokio amžiaus? – klausdavo žmonės. – Berniukas ar mergaitė? Koks vardas?
Ji pradėjo didžiuotis, kad viską, nustačiusi dienotvarkę, pasidaro pati. Kaip Ašokas, kuris septynias dienas per savaitę būdavo užsiėmęs studentų paskaitomis, moksliniu darbu, disertacija, ji taip pat turėjo ką veikti, kam aukotis ir skirti visas jėgas. Prieš Gogolio gimimą jos dienos nuobodžiai bėgdavo bute, valandų valandas snaudžiant, apimtai blogos nuotaikos, sėdint ant lovos ir iš naujo skaitant tuos pačius bengalų rašytojų romanus. Dabar dienos, kurios anksčiau vos slinkdavo, ėmė lėkte lėkti – čia rytas, čia vakaras, – tos pačios valandos prabėgdavo vaikštant per tris kambarius su Gogoliu ant rankų. Ji pabusdavo šeštą valandą ryto, paimdavo iš lovelės sūnelį pamaitinti pirmą kartą, paskui pusvalandį jiedu su Ašoku gulėdavo lovoje, pasiguldę tarp savęs kūdikį, ir žavėjosi tuo mažu žmogeliuku, kurį susikūrė. Neįprastu metu, nuo vienuoliktos iki pirmos, kol Gogolis miegodavo, ji pietaudavo – tokio įpročio vėliau laikėsi daug metų. Kiekvieną popietę išveždavo vaiką į lauką ir stumdavo vežimėlį gatvėmis, nusipirkdavo šio bei to arba sėdėdavo ant suoliuko universiteto miestelyje, kartais prie Masačusetso technologijų instituto sutikdavo Ašoką, atnešdavo jam namie iškeptų samosų ir šviežiai užplikytos arbatos termose. Žiūrėdama į vaiką, kartais ji pastebėdavo savo šeimos bruožų – blizgančias motinos akis, plonas tėvo lūpas, kreivą brolio šypseną. Ašima rado siūlų krautuvėlę ir pradėjo ruoštis žiemai, megzti Gogoliui megztukus, apklotėlius, pirštinaites, kepurėles. Kas kelias dienas ji išmaudydavo vaiką keraminėje virtuvės kriauklėje. Kas savaitę kruopščiai nukarpydavo rankų ir kojų nagučius. Laukdama skiepų prie vaikų gydytojo durų, užsikimšdavo ausis. Kartą Ašokas grįžo namo nešinas fotoaparatu „Instamatic“ ir nufotografavo kūdikį. Kai Gogolis miegojo, ji įkišo kvadratines nuotraukas baltais krašteliais į plastikinius laikiklius albume ir ant lipnios juostelės užrašė antraštes. Migdydama vaiką, ji dainuodavo bengališkas dainas, kurias jai dainuodavo jos motina. Ašima užuosdavo švelnų, pienu atsiduodantį jo odos kvapą ir iš burnytės sklindantį sviesto skonį. Kartą ji, plačiai šypsodamasi ir išsižiojusi, pakėlė kūdikį aukštai virš galvos, staiga iš jo gerklytės tiesiai ant jos plūstelėjo nesuvirškinto pieno srovė. Visą likusį gyvenimą ji prisiminė šiltą, rūgštų skystį, dėl kurio ji vėliau tą dieną nieko neprisivertė suvalgyti.
Laiškai ateidavo iš visų: jos ir vyro tėvų, tetų, dėdžių, pusseserių, draugių, išskyrus Ašimos senelę. Juose buvo įvairiausių palaiminimų ir linkėjimų, užrašytų raidėmis, kurias Ašima ir Ašokas didesnę savo gyvenimo pusę matydavo skelbimų lentose, laikraščiuose ir tentuose, o dabar matė tik tuose brangiuose, blyškiai melsvuose lapuose. Kartkartėmis per savaitę ateidavo du laiškai. O vieną kartą atėjo trys. Ašimos ausis įgudo tarp dvyliktos ir antros valandos išgirsti paštininko žingsnius prieangyje, po kurių sekdavo lengvas trakštelėjimas durų ertmėje, skirtoje paštui. Jos tėvų laiškų paraštės būdavo prirašinėtos: motinos – greitosiomis išraitytomis didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis, o tėvo – dailia, elegantiška rašysena, dažnai dar papuoštos gyvūnų piešiniais, kuriuos iškirpusi Ašima užklijuodavo ant Gogolio lovelės. „Mirštam, kaip norim jį pamatyti, – rašė jos motina. – Šie mėnesiai patys svarbiausi. Kiekvieną valandą vyks permainos. Prisimink tai.“ Ašima laiškuose tėvams rūpestingai apibūdindavo savo sūnelį, pranešė, kada jis pirmą kartą nusišypsojo, persivertė per galvą, suspiegė iš džiaugsmo. Ji parašė, kad jie su Ašoku taupo pinigus kelionei namo, planuoja grįžti kitą gruodžio mėnesį, kai Gogoliui sukaks vieni metukai. (Nepaminėjo vaikų gydytojo nerimo dėl tropinių ligų. Jis perspėjo, kad prieš išvykstant į Indiją vaikui reikės pritaikyti naujų skiepų derinį.)
Lapkričio mėnesį Gogoliui prasidėjo nežymi ausies infekcija. Matydami maloninį savo sūnaus vardą, užrašytą ant receptų antibiotikams ar ant skiepų knygelės, Ašima ir Ašokas pagalvodavo, kad taip elgtis nedera, – maloniniai vardai neturi būti viešinami. Tačiau iš Ašimos senelės laiško vis dar nebuvo ir jiems neliko nieko kita, kaip tik patikėti, kad laiškas dingo kažkur pakeliui. Ašima nusprendė parašyti senelei, paaiškinti padėtį ir paprašyti atsiųsti dar vieną laišką su vardais. Kitą dieną į Kembridžą atėjo laiškas, bet ne iš senelės, o iš Ašimos tėvo ir be piešinių Gogoliui paraštėse – jokių dramblių, papūgų ar tigrų. Laiškas rašytas prieš tris savaites. Iš jo Ašima ir Ašokas sužinojo, kad Ašimos senelę ištiko insultas, visa dešinė jos pusė paralyžiuota, protas aptemęs, ji nebegali kramtyti, vos nuryja kąsnį, mažai ką atpažįsta. „Ji tebėra su mumis, bet, tiesą sakant, mes jos jau netekome, – rašė tėvas. – Pasiruošk, Ašima. Galbūt tu jos daugiau nebepamatysi.“
Tokia buvo pirma liūdna žinia iš namų. Ašokas nelabai pažinojo Ašimos senelę, tik blankiai prisiminė, kaip per vestuves palietė jos kojas. Tačiau Ašima ilgai negalėjo nusiraminti. Parudavę medžių lapai ėmė kristi, dienos trumpėjo, sutemdavo negailestingai greitai, o ji sėdėjo namie su Gogoliu, vis prisimindama, kaip paskutinį kartą, kelios dienos prieš išskrendant į Bostoną, matė savo senelę, savo didą[4 - Malonybinis senelės vardas bengališkai.]. Ašima buvo nuvykusi jos aplankyti. Tada senelė, jau dešimt metų kaip pensininkė, vėl įžengė į virtuvę pagaminti vaikaitei lengvo ožkienos ir bulvių troškinio ir savo rankomis maitino vaikaitę saldumynais. Priešingai nei tėvai ir likusi giminė, senelė neliepė jai Bostone nevalgyti jautienos, nesegėti sijonų, nesikirpti plaukų ir nepamiršti šeimos. Senoji moteris nenuogąstavo dėl tokių išdavystės ženklų, ji vienintelė tikėjo, jog Ašima niekada nepasikeis. Prieš išvykdama, Ašima stovėjo, nuleidusi galvą priešais velionio senelio portretą, mintyse prašydama palaiminti ją prieš kelionę, paskui pasilenkė nubraukti dulkių nuo savo didos kojų ir paliesti jas savo galva.
– Dida, aš atvažiuosiu, – ištarė tada Ašima, nes bengalai atsisveikina kaip tik tokia fraze.
– Džiaukis kelione, – griausmingu balsu palinkėjo senelė, padėdama vaikaitei atsistoti, ir drebančiomis rankomis nuo Ašimos veido nykščiais nušluostė srūvančias ašaras. – Daryk tai, ko aš niekada nepadarysiu. Tai išeis tik į naudą. Prisimink tai. Dabar keliauk.
Kūdikiui augant, plėtėsi pažįstamų bengalų ratas. Per Nandžius, kurie jau taip pat laukėsi vaikelio, Ašokas ir Ašima susipažino su Mitromis, o per Mitras – su Banerdžiais. Dažnai prie Ašimos, stumiančios vaikišką vežimėlį Kembridžo gatvėmis, prieidavo jauni, nevedę bengalai ir droviai teiraudavosi, iš kur ji kilusi. Kaip Ašokas, tie viengungiai taip pat vienas po kito parskrisdavo į Kalkutą ir grįždavo su žmonomis. Kiekvieną savaitgalį Ašokui ir Ašimai pasitaikydavo proga nueiti į svečius ir susipažinti su nauja pora ar jauna šeima. Visi buvo atvykę iš Kalkutos ir kaip tik dėl tos priežasties susidraugavo. Dauguma jų gyveno netoliese, buvo galima nueiti pas juos pėsčiomis. Nauji pažįstami dirbo dėstytojais, mokslininkais, gydytojais, inžinieriais. Jų žmonos, išsiilgusios namų ir nesiorientuojančios naujoje aplinkoje, prašydavo Ašimos receptų ir patarimų, ir ji pasakydavo joms, kur kinų kvartale parduodami karpiai, kaip iš manų košės pasigaminti chalvą. Sekmadieniais po pietų draugai su šeimomis lankydavo vieni kitus namuose, gerdavo arbatą su cukrumi ir tirštintu pienu, valgydavo prikaistuvyje keptus krevečių kotletus, susėdę ratu ant grindų dainuodavo Nazrulio ir Tagorės dainas, vieni kitiems perduodami storą eilėraščių knygą geltonu drobiniu viršeliu, o Dilipas Nandis grodavo fisharmonija. Jie audringai ginčydavosi, kurio režisieriaus filmai geresni: Ritviko Ghatako ar Satjadžito Rėjaus, kuri partija įtakingesnė: Indijos komunistų ar Kongreso, kuri Kalkutos pusė laimės rinkimus: Šiaurės ar Pietų. Paskui valandų valandas postringaudavo apie Amerikos, šalies, kurioje nė vienas iš jų neturėjo teisės balsuoti, politiką.
Vasario mėnesį, kai Gogoliui sukako šeši mėnesiai, Ašima ir Ašokas jau pažinojo pakankamai žmonių, kad galėtų tinkamai atšvęsti. Proga – Gogolio anaprasana[5 - Ritualinis pirmas vaiko pamaitinimas kietu maistu.], ryžių ceremonija. Bengalai kūdikių nekrikštija, neturi tradicijos duoti vaikui vardą Dievo akivaizdoje. Pirma oficiali vaiko gyvenimo ceremonija – kieto maisto paragavimas. Ašokas ir Ašima paprašė Dilipo Nandžio atlikti Ašimos brolio vaidmenį: palaikyti vaiką ir pirmą kartą pamaitinti jį ryžiais, kurie vėliau taps kasdiene jo duona. Gogolį aprengė tarsi mažą bengalų jaunikį – geltonomis plačiomis kelnėmis, atsiųstomis jo senelės iš Kalkutos. Audinys tebekvepėjo kmynais, kurie buvo siuntinyje kartu su kelnėmis. Ant Gogolio galvutės uždėjo iš popieriaus iškirptą ir folijos skiautėmis papuoštą kepuraitę, parišo ją virvele. Ant kakliuko užkabino keturiolikos karatų aukso grandinėlę, ant kaktytės, virš antakių, sandalo medžio tepalu kruopščiai išpiešė šešis mažyčius rusvai gelsvus mėnuliukus, akytes patamsino juodais dažais. Berniukas sukinėjosi ant dėdės kelių. Jie abu sėdėjo ant grindų, užtiestų apklotu, apsupti svečių. Maistas buvo patiektas dešimtyje atskirų dubenių. Ašima apgailestavo, kad ryžiai sudėti ne į sidabrinę, varinę ar bent jau nerūdijančio plieno, o į melamino lėkštę. Paskutiniame dubenyje buvo bengališkas desertas paješas – šiltas ryžių pudingas, kurį kartu su pyrago rieke Ašima nuo šiol vers sūnų valgyti per kiekvieną jo gimimo dieną, net kai jis suaugs.
Tėvas ir draugai nufotografavo berniuką, susiraukusį, tarp žmonių ieškantį motinos, kuri tuo metu ruošė švedišką stalą, veido. Ašima vilkėjo sidabru tviskantį sarį – pirmą kartą apsirengta vestuvinė dovana – ir palaidinukę su rankovėmis iki alkūnių. Ji išdėliojo popierines lėkštes (jas reikėjo sudėti trigubas, kad išlaikytų birjanį), karpius jogurto padaže, dalą, šešis skirtingus daržovių patiekalus, kuriuos ji gamino visą savaitę. Svečiai valgys stovėdami arba sėdėdami rytietiškai ant grindų. Pakvietė ir Alaną su Džude. Šie kaip visada atėjo su džinsais ir storais megztiniais, nes buvo šalta, apsiavę odinius, sagtimis užsegamus sandalus, vilnones kojines. Džudė apžiūrėjo švedišką stalą ir krimstelėjo kažin ko, regis, krevečių kotleto.
– Maniau, visi indai vegetarai, – sušnabždėjo ji Alanui.
Prasidėjo Gogolio maitinimas, bet tai buvo tik prisilietimas. Niekas nesitikėjo, kad berniukas suvalgys daugiau nei ryžio grūdelį ar paragaus daugiau nei vieną dalo lašelį – viskas buvo skirta supažindinti jį su maistu, kurį valgys likusį gyvenimą. Ceremonijai prasidėjus, grupelė moterų pradėjo ūkauti, vyrai per rankas leido kriauklę, kurią patapšnodavo, tačiau nė vienas nesugebėjo išgauti iš jos nė garso. Virš Gogolio galvutės pakėlė žolės lapelius ir pradipą – grakščiai, lygiai degančią aliejaus lempą. Vaikas sėdėjo lyg užkerėtas, nesimuistė, nenusigręžė, paklusniai išsižiodavo prieš kiekvieną maitinimą, tris kartus paragavo paješo. Kai, pamatęs šaukštą, Gogolis noriai išsižiodavo, Ašimos akys prisipildydavo ašarų. Ji labai norėjo, kad vaiką maitintų tikras jos brolis ir virš jo galvutės laikydami rankas jį palaimintų tikri jos tėvai. Paskui atėjo didinga pabaiga, akimirka, kurios visi laukė. Norėdami nuspėti Gogolio ateitį ir sužinoti, kas jis bus, žemdirbys, mokslininkas ar verslininkas, tėvai sūnui pasiūlė lėkštę, ant kurios buvo Kembridžo žemės grumstas, iškastas kieme, tušinukas ir vieno dolerio kupiūra. Dauguma vaikų griebia kurį nors vieną daiktą, kartais visus tris, tačiau Gogolis nepalietė nieko. Jis neparodė jokio susidomėjimo lėkšte, bet ir nenusigręžė nuo jos, tik įsikniaubė veiduku į dėdės petį.
– Įdėkit jam į ranką pinigą! – šūktelėjo kažkas iš grupės. – Amerikietis berniukas turi būti turtingas!
– Ne! – pasipriešino tėvas. – Tušinuką. Gogoli, paimk tuši-nuką.
Vaikas abejingai pažvelgė į lėkštę. Dešimtys tamsių galvų viltingai lūkuriavo. Drabužėlio medžiaga pradėjo erzinti jo odą.
– Gogoli, paimk ką nors, – paragino Dilipas Nandis, prinešęs lėkštę arčiau. Berniukas susiraukė, apatinė jo lūpytė suvirpėjo. Verčiamas rinktis likimą, šešių mėnesių mažylis pravirko.
Atėjo kitas rugpjūtis. Gogoliui sukako vieni metukai, jis viską graibstė, jau truputį vaikščiojo, dviem kalbomis kartojo žodžius. Savo motiną vaikas vadino ma, tėvą – baba. Jei kas nors kambaryje pašaukdavo „Gogoli“, mažylis atsigręždavo ir nusišypsodavo. Berniukas miegodavo naktimis ir dienomis nuo pusiaudienio iki trijų, turėjo septynis dantukus ir stropiai kišdavosi į burnytę popieriaus, medvilnės skutelius ar viską, ką rasdavo ant grindų. Gruodžio mėnesį, per Ašoko žiemos atostogas, Ašokas ir Ašima ketino pirmą kartą parvykti į Kalkutą. Būsima kelionė įkvėpė sutuoktinius ieškoti Gogoliui tinkamo vardo, kad galėtų pateikti prašymą pasui gauti. Jie paprašė bengalų draugų pasiūlyti ir ilgais vakarais svarstydavo vieną ar kitą vardą, tačiau nė vienas jiems nepatiko. Berniuko tėvai jau nebelaukė Ašimos senelės laiško: sužinoję, kad senolė neprisimena net Ašimos, jie nebeteko vilties, kad ji prisimins sugalvotą vardą. Tačiau iki kelionės dar buvo likę keturi mėnesiai. Ašima apgailestavo, jog negali vykti anksčiau, per deivės Durgos šventę. Deja, Ašokui ilgos atostogos dar nepriklausė, tad jie turėjo pasitenkinti trimis gruodžio mėnesio savaitėmis.
– Turbūt vyksime namo po kelių mėnesių nuo jūsų Kalėdų, – paaiškino Ašima Džudei, stovinčiai anapus skalbinių virvės. Ši atsakė, jog jiedu su Alanu yra budistai.
Pasiutusiu greičiu Ašima numezgė megztinius savo tėvui, uošviui, broliui ir trims mylimiausiems dėdėms. Visi megztiniai vienodi, su V formos kaklo iškirpte, megzti devinto numerio virbalas, tamsiai žaliais siūlais, penkiomis geromis ir dviem išvirkščiomis akimis. Tik jos tėvo kitoks – megztas dviem storais virbalais perliniu raštu ir priekyje susegamas sagomis, nes jam tokie labiau patinka, nei užsivelkami per galvą. Ji nepamiršo prisiūti megztų kišenių kortų kaladei, kurią jis visada nešiodavosi su savimi, kad kam nors netikėtai išdėliotų pasjansą. Be megztinio, knygyne „Harvard Coop“ ji nupirko tėvui tris sabalo kailio teptukus, tokių dydžių, kokių jis prašė laiške. Jie buvo nežmoniškai brangūs, brangesni už bet kurią jos pirktą prekę Amerikoje, tačiau Ašokas, pamatęs kvitą, nieko nepasakė. Kartą Ašima su Gogoliu išėjo apsipirkti į Bostono centrą ir ilgai užtruko universalinėje parduotuvėje „Jordan Marsh“, kur išleido paskutinius pinigėlius. Ji nusipirko įvairių arbatinių šaukštelių, perkelinių pagalvės užvalkalų, spalvotų žvakių, muiliukų ant virvelių. Įsigijo laikrodį „Timex“ savo uošviui, rašiklių „Bic“ pusseserėms ir pusbroliams, siuvinėjimo siūlų, antpirščių motinai ir tetoms. Grįždama metro namo, Ašima jautėsi pakylėta, pavargusi, sunerimusi dėl būsimos kelionės. Traukinys buvo perpildytas ir iš pradžių ji stovėjo, bandydama laikytis už savo krepšių, vežimėlio ir viršutinio turėklo, kol viena mergina pasiūlė atsisėsti. Ašima padėkojo ir susmuko ant sėdynės, pastūmusi krepšius į saugią vietą už savo kojų. Gogolis miegojo, tad ir ji sumanė nusnausti, atsirėmė galva į langą, užsimerkė ir prisiminė namus: įsivaizdavo tėvų butą ir Gogolį, aprengtą amerikietiškais drabužėliais, su sauskelnėmis, žaidžiantį ant tėvų lovos po baldakimu ir palubėje besisukančiu ventiliatoriumi. Vaizduotėje ji pamatė savo tėvą be vieno danties, kurio, kaip rašė motina, jis neteko praeitą rudenį, nukritęs nuo laiptų. Ašima pamėgino įsivaizduoti, kaip jausis, kai senelė jos nepažins.
Atsimerkusi moteris pamatė, jog traukinys stovi jos stotelėje, durys atidarytos. Ji pašoko, širdis smarkiai plakė.
– Atsiprašau, – stumdama vežimėlį pro susigrūdusius žmones puolė spraustis Ašima.
– Ponia, – pasakė kažkas, jai lipant ant platformos, – jūsų daiktai.
Kai suprato savo klaidą, metro durys užsidarė ir traukinys lėtai nuvažiavo. Ji stovėjo žiūrėdama, kaip tunelyje dingsta paskutinis vagonas, kol ant platformos liko tik ji ir Gogolis. Eidama Masačusetso aveniu, Ašima paplūdo ašaromis, ji žinojo, kad negali grįžti į parduotuvę ir vėl visko nusipirkti. Visą popietę niršo ant savęs, galvodama, kaip jausis pažeminta grįžus į Kalkutą tuščiomis, tik su megztiniais ir teptukais. Tačiau parėjęs namo Ašokas paskambino į Masačusetso skyriaus transporto valdybos radinių skyrių ir kitą dieną ji atgavo krepšius, nedingo nė vienas šaukštelis. Po tokio mažo stebuklo Ašima kitaip pradėjo vertinti Kembridžą, pripažino ne tik jo trūkumus, bet ir privalumus. Per vakarėlius ji turėjo ką papasakoti draugėms, kurios klausėsi ir stebėjosi jos sėkme.
– Tai įmanoma tik šioje šalyje, – pasakė Maja Nandi.
Kartą vakare, sutuoktiniams užmigus, suskambo telefonas. Garsas kaipmat juos pažadino, širdys ėmė bildėti, tarsi susapnavus baisų sapną. Dar Ašokui neatsiliepus, Ašima žinojo, jog skambina iš Indijos. Prieš kelis mėnesius jos šeima laiške paprašė duoti jų telefono Kembridže numerį, ir ji davė nenoriai, žinodama, kad jį panaudos tik blogai naujienai pranešti. Kol Ašokas atsisėdo, pakėlė telefono ragelį ir pavargusiu, silpnu balsu atsiliepė, Ašima pasirengė ją išgirsti, nuleido lovelės kraštą, nuramino Gogolį, kuris muistėsi, pažadintas telefono skambučio, ir mintyse pasitikrino faktus. Jos senelei per aštuoniasdešimt, ji prikaustyta prie patalo, visiškai iškaršusi, nebegali nei valgyti, nei kalbėti. Pastarieji jos gyvenimo metai, pasak paskutinio tėvų laiško, skausmingi jai pačiai ir visiems, kurie ją pažinojo. Gyvenimu to nepavadinsi. Ji įsivaizdavo, kaip jos motina tyliai tai sako į telefono ragelį, stovėdama artimiausios kaimynės svetainėje. Ašima pasirengė išgirsti blogą naujieną, pripažinti tiesą, kad Gogolis niekada nepamatys savo prosenelės, kuri davė jam dingusį vardą.
Kambaryje buvo nemaloniai šalta. Ji paėmė iš lovelės sūnelį ir, grįžusi į lovą, palindo po apklotu. Norėdama sušilti, priglaudė kūdikį prie savo krūtinės, prisiminė, kaip kartu su senele nusipirko kreminės spalvos megztinį, kuris guli neišpakuotas parduotuvės krepšyje spintoje, ir išgirdo, kaip Ašokas rimtai, bet taip garsiai, kad galėjo pažadinti ir Alaną su Džude viršuje, sako:
– Taip, gerai, supratau, nesijaudinkit, taip, padarysiu, – paskui nutilo, įsiklausė. – Jis nori pakalbėti su tavimi, – pasakė Ašimai ir, uždėjęs ranką ant jos peties, tamsoje padavė telefono ragelį, paskui, truputį pasvarstęs, išlipo iš lovos.
Ji paėmė ragelį, kad pati išgirstų naujieną ir paguostų savo motiną, bet staiga pagalvojo, kas ją paguos, kai mirs jos motina, ir ar ji tai sužinos tokiu pačiu būdu, išplėšta iš sapnų vidury nakties. Tačiau be baimės Ašima spėjo pajusti dar kai ką – ji net suvirpėjo, pagalvojusi, kad pirmą kartą po beveik trejų metų pertraukos išgirs savo motinos balsą. Pirmą kartą po išvykimo iš Dum Dum oro uosto, kažkas ją pavadins Monu. Tačiau kitame laido gale buvo ne motina, o jos brolis Rana. Jo balsas tylus, dingstantis telefone ir sunkiai atpažįstamas. Pirmiausia Ašima paklausė, kelinta pas juos valanda. Ji turėjo pakartoti klausimą kelis kartus, šaukti, kad ją išgirstų. Rana atsakė, kad dabar pietų metas.
– Didi, ar jūs vis dar ketinate atvykti gruodžio mėnesį? – paklausė jis.
Ašima susijaudino, kad jos brolis į ją kreipėsi taip, kaip jis vienas visame pasaulyje turi teisę kreiptis – po ilgo laiko pavadino ją didi, vyresniąja seserimi. Tuo pačiu metu ji išgirdo, kaip Kembridžo buto virtuvėje bėga vanduo, jos vyras atidaro spintelę, norėdamas paimti stiklinę.
– Žinoma, kad atvyksim, – atsakė ji netvirtai, girdėdama silpną savo pačios balso aidą ir, neįsitikinusi, ar brolis ją išgirdo, pakartojo, paskui pasiteiravo: – Kaip dida? Ar jai nieko daugiau nenutiko?
– Ji gyva, – pasakė Rana, – bet jaučiasi taip pat.
Ašima suglebusi atsirėmė į pagalvę – jai palengvėjo. Moteris pamanė, jog pamatys savo senelę, net jei tai bus paskutinis kartas, pabučiavo Gogolį į viršugalvį, priglaudė savo skruostą prie jo skruostuko.
– Ačiū Dievui. Duok man mamytę, – paprašė ji. – Noriu su ja pakalbėti.
– Jos dabar nėra namie, – atsakė Rana po traškesių pilnos pauzės.
– O tėvelis?
Vėl stojo tyla, kol grįžo jo balsas.
– Jo taip pat nėra.
– Ak.
Ji prisiminė laiko skirtumą – jos tėvas turbūt dar žurnalo Desh redakcijoje, o motina turguje su šiurkštaus audinio krepšiu rankoje perka daržoves ir žuvį.
– Kaip mažasis Gogolis? – paklausė Rana. – Ar jis kalba tik angliškai?
Ji nusijuokė.
– Jis kol kas apskritai mažai kalba, – atsakė ji ir pradėjo pasakoti, kaip moko sūnelį tarti dida, dadu ir manu, rodydama prosenelių ir dėdės nuotraukas, tačiau telefone vėl pasigirdo traškesiai, šįkart ilgesni, ir ji, nebaigusi sakinio, nutilo.
– Rana? Girdi mane?
– Negirdžiu tavęs, didi, – pasigirdo vis labiau tylantis Ranos balsas. – Nieko negirdžiu. Pasikalbėkim vėliau.
– Gerai, – atsakė ji. – Pasikalbėkim vėliau. Iki pasimatymo. Iki greito pasimatymo. Parašyk man.
Ji padėjo telefono ragelį, pagyvėjusi nuo išgirsto brolio balso, tačiau beregint sutriko ir šiek tiek suirzo. „Kodėl jis paskambino? Kad paklaustų apie akivaizdžius dalykus? Ir kodėl paskambino tada, kai abiejų tėvų nėra namie?“ – į galvą paplūdo mintys.
Nešinas vandens stikline iš virtuvės grįžo Ašokas, padėjo ją ir įjungė mažą lemputę prie lovos.
– Negaliu užmigti, – pasakė vyras, nors jo balsas vis dar buvo tylus ir išvargęs.
– Aš irgi.
– O kaip Gogolis?
– Vėl miega. – Ji atsikėlė ir paguldė jį atgal, į lovelę, apklojo iki petukų antklode, paskui drebėdama grįžo į lovą. – Nesuprantu, – Ašima pakratė galvą virš sujauktos paklodės. – Kodėl Rana paskambino dabar? Juk taip brangu. Kas už to slypi? – ji atsigręžė į Ašoką. – Ką jis tau tiksliai pasakė?
Ašokas lėtai palingavo galvą ir ją nunarino.
– Jis tau pasakė tai, ko nepasakė man. Ką? Sakyk.
Vyras vėl palingavo galva, paskui pasilenkė į jos lovos pusę ir taip suspaudė žmonos ranką, kad jai net suskaudo. Paskui atsigulęs ant jos prispaudė prie lovos, veidą pakreipęs į vieną pusę, jo kūnas staiga ėmė drebėti. Ašokas taip gulėjo ilgokai ir Ašima jau pamanė, kad jis užgesins šviesą ir pradės ją glamonėti. Tačiau jis to nepadarė, o pasakė tai, ką jam prieš kelias minutes pranešė Rana, tai, ko brolis neišdrįso pasakyti seseriai telefonu pats – kad vakar vakare jos tėvas, dėliodamas pasjansą ant savo lovos, mirė nuo širdies priepuolio.
Jie išvyko į Indiją po šešių dienų, šešiomis savaitėmis anksčiau, nei buvo numatę. Alanas ir Džudė, iš ryto pažadinti Ašimos kūkčiojimo, o vėliau išgirdę naujieną iš Ašoko, paliko prie durų vazą su gėlėmis. Per tas šešias dienas nebuvo laiko galvoti apie tinkamą vardą Gogoliui. Tėvai skubos tvarka gavo vaiko pasą su įrašu „Gogolis Gangulis“ ir Jungtinių Amerikos Valstijų ant-spaudu. Ašokas pasirašė už sūnų. Dieną prieš jiems išvykstant, Ašima pasodino Gogolį į vežimėlį, įsidėjo megztinį, kurį numezgė tėvui, ir teptukus į krepšį ir nuėjo į metro stotį Harvardo aikštėje.
– Atsiprašau, – užkalbino ji vieną poną gatvėje, – man reikia į traukinį.
Vyras padėjo jai nunešti vežimėlį žemyn. Ašima laukė ant platformos. Kai traukinys atvažiavo, ji įsėdo, bet tik tam, kad iškart grįžtų į Centrinės aikštės stotį. Tąkart moteris nesnaudė. Vagone buvo tik šeši žmonės, jie sėdėjo paslėpę veidus po žurnalais Globe, įsmeigę akis į knygas minkštais viršeliais arba žiūrėjo pro ją nieko nematančiomis akimis. Kai traukinys prieš stotelę pradėjo lėtinti greitį, ji atsistojo ir pasirengė išlipti. Ašima neatsigręžė į krepšį, kurį tyčia paliko po sėdyne.
– Ei, indė paliko krepšį! – šūktelėjo kažkas, kai durys užsidarė, traukiniui nuvažiuojant, ji išgirdo kumščio beldimą į langą, tačiau nesustojo, o toliau sau stūmė Gogolio vežimėlį platforma.
Kitą vakarą Ganguliai įlipo į oro bendrovės „Pan Am“ lėktuvą, skrendantį į Londoną, kur po penkių valandų turėjo sėsti į kitą lėktuvą, skrendantį pro Teheraną ir Bombėjų į Kalkutą. Lėktuvui stovint ant Bostono kilimo ir nusileidimo tako, Ašima, prisisegusi diržą, pažvelgė į laikrodį ir ant pirštų paskaičiavo Indijos laiką. Tačiau šįkart jos galvoje neiškilo šeimos paveikslas. Ji nenorėjo įsivaizduoti to, ką netrukus pamatys iš tikrųjų, – nuo motinos sklastymo dėl gedulo nutrintą ryškiai raudoną žymę, nuskustus tankius brolio plaukus. Lėktuvo ratai pradėjo riedėti, didžiuliai metaliniai sparnai palengva kilo aukštyn. Ašima pažvelgė į Ašoką, kuris antrą kartą patikrino, ar jų pasai ir žaliosios kortelės tvarkingos. Ji matė, kaip jis savo rankiniame laikrodyje pastūmė blyškiai sidabrines rodykles, nustatydamas, kada jie atvyks.
– Nenoriu vykti, – pasakė ji, nusigręžusi į tamsų ovalinį langelį. – Nenoriu jų matyti. Negaliu.
Lėktuvui didinant greitį, Ašokas uždėjo savo ranką ant jos rankos. Staiga Bostonas pakrypo ir jie lengvai pakilo virš pajuodusio Atlanto. Ratai įsmuko atgal į lėktuvą, salonas sudrebėjo, jiems kylant pro pirmą debesų sluoksnį. Gogolio ausytės buvo užkimštos vata, bet jiems kylant dar aukščiau, jis vis tiek verkė savo gedinčios motinos glėbyje. Pirmą kartą gyvenime vaikas skrido per pasaulį.
3 skyrius
1971-ieji
Ganguliai persikėlė į universiteto miestelį už Bostono. Kiek žinojo, tarp gyventojų jie buvo vieninteliai bengalai. Miestelis garsėjo istoriniu savo rajonu, trumpu kolonijinės architektūros ruožu, kurį vasaros savaitgaliais lankydavo turistai. Jame stovėjo balta protestantų bažnyčia smailiaviršūniu bokštu, akmeninis teismo pastatas su kalėjimu greta jo, viešoji biblioteka su kupolu ir medinis šulinys, iš kurio – kaip sklido gandai – gėrė pats Polas Reveras. Žiemą sutemus namų languose degdavo silpnos švieselės. Ašokas buvo pasamdytas dirbti universiteto elektros inžinerijos dėstytoju stažuotoju. Dėstydamas penkioms grupėms, jis gaudavo po šešiolika tūkstančių dolerių per metus, turėjo savo kabinetą su ant durų kabančia juoda plastmasine lentele, kurioje buvo išraižyti jo vardas ir pavardė. Kaip ir kitiems katedros darbuotojams, jam patarnavo vyresnio amžiaus sekretorė ponia Džounz. Dėstytojų kambaryje šalia kavinuko ji dažnai padėdavo namie keptos bananų duonos lėkštę. Ašokas spėjo, kad ponia Džounz, kurios vyras iki mirties dirbo dėstytoju anglų kalbos katedroje, buvo panašaus amžiaus kaip jo motina. Tačiau Ašoko motinai ponios Džounz gyvenimo stilius atrodytų žeminantis, nes ponia valgydavo viena, per sniegą ir šlapdribą važiuodavo automobiliu į darbą, savo vaikus ir vaikaičius matydavo tik tris ar keturis kartus per metus.
Ašokui jo pareigos buvo svajonių darbas. Jis visada labiau norėjo dėstyti universitete, nei dirbti įmonėje. „Kaip nuostabu, – mąstė jis, – stovėti priešais auditoriją, pilną amerikiečių studentų.“ Kokį pasitenkinimą jis jausdavo, matydamas savo pavardę universiteto žinyne, po antrašte „Mokomasis fakulteto personalas“. Kaip jis apsidžiaugdavo, kai ponia Džounz jam sakydavo: „Dėstytojau Ganguli, jums skambina žmona.“ Iš jo kabineto ketvirtame aukšte Ašokui atsiverdavo platus keturkampio kiemo, apjuosto vijokliais apaugusia plytų siena, vaizdas. Giedromis dienomis jis sėdėdavo ant suoliuko ir, klausydamasis universiteto bokšto laikrodžio dūžių, užkandžiaudavo. Penktadieniais, po paskutinės paskaitos, eidavo į biblioteką paskaityti tarptautinių laikraščių, sukabintų ant ilgų medinių laikiklių. Jis skaitė apie amerikiečių lėktuvus, sprogdinančius Vietkongo tiekimo kelius Kambodžoje, naksalitų[6 - Ginkluotų maoistinių grupuočių pavadinimas Indijoje.] žudynes Kalkutos gatvėse ir beprasidedantį Indijos karą su Pakistanu. Kartais Ašokas užlipdavo laiptais į viršutinį aukštą, kur ant saulėtos ir mažai lankomos bibliotekos lentynų gulėjo visa literatūra. Jis vaikščiodavo tarp lentynų, sustodamas prie savo mėgstamų rusų autorių, ir kiekvieną kartą labai pagyvėdavo, pamatęs savo sūnaus vardą, aukso raidėmis užrašytą ant knygų kietais viršeliais raudonų ir žalių nugarėlių.
Ašimai persikelti į priemiestį buvo dar sunkiau, nei iš Kalkutos atvykti į Kembridžą. Ji apgailestavo, kad Ašokas nepasirinko darbo vietos Šiaurės Rytų rajone – tada jie būtų likę mieste. Ją pribloškė tai, kad universiteto miestelyje nebuvo nei šaligatvių, nei gatvių apšvietimo, nei viešojo transporto ir mylios atstumu – jokios parduotuvės. Ji vangiai mokėsi vairuoti tojotą korolą, kurią buvo priversta įsigyti. Moteris ir toliau kartais sau dubenyje sumaišydavo pūstų ryžių, žemės riešutų ir svogūnų, nors ir nebuvo nėščia. Tačiau jai atrodė, kad būti užsieniete – tai tarsi visą gyvenimą lauktis kūdikio, nes nuolat savyje nešioji sunkumą ir jautiesi ne savo vietoje. Turi jausti atsakomybę už savo veiksmus, ankstesnis įprastas gyvenimas baigtas, jį pakeitė daug sudėtingesnis ir reiklesnis etapas. Ašimai dingojosi, jog kaip užsienietė svetimiems žmonėms ji kelia tokius pačius jausmus kaip ir tada, kai laukėsi kūdikio, – smalsumą, gailestį ir pagarbą.
Kai vyras būdavo darbe, ji galėdavo išvykti tik į universiteto miestelį, kuriame jie gyveno, ir į senamiestį, prisišliejusį prie teritorijos krašto. Ji vaikščiodavo su Gogoliu, leisdavo jam palakstyti universiteto kieme arba lietingomis dienomis sėdėdavo su juo studentų poilsio kambaryje ir žiūrėdavo televizorių. Kartą per savaitę ji iškepdavo trisdešimt samosų, kurias parduodavo šalia ponios Etzold iškeptų sausainių ir ponios Kasoli baklavos tarptautinėje kavinėje. Už kiekvieną gaudavo po dvidešimt penkis centus. Penktadieniais Ašima nusivesdavo Gogolį į viešąją biblioteką pasiklausyti pasakų vaikams. Kai vaikui sukako ketveri, motina jį tris kartus per savaitę rytais palikdavo universiteto darbuotojų vaikų darželyje. Tomis valandomis, kai Gogolis darželyje tapydavo pirštu ir mokydavosi anglų kalbos abėcėlės, Ašima vėl pasijausdavo prislėgta, nes nebuvo pratusi būti viena. Jai trūkdavo sūnelio įsikabinimo į laisvą jos sario kraštą, jiems kartu vaikštant, ir suirzusio, aukšto berniuko balso, kai jis būdavo alkanas, pavargęs ar jam reikėdavo į tualetą. Nenorėdama likti viena namie, ji sėdėdavo sutrūkinėjusiame odiniame krėsle viešosios bibliotekos skaitykloje ir rašydavo laiškus motinai, skaitydavo žurnalus arba kurią nors iš namų atsivežtą bengalų autoriaus knygą. Skaitykla buvo jauki, šviesi, su ryškiai raudonu kilimu ant grindų. Susėdę prie didelio apskrito medinio stalo žmonės skaitydavo laikraščius. Stalo viduryje stovėjo forsitijų ir švendrų puokštė. Nebegalėdama įveikti Gogolio ilgesio, ji eidavo į vaikų kambarį. Ten, skelbimų lentoje, buvo prismeigta jo nuotrauka profiliu, sėdinčio rytietiškai ant pagalvėlės ir besiklausančio, kaip vaikų skyriaus bibliotekininkė ponia Aiken skaito Katiną su skrybėle.
Praleidę dvejus metus universiteto apmokamame pernelyg šiltame bute, Ašima ir Ašokas jau galėjo įsigyti nuosavą namą. Po vakarienės pasodinę Gogolį ant galinės automobilio sėdynės, jie išvažiuodavo apžiūrėti parduodamų namų. Šeima nenorėjo gyventi senamiestyje, ten aštuoniolikto amžiaus dideliame name buvo įsikūręs Ašoko katedros vedėjas, jis kviesdavosi Gangulius antrąją Kalėdų dieną išgerti arbatos. Ašima ir Ašokas ieškojo būsto prie paprastų kelių, kur žmonės pievelėse palikdavo vaikiškus plastikinius baseinus ir beisbolo lazdas. Visi tie namai priklausė amerikiečiams. Kai sutuoktiniai paskambindavo į duris, apavas būdavo įnešamas į vidų, kačių tualetai slepiami virtuvėse, šunys lodavo ir šokinėdavo. Jie sužinojo įvairių architektūros stilių pavadinimus: Menkių kyšulio, Medinės druskinės, Pakylėtos rančos, Įgulos[7 - JAV medinių gyvenamųjų namų architektūros stiliai.]. Pagaliau jie nusprendė įsikurti malksnomis dengtame dviejų aukštų kolonijinio stiliaus neseniai pastatytame name, kuriame anksčiau niekas negyveno ir kuris išdygo ketvirčio akro plote. Jie galėjo pretenduoti tik į tokį mažą Amerikos žemės lopinėlį. Gogolis kartu su tėvais ėjo į bankus ir laukdavo, kol jie pasirašys nesibaigiančius dokumentus. Kai pareigūnai patvirtino būsto paskolą, šeima nusprendė persikraustyti pavasarį. Keldamiesi sunkvežimiu „U-Haul“ į naują namą, Ašokas ir Ašima nustebo pamatę, kiek daug turto jie turi. Abu į Ameriką atvyko nešini po vieną lagaminą, su drabužių atsarga vos kelioms savaitėms. O dabar visuose buto kampuose stirksojo senų žurnalų Globe krūvos, skirtos suvynioti lėkštėms ir stiklinėms. Daugybės metų žurnalus Time reikėjo išmesti.
Naujo namo sienos nudažytos, kelias iki paradinių durų padengtas derva, malksnos ir terasa į saulės pusę apsaugotos nuo oro pokyčių, bet nešvarios. Ašokas nufotografavo kiekvieną kambarį ir Gogolį juose, kad galėtų nusiųsti giminėms į Indiją. Kai kuriose nuotraukose berniukas atidaro šaldytuvą arba apsimeta kalbąs telefonu. Jis – tvirto sudėjimo vaikas apvaliais skruostais, bet jau ryškėjančiais liūdno žmogaus bruožais. Jį teko įkalbinėti, kad nusišypsotų priešais fotoaparatą. Nuo namo iki artimiausio prekybos centro – penkiolika minučių, iki parduotuvių rajono, į kurį draudžiama įvažiuoti automobiliais, – keturiasdešimt minučių kelio. Adresas – Pembertono kelias, nr. 67. Jų kaimynai bus Džonsonai, Mertonai, Aspriai, Hilsai. Name buvo keturi kuklūs kambariai, pusantro vonios kambario, septynių pėdų aukščio lubos ir garažas vienam automobiliui. Svetainėje – plytų židinys ir erkerinis langas su vaizdu į kiemą. Virtuvėje – priderinta geltonos spalvos buitinė technika, besisukantis padėklas, plytelių rašto linoleumas. Svetainėje ant sienos kabėjo artimiausioje raižinių ir estampų parduotuvėje įrėminta Ašimos tėvo akvarelė, vaizduojanti kupranugarių karavaną Radžastano dykumoje. Gogolis turėjo atskirą kambarį, lovą su ištraukiama patalynės dėže, metalines lentynas, prikrautas įvairiausių žaislų: medinių konstruktorių, vandeniu pripildytų piešimo lentų, žiūronų filmukams. Dauguma Gogolio žaislų, kaip ir dauguma baldų, užuolaidos, skrudintuvas, puodai ir keptuvės, buvo įsigyti naudotų daiktų turguose. Iš pradžių Ašima nenorėjo savo namuose tokių daiktų, pati mintis pirkti tai, kas iš pradžių priklausė svetimiems žmonėms, ir dar amerikiečiams, jai atrodė gėdinga. Tačiau Ašokas pabrėžė, kad net katedros vedėjas taip apsiperka, jog amerikietis, kad ir gyvendamas dideliame name, nesidrovi mūvėti už penkiasdešimt centų nusipirktas dėvėtas kelnes.
Kai jie atsikėlė į namą, aplinką dar reikėjo sutvarkyti. Jų valdoje nebuvo nei medžių, nei krūmų prie paradinių durų, tad aiškiai švietė pamatų cementas. Pirmus kelis mėnesius ketverių metukų Gogolis žaidė ant nelygios žemės, purviname, akmenimis ir pagaliais užverstame kieme, jis susitepdavo savo sportinius batukus, o paskui visur, kur eidavo, išpėduodavo. Tokie buvo ankstyviausi jo prisiminimai. Visą likusį gyvenimą Gogolis prisimindavo, kaip šaltą, apsiniaukusį pavasarį jis rausėsi purve, rinko akmenis, po atversta plokšte rasdavo juodų ir geltonų salamandrų ir kaip kiti vaikai kaimynystėje šūkavo, juokėsi ir, važiuodami keliu, mynė triratukų pedalus. Jis neužmiršo ir šiltos, giedros vasaros dienos, kai iš sunkvežimio galo pasipylė juodžemis, o po kelių savaičių, stovėdamas verandoje su tėvais, pamatė išlindusius plonus žolės daigelius.
Iš pradžių vakarais jo šeima išvažiuodavo pasivažinėti, palengva tyrė naują aplinką: apleistus žvyrkelius, pavėsingus kaimo keliukus, ūkius, kuriuose rudenį galėdavai gauti aguročių, o liepos mėnesį nusipirkti uogų, parduodamų žaliose kartono dėžėse. Mašinos galinė sėdynė būdavo apdengiama plastikine danga, peleninės durelės likdavo uždarytos. Jie važiuodavo, kol sutemdavo, be jokio tikslo, palei paslėptus tvenkinius, kapines, galines geležinkelio stotis ir akligatvius. Kartais išvažiuodavo iš miesto į kurį nors iš Šiaurinės pakrantės paplūdimių. Tačiau net vasarą jie niekada nesimaudydavo ir nesidegindavo saulėje, visada būdavo apsirengę įprastais drabužiais, nes atvykdavo tokiu metu, kai bilietų pardavėjo kios- kelis jau būdavo tuščias, minia dingusi, mašinų stovėjimo aikštelėje likę tik keli automobiliai, ir vieninteliai lankytojai būdavo šunis vedžiojantys, saulę palydintys arba metalo ieškikliais per smėlį braukiantys žmonės. Važiuodami automobiliu Ganguliai laukdavo, kol akiratyje išnirs plonas vandenyno kraštelis. Paplūdimyje Gogolis rinkdavo akmenukus, smėlyje kasdavo tunelius. Jiedu su tėvu vaikščiodavo basi, atsiraitoję iki blauzdų kelnes. Berniukas žiūrėdavo, kaip tėvas greitai paleidžia pavėjui aitvarą – taip aukštai, kad norėdamas danguje pamatyti banguojantį taškelį, jis turėdavo atlošti galvą. Vėjas žnaibydavo ausis, stingdydavo veidus. Baltieji kirai, išskleidę sparnus, sklandydavo taip žemai, jog galėdavai juos paliesti. Gogolis įbėgdavo į vandenyną ir tuoj išbėgdavo iš jo, palikdamas neryškius, laikinus pėdsakus, sušlapęs atraitotus rankogalius. Jo motina šūkčiodavo, juokdavosi, pakeldama šiek tiek aukščiau kulkšnių savo sarį. Vienoje rankoje laikydama šlepetes, ji žengdavo į putojantį, šaltą kaip ledas vandenį, siekdavo savo sūnelio ir, imdama jį už rankos, sakydavo: „Neik taip toli.“ Bangos atsitraukdavo, sutelkdavo jėgą ir jiems atrodydavo, kad minkštas tamsus smėlis juda po jais ir verčia juos iš kojų. „Aš tuoj nukrisiu. Smėlis traukia mane“, – sakydavo ji.
Kai Gogoliui sukako penkeri, Ašima pajuto, kad vėl laukiasi kūdikio. Rytais ji prisiversdavo suvalgyti skrudintos duonos riekelę tik todėl, kad Ašokas ją paskrudindavo ir žiūrėdavo, kaip ji lovoje ją kramsnoja. Jai nuolat svaigdavo galva. Dienų dienas moteris gulėdavo pasistačiusi prie savo šono šiukšliadėžę, užsitraukusi užuolaidas, burnoje jausdama metalo skonį. Ji žiūrėdavo per televizorių žaidimus „Teisinga kaina“, „10 000 dolerių piramidė“ ir muilo operą Vedančioji šviesa. Ašokas ateidavo iš svetainės ir atsisėsdavo prie jos. Per pietų metą ji išsvirduliuodavo į virtuvę sutepti Gogoliui sumuštinį su riešutų sviestu ir želė, bet ją supykindavo šaldytuvo kvapas, nes pamanydavo, jog daržovių skyriuje pilna maisto likučių, o ant lentynų pūva mėsa. Kartais Gogolis gulėdavo šalia jos tėvų kambaryje, vartydamas paveiksliukų knygą arba spalvindamas pieštukais.
– Tu tapsi vyresniuoju broliu, – kartą pasakė Ašima sūnui. – Kažkas tave vadins dada. Argi ne nuostabu?
Kai jausdavosi pakankamai energinga, ji paprašydavo Gogolio atnešti nuotraukų albumą ir jiedu drauge žiūrėdavo senelių, dėdžių, tetų, pusbrolių ir pusseserių nuotraukas. Tik jis jų neprisiminė, nes buvo Kalkutoje tik kartą. Ašima mokė savo vaiką įsiminti vaikišką Tagorės ketureilį, deivių ir dievų, atvaizduotų šalia aukojimą atliekančios dešimtrankės Durgos, vardus: Sarasvatė ir gulbė, Kartikas ir povas kairėje pusėje, Lakšmė ir pelėda, Ganešas ir pelė dešinėje. Kiekvieną popietę Ašima miegodavo, tačiau prieš užsnūsdama perjungdavo televizorių į antrą kanalą ir liepdavo Gogoliui žiūrėti vaikiškus serialus Sezamo gatvė ir Elektrinė draugija, kad tobulintų darželyje gautas anglų kalbos žinias.
Vakarais Gogolis su tėvu vieni valgydavo vištienos troškinį su ryžiais, kurį tėvas pagamindavo kiekvieną sekmadienį dviejose aptrupėjusiose daniškose orkaitėse. Šildydamas maistą, Ašokas liepdavo sūnui uždaryti miegamojo duris, nes motina negalėjo pakęsti kvapo. Vaikui būdavo keista matyti tėvą, vadovaujantį virtuvei, stovintį motinos vietoje prie plytos. Kai jie susėsdavo prie stalo, nebesigirdėdavo tėvų pašnekesio, nei televizoriaus žinių svetainėje. Tėvas valgydavo nunarinęs virš lėkštės galvą, versdamas žurnalo Time puslapius, kartkartėmis užmesdamas akį į Gogolį įsitikinti, kad jo vaikas taip pat valgo. Tėvas sumaišydavo ryžius su troškiniu, tačiau nesulipdydavo kaip motina iš jų rutuliukų, kuri išdėliodavo juos tarsi skaičius ant ciferblato. Gogolis jau išmoko valgyti pirštais, nesutepdamas maistu delno, išmoko iščiulpti ėriuko kaulų čiulpus, ištraukti žuvies kaulus. Tačiau jei prie stalo nebūdavo motinos, jis nenorėdavo valgyti, vis laukdavo, kad ji išeitų iš savo kambario ir atsisėstų tarp jo ir tėvo, paskleistų laisvoje vietoje sarį ir oras pakviptų jos megztiniu. Kartą berniukui nusibodo kasdien valgyti tą patį patiekalą ir jis, diskretiškai nustūmęs likusį maistą į šalį, padažo likučiuose pradėjo kažką piešti smiliumi. Vaikas žaidė kryžiukus ir nuliukus.
– Baik, – paliepė tėvas, žvilgtelėjęs virš laikraščio, – nežaisk su maistu.
– Aš jau sotus, tėveli.
– Tavo lėkštėje dar kažkas liko.
– Tėveli, negaliu.
Tėvo lėkštė švarut švarutėlė, vištos kaulai – be kremzlių, nugraužti iki rausvo minkštimo, lauro lapas ir cinamono lazdelė nepaliesti. Ašokas nepritariamai, nenuolaidžiai pažvelgęs į Gogolį pakratė galvą. Jį skaudino kasdien į šiukšlyną išmetami nebaigti sumuštiniai ir kartą ar du prakąsti obuoliai.
– Baik valgyti, Gogoli. Tavo metų būdamas aš grauždavau skardą.
Motiną, tik įsėdusią į mašiną, iškart supykindavo, tad 1973 me-tų rugsėjo mėnesį ji negalėjo kartu su vyru pirmą kartą nuvežti Gogolio į pradinę miesto mokyklą. Berniukas ją pradėjo lankyti antrą mokyklinių metų savaitę, visą pirmą savaitę jis, panašiai kaip jo motina, pragulėjo lovoje, apatiškas, be apetito, tvirtindamas, kad jam skauda pilvą, kartą net vėmė į rausvą motinos šiukšliadėžę. Jis nenorėjo eiti į mokyklą, vilktis naujų, ant jo spintelės rutulio formos rankenėlės pakabintų drabužių, kuriuos motina nupirko jam parduotuvėje „Sears“. Vaikas visai netroško neštis priešpiečių dėžutės su Čarlio Brauno paveikslėliu ar lipti į geltoną autobusą, sustojantį Pembertono kelio gale. Priešingai nei darželis, mokykla buvo už kelių mylių nuo namo ir universiteto. Daug kartų tėvas vežė sūnų pažiūrėti pastato – žemo, ilgo plytų statinio su itin lygiu stogu ir vėliava, plevėsuojančia ant ilgo balto stiebo pievoje.
Gogolis nenorėjo eiti į mokyklą, nes tėvai pasakė, jog ten jį vaikai ir mokytojai vadins kitokiu, prieš pat prasidedant mokslams pagaliau išrinktu tinkamu, bet dirbtinai sudarytu Nikhilo vardu. Tas vardas reiškia „tobulas, glaudžiantis visus“ ir yra ne tik labai gerbiamas bengalų, bet ir maloniai primena rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio vardą. Ašokas jį prisiminė, kai nieko negalvodamas bibliotekoje apžiūrinėjo Gogolio knygų nugarėles, jis greitai grįžo namo paklausti Ašimos nuomonės. Ašokas pabrėžė, kad tokį vardą ganėtinai lengva ištarti, nors ir tikėtina, jog viską įpratę trumpinti amerikiečiai šauks jį Niku. Ašima pasakė, kad vardas jai patinka, tačiau vėliau, likusi viena ir prisiminusi senelę, kuri mirė kiek anksčiau tais metais, ir laišką su tikruoju, jos parinktu vardu Gogoliui, kuris amžiams dingo kažkur tarp Indijos ir Amerikos, apsiverkė. Paskui kartais Ašima sapnuodavo, kad po daugelio metų randa tą laišką Pembertono kelio pašto dėžutėje, atplėšia jį ir pamato, kad laiškas tuščias.
Tačiau Gogolis naujo vardo nenorėjo. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl turės atsiliepti šaukiamas kitaip. „Kodėl privalau turėti kitą vardą?“ – klausdavo jis tėvų su ašaromis akyse. Nebūtų taip baisu, jei ir tėvai vadintų jį Nikhilu. Tačiau, pasak jų, nauju vardu jį vadins tik mokyklos mokytojai ir mokiniai. Berniukas bijojo tapti Nikhilu, kurio nepažinojo ir kuris nepažinojo jo. Tėvai tikino taip pat turį du vardus, kaip ir visi jų draugai bengalai Amerikoje ir giminės Kalkutoje. Tai tarsi ženklas, jog paaugai ir esi bengalas. Jie užrašė vardą ant popieriaus lapelio ir paprašė sūnų jį perrašyti dešimt kartų. „Nesijaudink, – pasakė tėvas, – man ir motinai tu visada liksi Gogoliu.“
Sekretorė ponia Maknab, kuri mokykloje pasitiko Ašoką ir Gogolį, paprašė užpildyti formą.
Tėvas padavė Gogolio gimimo liudijimo ir skiepų knygelės įrašų kopijas, kurias ponia Maknab įdėjo į segtuvą kartu su registravimo lapeliu.
– Prašau eiti čionai, – pasakė ji, lydėdama juos prie direktorės kabineto. Ant durų kabėjo užrašas KENDESĖ LAPIDUS. Ponia Lapidus nuramino Ašoką tvirtindama, kad dėl pirmos praleistos savaitės problemų nekils, viskas susitvarkys. Direktorė buvo aukšta, liekna moteris trumpais šviesiais plaukais, akių vokus pasidažiusi melsvais sidabrinio atspalvio šešėliais, vilkėjo citrinų spalvos kostiumėlį. Ji paspaudė Ašoko ranką ir pasakė, kad mokykloje jau yra du indų vaikai – trečiokas Džajadevas Modis ir penktokė Rekha Saksena. Galbūt Ganguliai juos pažįsta? Ašokas atsakė, kad nepažįsta. Ji pažvelgė į registravimo lapelį ir maloniai nusišypsojo berniukui, kuris stovėjo įsikabinęs į tėvo ranką. Gogolis mūvėjo blyškiai mėlynas kelnes, avėjo raudonus ir baltus sportukus ir buvo apsirengęs dryžuotą megztinį aukšta atlenkiama apykakle.
– Sveikas atvykęs į pradinę mokyklą, Nikhilai. Aš esu jūsų direktorė, ponia Lapidus.
Gogolis nudelbė žvilgsnį į savo sportukus. Direktorė naują jo vardą ištarė kitaip nei tėvai – ji nutęsė antrą skiemenį, kuris nuskambėjo: „h-i-i-i-lai“.
Moteris pasilenkė taip žemai, kad jos veidas atsidūrė šalia vaiko, ir uždėjo ranką jam ant peties.
– Kiek tau metų, Nikhilai?
Ji pakartojo klausimą, bet atsakymo nesulaukė. Tada ponia Lapidus atsisuko į tėvą:
– Pone Ganguli, ar Nikhilas supranta angliškai?
– Žinoma, kad supranta, – atsakė Ašokas. – Mano sūnus puikiai kalba abiem kalbomis.
Norėdamas įrodyti, jog Gogolis moka angliškai, Ašokas padarė tai, ko niekada anksčiau nebuvo daręs – kreipėsi į savo sūnų taisyklinga anglų kalba, tik su akcentu.
– Nagi, Gogoli, – padrąsino tėvas, tapšnodamas vaikui per galvą, – pasakyk poniai Lapidus, kiek tau metų.
– Kaip jūs pasakėte? – paklausė direktorė.
– Atsiprašau?
– Kokiu vardu jį pavadinote? Prasideda raide „g“.
– Ak, tai. Taip mes jį vadiname namuose. Tačiau tinkamas vardas turėtų būti… yra… – jis ryžtingai linktelėjo galvą, – Nikhilas.
Ponia Lapidus susiraukė.
– Nesuprantu. Tinkamas vardas?
– Taip.
Moteris pažvelgė į registravimo lapelį. Priimdama į mokyklą anuos du indų vaikus, ji nesusidūrė su tokia painiava. Ji atidarė aplanką ir panagrinėjo skiepų knygelę, gimimo liudijimą.
– Regis, čia kažkokia painiava, pone Ganguli, – ištarė ji. – Pagal šiuos dokumentus teisėtas jūsų sūnaus vardas yra Gogolis.
– Teisingai, bet leiskite man paaiškinti…
– Jūs norite, kad mes jį vadintume Nikhilu?
– Taip.
Ponia Lapidus linktelėjo galvą.
– Dėl kokios priežasties?
– Mes to norime.
– Nesuprantu, pone Ganguli. Ar norite pasakyti, kad Nikhilas yra antrasis jo vardas. Ar maloninis vardas? Daugelis mūsų mokyklos vaikų turi maloninius vardus. Šiame lapelyje palikta vieta…
– Ne, ne, tai nėra antras vardas, – aiškino Ašokas, jau prarasdamas kantrybę. – Jis neturi antro ar maloninio vardo. Berniuko tinkamas, mokyklinis vardas yra Nikhilas.
Direktorė sučiaupė lūpas ir nusišypsojo.
– Bet akivaizdu, kad jis į jį neatsiliepia.
– Ponia Lapidus, supraskite, – paprašė Ašokas. – Nenuostabu, kad vaikas iš pradžių sutriko. Duokite jam šiek tiek laiko. Laiduoju, jis pripras.
Jis pasilenkė ir bengalų kalba ramiai, tyliai paprašė Gogolio atsakyti, kai ponia Lapidus ko nors paklaus.
– Nebijok, Gogoli, – pasakė jis, pakėlęs sūnaus smakrą pirštu. – Tu dabar esi didelis berniukas. Nereikia ašarų.
Ponia Lapidus nesuprato nė žodžio, tačiau klausėsi atidžiai ir vėl išgirdo vardą „Gogolis“, tad brūkštelėjo jį sau pieštuku ant registravimo lapelio.
Ašokas padavė vaikui priešpiečių dėžutę ir neperpučiamą striukę, jei oras atšaltų. Paskui padėkojo poniai Lapidus.
– Būk geras, Nikhilai, – palinkėjo tėvas sūnui angliškai ir, kiek padvejojęs, išėjo.
Kai vaikas ir direktorė liko vieni, ji paklausė:
– Ar džiaugiesi, kad pradėjai lankyti pradinę mokyklą, Gogoli?
– Tėvai nori, kad mokykloje mane vadintų kitu vardu.
– O ko nori tu, Gogoli? Ar nori, kad tave vadintų kitu vardu?
Patylėjęs, jis pakratė galvą.
– Ar tai reiškia, kad nenori?
Berniukas linktelėjo.
– Taip.
– Tuomet sutarta. Ar gali užrašyti savo vardą ant šito lapelio?
Gogolis paėmė pieštuką, tvirtai suspaudė jį pirštais ir parašė vienintelį žodį, kurį buvo išmokęs rašyti mintinai, tik iš susijaudinimo raidę „l“ parašė atbulai.
– Kokia graži tavo rašysena, – pagyrė ponia Lapidus, suplėšė seną registravimo lapelį ir paprašė ponios Maknab atspausdinti naują. Paskui, paėmusi Gogolį už rankos, nusivedė koridoriumi, kurio grindys buvo išklotos kilimais, cementinės sienos nudažytos. Atidariusi klasės duris, direktorė pristatė naujoką jo mokytojai panelei Votkins. Ši plaukus buvo susipynusi į dvi kasas, vilkėjo darbinį chalatą ir buvo įsispyrusi į klumpes. Klasėje aibė mokinių turėjo maloninius vardus. Andrius buvo vadinamas Endžiu, Aleksandra – Sende, Viljamas – Biliu, Elžbieta – Lize. Gogolio tėvai mokėsi visiškai kitokioje mokykloje – būdami maži, jie rašydavo parkeriais, privalėdavo juodai nublizginti savo batus, naudotis sąsiuviniais, atsiliepti šaukiami tinkamais vardais ir į vyresnius žmones kreiptis „pone“ ar „ponia“. O Amerikos mokykloje rytais vaikai turėdavo pirmiausia prisiekti ištikimybę Amerikos vėliavai. Tai buvo vienintelis oficialus ritualas. Likusią dienos dalį jie praleisdavo sėdėdami prie apskrito bendro stalo, gerdami limonadą, valgydami sausainius ir nusnausdami ant oranžinių pagalvėlių, išmėtytų ant grindų. Pasibaigus pirmai dienai mokykloje, berniukas grįžo namo su tėvams skirtu laišku nuo ponios Lapidus, sulankstytu ir prikabintu sankabėlėmis prie virvutės ant kaklo. Laiške ji paaiškino, kad mokykloje jų sūnus bus vadinamas Gogoliu, nes jam toks vardas labiau patinka. O kas patinka tėvams? Ašima ir Ašokas nusistebėjo linguodami galvomis. Tačiau nė vienas iš jų nenorėjo sunkinti padėties, jiems nebuvo kitos išeities, tik paklusti.
Taip prasidėjo formalus Gogolio lavinimas. Šiurkštaus gelsvo popieriaus lapų viršuje jis užrašydavo maloninį savo vardą, abėcėlę didžiosiomis ir mažosiomis raidėmis. Jis mokėsi sudėti ir atimti, pasakyti paraidžiui pirmuosius žodžius. Ant vadovėlių aplankalų vaikas palikdavo savo ženklą – žemiau kitų vardų eilės antro numerio pieštuku užrašydavo ir savo vardą. Per mėgstamiausias dailės pamokas molinių puodelių ir dubenėlių dugnus Gogolis išraižydavo sąvaržėle. Priklijavęs nevirtų makaronų ant kartono, pasirašydavo po paveikslu riebiu teptuku. Kasdien jis atnešdavo motinai po kūrinį, kurį ši išdidžiai pakabindavo ant šaldytuvo durelių. Dešiniajame kūrinių kampe berniukas pasirašydavo „Gogolis G“, tarsi mokykloje būtų reikėję jį atskirti nuo kito Gogolio.
Gegužės mėnesį gimė jo sesutė. Šįkart gimdymas praėjo greitai. Vieną šeštadienio rytą, klausydamiesi bengalų dainų per magnetofoną, Ašokas ir Ašima sumąstė nuvažiuoti į sendaikčių turgų kaimynystėje. Gogolis pusryčiams valgė vaflius su ledais, mintyse trokšdamas, kad tėvai išjungtų magnetofoną ir jis galėtų girdėti animacinius filmukus, kuriuos žiūrėjo. Staiga jo motinai nutekėjo vandenys. Tėvas išjungė muziką ir paskambino Dilipui ir Majai Nandžiams, kurie gyveno priemiestyje ir buvo pasiekiami per dvidešimt minučių. Jie taip pat jau augino mažą berniuką. Paskui Ašokas paskambino kaimynei poniai Merton ir ji pasisiūlė pabūti su Gogoliu, kol atvažiuos Nandžiai. Tėvai buvo paruošę Gogolį arėjančiam įvykiui, tačiau kai pasirodė ponia Merton su savo mezginiu, jis pasijuto paliktas likimo valiai ir jau nebenorėjo žiūrėti filmukų. Stovėdamas ant laiptelio prie paradinių durų, vaikas žiūrėjo, kaip jo tėvas padeda motinai įlipti į automobilį ir kaip jie mojuoja jam nuvažiuodami. Norėdamas, kad laikas greičiau prabėgtų, berniukas nupiešė save, tėvus ir naują jų šeimos narį, stovinčius eilute priešais namą. Jis nepamiršo motinai ant kaktos nupiešti tašką, tėvui – akinius, o ant plokštėmis iškloto grindinio priešais namą – žibinto stulpo. Ponia Merton, pažvelgusi pro jo petį, tarė:
– Labai panašu, tikra kopija.
Tą vakarą Maja Nandi, kurią Gogolis vadindavo maše Maja, lyg ji būtų tikra jo motinos sesuo, šildė jam atneštą vakarienę, kai paskambino tėvas ir pasakė, jog jau gimė kūdikis. Kitą dieną Gogolis pamatė motiną, sėdinčią kampe ant lovos su plastikine apyranke ant riešo ir pilvu, kuris jau nebebuvo kietas ir apvalus. Pro didelį langą jis išvydo miegančią seserį – ji gulėjo mažoje stiklinėje lovelėje ir vienintelė iš visų naujagimių buvo su tankiais juodais plaukučiais ant galvytės. Berniukas atsigėrė sulčių ir suvalgė pudingą nuo motinos padėklo. Paskui droviai padavė motinai nupieštą paveikslą. Po paveikslo figūromis jis užrašė savo vardą, ma ir baba. Tik po naujagimio atvaizdu nieko neužrašė.
– Nežinojau kūdikio vardo, – pasiteisino Gogolis. Tėvai jam pasakė. Tąkart Ašima ir Ašokas buvo pasirengę, pasirašę berniukų ir mergaičių vardų. Jie jau pasimokė su Gogoliu, žinojo, kad Amerikos mokyklose niekas nepaisys tėvų norų ir užregistruos vaiką maloniniu vardu. Jie nusprendė, kad, norėdami išvengti tokios painiavos, turi atsisakyti maloninio vardo – taip jau pasielgė dauguma jų draugų bengalų. Tad tinkamas ir maloninis jų dukters vardas buvo tas pats – Sonali, ir jis reiškė „auksinė“.
Po dviejų dienų, grįžęs iš mokyklos, Gogolis rado namie motiną, dėvinčią ne sarį, o chalatą, ir pirmą kartą pamatė pabudusią sesutę. Ji buvo aprengta rausva pižamyte, paslėpusia jos rankytes ir kojytes, ir rausva kepuryte, parišta po kakliuku ir įrėminusia apvalų kaip mėnulis jos veiduką. Tėvas taip pat buvo parėjęs. Tėvai pasodino Gogolį svetainėje ant sofos, padėjo jam ant kelių Sonali, liepė priglausti ją prie krūtinės, o ranka prilaikyti galvytę. Tada tėvas nufotografavo juos nauju 35 mm juostos nikono fotoaparatu. Langinės buvo truputį pakeltos, į kambarį sklido sodri popiečio šviesa.
– Labas, Sonali, – pasisveikino Gogolis, žvelgdamas žemyn į sesutės veiduką, paskui į objektyvą. Sonali vardas buvo užrašytas mergaitės gimimo liudijime ir turėjo lydėti ją visą gyvenimą, tačiau namuose visi pradėjo ją šaukti Sonu, paskui Sona ir pagaliau Sonia. Šis vardas suteikė mergaitei pasaulio pilietės statusą ir susiejo su broliu rusiška gija. Toks vardas populiarus ir Europoje, ir Pietų Amerikoje. Vėliau taip bus vadinama italė Indijos ministro pirmininko žmona. Iš pradžių Gogolis nusivylė, kad negali žaisti su sesute, nes ji visą laiką tik miega, teršia vystyklus ir verkia. Bet paskui mergytė pradėjo atsiliepti, kai jis pakutendavo jos pilvuką arba pastumdavo ant sūpynių, triukšmingai paleidžiamų pasukus rankeną, arba imdavo guguoti, kai jis šūktelėdavo: „Ku-kū!“ Gogolis padėdavo motinai maudyti mažylę, atnešdavo rankšluostį ir šampūną. Kai šeštadienio vakarais šeima važiuodavo greitkeliu į vakarėlius, rengiamus tėvų draugų, broliukas sėdėdavo šalia sesutės ant galinės sėdynės ir ją juokindavo. Visi Kembridžo bengalai persikėlė į Dedamo, Fremingemo, Leksingtono ir Vinčesterio namus su sodeliais vidiniuose kiemeliuose ir įvažiavimais iki paradinių durų. Jie susipažino su tokia daugybe bengalų, kad retas šeštadienis būdavo laisvas. Vėliau Gogolio vaikystės prisiminimuose iškildavo tas pats, pasikartojantis vaizdas – per trisdešimt žmonių užmiesčio name su trimis miegamaisiais, vaikai, rūsyje žiūrintys televizorių arba žaidžiantys stalo žaidimus, ir tėvai, valgantys ir tarpusavyje kalbantys bengališkai – kalba, kurios vaikai bendraudami nevartojo. Jis prisimindavo, kaip iš popierinių lėkščių valgė vandeniu atskiestą karį, kartais – picą arba kinų maistą, užsakytą specialiai vaikams. Į Sonios ryžių ceremoniją tėvai pakvietė tiek daug svečių, kad Ašokas nusprendė išsinuomoti salę universiteto miestelyje su dvidešimt sulankstomų stalų ir krosnimi. Priešingai nei nuolaidus jos brolis, septynių mėnesių amžiaus Sonia atsisakė valgyti bet kokį maistą. Pastvėrusi žemės grumstą, kurį tėvai iškasė kieme, ji ėmė su juo žaisti ir norėjo susikimšti į burnytę dolerį.
– Šita tai bus tikra amerikietė, – tarstelėjo kažkuris iš svečių.
Jų gyvenimui Naujojoje Anglijoje klestint, jiems bendraujant su likimo draugais bengalais, kito, ankstesnio gyvenimo žmonių, kurie pažinojo Ašimą ir Ašoką maloniniais Monu ir Mithu vardais, būrys palengva ėmė mažėti. Vis dažniau kas nors mirdavo, vidurnaktį juos išgąsdindavo telefono skambučiai ir vis daugiau laiškų jie rasdavo pašto dėžutėje, pranešančių, kad jau nebėra vienos ar kitos tetos, ar kurio iš dėdžių. Pranešimai apie mirtis niekada nedingdavo pašte. Blogos naujienos, kad ir perduodamos traškant telefonui ir atsimušant žodžių aidui, visada būdavo išgirstamos. Per dešimt metų, praleistų užsienyje, abu sutuoktiniai tapo našlaičiais – Ašoko tėvai mirė nuo vėžio, Ašimos motina – nuo inkstų ligos. Gogolis ir Sonia pabusdavo ankstyvais rytais, išgirdę kitapus plonos miegamojo sienos raudančius tėvus. Tada vaikai klupinėdami ateidavo į tėvų kambarį, pamatydavo tėvų ašaras ir, nieko nesuprasdami, sutrikdavo, tačiau patys labai nenusimindavo. Tam tikra prasme Ašokas ir Ašima gyveno lyg senukai – nebeliko tų, kuriuos jie kadaise pažinojo ir mylėjo. Tie žmonės liko atmintyje, ir tik ten Ašokas ir Ašima galėjo ieškoti paguodos. Net tie šeimos nariai, kurie dar gyveno, kažkodėl jiems atrodė mirę, nes negalėjo jų nei matyti, nei paliesti. Kai kas nors kartkartėmis telefonu pranešdavo apie gimimus ar vestuves, jų nugaromis perbėgdavo šaltukas. Kaip gali būti, kad jie dar gyvi, dar kalba? Ašokas ir Ašima giminaičius Kalkutoje pamatydavo tik kas keleri metai ir pasijusdavo dar keisčiau – šešios ar aštuonios savaitės pralėkdavo lyg sapnas. O kai sugrįždavo į kuklų savo namą Pembertono kelyje, niekas jiems nebeprimindavo šimto ar daugiau ką tik matytų giminių, ir Ganguliams atrodydavo, kad jie pasaulyje yra vieninteliai. Jie žinojo, kad žmonės, su kuriais augo, niekada nepamatys jų gyvenimo – niekada rytais neįkvėps drėgno Naujosios Anglijos oro, neregės dūmų, kylančių iš kaimyno namo, nedrebės automobilyje, laukdami, kol atitirps apšerkšnijęs stiklas ir sušils variklis.
Tačiau atsitiktiniam žmogui Ganguliai, išskyrus jų pavardę ant pašto dėžutės ir į ją metamus laikraščius India Abroad ir Sangbad Bichitra, niekuo nesiskyrė nuo kaimynų. Ašoko ir Ašimos garaže, kaip ir kitų, stovėjo kastuvai, genėjimo žirklės, rogutės. Jie įsigijo kepsninę, kad vasarą prieangyje galėtų gaminti tanduri patiekalus. Žengdami kiekvieną žingsnį, pirkdami kiek-vieną pirkinį, kad ir kokį mažą, jie apsvarstydavo ir pasitardavo su draugais bengalais. Kuo skiriasi plastikinis grėblys nuo metalinio? Kas geriau – gyva eglutė ar dirbtinė? Per Padėkos dieną šeima kepdavo kalakutą, įtrindavo jį česnakais, kmynais ir aitriąja paprika, gruodžio mėnesį ant durų prikaldavo vainiką, senius besmegenius aprišdavo vilnoniais šaliais, o per Velykas, nuspalvinę virtus kiaušinius violetine ir rausva spalvomis, suslėpdavo aplink namą. Dėl Gogolio ir Sonios jie kaskart vis ištaigingiau šventė Kristaus Gimimą ir tos dienos vaikai laukdavo daug labiau nei Durgos ir Sarasvatės pagarbinimo švenčių. Per apeigas, patogumo dėlei organizuojamas šeštadieniais du kartus per metus, tėvai nusitempdavo Gogolį ir Sonią į bengalų išnuomotą vidurinę mokyklą ar Kolumbo riterių salę, kur vaikai turėdavo barstyti serenčių žiedlapius ant kartoninio deivės atvaizdo ir valgyti prėską vegetarinį maistą. To niekaip nesulyginsi su Kalėdomis, kai jie pakabindavo ant židinio atbrailos kojinių, padėdavo Kalėdų Seneliui sausainių ir pieno, gaudavo šūsnis dovanų ir likdavo namie, nes nereikėdavo eiti į mokyklą.
Ašokas ir Ašima nusileido dar kelias atžvilgiais. Tiesa, žmona ir toliau vilkėjo tik sarį, nieko daugiau, ir avėjo sandalus „Bata“. Tačiau vyras, įpratęs dėvėti pasiūtus pagal užsakymą marškinius ir kelnes, išmoko nusipirkti juos jau pasiūtus, parkerius iškeitė į rašiklius, o skutimosi peiliukus „Wilkinson“ ir šepetėlį iš šerno plaukų – į skustuvus „Bic“, kurių nusipirkdavo pakelyje po šešis. Ašokas jau turėjo visą dėstytojo etatą, tačiau eidamas į universitetą nebesivilko švarko ir nesirišo kaklaryšio. Kadangi laikrodį galėjo pamatyti visur – prie lovos, virš viryklės, ant kurios virdavosi arbatą, automobilyje, ant sienos, priešais darbo stalą, jis liovėsi nešiojęs rankinį laikrodį, paslėpė savo „Favre Leuba“ giliai kojinių stalčiuje. Prekybos centre tėvai leisdavo Gogoliui prikrauti vežimėlį produktų, kuriuos valgydavo tik vaikai – atskirai suvyniotų sūrio skiltelių, majonezo, tunų, dešrainių. Gogolio pietums jie kulinarijos parduotuvėje pirkdavo mėsos užkandžių. Rytais Ašima sutepdavo sumuštinių su rūkyta Bolonės dešra arba jautienos pjausniu. Primygtinai prašoma, ji nusileisdavo ir kartą per savaitę pagamindavo sūnui amerikietišką vakarienę – keptą viščiuką „Shake’n Bake“ arba makaronų „Hamburger Helper“ su malta ėriena.
Šeima gyveno pagal išgales, tačiau būtinai nuvažiuodavo į Kembridžą su vaikais, kai Orsono Velso kino teatre būdavo rodoma Apu trilogija[8 - Garsus Indijos režisieriaus Satjadžito Rėjaus filmas, sukurtas pagal dvi bengalų autorių noveles.], Atminimo salėje šokdavo Kathakali šokėjai arba grodavo sitaro atlikėjai. Kai Gogolis pradėjo lankyti trečią klasę, tėvai kiekvieną šeštadienį veždavo jį į vieno iš draugų namus mokytis bengalų kalbos ir susipažinti su savo krašto kultūra, Ašimai ir Ašokui keldavo nerimą tai, kad jų vaikai labai panašūs į amerikiečius – puikiai kalba kalba, kuri vis dar kartais juos trikdydavo, ir tokiu akcentu, prie kurio jie niekaip nepriprato. Per bengalų kalbos pamokas Gogolis mokėsi savo protėvių abėcėlės, kuri prasideda gerklės gale tariamu neaspiruotu garsu k ir, tvirtai perėjusi gomuriu, baigiasi nepagaunamomis balsėmis, kurios tarsi tvyro aplink lūpas. Jis lavinosi rašyti raides, pakabintas ant strypo, ir pagaliau iš tų sudėtingų figūrų išmoko sukurpti savo vardą. Vaikai skaitydavo angliškai apie bengalų renesansą ir revoliucinius Subhaso Čandro Bosės žygdarbius, tačiau nerodė susidomėjimo, labiau norėjo mokytis baleto ar žaisti softbolą. Gogolis nekentė tų užsiėmimų, nes dėl jų kas antrą šeštadienį turėdavo praleisti rytines piešimo pamokas, kurias pradėjo lankyti paskatintas dailės mokytojo. Piešimo pamokos vykdavo viršutiniame viešosios bibliotekos aukšte, o gražiomis dienomis vaikus, nešinus dideliais bloknotais ir pieštukais, mokytojas išsivesdavo į istorinį rajoną ir liepdavo piešti kurio nors pastato fasadą. Per bengalų kalbos pamokas mokiniai skaitydavo iš ranka susiūtų penkiamečiams skirtų elementorių, kuriuos jų mokytoja atsivežė iš Kalkutos ir kurie buvo atspausdinti – Gogolis negalėjo to nepastebėti – ant popieriaus, panašaus į mokykloje naudojamą sulankstomą tualetinį popierių.
Vaikystėje Gogolis nesipriešino savo vardui, atpažindavo jį kelio ženkluose: GO LEFT, GO RIGHT, GO SLOW[9 - „Suk į kairę, suk į dešinę, važiuok lėtai“ (angl.).]. Gimtadieniams motina užsakydavo tortą su jo vardu, išpieštu ant balto šerkšnoto paviršiaus ryškiai mėlynu cukruotu šriftu. Viskas buvo gerai. Berniukas nenusimindavo, nematydamas savo vardo ant raktų grandinėlių, metalinių smeigtukų, šaldytuvų magnetukų. Tėvai jam pasakė, jog pavadino jį garsaus rusų rašytojo, gimusio ankstesniame šimtmetyje, vardu, kad rašytojo – taigi ir jo paties – vardas yra žinomas visame pasaulyje ir bus žinomas amžinai. Kartą tėvas nusivedė sūnų į universiteto biblioteką ir parodė ant lentynos, kurios vaikas dar negalėjo pasiekti, Gogolio knygų nugarėles. Kai tėvas kur papuola atvertė vieną knygą, berniukas pamatė, jog raidės joje dar mažesnės nei jo pamėgtose Hardžio berniukų knygose.
– Po kelerių metų galėsi jas skaityti, – pasakė jam tada tėvas.
Pavaduojantys mokytojai, pamatę jo vardą sąraše, suglumdavo ir, dar prieš iškviesdami atsakinėti, tarsi norėdavo atsiprašyti už tai, kad verčia Gogolį atsiliepti „aš“, bet susiprasdavo tik vėliau. Po metų ar dvejų mokiniai nebeerzindavo berniuko ir nebesakydavo: „Giggle“ ar „Gargle“[10 - Giggle (angl.) – kikenti, gargle (angl.) – gargaliuoti.]. Savo sūnaus vardą tėvai įprato matyti kalėdinių spektaklių programose. „Gogolis – puikus, smalsus ir puikiai bendradarbiaujantis su kitais mokinys“ – kasmet rašydavo mokytojai jo pažymių knygelėje. „Pirmyn, Gogoli!“ – šaukdavo klasės draugai auksinio rudens dienomis, kai žaisdamas beisbolą jis žaibiškai nulėkdavo prie finišo vietos arba bėgdavo sprintą.
O dėl Gangulio pavardės: iki berniukui sukako dešimt metų jis jau buvo apsilankęs Kalkutoje tris kartus – du kartus vasarą ir kartą per deivės Durgos šventę, iš paskutinės kelionės prisiminė, kaip pamatė savo pavardę, pagarbiai išraižytą ant nubaltintos jo senelių namo išorinės sienos. O kaip jis nustebo Kalkutos telefonų knygoje pamatęs šešis puslapius su Gangulių pavarde – kiekviename puslapyje po tris skiltis. Gogolis norėjo išsiplėšti tuos puslapius ir parsivežti kaip suvenyrą, bet kai pasakė tai vienam iš pusbrolių, tas tik nusijuokė. Kai šeima važiuodavo taksi per miestą aplankyti įvairių giminaičių, tėvas atkreipdavo sūnaus dėmesį į jų pavardę ant konditerijos parduotuvių tentų, raštinės prekių parduotuvių, optikų, jis pasakė, kad „Ganguli“ yra britų palikimas, taip anglai tardavo jų pavardę, kuri iš tikrųjų buvo Gangopadhijėjus.
Grįžęs į namą Pembertono kelyje, Gogolis padėjo tėvui paraidžiui sudėti vardą GANGULI ir priklijuoti atskiras auksines jo raides, kurias pirko pagamintas ūkinių prekių parduotuvėje, ant pašto dėžutės. Tačiau vieną rytą, po Helovino, eidamas į autobusų stotelę, Gogolis pamatė, jog iš vardo likę tik GANG, o toliau pieštuku prirašyta GREEN[11 - Angliškai gang – gauja, o green – žalias.]. Vos tai pamačius, jam užkaito ausys ir jis parbėgo namo jausdamas šleikštulį, įsitikinęs, kad tėvas labai įsižeis. Nors Ganguli buvo ir Gogolio pavardė, tačiau jis jautė, kad jos išniekinimas ne tiek nukreiptas į jį ar į Sonią, kiek į jų tėvus, nes pastebėjo, kad parduotuvių kasininkai pašaipiai šypsosi iš tėvų akcento ir mieliau kalbina Gogolį, lyg jo tėvai apskritai nemokėtų kalbėti angliškai arba būtų kurti. Tačiau tėvas tokiais atvejais likdavo ramus. Toks jis buvo ir išgirdęs apie pašto dėžutę.
– Tai tik berniukų išdaigos, – pasakė jis numodamas ranka. Tą vakarą jie vėl nuvažiavo į ūkinių prekių parduotuvę ir nusipirko trūkstamas raides.
Kartą ypač išryškėjo jo vardo savitumas. Berniukui buvo sukakę vienuolika metų, jis mokėsi šeštoje klasėje, kai mokykla kažkokia istorine proga suorganizavo ekskursiją. Dvi klasės, dvi mokytojos, dar dvi prižiūrėtojos sėdo į autobusą ir nuvažiavo per miestą į greitkelį. Buvo šalta, graži lapkričio diena, žydrame danguje – nė vieno debesėlio, žemę klojo nuo medžių nukritę ryškiai geltoni lapai. Vaikai rėkavo, dainavo ir gėrė aliuminio folija apvyniotas sodos vandens skardines. Iš pradžių jie aplankė tekstilės fabriką kažkur Rod Ailande. Paskui sustojo nedažytame namelyje su mažais langeliais, stovinčiame erdviame žemės sklype. Kai įėjus į vidų akys apsiprato su blausia šviesa, vaikai pamatė stalą, ant kurio stovėjo rašalinė, suodiną židinį, geldą ir trumpą, siaurą lovą. Mokytoja pasakė, kad anksčiau čia gyveno poetas. Visi baldai buvo patraukti iš vidurio ir atitverti virvėmis, ant kurių kabojo ženklai, perspėjantys eksponatų neliesti rankomis. Lubos buvo tokios žemos, kad mokytojos, eidamos iš vieno apytamsio kambario į kitą, turėdavo palenkti galvas. Apžiūrėję virtuvę su geležine krosnele ir akmenine kriaukle, mokiniai išsirikiavo eilute ant keliuko, vedančio link išvietės kieme. Pamatę skardinį kibirą, ant virvės kabantį po medine kėde, jie pasibjaurėję šūktelėjo. Suvenyrų krautuvėlėje Gogolis nusipirko namo atviruką ir plunksnos pavidalo rašiklį.
Paskutinis ekskursijos sustojimas buvo netoliese esančiose kapinėse prie poeto kapo. Vaikai kelias minutes vaikščiojo nuo vieno antkapio prie kito, tarp storų ir plonų paminklinių lentų, kai kurios buvo atsilenkusios, tarsi vėjo nupūstos. Antkapiai ketvirtainiai ir išlenkti, juodi ir pilki, dažniau paprasti nei spindintys, apaugę kerpėmis ir samanomis. Daugelio antkapių užrašai nusitrynę. Mokiniai surado antkapį su poeto vardu.
– Išsirikiuokite, – paliepė mokytoja, – metas atlikti užduotį.
Kiekvienas mokinys gavo po kelis lapus laikraštinio popieriaus ir storus spalvotus pieštukus su nuluptomis etiketėmis. Gogolis pajuto, kaip jo nugara perbėgo šaltukas. Jis niekada anksčiau nebuvo lankęsis kapinėse, matė jas tik probėgšmais, pravažiuodamas mašina. Priemiestyje buvo didelės kapinės. Kartą, kai Gogolis su šeima buvo įstrigę kamštyje, jie iš toli pamatė laidotuves ir nuo tol, kai tik važiuodavo pro šalį, motina liepdavo nukreipti žvilgsnį į šalį.
Tačiau kaip nustebo Gogolis, kai mokytoja liepė ne piešti antkapius, o juos trinti. Paėmusi laikraštį, mokytoja pati parodė, kaip tai daryti. Ieškodami savo vardų ir pavardžių, vaikai pradėjo lakstyti tarp antkapių eilių, per sausus, kietus lapus. Keli pergalingai džiūgavo, tvirtindami esą su kuo nors susiję giminystės ryšiais.
– Smitas! – šaukė jie.
– Kolinsas!
– Vudas!
Gogolis jau buvo pakankamai didelis ir žinojo, jog tose kapinėse nėra Gangulių, kad jis pats bus ne palaidotas, o sudegintas, ir jo kūnas toje šalyje neužims žemės ploto, ant jokio antkapio nebus jo vardo. Kalkutoje pro taksi langą, o kartą nuo senelių namo stogo jis matė, kaip ant neštuvų žmonės neša gėlėmis papuoštus, į drobules suvyniotus mirusiųjų kūnus.
Jis priėjo prie vieno grakštaus, pajuodusio, maloniai atrodančio, viršuje prieš susiliejimą su kryžiumi suapvalinto antkapio, atsiklaupė ant žolės ir, priglaudęs laikraštinį popierių, pradėjo atsargiai viena pieštuko puse trinti. Saulė jau leidosi, jo pirštai nuo šalčio sustiro. Mokytojos ir prižiūrėtojos sėdėjo ant žemės, ištiesusios kojas, atsirėmusios nugaromis į antkapius. Ore pa-sklido mėtinių cigarečių kvapas. Iš pradžių berniukui nieko neišėjo – ant popieriaus buvo matyti tik grūdėta, tamsiai mėlyna blanki terlionė. Tačiau paskui staiga jis pieštuku pajuto lengvą pasipriešinimą ir ant popieriaus viena po kitos stebuklingai išryškėjo raidės ABIDŽA KREIVENAS, 1701–45. Gogolis niekada nebuvo sutikęs žmogaus vardu Abidža ir svarstė, kaip ištarti tokį vardą, jis vyriškas ar moteriškas. Priėjęs prie kito, pėdos aukštumo antkapio, jis priglaudė prie jo kitą popieriaus lapą ir jame perskaitė: ENGIŠAS MEITERIS, VAIKAS. Įsivaizduodamas, jog po žeme guli ne didesni nei jo paties kaulai, Gogolis krūptelėjo. Kai kuriems klasės vaikams tokia užduotis nusibodo ir jie ėmė vaikytis vienas kitą aplink antkapius, stumdytis, erzinti ir pokšėti kramtomąja guma. Tačiau Gogolis ėjo nuo vieno antkapio prie kito, atgaivindamas juose iškaltas raides. PEREGRINĖ VOTON, MIRĖ 1699. EZEKIELIS IR JURAJAS LOKVUDAI, BROLIAI, ILSĖKITĖS RAMYBĖJE. Jam patiko tie vardai, patiko jų keistumas ir spalvingumas.
– Tokių vardų dabar dažnai neišgirsi, – eidama pro šalį pasakė viena iš prižiūrėtojų, žvilgtelėjusi į jo paveikslus. – Jie kažkuo panašūs į tavo vardą.
Iki tol Gogolis niekada negalvodavo, kad vardai, kaip ir žmonės, laikui bėgant, nyksta, miršta. Grįždami atgal į mokyklą vaikai savo paveikslus suplėšė, suglamžė, pradėjo laidyti gniužulus vieni kitiems į galvas, paliko numestus po tamsiai žaliomis autobuso sėdynėmis. Gogolis tylėjo ir sėdėjo, laikydamas ant kelių savo paveikslus atsargiai lyg pergamentus.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/jhumpa-lahiri/bendravardis/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
notes
Примечания
1
Sign (angl.) – pasirašyti, cough (angl.) – kosėti.
2
Driežų rūšis.
3
Sahibas – Indijoje asmens, užimančio aukštą visuomeninį postą, titulas.
4
Malonybinis senelės vardas bengališkai.
5
Ritualinis pirmas vaiko pamaitinimas kietu maistu.
6
Ginkluotų maoistinių grupuočių pavadinimas Indijoje.
7
JAV medinių gyvenamųjų namų architektūros stiliai.
8
Garsus Indijos režisieriaus Satjadžito Rėjaus filmas, sukurtas pagal dvi bengalų autorių noveles.
9
„Suk į kairę, suk į dešinę, važiuok lėtai“ (angl.).
10
Giggle (angl.) – kikenti, gargle (angl.) – gargaliuoti.
11
Angliškai gang – gauja, o green – žalias.
Jhumpa Lahiri
Тип: электронная книга
Жанр: Современная зарубежная литература
Язык: на литовском языке
Издательство: Vagos prekyba
Дата публикации: 16.04.2024
Отзывы: Пока нет Добавить отзыв
О книге: Senelė, sužinojusi, kad Ašima laukiasi, suvirpėjo iš džiaugsmo, jog galės pavadinti pirmąjį šeimos sahibą. Tad Ašima su Ašoku nu- sprendė duoti vaikui vardą vėliau, kai gaus jos laišką…