Mažoji anglė Paryžiuje
Mažoji anglė Paryžiuje
Catherine Sanderson
Jautrus ir šmaikštus romanas apie užsienietės gyvenimą svetimoje šalyje. Pagrindinė romano veikėja Katerina, daugiau gyvenanti virtualiame pasaulyje nei realiame, supina abi šias gyvenimo linijas į vieną. Romane subtiliai atskleistas kasdienybės grožis ir virtualios pažinties pasekmės.
Catherine Sanderson
Mažoji anglė Paryžiuje
Skiriu ponui Varliui ir Buožgalvėlei
Prologas
Staiga pabundu po trijų ar keturių valandų alkoholyje įmirkusio miego. Praėjusios nakties įvykiai susilieja, pamažu išryškindami labai aiškų gėdingą vaizdą, ir aš pajuntu, kad negaliu nė krustelėti – esu paralyžiuota kaltės jausmo.
Buožgalvėlė, mūsų dukrelė, dainuoja. Vos girdimas gailus murmėjimas „ma-ma-ma-ma-ma-ma…“ sklinda koridoriumi iš jos miegamojo į mūsiškį. Nesulaukęs atsako jis vis garsės ir darysis atkaklesnis, o stiprumas pakils staigiu crescendo. Kažkuriam teks atsikėlus nueiti ir parsinešti jos šiltą miegu kvepiantį kūnelį į mūsų lovą. Šią užduotį pasimėgaudama atlikčiau bet kurią kitą dieną.
Mano aimana ir protestą skelbianti ranka, kuria užsidengiu veidą, saugodamasi nuo kambarin pro medines žaliuzes besiskverbiančios šviesos, sulaukė geidžiamos reakcijos. Lova girgžteli, kai ponas Varlius pasikelia iš jos ir nė žodžio netaręs nukiūtina link Buožgalvėlės kambario. Jo tyla slepia daugiasluoksnį pasmerkimą. Kad iki paryčių negrįžau namo. Kad parėjau tokia įkaušusi, jog niekaip negalėjau rakto įtaikyti į spyną. Kad aiškiai nebūsiu tinkamos būsenos vilkti save į darbą.
Girdžiu sugrįžtančius žingsnius ir po kelių akimirkų nekantrūs piršteliai jau plėšia mano ranką nuo veido, o pora pilkšvai mėlynų akių klausiamai žiūri į mane.
– Maman?
Motiniškos meilės banga užplūsta mane, bet aš kovoju su savimi, kad nečiupčiau dukrelės į glėbį, nepasislėpčiau priglaudusi veido prie jos sprandelio traukdama į save pienu atsiduodantį, tyrą kvapą.
– Mamytei baisiai, baisiai skauda galvą, – silpnai numykiu ir pasisukusi ant šono paslepiu savo iš gėdos degantį veidą vėsioje pagalvėje.
Bet jokio skausmo nejaučiu, bent jau fiziškai. Esu paprasčiausiai apimta siaubo, paklaikusi nuo minties apie tai, kokią suirutę ketinu sukelti mūsų mažytėje šeimoje. Nusigandusi, kad tai, ką sau mintiju, galima kažkaip įskaityti mano veide: tarsi iš skaisčiai raudonų raidžių, šviežiai išdegintų kaktoje.
Ir vis dėlto, nepaisant visko, kiekviena mano kūno ląstelė jau vibruoja aukštesniu dažniu. Jaučiu, kaip venomis pulsuoja kraujas, o rankų plaukeliai net pasistiebę. Mano baimė – baimė nerti stačia galva į nežinomybę – persmelkta svaigaus pakylėjimo. Niekada gyvenime nesijaučiau tokia kalta ir taip svaigulingai gyvybinga.
Guliu nekrustelėdama, kol ponas Varlius pasipiktinęs vaikšto po butą, nepasijudinu padėti net išgirdusi, kaip jis rengia Buožgalvėlę, rengiasi pats, paskui į jos dubenėlį beria sausų pusryčių.
Laukujės durys dar nespėja užsitrenkti jiems išėjus, o aš jau nenustygstu iš noro įsijungti kompiuterį. Nuo žodžių raizgalynės sukasi galva ir nekantrauju juos išlieti savo virtualiam dienoraščiui, kol dar švieži, ryškūs, nepasenę.
PIRMAS SKYRIUS
Pirmieji žingsniai
Tą dieną, kai internete susikūriau anoniminį dienoraštį, slapyvardis petite anglaise savaime šovė man į galvą ir atrodė toks tinkamas, toks natūralus, kad jokio kito nė nesvarsčiau.
Jei paklaustumėte bet kurios anglės merginos, kada nors gyvenusios Prancūzijoje, neabejoju – ji jums prisipažintų bent kartą kitą buvusi pavadinta petite anglaise. Šiame kreipinyje daug paslėptos prasmės: meilumo gaidelė leidžia suprasti, kad anglaise – šis tas daugiau nei „anglė“, greičiau meili anglė, o užuomina į gundymą teikia jam ir seksualumo, ir prisideda prie paplitusios nuostatos, kad anglės merginos lengvai suviliojamos.
Bet man visada atrodė žavus kitas tokio kreipinio prasmės klodas: šie du žodžiai grakščiai apibendrina mano įsivaizduotą svajonių gyvenimą. Petite anglaise: prancūzaite virtusi anglė mergina, kurios angliškasis gyvenimo variantas perteiktas prancūzišku stiliumi.
Kurdama slapyvardį leidau sau nubraukti artikelį la, kuris pagal taisykles priklausytų būti rašomas prieš posakį, taigi Petite tapo mano vardu, o Anglaise – pavarde. Dar keli spragtelėjimai užgaidai patenkinti, ir štai – mano naujasis alter ego užgimė.
Visai nesunku suprasti, kodėl šis pseudonimas taip lengvai man ėmė ir prilipo. Bet užbėgdama už akių pabandysiu paaiškinti, iš kur pirmiausia atsirado taip giliai įsišaknijęs troškimas tapti petite anglaise. Kas galėjo priversti merginą, nė burnoje neturėjusią tikro croissant[1 - Autorės vartojamos prancūziškos frazės paaiškintos knygos gale (čia ir toliau – vert. past.).], aukštyn kojomis apversti visą savo gyvenimą? Merginą, kuriai retą vasarą atostogauti tekdavo kur nors už Didžiosios Britanijos krantų, o šeimos šaknys tvirtai išsikerojusios Jorkšyro grafystėje? Kas privertė mane susižavėti mintimi stačia galva nerti į svetimą kalbą ir kultūrą? Ir savo tikslu paversti būtent Prancūziją?
Gimus Buožgalvėlei praleidau bemiegę naktį gimdymo palatoje, įdėmiai žvelgdama į juodas kūdikiškas akis ir bandydama susitaikyti su nenuginčijamu faktu, kad į mane žiūri tikras žmogus, o ne mažytė pono Varliaus, mano ar mudviejų abiejų kopija. Nuo pat gimimo ji atrodė žinanti, ko nori, ir aš suvokiau, kad negalėsiu nė įsivaizduoti jos pasirinktų gyvenimo kelių. Bet jei pakankamai atidžiai stebėsiu besiskleidžiantį mažylės gyvenimą, galbūt pavyks pamatyti kelrodžius ženklus, iš kurių suprasiu, kuo ar kokia ji taps. Nes kai pažvelgiu atgal ir pasikapstau savo pačios praeityje ieškodama užuominų, kurias galiu suprasti tik dabar, žiūrėdama iš perspektyvos, išlenda daug įtaką dariusių faktų. Reikšmingos akimirkos, trumpi jausenos prisiminimai, sudėliojus vieną po kito atvestų mane būtent ten, kur šiandieną esu: iš prancūzų kalbos pamokų į Prancūziją, Paryžių, kur ir tapau Petite Anglaise.
Nuolat besikartojanti vaikystės fantazija ilgai buvo vienas iš mano būdų pabėgti. Kai mūsų automobilis riedėdavo greitkeliu, aš, įsitaisiusi sėdynėje už tėčio ir ankštame tarpe nepatogiai surietusi kojas, nuo važiavimo bloguojančiu skrandžiu, užmerkusi akis regėdavau vaizdus. Užsidengusi ausis, kad negirdėčiau greta ant užpakalinės automobilio sėdynės besipešančių jaunesniųjų sesučių, įsivaizduodavau, kaip bėgu. Regėdavau save skuodžiančią kviečių laukais, kertančią žmonių sodus, šokančią per akmenines sienas ir upokšnius.
Atrodė, lyg būčiau norėjusi kažkur pabėgti, tik tada dar nežinojau kur. Savo svajose aš bėgdavau lygiagrečiai su mūsų automobiliu. Tačiau bėgdama neturėdavau tikslo.
Praėjus kelioms dienoms po dvyliktojo gimtadienio, vilkėdama tamsiai mėlyną pradinės Mil Maunto mergaičių mokyklos uniformą, kurios nailoninis kelius siekiantis sijonas net spragėjo įsielektrinęs, vilčių kupina įsitaisiau palėpėje įrengtame kabinete. Daugelio kartų graffiti išmargintas medinis suolas buvo neįprastai pasviręs, todėl turėjau labai atsargiai pasidėti parkerį, kad šis nenuriedėtų ant grindų. Klasėje pasirodžiusi ponia Barklei ant lentos užrašė savo vardą – kai išvydau aiškiai angliškos kilmės pavardę, mano entuziazmas akimirksniu išblėso. Bonjour tout le monde! – gyvai pasisveikino ji, ir šitaip prasidėjo pirmoji mano gyvenime prancūzų kalbos pamoka. Atsiverčiau sutepliotą vadovėlį, kuriam lemta būti mano vedliu dar daugelį metų, pasitaisiau ant nosies neklusnius akinius ir kibau į pirmąjį puslapį.
Prancūzija. Štai kur link reikia sukti savo lekiančias kojas, štai už ko kabinti savo svajas: tokia kerinti, egzotiška, taip kankinamai arti. Ir visai nesvarbu, kad mokykloje prancūzų kalbos pamokos tebuvo viso labo nesibaigiantys dialogų kartojimai ir veiksmažodžių asmenavimas. Ir nesvarbu, kad niekada nesu nė ragavusi croissant, o mano kojos Prancūzijos žemės nepalies dar septynerius kankinančius metus. Sėdėdama mokyklos kalbų kabinete numeriu pažymėtoje kabinoje, gremėzdiškoms ausinėms blokuojant visus angliškus garsus, užsimerkiau ir apsimečiau, kad iš tiesų esu tenai. Taip troškau suvalgyti tuos du šimtus gramų pâtè, kurio man buvo liepta nupirkti bakalėjoje, ir pasiteiravus praeivio – būtinai pagyvenusio vyriškio su berete – kelio, aplankyti bažnyčią arba miesto rotušę.
Ecoutez, puis répétez! – pasigirsdavo balsas traškančiame įraše prieš kiekvieną užduotį. Klausykite, paskui svajokite! – būtų skambėję taikliau. Aš beviltiškai ir nepaaiškinamai įsimylėjau prancūzų kalbą, o kartu ir visą Prancūziją. Net ir dabar nesugebėčiau pasakyti kodėl.
Ir tik vasarą prieš savo aštuonioliktąjį gimtadienį pagaliau Jorko geležinkelio stotyje sėdau į autobusą, vežantį į Hitrou oro uostą, iš kurio turėjau išskristi į Prancūziją. Pamojusi nerimaujančiai mamai kelis kartus giliai įkvėpiau, kad nuraminčiau pilve pašėlusiai sparneliais plazdenančius drugelius. Negalėjau patikėti, kad štai aš iš tikrųjų skrendu. Virpančiais pirštais atsisegusi krepšį dvidešimtąjį kartą pasitikrinau, ar vietoje pasas su jame įkištais bilietais, kuriuos pirkau už pinigus, gautus šeštadieniais nešiojant arbatą su grietinėle stipriai išsikvepinusioms senoms ponioms. Metų metus karštai ginčijausi su tėvais kaskart, kai tik iškildavo aitrus klausimas dėl prancūzų mainų programos, ir piktinausi jų nenoru palengvinti mano dalią. Tačiau veltui – jie negalėjo išsižadėti savo būgštavimų namuose priimti svetimšalį. Bet dabar – pagaliau – buvau pakankamai suaugusi pati spręsti savo gyvenimo klausimus. Ši kelionė į Lioną turėjo būti mano krikštas.
Ištisas dvi savaites gyvensiu pas Florenciją ir jos tėvus. Miegosiu lovoje su prancūziškais patalais. Prie jų stalo valgysiu prancūziškus patiekalus, šluostysiu lėkštę gabalėliu traškios prancūziškos baguette – visai kaip garsaus prancūzų rašytojo Panjolio, kurio knygas rydavau su pasigardžiavimu, herojai ar galybės subtitruotų filmų, kurių rasdavau vietos filmų nuomos krautuvėlėje, aktoriai. Kalbėsiu prancūziškai, ir tik prancūziškai, kasdien, visas dvi savaites. Aštuonis mėnesius rašiau ilgus, stropiai ir meistriškai gudrybių pripintus laiškus Florencijai, už kurios adreso klasėje besimėtančiame Cartable žurnale, susirašinėjimo draugų skiltyje, netyčia užkliuvo akis, vildamasi vieną dieną sulaukti kvietimo. Į mano laiškus Florencija visada atsakydavo prancūziškai. Kaip ir aš, ji kraustėsi iš proto dėl grupės The Cure, o nuotraukoje, kurią iš jos gavau, rusvas akis buvo riebiai apsivedusi tamsiu pieštuku, visai kaip Robertas Smitas. Duobutės jos skruostuose, strazdanėlėmis pabarstyta nosis ir paniurėliškas įvaizdis, kurį taip stengėsi palaikyti, atrodė keistai, bet žaviai. Ir štai pagaliau ją pamatysiu. Buvau pasiruošusi pamilti Florenciją ir tikrovėje.
Kai pagauta drovumo, kuris ankstyvoje paauglystėje man buvo tikra rykštė, išsivežiau lagaminą iš atvykimo salės, pripuolė darbinius šortus mūvinti mergina.
– Ket-rina! – sušuko ji. – C’est bien toi?
Aš linktelėjau lyg liežuvį prarijusi, gėrėdamasi prancūziška savo vardo skambesio reinkarnacija. Kaip gražiai jos lūpose skambėjo angliškoji „Katerina“!
Florencija buvo kur kas mažesnė, nei įsivaizdavau, o kai pasilenkė man prie skruosto įteikti pirmojo mano gyvenime prancūziško bise, jos plaukai stipriai atsidavė cigarečių dūmais. Jos akcentas buvo nė kiek nepanašus į tuos, kuriuos buvau girdėjusi per klausymosi pratybas mokykloje, todėl dar ilgą laiką meldžiau jos viską kelis kartus man iš lėto pakartoti. Slapčia vyliausi, kad ji išmokys mane vietinio autentiško slengo, kurį išgirdę mano mokytojai netektų amo, o klasės draugai sprogtų iš pavydo.
Sutikimo komanda, kurią su savimi į oro uostą atsitempė Florencija, papasakojo man viską, ką turėjau žinoti apie nutrūktgalvišką jos gyvenimo būdą. Komandą sudarė buvęs vaikinas ir du jaunesnieji broliai, tačiau jokia transporto priemonė į sąstatą neįėjo. Kiek sugebėjau suprasti, buvo ketinama važiuoti autobusu iki greta esančio miestelio pašto, kur dirbo vyresnėlis brolis. Jei jis būsiąs ten, pavešiąs mus, o jei ne – susistabdysime pakeleivingą automobilį ir juo nuvažiuosime iki jos miestelio. Florencijos tėvas, našlys, dirba vakarinę pamainą vietos dešrelių fabrike ir iki vakarienės namie nepasirodys.
Iškėlusios nykščius mudvi su Florencija stovėjome kelkraštyje, ant žolės, o berniokai, gerokai atsilikę, mindžikavo su mano gremėzdišku lagaminu – kad nenubaidytų mūsų sėkmės. Dėkui Dievui, dabar manęs nemato tėvai, – pamaniau ketindama keberiotis į nepažįstamo prancūzo automobilį, grasindamasi tapti nuolat linksniuojamu pavyzdžiu, perspėjimu būsimoms mainų programų dalyvių kartoms. Pamenat tą anglę? Na tą, kuri savo gyvenimą baigė sukapota į gabalėlius ir sukimšta į dešreles?
Tačiau jei koks pavojus ir buvo, tą akimirką tikrai nesukau sau galvos. Visomis juslėmis ryte rijau mane supančią aplinką: ne ta kelio puse dardančius automobilius su keistomis numerių lentelėmis, energiją, su kuria kalbėdami Florencijos broliai imdavo mojuoti rankomis, alkūnėmis ir net pečiais, svetimą jų kalbos melodiją ir tūkstančių mus supančiuose krūmynuose išsislapsčiusių cigales čirpsėjimą. Buvau tokia užsiėmusi, kad iš karto nė nepastebėjau, kai vienas automobilis pristabdė ir sustojo dulkėtame kelyje.
– Ket-rina, réveille-toi! – riktelėjo Florencija, paėmusi mane už rankos ir prikėlusi iš svajų. – Jis sustojo, turime eiti! – Ji numetė pusiau surūkytą cigaretę, meistrišku judesiu sutrynė guminiu sportbačio padu į dulkėtą grindinį ir pasilenkė prie praviro automobilio lango šnektelėti su vairuotoju. Po netrumpai trukusių derybų įkėlėme manąjį lagaminą į bagažinę, o pačios su vienu iš brolių sutūpėme ant užpakalinės sėdynės.
– Et les autres? – paklausiau kapota prancūzų kalba, rodydama į likusius draugus.
– Ak, dėl jų nesijaudink, – abejingai gūžtelėjo pečiais Florencija. – Jie patys ką nors susistabdys.
Automobilis nukūrė, o aš akimis siurbiau kiekvieną kelio ženklą, kiekvieną geltoną pašto dėžutę ir kiekvieną parduotuvės, pro kurią važiavome, vitriną. Jaučiausi tarsi patekusi į savo prancūzų kalbos sąsiuvinį. Viskas buvo taip svetima ir kitoniška, kaip ir troškau. Vis dėlto, nors viskas aplink ir alsavo nesupainiojamu prancūziškumu, dalelė manęs čia jautėsi kaip namuose. Norėjau džiūgaudama apkabinti save: aš iš tiesų tarpstu iš malonumo krisdama iš konteksto – visai kaip ir svajojau.
Po trejų metų, kai man bebaigiant antrąjį studijų kursą universitete „metai užsienyje“ tapo karščiausia pokalbių tema, niekada nevadinau jų šitaip. Man tai turėjo būti „metai Prancūzijoje“, o jiems baigiantis – keli mėnesiai Vokietijoje, dėl šventos ramybės atiduodant duoklę programos reikalavimams. Užpildžiau prašymo formą, pageidaudama dirbti anglų kalbos assistante, ir nesukau galvos, kuriame Prancūzijos krašte atsidursiu, nors Paryžiaus neminėjau. Mane, provincijos mergaitę, didmiesčio mastai ir sostinės gyvenimo įtampa baugino. Norėjau nuvažiuoti aplankyti, tikėjausi, kad galiausiai gyvenimo kelias ten mane nuves, bet dar nebuvau visiškai pasirengusi Šviesos miestui[2 - City of Light (angl.); La Ville-Lumière (pranc.).]. Gavau paskyrimą į lycée nykiame, neįkvepiančiame Ivtò prekybos mieste, asketiškame Normandijos regione, kur kelias valandas per savaitę turėjau „mokyti“ šnekamosios anglų kalbos grupeles abejingų džinsuotų paauglių. Bet darbas, kurio labiausiai nemėgau, buvo tik priemonė pasiekti tikrąjį tikslą. Man terūpėjo tik tai, kad ištisus devynis mėnesius praleisiu Prancūzijoje.
Mano namais tapo mažytis kambarėlis pastogėje, netoliese esančiame Ruane – jį nuomojausi iš mokytojos ir pianinų derintojo jos vyro, kurį retai tematydavau. Pirmas savaites ir mėnesius daugiausia laiką leidau su kitomis anglėmis assistants prirūkytose kavinukėse – sėdėdavome sugrubusiomis rankomis apgniaužusios garuojančio karšto šokolado puodelius, sielvartaudavome dėl paliktų vaikinų ir pamėgdžiodavome juokingai iškraipytą savo mokinių, o retkarčiais ir jų mokytojų, anglų kalbą. Patirtis toli gražu neatitiko to, ką įsivaizdavau – užuot visa galva pasinėrusi į vietos kalbą ir kultūrą, čia aš visą dieną kalbėdavau savo gimtąja kalba su mokiniais, o baigusi darbą smūksodavau su būreliu anglaises bičiulių.
Vieną rudens šeštadienį mudvi su Klera, mano drauge angle, atsargiai vaikštinėjome miestelio centro pėsčiųjų gatvelėmis, bijodamos paslysti ant klastingai šlapiais vario spalvos lapais pridengtų grindinio akmenų. Stabtelėjusios prie gatvės prekeivio vežimėlio šalia Gros Horloge[3 - Gros Horloge – lankytina vieta Ruane, Renesanso laikų bokštas su laikrodžiu.]nusipirkome garuojančių šokoladu perteptų blynelių, kurių riebalai sunkėsi pro plonytį vyniojamąjį popierių. Tik spėjau atsikąsti pirmąjį kąsnį, kai Klera sąmoksliškai man kumštelėjo ir parodė į aukštą bernioką, kuris kartu su keliais žemesniais draugais artinosi prie mūsų, vesdamasis už pasaitėlio didžiulį vilkšunį.
– Pameni tą anglų kalbos mokytoją, kuris praėjusią savaitę pasikvietė mane vakarienės su savo šeima? – paklausė ji ir baigė kramtyti kąsnį blynelio. – Čia jo sūnus Janas, ana štai ten. Neblogai atrodo, tiesa?
Pakėlusi akis išvydau liesą vaikiną – aiškiai studentą – išsišovusiais skruostikauliais, romėniška nosimi ir niūriai tamsiais paakiais po melsvai žaliomis akimis. Vilkėjo ilgą tamsiai pilką paltą, kuris dar labiau pabrėžė jo ūgį. Paltą buvo užsitempęs ant šviesių džinsų ir pull camioneur – megztinio su užtrauktuku. Tais metais, lyg privaloma tvarka, taip rengėsi visi prancūzai vyrai. Staiga susigriebiau ir ėmiau melsti, kad tik nebūčiau šokoladu išsiterliojusi lūpų. Janas ne šiaip išvaizdus vaikinas – jis buvo tikras gražuolis. Aukštas, tamsiaplaukis, melancholišku žvilgsniu, o visų svarbiausia, labai prancūziškas. Tą akies mirksnį trukusią sekundę pamaniau, kad jeigu Janas manęs panorėtų, mano namie paliktas vaikinas iš universiteto – iš akių ir iš širdies – taptų istorija. Nes prieš pat nosį stypsojo subjektas, dėl kurio vertėtų persikūnyti į prancūzaitę – toks geidžiamas bilietas į prancūzišką gyvenimą.
Kelias kitas savaites dažnai matydavau Janą su Klera ir kitomis assistantes, tapdavau neapsakomai drovi jam esant šalia, juo toliau, juo labiau svaigau dėl jo. Ar tik iš didelio troškimo man taip atrodė, ar iš tiesų jis nuolat išskirdavo mane iš kitų – kad ir kaip taikinį savo pokštams, o gal tai reiškė, kad ir aš kritau jam į akį? Mūsų kelionė į Paryžių su Klera, Janu ir šutve jo draugų pagaliau buvo puiki proga tai išsiaiškinti. Ir tą akimirką, kai Ruano stotyje mums įsėdus į traukinį jis įsliuogė į vietą šalia manosios, supratau – mano instinktai nemelavo.
Mudu bučiavomės prieblandoje, ant plytelėmis klotų grindų draugų bute, tarp snaudžiančių, miegmaišiuose susisupusių ir mumijas primenančių bičiulių. Aš jaučiausi pakylėta. Prancūzas vaikinas, toks seksualus ir egzotiškas – mano. Žavėjausi išraiškingu jo veidu, kai kalbėdavo savo gimtąja kalba, ekspresyviai gališkai gūžčiodamas, – kiekvienas smulkučių pečių kryptelėjimas atrodė toks iškalbingas. Žavėjausi, kaip paprastai sugeba per kelias sekundes paruošti maisto – sumetęs produktus patiekdavo nuostabiausią namie ruoštą vinaigrette. Sulig kiekvienu bučiniu ir kiekviena vakariene jo tėvų namuose aš vis artėjau prie savo tikslo – susisukti sau jaukų lizdelį Prancūzijoje, paversti ją savo namais.
Kai pirmą kartą pasilikau nakčiai, sumetėme negudrų pasiteisinimą: užsitęsusi vakarienė pas draugus, komendanto valanda mano nuomojamuose namuose. Apkvailinti nieko nepavyko, bet Jano tėvai priėmė žaidimo taisykles. Kitą rytą į virtuvę kavos sliūkinau palei sieną iš gėdos nudelbusi akis į žemę, užsimetusi tik pasiskolintus marškinėlius, kurie, Jano tikinimu, atrodė kuo padoriausiai, nors jaučiausi visai atvirkščiai. Jano tėvas sėdėjo savo mėgstamiausioje kėdėje ir apsimetė skaitąs Libération, bet iš to, kaip sušlamėjo laikraštis man praėjus, supratau, kad mano nejaukumas buvo pastebėtas.
– Alors, c’était comment hier soir? – paklausė jis, žibindamas akimis viršum laikraščio. Mano skruostai suliepsnojo. Kaip praėjo mūsų vakaras? Nejaugi jis iš tiesų tardo mane apie savo sūnaus gebėjimus lovoje? Esu tikra, kad net liūdnai savo palaidumu garsėjančioje Prancūzijoje tai nėra įprastas tėvų klausimas? – Le dîner, je veux dire, bien sûr, – pridūrė jis, lyg norėdamas parodyti, kad jei nusprendžiau kitaip, tai tik mano pačios klaida. Bet paskersavusi į Janą ir išvydusi jo kvailą šypseną supratau, kad tėvo potekstė neatsitiktinė.
– Turėjau labai malonų soirée, ačiū, – atsakiau vis dar neatitraukdama akių nuo Jano. Kažkas jo žvilgsnyje mane padrąsino, privertė akimirkai pamiršti drovumą. – Esu įsitikinusi, kad laiką kuo puikiausiai praleidome visi, – pridūriau ir pamėginau išlaužti dviprasmišką šypseną.
Jano tėvas šnirpštelėjo slopindamas juoką.
– O ji pagauli, tavoji petite anglaise, – tarė tarsi pats sau, tačiau prielankiu balsu.
Grožėjausi savo naujojo vardo skambesiu ir nuo to laiko išdidžiai lyg medalį jį nešiojau.
Kai praėjus metams gavau paskyrimą į Sorbonne Nouvelle – varganą tikrojo Sorbonos universiteto giminaitį, įsikūrusį septintojo dešimtmečio statybos abejotino žavesio pastate – pamaniau, kad tokia sėkmė neįtikėtina, beveik fatališka. Visą savo studijų universitete laiką man pavyko nesidairant į šalis šiaušti tiesia vaga pirmyn, link savo Šventojo Gralio – Prancūzijos – nestabtelint nė pagalvoti apie tikrą karjeros planą. Mokytojos darbas, įkritęs man tiesiai į glėbį, kai dar niekas iš mano kurso draugų darbo nė nebandė ieškoti, buvo puikus vengimo mechanizmas. Jo dėka aš ne tik atsidursiu Paryžiuje, bet ir turėsiu ištisus metus kitam ėjimui apmąstyti. O kai mano universitetui kitąmet nepavyko surasti nė vieno kandidato, kurį galėtų atsiųsti, – tokia padėtis juos ištiko pirmą kartą, – vienų metų sutartis su patogiu elastingumu buvo pratęsta iki dvejų metų.
Vieną ankstyvą rugsėjo rytą Eurolines kompanijos autobusas išleido mane neįmanomoje apsakyti automobilių aikštelėje, jeigu gerai pamenu, kažkur netoli La Furš stoties, į šiaurę nuo Kliši aikštės, nors tada miesto geografiją tik blankiai tenumaniau. Aš nedvejojau – užsimečiau kuprinę ant pečių ir nėriau į artimiausią métro stotį, kur įsikniaubiau į savo žemėlapį. Pirmiausia tai, kas svarbiausia – turiu susirasti, kur gyventi. Studentų bendrabutyje prie Denefe Rošro turėjau užsisakiusi kambarį savaitei, bet tiesiu taikymu patraukiau prie Amerikos bažnyčios Orsė krantinės gatvėje esančios skelbimų lentos, nukabinėtos ranka rašytų skelbimų apie studentams nuomojamus kambarius – man buvo pažadėta, kad ten tikrai išsirinksiu. Važiuodama link Almos tilto, vieną po kito keisdama požeminius traukinius, perkirtau miestą, tematydama vien savo atspindį jų languose, ir jutau, kaip iš nerimo smilkinyje tvinkčioja vena. Pasiekusi savo kelionės tikslą užsiropščiau betono laiptais į viršų, markstydamasi nuo akinamos dienos šviesos.
Pirmiausia išvydau viršum krantinę juosiančių gyvenamųjų namų ir biurų pastatų kylantį Eifelio bokštą, tarsi įpaišytą danguje. Buvau lygiai taip pat nustebinta kaip ir anuomet, kai pirmą kartą išvydau jį iš arti – Janas tada stovėjo šalia manęs, o aš jokiu būdu nesitikėjau, kad bokštas bus nudažytas rūdžių spalva. „Tai juk tik šlove apgaubtas elektros stulpas“, – tada pareiškiau apsimetusi, kad jis manęs nė kiek nesužavėjo, ir užsidirbau geraširdišką niuksą į šonkaulius. Bet šįkart, rausdamasi kišenėje žemėlapio ir nekantraudama susirasti sau lizdelį, jutau, kaip pamažu mane užkloja jaudulio banga. Štai, pagaliau! Nuo šiol Paryžius bus mano namai.
Pirmasis telefono numeris, kurį pastebėjau ir virpančiomis rankomis surinkau netoli esančioje telefono būdelėje, buvo moters, už kelių minučių kelio nuo čia ankštoje palėpėje nuomojančios chambre de bonne – kadaise buvusią tarnų patalpą paskutiniajame įspūdingo akmeninio pastato su sunkiomis dvivėrėmis durimis ir marmuru puoštu fojė aukšte. Iš kambario, į kurį galėjai patekti buvusiais tarnybiniais laiptais, atsivėrė vaizdas į Marso lauką, o tolumoje – tiesiai į patį šlovingąjį elektros stulpą. Bet mano entuziazmas akimirksniu išgaravo dėl dviejų priežasčių – bendro tualeto ir laiptų aikštelėje esančio dušo bei žinios, kad šeimininkė gyvena vienu aukštu žemiau, pernelyg arti, kad jausčiausi jaukiai, todėl nusiminusi grįžau prie taksofono bandyti kito varianto iš savo sąrašo.
Antroji vieta, kurią aplankiau – deux pièces vienuoliktame arrondissement netoli Bastilijos. Daugiabutis buvo iš tų pačių laikų kaip ir anas, pirma apžiūrėtas buržujiškas pastatas, tačiau tuo visi panašumai ir baigėsi. Šis rajonas aiškiai priklausė darbininkų klasei, todėl nebuvo jokių įmantrių ornamentų nei raižytų langų, o 104-ojo rue de la Roquette gatvės namo fasadas dažytas baltai ir be papuošimų. Bet vos įžengusi į vidų pajutau meilę iš pirmo žvilgsnio ir nieko nelaukdama moviau į artimiausią banką gryninti visų iki paskutinio savo kelionės čekių, kad galėčiau susimokėti užstatą ir baigti šį reikalą. Mano buto šeimininkė mažumėlę kėlė įtarimą – atrodė pribloškianti divorcée, elegantiška, bet susitaršiusi, tarsi ką tik išlipusi iš lovos ir užsimetusi dizainerio kurtus drabužius. Nebuvo jokios nuomos sutarties, o pinigus ji paaiškino man pasiimsianti grynais, užsukusi kiekvieno mėnesio pradžioje. Bet aš tikrai neketinau sukti sau galvos dėl šio neįprasto sandorio. Du kambariai, vonia ir virtuvė už tokią pat kainą kaip anoji palėpė netoli Eifelio bokšto, kurią apžiūrėjau anksčiau. Tiesiog per gerai, kad būtų galima atsisakyti.
Kai pagaliau stovėjau atsišliejusi į dabar jau savo laukujes duris ir susimąsčiusi žvalgiausi aplinkui, klausydamasi laiptais tolstančių šeimininkės žingsnių, šypsena beveik netilpo veide. Pirmasis mano gyvenime chez moi, ir jis – Paryžiuje. Drovi mokinukė, glaudžianti prie savęs mokyklinį sąsiuvinį, nerūpestinga aštuoniolikmetė, lakstanti it pašėlusi po Florencijos miestelį, svajingoji studentė su savo pirmuoju prancūzu amoureux – visos mano ankstesnės esybės dabar žvelgė man per petį, iš džiaugsmo trindamos rankas. Tai buvo visų mūsų svajonių išsipildymas. Teprasideda paryžietiškoji petite anglais epopėja.
ANTRAS SKYRIUS
Šviesos miestas
Rue de la Roquette buvo judri gatvė tiek dienos metu, tiek naktį, iš abiejų pusių juosiama mažyčių parduotuvėlių, barų ir restoranų, prasidedanti sausakimšais barais prie Bastilijos ir vedanti link ramaus Per Lašezo kapinių prieglobsčio, juo tolyn, juo labiau apšiurusi. Nors gyventi vienai man dar buvo naujiena, retai kada jausdavausi vieniša. Mano gyvenimas klostėsi lyg scenarijus pagal aplinkinio triukšmo muziką: gyvą praeivių klegesį gatvėje po mano langu, iš apačioje esančios muzikos įrašų parduotuvės sklindančią boso garsų vibraciją, girtus paryčiais namo kiūtinančių ūžautojų riksmus. Bet ne vien tik gatvės garsai skverbėsi į mano namus: kai naktį išjungdavau šviesas, miegamajame karaliaudavo klaikus fosforinis švytėjimas, kurį skleidė žalios neoninės reklamos virš netoliese įsikūrusios pharmacie, o svetainę nuspalvindavo blyški oranžinė netoliese mirksinčių šviesoforų šviesa.
Viduje viskas buvo kvintesenciškai paryžietiška: niša su elektrine dviejų kaitviečių virykle, įtaisyta virš mini baro dydžio šaldytuvėlio, atstojo virtuvę, du pagrindiniai kambariai – kaip kišenės, o vonia – tokia trumpa, kad maudydavausi susirietusi, keliais siekdama smakrą. Viename apmusijusiame miegamojo kampe pro šviesius žalsvais augalijos raštais margintus tapetus smelkėsi juodas puvėsis ir mano patalynė dažnai būdavo drėgna. Žiemos metu butas pasidarydavo visai nesvetingas: po kiaurai perpučiamais langais įtaisytų mažyčių radiatorių skleidžiama šiluma išeidavo į gatvę anksčiau, nei bent truputį pajusdavau viduje. Po Kalėdų atostogų grįžusi radau savo miegamojo langą taip storai apšarmojusį, kad jį nugramdyti prireikė visos amžinybės.
Tačiau visa tai man nerūpėjo. Dažniausiai laiką leidau ne namie, o pėsčiomis šukavau miestą, apsiginklavusi vien žemėlapiu ar kišeniniu gidu – vieniša petite anglais savo elegantiškame naujuosius namus atstojančiame mieste, lyg kempinė iki paskutinio lašo į save siurbianti aplink tvyrantį prancūziškumą, į kiekvieną aplinkos detalę žvelgianti tarsi į stebuklą. Traukiau į save tokius skirtingus Paryžiaus kvapus: iš kas keli šimtai metrų įsitaisiusių boulangeries sklindantį kepamos duonos aromatą, subrendusio ožkos sūrio dvoką, pranešantį apie už dešimties žingsnių esančią fromagerie, pro metalines groteles į gatvę besiveržiančius pragariškus métro kvapus, šlapimo tvaiką požeminiuose koridoriuose. Gyvenant iš menkų lėšų Paryžiaus skonis buvo panašus į kartų espresą, gurkšnojamą žiemą, prie kavinės radiatoriaus paslapčiom šildantis kojų pirštus, liežuvį surakinantį rūgštų pigų raudonąjį vyną ar burnoje tirpstančią sviestinę pain au chocolat.
Kaip assistante, turėjau specialų mokytojo pažymėjimą, su kuriuo galėjau nemokamai lankytis beveik visuose miesto muziejuose, todėl visus juos vieną po kito ir aplankiau: Pompidu – arba Bobūrą, kaip jį vadina tikri paryžiečiai, – kur eskalatoriais pakilau iki pat viršutinio aukšto pasigrožėti atsiveriančiu miesto vaizdu; Pikaso muziejų Marė rajono širdyje su ramiu mūro siena apjuostu sodu; Rodeno muziejų, įsikūrusį Les Invalides[4 - Les Invalides – pastatų kompleksas Paryžiuje, pastatytas Liudviko XIV laikais kaip karo veteranų ligoninė ir prieglauda. Dabar tai populiari turistų lankoma vieta, kurioje įsikūrę muziejai.] šešėlyje. Maklinėdavau po Luvrą, pradėdama nuo Egipto relikvijų, bet niekada taip ir nepasiekdavau Monos Lizos – traukdavau į Café Marly pailsinti maudžiančių kojų ir grožėtis pagrindinį įėjimą saugančia stiklo piramide.
Mėgstamiausios mano vietelės buvo toliau nuo žmonių išmintų takų. Mėgdavau pasprukti iš universiteto teritorijos Sansjė rajone ir gerti mėtų arbatą mozaikos plytelėmis išklotame Paryžiaus mečetės kiemelyje ar pavasarį neštis užkandžių į Arènes de Lutèce[5 - Arènes de Lutèce – pirmajame mūsų eros amžiuje pastatytas amfiteatras, dabar – viešasis parkas.]. Per langus tarp pamokų laiką užmušinėdavau mažyčiuose kino teatruose Mokyklos gatvėje, kur peržiūrėjau nesuskaičiuojamą galybę puikiausių nespalvotų Holivudo filmų.
Bet visai kaip Ruano laikais mane slėgė tai, kad bendravau daugiausia su tokiais pat atvykėliais kaip aš pati, kitais mokytojais universitete arba britais ir amerikiečiais, kuriuos sutikdavau baruose. Leisdavome ilgus vakarus lygindami savo užrašus apie patirtus nuotykius, ir nors tai buvo be galo smagu, troškau kažko daugiau. Svajonėse pyniau viltis susidraugauti su savo mokiniais, bet karčiai nusivyliau patyrusi, kad dauguma jų gyvena su tėvais ir vos pasibaigus paskaitoms sėdę į RER[6 - RER (pranc. Réseau Express Régional) – požeminių greitųjų traukinių tinklas, jungiantis Paryžių ir jo priemiesčius.] traukinius važiuoja namo į tolimuosius priemiesčius.
Dauguma mano didžiausių troškimų lenkė mane iš tolo: gyvenau greta prancūzų, bet ne tarp jų. Stebėjau prancūzišką gyvenimą, bet niekada iš tikrųjų jo negyvenau. Visada buvau per plauką nuo savo svajonių išsipildymo. Ir vis dėlto kartais šis mažas žingsnelis atrodė neįveikiamas.
Už nugaros palikusi savo antrąją paryžietišką žiemą – apmaudo kupiną šaltą metą su įprastais streikais, kurie į pabaigą visai nutraukė pamokas – ėmiau nerimauti ir dėl savo ateities Prancūzijoje. Gali būti, kad sutartis su universitetu nebebus pratęsta, bet galiausiai ne to ir norėjau. Niekada nedirbsiu mokytojos darbo – tai tebuvo patogiai pasitaikiusi priemonė pasiekti savo tikslą – prancūziškąjį gyvenimą. Teks skubiai susirasti kitą pragyvenimo šaltinį, pastovesnį, kuriuo galėčiau pasikliauti ilgoje kelionėje. Atsitiktinai susitikusi savo draugės draugę, amerikiečių teisininkų kontoros jaunesniąją administratorę, gavau atsakymą, kurio ieškojau – turiu baigti dvikalbius sekretorių kursus. Nesunkiai galėjai gauti asistentės darbą, jei anglų kalba yra tavo gimtoji ir puikiai moki prancūzų. Štai jums ir tobulas darbas petite anglaise.
Mano planas turėjo šiokį tokį trūkumą – vieninteliai kursai, suteikiantys dėmesio vertą diplomą, buvo dėstomi Anglijoje. Prancūzai turi grakštų posakį, tiksliai apibūdinantį padėtį, kurioje atsidūriau: devoir reculer pour mieux sauter. Teks griežiant dantimis žengti porą žingsnių atgal, kad galėčiau padaryti didelį šuolį į priekį. Nors ir būgštavau, neturėjau kito pasirinkimo – teks keliems mėnesiams grįžti į Angliją, kol vėl galėsiu šokti į savo paryžietiškąjį gyvenimą.
Kaskart pagalvojusi apie išvažiavimą iš Paryžiaus pajusdavau viduje didžiulį baimės rezginį. Klaidžiodama po vaisių ir daržovių turgų Rišar Lenuaro bulvare, grumdoma minios ir saugodama kojas nuo parduotuvių vežimėlių, be kurių joks paryžietis, regis, nepajėgtų išsiversti, ratukų, jaučiau, kaip gniaužia gerklę. Pati viena Majestic Bastille kino teatre žiūrėdama filmą „Visi ieško katino“[7 - Chacun cherche son Chat – 1996 m. romantinė prancūzų komedija, režisierius ir scenarijaus autorius Cédric Klapisch.] lyg užkerėta spoksojau, kaip numylėtoje kaimynystėje klostosi įvykiai: mano raudonai balta savitarnos skalbykla, mėgstamiausia kavinė, muzikos įrašų parduotuvė, kurioje rinkdavau skrajutes į naktinius klubus. Pradėjus bėgti titrams publika puolė ploti – šio reiškinio niekur kitur nesu mačiusi, tik Prancūzijoje – ir prietemoje mano akys paplūdo ašaromis. Dabar Anglija man atrodė nyki ir dvimatė, palyginti su sodriu ir gruoblėtu gyvenimu Paryžiuje, kuriame žongliruojant ne savo gimtąja kalba kas žingsnis manęs laukė po iššūkį, kur kiekviena įveikta kliūtis reiškė mažytę asmeninę pergalę.
Tuo metu jau buvau susidraugavusi su Sara – kita universiteto lectrice. Ta škotė mergina turėjo kupetą tamsių garbanų ir polinkį į meilės nuotykius su nepažįstamaisiais – toks jos elgesys mane žavėjo, bet kėlė ir pasibjaurėjimą. Jis tikrai nepadėjo griauti giliai įsišaknijusio prancūzų požiūrio į petite anglaises ir jų palaidą moralę, tačiau būtų neteisinga manyti, kad Sara vienintelė atsakinga už šio mito palaikymą, ypač turint omenyje škotišką jos kilmę – juk iš esmės ji buvo petite ecossaise[8 - Ecossaise (pranc.) – škotė.].
Vieną kovo vakarą, likus dviem ar trims mėnesiams iki man gresiančio išvykimo, mudvi sėdėjome sukryžiavusios kojas ant vienintelės mano bute lovos, kuri atliko ir sofos paskirtį. Kaip paprastai, kambarys pirmajame aukšte su popieriniais langais buvo tarsi apsiaustyje: pro kreivai įstatytas duris traukė ledinis skersvėjis, o prie šviesoforo sustojusiems motoroleriams su nupjautais išmetamaisiais vamzdžiais birbinant variklius, triukšmas kartais būdavo toks garsus, kad atrodydavo, lyg sėdėtume lauke, ant šaligatvio. Pigiam Bordeaux prislopinus pojūčius mes buvome abejingos aplinkos nepatogumams ir visą dėmesį sutelkėme į šūsnį laiškų, kuriuos Sara buvo ištraukusi iš odinio portfelio ir paskleidusi ant dygsniuotos antklodės.
Prieš kelias savaites ji buvo įdėjusi asmeninį skelbimą anglų ir prancūzų kalbomis leidžiamame žurnale, klasifikuotų skelbimų skiltyje: „Jeune fille anglaise ouverte cherche amis français“, – tokia buvo žinutė. Sarą užplūdo kalnas entuziastingų atsakymų, pradedant pasiūlymais, nepadoriausiais iš nepadoriausių, ir baigiant nuoširdžiais vyrų laiškais apie tai, kad jie norį tik patobulinti savo anglų kalbą. Mudvi tingiai žiūrinėjome atsakymus, kuriuos Sara buvo atidėjusi į antraeilį sąrašą su mintimi, kad neketina leistis į artimesnius santykius. Tegul ji ir plačių pažiūrų, bet net prie geriausių norų nebūtų galėjusi visų aprėpti.
– Sunku patikėti, kad atsakė šitiek žmonių, – tariau su nuostaba. – Tavo ėjimas tikrai pasiteisino…
– Visiškai, – atsakė Sara ir įsipylė dar taurę vyno. – Ypač dėl to, kad visi šeši, su kuriais iki šiol buvau susitikusi, vaišino mane vakariene.
Bijojau net pagalvoti, ko už vakarienę tikisi vaikinas, atsiliepiantis į pažinčių skelbimus. Nors tuo metu po ašaromis pasibaigusio trumpo meilės romano su anglu vaikinu, taip pat atvykėliu, pati buvau vieniša, negalėjau įsivaizduoti, kad einu į aklą pasimatymą. Visas šis „verslas“, mano akimis žvelgiant, buvo kažkoks nesveikas, ir džiaugiausi galėdama likti nešališka stebėtoja, viską išgyventi per Sarą.
Ir vis dėlto vienas laiškas iš „B sąrašo“ užkabino mano dėmesį. Kas tiksliai jame buvo parašyta, aš jau senų seniausiai pamiršau, bet iš kitų jis išsiskyrė žaismingu tonu ir tobulai atseikėta doze ironijos. Autorius pasivargino iškarpyti iš žurnalų juokingų paveikslėlių, kuriais iliustravo savo žodžius: virš glaudėmis apsitempusio vyriškio su ūsais, mūvinčio baltas kojines ir įsispyrusio į gumines šlepetes, ranka buvo užrašyta: „Renkuosi įprastą apavą.“
– Kaip prancūzas, šis vaikinas atrodo gana šmaikštus, – pareiškiau mojuodama laišku Sarai po nosimi ir svarstydama, kodėl šis kandidatas neatsidūrė „A sąraše“. Tarp mano pageidaujamų bruožų humoro jausmas neabejotinai užėmė aukštą vietą. – Tik pažvelk, jis mėgsta vaikščioti į klubus, klausytis elektroninės muzikos, dirba žurnale… Galėtų būti visai smagu su juo susipažinti…
– Tai duokš man telefoną, – burbtelėjo vos šyptelėjusi Sara. – Ką gali nuveikti tuoj, niekad nesakyk rytoj, ką?
– Ne, palauk! Taip negalima! – užprotestavau aš, staiga susigėdusi. – Ką, po galais, jam pasakysime?
Bet jau buvo per vėlu. Pasičiupusi telefoną Sara rinko numerį.
Mudvi sėdėjome prie apvalaus stalelio, siurbčiojome bière blanche iš visai nemoteriškų bokalų ir buvome giliai įnikusios į pokalbį, kai pasirodė jis. Tarp mūsų juoko priepuolių Sara nuo vyno besipinančiu liežuviu kažkaip sugebėjo įtikinti suglumusį vaikiną iš sąrašo „B“, kad jis turi susitikti su mumis vienoje iš mano mėgstamiausių vietų. Pasiūlėme, jei nori, atsivesti draugą ar draugę – tai buvo pabrėžtinai ne pasimatymas. Aš niekaip negalėjau atsistebėti, kad Café Charbon ir daugelio kitų Paryžiaus vietų padavėjos, regis, pakluso vienam stiliui: buvo liesos, bet tvirtos, be jokių pastangų darė visiems įspūdį ir šiek tiek niekino savo irzlią, bohemišką clientèle. Bare, kurio vidus buvo išdažytas tiksliu nikotino atspalviu, o gal kadaise buvo baltas, tik sugėrė tūkstančių cigarečių dūmus, dėl aukštų lubų akustika buvo tokia, kad triukšmingi pokalbiai aplink mus virto neįkyriu fonu.
Mano draugužės povyza pasikeitė, akys grobuoniškai prisimerkė ir aš atsisukau pasižiūrėti, ką ji bus išvydusi. Mėlynakis berniukas per dideliu vilnoniu paltu buvo ką tik įėjęs pro sunkias švaistines duris ir kažko dairėsi. Atitiko aprašymą – tai ir buvo mūsų svečias. Laibas, trumpais rusvais plaukais. Tarpduryje jis stabtelėjo, atsisagstė paltą, po kuriuo vilkėjo gerai prigludusį juodą megztinį su vaivorykšte, ir pirma man šovusi mintis buvo – ar tik jis ne gėjus?
Sugavusi jo žvilgsnį Sara pamojo. Ponas iš sąrašo „B“, atrodė, lengviau atsipūtė mus pamatęs. Galbūt jį, kaip ir mane, kamavo baimė vienam einant į sausakimšą barą.
– Bonsoir les filles, – pasisveikino ir numetė savo paltą ant kėdės atlošo. – Žinau, sakėte, kad galiu atsivesti draugą, bet aš dar visai neseniai Paryžiuje – persikrausčiau čia ieškotis darbo – ir nedaug turiu pažįstamų. Todėl, deja, jums teks tenkintis vien mano draugija. – Mudvi su Sara trumpam atsistojome, kėdėmis sučirpindamos mozaikos plytelėmis grįstas grindis, ir jis privaloma tvarka pakštelėjo mums į skruostus.
– O jūs tikrai gerai kalbate angliškai, – droviai pastebėjau. – Kur kas geriau nei bet kuris iš mano studentų, be to, labai britiškai…
– Ak, taip, San Diege baigiau magistro studijas, – paaiškino jis ir įsitaisė kėdėje priešais mane. – Ten turėjau labai daug draugų anglų, kurie, kaip ir aš, daugiausia buvo pagal mainų programas atvažiavę studentai. Todėl ir neužsikrėčiau amerikietišku akcentu. – Aš nusišypsojau iš to, kaip juokingai jis parinko žodžius – amerikietiškas akcentas nuskambėjo lyg kokia liga.
– Galiu kirsti lažybų, kad turėjote ir anglę merginą, – spėdama šovė Sara, palinkusi šiek tiek arčiau prie jo ir švelniai palietusi ranką. Negalėjau atsistebėti, kokia tiesmuka ji kartais gali būti, bet kad ir nenoromis, turėjau pripažinti: ir man buvo smalsu išgirsti, ką jis į tai atsakys.
– Na… ne visai. Buvo viena mergina, bet ji iš Velso, – paaiškino jis ir vos vyptelėjo, lyg norėdamas parodyti, kad prisiminimai vis dar gelia.
Vakarui bėgant man vis labiau ir labiau patiko mūsų svečias. Jis buvo santūriai žavus ir turėjo taiklų humoro jausmą, kuris prancūzams retai būdingas. Nuo tų tamsiaplaukių tipų ant akių krintančiais plaukais, kurie mane paprastai traukdavo, vaikinas išoriškai labai skyrėsi, nes buvo šviesiaplaukis ir pablyškęs. Neigti buvo beprasmiška – jis mane sužavėjo, nors ir mačiau, kad Sara ne mažiau susidomėjusi. Juo daugiau kalbėjome, juo labiau tikėjausi, kad jis, paniekinęs jos entuziazmą, pasirinks mane.
– Keli mano draugai penktadienio vakare groja „Rex“ klube, – tarė jis paprastai, kai Sara kavinės gale laukė eilėje prie tualeto, kurį tiksliau būtų buvę pavadinti tupykla. – Gal norėtumėt kartu? – Man buvo smalsu, ar neatsitiktinai jis pasirinko laiką kviesti ir ar mandagus „norėtumėt“ šiuo atveju reiškia daugiskaitą, ar vienaskaitą.
– Mielai ten nueičiau, – atsakiau lupinėdama nagais savo alaus butelio etiketę. – Man labai patinka „Rex“ klubas. Bet nesu tikra, ar Sara ten jaučiasi it žuvis vandeny… – Iš tiesų tai nė neketinau apie tai užsiminti Sarai. Nesunkiai atleidau sau šią mažutę išdavystę – nusprendžiau, kad būtų pernelyg žiauru palikti jai vaikiną, taip pasmerkiant jį tapti dar vienu kryželiu jos sąraše, nes jaučiau – jis tikriausiai ypatingas egzempliorius.
Net prabėgus daugeliui metų ponas Varlius sutrinka, kai pasakoju istoriją apie mūsų pažintį. Jis taip niekada ir nesugebėjo pateikti patenkinamo paaiškinimo, kodėl tada apskritai atsiliepė į žinutę žurnale. Tikriausiai nieko keista, kad jo įvykių versija gerokai sutrumpinta:
– Na, – sako jis kiek suirzęs, – mes susipažinome bare.
Mudu su ponu Varliumi apsigyvenome kartu, kai mano tarnybos laikas Sorbonne Nouvelle universitete pagaliau baigėsi. Šiek tiek nenoromis palikau savo deux pièces butuką Rue de la Roquette gatvėje ir persikrausčiau į jo chambre de bonne, kelios minutės kelio nuo Liuksemburgo sodų. Tai buvo padaryta grynai pragmatiškais sumetimais, bet mudu jautėmės beprotiškai laimingi savo mažyčiame kokonėlyje ir aš retai kada skųsdavausi dėl nuolaidžių grindų, pavojingai kybančių elektros laidų ar to, kad turėdavau apsiginkluoti sunkiu viduramžius primenančiu raktu ir lediniais plytelėmis klotais laiptais šlepsėti į kito aukšto laiptinėje esantį tualetą.
Tą vasarą liejau prakaitą už neperšaunamo stiklo valiutos keitykloje ir kaupiau pinigus savo mokslams Anglijoje, o ponas Varlius ieškojosi darbo. Pavakariais eidavome pavalgyti į pigiausius bistrot, kokius tik pavykdavo rasti, arba Odéon kino teatre žiūrėdavome filmus, nes darbe galėdavau nusipirkti bilietų su nuolaida. Laisvadieniais kartu lankydavome mano pamėgtas vieteles. Susikibę už rankų maklinėdavome po Biut Šomono parką, kartą prisipirkę žaliųjų métro bilietėlių išsirengėme į Monparnaso kapines aplankyti Seržo Gensburo[9 - Seržas Gensburas (pranc. Serge Gainsbourg) – žymus prancūzų kompozitorius ir dainininkas.] kapo, klaidžiodavome art nouveau stiliaus pasažais šalia Didžiųjų bulvarų ar akmenimis grįstais skersgatviais ant Monmartro kalvos. Mūsų pokalbius pertraukdavo jaukios tylos pauzės – mus siejęs ryšys, regis, peržengė visus kalbos kliuvinius ir kultūrų skirtumus. Kai žvelgdavau į jo akis, – chameleoniškas, jos būdavo melsvos, žalios arba pilkos, priklausomai nuo besikeičiančios aplinkos, – atrodydavo, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti. Mudu tobulai tikome vienas kitam.
Su mano draugais ponas Varlius elgėsi nepaprastai šauniai. Laisvai įsitraukdavo į žodžių žaismą ar juokelius mano gimtąja kalba – būdavau labai patenkinta ir draugai nepraleisdavo to pro ausis. Tačiau darydavo ir žavių klaidelių, keletą jų perėmiau ir pati. Mudu sukūrėme savo slaptą kalbą, pagardintą franglais žodžiais ir gausiai knibždančią tyčinių riebių gramatikos klaidų. „Aš tokia pagiriuota“, – aimanuodavau po sunkios nakties. „Man net plaukus gelia“,– švelniai tyčiodavosi ponas Varlius iš mano, jo žodžiais tariant, pragaištingo angliško rengimosi stiliaus, erzindavo mane, kad išėjusi pasilinksminti geriu gerokai daugiau nei bet kuri prancūzaitė, bet labai taktiškai nutylėdavo, netriuškindamas mano pasitikėjimo, ir netaisydavo, kai kalbėdama prancūziškai supainiodavau gimines.
Aš taip pat susipažinau su jo draugais. Tingiai valgydavome namie ruoštą maistą su porele, kurią jis pažinojo nuo vaikystės – į sostinę juos atviliojo noras dirbti čia, bet gyvenimą mieste jie laikė neišvengiama blogybe ir savo ramybės oazę primenančius namus pasirinko mieguistame 15-tajame arrondissement. Mūsų vardai visada būdavo įtraukiami į klubo svečių sąrašą, kai tik kuriame iš jų dar nuo studijų metų Grenoblyje pažįstamas diskotekų vedėjas rengdavo pasirodymą. Kur tik ėjome, visur mane sutikdavo išskėstomis rankomis, girdavo mano prancūzų kalbą ir priimdavo kaip saviškę.
Pagaliau atradau tą nesugaunamą elementą, kurio taip trūko mano paryžietiškai patirčiai. Pamažu atsikračiau ilgai slėgusio jausmo, kad esu pašalaitė, stebinti paryžiečius iš tolo, tarsi pro stiklo sieną, ir negaliu paliesti to, ko taip geidžiu. Nors ponas Varlius ir pats nebuvo paryžietis, tačiau paėmė mane už rankos ir be jokių pastangų įsivedė vidun.
Grėsmingai artėjanti kelionė į Angliją jau nebebaugino manęs, nes dabar turėjau ne tik kur, bet ir pas ką grįžti. Tuo metu, kurį juokaudama vadindavau tremtimi, mudu ilgus vakarus leisime aistringai kalbėdamiesi telefonu prancūziškai. Atvažiuosiu savaitgaliais ir per atostogas. Dabar mane su Paryžiumi siejo tvirti saitai. O po tų kelių mėnesių, kai grįšiu, jau galėsiu visa galva pasinerti į savo naująjį gyvenimą. Gavusi naują darbą ir turėdama pašonėje poną Varlių, padėsiu savo prancūziškojo gyvenimo pamatus.
Jau nebebuvau tiesiog kažkokia petite anglais. Priklausiau jam.
TREČIAS SKYRIUS
Aidai
Vienas iš geriausių dalykų buržua stiliaus bute Simono Bolivaro alėjoje, kuriame mudu su ponu Varliumi praėjus septyneriems metams gyvenome su vos metukų dukrele Buožgalvėle, buvo krautuvėlė pirmame namo aukšte. „Les Intondables“ – kirpykla ne be humoro jausmo. Žaismingas pavadinimas, kuris galėjo reikšti bet ką, pradedant „neapkerpamieji“, „neapskutamieji“ ar net „nenušienaujamieji“, priklausomai nuo to, kaip pageidausite išversti veiksmažodį „tondre“, davė toną visai riešuto dydžio įstaigėlei su plakatu ant durų, reklamuojančiu kitas to paties ženklo kirpyklas Paryžiuje, Uagadugu ir Žif prie Ivetės (prancūziškas Bonjor Regio, nedidelio pajūrio miestelio Vakarų Sasekse, atitikmuo), ir neįmantrių psichodelinių piešinių sūkuriais ant sienų.
Jis lyg diena ir naktis skyrėsi nuo aštuntajame arrondissement įsikūrusių salonų išpūstomis kainomis, kuriuose per keturiasdešimt perkopusios pasipūtėlės Parisiennes rinkdavosi pasipuikuoti savo dizainerių kurtomis rankinėmis, kol dosnių arbatpinigių besigviešianti uniformuotų dažytojų, stilistų ir galvos masažuotojų armija sukdavosi aplinkui it pulkai grifų, tenkindama kiekvieną jų užgaidą. Dizainerių kurtais drabužiais apsikarsčiusios į penktą dešimtį persiritusios ponios su šuneliais, aprengtais Chanel paltukais, mūsų rajone pasirodydavo itin retai. Būtent todėl jis man taip patiko.
Les Intondables dar turėjo muzikinį automatą, prigrūstą mano mėgstamiausios muzikos – naujos ir senos. Stabtelėjusi blausiai apšviestoje fojė ištrinti reklaminiais laiškais užkimštos savo elektroninio pašto dėžutės, nustebdavau prisiminusi kiekvieną jau klasika tapusio grupės „New Order“ albumo žodį ar iš pirmųjų akordų pažinusi „Smells like Teen Spirit“. Jei grodavo man nežinomą dainą, turėdavau tramdyti norą kyštelėti galvą pro salono duris ir pasiteirauti. Tos draugingos mergaitės, kokia buvau kadaise, lipte lipdavusios prie diskotekų vedėjų naktiniuose klubuose, ilgai raginti nebūtų reikėję. Bet toji moteris, kuria tapau, tokiam lengvabūdiškumui neturėjo laiko – reikėjo lėkti čia pas vaikų auklę, čia į darbą ir atgal, iš kelio išsukant tik į prekybos centrą, kad nepasirodytų per maža. Buvau dirbanti motina, kurios gyvenimas ėjo tiksliai pagal nematomo metronomo tiksėjimą. Bijojau išsimušti iš vėžių, jei nukrypčiau nuo įprasto kurso.
Vieną birželio pabaigos šeštadienio rytą ponas Varlius, Buožgalvėlė ir aš praėjome pro saloną pakeliui namo bejėgiškai nuleidę rankas – ieškodami buto buvome patyrę eilinį nusivylimą. Žygio pradžioje turėjome didelių vilčių – nekilnojamojo turto agentūros tinklalapyje įdėtose nuotraukose buvo matyti natūralaus medžio grindys, veikiantys židiniai, o agentas telefonu pabrėžė, kad butas yra nuostabioje vietoje, su vaizdu į mairie du 19ième ir Biut Šomono parką. Tačiau kai atsivėrus paradinėms durims išvydome buvusius tarnų kambarius – vieną prie kito, be jokio jungiančio koridoriaus, be to, sužinojome, kad nėra centrinio šildymo, mūsų entuziazmas ėmė blėsti, o galiausiai ir visai išdulkėjo, kai vonios kambaryje tikro tualeto vietoje atradome sanibroyeur, kuris nuleidus vandenį kėlė kurtinantį triukšmą. Tiesa, pavojingu kampu išsilenkęs pro miegamojo langą galėjai akies krašteliu užkabinti parko pakraštėlį ir šiferiu dengtą rotušės stogą, bet tai buvo menka paguoda, turint galvoje visus buto trūkumus.
Kai pasiekėme namus, ponas Varlius palaikė atidaręs sunkias medines duris, kol akmeniniais laipteliais užnešiau Buožgalvėlės vežimėlį į blausiai apšviestą, apskurusį fojė. Teko pripažinti, kad praėjusių amžių sandūroje iš smiltainio statyto Osmano[10 - Georger-Eugène Haussmann (1809–1891) – architektas, 1852–1870 metais Napoleono III užsakymu vykdęs Paryžiaus miesto renovaciją. Ji tęsėsi ir po 1870 metais įvykusio Antrosios imperijos žlugimo.] laikų namo penktajame aukšte esančiam mūsų butukui konkurentų rasti sunku. Kambariai buvo gerai išplanuoti, grindis dengė ąžuolinės lentos, židiniai – iš marmuro, o sienos storos, todėl su kaimynais susitikdavome, bet retai kada juos girdėdavome. Balkonas – per visą aukštą, o didžiuliai iki pat grindų langai žvelgė į pietų pusę, todėl kambariai buvo sklidini saulės šviesos. Vienintelė bėda, kad šis butukas nepriklausė mums, ir net jei šeimininkus būtume įtikinę jį parduoti, tai toli gražu ne mūsų kišenei.
Troškimas turėti savo būstą mane tiesiog apsėdo nuo tos akimirkos, kai pilkšvai mėlynose dukros tėvo akyse šmėstelėjo mintis apie Buožgalvėlę. Ponas Varlius buvo sutrikęs ir nesuprato, kodėl man taip maga įsigyti nekilnojamojo turto: prancūzai, priešingai nei anglai, iki keturiasdešimties nė nesusimąstydami gyvena nuomojamuose namuose. Bet būstų kainoms ėmus kilti aukštyn svaiginančia spirale, aš vis labiau rūpinausi bijodama, kad galime nesuspėti į traukinį.
– Niekaip negaliu patikėti, kad kas nors ryžtųsi mokėti šitokius pinigus už butą su išliaupsintuoju „Portaloo“[11 - Portaloo – kanalizacijos nuotėkų rinkimo aparatas, įrengiamas pastate, neturinčiame bendros kanalizacijos sistemos.], – bambėjau aš, rausdamasi raktų. – Jeigu tokiems žmonėms kaip mes kainos rinkoje yra per aukštos, kas, po galais, gali sau leisti ką nors šiame mieste įpirkti?
Dar nespėjau įsivažiuoti į man taip būdingus ilgus išvedžiojimus, kai su niekuo nesupainiojami gitaros akordai privertė užsičiaupti. Išlaisvinusi Buožgalvėlę iš vežimėlio apsaugos įrenginių pažvelgiau į poną Varlių, kuris atidžiai tyrinėjo bendrą pašto dėžutę su užrašu „courrier volumineux“. Iš šypsenos jo lūpose supratau, kad ir jis atpažino dainą „Bigmouth Strikes Again“, atliekamą grupės „The Smiths“. Nors mudu skyrė Lamanšo sąsiauris, bet paauglystėje abu su ponu Varliumi svaigome klausydamiesi labai panašios muzikos.
Vos pastatyta ant plytelėmis išklotų grindų, Buožgalvėlė ėmė mojuoti trumpomis putliomis rankutėmis, ir aš susimąsčiau, ar tik mūsų darnus muzikos skonis nebus įrašytas į jos DNR. Nė akimirkos nesudvejojęs ponas Varlius prisidėjo prie jos, rodydamas pavyzdį ir drąsindamas judinti kojas taip, kad norėtum prasmegti skradžiai žemę iš gėdos, pamatęs savo dėdę kažką panašaus raitant per tavo vestuves. Pati niekada nebuvau gera šokėja, ypač blaivi, bet ponas Varlius turėjo neabejotiną talentą. Jo repertuaras platus – nuo roboto šokio iki Džono Travoltos suktukų filme „Šeštadienio nakties karštinė“[12 - Orig. „Saturday Night Fever“.]. Didžiai juokingai siūbuodamas klubais ir it lasą sukdamas įsivaizduojamą mikrofoną jis ragino Buožgalvėlę: „Danse! Pivote! Oui, comme ça!“
Kvatojau taip, kad ašaros ritosi skruostais, ir vis dėlto pirmoji pastebėjau ant dukters nusileidusį šešėlį. Garsi muzika ir kilimu dengtos grindys, kurios girgždėdavo nuo kiekvieno žingsnio, mus išdavė. Pamatęs pasikeitusią mano veido išraišką ir delnais ant burnos tramdomą juoką, ponas Varlius sustingo judesyje. Tik Buožgalvėlė ir toliau tęsė savo šokį, visiškai abejinga aplinkai, kai rimto veido nepažįstamasis – pusamžis vyriškis giliai raukšlių išvagota kakta ir niūriai žemyn nusvirusiais lūpų kampučiais – iš tolo aplenkdamas mūsų šeimyną nuėjo link durų.
Kai tik paradinės durys sunkiai trinktelėjo ir užsidarė, mudu su ponu Varliumi pratrūkome juokais taip tampydamiesi, kad prancūzai pavadintų tai fou rire.
– Ar matei jo veidą? – krykščiau aš, pagaliau suėmusi save į rankas. – Tai neįkainojama!
– Tavo išraiška taip pat buvo geras paveikslėlis! – Ponas Varlius paėmė Buožgalvėlę ant rankų ir užsisodino ant pečių. – Ar pastebėjai, kaip iš tolo aplenkė mus eidamas pro šalį?
– Atrodė persigandęs, kad priėjęs arčiau gali užsikrėsti linksmumu! Dievulėliau, beveik apsisisiojau iš juoko…
Visa laimė, kad iš tikrųjų taip neatsitiko – už tai turėjau būti dėkinga Prancūzijai ir jos po gimdymo skiriamoms nemokamoms fizioterapijos procedūroms.
Kai sulipome į liftą, ponas Varlius pažvelgė į mane linksmomis kibirkštėlėmis žaižaruojančiomis akimis ir priminė man vieną iš priežasčių, kodėl juo susižavėjau – mums buvo taip paprasta juoktis iš tų pačių dalykų.
Septyneri metai pralėkė nuo tos dienos, kai susipažinome. Susituokę nebuvome, todėl mitas apie polinkį į neištikimybę po septynerių santuokos metų mums netiko, bet per tą laiką žemė po kojomis sudrebėjo – iš pradžių beveik nepastebimai, tačiau vėliau ėmė rastis vos įžiūrimų įtrūkimų, ir jie vis platėjo. Tausojau tokias akimirkas kaip šiandien, nors pastaruoju metu jos vis rečiau bepasitaikydavo, glaudžiau jas prie savęs, puoselėjau prisiminimus apie gerus laikus vildamasi, kad jų užteks mums likti kartu.
– Ar ketini artimiausiu laiku atlaisvinti vonią? – Aš akimirkai pasidėjau plastmasinį maitinimo šaukštą, kurį laikiau rankoje, bandydama išgirsti kokį nors garsą, sklindantį iš mūsų mažyčio vonios kambarėlio. Tačiau atsako nebuvo – jokio energingo taškymosi, kuris paprastai lydėdavo pono Varliaus darbo dienos ryto ritualą, tik garsiai burzgė ventiliatorius, traukdamas iš belangės patalpos drėgną, garais persunktą orą. Susimąsčiusi pažvelgiau į koše išterliotą Buožgalvėlės skruostą ir atsidusau. Atrodė, kad ponas Varlius ir vėl bus užmigęs vonioje. Pirmadienio rytą, dviem dienoms praslinkus po įvykio su šokiais, mes ir vėl buvome kasdienybės vergai.
– Vargšas tėtukas labai pavargęs, – paaiškinau Buožgalvėlei negalėdama apsispręsti, ar turėčiau susierzinti, ar pajusti gailestį, ir tuoj pat prisidengiau delnu žiovulį.
Vienas iš nenumatytų privalumų turėti mažą vaiką buvo tas, kad galėjau į valias kalbėtis su savimi ir sakyti daranti tai dėl dukters – tegul girdi anglų kalbą. Buožgalvėlės žodynas kol kas buvo gana ribotas – keli gyvūnus pamėgdžiojantys garsai ir dviskiemeniai žodžiai, tokie kaip „mama“, „tėtė“, „katė“ – todėl mūsų bendravimo net pasitelkęs lakiausią fantaziją negalėjai pavadinti pokalbiu. Ir vis tiek išsiugdžiau įprotį būdama su ja komentuoti viską, kas vyksta aplinkui, ir tuose pasakojimuose dėl nesuprantamų priežasčių pati save minėdavau trečiuoju asmeniu.
– Ir mamytė ne per geriausiai jaučiasi, – pridūriau bandydama išsikrapštyti mieguistumą iš akių kampučių. Buvo sunki naktelė. Ponas Varlius susijaudinęs kuitė patalus, retkarčiais išrėždavo kokią nesuprantamą frazę – aiškiai sapnavo darbą. Žinojau tai, nes jo prislėgto ir nuolankaus tono su niekuo nebūtum supainiojęs – tegul ir trečią valandą nakties, bet tai, ką girdėjau, neabejotinai buvo įsivaizduojamas pokalbis telefonu su viršininku.
Buožgalvėlė nubaudė mane už tai, kad neatsakingai leidau sau nukreipti dėmesį, ir čiupusi šaukštą grakščiu puslankiu sviedė košės kąsnį. Šis nusileido ant violetinės sofos ir išsitaškė į šalis, o mažoji sukikeno išvydusi išsigandusį mano veidą. Skubiai perbraukiau prijuostės kampu per tirštą baltą dėmę, vogčiomis gurkštelėjau iš puodelio savo jau drungnos café au lait ir čiupau grėsmingai nutaikytą šaukštą jai iš rankutės. Jei noriu bent apytikriai laiku spėti į darbą, mudvi po dešimties minučių turime būti pavalgiusios, apsirengusios ir keliauti pro duris. Tikimybė, kad tai pavyks, buvo nedidelė: Buožgalvėlė vis dar vilkėjo pižamą ir jei mano uoslė neklydo, jos vystyklas prašėsi pakeičiamas. Aš po chalatu dar buvau nuoga.
Pro arkinį langą iš kairės, kurio pavydėdavo visi mūsų svečiai, prieš mane driekėsi šiltu medaus atspalviu nuauksinti Paryžiaus stogai. Šviesa atsispindėjo nuo metalinių kaminų miško, ryškios lyg Lego šalies Bobūro spalvos žaižaravo pilkšvoje skalūno ir akmens jūroje, o tolėliau išdidžiai į dangų stiebėsi Dievo Motinos katedros smailės, pūpsojo Panteono kupolas – iš šios vietos žvelgiant, santykinai arti vienas kito. Monparnaso bokštas, paprastai tolimiausias iš žymiųjų orientyrų, laikinai buvo dingęs iš regėjimo lauko, uždengtas ankstyvo ryto smogo.
Bet didingasis vaizdas – dėl kurio iš karto įsimylėjau mūsų butą, kai ieškojome erdvesnės gyvenamosios vietos man pilve nešiojant avokado dydžio Buožgalvėlę – tą rytą neužkabino dėmesio. Žvelgiau nieko nematydama, tik bandydama nuspėti orą ir nutarti, kaip mums apsirengus.
Vandens gurgėjimas žemyn nutekamąja anga reiškė, kad ponas Varlius baigė maudynes – žinoma, jis tuoj pat pasirodė tarpduryje savo nedidelį kūną susivyniojęs į rankšluostį. Veidas atrodė perkreiptas ir pavargęs, žandikauliai stipriai sukąsti. Man buvo skaudu matyti, kaip jis paseno per kelis pastaruosius metus – ilgas valandas leidžiant prie darbo stalo raudonis buvo palikęs jo skruostus. Berniokas it Eifelio bokšto lempos žibančiomis akimis, kurį pamilau, niekada nepraleisdavo progos pasijuokti. O vyras, su kuriuo gyvenau, tebuvo pilkas ir blankus savo paties šešėlis. Kartu gyvenome, miegojome vienoje lovoje, ir vis dėlto kiekvienas buvome įkalintas savos rutinos – tarp mudviejų vėrėsi gili praraja. Žvelgdama pro langą pono Varliaus buvimą ar nebuvimą laikiau savaime suprantamu dalyku, nė nebeįsiklausydama į savo jausmus. Mums teliko mūsų pačių aidas.
– Tėte, tėte! – vos išvydusi jį riktelėjo Buožgalvėlė ir iškėlusi rankas reikalavo būti tuoj pat išlaisvinta iš savo aukštos vaikiškos kėdutės. Eidamas pro šalį ponas Varlius stabtelėjo prie jos ir pakštelėjo į kaktą, uoliai vengdamas sutikti mano žvilgsnį.
– Finis ton petit-déjeuner, ma puce, – tarė atgaliu smiliumi švelniai nubraukdamas trupinį košės nuo viršutinės dukros lūpytės.
– Na, primink man, kas šiandien tavęs laukia? – pasistengiau ištarti ramiai. Gerai, kad ponas Varlius negalėjo matyti mano veido, nes atrodė, kad ne balintą kavą gerčiau, o čiulpčiau citriną. Bet nebuvo jokio reikalo slėpti kartėlio – jis jau buvo nuėjęs į miegamąjį.
– Une nouvelle présentation… paskutinė parengiamojo maketo versija… Londone. – Pasigirdo maunamų kelnių šnarėjimas ir dezodoranto šnypštelėjimas. – Nežinau, kada grįšiu. Pristatymas prasidės vėlyvą popietę, todėl gali būti, kad parsirasiu paskutiniu Eurostar traukiniu.
Tuo metu ponas Varlius jau beveik tobulai kalbėjo angliškai, jei nekreiptume dėmesio į vieną kitą ne vietoje pridėtą prielinksnį. Per aštuonerius gyvenimo su petite anglaise metus ir dirbant su tarptautiniais klientais klaidos, kurios man atrodė tokios žavingos, kai susipažinome, visai išnyko.
Kramčiau lūpą rydama piktus žodžius, kurie lyg tulžis kilo stemple į viršų: „Ir vėl grįši vėlai? – norėjau tarti. – Bet mes visai tavęs nebematome!“ Dažniausiai ponas Varlius grįždavo namo Buožgalvėlei jau seniai užmigus, o aš būdavau spėjusi pavalgyti, pažiūrėti filmą ir įsitaisiusi lovoje skaitydavau knygą. Susitepdavo sau sumuštinį ir pats vienas užmigdavo ant sofos, apšviestas blykčiojančio televizoriaus šviesos. Pametėme skaičių, kiek filmų jis pramiegojo, ir beveik kiekvieną kartą būdavau kviečiama užpildyti spragų – kaip tikra baigiamųjų scenų pasakojimo ekspertė. Rytais jis vėl išeidavo Buožgalvėlei dar miegant arba, kaip šįryt, lindėdavo vonioje kaupdamas jėgas, kad prisiverstų eiti į darbą, o aš sukdavausi lyg voverė rate, ruošdamasi pati ir rengdama kūdikį.
Sunkiausiomis dienomis už vonios durų girdėdavau nerimą keliančius kosčiojimus, ženklus, bylojančius, kad nuo įtampos jam tampo skrandį.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/catherine-sanderson/ma-oji-angl-pary-iuje/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
notes
1
Autorės vartojamos prancūziškos frazės paaiškintos knygos gale (čia ir toliau – vert. past.).
2
City of Light (angl.); La Ville-Lumière (pranc.).
3
Gros Horloge – lankytina vieta Ruane, Renesanso laikų bokštas su laikrodžiu.
4
Les Invalides – pastatų kompleksas Paryžiuje, pastatytas Liudviko XIV laikais kaip karo veteranų ligoninė ir prieglauda. Dabar tai populiari turistų lankoma vieta, kurioje įsikūrę muziejai.
5
Arènes de Lutèce – pirmajame mūsų eros amžiuje pastatytas amfiteatras, dabar – viešasis parkas.
6
RER (pranc. Réseau Express Régional) – požeminių greitųjų traukinių tinklas, jungiantis Paryžių ir jo priemiesčius.
7
Chacun cherche son Chat – 1996 m. romantinė prancūzų komedija, režisierius ir scenarijaus autorius Cédric Klapisch.
8
Ecossaise (pranc.) – škotė.
9
Seržas Gensburas (pranc. Serge Gainsbourg) – žymus prancūzų kompozitorius ir dainininkas.
10
Georger-Eugène Haussmann (1809–1891) – architektas, 1852–1870 metais Napoleono III užsakymu vykdęs Paryžiaus miesto renovaciją. Ji tęsėsi ir po 1870 metais įvykusio Antrosios imperijos žlugimo.
11
Portaloo – kanalizacijos nuotėkų rinkimo aparatas, įrengiamas pastate, neturinčiame bendros kanalizacijos sistemos.
12
Orig. „Saturday Night Fever“.
Catherine Sanderson
Jautrus ir šmaikštus romanas apie užsienietės gyvenimą svetimoje šalyje. Pagrindinė romano veikėja Katerina, daugiau gyvenanti virtualiame pasaulyje nei realiame, supina abi šias gyvenimo linijas į vieną. Romane subtiliai atskleistas kasdienybės grožis ir virtualios pažinties pasekmės.
Catherine Sanderson
Mažoji anglė Paryžiuje
Skiriu ponui Varliui ir Buožgalvėlei
Prologas
Staiga pabundu po trijų ar keturių valandų alkoholyje įmirkusio miego. Praėjusios nakties įvykiai susilieja, pamažu išryškindami labai aiškų gėdingą vaizdą, ir aš pajuntu, kad negaliu nė krustelėti – esu paralyžiuota kaltės jausmo.
Buožgalvėlė, mūsų dukrelė, dainuoja. Vos girdimas gailus murmėjimas „ma-ma-ma-ma-ma-ma…“ sklinda koridoriumi iš jos miegamojo į mūsiškį. Nesulaukęs atsako jis vis garsės ir darysis atkaklesnis, o stiprumas pakils staigiu crescendo. Kažkuriam teks atsikėlus nueiti ir parsinešti jos šiltą miegu kvepiantį kūnelį į mūsų lovą. Šią užduotį pasimėgaudama atlikčiau bet kurią kitą dieną.
Mano aimana ir protestą skelbianti ranka, kuria užsidengiu veidą, saugodamasi nuo kambarin pro medines žaliuzes besiskverbiančios šviesos, sulaukė geidžiamos reakcijos. Lova girgžteli, kai ponas Varlius pasikelia iš jos ir nė žodžio netaręs nukiūtina link Buožgalvėlės kambario. Jo tyla slepia daugiasluoksnį pasmerkimą. Kad iki paryčių negrįžau namo. Kad parėjau tokia įkaušusi, jog niekaip negalėjau rakto įtaikyti į spyną. Kad aiškiai nebūsiu tinkamos būsenos vilkti save į darbą.
Girdžiu sugrįžtančius žingsnius ir po kelių akimirkų nekantrūs piršteliai jau plėšia mano ranką nuo veido, o pora pilkšvai mėlynų akių klausiamai žiūri į mane.
– Maman?
Motiniškos meilės banga užplūsta mane, bet aš kovoju su savimi, kad nečiupčiau dukrelės į glėbį, nepasislėpčiau priglaudusi veido prie jos sprandelio traukdama į save pienu atsiduodantį, tyrą kvapą.
– Mamytei baisiai, baisiai skauda galvą, – silpnai numykiu ir pasisukusi ant šono paslepiu savo iš gėdos degantį veidą vėsioje pagalvėje.
Bet jokio skausmo nejaučiu, bent jau fiziškai. Esu paprasčiausiai apimta siaubo, paklaikusi nuo minties apie tai, kokią suirutę ketinu sukelti mūsų mažytėje šeimoje. Nusigandusi, kad tai, ką sau mintiju, galima kažkaip įskaityti mano veide: tarsi iš skaisčiai raudonų raidžių, šviežiai išdegintų kaktoje.
Ir vis dėlto, nepaisant visko, kiekviena mano kūno ląstelė jau vibruoja aukštesniu dažniu. Jaučiu, kaip venomis pulsuoja kraujas, o rankų plaukeliai net pasistiebę. Mano baimė – baimė nerti stačia galva į nežinomybę – persmelkta svaigaus pakylėjimo. Niekada gyvenime nesijaučiau tokia kalta ir taip svaigulingai gyvybinga.
Guliu nekrustelėdama, kol ponas Varlius pasipiktinęs vaikšto po butą, nepasijudinu padėti net išgirdusi, kaip jis rengia Buožgalvėlę, rengiasi pats, paskui į jos dubenėlį beria sausų pusryčių.
Laukujės durys dar nespėja užsitrenkti jiems išėjus, o aš jau nenustygstu iš noro įsijungti kompiuterį. Nuo žodžių raizgalynės sukasi galva ir nekantrauju juos išlieti savo virtualiam dienoraščiui, kol dar švieži, ryškūs, nepasenę.
PIRMAS SKYRIUS
Pirmieji žingsniai
Tą dieną, kai internete susikūriau anoniminį dienoraštį, slapyvardis petite anglaise savaime šovė man į galvą ir atrodė toks tinkamas, toks natūralus, kad jokio kito nė nesvarsčiau.
Jei paklaustumėte bet kurios anglės merginos, kada nors gyvenusios Prancūzijoje, neabejoju – ji jums prisipažintų bent kartą kitą buvusi pavadinta petite anglaise. Šiame kreipinyje daug paslėptos prasmės: meilumo gaidelė leidžia suprasti, kad anglaise – šis tas daugiau nei „anglė“, greičiau meili anglė, o užuomina į gundymą teikia jam ir seksualumo, ir prisideda prie paplitusios nuostatos, kad anglės merginos lengvai suviliojamos.
Bet man visada atrodė žavus kitas tokio kreipinio prasmės klodas: šie du žodžiai grakščiai apibendrina mano įsivaizduotą svajonių gyvenimą. Petite anglaise: prancūzaite virtusi anglė mergina, kurios angliškasis gyvenimo variantas perteiktas prancūzišku stiliumi.
Kurdama slapyvardį leidau sau nubraukti artikelį la, kuris pagal taisykles priklausytų būti rašomas prieš posakį, taigi Petite tapo mano vardu, o Anglaise – pavarde. Dar keli spragtelėjimai užgaidai patenkinti, ir štai – mano naujasis alter ego užgimė.
Visai nesunku suprasti, kodėl šis pseudonimas taip lengvai man ėmė ir prilipo. Bet užbėgdama už akių pabandysiu paaiškinti, iš kur pirmiausia atsirado taip giliai įsišaknijęs troškimas tapti petite anglaise. Kas galėjo priversti merginą, nė burnoje neturėjusią tikro croissant[1 - Autorės vartojamos prancūziškos frazės paaiškintos knygos gale (čia ir toliau – vert. past.).], aukštyn kojomis apversti visą savo gyvenimą? Merginą, kuriai retą vasarą atostogauti tekdavo kur nors už Didžiosios Britanijos krantų, o šeimos šaknys tvirtai išsikerojusios Jorkšyro grafystėje? Kas privertė mane susižavėti mintimi stačia galva nerti į svetimą kalbą ir kultūrą? Ir savo tikslu paversti būtent Prancūziją?
Gimus Buožgalvėlei praleidau bemiegę naktį gimdymo palatoje, įdėmiai žvelgdama į juodas kūdikiškas akis ir bandydama susitaikyti su nenuginčijamu faktu, kad į mane žiūri tikras žmogus, o ne mažytė pono Varliaus, mano ar mudviejų abiejų kopija. Nuo pat gimimo ji atrodė žinanti, ko nori, ir aš suvokiau, kad negalėsiu nė įsivaizduoti jos pasirinktų gyvenimo kelių. Bet jei pakankamai atidžiai stebėsiu besiskleidžiantį mažylės gyvenimą, galbūt pavyks pamatyti kelrodžius ženklus, iš kurių suprasiu, kuo ar kokia ji taps. Nes kai pažvelgiu atgal ir pasikapstau savo pačios praeityje ieškodama užuominų, kurias galiu suprasti tik dabar, žiūrėdama iš perspektyvos, išlenda daug įtaką dariusių faktų. Reikšmingos akimirkos, trumpi jausenos prisiminimai, sudėliojus vieną po kito atvestų mane būtent ten, kur šiandieną esu: iš prancūzų kalbos pamokų į Prancūziją, Paryžių, kur ir tapau Petite Anglaise.
Nuolat besikartojanti vaikystės fantazija ilgai buvo vienas iš mano būdų pabėgti. Kai mūsų automobilis riedėdavo greitkeliu, aš, įsitaisiusi sėdynėje už tėčio ir ankštame tarpe nepatogiai surietusi kojas, nuo važiavimo bloguojančiu skrandžiu, užmerkusi akis regėdavau vaizdus. Užsidengusi ausis, kad negirdėčiau greta ant užpakalinės automobilio sėdynės besipešančių jaunesniųjų sesučių, įsivaizduodavau, kaip bėgu. Regėdavau save skuodžiančią kviečių laukais, kertančią žmonių sodus, šokančią per akmenines sienas ir upokšnius.
Atrodė, lyg būčiau norėjusi kažkur pabėgti, tik tada dar nežinojau kur. Savo svajose aš bėgdavau lygiagrečiai su mūsų automobiliu. Tačiau bėgdama neturėdavau tikslo.
Praėjus kelioms dienoms po dvyliktojo gimtadienio, vilkėdama tamsiai mėlyną pradinės Mil Maunto mergaičių mokyklos uniformą, kurios nailoninis kelius siekiantis sijonas net spragėjo įsielektrinęs, vilčių kupina įsitaisiau palėpėje įrengtame kabinete. Daugelio kartų graffiti išmargintas medinis suolas buvo neįprastai pasviręs, todėl turėjau labai atsargiai pasidėti parkerį, kad šis nenuriedėtų ant grindų. Klasėje pasirodžiusi ponia Barklei ant lentos užrašė savo vardą – kai išvydau aiškiai angliškos kilmės pavardę, mano entuziazmas akimirksniu išblėso. Bonjour tout le monde! – gyvai pasisveikino ji, ir šitaip prasidėjo pirmoji mano gyvenime prancūzų kalbos pamoka. Atsiverčiau sutepliotą vadovėlį, kuriam lemta būti mano vedliu dar daugelį metų, pasitaisiau ant nosies neklusnius akinius ir kibau į pirmąjį puslapį.
Prancūzija. Štai kur link reikia sukti savo lekiančias kojas, štai už ko kabinti savo svajas: tokia kerinti, egzotiška, taip kankinamai arti. Ir visai nesvarbu, kad mokykloje prancūzų kalbos pamokos tebuvo viso labo nesibaigiantys dialogų kartojimai ir veiksmažodžių asmenavimas. Ir nesvarbu, kad niekada nesu nė ragavusi croissant, o mano kojos Prancūzijos žemės nepalies dar septynerius kankinančius metus. Sėdėdama mokyklos kalbų kabinete numeriu pažymėtoje kabinoje, gremėzdiškoms ausinėms blokuojant visus angliškus garsus, užsimerkiau ir apsimečiau, kad iš tiesų esu tenai. Taip troškau suvalgyti tuos du šimtus gramų pâtè, kurio man buvo liepta nupirkti bakalėjoje, ir pasiteiravus praeivio – būtinai pagyvenusio vyriškio su berete – kelio, aplankyti bažnyčią arba miesto rotušę.
Ecoutez, puis répétez! – pasigirsdavo balsas traškančiame įraše prieš kiekvieną užduotį. Klausykite, paskui svajokite! – būtų skambėję taikliau. Aš beviltiškai ir nepaaiškinamai įsimylėjau prancūzų kalbą, o kartu ir visą Prancūziją. Net ir dabar nesugebėčiau pasakyti kodėl.
Ir tik vasarą prieš savo aštuonioliktąjį gimtadienį pagaliau Jorko geležinkelio stotyje sėdau į autobusą, vežantį į Hitrou oro uostą, iš kurio turėjau išskristi į Prancūziją. Pamojusi nerimaujančiai mamai kelis kartus giliai įkvėpiau, kad nuraminčiau pilve pašėlusiai sparneliais plazdenančius drugelius. Negalėjau patikėti, kad štai aš iš tikrųjų skrendu. Virpančiais pirštais atsisegusi krepšį dvidešimtąjį kartą pasitikrinau, ar vietoje pasas su jame įkištais bilietais, kuriuos pirkau už pinigus, gautus šeštadieniais nešiojant arbatą su grietinėle stipriai išsikvepinusioms senoms ponioms. Metų metus karštai ginčijausi su tėvais kaskart, kai tik iškildavo aitrus klausimas dėl prancūzų mainų programos, ir piktinausi jų nenoru palengvinti mano dalią. Tačiau veltui – jie negalėjo išsižadėti savo būgštavimų namuose priimti svetimšalį. Bet dabar – pagaliau – buvau pakankamai suaugusi pati spręsti savo gyvenimo klausimus. Ši kelionė į Lioną turėjo būti mano krikštas.
Ištisas dvi savaites gyvensiu pas Florenciją ir jos tėvus. Miegosiu lovoje su prancūziškais patalais. Prie jų stalo valgysiu prancūziškus patiekalus, šluostysiu lėkštę gabalėliu traškios prancūziškos baguette – visai kaip garsaus prancūzų rašytojo Panjolio, kurio knygas rydavau su pasigardžiavimu, herojai ar galybės subtitruotų filmų, kurių rasdavau vietos filmų nuomos krautuvėlėje, aktoriai. Kalbėsiu prancūziškai, ir tik prancūziškai, kasdien, visas dvi savaites. Aštuonis mėnesius rašiau ilgus, stropiai ir meistriškai gudrybių pripintus laiškus Florencijai, už kurios adreso klasėje besimėtančiame Cartable žurnale, susirašinėjimo draugų skiltyje, netyčia užkliuvo akis, vildamasi vieną dieną sulaukti kvietimo. Į mano laiškus Florencija visada atsakydavo prancūziškai. Kaip ir aš, ji kraustėsi iš proto dėl grupės The Cure, o nuotraukoje, kurią iš jos gavau, rusvas akis buvo riebiai apsivedusi tamsiu pieštuku, visai kaip Robertas Smitas. Duobutės jos skruostuose, strazdanėlėmis pabarstyta nosis ir paniurėliškas įvaizdis, kurį taip stengėsi palaikyti, atrodė keistai, bet žaviai. Ir štai pagaliau ją pamatysiu. Buvau pasiruošusi pamilti Florenciją ir tikrovėje.
Kai pagauta drovumo, kuris ankstyvoje paauglystėje man buvo tikra rykštė, išsivežiau lagaminą iš atvykimo salės, pripuolė darbinius šortus mūvinti mergina.
– Ket-rina! – sušuko ji. – C’est bien toi?
Aš linktelėjau lyg liežuvį prarijusi, gėrėdamasi prancūziška savo vardo skambesio reinkarnacija. Kaip gražiai jos lūpose skambėjo angliškoji „Katerina“!
Florencija buvo kur kas mažesnė, nei įsivaizdavau, o kai pasilenkė man prie skruosto įteikti pirmojo mano gyvenime prancūziško bise, jos plaukai stipriai atsidavė cigarečių dūmais. Jos akcentas buvo nė kiek nepanašus į tuos, kuriuos buvau girdėjusi per klausymosi pratybas mokykloje, todėl dar ilgą laiką meldžiau jos viską kelis kartus man iš lėto pakartoti. Slapčia vyliausi, kad ji išmokys mane vietinio autentiško slengo, kurį išgirdę mano mokytojai netektų amo, o klasės draugai sprogtų iš pavydo.
Sutikimo komanda, kurią su savimi į oro uostą atsitempė Florencija, papasakojo man viską, ką turėjau žinoti apie nutrūktgalvišką jos gyvenimo būdą. Komandą sudarė buvęs vaikinas ir du jaunesnieji broliai, tačiau jokia transporto priemonė į sąstatą neįėjo. Kiek sugebėjau suprasti, buvo ketinama važiuoti autobusu iki greta esančio miestelio pašto, kur dirbo vyresnėlis brolis. Jei jis būsiąs ten, pavešiąs mus, o jei ne – susistabdysime pakeleivingą automobilį ir juo nuvažiuosime iki jos miestelio. Florencijos tėvas, našlys, dirba vakarinę pamainą vietos dešrelių fabrike ir iki vakarienės namie nepasirodys.
Iškėlusios nykščius mudvi su Florencija stovėjome kelkraštyje, ant žolės, o berniokai, gerokai atsilikę, mindžikavo su mano gremėzdišku lagaminu – kad nenubaidytų mūsų sėkmės. Dėkui Dievui, dabar manęs nemato tėvai, – pamaniau ketindama keberiotis į nepažįstamo prancūzo automobilį, grasindamasi tapti nuolat linksniuojamu pavyzdžiu, perspėjimu būsimoms mainų programų dalyvių kartoms. Pamenat tą anglę? Na tą, kuri savo gyvenimą baigė sukapota į gabalėlius ir sukimšta į dešreles?
Tačiau jei koks pavojus ir buvo, tą akimirką tikrai nesukau sau galvos. Visomis juslėmis ryte rijau mane supančią aplinką: ne ta kelio puse dardančius automobilius su keistomis numerių lentelėmis, energiją, su kuria kalbėdami Florencijos broliai imdavo mojuoti rankomis, alkūnėmis ir net pečiais, svetimą jų kalbos melodiją ir tūkstančių mus supančiuose krūmynuose išsislapsčiusių cigales čirpsėjimą. Buvau tokia užsiėmusi, kad iš karto nė nepastebėjau, kai vienas automobilis pristabdė ir sustojo dulkėtame kelyje.
– Ket-rina, réveille-toi! – riktelėjo Florencija, paėmusi mane už rankos ir prikėlusi iš svajų. – Jis sustojo, turime eiti! – Ji numetė pusiau surūkytą cigaretę, meistrišku judesiu sutrynė guminiu sportbačio padu į dulkėtą grindinį ir pasilenkė prie praviro automobilio lango šnektelėti su vairuotoju. Po netrumpai trukusių derybų įkėlėme manąjį lagaminą į bagažinę, o pačios su vienu iš brolių sutūpėme ant užpakalinės sėdynės.
– Et les autres? – paklausiau kapota prancūzų kalba, rodydama į likusius draugus.
– Ak, dėl jų nesijaudink, – abejingai gūžtelėjo pečiais Florencija. – Jie patys ką nors susistabdys.
Automobilis nukūrė, o aš akimis siurbiau kiekvieną kelio ženklą, kiekvieną geltoną pašto dėžutę ir kiekvieną parduotuvės, pro kurią važiavome, vitriną. Jaučiausi tarsi patekusi į savo prancūzų kalbos sąsiuvinį. Viskas buvo taip svetima ir kitoniška, kaip ir troškau. Vis dėlto, nors viskas aplink ir alsavo nesupainiojamu prancūziškumu, dalelė manęs čia jautėsi kaip namuose. Norėjau džiūgaudama apkabinti save: aš iš tiesų tarpstu iš malonumo krisdama iš konteksto – visai kaip ir svajojau.
Po trejų metų, kai man bebaigiant antrąjį studijų kursą universitete „metai užsienyje“ tapo karščiausia pokalbių tema, niekada nevadinau jų šitaip. Man tai turėjo būti „metai Prancūzijoje“, o jiems baigiantis – keli mėnesiai Vokietijoje, dėl šventos ramybės atiduodant duoklę programos reikalavimams. Užpildžiau prašymo formą, pageidaudama dirbti anglų kalbos assistante, ir nesukau galvos, kuriame Prancūzijos krašte atsidursiu, nors Paryžiaus neminėjau. Mane, provincijos mergaitę, didmiesčio mastai ir sostinės gyvenimo įtampa baugino. Norėjau nuvažiuoti aplankyti, tikėjausi, kad galiausiai gyvenimo kelias ten mane nuves, bet dar nebuvau visiškai pasirengusi Šviesos miestui[2 - City of Light (angl.); La Ville-Lumière (pranc.).]. Gavau paskyrimą į lycée nykiame, neįkvepiančiame Ivtò prekybos mieste, asketiškame Normandijos regione, kur kelias valandas per savaitę turėjau „mokyti“ šnekamosios anglų kalbos grupeles abejingų džinsuotų paauglių. Bet darbas, kurio labiausiai nemėgau, buvo tik priemonė pasiekti tikrąjį tikslą. Man terūpėjo tik tai, kad ištisus devynis mėnesius praleisiu Prancūzijoje.
Mano namais tapo mažytis kambarėlis pastogėje, netoliese esančiame Ruane – jį nuomojausi iš mokytojos ir pianinų derintojo jos vyro, kurį retai tematydavau. Pirmas savaites ir mėnesius daugiausia laiką leidau su kitomis anglėmis assistants prirūkytose kavinukėse – sėdėdavome sugrubusiomis rankomis apgniaužusios garuojančio karšto šokolado puodelius, sielvartaudavome dėl paliktų vaikinų ir pamėgdžiodavome juokingai iškraipytą savo mokinių, o retkarčiais ir jų mokytojų, anglų kalbą. Patirtis toli gražu neatitiko to, ką įsivaizdavau – užuot visa galva pasinėrusi į vietos kalbą ir kultūrą, čia aš visą dieną kalbėdavau savo gimtąja kalba su mokiniais, o baigusi darbą smūksodavau su būreliu anglaises bičiulių.
Vieną rudens šeštadienį mudvi su Klera, mano drauge angle, atsargiai vaikštinėjome miestelio centro pėsčiųjų gatvelėmis, bijodamos paslysti ant klastingai šlapiais vario spalvos lapais pridengtų grindinio akmenų. Stabtelėjusios prie gatvės prekeivio vežimėlio šalia Gros Horloge[3 - Gros Horloge – lankytina vieta Ruane, Renesanso laikų bokštas su laikrodžiu.]nusipirkome garuojančių šokoladu perteptų blynelių, kurių riebalai sunkėsi pro plonytį vyniojamąjį popierių. Tik spėjau atsikąsti pirmąjį kąsnį, kai Klera sąmoksliškai man kumštelėjo ir parodė į aukštą bernioką, kuris kartu su keliais žemesniais draugais artinosi prie mūsų, vesdamasis už pasaitėlio didžiulį vilkšunį.
– Pameni tą anglų kalbos mokytoją, kuris praėjusią savaitę pasikvietė mane vakarienės su savo šeima? – paklausė ji ir baigė kramtyti kąsnį blynelio. – Čia jo sūnus Janas, ana štai ten. Neblogai atrodo, tiesa?
Pakėlusi akis išvydau liesą vaikiną – aiškiai studentą – išsišovusiais skruostikauliais, romėniška nosimi ir niūriai tamsiais paakiais po melsvai žaliomis akimis. Vilkėjo ilgą tamsiai pilką paltą, kuris dar labiau pabrėžė jo ūgį. Paltą buvo užsitempęs ant šviesių džinsų ir pull camioneur – megztinio su užtrauktuku. Tais metais, lyg privaloma tvarka, taip rengėsi visi prancūzai vyrai. Staiga susigriebiau ir ėmiau melsti, kad tik nebūčiau šokoladu išsiterliojusi lūpų. Janas ne šiaip išvaizdus vaikinas – jis buvo tikras gražuolis. Aukštas, tamsiaplaukis, melancholišku žvilgsniu, o visų svarbiausia, labai prancūziškas. Tą akies mirksnį trukusią sekundę pamaniau, kad jeigu Janas manęs panorėtų, mano namie paliktas vaikinas iš universiteto – iš akių ir iš širdies – taptų istorija. Nes prieš pat nosį stypsojo subjektas, dėl kurio vertėtų persikūnyti į prancūzaitę – toks geidžiamas bilietas į prancūzišką gyvenimą.
Kelias kitas savaites dažnai matydavau Janą su Klera ir kitomis assistantes, tapdavau neapsakomai drovi jam esant šalia, juo toliau, juo labiau svaigau dėl jo. Ar tik iš didelio troškimo man taip atrodė, ar iš tiesų jis nuolat išskirdavo mane iš kitų – kad ir kaip taikinį savo pokštams, o gal tai reiškė, kad ir aš kritau jam į akį? Mūsų kelionė į Paryžių su Klera, Janu ir šutve jo draugų pagaliau buvo puiki proga tai išsiaiškinti. Ir tą akimirką, kai Ruano stotyje mums įsėdus į traukinį jis įsliuogė į vietą šalia manosios, supratau – mano instinktai nemelavo.
Mudu bučiavomės prieblandoje, ant plytelėmis klotų grindų draugų bute, tarp snaudžiančių, miegmaišiuose susisupusių ir mumijas primenančių bičiulių. Aš jaučiausi pakylėta. Prancūzas vaikinas, toks seksualus ir egzotiškas – mano. Žavėjausi išraiškingu jo veidu, kai kalbėdavo savo gimtąja kalba, ekspresyviai gališkai gūžčiodamas, – kiekvienas smulkučių pečių kryptelėjimas atrodė toks iškalbingas. Žavėjausi, kaip paprastai sugeba per kelias sekundes paruošti maisto – sumetęs produktus patiekdavo nuostabiausią namie ruoštą vinaigrette. Sulig kiekvienu bučiniu ir kiekviena vakariene jo tėvų namuose aš vis artėjau prie savo tikslo – susisukti sau jaukų lizdelį Prancūzijoje, paversti ją savo namais.
Kai pirmą kartą pasilikau nakčiai, sumetėme negudrų pasiteisinimą: užsitęsusi vakarienė pas draugus, komendanto valanda mano nuomojamuose namuose. Apkvailinti nieko nepavyko, bet Jano tėvai priėmė žaidimo taisykles. Kitą rytą į virtuvę kavos sliūkinau palei sieną iš gėdos nudelbusi akis į žemę, užsimetusi tik pasiskolintus marškinėlius, kurie, Jano tikinimu, atrodė kuo padoriausiai, nors jaučiausi visai atvirkščiai. Jano tėvas sėdėjo savo mėgstamiausioje kėdėje ir apsimetė skaitąs Libération, bet iš to, kaip sušlamėjo laikraštis man praėjus, supratau, kad mano nejaukumas buvo pastebėtas.
– Alors, c’était comment hier soir? – paklausė jis, žibindamas akimis viršum laikraščio. Mano skruostai suliepsnojo. Kaip praėjo mūsų vakaras? Nejaugi jis iš tiesų tardo mane apie savo sūnaus gebėjimus lovoje? Esu tikra, kad net liūdnai savo palaidumu garsėjančioje Prancūzijoje tai nėra įprastas tėvų klausimas? – Le dîner, je veux dire, bien sûr, – pridūrė jis, lyg norėdamas parodyti, kad jei nusprendžiau kitaip, tai tik mano pačios klaida. Bet paskersavusi į Janą ir išvydusi jo kvailą šypseną supratau, kad tėvo potekstė neatsitiktinė.
– Turėjau labai malonų soirée, ačiū, – atsakiau vis dar neatitraukdama akių nuo Jano. Kažkas jo žvilgsnyje mane padrąsino, privertė akimirkai pamiršti drovumą. – Esu įsitikinusi, kad laiką kuo puikiausiai praleidome visi, – pridūriau ir pamėginau išlaužti dviprasmišką šypseną.
Jano tėvas šnirpštelėjo slopindamas juoką.
– O ji pagauli, tavoji petite anglaise, – tarė tarsi pats sau, tačiau prielankiu balsu.
Grožėjausi savo naujojo vardo skambesiu ir nuo to laiko išdidžiai lyg medalį jį nešiojau.
Kai praėjus metams gavau paskyrimą į Sorbonne Nouvelle – varganą tikrojo Sorbonos universiteto giminaitį, įsikūrusį septintojo dešimtmečio statybos abejotino žavesio pastate – pamaniau, kad tokia sėkmė neįtikėtina, beveik fatališka. Visą savo studijų universitete laiką man pavyko nesidairant į šalis šiaušti tiesia vaga pirmyn, link savo Šventojo Gralio – Prancūzijos – nestabtelint nė pagalvoti apie tikrą karjeros planą. Mokytojos darbas, įkritęs man tiesiai į glėbį, kai dar niekas iš mano kurso draugų darbo nė nebandė ieškoti, buvo puikus vengimo mechanizmas. Jo dėka aš ne tik atsidursiu Paryžiuje, bet ir turėsiu ištisus metus kitam ėjimui apmąstyti. O kai mano universitetui kitąmet nepavyko surasti nė vieno kandidato, kurį galėtų atsiųsti, – tokia padėtis juos ištiko pirmą kartą, – vienų metų sutartis su patogiu elastingumu buvo pratęsta iki dvejų metų.
Vieną ankstyvą rugsėjo rytą Eurolines kompanijos autobusas išleido mane neįmanomoje apsakyti automobilių aikštelėje, jeigu gerai pamenu, kažkur netoli La Furš stoties, į šiaurę nuo Kliši aikštės, nors tada miesto geografiją tik blankiai tenumaniau. Aš nedvejojau – užsimečiau kuprinę ant pečių ir nėriau į artimiausią métro stotį, kur įsikniaubiau į savo žemėlapį. Pirmiausia tai, kas svarbiausia – turiu susirasti, kur gyventi. Studentų bendrabutyje prie Denefe Rošro turėjau užsisakiusi kambarį savaitei, bet tiesiu taikymu patraukiau prie Amerikos bažnyčios Orsė krantinės gatvėje esančios skelbimų lentos, nukabinėtos ranka rašytų skelbimų apie studentams nuomojamus kambarius – man buvo pažadėta, kad ten tikrai išsirinksiu. Važiuodama link Almos tilto, vieną po kito keisdama požeminius traukinius, perkirtau miestą, tematydama vien savo atspindį jų languose, ir jutau, kaip iš nerimo smilkinyje tvinkčioja vena. Pasiekusi savo kelionės tikslą užsiropščiau betono laiptais į viršų, markstydamasi nuo akinamos dienos šviesos.
Pirmiausia išvydau viršum krantinę juosiančių gyvenamųjų namų ir biurų pastatų kylantį Eifelio bokštą, tarsi įpaišytą danguje. Buvau lygiai taip pat nustebinta kaip ir anuomet, kai pirmą kartą išvydau jį iš arti – Janas tada stovėjo šalia manęs, o aš jokiu būdu nesitikėjau, kad bokštas bus nudažytas rūdžių spalva. „Tai juk tik šlove apgaubtas elektros stulpas“, – tada pareiškiau apsimetusi, kad jis manęs nė kiek nesužavėjo, ir užsidirbau geraširdišką niuksą į šonkaulius. Bet šįkart, rausdamasi kišenėje žemėlapio ir nekantraudama susirasti sau lizdelį, jutau, kaip pamažu mane užkloja jaudulio banga. Štai, pagaliau! Nuo šiol Paryžius bus mano namai.
Pirmasis telefono numeris, kurį pastebėjau ir virpančiomis rankomis surinkau netoli esančioje telefono būdelėje, buvo moters, už kelių minučių kelio nuo čia ankštoje palėpėje nuomojančios chambre de bonne – kadaise buvusią tarnų patalpą paskutiniajame įspūdingo akmeninio pastato su sunkiomis dvivėrėmis durimis ir marmuru puoštu fojė aukšte. Iš kambario, į kurį galėjai patekti buvusiais tarnybiniais laiptais, atsivėrė vaizdas į Marso lauką, o tolumoje – tiesiai į patį šlovingąjį elektros stulpą. Bet mano entuziazmas akimirksniu išgaravo dėl dviejų priežasčių – bendro tualeto ir laiptų aikštelėje esančio dušo bei žinios, kad šeimininkė gyvena vienu aukštu žemiau, pernelyg arti, kad jausčiausi jaukiai, todėl nusiminusi grįžau prie taksofono bandyti kito varianto iš savo sąrašo.
Antroji vieta, kurią aplankiau – deux pièces vienuoliktame arrondissement netoli Bastilijos. Daugiabutis buvo iš tų pačių laikų kaip ir anas, pirma apžiūrėtas buržujiškas pastatas, tačiau tuo visi panašumai ir baigėsi. Šis rajonas aiškiai priklausė darbininkų klasei, todėl nebuvo jokių įmantrių ornamentų nei raižytų langų, o 104-ojo rue de la Roquette gatvės namo fasadas dažytas baltai ir be papuošimų. Bet vos įžengusi į vidų pajutau meilę iš pirmo žvilgsnio ir nieko nelaukdama moviau į artimiausią banką gryninti visų iki paskutinio savo kelionės čekių, kad galėčiau susimokėti užstatą ir baigti šį reikalą. Mano buto šeimininkė mažumėlę kėlė įtarimą – atrodė pribloškianti divorcée, elegantiška, bet susitaršiusi, tarsi ką tik išlipusi iš lovos ir užsimetusi dizainerio kurtus drabužius. Nebuvo jokios nuomos sutarties, o pinigus ji paaiškino man pasiimsianti grynais, užsukusi kiekvieno mėnesio pradžioje. Bet aš tikrai neketinau sukti sau galvos dėl šio neįprasto sandorio. Du kambariai, vonia ir virtuvė už tokią pat kainą kaip anoji palėpė netoli Eifelio bokšto, kurią apžiūrėjau anksčiau. Tiesiog per gerai, kad būtų galima atsisakyti.
Kai pagaliau stovėjau atsišliejusi į dabar jau savo laukujes duris ir susimąsčiusi žvalgiausi aplinkui, klausydamasi laiptais tolstančių šeimininkės žingsnių, šypsena beveik netilpo veide. Pirmasis mano gyvenime chez moi, ir jis – Paryžiuje. Drovi mokinukė, glaudžianti prie savęs mokyklinį sąsiuvinį, nerūpestinga aštuoniolikmetė, lakstanti it pašėlusi po Florencijos miestelį, svajingoji studentė su savo pirmuoju prancūzu amoureux – visos mano ankstesnės esybės dabar žvelgė man per petį, iš džiaugsmo trindamos rankas. Tai buvo visų mūsų svajonių išsipildymas. Teprasideda paryžietiškoji petite anglais epopėja.
ANTRAS SKYRIUS
Šviesos miestas
Rue de la Roquette buvo judri gatvė tiek dienos metu, tiek naktį, iš abiejų pusių juosiama mažyčių parduotuvėlių, barų ir restoranų, prasidedanti sausakimšais barais prie Bastilijos ir vedanti link ramaus Per Lašezo kapinių prieglobsčio, juo tolyn, juo labiau apšiurusi. Nors gyventi vienai man dar buvo naujiena, retai kada jausdavausi vieniša. Mano gyvenimas klostėsi lyg scenarijus pagal aplinkinio triukšmo muziką: gyvą praeivių klegesį gatvėje po mano langu, iš apačioje esančios muzikos įrašų parduotuvės sklindančią boso garsų vibraciją, girtus paryčiais namo kiūtinančių ūžautojų riksmus. Bet ne vien tik gatvės garsai skverbėsi į mano namus: kai naktį išjungdavau šviesas, miegamajame karaliaudavo klaikus fosforinis švytėjimas, kurį skleidė žalios neoninės reklamos virš netoliese įsikūrusios pharmacie, o svetainę nuspalvindavo blyški oranžinė netoliese mirksinčių šviesoforų šviesa.
Viduje viskas buvo kvintesenciškai paryžietiška: niša su elektrine dviejų kaitviečių virykle, įtaisyta virš mini baro dydžio šaldytuvėlio, atstojo virtuvę, du pagrindiniai kambariai – kaip kišenės, o vonia – tokia trumpa, kad maudydavausi susirietusi, keliais siekdama smakrą. Viename apmusijusiame miegamojo kampe pro šviesius žalsvais augalijos raštais margintus tapetus smelkėsi juodas puvėsis ir mano patalynė dažnai būdavo drėgna. Žiemos metu butas pasidarydavo visai nesvetingas: po kiaurai perpučiamais langais įtaisytų mažyčių radiatorių skleidžiama šiluma išeidavo į gatvę anksčiau, nei bent truputį pajusdavau viduje. Po Kalėdų atostogų grįžusi radau savo miegamojo langą taip storai apšarmojusį, kad jį nugramdyti prireikė visos amžinybės.
Tačiau visa tai man nerūpėjo. Dažniausiai laiką leidau ne namie, o pėsčiomis šukavau miestą, apsiginklavusi vien žemėlapiu ar kišeniniu gidu – vieniša petite anglais savo elegantiškame naujuosius namus atstojančiame mieste, lyg kempinė iki paskutinio lašo į save siurbianti aplink tvyrantį prancūziškumą, į kiekvieną aplinkos detalę žvelgianti tarsi į stebuklą. Traukiau į save tokius skirtingus Paryžiaus kvapus: iš kas keli šimtai metrų įsitaisiusių boulangeries sklindantį kepamos duonos aromatą, subrendusio ožkos sūrio dvoką, pranešantį apie už dešimties žingsnių esančią fromagerie, pro metalines groteles į gatvę besiveržiančius pragariškus métro kvapus, šlapimo tvaiką požeminiuose koridoriuose. Gyvenant iš menkų lėšų Paryžiaus skonis buvo panašus į kartų espresą, gurkšnojamą žiemą, prie kavinės radiatoriaus paslapčiom šildantis kojų pirštus, liežuvį surakinantį rūgštų pigų raudonąjį vyną ar burnoje tirpstančią sviestinę pain au chocolat.
Kaip assistante, turėjau specialų mokytojo pažymėjimą, su kuriuo galėjau nemokamai lankytis beveik visuose miesto muziejuose, todėl visus juos vieną po kito ir aplankiau: Pompidu – arba Bobūrą, kaip jį vadina tikri paryžiečiai, – kur eskalatoriais pakilau iki pat viršutinio aukšto pasigrožėti atsiveriančiu miesto vaizdu; Pikaso muziejų Marė rajono širdyje su ramiu mūro siena apjuostu sodu; Rodeno muziejų, įsikūrusį Les Invalides[4 - Les Invalides – pastatų kompleksas Paryžiuje, pastatytas Liudviko XIV laikais kaip karo veteranų ligoninė ir prieglauda. Dabar tai populiari turistų lankoma vieta, kurioje įsikūrę muziejai.] šešėlyje. Maklinėdavau po Luvrą, pradėdama nuo Egipto relikvijų, bet niekada taip ir nepasiekdavau Monos Lizos – traukdavau į Café Marly pailsinti maudžiančių kojų ir grožėtis pagrindinį įėjimą saugančia stiklo piramide.
Mėgstamiausios mano vietelės buvo toliau nuo žmonių išmintų takų. Mėgdavau pasprukti iš universiteto teritorijos Sansjė rajone ir gerti mėtų arbatą mozaikos plytelėmis išklotame Paryžiaus mečetės kiemelyje ar pavasarį neštis užkandžių į Arènes de Lutèce[5 - Arènes de Lutèce – pirmajame mūsų eros amžiuje pastatytas amfiteatras, dabar – viešasis parkas.]. Per langus tarp pamokų laiką užmušinėdavau mažyčiuose kino teatruose Mokyklos gatvėje, kur peržiūrėjau nesuskaičiuojamą galybę puikiausių nespalvotų Holivudo filmų.
Bet visai kaip Ruano laikais mane slėgė tai, kad bendravau daugiausia su tokiais pat atvykėliais kaip aš pati, kitais mokytojais universitete arba britais ir amerikiečiais, kuriuos sutikdavau baruose. Leisdavome ilgus vakarus lygindami savo užrašus apie patirtus nuotykius, ir nors tai buvo be galo smagu, troškau kažko daugiau. Svajonėse pyniau viltis susidraugauti su savo mokiniais, bet karčiai nusivyliau patyrusi, kad dauguma jų gyvena su tėvais ir vos pasibaigus paskaitoms sėdę į RER[6 - RER (pranc. Réseau Express Régional) – požeminių greitųjų traukinių tinklas, jungiantis Paryžių ir jo priemiesčius.] traukinius važiuoja namo į tolimuosius priemiesčius.
Dauguma mano didžiausių troškimų lenkė mane iš tolo: gyvenau greta prancūzų, bet ne tarp jų. Stebėjau prancūzišką gyvenimą, bet niekada iš tikrųjų jo negyvenau. Visada buvau per plauką nuo savo svajonių išsipildymo. Ir vis dėlto kartais šis mažas žingsnelis atrodė neįveikiamas.
Už nugaros palikusi savo antrąją paryžietišką žiemą – apmaudo kupiną šaltą metą su įprastais streikais, kurie į pabaigą visai nutraukė pamokas – ėmiau nerimauti ir dėl savo ateities Prancūzijoje. Gali būti, kad sutartis su universitetu nebebus pratęsta, bet galiausiai ne to ir norėjau. Niekada nedirbsiu mokytojos darbo – tai tebuvo patogiai pasitaikiusi priemonė pasiekti savo tikslą – prancūziškąjį gyvenimą. Teks skubiai susirasti kitą pragyvenimo šaltinį, pastovesnį, kuriuo galėčiau pasikliauti ilgoje kelionėje. Atsitiktinai susitikusi savo draugės draugę, amerikiečių teisininkų kontoros jaunesniąją administratorę, gavau atsakymą, kurio ieškojau – turiu baigti dvikalbius sekretorių kursus. Nesunkiai galėjai gauti asistentės darbą, jei anglų kalba yra tavo gimtoji ir puikiai moki prancūzų. Štai jums ir tobulas darbas petite anglaise.
Mano planas turėjo šiokį tokį trūkumą – vieninteliai kursai, suteikiantys dėmesio vertą diplomą, buvo dėstomi Anglijoje. Prancūzai turi grakštų posakį, tiksliai apibūdinantį padėtį, kurioje atsidūriau: devoir reculer pour mieux sauter. Teks griežiant dantimis žengti porą žingsnių atgal, kad galėčiau padaryti didelį šuolį į priekį. Nors ir būgštavau, neturėjau kito pasirinkimo – teks keliems mėnesiams grįžti į Angliją, kol vėl galėsiu šokti į savo paryžietiškąjį gyvenimą.
Kaskart pagalvojusi apie išvažiavimą iš Paryžiaus pajusdavau viduje didžiulį baimės rezginį. Klaidžiodama po vaisių ir daržovių turgų Rišar Lenuaro bulvare, grumdoma minios ir saugodama kojas nuo parduotuvių vežimėlių, be kurių joks paryžietis, regis, nepajėgtų išsiversti, ratukų, jaučiau, kaip gniaužia gerklę. Pati viena Majestic Bastille kino teatre žiūrėdama filmą „Visi ieško katino“[7 - Chacun cherche son Chat – 1996 m. romantinė prancūzų komedija, režisierius ir scenarijaus autorius Cédric Klapisch.] lyg užkerėta spoksojau, kaip numylėtoje kaimynystėje klostosi įvykiai: mano raudonai balta savitarnos skalbykla, mėgstamiausia kavinė, muzikos įrašų parduotuvė, kurioje rinkdavau skrajutes į naktinius klubus. Pradėjus bėgti titrams publika puolė ploti – šio reiškinio niekur kitur nesu mačiusi, tik Prancūzijoje – ir prietemoje mano akys paplūdo ašaromis. Dabar Anglija man atrodė nyki ir dvimatė, palyginti su sodriu ir gruoblėtu gyvenimu Paryžiuje, kuriame žongliruojant ne savo gimtąja kalba kas žingsnis manęs laukė po iššūkį, kur kiekviena įveikta kliūtis reiškė mažytę asmeninę pergalę.
Tuo metu jau buvau susidraugavusi su Sara – kita universiteto lectrice. Ta škotė mergina turėjo kupetą tamsių garbanų ir polinkį į meilės nuotykius su nepažįstamaisiais – toks jos elgesys mane žavėjo, bet kėlė ir pasibjaurėjimą. Jis tikrai nepadėjo griauti giliai įsišaknijusio prancūzų požiūrio į petite anglaises ir jų palaidą moralę, tačiau būtų neteisinga manyti, kad Sara vienintelė atsakinga už šio mito palaikymą, ypač turint omenyje škotišką jos kilmę – juk iš esmės ji buvo petite ecossaise[8 - Ecossaise (pranc.) – škotė.].
Vieną kovo vakarą, likus dviem ar trims mėnesiams iki man gresiančio išvykimo, mudvi sėdėjome sukryžiavusios kojas ant vienintelės mano bute lovos, kuri atliko ir sofos paskirtį. Kaip paprastai, kambarys pirmajame aukšte su popieriniais langais buvo tarsi apsiaustyje: pro kreivai įstatytas duris traukė ledinis skersvėjis, o prie šviesoforo sustojusiems motoroleriams su nupjautais išmetamaisiais vamzdžiais birbinant variklius, triukšmas kartais būdavo toks garsus, kad atrodydavo, lyg sėdėtume lauke, ant šaligatvio. Pigiam Bordeaux prislopinus pojūčius mes buvome abejingos aplinkos nepatogumams ir visą dėmesį sutelkėme į šūsnį laiškų, kuriuos Sara buvo ištraukusi iš odinio portfelio ir paskleidusi ant dygsniuotos antklodės.
Prieš kelias savaites ji buvo įdėjusi asmeninį skelbimą anglų ir prancūzų kalbomis leidžiamame žurnale, klasifikuotų skelbimų skiltyje: „Jeune fille anglaise ouverte cherche amis français“, – tokia buvo žinutė. Sarą užplūdo kalnas entuziastingų atsakymų, pradedant pasiūlymais, nepadoriausiais iš nepadoriausių, ir baigiant nuoširdžiais vyrų laiškais apie tai, kad jie norį tik patobulinti savo anglų kalbą. Mudvi tingiai žiūrinėjome atsakymus, kuriuos Sara buvo atidėjusi į antraeilį sąrašą su mintimi, kad neketina leistis į artimesnius santykius. Tegul ji ir plačių pažiūrų, bet net prie geriausių norų nebūtų galėjusi visų aprėpti.
– Sunku patikėti, kad atsakė šitiek žmonių, – tariau su nuostaba. – Tavo ėjimas tikrai pasiteisino…
– Visiškai, – atsakė Sara ir įsipylė dar taurę vyno. – Ypač dėl to, kad visi šeši, su kuriais iki šiol buvau susitikusi, vaišino mane vakariene.
Bijojau net pagalvoti, ko už vakarienę tikisi vaikinas, atsiliepiantis į pažinčių skelbimus. Nors tuo metu po ašaromis pasibaigusio trumpo meilės romano su anglu vaikinu, taip pat atvykėliu, pati buvau vieniša, negalėjau įsivaizduoti, kad einu į aklą pasimatymą. Visas šis „verslas“, mano akimis žvelgiant, buvo kažkoks nesveikas, ir džiaugiausi galėdama likti nešališka stebėtoja, viską išgyventi per Sarą.
Ir vis dėlto vienas laiškas iš „B sąrašo“ užkabino mano dėmesį. Kas tiksliai jame buvo parašyta, aš jau senų seniausiai pamiršau, bet iš kitų jis išsiskyrė žaismingu tonu ir tobulai atseikėta doze ironijos. Autorius pasivargino iškarpyti iš žurnalų juokingų paveikslėlių, kuriais iliustravo savo žodžius: virš glaudėmis apsitempusio vyriškio su ūsais, mūvinčio baltas kojines ir įsispyrusio į gumines šlepetes, ranka buvo užrašyta: „Renkuosi įprastą apavą.“
– Kaip prancūzas, šis vaikinas atrodo gana šmaikštus, – pareiškiau mojuodama laišku Sarai po nosimi ir svarstydama, kodėl šis kandidatas neatsidūrė „A sąraše“. Tarp mano pageidaujamų bruožų humoro jausmas neabejotinai užėmė aukštą vietą. – Tik pažvelk, jis mėgsta vaikščioti į klubus, klausytis elektroninės muzikos, dirba žurnale… Galėtų būti visai smagu su juo susipažinti…
– Tai duokš man telefoną, – burbtelėjo vos šyptelėjusi Sara. – Ką gali nuveikti tuoj, niekad nesakyk rytoj, ką?
– Ne, palauk! Taip negalima! – užprotestavau aš, staiga susigėdusi. – Ką, po galais, jam pasakysime?
Bet jau buvo per vėlu. Pasičiupusi telefoną Sara rinko numerį.
Mudvi sėdėjome prie apvalaus stalelio, siurbčiojome bière blanche iš visai nemoteriškų bokalų ir buvome giliai įnikusios į pokalbį, kai pasirodė jis. Tarp mūsų juoko priepuolių Sara nuo vyno besipinančiu liežuviu kažkaip sugebėjo įtikinti suglumusį vaikiną iš sąrašo „B“, kad jis turi susitikti su mumis vienoje iš mano mėgstamiausių vietų. Pasiūlėme, jei nori, atsivesti draugą ar draugę – tai buvo pabrėžtinai ne pasimatymas. Aš niekaip negalėjau atsistebėti, kad Café Charbon ir daugelio kitų Paryžiaus vietų padavėjos, regis, pakluso vienam stiliui: buvo liesos, bet tvirtos, be jokių pastangų darė visiems įspūdį ir šiek tiek niekino savo irzlią, bohemišką clientèle. Bare, kurio vidus buvo išdažytas tiksliu nikotino atspalviu, o gal kadaise buvo baltas, tik sugėrė tūkstančių cigarečių dūmus, dėl aukštų lubų akustika buvo tokia, kad triukšmingi pokalbiai aplink mus virto neįkyriu fonu.
Mano draugužės povyza pasikeitė, akys grobuoniškai prisimerkė ir aš atsisukau pasižiūrėti, ką ji bus išvydusi. Mėlynakis berniukas per dideliu vilnoniu paltu buvo ką tik įėjęs pro sunkias švaistines duris ir kažko dairėsi. Atitiko aprašymą – tai ir buvo mūsų svečias. Laibas, trumpais rusvais plaukais. Tarpduryje jis stabtelėjo, atsisagstė paltą, po kuriuo vilkėjo gerai prigludusį juodą megztinį su vaivorykšte, ir pirma man šovusi mintis buvo – ar tik jis ne gėjus?
Sugavusi jo žvilgsnį Sara pamojo. Ponas iš sąrašo „B“, atrodė, lengviau atsipūtė mus pamatęs. Galbūt jį, kaip ir mane, kamavo baimė vienam einant į sausakimšą barą.
– Bonsoir les filles, – pasisveikino ir numetė savo paltą ant kėdės atlošo. – Žinau, sakėte, kad galiu atsivesti draugą, bet aš dar visai neseniai Paryžiuje – persikrausčiau čia ieškotis darbo – ir nedaug turiu pažįstamų. Todėl, deja, jums teks tenkintis vien mano draugija. – Mudvi su Sara trumpam atsistojome, kėdėmis sučirpindamos mozaikos plytelėmis grįstas grindis, ir jis privaloma tvarka pakštelėjo mums į skruostus.
– O jūs tikrai gerai kalbate angliškai, – droviai pastebėjau. – Kur kas geriau nei bet kuris iš mano studentų, be to, labai britiškai…
– Ak, taip, San Diege baigiau magistro studijas, – paaiškino jis ir įsitaisė kėdėje priešais mane. – Ten turėjau labai daug draugų anglų, kurie, kaip ir aš, daugiausia buvo pagal mainų programas atvažiavę studentai. Todėl ir neužsikrėčiau amerikietišku akcentu. – Aš nusišypsojau iš to, kaip juokingai jis parinko žodžius – amerikietiškas akcentas nuskambėjo lyg kokia liga.
– Galiu kirsti lažybų, kad turėjote ir anglę merginą, – spėdama šovė Sara, palinkusi šiek tiek arčiau prie jo ir švelniai palietusi ranką. Negalėjau atsistebėti, kokia tiesmuka ji kartais gali būti, bet kad ir nenoromis, turėjau pripažinti: ir man buvo smalsu išgirsti, ką jis į tai atsakys.
– Na… ne visai. Buvo viena mergina, bet ji iš Velso, – paaiškino jis ir vos vyptelėjo, lyg norėdamas parodyti, kad prisiminimai vis dar gelia.
Vakarui bėgant man vis labiau ir labiau patiko mūsų svečias. Jis buvo santūriai žavus ir turėjo taiklų humoro jausmą, kuris prancūzams retai būdingas. Nuo tų tamsiaplaukių tipų ant akių krintančiais plaukais, kurie mane paprastai traukdavo, vaikinas išoriškai labai skyrėsi, nes buvo šviesiaplaukis ir pablyškęs. Neigti buvo beprasmiška – jis mane sužavėjo, nors ir mačiau, kad Sara ne mažiau susidomėjusi. Juo daugiau kalbėjome, juo labiau tikėjausi, kad jis, paniekinęs jos entuziazmą, pasirinks mane.
– Keli mano draugai penktadienio vakare groja „Rex“ klube, – tarė jis paprastai, kai Sara kavinės gale laukė eilėje prie tualeto, kurį tiksliau būtų buvę pavadinti tupykla. – Gal norėtumėt kartu? – Man buvo smalsu, ar neatsitiktinai jis pasirinko laiką kviesti ir ar mandagus „norėtumėt“ šiuo atveju reiškia daugiskaitą, ar vienaskaitą.
– Mielai ten nueičiau, – atsakiau lupinėdama nagais savo alaus butelio etiketę. – Man labai patinka „Rex“ klubas. Bet nesu tikra, ar Sara ten jaučiasi it žuvis vandeny… – Iš tiesų tai nė neketinau apie tai užsiminti Sarai. Nesunkiai atleidau sau šią mažutę išdavystę – nusprendžiau, kad būtų pernelyg žiauru palikti jai vaikiną, taip pasmerkiant jį tapti dar vienu kryželiu jos sąraše, nes jaučiau – jis tikriausiai ypatingas egzempliorius.
Net prabėgus daugeliui metų ponas Varlius sutrinka, kai pasakoju istoriją apie mūsų pažintį. Jis taip niekada ir nesugebėjo pateikti patenkinamo paaiškinimo, kodėl tada apskritai atsiliepė į žinutę žurnale. Tikriausiai nieko keista, kad jo įvykių versija gerokai sutrumpinta:
– Na, – sako jis kiek suirzęs, – mes susipažinome bare.
Mudu su ponu Varliumi apsigyvenome kartu, kai mano tarnybos laikas Sorbonne Nouvelle universitete pagaliau baigėsi. Šiek tiek nenoromis palikau savo deux pièces butuką Rue de la Roquette gatvėje ir persikrausčiau į jo chambre de bonne, kelios minutės kelio nuo Liuksemburgo sodų. Tai buvo padaryta grynai pragmatiškais sumetimais, bet mudu jautėmės beprotiškai laimingi savo mažyčiame kokonėlyje ir aš retai kada skųsdavausi dėl nuolaidžių grindų, pavojingai kybančių elektros laidų ar to, kad turėdavau apsiginkluoti sunkiu viduramžius primenančiu raktu ir lediniais plytelėmis klotais laiptais šlepsėti į kito aukšto laiptinėje esantį tualetą.
Tą vasarą liejau prakaitą už neperšaunamo stiklo valiutos keitykloje ir kaupiau pinigus savo mokslams Anglijoje, o ponas Varlius ieškojosi darbo. Pavakariais eidavome pavalgyti į pigiausius bistrot, kokius tik pavykdavo rasti, arba Odéon kino teatre žiūrėdavome filmus, nes darbe galėdavau nusipirkti bilietų su nuolaida. Laisvadieniais kartu lankydavome mano pamėgtas vieteles. Susikibę už rankų maklinėdavome po Biut Šomono parką, kartą prisipirkę žaliųjų métro bilietėlių išsirengėme į Monparnaso kapines aplankyti Seržo Gensburo[9 - Seržas Gensburas (pranc. Serge Gainsbourg) – žymus prancūzų kompozitorius ir dainininkas.] kapo, klaidžiodavome art nouveau stiliaus pasažais šalia Didžiųjų bulvarų ar akmenimis grįstais skersgatviais ant Monmartro kalvos. Mūsų pokalbius pertraukdavo jaukios tylos pauzės – mus siejęs ryšys, regis, peržengė visus kalbos kliuvinius ir kultūrų skirtumus. Kai žvelgdavau į jo akis, – chameleoniškas, jos būdavo melsvos, žalios arba pilkos, priklausomai nuo besikeičiančios aplinkos, – atrodydavo, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti. Mudu tobulai tikome vienas kitam.
Su mano draugais ponas Varlius elgėsi nepaprastai šauniai. Laisvai įsitraukdavo į žodžių žaismą ar juokelius mano gimtąja kalba – būdavau labai patenkinta ir draugai nepraleisdavo to pro ausis. Tačiau darydavo ir žavių klaidelių, keletą jų perėmiau ir pati. Mudu sukūrėme savo slaptą kalbą, pagardintą franglais žodžiais ir gausiai knibždančią tyčinių riebių gramatikos klaidų. „Aš tokia pagiriuota“, – aimanuodavau po sunkios nakties. „Man net plaukus gelia“,– švelniai tyčiodavosi ponas Varlius iš mano, jo žodžiais tariant, pragaištingo angliško rengimosi stiliaus, erzindavo mane, kad išėjusi pasilinksminti geriu gerokai daugiau nei bet kuri prancūzaitė, bet labai taktiškai nutylėdavo, netriuškindamas mano pasitikėjimo, ir netaisydavo, kai kalbėdama prancūziškai supainiodavau gimines.
Aš taip pat susipažinau su jo draugais. Tingiai valgydavome namie ruoštą maistą su porele, kurią jis pažinojo nuo vaikystės – į sostinę juos atviliojo noras dirbti čia, bet gyvenimą mieste jie laikė neišvengiama blogybe ir savo ramybės oazę primenančius namus pasirinko mieguistame 15-tajame arrondissement. Mūsų vardai visada būdavo įtraukiami į klubo svečių sąrašą, kai tik kuriame iš jų dar nuo studijų metų Grenoblyje pažįstamas diskotekų vedėjas rengdavo pasirodymą. Kur tik ėjome, visur mane sutikdavo išskėstomis rankomis, girdavo mano prancūzų kalbą ir priimdavo kaip saviškę.
Pagaliau atradau tą nesugaunamą elementą, kurio taip trūko mano paryžietiškai patirčiai. Pamažu atsikračiau ilgai slėgusio jausmo, kad esu pašalaitė, stebinti paryžiečius iš tolo, tarsi pro stiklo sieną, ir negaliu paliesti to, ko taip geidžiu. Nors ponas Varlius ir pats nebuvo paryžietis, tačiau paėmė mane už rankos ir be jokių pastangų įsivedė vidun.
Grėsmingai artėjanti kelionė į Angliją jau nebebaugino manęs, nes dabar turėjau ne tik kur, bet ir pas ką grįžti. Tuo metu, kurį juokaudama vadindavau tremtimi, mudu ilgus vakarus leisime aistringai kalbėdamiesi telefonu prancūziškai. Atvažiuosiu savaitgaliais ir per atostogas. Dabar mane su Paryžiumi siejo tvirti saitai. O po tų kelių mėnesių, kai grįšiu, jau galėsiu visa galva pasinerti į savo naująjį gyvenimą. Gavusi naują darbą ir turėdama pašonėje poną Varlių, padėsiu savo prancūziškojo gyvenimo pamatus.
Jau nebebuvau tiesiog kažkokia petite anglais. Priklausiau jam.
TREČIAS SKYRIUS
Aidai
Vienas iš geriausių dalykų buržua stiliaus bute Simono Bolivaro alėjoje, kuriame mudu su ponu Varliumi praėjus septyneriems metams gyvenome su vos metukų dukrele Buožgalvėle, buvo krautuvėlė pirmame namo aukšte. „Les Intondables“ – kirpykla ne be humoro jausmo. Žaismingas pavadinimas, kuris galėjo reikšti bet ką, pradedant „neapkerpamieji“, „neapskutamieji“ ar net „nenušienaujamieji“, priklausomai nuo to, kaip pageidausite išversti veiksmažodį „tondre“, davė toną visai riešuto dydžio įstaigėlei su plakatu ant durų, reklamuojančiu kitas to paties ženklo kirpyklas Paryžiuje, Uagadugu ir Žif prie Ivetės (prancūziškas Bonjor Regio, nedidelio pajūrio miestelio Vakarų Sasekse, atitikmuo), ir neįmantrių psichodelinių piešinių sūkuriais ant sienų.
Jis lyg diena ir naktis skyrėsi nuo aštuntajame arrondissement įsikūrusių salonų išpūstomis kainomis, kuriuose per keturiasdešimt perkopusios pasipūtėlės Parisiennes rinkdavosi pasipuikuoti savo dizainerių kurtomis rankinėmis, kol dosnių arbatpinigių besigviešianti uniformuotų dažytojų, stilistų ir galvos masažuotojų armija sukdavosi aplinkui it pulkai grifų, tenkindama kiekvieną jų užgaidą. Dizainerių kurtais drabužiais apsikarsčiusios į penktą dešimtį persiritusios ponios su šuneliais, aprengtais Chanel paltukais, mūsų rajone pasirodydavo itin retai. Būtent todėl jis man taip patiko.
Les Intondables dar turėjo muzikinį automatą, prigrūstą mano mėgstamiausios muzikos – naujos ir senos. Stabtelėjusi blausiai apšviestoje fojė ištrinti reklaminiais laiškais užkimštos savo elektroninio pašto dėžutės, nustebdavau prisiminusi kiekvieną jau klasika tapusio grupės „New Order“ albumo žodį ar iš pirmųjų akordų pažinusi „Smells like Teen Spirit“. Jei grodavo man nežinomą dainą, turėdavau tramdyti norą kyštelėti galvą pro salono duris ir pasiteirauti. Tos draugingos mergaitės, kokia buvau kadaise, lipte lipdavusios prie diskotekų vedėjų naktiniuose klubuose, ilgai raginti nebūtų reikėję. Bet toji moteris, kuria tapau, tokiam lengvabūdiškumui neturėjo laiko – reikėjo lėkti čia pas vaikų auklę, čia į darbą ir atgal, iš kelio išsukant tik į prekybos centrą, kad nepasirodytų per maža. Buvau dirbanti motina, kurios gyvenimas ėjo tiksliai pagal nematomo metronomo tiksėjimą. Bijojau išsimušti iš vėžių, jei nukrypčiau nuo įprasto kurso.
Vieną birželio pabaigos šeštadienio rytą ponas Varlius, Buožgalvėlė ir aš praėjome pro saloną pakeliui namo bejėgiškai nuleidę rankas – ieškodami buto buvome patyrę eilinį nusivylimą. Žygio pradžioje turėjome didelių vilčių – nekilnojamojo turto agentūros tinklalapyje įdėtose nuotraukose buvo matyti natūralaus medžio grindys, veikiantys židiniai, o agentas telefonu pabrėžė, kad butas yra nuostabioje vietoje, su vaizdu į mairie du 19ième ir Biut Šomono parką. Tačiau kai atsivėrus paradinėms durims išvydome buvusius tarnų kambarius – vieną prie kito, be jokio jungiančio koridoriaus, be to, sužinojome, kad nėra centrinio šildymo, mūsų entuziazmas ėmė blėsti, o galiausiai ir visai išdulkėjo, kai vonios kambaryje tikro tualeto vietoje atradome sanibroyeur, kuris nuleidus vandenį kėlė kurtinantį triukšmą. Tiesa, pavojingu kampu išsilenkęs pro miegamojo langą galėjai akies krašteliu užkabinti parko pakraštėlį ir šiferiu dengtą rotušės stogą, bet tai buvo menka paguoda, turint galvoje visus buto trūkumus.
Kai pasiekėme namus, ponas Varlius palaikė atidaręs sunkias medines duris, kol akmeniniais laipteliais užnešiau Buožgalvėlės vežimėlį į blausiai apšviestą, apskurusį fojė. Teko pripažinti, kad praėjusių amžių sandūroje iš smiltainio statyto Osmano[10 - Georger-Eugène Haussmann (1809–1891) – architektas, 1852–1870 metais Napoleono III užsakymu vykdęs Paryžiaus miesto renovaciją. Ji tęsėsi ir po 1870 metais įvykusio Antrosios imperijos žlugimo.] laikų namo penktajame aukšte esančiam mūsų butukui konkurentų rasti sunku. Kambariai buvo gerai išplanuoti, grindis dengė ąžuolinės lentos, židiniai – iš marmuro, o sienos storos, todėl su kaimynais susitikdavome, bet retai kada juos girdėdavome. Balkonas – per visą aukštą, o didžiuliai iki pat grindų langai žvelgė į pietų pusę, todėl kambariai buvo sklidini saulės šviesos. Vienintelė bėda, kad šis butukas nepriklausė mums, ir net jei šeimininkus būtume įtikinę jį parduoti, tai toli gražu ne mūsų kišenei.
Troškimas turėti savo būstą mane tiesiog apsėdo nuo tos akimirkos, kai pilkšvai mėlynose dukros tėvo akyse šmėstelėjo mintis apie Buožgalvėlę. Ponas Varlius buvo sutrikęs ir nesuprato, kodėl man taip maga įsigyti nekilnojamojo turto: prancūzai, priešingai nei anglai, iki keturiasdešimties nė nesusimąstydami gyvena nuomojamuose namuose. Bet būstų kainoms ėmus kilti aukštyn svaiginančia spirale, aš vis labiau rūpinausi bijodama, kad galime nesuspėti į traukinį.
– Niekaip negaliu patikėti, kad kas nors ryžtųsi mokėti šitokius pinigus už butą su išliaupsintuoju „Portaloo“[11 - Portaloo – kanalizacijos nuotėkų rinkimo aparatas, įrengiamas pastate, neturinčiame bendros kanalizacijos sistemos.], – bambėjau aš, rausdamasi raktų. – Jeigu tokiems žmonėms kaip mes kainos rinkoje yra per aukštos, kas, po galais, gali sau leisti ką nors šiame mieste įpirkti?
Dar nespėjau įsivažiuoti į man taip būdingus ilgus išvedžiojimus, kai su niekuo nesupainiojami gitaros akordai privertė užsičiaupti. Išlaisvinusi Buožgalvėlę iš vežimėlio apsaugos įrenginių pažvelgiau į poną Varlių, kuris atidžiai tyrinėjo bendrą pašto dėžutę su užrašu „courrier volumineux“. Iš šypsenos jo lūpose supratau, kad ir jis atpažino dainą „Bigmouth Strikes Again“, atliekamą grupės „The Smiths“. Nors mudu skyrė Lamanšo sąsiauris, bet paauglystėje abu su ponu Varliumi svaigome klausydamiesi labai panašios muzikos.
Vos pastatyta ant plytelėmis išklotų grindų, Buožgalvėlė ėmė mojuoti trumpomis putliomis rankutėmis, ir aš susimąsčiau, ar tik mūsų darnus muzikos skonis nebus įrašytas į jos DNR. Nė akimirkos nesudvejojęs ponas Varlius prisidėjo prie jos, rodydamas pavyzdį ir drąsindamas judinti kojas taip, kad norėtum prasmegti skradžiai žemę iš gėdos, pamatęs savo dėdę kažką panašaus raitant per tavo vestuves. Pati niekada nebuvau gera šokėja, ypač blaivi, bet ponas Varlius turėjo neabejotiną talentą. Jo repertuaras platus – nuo roboto šokio iki Džono Travoltos suktukų filme „Šeštadienio nakties karštinė“[12 - Orig. „Saturday Night Fever“.]. Didžiai juokingai siūbuodamas klubais ir it lasą sukdamas įsivaizduojamą mikrofoną jis ragino Buožgalvėlę: „Danse! Pivote! Oui, comme ça!“
Kvatojau taip, kad ašaros ritosi skruostais, ir vis dėlto pirmoji pastebėjau ant dukters nusileidusį šešėlį. Garsi muzika ir kilimu dengtos grindys, kurios girgždėdavo nuo kiekvieno žingsnio, mus išdavė. Pamatęs pasikeitusią mano veido išraišką ir delnais ant burnos tramdomą juoką, ponas Varlius sustingo judesyje. Tik Buožgalvėlė ir toliau tęsė savo šokį, visiškai abejinga aplinkai, kai rimto veido nepažįstamasis – pusamžis vyriškis giliai raukšlių išvagota kakta ir niūriai žemyn nusvirusiais lūpų kampučiais – iš tolo aplenkdamas mūsų šeimyną nuėjo link durų.
Kai tik paradinės durys sunkiai trinktelėjo ir užsidarė, mudu su ponu Varliumi pratrūkome juokais taip tampydamiesi, kad prancūzai pavadintų tai fou rire.
– Ar matei jo veidą? – krykščiau aš, pagaliau suėmusi save į rankas. – Tai neįkainojama!
– Tavo išraiška taip pat buvo geras paveikslėlis! – Ponas Varlius paėmė Buožgalvėlę ant rankų ir užsisodino ant pečių. – Ar pastebėjai, kaip iš tolo aplenkė mus eidamas pro šalį?
– Atrodė persigandęs, kad priėjęs arčiau gali užsikrėsti linksmumu! Dievulėliau, beveik apsisisiojau iš juoko…
Visa laimė, kad iš tikrųjų taip neatsitiko – už tai turėjau būti dėkinga Prancūzijai ir jos po gimdymo skiriamoms nemokamoms fizioterapijos procedūroms.
Kai sulipome į liftą, ponas Varlius pažvelgė į mane linksmomis kibirkštėlėmis žaižaruojančiomis akimis ir priminė man vieną iš priežasčių, kodėl juo susižavėjau – mums buvo taip paprasta juoktis iš tų pačių dalykų.
Septyneri metai pralėkė nuo tos dienos, kai susipažinome. Susituokę nebuvome, todėl mitas apie polinkį į neištikimybę po septynerių santuokos metų mums netiko, bet per tą laiką žemė po kojomis sudrebėjo – iš pradžių beveik nepastebimai, tačiau vėliau ėmė rastis vos įžiūrimų įtrūkimų, ir jie vis platėjo. Tausojau tokias akimirkas kaip šiandien, nors pastaruoju metu jos vis rečiau bepasitaikydavo, glaudžiau jas prie savęs, puoselėjau prisiminimus apie gerus laikus vildamasi, kad jų užteks mums likti kartu.
– Ar ketini artimiausiu laiku atlaisvinti vonią? – Aš akimirkai pasidėjau plastmasinį maitinimo šaukštą, kurį laikiau rankoje, bandydama išgirsti kokį nors garsą, sklindantį iš mūsų mažyčio vonios kambarėlio. Tačiau atsako nebuvo – jokio energingo taškymosi, kuris paprastai lydėdavo pono Varliaus darbo dienos ryto ritualą, tik garsiai burzgė ventiliatorius, traukdamas iš belangės patalpos drėgną, garais persunktą orą. Susimąsčiusi pažvelgiau į koše išterliotą Buožgalvėlės skruostą ir atsidusau. Atrodė, kad ponas Varlius ir vėl bus užmigęs vonioje. Pirmadienio rytą, dviem dienoms praslinkus po įvykio su šokiais, mes ir vėl buvome kasdienybės vergai.
– Vargšas tėtukas labai pavargęs, – paaiškinau Buožgalvėlei negalėdama apsispręsti, ar turėčiau susierzinti, ar pajusti gailestį, ir tuoj pat prisidengiau delnu žiovulį.
Vienas iš nenumatytų privalumų turėti mažą vaiką buvo tas, kad galėjau į valias kalbėtis su savimi ir sakyti daranti tai dėl dukters – tegul girdi anglų kalbą. Buožgalvėlės žodynas kol kas buvo gana ribotas – keli gyvūnus pamėgdžiojantys garsai ir dviskiemeniai žodžiai, tokie kaip „mama“, „tėtė“, „katė“ – todėl mūsų bendravimo net pasitelkęs lakiausią fantaziją negalėjai pavadinti pokalbiu. Ir vis tiek išsiugdžiau įprotį būdama su ja komentuoti viską, kas vyksta aplinkui, ir tuose pasakojimuose dėl nesuprantamų priežasčių pati save minėdavau trečiuoju asmeniu.
– Ir mamytė ne per geriausiai jaučiasi, – pridūriau bandydama išsikrapštyti mieguistumą iš akių kampučių. Buvo sunki naktelė. Ponas Varlius susijaudinęs kuitė patalus, retkarčiais išrėždavo kokią nesuprantamą frazę – aiškiai sapnavo darbą. Žinojau tai, nes jo prislėgto ir nuolankaus tono su niekuo nebūtum supainiojęs – tegul ir trečią valandą nakties, bet tai, ką girdėjau, neabejotinai buvo įsivaizduojamas pokalbis telefonu su viršininku.
Buožgalvėlė nubaudė mane už tai, kad neatsakingai leidau sau nukreipti dėmesį, ir čiupusi šaukštą grakščiu puslankiu sviedė košės kąsnį. Šis nusileido ant violetinės sofos ir išsitaškė į šalis, o mažoji sukikeno išvydusi išsigandusį mano veidą. Skubiai perbraukiau prijuostės kampu per tirštą baltą dėmę, vogčiomis gurkštelėjau iš puodelio savo jau drungnos café au lait ir čiupau grėsmingai nutaikytą šaukštą jai iš rankutės. Jei noriu bent apytikriai laiku spėti į darbą, mudvi po dešimties minučių turime būti pavalgiusios, apsirengusios ir keliauti pro duris. Tikimybė, kad tai pavyks, buvo nedidelė: Buožgalvėlė vis dar vilkėjo pižamą ir jei mano uoslė neklydo, jos vystyklas prašėsi pakeičiamas. Aš po chalatu dar buvau nuoga.
Pro arkinį langą iš kairės, kurio pavydėdavo visi mūsų svečiai, prieš mane driekėsi šiltu medaus atspalviu nuauksinti Paryžiaus stogai. Šviesa atsispindėjo nuo metalinių kaminų miško, ryškios lyg Lego šalies Bobūro spalvos žaižaravo pilkšvoje skalūno ir akmens jūroje, o tolėliau išdidžiai į dangų stiebėsi Dievo Motinos katedros smailės, pūpsojo Panteono kupolas – iš šios vietos žvelgiant, santykinai arti vienas kito. Monparnaso bokštas, paprastai tolimiausias iš žymiųjų orientyrų, laikinai buvo dingęs iš regėjimo lauko, uždengtas ankstyvo ryto smogo.
Bet didingasis vaizdas – dėl kurio iš karto įsimylėjau mūsų butą, kai ieškojome erdvesnės gyvenamosios vietos man pilve nešiojant avokado dydžio Buožgalvėlę – tą rytą neužkabino dėmesio. Žvelgiau nieko nematydama, tik bandydama nuspėti orą ir nutarti, kaip mums apsirengus.
Vandens gurgėjimas žemyn nutekamąja anga reiškė, kad ponas Varlius baigė maudynes – žinoma, jis tuoj pat pasirodė tarpduryje savo nedidelį kūną susivyniojęs į rankšluostį. Veidas atrodė perkreiptas ir pavargęs, žandikauliai stipriai sukąsti. Man buvo skaudu matyti, kaip jis paseno per kelis pastaruosius metus – ilgas valandas leidžiant prie darbo stalo raudonis buvo palikęs jo skruostus. Berniokas it Eifelio bokšto lempos žibančiomis akimis, kurį pamilau, niekada nepraleisdavo progos pasijuokti. O vyras, su kuriuo gyvenau, tebuvo pilkas ir blankus savo paties šešėlis. Kartu gyvenome, miegojome vienoje lovoje, ir vis dėlto kiekvienas buvome įkalintas savos rutinos – tarp mudviejų vėrėsi gili praraja. Žvelgdama pro langą pono Varliaus buvimą ar nebuvimą laikiau savaime suprantamu dalyku, nė nebeįsiklausydama į savo jausmus. Mums teliko mūsų pačių aidas.
– Tėte, tėte! – vos išvydusi jį riktelėjo Buožgalvėlė ir iškėlusi rankas reikalavo būti tuoj pat išlaisvinta iš savo aukštos vaikiškos kėdutės. Eidamas pro šalį ponas Varlius stabtelėjo prie jos ir pakštelėjo į kaktą, uoliai vengdamas sutikti mano žvilgsnį.
– Finis ton petit-déjeuner, ma puce, – tarė atgaliu smiliumi švelniai nubraukdamas trupinį košės nuo viršutinės dukros lūpytės.
– Na, primink man, kas šiandien tavęs laukia? – pasistengiau ištarti ramiai. Gerai, kad ponas Varlius negalėjo matyti mano veido, nes atrodė, kad ne balintą kavą gerčiau, o čiulpčiau citriną. Bet nebuvo jokio reikalo slėpti kartėlio – jis jau buvo nuėjęs į miegamąjį.
– Une nouvelle présentation… paskutinė parengiamojo maketo versija… Londone. – Pasigirdo maunamų kelnių šnarėjimas ir dezodoranto šnypštelėjimas. – Nežinau, kada grįšiu. Pristatymas prasidės vėlyvą popietę, todėl gali būti, kad parsirasiu paskutiniu Eurostar traukiniu.
Tuo metu ponas Varlius jau beveik tobulai kalbėjo angliškai, jei nekreiptume dėmesio į vieną kitą ne vietoje pridėtą prielinksnį. Per aštuonerius gyvenimo su petite anglaise metus ir dirbant su tarptautiniais klientais klaidos, kurios man atrodė tokios žavingos, kai susipažinome, visai išnyko.
Kramčiau lūpą rydama piktus žodžius, kurie lyg tulžis kilo stemple į viršų: „Ir vėl grįši vėlai? – norėjau tarti. – Bet mes visai tavęs nebematome!“ Dažniausiai ponas Varlius grįždavo namo Buožgalvėlei jau seniai užmigus, o aš būdavau spėjusi pavalgyti, pažiūrėti filmą ir įsitaisiusi lovoje skaitydavau knygą. Susitepdavo sau sumuštinį ir pats vienas užmigdavo ant sofos, apšviestas blykčiojančio televizoriaus šviesos. Pametėme skaičių, kiek filmų jis pramiegojo, ir beveik kiekvieną kartą būdavau kviečiama užpildyti spragų – kaip tikra baigiamųjų scenų pasakojimo ekspertė. Rytais jis vėl išeidavo Buožgalvėlei dar miegant arba, kaip šįryt, lindėdavo vonioje kaupdamas jėgas, kad prisiverstų eiti į darbą, o aš sukdavausi lyg voverė rate, ruošdamasi pati ir rengdama kūdikį.
Sunkiausiomis dienomis už vonios durų girdėdavau nerimą keliančius kosčiojimus, ženklus, bylojančius, kad nuo įtampos jam tampo skrandį.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/catherine-sanderson/ma-oji-angl-pary-iuje/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
notes
1
Autorės vartojamos prancūziškos frazės paaiškintos knygos gale (čia ir toliau – vert. past.).
2
City of Light (angl.); La Ville-Lumière (pranc.).
3
Gros Horloge – lankytina vieta Ruane, Renesanso laikų bokštas su laikrodžiu.
4
Les Invalides – pastatų kompleksas Paryžiuje, pastatytas Liudviko XIV laikais kaip karo veteranų ligoninė ir prieglauda. Dabar tai populiari turistų lankoma vieta, kurioje įsikūrę muziejai.
5
Arènes de Lutèce – pirmajame mūsų eros amžiuje pastatytas amfiteatras, dabar – viešasis parkas.
6
RER (pranc. Réseau Express Régional) – požeminių greitųjų traukinių tinklas, jungiantis Paryžių ir jo priemiesčius.
7
Chacun cherche son Chat – 1996 m. romantinė prancūzų komedija, režisierius ir scenarijaus autorius Cédric Klapisch.
8
Ecossaise (pranc.) – škotė.
9
Seržas Gensburas (pranc. Serge Gainsbourg) – žymus prancūzų kompozitorius ir dainininkas.
10
Georger-Eugène Haussmann (1809–1891) – architektas, 1852–1870 metais Napoleono III užsakymu vykdęs Paryžiaus miesto renovaciją. Ji tęsėsi ir po 1870 metais įvykusio Antrosios imperijos žlugimo.
11
Portaloo – kanalizacijos nuotėkų rinkimo aparatas, įrengiamas pastate, neturinčiame bendros kanalizacijos sistemos.
12
Orig. „Saturday Night Fever“.
Catherine Sanderson
Тип: электронная книга
Жанр: Современная зарубежная литература
Язык: на литовском языке
Издательство: Vagos prekyba
Дата публикации: 16.04.2024
Отзывы: Пока нет Добавить отзыв
О книге: Jautrus ir šmaikštus romanas apie užsienietės gyvenimą svetimoje šalyje. Pagrindinė romano veikėja Katerina, daugiau gyvenanti virtualiame pasaulyje nei realiame, supina abi šias gyvenimo linijas į vieną. Romane subtiliai atskleistas kasdienybės grožis ir virtualios pažinties pasekmės.