Главная страница | Современная зарубежная литература | Maža juoda suknelė

Maža juoda suknelė
Susan McBride
Amerikiečių autorė Susan McBride nedvejodama taria: „Taip!“ ir savo knygoje Maža juoda suknelė pasakoja užburiančią istoriją apie dvi seseris, kurių gyvenimo linijos kadaise paslaptingai išsiskyrė…
Antonija Ašton visomis išgalėmis siekia karjeros ir kuria vestuvių planus, tačiau vieną dieną įprastinis jos gyvenimas ima ir išlekia iš vėžių. Priversta grįžti į gimtuosius namus Blu Hilse, kai jos motiną Evę ištinka insultas, sename Viktorijos stiliaus name, kuriame užaugo, ji atranda daugybę užkaborių, kuriuose dulka ne tik seni daiktai, bet ir senos šeimos paslaptys.
Užčiuopusi paslaptingos istorijos siūlą, Antonija juo seka iki mįslingos savo mamos Evės ir jos sesers Anos, kuri dingo prieš penkiasdešimt metų savo vestuvių išvakarėse, praeities. Ištraukusi praeitį į dienos šviesą ji sužino netikėtų dalykų apie meilę, magiją ir mažą juodą suknelę, kuri gali sudaužyti širdį… arba ją pagydyti.

Susan McBride
Maža juoda suknelė
Skiriu savo vyrui Edui, nes su juo kiekviena gyvenimo diena – stebuklinga.
„Moteris be mažos juodos suknelės – moteris be ateities.“
    Сoco Сhanel

1 skyrius
Evė
Neketinau daugiau ištraukti tos suknelės. Norėjau, kad niekas jos nebeliestų, kad ji nebegalėtų nieko pakeisti. Bet pabudau prieš aušrą apsiašarojusi, susapnavusi dar vieną keistą sapną apie Aną, ir supratau, kad reikia ją susirasti.
Dangus tarsi nubrozdintas kraujavo pro pusiau užtrauktas užuolaidas, kai išsiverčiau iš lovos ir nušlepsėjau koridoriumi vienais naktiniais ir basomis kojomis. Įjungiau palėpėje šviesą ir įsitvėrusi turėklo ėmiau kopti, o mano keliai girgždėjo ne tyliau nei lentos po kojomis. Laiptų viršuje stabtelėjau atgauti kvapą ir garsiai nusičiaudėjau.
Buvau pamiršusi, kiek čia daug dulkių ir užmirštų daiktų: nereikalingi baldai, skrynia, prigrūsta mano tėvų daiktų, ir nesuskaičiuojama daugybė dėžių. Turbūt užtruksiu ne vieną dieną, kol perrausiu šitiek šlamšto. Pasigailėjau neklausiusi Bridžitos, dar prieš kelis mėnesius sakiusios, kad turėčiau susitvarkyti gyvenimą ir atsikratyti to, kas nereikalinga. Dabar visas namas užgriozdintas. Kaip ir didžiumą praeities, ignoruoti netvarką man lengviau, nei pažvelgti tiesai į akis.
Panele Eve, jau dveji metai, kaip ponas Aštonas miręs, – vakar pasakė ji, tarsi būčiau galėjusi užmiršti. Kartais vis dar taip stipriai skaudėdavo, lyg būtų ką tik ištraukti visi dantys. Negalima amžinai šalintis viso pasaulio. Jis nenustos suktis vien todėl, kad tu norėtum. Jis nebegrįš, kaip ir Tonė, nebent parodysi jai, kad čia grįžti verta.
Tie žodžiai skaudžiai įgėlė, supykau ant Bridžitos, kam taip pasakė. Mano vyras gal ir miręs, bet Antonija – ne. Tegul ji ir nenori su manimi prasidėti, nes yra suaugusi, bet aš tebesu pasirengusi ją palaikyti, o jos šaknys tebėra giliai įleistos į Blu Hilso žemę, nesvarbu, kad įsivaizduoja esanti miestietė.
O, mieliausia Antonija!
Pagalvojusi, kad ji mane paliko, vos neapsiverkiau. Taip desperatiškai troškau sulaikyti ją prie savęs, bet ji išskrido, kai tik galėjo, visai kaip Ana. Mane kankino mintis, kad niekaip nesiseka sulaikyti tų, kuriuos myliu labiau už viską pasaulyje, kad ir kaip stengčiausi elgtis teisingai. Išgyvenau septyniasdešimt vienerius metus, o artimiausi žmonės: motina, tėvelis, Džonas, Ana ir net Tonė – visi vienaip ar kitaip mane paliko. Argi reikia stebėtis, kad nuslėpiau suknelę ir jos sukeltą sumaištį?
Kol nepradėjo persekioti tas prakeiktas sapnas. Privalėjau išsiaiškinti tiesą. Norėjau sužinoti, kas bus, ir vienintelis būdas tai padaryti – apsivilkti suknelę.
Dulkių ir nenaudojamų daiktų tvaike pajutau kvapą, kurį puikiai prisiminiau. Pakalnutės kuteno nosį ir kvietė artyn. Atsargiai skindamasi kelią pro griozdus, įlindau į palėpės kampą ir pamačiau išblukusią gėlėtą skrybėlės dėžutę, įkištą pastogėn po sijomis. Įsiręžusi pastūmiau į šalį pintą kėdę ir pasidariau taką tarp pustuzinio dėžių.
Kol ją pasiekiau, ėmiau šnopuoti, nelygiai kvėpuodama. Drėgnus delnus pasitrynusi į flanelę ant šlaunų, pakėliau dėžutės dangtį. Ant grindlenčių pabiro nuotraukos, o aš ištraukiau juodą rūbą ir pakėliau prieš šviesą.
Medžiaga prieš akis atgijo. Šilkas, iš pirmo žvilgsnio atrodęs blausus ir išblukęs, plikos lemputės šviesoje suspindo. Drebančiomis rankomis pasidėjau suknelę ir nusimečiau po kojomis naktinius. Apsivilkau ją per galvą, klausydama statinės elektros traškesio, užsitempiau ant klubų ir išlyginau ant šlaunų, atsidusdama iš palengvėjimo. Ji tiko puikiai, kaip ir per Džono laidotuves; bet aš, aišku, žinojau, kad tiks.
Nors pastaruosius dvejus metus ją slėpiau, suknelė nenukentėjo nenešiojama. Pajutau jos energiją tekant mano oda, daug stipresnę, nei prisiminiau; gal todėl, kad taip nusilpau po paskutiniojo karto, kai ją apsivilkau.
– Ak! – aiktelėjau, kraujui užplūdus galvą, kad net apsvaigau. Kritau keliais ant lentomis išklotų grindų, nekreipdama dėmesio į skausmą, ir prispaudžiau rankas prie akių, nes galvoje praskriejo vizija tarsi judantis paveikslas, ryškesnis net už prisiminimus.
Užplūdo saldus pakalnučių kvapas, apgaubė mane visą, ir labai aiškiai pamačiau Aną, vyresnę nei paskutinį kartą, kai ją mačiau, daug vyresnę. Tonė stovėjo šalia jos, jų veidai atrodė vienodi, išbalę nuo skausmo. Jos taip liūdnai žvelgė į vienišą pavidalą, susuktą į juodą drobulę, gulintį ir visai nejudantį ant plokščios lovos.
– Oi, Eve, – išgirdau ašarotą Anos balsą, – nepalik mūsų. Prašau, neišeik. Negali viskas taip baigtis.
Tada išvydau save, gulinčią po marška užmerktomis akimis, visai nejudančią.
Dieve mielas. Negi aš mirsiu?
Susvyravau ant kulnų ašarotais skruostais, virpančiu smakru ir prisiminiau, kaip sapnavau Aną, – sapnavau, kad sesuo grįžta kartu su Tone. Nejaugi jos susitiks dėl mano mirties? Papurčiau tvinksinčią galvą. Ne, ne, ne. Aš nepasirengusi išeiti, juk dar neištaisiau santykių su jomis abiem, mes visos dar nepapasakojome tiesos.
Gal suknelė klysta, – pagalvojau, nors pati nepatikėjau. Ji niekada anksčiau nesuklydo, tik buvo neteisingai suprasta. Gal ir dabar atsitiko tas pats? Bet kaip dar galima suprasti tai, ką ji man parodė?
Ausyse išgirdau savo pulsą lyg garsiai dūžtančias bangas, o kaukolę perskrodė siaubingas skausmas. Užsidengiau veidą rankomis, stipriai spausdama smilkinius, trokšdama, kad tai baigtųsi. O tada viskas dingo, nieko nebejaučiau, nebegirdėjau, o pasaulis tapo visiškai, absoliučiai tuščias.

2 skyrius
Tonė
Gaudžiantys balsai ir lėkštėse dzingsintys stalo įrankiai skambėjo Tonės Ašton ausyse kaip pažįstama muzika. Dimplmanų dvidešimt penktųjų metinių pokylis sklandžiai perėjo nuo kokteilių prie salotų ir netrukus turėjo pasirodyti pirmasis patiekalas. Jei viskas būtų kaip visada, Tonė būtų pasilikusi iki pokylio galo, bet šįvakar jai reikėjo keliauti kitur.
Ji žvilgtelėjo į laikrodį ir pulsas pašoko čia čia čia šokio ritmu.
– Man reikia eiti, – garsiai pasakė ji Vivjenai Rid, savo asistentei, kad ši išgirstų per plepalus ir arfininkę, grojančią Mocarto kūrinį pagrindinio miesto muziejaus Skliautuotosios salės kampe. Maistas ir gėrimai buvo aukščiausios klasės, o patiekus desertą, gretimoje salėje turėjo užgroti svingo orkestras. Vivjena lengvai susitvarkys su likusiais reikalais.
– Turėjau susitikti su Gregu prieš penkias minutes.
– Tai bėk! – Vivjena ją švelniai stumtelėjo.
Linktelėjusi Tonė diskretiškai pasuko už marmurinio baro, kur buvo paslėpusi paltą ir rankinę.
Asistentė atsekė ją neatsilikdama.
– Kaip manai, gal jis ištars tą klausimą? – paklausė jaunesnioji moteris ir atsirėmė į koloną. Spindėdama kavos rudumo oda, ji viltingai išplėtė akis, kol Tonė segiojosi padirbtą „Burberry“ paltą, o pora juodai apsirengusių barmenų apsimetė, kad nieko negirdi.
Tonė atsiduso, maudamasi pirštines.
– Dieve, tikiuosi, kad taip.
Ji to labai laukė.
Ji sulaukė keturiasdešimt šešerių netekėjusi, o tai netiko jos „tobulo gyvenimo“ scenarijui, kurį įsivaizdavo, prieš porą dešimtmečių palikdama Blu Hilsą. Kaip ir tie penkiolika svarų, kurių niekaip negalėjo numesti, kad ir kokios dietos griebtųsi ir kiek laiptelių užkoptų. O kad būtų tikrai puiki Nusivylimų trejybė, dar reikėtų paminėti ne itin šiltus santykius su motina, kuriuos kaip reikiant reikėjo taisyti. Gal net vieną dieną išsiaiškins, kaip tai padaryti, jeigu tik pavyks rasti laiko.
Tačiau jeigu šįvakar viskas susiklostys sklandžiai, jai pagaliau pavyks iš darbų sąrašo išbraukti užduotį: „Suplanuoti savo pačios vestuves.“ Gregas šį rytą parašė žinutę, siūlydamas vėlai pavakarieniauti pačiame romantiškiausiame Sent Luiso restorane. Turiu tau svarbų klausimą, – rašė jis. Žinodama, kad jos draugas, sertifikuotas buhalteris, yra nelinkęs demonstruoti jausmų, ji nusprendė, kad reikalas rimtas, kad ir koks jis būtų. Jiedu susipažino netrukus po jos tėčio mirties ir kartu praleido ištisus dvejus metus. Santykiai jau buvo tokie rimti, kad jis užgrobė visą stalčių jos bute (ir šiek tiek vietos spintoje, kur pasikabino keletą krakmolytų susagstomų marškinių). Viskas tiesiog šaukte šaukė: PIRŠLYBOS.
– Sėkmės, bose, – Vivjena spustelėjo pirštinėtą Tonės ranką. – Surengus šitiek vestuvių išlepintoms debiutantėms, dabar tavo eilė tapti pamišusia nuotaka.
– Žinok, mažule, tokia ir būsiu.
Ji nusišypsojo, ištarė: „Žiūrėk man“, išnėrė iš už baro ir pro galines duris išėjo į garažą.
Kaukšėdama kulniukais į betoną, mintyse žaidė žaidimą „Myli – nemyli“. Gregas juk pasipirš, ar ne? Ji juk nejaunėja (kaip ir jos kiaušidės). Kad ir kas nutiktų, viskas bus gerai, ar ne?
Tonė lėtai iškvėpė, jausdamasi tai patenkinta savimi, tai vėl nesaugi, ir išvairavo rampa į muziejaus stovėjimo aikštelę, pagaliau nusprendusi, kad Vivjena teisi, velniai griebtų. Ji nusipelnė nuosavos baltos nėriniuotos suknios ir absurdiškai brangaus torto. Baigusi Misūrio universitetą ir įgijusi humanitarinių mokslų laipsnį, ji pastaruosius dvidešimt penkerius metus labai daug dirbo. Nepaisydama motinos prieštaravimų, Tonė susikūrė gyvenimą Sent Luise ir buvo nepriklausoma, kokia niekada nebūtų jautųsis Blu Hilse, nes ten visi tikėjosi, kad ji taps kažin kuo, tik ne savimi.
Karjerą pradėjo bulvarinio laikraščio sekretore (taip, nešiojo kavą, tačiau bent jau niekada neteko išlįsti pro langelį ir paklausti: „Gal norėtumėte prie jos bulvyčių?“). Nepraėjo nė metai, kai ji pradėjo vaikščioti į pobūvius vietoj pagrindinės paskalų žurnalistės, kai ši būdavo užsiėmusi, nes uoliai dirbo ir mokėjo puikiai rengtis (žinojo visas prabangias komiso parduotuves mieste). Netrukus Tonė vis dažniau rašė papildomus straipsnius apie išskirtinę vakarienę pono ir ponios Prašmatnuolių namuose, provincijos Paris Hilton debiutą ar įmantrų vestuvių pokylį „Windows on Washington“ vestuvių rūmuose. O paskui į ją kreipėsi viltį praradusi nuotakos motina, vidury vestuvių puotos atsisakius dirbti maisto tiekėjui, o Tonė įsikišo ir pasinaudojusi savo ryšiais viską sutvarkė. Tada ir suprato atradusi savo tikrąjį pašaukimą.
Lėtai, bet užtikrintai pradėjo planuoti daugiau renginių, nei aprašinėjo tam paskalų laikraščiui, ir suprato, kaip jai patinka būti pačiame įvykių sūkuryje, jaustis ir pokylio šeimininke, ir burtininke. Tonės verslas suklestėjo taip, kad nusisamdė Vivjeną, o pasidėjusi į banką riebų Dimplmanų įnašą, leido sau paišlaidauti ir nusipirko „Jimmy Choo“ batelius. O dar labiau jai patiko mintis, kad jau rytoj galės atsikratyti „Pačios vyriausios niekada netekėjusios Misūrio moters“ karūnos. Nebereikės klausytis nepageidaujamų Evės patarimų kraustytis atgal į užkampį ir susipažinti su „padoriu, darbščiu vaikinu“, o draugai nebesišaipys, kad teks mirti vienai ar tapti lesbiete.
Kol įsuko į tuščią stovėjimo vietą Vidauno gatvėje vos už kvartalo nuo „I Fratellini“, Tonė spėjo save įtikinti, kad sužadėtuvės ranka pasiekiamos. Ji jau apsisprendė, kad švęs „Coronado“ pokylių salėje iškart po paprastos, bet elegantiškos pasaulietinės ceremonijos Greihemo koplyčioje Vašingtono universiteto miestelyje.
Dabar tetrūko, kad Gregas ištartų tuos keturis stebuklingus žodžius: Ar tekėsi už manęs? Juk tiek nedaug tereikia, tiesa?
Įsitaisęs prabangiame Kleitono priemiestyje, mažytis restoranas, papuoštas madingai nutriušusiu dekoru ir fantastiškais sietynais (visada pritemdytais per vakarienę), buvo bene pati romantiškiausia vieta mieste. Tonės pilve suknibždo drugeliai, kai ji pravėrė duris ir užėjo į siaurą vestibiulį, įleisdama šalto žiemos oro gūsį, nuo kurio suplazdėjo juodos užuolaidos viduje.
Ji atitraukė užuolaidą ir suvirpėjo, iš ledinio oro atsidūrusi šiltoje patalpoje. Nusimovusi velveto pirštines, susigrūdo jas į palto kišenes, priėjo prie salės vadovo ir, akimis jau žvalgydamasi po jaukią salę, ištarė:
– Atėjau susitikti su Gregu Makalumu.
– Taip, ponia, prašom čia, – ištarė jis kaip tik tada, kai Tonė pamatė Gregą, o tas pamojavo.
Ji išvydo savo atspindį veidrodyje ant sienos (akis uždengė vėjo sutaršyti kaštoniniai plaukai, o blyški oda paryškino tamsius slyvinius lūpų dažus), o tada pasilenkė pabučiuoti jį į skruostą ir atsisėdo ant medinio suolo priešais jo kėdę.
– Sveikas, mielasis, kas naujo? – paklausė ji, nusivilkdama paltą. – Aš nepripratusi prie tokio paslaptingo elgesio.
– Gražiai atrodai, Antonija, – tarė jis, neatsakydamas į klausimą.
Nužvelgė ją akiniuotomis akimis ir jo griežti veido bruožai akimirką sušvelnėjo. Tada susiraukė ir bakstelėjo nerūdijančio plieno „Omegos“ ciferblatą:
– Bet vėluoji beveik dvidešimt penkias minutes.
– Atsiprašau, – tarė ji, nutarusi nesipykti, nes šis vakaras jam labai daug reiškia (tai yra jiems abiem), todėl galima suprasti, kodėl taip nerimauja, – bet ponią Dimplman ištiktų priepuolis, jei būčiau palikusi Vivjeną vadovauti pokyliui, prieš visam šimtui svečių saugiai susėdant valgyti špinatų salotų.
– Nieko tokio, – jis nosies kuprele stumtelėjo akinius juodais rėmeliais ir persibraukė plaukų sruogą, prilipusią prie kaktos. – Kalbant apie salotas, tikiuosi tu nieko prieš, bet jau užsisakiau antienos, o tau užsakiau gražgarsčių salotų, nes juk meti svorį.
– Gražgarsčių salotų? Oi.
Ji nuleido akis, išlankstydama servetėlę ant kelių, stengdamasi neparodyti nusivylimo, nes seilė tekėjo pagalvojus apie šio restorano lazaniją.
– Mm, ačiū, – prisivertė ištarti, per jėgą šypteldama, ir susilaikė neatsakiusi: O tu kas, dietos policininkas?
Bet žinojo: jei pasirinktų tokią taktiką, lauktų jau įgrisęs ginčas, per kurį jis pasakytų: Tu valgai, nes kažkas tave graužia,tarsi būtų jos psichoterapeutas. Pats Gregas – plonas kaip pieštukas, o jo medžiagų apykaita – tarsi hiperaktyvios beždžionės. Jam nesuvokiama, kad Tonei užtenka vien pagalvoti apie sausainį su šokolado gabaliukais ir šlaunys akimirksniu išsipučia per visą colį.
– Tai kas nutiko? – tiesiu taikymu paklausė ji, nusprendusi verčiau pakeisti temą, o ne pyktis dėl pirmojo patiekalo.
Ji mirtinai nekantravo išgirsti, kodėl jis iš viso užsimanė susitikti „I Fratellini“. Penktadieniais jie paprastai susitikdavo jos bute vakare po darbo, nusispirdavo batus ir užsisakydavo picą iš „Imo’s“. Tad šįkart viskas buvo labai neįprasta. Paprastai, jai pasiūlius pavalgyti madingoje vietelėje, jis atšaudavo ką nors apie „absurdiškas kainas“ ir be prožektoriaus neįskaitomą meniu.
– Norėjai apie kažką pasikalbėti?
– Taip, tiesą sakant, norėjau.
Jis gurkštelėjo vandens ir jo Adomo obuolys sujudėjo virš prasegtos apykaklės. Tada atsikrenkštė, ištiesė ranką virš stalo, rankove vos neužkliudydamas žolelių sviesto lėkštės, ir paėmė ją už rankos.
– Tu puiki mergina, Antonija, ir man atrodo, kad mums kartu visai gerai, ar ne taip? – paklausė jis, rimtai žvelgdamas tamsiomis akimis. Jo lūpose žaidė nerimastinga šypsenėlė.
– Žinoma, kad taip, – atsakė Tonė, ištiesdama nugarą.
Širdis plakė taip garsiai, kad dundėjo ausyse tarsi varinis būg-nas. Tuoj bus, tuoj tikrai bus, – galvojo pati sau, stengdamasi atrodyti rami ir necypti iš nekantrumo.
– Tai aš ir pagalvojau, kad būtų logiška žengti žingsnį į priekį…
– Visiškai sutinku, – pertraukė ji, tikėdamasi, kad jis praleis žodinius užkandžius ir imsis pagrindinio patiekalo, kol ji dar nenumirė iš emocinio bado.
– Ką gi, prie reikalo, – Gregas paleido jos ranką ir giliai švarko kišenėje pradėjo kažko ieškoti.
Prašau, – pagalvojo Tonė, – kad tai būtų melsva „Tiffany“ dėžutė, nors, po velnių, tiks ir praktiška juoda su antspaudu „ZALES“ ant dangtelio. Tą akimirką buvo nebesvarbu.
Staiga jis ištraukė ranką ir padėjo ant stalo, sugniaužęs pirštus į kumštį.
– Tikiuosi, priimsi tai kaip mano jausmų ženklą, rodantį, kad aš suinteresuotas mūsų santykių ateitimi.
Na gerai, kažin, ar taip pirštis labai jau poetiška, bet juk jis – buhalteris. Turbūt neverta tikėtis, kad praktiškas vyras, per Kalėdas nupirkęs metinį „Mr. Car Wash“ mašinų plovyklos abonementą, o Valentino dieną išvadinęs „niekalais“, puls klauptis ant vieno kelio, kambarį prigrūdęs rožių ir vaikštančių smuikininkų, ar ne? Juk gyvenimas – tai ne vien kibirkštys ir magija.
– Gerai, – paragino Tonė, vos galėdama kvėpuoti, ir jis įbruko savo „jausmų ženklą“ jai į delną. Ji iškart suprato, kad gali pamiršti apie dėžutę, melsvą it liepsnelės kiaušinis, nes šis daiktas buvo be dėžutės. Jis net nepriminė žiedo: plokščias ir smailas, su aštriais iškilimais. Ji susiraukė, įsidrąsinusi nuleido į jį akis ir vos neapsiverkė iš nevilties.
– Čia raktas, – tarė ji.
– Tai mano raktas, – Grego veidas išraudo. – Antonija Ašton, man būtų garbė, jei persikraustytum pas mane, kad galėtume pamėginti gyventi kartu ir pažiūrėti, ar esame pasirengę amžinai būti partneriais gyvenimo žaidime.
Jis išsišiepė, tarytum šie akivaizdžiai surepetuoti žodžiai reikštų daugiau, nei ir taip aišku: kad jis dar nepasiruošęs žengti žingsnio ir įteisinti jų partnerystės „gyvenimo žaidime“. Nea. Jis tik užsimanė ir nemokamai gauti karvę, ir perkraustyti ją į savo tvartą.
Čia tai šikna!Štai ir sprogo burbulas – išsigalvota pasaka.
Tonė čiupinėjo raktą ir mėgino nuryti kartėlį burnoje, bet jis įstrigo gerklėje lyg per didelis čiulpinukas.
– Brangute, kažkas negerai? – Gregas pakreipė galvą, žiūrėdamas į ją kaip į nukvakėlę. – Aš maniau, kad to nori ir kad apsidžiaugsi.
– Man tiesiog… – pradėjo aiškinti, kaip jis klysta, jeigu galvoja, kad ji šito nori, bet neišspaudė nieko, tik atsiduso.
Ji vos neapsiverkė iš palengvėjimo, kai būtent tą akimirką jos „BlackBerry“ telefonas sugalvojo užgroti „Odę džiaugsmui“, tarytum pasityčiodamas iš jos bedžiaugsmės padėties. Tonė įsikišo raktą į rankinuką ir čiupo mobilųjį.
– Tu ką, negi dabar atsiliepsi? – užprotestavo Gregas, bet Tonė nekreipė dėmesio, nes sunerimo pamačiusi, kad skambučio kodas – iš puikiai pažįstamo šalies regiono.
– Antonijos renginiai, – mechaniškai atsiliepė išlavintu ramiu balsu. – Kalba Antonija Ašton.
– Oi, panele Ašton, ačiū Dievui, kad jus radome. Aš – slaugytoja iš Blu Hilso ligoninės ir labai gaila, kad turiu pranešti blogą žinią, bet jūsų motiną ištiko nelaimė, – tauškė balsas aname gale, o paskui pasakė kažką baisaus. Tonei besiklausant, visas pasaulis aplink nuščiuvo ir visa kita – ir Gregas, ir neįvykusios piršlybos – staiga prarado prasmę.
– Atvažiuoju kuo greičiau, – ištarė ji ir virpančiu pirštu nutraukė pokalbį.
– Mažute, kas atsitiko? – paklausė Gregas. – Tu mane gąsdini.
Tonė apgraibomis susirado paltą, apsivilko, pasičiupo rankinę, tuo pat metu atsitraukdama nuo stalo ir atsistodama.
– Čia dėl Evės, – tarė ji ir pasilenkusi pakštelėjo jam į skruostą, vos neatsitrenkdama į padavėją, išnirusią iš virtuvės, nešiną jų lėkštėmis. – Man reikia eiti.
– Bet tavo salotos… – pradėjo Gregas, tačiau Tonė jį paliko ir išskubėjo iš restorano. Net neužsimovė pirštinių, prieš išbėgdama į šaltį.
Tonė pasuko tiesiai į savo butą ir susimetė į nedidelį krepšį keletą daiktų. Nesivargino nusivilkti kostiumėlio ar nusiauti aukštakulnių, tik išjungė šviesas ir išėjo. Sėdo į mašiną ir, švelniai krentant snaigėms, išvažiavo link to mažyčio paupio miestelio Misūryje, nematyto nuo pat tėvo mirties. Radijo neįjungė. Jei būtų įjungusi, vis tiek nebūtų girdėjusi muzikos, nes galvoje vis sukosi tie patys žodžiai:
Labai gaila, panele Ašton, bet jūsų motiną ištiko insultas ir gali būti, kad ji nebebus tokia kaip buvo.

3 skyrius
Evė
Negalėjau atsibusti, kad ir kaip norėjau. Kažkas sunkus užgulė akis ir neleido atsimerkti, slėgė visą kūną, tad gulėjau nejudėdama ir negalėdama prabilti, tikrų tikriausia paklydusi siela.
Dar keisčiau – nors buvau tikra, kad tai tebuvo pakrikusio proto išdaiga – staiga pasijutau, tarsi plaukčiau Misisipės upe, nors nebuvau to dariusi nuo trylikos metų, kai tėvas mudvi su Ana nusivedė prie akmenuotos kranto vietos, esančios maždaug pusiaukelėje tarp Blu Hilso ir Sent Ženevjevos, ir liepė mums nuplaukti į Moskitų salą ir grįžti. Vandenyje mes mokėjome elgtis, nes kiekvieną vasarą po kelias savaites praleisdavome išnuomotame namelyje prie Ozarkų ežero, o likusias vasaros atostogas taškydavomės olimpinio dydžio baseine Blu Hilso visuomeniniame klube.
Tačiau susiremti su upės galybe – visai kas kita. Ji galėjo atrodyti visai gerai nusiteikusi, lygiu it stiklas drumzlinu paviršiumi; tokia apgaulingai rami, jei nežinai apie piktas povandenines sroves.
Teko girdėti pasakojant apie vyrus, dukart stambesnius už mane, nuneštus srovės ir daugiau nebeatsiradusius. Tad kai teko atlikti šį keistą tėvelio brandos ritualą, turbūt išsigandau dar labiau nei mano dešimtmetė sesuo.
– Ne taip ir toli, – pasakė Ana, kai virpėdamos žvelgėme į vandenį, apsirengusios maudymosi kostiumėliais, – laikykis arti manęs, o aš būsiu šalia, jei manęs prireiks.
– Gerai, – sutikau.
Dumblas šliurpsėjo tarp pirštų, kai ėjau paskui Aną, brisdama į parudavusias putas, nenorėdama net pagalvoti, kad reikės pasinerti į jas galva. Bet kai ji įšoko ir pasileido plaukti krauliu, tiesdama rankas ir atsispirdama kojomis, įsidrąsinau iš aš.
Aplink nebuvo laivų ir niekas nesipainiojo kelyje, tad ganėtinai lengvai pasiekėme salos seklumą. Ir tik tada, kai jau įpusėjome kelią grįždamos, pajutau kažką tempiant mane už kojų – nematomą povandeninę srovę.
Bandžiau atsispirti stipriau, bet nepajudėjau iš vietos, o tada ji staigiai atskyrė mane nuo sesers ir nutempė pasroviui.
– Eve, nepasiduok! Tu stipresnė, nei galvoji! – kitapus vandens sušuko tėvelis, mojuodamas rankomis ir šokinėdamas per uolas, kad nepamestų manęs iš akių.
Kad ir kaip smarkiai plaukiau, srovė buvo stipresnė.
Prašau, neleisk man mirti, – pagalvojau, o tada pamačiau seserį, plaukiančią link manęs, tolygiai skrodžiančią vandenį, nebijančią, kad ir ją nuneš.
– Aš čia, Eve, aš čia! – išgirdau Anos balsą visai šalia, stengdamasi nepanikuoti ir nenustoti spirtis kojomis, kovodama su povandenine srove ir su savo didžiausia baime.
Nustebau, kodėl ji užsimanė mane gelbėti, juk aš tai nebandžiau jai padėti, nes man labiau rūpėjo užauginti vaiką, o ne gelbėti ją nuo beprotybės.
Pavargau, baisiai pavargau.
Kas manęs ilgėsis, jei paliksiu šį pasaulį? – liūdnai pagalvojau ir nustojau irtis, leidau galūnėms tempti mane į dugną tarsi svarmenys.
Grimzdama į šaltas gelmes, pajutau, kad mane apėmė transas, ta keista priešmirtinė būsena, apie kurią teko girdėti kalbant, nors niekad netikėjau jos egzistavimu. Mintyse išvydau vaizdus iš savo gyvenimo, galvoje ėmė rodytis prabėgusių metų nuotrupos ir gabalėliai. Mačiau veidus ir spalvas, girdėjau balsus ir melodijas, kenčiau meilę ir nusivylimą, kiek tik jų palietė mano širdį nuo tada, kai gimiau.
Ką dar galėčiau duoti?
Akimirką pamąsčiau, gal reikėtų pasiduoti, plaukti pasroviui ir nebesipriešinti. Juk kitapus susitiksiu Džoną, ar ne? Ir mamą su tėveliu?
Tada pagalvojau apie Antoniją su Ana, apie paliktus nebaigtus reikalus ir blogus darbus, kuriuos turiu ištaisyti, ir supratau, kad dar ne laikas. Tik todėl nenugrimzdau giliau.
Tad įsikibau jų – dukters, sesers ir praeities šmėklų – ir ėmiau kovoti su tamsa, irdamasi vandenyse tarp gyvenimo ir mirties.

4 skyrius
Tonė
Kai Tonė išsuko iš greitkelio į kaimo kelią, vingiuojantį link Blu Hilso Misūrio valstijoje, jau buvo dešimta valanda. Plonas baltumos sluoksnis dengė medžius, namus, tvartus ir tvoras. Net tamsoje viskas atrodė magiška, tarsi ji būtų patekusi į sniego pasaulį stiklo rutulyje. Bet žiemos nakties grožis jos nedžiugino. Visa įsitempusi ji pasuko tiesiai į ligoninę ir įbėgusi vidun prie informacijos stalo paklausė apie savo motiną.
– Aš Antonija, Evelinos Ašton dukra, – paaiškino, neatgaudama kvapo. – Skambinote man į mobilųjį maždaug prieš valandą, kai tebebuvau Sent Luise, ir aš spaudžiau lyg velnių vejama, kol atlėkiau pas jus. Kaip čia atsitiko, kad nelaimė įvyko anksti ryte, o man paskambinote tik prieš valandą?
Griežtas žvilgsnis sušvelnėjo.
– Suprantu, kad jūs priblokšta, ponia, – tarė slaugytoja mėlynu chalatu ir smulkiai supintomis kasytėmis, – ir atsiprašau, kad paskambinome taip vėlai, bet jūsų motina kontaktų sąrašą pas savo šeimos gydytoją užpildė prieš daugelį metų, o valios pareiškimo neradome. Jūsų numerį galiausiai gavome iš jos namų tvarkytojos.
Negi ji tikrai pasakė „valios pareiškimas“? Juk tai – dokumentas, kuriame būna nurodyta, ar išjungti aparatus?
Kad tave kur.
Tonei apsisuko galva ir ji griebėsi pasilaikyti stalo krašto.
– Galiu ją aplankyti? – išspaudė džiūstančiu, tarsi vata besiveliančiu liežuviu.
– Jei galite, palaukite minutėlę.
Slaugytoja pakėlė telefoną, trumpai į jį pamurmėjo, padėjo ir tarė:
– Daktaras Nevilis ką tik baigė vakarinę vizitaciją. Jis norėtų su jumis pasikalbėti, jei jūs nieko prieš.
– Taip, aišku, kad nieko prieš, – Tonė sulinksėjo galva tarsi lėlė su spyruokle.
Moteris atsistojo nuo stalo ir apėjo aplink.
– Prašau eiti paskui mane…
Tonė vos nemynė jai ant kulnų, vedama trumpu koridoriumi. Netrukus atsidūrė nedideliame kabinete, kuriame laukė neurologas.
– Panele Ašton, džiaugiuosi, kad atvažiavote.
Daktaras Nevilis atsistojo, jai įėjus, ir parodė į kėdę priešais savo stalą. Jo aštrių bruožų veidas atrodė lygus ir jaunatviškas, bet plonuose šviesiuose plaukuose, trumpai nukirptuose tarsi jūrų pėstininko, netrūko žilų sruogų, teikiančių pasitikėjimo.
– Kaip mano motina? Ji pasveiks? – išbėrė Tonė, pirštais maigydama rankinės sagtį, pusiau norėdama apsižliumbti, bet pasiryžusi laikytis santūriai, kaip tikrai elgtųsi Evė, jei viskas būtų atvirkščiai. – Kas iš tikrųjų atsitiko? Ar žinote?
Nevilis atsilošė, girgždindamas kėdę.
– Panašu, kad ponia Ašton buvo viena, kai ištiko insultas. Namų tvarkytoja ją rado tik po kelių valandų, tad čia ją atvežė prastos būklės, bet galėjo būti ir blogiau. Laimei, tuo metu vizitavau ligonius, tad kuo skubiausiai nuvežėme į operacinę. Bet kurį laiką nieko daugiau nesužinosime. Vaistais sukėlėme jai komą, kad smegenys pamiegotų žiemos miegu ir pasveiktų. Bet būkite rami, tikriname jos kranialinį spaudimą ir darome viską, ką galime, kad išlaikytume stabilią būklę. Nenorime jos prarasti ne mažiau nei jūs.
Pamiegotų žiemos miegu ir pasveiktų? Tonė suraukė kaktą, nes jai pasirodė, kad gydytojas pasakoja apie meškų elgesį žiemą, o ne motinos smegenų gydymą.
– Kaip ilgai? – paklausė ji ir pyktelėjo, savo balse išgirdusi baimės gaidelę. – Kiek užtruks, kol leisite jai atsibusti?
Jis pasitrynė pavargusias akis.
– Turbūt mažiausiai dvi ar tris dienas, bet gali būti ir savaitę.
Negi jis ką tik pasakė „savaitę“?
Tonei suspaudė krūtinę, pagalvojus apie daugybę reikalų, surašytų į kelių artimiausių dienų darbotvarkę: konsultacijas, valgių ragavimą, susitikimus, primatavimus, o dar reikės bendrauti su Gregu po neįvykusių piršlybų. Jeigu žongliruodama šiomis lėkštėmis pasiims dar vieną, tikrai kuri nors iškris iš rankų. Bet Tonė žinojo, kad šios lėkštės išmesti negalima.
– Kodėl dabar? – sukuždėjo ji, nors neketino ištarti to garsiai. Tai buvo savanaudiška mintis ir ji akimirksniu pasigailėjo ją pasakiusi.
– Kas žino? – gydytojas grakščiai gūžtelėjo pečiais, dar labiau susiglamžydamas chalatą. – Tokių dalykų juk niekas neplanuoja, – pasakė jis, tarytum ji uždavė tikrą klausimą, o ne retorinį.
Tonei nieko neatsakius, jis užpildė pauzę medicinine šneka, paprastais žodžiais paaiškindamas, kad Evei trūko smegenų kraujagyslė, į smegenis išsiliejo kraujas, ir nors panašu, kad operacija pavyko, dėl patinimo vis dar neaišku, ar padėjo. Kai ji atsibus iš komos, – jeigu atsibus, – iš pradžių negalės rišliai kalbėti, ir jis įspėjo, kad gali būti, jog ji taip ir nepasveiks iki galo, net po reabilitacijos.
Tonė keistai užsinorėjo nusikvatoti ir pareikšti, kad to negali būti. Evės Ašton nervai – plieniniai, o stuburas – iš armatūros, ir jai būdingi visi antžmogiški bruožai, kurių neturi niekas, išskyrus komiksų herojus. Ji negalėjo įsivaizduoti, kas galėtų motiną ilgam išvesti iš rikiuotės.
Gal tik išskyrus insultą ir vaistais sukeltą komą, – pagalvojo ji.
– Jeigu kalbėsiu su ja, ar ji girdės?
Daktaras Nevilis kilstelėjo antakius.
– Tikrai nepakenks.
– Na gerai, taip ir padarysiu.
Tonė atsistojo, įsitvėrusi rankinės lyg gelbėjimo liemenės.
– Jeigu galima, norėčiau aplankyti ją dabar.
– Baisiai vėlu…
– Klausykit, daktare, – juk ne veltui ji atlėkė žiemos naktį į Blu Hilsą lyg velnių vejama, – prašau, duokite man dvi minutes.
Jis atsiduso ir pakėlė pirštus, lyg rodydamas taikos ženklą.
– Turite lygiai dvi minutes, o tada spirsime jus lauk.
– Susitarėme.
Linkstančiomis kojomis Tonė atsargiai užėjo į reanimacijos skyrių ir pamatė liesą, marška uždengtą kūną lovoje, vamzdeliais ir laidais pririštą prie motiną supančių pypsinčių ir mirksinčių mašinų. Užmerkusi akis, Evė atrodė tarsi miegotų ir sap-nuotų. Tonė velniškai troško apsimesti, kad taip ir yra.
Nors buvo pasiryžusi elgtis tvirtai lyg suaugusi ir subrendusi, Tonei sugniaužė gerklę. Ji tebuvo vaikas, kurio mama serga, tad pasijuto visiškai bejėgė.
Akimirksniu ji susmuko į kėdę šalia lovos ir paėmė Evės ranką, o iš virpančių lūpų išsprūdo graudūs žodžiai:
– Oi, mama. Čia aš, Antonija. Aš čia su tavimi, gerai? Grįžau ir pažadu tavęs nepalikti.
Ji pasiliks, kiek tik reikės.

5 skyrius
Evė
Senelis Džozefas sakydavo, kad mūsų šeimos moterys būna arba karštos, arba šaltos. Jei jos elgdavosi rimtai ir tvarkingai, jis galėdavo prisiekti, kad jų venomis teka vokiečių Morganų kraujas.
Senelio tėvas Hermanas (baisios išvaizdos vyriškis, kurį pažinojau tik iš plieninių akių ir žilos barzdos senose nespalvotose nuotraukose) buvo vyno pirklys Morgantaleris iš Mozelio. Įsikūręs Sent Ženevjevos apygardoje Misūryje, jis užsiėmė šimtą akrų dirbamos žemės vynuogėms sodinti ir įkalė nepajudinamus riboženklius.
– Jo rankose viskas augo, – išdidžiai sakydavo senelis; gal tik išskyrus Morgantalerio vardą, perkirptą pusiau, Hermanui atvykus į Jungtines Valstijas. Sakoma, kad mano prosenelis nebuvo patenkintas, kad imigracijos pareigūnai nurėžė pusę jo pavardės; bet jis, kaip doras vokietis, sureagavo stojiškai, ir jo palikuonys – ypač mano senelis – tuo nepaprastai didžiavosi. Tad aišku, kodėl Džozefas Morganas sakydavo, kad jeigu kas nors nesugeba šitaip ramiai elgtis (kaip jo ūmaus būdo nuotaka, mano senelė Šarlotė), tai tikriausiai jų gyslos užterštos nervingųjų Makgilisų klano krauju.
„Ta moteris sugeba vien rūsčiu žvilgsniu išgąsdinti tiek suaugusį vyrą, tiek mažą vaiką“, – pasakodavo visiems, kas netingėjo klausytis. Senelis tikrai buvo savo kailiu patyręs, kaip staigiai gali užvirti Makgilisų kraujas.
Senelė Šarlotė visiems vadovavo tarsi generolė. Net mirties patale ji sugebėjo mus paralyžiuoti vienu žvilgsniu. Nors buvo sulinkusi ir netvirta, o kalbėjo plonyčiu balsu, užtekdavo jai kimiai sukuždėti: „Ša!“, kad visi iškart nutiltų. Būdama šalia jos, aš mikčiodavau, o jai mirus, šio sutrikimo visiškai atsikračiau.
Laimei, motina iš savo vokiečių protėvių paveldėjo ramų temperamentą: buvo stojiška, praktiška ir beveik visada sukalbama. Man atrodo, aš panaši į ją. Labiausiai trokštu taikos ir vengiu konfrontacijų.
Nors genai tie patys, bet mano jaunesnioji sesuo Ana atrodė visais atžvilgiais priešinga. Kaip ir Šarlotė, ji buvo smulkaus sudėjimo ir smarkaus charakterio, nors Ana buvo labiau linkusi elgtis dramatiškai, o ne reikalauti ko nors iš kitų. Anai nusišypsojus, tarytum dangus atsiverdavo ir nušvisdavo paties Dievo šviesa. Jai nuliūdus ar supykus, užplūsdavo viso pasaulio tamsa. Mūsų senelė ją netgi vadindavo Sara Bernar – tai vardas aktorės, tapusios teatro sensacija, kai Šarlotė su Džozefu pradėjo draugauti. Senelė man parodė panelės Bernar nuotrauką ant senos teatro programos, ir aš nusprendžiau, kad ji atrodo kaip suaugusi Ana tamsiais vešliais plaukais ir tamsiais antakiais.
– Ką tik ji vaidindavo, visada sugebėdavo įtikinti, – tvirtino Šarlotė, o aš lygiai tą patį pagalvojau apie Aną.
Sesuo buvo labai lakios vaizduotės, niekada nepamąstydavo prieš kalbėdama, o jos svajonės „netilpdavo į kelnes“, kaip sakydavo tėvelis.
Ji mėgdavo sukti gaublį tėvo kabinete ir aklai besdavo pirštu į tašką, jam sustojus. „Tanzanija! Oi, tikrai, noriu ten nukeliauti, Eve!“ – cypdavo ji, o tada imdavo kalbėti, kaip paliks Blu Hilsą, keliaus po pasaulį ir niekada nesustos vienoje vietoje ilgiau nei kelias savaites. „Mirsiu iš nuobodulio, jei pasiliksiu“, – sakydavo ji, bet aš nekreipdavau dėmesio, nes tai buvo tipiškas Anos elgesys. Ji nejautė ribų ir nuolat perdėdavo.
Kai senelio širdis sustojo, buvau pirmokė, o tėvai su mumis persikėlė iš mažytės trobelės miškingame Morganų valdų gale į didingą Viktorijos stiliaus pastatą, kad palaikytume našlaujančiai Šarlotei draugiją. Neklausdama mano nuomonės, senelė itin susidomėjo manimi su Ana, ypač Ana. Ji liepdavo motinai perrengti mus sekmadieniais po pamaldų, kad galėtume gerti popietės arbatą, tekdavo užsimauti baltas pirštinaites ir laikyti rankas dailiai sudėtas ant nėriniuotų servetėlių, patiestų ant kelių. Neleisdavo kalbėti, kol niekas į mus nesikreipia, tad dažniausiai sakydavome tik „ačiū“ ir „prašom“. Anai tai būdavo žaidimas, proga užsidėti kurią nors siaubingą motinos skrybėlę, o aš niekaip nesulaukdavau, kada ta valanda baigsis. Kai su Šarlote gerdavome arbatą, man patikdavo tik „Earl Grey“, kurią ji pilstydavo iš karšto garuojančio arbatinuko.
Kai būdavo gražus oras, senelė ragindavo tėvą pasiimti mus į vynuogynus, ir jis kartais nenoromis sutikdavo.
Paliepęs man, šešiametei, „prižiūrėti sesutę“, tėvelis eidavo į rūsį patikrinti fermentavimo statinių, o aš mėgindavau neatsilikti nuo trimetės Anos. Net jei motina mus aprengdavo išlygintomis prijuostėlėmis, baltomis kojinėmis ir apaudavo nublizgintais bateliais su dirželiu, Ana pasileisdavo bėgioti takeliais ir prapuldavo, išnykdavo tarp storų vijoklių ir pasislėpdavo, tad kai tėvelis baigdavo dienos darbus, nei jis, nei aš jos nerasdavome. Kartais, ramesnę valandėlę, jei Ana būdavo nusiteikusi elgtis gražiai, susirasdavome žolės plotelį ir gulėdavome ant nugaros, spoksodamos į dangumi skubančius debesis ir kalbėdamos, kokių žvėrių figūras juose matome.
– Ten kiškutis, – sakydavau, – o ten – lokys!
Ana papurtydavo galvą, nuožmiai prisimerkdama.
– Ne, Eve, ten smauglys, – tikindavo mane. – O štai ten – Birmos tigras.
Mūsų požiūriai niekada nesutapdavo. Niekada.
Kaip gali dvi seserys būti tokios skirtingos? – stebėjausi daugybę kartų, bet vis įtikindavau save, kad iš to išaugsime. Bet net ir subrendusios ir pasiekusios paauglystę, beveik neturėjome nieko bendra, išskyrus savo kilmę.
Kai imdavau maištauti, tai reiškė, kad skaitau gotiškus romanus, pasišviesdama žibintuvėliu po antklode, nors laikas miegoti, arba po stalu šeriu vakarienės gabalėlius nukaršusiai senelės kokerspanielei Elsei (kuri galiausiai pergyveno Šarlotę vieneriais metais). Anai atrodė, kad taisyklės tam ir yra, kad jas laužytum, todėl visai nekreipė į jas dėmesio. Nė neketino nustatytu laiku būti namuose ir gerokai sutemus pabėgdavo susitikti su dievažin kuo (nors aš įtariau, kad su kokiu nors berniuku, nes jų užtektinai seiliodavosi dėl Anos), o grįždavo tik po vidurnakčio, dažnai pilnais plaukais šakelių ir purvinais kulniukais. Dažnai atsėlindavo į mano kambarį ir palįsdavo šalia manęs po antklode, tarsi norėdama, kad jos nusikaltimas neliktų be liudininkų.
– Kur buvai? – sušnabždėdavau, negalėdama įžiūrėti jos veido, o ji nusižiovaudavo ir atsakydavo:
– Aiškinausi, kas esu.
Nesuprasdavau, ką ji nori pasakyti.
– Tai gal pasižiūrėk į veidrodį? – kartą pasiūliau, nes tai atrodė logiška mintis. Bet Anos elgesys visada buvo ne logiškas, o neapibrėžtas ir beformis.
– Oi, Eve, gyvenime tiek daug visko, ko paviršiuje nematyti, – sumurmėdavo atsidusdama, tarsi ji viską išmano, o aš – mažvaikė. Tada užsimerkdavo ir snausdavo, kol motina ateidavo žadinti į mokyklą.
Kai kitą savaitgalį tėvelis prieš aušrą ją pagavo lipančią guoba į antro aukšto verandą, pagrasino neleisti jos niekur visus tuos mokslo metus ir dar visą vasarą. Bet įsikišo senelė Šarlotė, kaip dažnai darydavo, ir pasiūlė jam suteikti Anai daugiau laisvės.
– Bent viena iš jų turi drąsos, – šnirpštelėjo ji, o aš iš tėvo veido supratau, kad jam tai nepanašu į teigiamą bruožą.
– Kertu lažybų, kad dėl tos drąsos Helena fon Hagen pakliuvo į bėdą, kai buvo penkiolikos, – atsakė jis, o motina prideramai pasibaisėjo.
Galiausiai tėvelis pasidavė ir Ana visai lengvai išsisuko: teko savaitę dirbti virtuvėje, tai yra skusti bulves ir šveisti puodus. Nors po dviejų bausmės dienų pastebėjau, kad motina perėmė jos darbus, niekam nesakiusi nė žodžio. Nebuvau tikra, ar tėvas žino (bet senelė Šarlotė tikrai žinojo).
Knietėjo ją paskųsti, bet nepaskundžiau, nors negalėjau persiplėšti tarp tėvo ir vienintelės sesers. Vis dėlto nerimavau, kad Ana nesugeba laikytis taisyklių, ir man atrodė, kad niekam nepakenktų pasimokyti, kokios būna blogo elgesio pasekmės. Galiausiai nutylėjau, nes buvau tikra, kad Ana vieną dieną sulauks atpildo ir be mano pagalbos. Ir tikrai man neteko ilgai laukti.
Kai Šarlotė atgulė šeimos kape šalia senelio, o Ana liko be gynėjos, netrukus sesuo pateko į tokią didelę bėdą, kad nebegalėjo iš jos išsikapanoti.
Galbūt, jei Ana būtų labiau Morgan nei Makgilis, ji nebūtų pasidavusi suknelės magijai. Norėjau tikėti, kad dėl antgamtinės jėgos įsikišimo, o ne laisva valia ji atsisakė visų planų, taip rūpestingai jai sukurtų motinos ir tėvelio, ir visos jų išsvajotos mūsų šeimos ateities.
Tik po kurio laiko supratau, kad suknelė jai parodė ateitį, jog elgtųsi, kaip reikia. Bet pradžioje žinojau tik tiek, kad pirmąjį vakarą, ją apsivilkusi, Ana padarė nesuvokiamą dalyką, o kitą dieną visai prapuolė.

6 skyrius
Tonė
Virtuvėje spindėjo vieniša švieselė, kai Tonė atsirakino Viktorijos stiliaus namą, kuriame praleido beveik visus pirmuosius savo aštuoniolika metų. Šį namą su bokšteliais, puošnia apdaila ir juosiančia veranda pradėjo statyti jos proprosenelis Hermanas Morganas, o pabaigė proseneliai Šarlotė ir Džozefas Morganai prieš daugiau nei šimtmetį. Liko nemažai jų praeitį primenančių daiktų, nuo Džordžo periodo laikrodžio, triukšmingai tiksinčio fojė, iki tapytų Šarlotės ir Džozefo portretų, kabančių virš židinio darbo kabinete, ir daugybė sunkių istorinių baldų, su kuriais Evė atsisakė išsiskirti ir kurių buvo pilnos visos pakampės.
Tonė nusivilko paltą ir pakabino jį kabykloje prie durų, jos odą pakuteno šalto oro dvelksmas pro sutrūkinėjusį glaistą, tarytum prisilietė protėvių dvasios. Tonė neišsigando, bet staiga užsinorėjo, kad šalia būtų kas nors šiltakraujis.
Ji nusitempė pirštines nuo pirštų ir susižvejojo rankinėje telefoną. Atsisėdusi fojė ant kėdės stačia atkalte, paskambino Vivjenai ir pasakė, kad kurį laiką nebus mieste dėl šeimos nelaimės. Tada paskambino Gregui, papasakojo, ką kalbėjo daktaras, ir pasakė, kad ketina likti Blu Hilse, kol Evė pabus iš komos. Iki tol ji niekaip negali išvažiuoti, nesužinojusi, ar motina pasveiks.
– O kas, jeigu atsibudusi paprašys, kad pasiliktum?
Tonė tik atsikvėpė ir pasakė:
– Dabar tiesiog tikiuosi, kad apskritai atsibus.
– Bet man tavęs reikia čia, – tarė jis irzliai lyg mažas vaikas, ir ji būtų nusijuokusi, bet pasijuto pervargusi.
– Kelias dienas tau nieko neatsitiks, – pasakė jam, bato galu bilsnodama į grindis.
– Kelias dienas? Manai, tiek užteks?
– Garbės žodis, Gregai, nežinau.
Ji tik buvo įsitikinusi, kad negali palikti motinos, tik ne tokiomis aplinkybėmis, kad ir koks emocinis atstumas jas skiria, o jis juk nemenkas. Tonė savo tėtį garbino nesidrovėdama ir nesivaržydama, vis apkabindavo ir lipniai bučiuodavo. „Kaip mano angelėlis?“ – klausdavo jis kas rytą, pašiaušdamas jai plaukus. Jis nepraleido nė vieno šokių pasirodymo, nors baletą ji šoko apgailėtinai. Kai ji nugriūdavo nuo dviračio ant akmenimis grįsto keliuko ir nusibrozdindavo kelį, bėgdavo pas jį, o ne pas Evę.
Tonės jausmai motinai buvo kur kas labiau kontroliuojami, tik ne spontaniški. Jei elgėsi ne taip meiliai, tai todėl, kad Evė nieko daugiau tarsi neleisdavo. Mama ją tuo pat metu ir atstumdavo, ir tvirtai laikydavo; ir pernelyg saugodavo, ir nebendraudavo, priešingai nei jos itin emocinga dukra.
– Nekenčiu tavęs, nekenčiu! – ji atsiminė, kad dažnokai taip klykdavo Evei audringais paauglystės laikais, o dabar velniškai norėjo tuos žodžius atsiimti. Buvo tikra, kad motina jų neužmiršo. Tonei iš Evės norėjosi daugiau – norėjosi tvirtesnio ryšio; bet tarp jų visada tarytum tvyrojo kažkas, ko negalėjai nusakyti. Kad ir kas tai buvo, ji negalės to atstumo įveikti nei dabar, nei kada nors vėliau, jeigu dabar praras ir motiną.
Atsisveikinusi su Gregu, ji pasvarstė, gal reikėtų ką nors suvalgyti. Bet nors ir praleido vakarienę, nė kiek nesijautė alkana. Nuo nerimo susisuko pilvas. Užuot nuėjusi koridoriumi į virtuvę, tempdama savo krepšį pasuko pro senąjį laikrodį link laiptų. Kaip tik tada rodyklės pasiekė vienuoliktą, jai lipant į antrą aukštą, ėmė mušti valandas, ir nė vienas dūžis nesutapo su jos žingsniais ant laiptų. Bakstelėjusi koja, Tonė atsidarė šešių įsprūdų duris į savo buvusį kambarį su baldakimu dengta lova ir puošniomis užuolaidomis.
– Pakliuvau į suknistą laiko anomaliją, – garsiai ištarė ir metė krepšį ant grindų. Viskas buvo taip pat, kaip paliko po koledžo, nepasikeitė ir nuo tada, kai buvo paskutinį kartą grįžusi prieš dvejus metus: pusiau išnaudoti kvepalų buteliukai ant tualetinio stalelio, meilės romanų prigrūstos lentynos, o spintose pilna drabužių iš mokyklos laikų, tikriausiai jau vėl madingų, jei tik pavyktų į juos tilpti. Tarytum šis kambarys vis laukė, kada ji grįš ir toliau gyvens jame.
Ji buvo įsitikinusi, kad Evė nebūtų jo pavertusi nei svečių kambariu, nei amatų kampeliu, net jei būtų iš tikrųjų pritrūkusi vietos namuose.
Jeigu Tonė įdėtų seną apdulkėjusią „Def Leppard“ kasetę į devintojo dešimtmečio laikų grotuvą, gal Evė pasirodytų tarpduryje ir lieptų „pritildyti tą triukšmą“. Gal tėtis įkištų galvą pro duris vos išaušus ir melodingai sučiulbėtų: „Greitai kelkis, saulute! Laikas į mokyklą!“
Dieve, kaip keista namuose be tėvų, ypač be tėčio. Kai neliko jo energingo balso ir širdingai ištiestų rankų, atrodė, ši vieta neteko savo sielos. Jam mirus, Viktorijos stiliaus namas tapo nenatūraliai oficialus, ir jos su Eve nemokėjo užpildyti tarp jų stojusios tylos.
Užteks tų liūdnų minčių, – šniurkščiodama paliepė sau Tonė ir nusivalė nosį rankove. Tada atsegė krepšį ir ėmė raustis, bet nerado, ko reikėjo.
Beskubėdama ji pamiršo įsidėti pižamą. Tad pasirausė po stalčius ir atkapstė nudėvėtus naktinius marškinius su užrašu „Madonos mergaitiškas pasaulio turnė“. Pasižiūrėjo į savo nuvargusį atspindį vonios veidrodyje. „Kas ta pagyvenusi moteris, apsirengusi mano marškinėliais?“ – norėjosi paklausti. Nors kambarys nuo mokyklos laikų liko toks pats, bet ji pati pasikeitė.
Tonė skubiai išsivalė dantis, išjungė šviesas ir palindo po antklode, kaip visada, kvepiančia „Ivory Snow“ milteliais. Kurį laiką gulėjo plačiai atmerkusi akis ir klausėsi. Radiatorius šnypštė nuo kaitros, o namas tyliai girgždėjo ir dūsavo, tarsi būtų gyvas ir kvėpuotų. O visa kita buvo velniškai tylu, nes nebuvo girdėti nei knarkiančio Grego, nei gatvėse po jos butu centriniame Vest Ende judančių mašinų ir žmonių.
Negirdėdama pažįstamų garsų, Tonė jautėsi dar prasčiau. Pagalvojo, gal paskambinti Vivjenai, nes Dimplmanų pokylis jau baigėsi; bet asistentė bus užimta – prižiūrės tvarkytojus, užtikrins, kad visi gautų arbatpinigių ir kad svečiai susiradę paltus pasiektų mašinas. Nors gundė mintis paskambinti Gregui palinkėti labos nakties, Tonė žinojo, kad jam bus įdomiau, ne kaip jai sekasi, o jos reakcija (ar nereagavimas) į pasiūlymą apsigyventi kartu, o ji neturėjo jėgų imtis to klausimo.
Oi, Eve!
Ji pasuko galvą ir prisiglaudė skruostu prie pagalvės. Kas per velniava? Visada maniau, kad gyvensi amžinai. Nemėgink įrodyti, kad klydau, ir nenumirk, nes niekada tau neatleisiu, girdi?
Tonė užsimerkė ir įsivaizdavo motiną, kokią paskutinį kartą ją matė Džono Aštono laidotuvėse, bažnyčios klaupte: nugara tiesi it mietą prarijusi, veidas rimtas, lūpos tvirtai suspaustos į liniją. Grįžusi namo, ji ramiai susidėliojo troškinius ir pyragus, suneštus gero linkinčių draugų ir kaimynų. Netgi parašė padėkos raštelius, sidabrine žila galva palinkusi virš tėčio stalo. „Kol neužmiršau“, – pasakė ji, tarsi Evė kada nors būtų ką nors užmiršusi. Kaip visada, ji buvo tikras stiprybės ir atsparumo įsikūnijimas.
Koks kontrastas – ta liesa moteris ligoninės lovoje, visai nejudanti po balta marška, negalinti kvėpuoti savomis jėgomis, staiga suvokė Tonė ir baisiai išsigando.
Prašau, tegul jos smegenys sugyja, – ėmė melstis, nors net neketino. – Prašau, kad viskas pasibaigtų. Nenoriu, kad ji išeitų.
Valandą ar ilgiau pasivarčiusi, Tonė užsnūdo ir taip kietai įmigo, kad atsibudo tik tada, kai dienos šviesa įspindo pro puošniųjų užuolaidų plyšį. Nepaliaujamas siurblio dūzgimas, sklindantis kažkur iš apačios, pamažu pasiekė ausis.
Jei nebūtų žinojusi, kas ten, gal būtų išsigandusi ir pagalvojusi, kad įsilaužė vagis. Bet koks vagis galėtų griebtis dulkėtų kilimų, prieš imdamas ieškoti sidabrinių įrankių?
Tonė žiovaudama persibraukė susivėlusius plaukus ir pastatė kojas ant grindų. Truktelėjo žemyn naktinius ir nusliūkino žemyn ieškoti senosios namų tvarkytojos, tampančios aplamdytą „Hoover“ siurblį svetainės kilimu. Tik pamačiusi Bridžitą, ji vos neapsibliovė. Ta moteris dirbo Aštonams nuo Tonės senelio Franklino Evanso mirties, kai Tonei suėjo dešimt metų. Ji buvo tokia pat neatskiriama jų gyvenimo dalis kaip senasis Viktorijos stiliaus namas ir dvidešimt akrų vynuogynų.
– Na ir kaip man čia miegoti? – prisiartinusi amtelėjo Tonė, perrėkdama ūžiantį prietaisą.
Moteris suraukė kaktą ir pakėlė akis. Ji vienu staigiu judesiu išjungė siurblį ir pastatė jį stačią.
– Nagi kas čia, taigi mūsų mergytė, gyva ir sveika! Pamačiau lauke mašiną su tuo „Antonijos renginių“ lipduku ir pasakiau sau: „Tai aišku, kad atvažiavo! Juk po tais dizainerių skarmalais, kuriuos ji taip mėgsta, slepiasi aukso širdis.“
Raukšlėtas veidas sušvelnėjo ir Bridžita išskėtė rankas apkabinti Tonę, o ši iškart puolė į glėbį. Prisiglaudė tvarkytojos glėbyje, o akis užplūdo ašaros.
– Kaip čia taip atsitiko? – rydama ašaras paklausė Tonė. – Nesu mačiusi, kad motina sirgtų…
– Panelė Evė išsikapstys, patikėk manim. Ji turi per daug nebaigtų reikalų, – tarė moteris, glostydama Tonės nugarą. – O kodėl vakar auštant sugalvojo lipti į palėpę, net neįsivaizduoju. Matyt, kažkas ją pašaukė, o gal jos smegenys pradėjo keistai veikti prieš insultą.
Bridžita giliai įkvėpė.
– Bet ačiū gerajam Viešpačiui, kad laiku ją radau. Gydytojas sakė, kad jeigu būtų dar ilgiau pabuvusi viena, būtų gal jau buvę per vėlu.
– Taip, ačiū Dievui, – aidu pakartojo Tonė.
Bridžita paskutinį kartą patapšnojo jai nugarą ir atsitraukė.
– Nepamirškime, kad tavo mama – kietas riešutėlis. Juk ji įveikė viską, su kuo teko gyvenime susidurti, ar ne?
Tonė atbula ranka nusišluostė nosį ir linktelėjo sutikdama.
– Gerai, kad atvažiavai, vaikeli, – tarė vyresnioji moteris ir liūdnai nusišypsojo. Jos kadaise varinius plaukus laikas išbalino iki plieninės žilės, o šiurkščios garbanos tik paryškino sugrubusius veido bruožus. – Panelė Evė jau kurį laiką nekreipė dėmesio, kaip gyvena, tai buvau pradėjusi nerimauti. Ji daug ką apleido ir pati apsileido. Jei nebūčiau rūpinusis ir ja, ir namu, viskas būtų sugriuvę jai po kojomis.
Tonė nusitrynė ašaras nuo pavargusių akių.
– Kaip suprasti – viską apleido?
Bridžita juk tikrai perdeda. Aišku, kilimai šiek tiek nusitrynė, o tinkuotos sienos pastebimai sutrūkinėjo. Bet namui – mažiausiai šimtas metų. Nieko keisto, kad truputį dėvisi.
– Viskas atrodo pakenčiamai, – apsidairiusi tarė Tonė. – Kas negerai?
– Kaip čia švelniau pasakius? – Bridžita nusišluostė rankas į dryžuotą prijuostę. – Produktus parduotuvėje perku skolon, o Česteris sako, kad ji kartais ištisus mėnesius pamiršta susimokėti. Bijau, kad vieną dieną išjungs šviesą ir dujas ir liksime šalti tamsoje. O ką tuomet darysime, mmm?
– Visiems pasitaiko pamiršti vieną kitą sąskaitą, – atšovė Tonė, įsižeidusi nuo minties, kad motina galbūt nebėra tokia absoliučiai savarankiška, kokia buvo visą Tonės gyvenimą. – Jeigu jai reikia pinigų, padėsiu, kol ką nors sugalvosime, – pasiūlė ji. Mažų mažiausiai ji galėtų padengti vietines Evės skolas, kol motina pasveiks. – Palauk, susirasiu čekių knygelę. Galėsi pasakyti, kam dar nesumokėta, o aš pasivažinėsiu po miestelį ir su visais atsiskaitysiu.
Tonei tai atrodė gana logiška, bet Bridžita tik įsispoksojo, lyg jai būtų varžtelis atsisukęs.
– Einu pasiimsiu rankinę, – tarė Tonė ir pasuko prie durų.
Toli nenuėjo, nes Bridžita pačiupo už riešo.
– Ne, vaikeli, negaliu tau leisti, – pareiškė vyresnioji moteris, nuo išgąsčio išplėtusi akis. – Tavo motina verčiau mirtų, bet neleistų, kad apmokėtum jos sąskaitas. Be to, problema daug didesnė.
– Nesuprantu.
Bridžita elgėsi visai nesuprantamai.
Evė visuomet spaudė centą prie cento. Ji net tvarkė visas vyninės sąskaitas, kai numirė senelis Evansas, o Džonas Aštonas perėmė vynuogyno valdymą. Kiek Tonė žinojo, vyninė visada dirbo pelningai; ne ypač, bet užtekdavo, kad šeima gyventų be nuostolių. Tai kodėl Evės padėtis staiga taip pablogėjo?
– Kas atsitiko, Bridžita?
– Tiesiog… Na, viskas labai susipainiojo. Net nežinau, nuo ko pradėti, – namų tvarkytoja nutilo, atsikvėpė ir pamojo į galinį koridorių. – Eime, – tarė ji, – ten. Tegul tavo motinos betvarkė kalba pati už save.
Droviai truktelėjusi naktinius žemyn, Tonė paklusniai nusekė ją pro svetainės arką siauru plokštėmis apmuštu koridoriumi link uždarytų dvejų durų, vedančių į darbo kabinetą.
– Štai čia, – tarė Bridžita ir įsiręžusi stumtelėjo duris į šalis. – Tavo motinos chaoso šventykla.
Atidarius pasirodė tikra žmogiška kiaulidė: daugybė popierių, į kuriuos Evė turbūt nekreipė dėmesio, ir krūvos laiškų ir žurnalų, virstančios nuo uždengiamo rašomojo stalo ir iš dėžių, beveik dengiančių kilimą.
– O Dieve, – įkvėpė Tonė.
– Bandžiau suvaldyti reikalus, – tvirtino Bridžita, – bet nepavyko. Panelė Evė bardavosi, kam liečiu, ko dar nespėjo peržiūrėti. Galima sakyti, kai tavo tėvelis pasimirė, ji nenorėjo nė skiautelės paleisti iš rankų.
– Eina sau, – tarė Tonė, nebežinodama, ką sakyti. Ji prasiskynė kelią prie stalo ir pervertė saują vokų, leisdama juos pro pirštus. – Kodėl man nepasakei?
Bridžita šniurkštelėjo.
– Ką galėjau pasakyti, vaikeli? Kad tavo motina visai pasimetusi? Kad nekreipia dėmesio į nieką aplink, nes pasaulis be tavo tėvo jai nepakeliamas?
– Taip, – Tonė linktelėjo, – to būtų užtekę.
Ji spoksojo į netvarką priblokšta, beveik paralyžiuota. Per greitai kvėpuoju, apsisuks galva, susiprato ir prisivertė giliai įkvėpti.
– Tavo mama būtų ištrenkusi mane lauk, jei būčiau tave įtraukusi! – namų tvarkytoja paspyrė perpildytą dėžę mėlyno sportbačio galiuku. – Nieko sau, kur viskas nusirito, jeigu tokia moteris kaip panelė Evelina, visada tokia skrupulinga, leidžia, kad jos gyvenimas va taip subyrėtų. Pradedu galvoti, gal šitas insultas ją ir išgelbės.
Kaip keista taip kalbėti, – pagalvojo Tonė ir jai širdį suspaudė toks nerimas, kokio neteko patirti nuo tada, kai planavo pačias pirmąsias vestuves ir ceremonijoje pasirodė tik trys stygų kvarteto nariai, pagirių kamuojamas jaunikis nerado žiedų, o pastoriui bedieviškai paleido vidurius.
Ji apžvelgė kambarį, kramtydama mažojo pirštelio nagą. Nors čia buvo tikras chaosas, pastebėjo, kad kai ko trūksta.
– Kur tas kompiuteris, kurį nupirkau Evei po tėčio mirties?
Ji net paprašė Grego suinstaliuoti „QuickBooks“ programą, skirtą namų biurui, o pati rūpestingai persiuntė visus kompaktinius diskus ir instrukcijas. Jei motina būtų jį naudojusi, būtų galima patikrinti virtualius pinigų įrašus. Bet to „HP“ stalinio kompiuterio nebuvo matyti nei nagų, nei ragų, bent jau niekas nekyšojo šito naminio sąvartyno paviršiuje.
– Ai, tas daiktas, – tarė Bridžita.
Tas daiktas?
Namų tvarkytoja pamojavo mėlynų venų išraižyta ranka.
– Panelė Evė net neišpakavusi padovanojo jį bibliotekai.
– Ką? – Tonė sugriežė dantimis. Kodėl mama taip pasielgė? Kaip galima tvarkyti tiek daug sąskaitų, jeigu vienintelė dokumentų tvarkymo sistema – tai popieriaus prikimštas kambarys?
– Nekaltink seno šuns, kad nenori mokytis naujų triukų, – Bridžita pagrūmojo pirštu. – Be to, vyninėje yra kompiuterių, bet jie ten visai nepadeda.
– O kas vyksta vyninėje? – paklausė Tonė, galvodama: – Dieve mielas, kas dar?
– Žinau tik tiek, kiek girdėjau, – paaiškino Bridžita ir susigrūdo rankas į prijuostės kišenes. – Prieš šešis mėnesius tas vaikinas, viskam vadovavęs, ėmė ir metė darbą, tai panelė Evė taip ir nepriėmė nieko vietoj jo. Tik išsikraustė iš proto.
– Kaip?
Tonė užsinorėjo kaip reikiant papurtyti Bridžitą, jeigu dar nors minutę nesugebės nieko paaiškinti.
Bridžita susiraukė.
– Tavo mama ėmė ir sudarė sandėrį su velniu, – tarė ji. – Leido vienam Kamingsų vaikui kišti nosį į reikalus. Kai sužinojau, nuo kėdės nugriuvau. „Panele Eve, gal visai iš proto išsikraustėte?“ – paklausiau, bet ji pasakė, kad taip protingai dar nieko anksčiau nedarė.
– Kuriam Kamingsų vaikui?
– Jauniausiam.
Hanteriui, – pagalvojo Tonė, prisiminusi tylų, bet dailios išvaizdos paauglį, visur sekiojusį savo vyresniuosius brolius, vėliau tapusius garsiais sportininkais, ir spoksojusį į ją kitapus prekystalio tą vasarą, kai ji dirbo „Tastee Freeze“.
– O kas, jei panelė Evė leido tam Kamingsų vaikui daryti vyninėje ką nori? O kas, jei dabar, mums bešnekant, jis baigia viską išvogti? – paklausė Bridžita.
Tonė suspaudė pirštais smilkinius, jausdama, kad smegenims visko jau per daug. Juk neįmanoma tiek daug visko suvokti iškart. Hanteriui Kamingsui teks palaukti.
– Kol kas rūpinkimės tik Evės sveikata, – pasakė kaip vadovė, priėmusi sprendimą. – Kitkuo užsiimsime vėliau.
– Žinoma, – sumurmėjo Bridžita, – kaip pasakysi, panele Antonija, – nors iš balso atrodė nepatenkinta.
Tonė apžvelgė katastrofos vietą, kur kadaise buvo jos tėčio kabinetas, o prieš tai – senelio ir prosenelio, o namų tvarkytoja ištraukė rankas mėlynomis venomis iš prijuostės kišenių ir sukryžiavo jas ant krūtinės, stebėdama ir laukdama, tarytum Tonė galėtų pamojuoti burtų lazdele ir viską sutvarkyti.
Pirmiausia tai, kas skubu, – tarė sau, prisimindama mantrą, kurią kartodavo, kai sužvėrėjusi nuotaka (arba siaubūnė nuotakos motina) įsisiautėdavo organizuojant vestuves, kainuojančias šešių skaitmenų sumą.
– Einu į vonią, – tarė ji, – o tada aplankysiu motiną.
Ligoninės lankymo valandos prasidėjo dešimtą, o Tonė norėjo aplankyti, net jeigu Evė nežinos, kad ji šalia.
– Jeigu nori sudaryti sąrašą, ką reikia padaryti, tai gali jau pradėti.
– Susitarėm, – linktelėjo Bridžita ir patapšnojo Tonei per petį, prieš išsliūkindama iš darbo kambario. Netrukus vėl pasigirdo triukšmingas siurblio ūžesys.
Tonė atsiduso ir lėtai apžvelgė netvarką kabinete, o tada spruko lauk, uždarė dvejas duris paskui save ir paslapčia pasigailėjo, kad negali tiesiog padegti viso to, kas yra už jų.
Sunkiai lipdama laiptais suprato, kad šį kartą grįžus namo bus nė kiek ne lengviau nei praeitą kartą. Per tėvo laidotuves ji nepaguodžiamai raudojo, o Evė laikėsi stojiškai ir Tonės akivaizdoje neišspaudė nė ašaros. Motina neverkė ir tada, kai Tonė susikrovė daiktus ir išvažiavo.
Nejaugi aš – jos kūnas ir kraujas, juk mudvi tokios skirtingos? – tuomet nusistebėjo Tonė, kaip dažnai stebėdavosi, bet išvijo tą neramią mintį iš galvos. Juk nesąžininga galvoti apie tai, kas tarp jų su Eve negerai, kai motina guli be sąmonės ligoninės lovoje. Tiesą sakant, atrodė mirtinai neteisinga taip galvoti.
Tonė užkimšo kamščiu vonią ir leido karštą vandenį, kol vonios kambarys prisipildė garų. Nusisukusi nuo veidrodžio, nusivilko naktinius ir kelnaites, o tada pasinėrė į vonią. Užsimerkė, atlošė galvą ant vonios krašto ir, atrodė, vos po kelių sekundžių pasigirdo, kaip Bridžita beldžia į vonios duris ir šaukia pro plyšį:
– Panele Antonija, kai kas atėjo su tavim susitikti!
– Kas ten toks? – paklausė neatsimerkdama, iš pradžių nenorėdama pajudėti. Niekas miestelyje net nežinojo, kad ji čia, išskyrus Bridžitą ir ligoninės reanimacijos darbuotojus.
– Čia tas Kamingsų vaikas atėjo dėl vyninės, – už durų sušnypštė Bridžita. – Aišku, jis išgirdo, kas nutiko panelei Evei ir kad tu grįžai, todėl ketina pasinaudoti situacija.
Oi, po galais.
Tonė atsiduso.
– Minutėlę, – tarė ji, ištraukė vonios kamštį ir vanduo ėmė kliuksėti lauk, kartu nusinešdamas paskutinę progą atsipalaiduoti.
Įsitvėrė slidžių vonios kraštų ir lėtai atsistojo, o prieš išlipdama pasiėmė rankšluostį ir apsivyniojo juo. Delnu perbraukusi aprasojusį veidrodį, pažvelgė veidrodyje į save, į vandeniu pasruvusį veidą ir vis galvojo, į kokią velniavą čia papuolė ir kaip, po galais, reikės išbristi.

7 skyrius
Evė
Mudvi su Ana pasprukome dieną prieš jos vestuves, tiksliau, „tėvelio vestuves“, kaip jas vadino Ana, nes tėvas nekantravo ištekinti ją už Deiviso Kamingso nuo tos vasaros, kai jai suėjo aštuoniolika.
Deiviso šeimai priklausė nesuskaičiuojami akrai žemių, siekiantys bemaž iki Misisipės, užsodinti vynuogių eilėmis, vagojančiomis dirvą ir kiek akys užmato besidriekiančiomis po kalvas. Dalis jų kadaise priklausė mums, kol senelis Džozefas išpardavė didžiumą Hermano Morgano pradinio šimto akrų, užėjus sunkmečiui. Ne kartą girdėjau motiną sakant, kad senelis niekada sau neatleido, ir žinojau, kad tėvelio gyvenimo tikslas – atgauti juos, jei pavyks.
– Tas dirvožemis – pats našiausias apylinkėje, – kalbėjo tėvas, – derlingesnis net už Heleną fon Hagen.
O motina iš tų žodžių kimiai nusijuokė. Visi miestelyje žinojo, kad Helena – tipiška fermerio dukra, kūdikių veisimo mašina. Ji turėjo šešis vaikus nuo dviejų skirtingų vyrų, o tebuvo dvidešimt trejų. Aš buvau dvidešimt vienerių, kaip ir Anos jaunikis, ir neseniai buvau baigusi mokytojų koledžą, bet tėvelis dar nemėgino manęs ištekinti, gal todėl, kad dėl mano išvaizdos nelabai būtų sekęsi ką nors susiderėti.
Man pasisekė.
– Gera partija, Beatrise, – nugirdau jį sakant motinai, stabtelėjusi prie kabineto durų. – Jie puikiai gyvens, aš tuo tikras. Ir pusė Kamingsų sklypo priklausys Anai ne mažiau nei Deivisui, todėl šita santuoka reiškia, kad žemė grįš mūsų šeimai. Džozefas būtų be galo patenkintas, jei žinotų, kad vieną dieną ji atiteks Anos vaikams.
– Aišku, kad mano tėvui patiktų, jog susigrąžinome Hermano žemes, bet ar ji myli tą vaikiną? – motinos žodžiai mane nustebino, nes namuose mažai kalbėdavome apie jausmus. – Deivisas tikrai žavus, bet nežinau, ar ji įsimylėjusi taip kaip jis.
– Dieve mano, bus tos meilės, jeigu dar nėra! Be to, Arčibaldui atrodo, kad jo sūnui pats laikas susitupėti, o Deivisas susižavėjęs ne mažiau nei bet kuris kitas jaunuolis. Ana – gražiausia mergina Blu Hilse, – atsakė tėvelis, apeidamas jos klausimą. – Jiedu skirti vienas kitam, – ryžtingai pridūrė jis ir plojo delnu į stalą, tarsi sakydamas: Ir viskas, brangioji, tema baigta.
Tuo jų pokalbis ir pasibaigė, o aš nuslinkau šalin nuo kabineto durų, kad neįkliūčiau slapta pasiklausiusi.
Akimirką pasvarsčiau, gal pasakyti Anai, ką nugirdau, bet iškart apsigalvojau. Gyvendama mažame miestelyje išmokau bent vieno dalyko: kada geriau patylėti. Nuo Anos santuokos priklausė tiek daug, kad būčiau tik pridariusi bėdos, jei būčiau kaip nors įsikišusi. Tėvelis man niekada nebūtų atleidęs. Be to, supratau, koks tėvelis apsukrus. Jis viską darydavo tikslingai, o ši santuoka – ne išimtis. Jis buvo gabus verslininkas ir daug išmoko iš Džozefo Morgano, kuris ėmėsi tėvelį mokyti iškart, kai tas susituokė su mano motina. Senelis išmokė tėvą visų vynuogių auginimo subtilybių ir prikimšo jo galvą siaubo istorijų (kaip ir visų mūsų galvas) apie Sausojo įstatymo laikus, kada buvo uždarytos visos valstijos vyninės, o kai kurie vynuogynai taip ir nebeatsigavo. Tėvelis mėgdavo mums priminti, kaip Džozefui plyšo širdis, kai teko išparduoti žemes, nors tai buvo išmintingesnis sprendimas, nei rizikuoti leisti savo šeimai badauti.
– Reikia daug vidinės stiprybės, kad skęsdamas išmoktum plaukti, – mėgdavo pamokslauti tėvas. – Silpnesnis žmogus jo vietoje būtų pasidavęs.
Nors Džozefas Morganas nepaleido iš rankų dvidešimties akrų, kurių užteko gaminti vyną daug mažesniais kiekiais, žinojau, kad tėvas nesitveria noru įrodyti, ko yra vertas, ir sugrąžinti prarastas žemes saviesiems. Anos santuoka su Deivisu tam ir buvo skirta.
Tik nebuvo taip paprasta suvesti Aną su Deivisu.
Sesei gerbėjų niekada netrūko. Net kai lakstė su kasytėmis ir prijuostėmis, berniukai sekiodavo paskui ją. Lygindavau ją su nepaprastu nektaru kvepiančia gėle, sekiojama gobšių bičių. Kai ji pradėjo lankyti gimnaziją, berniukai sukosi ištisais spiečiais. Vienam atsibodus, aplink ją imdavo sukiotis kitas, kol ir tas atsibosdavo. Taigi birželį prieš paskutiniuosius mokslo metus tėvas pradėjo savo kortų partiją; gal ne itin subtiliai, bet vis tiek gudriai. Kamingsų šeima staiga ėmė labai dažnai pas mus lankytis, nes kviesdavome juos į svečius į kiekvieną kepsnių balių, Liepos ketvirtosios iškylą ir pasisėdėjimą prie laužo, kepinant zefyrus.
Kadangi nebuvau įvykių sūkuryje, tik stebėjau iš šalies, mačiau, kad Deivisas nusižiūrėjęs Aną. Tai buvo matyti jo veide kiekvienąkart, kai į ją pažvelgdavo. Mūsų tėvas tikriausiai pasivedė jį į šoną ir paaiškino, kaip siekti sesers, nes jis nepataikavo jai kaip kiti vaikinai. Jis laikėsi atstumo, kalbino kitas jaunas moteris, kalbėjo su vyrais apie verslą ir visaip vengė Anos kaip maro, kol sesuo nebegalėjo apsikęsti.
Nespėjus vasarai baigtis, ji nusitaikė į Deivisą Kamingsą ir niekas nė cyptelti nespėjo, kai apsivyniojo jį aplink mažąjį pirštelį, kaip ir visus kitus vaikinus, kurių kada nors siekė. Rudenį ji jau nešiojo į megztinį įsisegusi jo „Sigma Či“ ženklelį, o motina ėmė kalbėti apie kraičius ir skrynias. Tėvas šokinėjo iš džiaugsmo, kai Deivisas jo paklausė, ar galėtų tikėtis Anos rankos, ir tai nutiko vieną vakarą, kai buvau namie. Motina kaip tyčia išsitempė Aną į paskaitą Sent Ženevjevos bibliotekoje, o aš išsiprašiau, kad leistų likti taisyti mokinių namų darbų. Kai suskambo durų skambutis, pasirodė baisiai susijaudinęs Deivisas. Tėvas vos stabtelėjo paspausti jaunuoliui ranką ir iškart nusitempė jį į darbo kabinetą, kuriame jie praleido beveik pusvalandį, o tada durys su trenksmu atsidarė. Tėvas man sušuko: „Atnešk tą keturiasdešimties metų senumo brendžio butelį, Eve, švenčiam!“ Nors man stiklinės ir nepasiūlė. Kai po cigaro ir taurelės Deivisas pagaliau išėjo, tėvas nusekė jį į verandą ir taip jausmingai patapšnojo per petį, kad net keista, kaip jaunasis Kamingsas nenusirito nuo laiptų.
– Šiandien mums svarbi diena, Džiūsna, – ištarė plodamas ir man per nugarą.
– Tai jau tikrai svarbi.
Deja, kai Deivisas pasipiršo pačiai Anai, jai tai nepadarė tokio įspūdžio kaip tėveliui.
– Ką tu jam pasakei? – kitą vakarą per vakarienę tarė tėvas, kai Ana prisipažino, kad neatsakė į Itin Svarbų Deiviso klausimą. – Gal tau galvoj negerai, Anabele? – paklausė, išvertęs akis, ant kaktos pulsuojančiomis venomis. – Tai aišku, kad sutiksi!
– O ką, ar blogai, kad man reikia laiko apsispręsti? Gal aš per jauna tekėti. Gal prieš tai dar noriu ką nors nuveikti, – išplėtusi šnerves atšovė sesuo ir sviedė servetėlę ant stalo. – Juk čia mano gyvenimas, ar ne?
– Kol kas, – sumurmėjo tėvas ir nusibraukė plaukus nuo kaktos, mėgindamas nusiraminti. Tada palinko virš lėkštės ir atkišęs į ją pirštą vienprasmiškai išrėžė: – Bet jeigu viską sugadinsi, Anabele, tas tavo gyvenimas pasidarys tau nemielas ir truks visai neilgai.
Tuomet Ana piktai pažvelgė į tėvelį ir labai ramiai tarė:
– Kartais atrodo, kad tu visai neturi širdies.
Tada žvilgtelėjo į motiną, prapliupo ašaromis, spruko nuo stalo, kaukdama užbėgo laiptais ir užsitrenkė miegamojo duris.
Palaukiau, kol sutemo ir namuose visi nurimo – tiksliau, kol motina nuramino ir tėvą, ir Aną, o tada įsėlinau į Anos miegamąjį ir palindau pas ją po antklode.
– Kaip laikaisi? – paklausiau, o ji atsiduso ir atsivertė ant nugaros.
– Kaip manai, ar kada nors ateis laikai, kai gyvensime dėl savęs, o ne dėl kitų žmonių? – atsakydama paklausė ji, o aš atsakiau, kad nežinau.
Paklausiau, ar ji myli Deivisą, bet ji išsisukinėjo.
– Po rafinuota išore jis tėra paprastas vaikinas iš mažo miestelio. Tegul jis ir keliavo į Italiją, pabaigęs koledžą, bet lankėsi tik vyninėse, su kuriomis jo tėvas turi verslo ryšių, apžiūrėjo jų vyno spaudyklas ir uostinėjo ąžuolo statines rūsiuose. Jam net neparūpo pamatyti Romą ar Veneciją, įsivaizduoji? Kaip jis galėjo susilaikyti neįmetęs monetos į Trevi fontaną ir nepažiopsojęs į Mikelandželo Siksto koplyčią?
Žinojau, kad Ana desperatiškai troško pati visa tai padaryti.
– Jis vynininkas, – priminiau jai, – iš vynininkų šeimos. Man atrodo praktiškas, protingesnis, nei maniau.
Visada galvojau, kad Deivisas Kamingsas tėra išlepintas vaikėzas, užaugintas, kaip sakoma, su sidabriniu šaukštu burnoj.
– Praktiškas? – Ana prunkštelėjo ir apsivertė, atsukdama man nugarą. – Taip, tau tokia savybė tai tikrai patiktų, ar ne, Eve?
Kitą dieną, kai grįžau namo po ilgos darbo dienos mokykloje, sutikau Aną išeinančią iš tėvo kabineto, pirštais čiupinėjančią brangiuosius senelės Šarlotės perlus ant kaklo.
Motina su tėveliu irgi netrukus išėjo ir pamačiau, kokia ji įsitempusi, o jis šypsosi.
Viskas nuspręsta. Sesuo sutiko tuoktis pavasarį.
Nuo tada namuose prasidėjo nuolatinė sumaištis, lankėsi giminaičiai, siuvėjos, visur buvo prikrauta siuntinių iki palubės.
Dieną prieš ceremoniją Ana atėjo į mano kambarį, likus kelioms valandoms iki pusryčių, liepė pasiimti rankinę su paltu ir prisidėjo pirštą prie lūpų sakydama:
– Ničniekam nesakyk, Eve, bet mes trumpam pabėgsime. Jei nepabėgsiu, prisiekiu, išsikraustysiu iš proto.
Negi galėjau atsispirti taip pakviesta?
Išsėlinome iš namų ir nuvažiavome į Sent Ženevjevą, žavų paupio miestelį (ir apylinkės centrą), esantį netoli į pietus ir besididžiuojantį sena, legendų apie prancūzus kupina istorija.
„Southern“ viešbutyje Trečiojoje gatvėje išgėrėme kavos, o tada apžiūrėjome kelias gretimas parduotuves, įskaitant konditerijos ir parfumerijos, kol galiausiai Ana pasuko link kampinės parduotuvės purpurinėmis užuolaidomis užtrauktais vitrininiais langais.
– Kas čia per vieta? – paklausė suraukusi tamsius antakius, negalėdama atsispirti smalsumui. Man nespėjus susivokti, ji žengė į vidų, o virš durų kaip pašėlęs suskambo varpelis.
Nėriau paskui ją, nors akys ne iškart apsiprato prieblandoje. Virš mūsų galvų kabėjo tik vienas šviestuvas apsiblaususiomis lemputėmis, kurios, atrodė, bet kurią akimirką gali užgesti.
– Bienvenue, mamselles, – pasisveikino tamsaus gymio moteris ir pamojo prieiti. Jos plaukai buvo ilgi, juodi kaip rašalas, papuošti kaspinais, o tamsios akys – apvestos dažais. Tokią būčiau įsivaizdavusi čigonę.
– Turiu žavingų senovinių mažmožių, kuriuos atsivežiau iš paties Paryžiaus. Prašau, pasižiūrėkite, – tarė ji stebėdama, kaip į kišenes kišamės ožiuko odos pirštines, ir čiupinėdama šilkines skareles ant stalo.
Ana priėjo prie lentynos, pilnos visokiausių skrybėlių, daugiausia smarkiai nudėvėtų. Nuo gumbuotos šakos pasičiupo plačiabrylę skrybėlaitę, aprištą išblukusiu rausvu kaspinu, ir pasitupdė ant savo tamsių plaukų, plazdėdama blakstienomis tarsi vampyrė.
– Eve, – tarė ji, – argi aš – ne tikrų tikriausia Odrė Hepburn? Trūksta tik didžiulių akinių nuo saulės ir Kerio Granto.
– Kvailystė, – pasakiau, dėdama į šalį nusišėrusią povo plunksnų vėduoklę, nes apėmė bloga nuojauta dėl tos parduotuvės ir moters, niekaip neatitraukiančios akių nuo Anos veido, vos mums užėjus į vidų. Buvau pripratusi, kad žmonės spokso į seserį, bet dabar pirmąkart pajutau nugara perbėgant šiurpulį. – Einam jau, gerai? Be to, motina mūsų ieškos, juk vestuvių repeticija ir vakarienė – vos už kelių valandų.
– Dieve mano, Evelina! Gal nors penkias minutes nustok būti tokia iki skausmo atsakinga, ką? – sušnypštė Ana. – Kol reikės grįžti namo persirengti, dar labai daug laiko.
Čigonė pastatė ausis, išgirdusi užuominą.
– Tuoj tavo vestuvės? – paklausė mano sesers ir smalsiai pakėlė plonus antakius. – Tai jau greitai?
– Rytoj, – Ana itin sunkiai atsiduso, nusiimdama skrybėlę ir dėdama atgal ant kablio.
– Tau jis nepatrauklus? – paklausė čigonė.
– Oi, grožio jam užtenka, – gūžtelėjo sesuo, – bet kai esu šalia jo, juk turėtų drebėti žemė ir sproginėti žvaigždės? Jeigu taip būtų, gal nesijausčiau parduodama už kelis vynuogių akrus.
– Anabele! – sunku patikėti, kad ji garsiai pasakė tokį dalyką, o dar visiškai nepažįstamai moteriai.
– Suprantu.
Ta moteris mane ignoravo, visą dėmesį skyrė Anai.
Vėl paraginau:
– Prašau, eime.
Sesuo papūtė lūpas ir nenorėjo net pažiūrėti į mane.
Tarp jų kažkas vyko. Mačiau, nors pati Ana nematė. Kad ir ką čigonė sumanė, nenorėjau dalyvauti.
– Eime.
Čiupau seserį už rankos ir ėmiau stumti prie durų, nors ji ir vilko kojas, bet pardavėja įsiterpė – pašaukė mus ir Ana sustojo vietoje.
– Palauk, prašau, ma pauvre. Turiu kai ką kaip tik tau, – tarė moteris tylesniu kimiu balsu, tarsi patikėtų paslaptį. – Kaip tu išeisi, jos nepamačiusi.
– Kažką ypatinga? – susidomėjo sesuo.
Nekantriai prunkštelėjau, piktai spoksodama į ją. Bet ji lyg nepastebėjo.
– Taip, prašau parodyti.
Ana vėl nusišypsojo ir atšoko nuo manęs.
– Juk nieko neatsitiks, jeigu tik pasižiūrėsiu.
– Nenusivilsi, – čigonė nusišypsojo Anai ir dingo galinėje patalpoje. Po kelių minučių išniro nešina glotnia juoda suknele, keistai tviskančia elektros lempučių šviesoje. – Labai graži, ar ne?
– Oi, taip, – Ana iškart ištiesė į ją ranką. Žvelgė nemirksėdama, tarsi užhipnotizuota. – Labai graži.
– Ir labai labai reta, – pareiškė ta moteris. Tuomet ji pradėjo kalbėti tuo keistu akcentu, savaime hipnotizuojančiu, aiškinti, kad suknelė išausta iš šilko, išskiriamo vorų, randamų tik Madagaskare, ir kad tuos vorus beaudžiančius reikia prižiūrėti, kad vieni kitų nesuėstų.
Eik tu sau, dar papasakok, – pagalvojau ir nusiprunkščiau.
– Gana, – pasakiau. Pritrūkau kantrybės kvailystėms.
Bet Ana neatsakė. Tik spoksojo į suknelę užhipnotizuota, o moteris kalbėjo toliau, tarsi net nebūčiau įsiterpusi.
– Vorų suverptas šilkas kadaise buvo auksinis, bet pirmoji suknelės savininkė manė, kad ji užkeikta, ir mėgino sudeginti. Tačiau šilkas tiesiog pajuodavo kaip smala.
Cha!
Šniurkštelėjau, galvodama, kad nieko kvailesnio neteko girdėti. Ana paglostė medžiagą, it deimantai žėrinčią po pirštais, ir pamačiau, kaip jos oda pašiurpo, pasišiaušė plonyčiais plaukeliais.
Čigonė nusišypsojo, puikiai suvokdama, kad Ana jau užkerėta.
– Suknelė padaro taip, kad įvyktų, kas lemta. Kai pamatai savo likimą, apsigalvoti nebegalima.
– Tai ji – kaip krištolo rutulys, – tyliai tarė Ana, bet čigonė papurtė tamsią galvą, čežėdama kaspinais.
– Tai likimas, – pataisė ji.
– Šiaip ar taip, tai magija, – sužavėta nusprendė sesuo, o aš jai bakstelėjau alkūne ir pasilenkusi sukuždėjau: „Tu juk netiki tokiomis nesąmonėmis kaip ateities spėjimas, ką?“
Bet ji jau kišo pirštus į rankinę ir traukė piniginę, pasiryžusi sumokėti, kiek tik čigonė paprašys. Mačiau, kad užsinorėjo tos suknelės ir neapsigalvos, kad ir ką sakyčiau.
Užverčiau akis, galvodama, kokia ji patikli. Net nepasimatavo. Gal ji kabės ant smulkutės figūros lyg bulvių maišas. Giliai viduje tikėjausi, kad taip ir bus.
Ji nusipirko tą suknelę ir nusprendė apsirengti tą vakarą vestuvių repeticijos vakarienei vietoj kreminės suknios su petnešėlėmis, kurią nupirko motina, kai jos nuvažiavo į „Marshall Field’s“ parduotuvę Čikagoje apsipirkti prieš vestuves.
Rimtai tikėjausi, kad įtikinsiu ją apsigalvoti, kai tą vakarą atėjau į jos miegamąjį padėti jai ruoštis.
– Anabele, čia aš.
Kai ji neatsiliepė, man pabeldus, pamėginau rankeną, bet ji buvo užsirakinusi. Sugniaužiau kumštį ir pabeldžiau garsiau.
– Ana!
– Eve, prašau, baik baladotis! – už durų tarė ji. – Man reikia pabūti vienai.
Jos balsas taip virpėjo, kad sunerimau.
Pridėjau akį prie rakto skylutės ir pamačiau ją klūpančią ant grindų, apsirengusią ta juoda suknele, pamaniau, gal jai bloga.
– Prašau, įsileisk mane, – pareikalavau, bet ji nepasidavė.
– Eik be manęs.
Nenoromis pasitraukiau, nors jaučiau, kad negerai taip. Motina bėgiojo po fojė, rausėsi paltų spintoje, rankiojo šalius savo pagyvenusioms pusseserėms ir šaukė tėveliui, kad pašildytų mašiną.
– Kur Anabelė? – paklausė manęs išgąstingai, supratusi, kad atėjau be sesers.
– Dar rengiasi, – pasakiau, nenorėdama pripažinti, kad Ana liepė nešdintis. Net jei būčiau pareiškusi: „Ji užsirakinusi savo kambaryje, labai keistai elgiasi“, tai nebūtų nieko paaiškinę. Net ir paprastomis dienomis nepasakytum, kad Anabelė elgtųsi taip, kaip kitiems atrodo normalu.
– Ta mergaitė, – sumurmėjo motina. – Amžinai visus užlaiko. Važiuok su tėvu.
Stumtelėjo mane link paradinių durų kartu su vyresniosiomis moterimis.
– Susitiksime klube.
Tad atsisėdau suspausta kitų moterų tėvelio automobilio užpakalinėje sėdynėje, o galva ūžė nuo jų balsų, nes plepėjo visą kelią. Atvažiavus į Blu Hilso bendruomenės klubą, nepasidarė nė kiek geriau, nes ten garsiai grojo pianinas, o du šimtai svečių kalbėjo visi vienu metu. Čiupau punšo taurę nuo sidabrinio padėklo, kurį visur nešiojo padavėjas, įsispraudžiau nugara į fojė kampą už Atėnės statulos ir kantriai laukiau pusvalandį, kol pamačiau įeinančią Anabelę.
Ji nusivilko paltą ir aš susiraukiau pamačiusi, kad ji segi senelės Šarlotės perlus ir vilki tą suknelę iš čigonės parduotuvės. Pamaniau, kad prisišauks nelaimę, tokia proga apsirengusi juodai, bet ji tiesiog švytėjo, tarsi liepsnotų viduje. Jos oda atrodė dar baltesnė nei paprastai, o akys – dar mėlynesnės. Suknelė tiko kaip nulieta, aptempė jos smėlio laikrodžio formos figūrą, tad man širdį pervėrė pavydas.
– Net kvapą gniaužia, – kažkur šalia tarė balsas, o man pasirodė, kad tuos žodžius nugvelbė man iš lūpų.
Šilkas sutvisko, apšviestas Blu Hilso visuomeninio klubo sietynų, ir visi atsisuko, Anai įėjus į marmurinį fojė pasisveikinti su svečiais. Prasiskynusi kelią prie manęs, paėmė už parankės, ir tą pačią akimirką, kai sušvito fotoaparato blykstė, pajutau, kaip ji sudrebėjo. Akimirką mačiau vien šviesos taškus.
– Kaip aš tavęs pasiilgsiu, mieloji Eve. Kartais atrodo, kad tu vienintelė bent mėgini mane suprasti, – sukuždėjo į ausį, o aš užuodžiau pakalnučių kvepalus, kuriais ji visada kvėpindavosi.
– Ir aš tavęs pasiilgsiu, Anabele, – suėmiau jos rankas ir suspaudžiau; įtikinėjau save, kad viskas gerai, nors jaučiau pilve, kad tai netiesa. – Bus labai tylu, kai ištekėsi už Deiviso ir paliksi namus, bet juk būsi netoli.
Ji keistai pažiūrėjo į mane, bet nieko nepasakė, tik stipriai suspaudė rankas. Tuomet pajudėjo toliau, bučiavo svečių skruostus, plepėjo, šypsojosi fotografui, kol suskambo varpelis, kad vakarienė patiekta.
Prisimenu, pagalvojau, kad tas vakaras galėjo būti tobulas kaip paveikslėlis. Ničnieko netrūko: buvo daugybė draugų ir giminių, daugelis atvykę iš toli, Ana atrodė tokia nuostabi, kokios dar nebuvau mačiusi, Deivisas gražus tarsi kino žvaigždė, tik mane persekiojo pražūties nuojauta, kuri pasitvirtino, kai Ana atsistojo pasakyti tostą savo būsimajam vyrui.
Nuo jos veido išraiškos iškart pašokau kėdėje, o pilve suurzgė ką tik suvalgytas tortas, pabarstytas kokoso drožlėmis, net anksčiau, nei ji pasisuko į sužadėtinį ir visai paprastai tarė:
– Visų atsiprašau, ypač tavęs, Deivisai, bet negaliu tekėti už tavęs. Tu man visai patinki, bet nemyliu tavęs, mano tėvelis tave myli daug labiau nei aš, o miestelyje visi žino, kad Kristina Mudi jau seniai dėl tavęs kraustosi iš proto. Turėtum būti su ja, o ne su manimi.
Salėje visi garsiai aiktelėjo, o aš užsidengiau burną ranka, išsigandusi, kad išvemsiu viską, ką suvalgiau. Kokią velniavą ji čia daro?
Ana šaltakraujiškai padėjo savo šampano taurę ir liūdnai nusišypsojo.
– Nenoriu apsimetinėti, kad esu tokia, kokia nesu. Kai ištekėsiu (jei ištekėsiu), tai tekėsiu tik dėl meilės ir nieko daugiau.
Ji lėtai atsisuko į stalą, prie kurio sėdėjo mūsų tėvai su Deiviso šeima.
– Atleiskite, mama, – ji linktelėjo, – ir tėveli.
– Anabele, negalima taip! – Deivisas atsistojo, nuversdamas savo taurę, ir sušuko jai: – Jeigu mane paliksi, net negalvok sugrįžti!
Tėvo veidas kraupiai paraudonavo, o motina svyravo kėdėje, atrodė, kad tuoj nualps. Sėdėjau savo kėdėje priblokšta ir negalėjau nieko padaryti, tik žiūrėjau, kaip Ana ryžtingai žygiuoja lauk, sietynų šviesoje kibirkščiuodama juodąja suknele. O tada salėje sušurmuliavo balsai, sudūzgė lyg piktų širšių lizdas, o paskui mano širdis ėmė plakti taip garsiai, kad nieko nebegirdėjau.
Atvažiavau ten tėvo mašina, bet dėl sumaišties jiedu su motina išvažiavo be manęs. Tad išmaldavau, kad mane parvežtų Ardena Fišer, su kuria susipažinau tą rytą. Ji buvo motinos senelės sesuo iš Ladju Sent Luise.
Kai parvažiavau namo, iš uždarų tėvo kabineto durų ir ten skambančių pakeltų balsų supratau, kad jiedu su Ana riejasi viduje. Nepasilikau: išėjau iš namų be palto ir vaikščiojau po sodą, drebėdama sudilusio mėnulio šviesoje ir trindamasi rankas, jausdama blogumą pilve, tarsi atėjo pasaulio pabaiga.
Kai nuo šalčio ėmiau kalenti dantimis, galiausiai grįžau namo, bijodama, kad jie teberėkaus, bet visur buvo tylu. Motinos pusseserės, apnakvydintos svečių kambariuose, man tyliai pasakė, kad tėvai nuėjo miegoti, o Ana pabėgo „dievažin kur, ir jos pačios labui tikiuosi, kad nesirodys, kol tavo tėvas nenusiramins“.
Nuėjau gulti bijodama, kad skausmas krūtinėje neleis užmigti, bet vos užsitraukus antklodę iki smakro, mane užplūdo nuovargis. Netrukus mane apgaubė šilta užmarštis ir išvaikė drebulius.
Kažkada gerokai vėliau į mano kambarį atėjo Ana, kuždėdama pašaukė mane vardu ir pasakė, kad nori paaiškinti, kodėl taip pasielgusi; bet aš negalėjau susitaikyti su skausmu motinos veide ir su tėvo pykčiu dėl Anos „neatleistinos išdavystės“, tad neatmerkiau akių ir apsimečiau, kad miegu.
– Atleisk, Eve, – ji priklaupė šalia lovos, ir iš sujudėjusio čiužinio supratau, kad pasilenkė prie manęs, – bet neturėjau iš ko rinktis. Net neįsivaizduoji, ką pamačiau.
Norėjau ją apšaukti, pasakyti, kad jai visai nerūpi, kaip jaučiasi kiti; kokia neatsakinga savanaudė! Bet užuot užsipuolusi, nutylėjau. Įrodžiau, kad esu stojiška Morgan iki kaulų smegenų.
– Lik sveika, – sukuždėjo ji ir išėjo pirštų galiukais.
Gailėjausi tuomet nieko nepasakiusi. Gailėjausi, kad neatsimerkiau į ją pasižiūrėti, net jei paskui būčiau apšaukusi, net jei būčiau patylėjusi ir palaikiusi ją už rankos. Bet nepadariau nei to, nei to.
Tuomet ją mačiau paskutinį kartą iki susituokdama su Džonatanu ir apsigyvendama mūsų bendruose namuose. Tai dar nebuvo nei suknelės, nei mano sesers istorijos pabaiga.

8 skyrius
Tonė
Apsirengusi patogius džinsus ir megztinį, plaukus iki pečių susišukavusi atgal nuo kaktos, Tonė nusileido laiptais susitikti su „tuo Kamingsų vaiku“ ir sužinoti, ko jis iš tikrųjų nori. Bridžitai tikrai atrodė, kad jis siekia iščiulpti paskutines sultis iš Morganų šeimos vyninės vynuogių tarsi koks vyno vampyras.
Fojė viduryje patiestas kilimas buvo dailiai išvagotas siurblio pėdsakų, tad Tonė spėliojo, kad jos lankytojas neišdrįso trypti „Aubusson“ kilimo, o gal labiau tikėtina, kad Bridžita nenuvedė jo į svetainę ir nepriėmė svetingai.
Stabtelėjusi laiptų aikštelėje, ji išvydo jį kolonos veidrodyje, tebevilkintį žieminį paltą, o rankose suspaudusį megztą kepurę raudonais ir baltais dryžiais.
Jauniausiasis Deiviso Kamingso sūnus buvo keleriais metais jaunesnis už ją, tad jiedu nebuvo gerai pažįstami, tik iš matymo. Tais laikais jis buvo aukštas ir liesas, malonios išvaizdos jaunuolis, puikiai sutardavo su visais, matyt, sekė savo sportiškų vyresniųjų brolių Trėjaus (tiksliau, Arčibaldo Deiviso Kamingso trečiojo) ir Eldono pavyzdžiu. Trėjus mokykloje mokėsi vieneriais metais vyresnėje klasėje už Tonę, o Eldonas – metais jaunesnėje, bet abu laimėjo daugybę sporto apdovanojimų ir liūdnai pagarsėjo, suvilioję daug merginų iš visų Sent Ženevjevos apylinkės pakampių. Bet į Tonės širdį jie nesikėsino. Kur ten, visai į ją nekreipė dėmesio. Bet tą patį galima pasakyti apie daugumą Blu Hilso fermose užaugusių berniukų, kuriems labiau patikdavo arba dailutės šviesiaplaukės, kasmetinėse mugėse galinčios pelnyti „Mis Kukurūzų“ ar „Mis Obuolienės“ titulą, arba tiesiog lengvai prieinamos merginos. Kartais abi savybės tikdavo kuriai nors vienai merginai. Tonė nebuvo nei tokia, nei tokia.
Kažin ar Hanteris užaugo toks pat pasipūtęs kaip jo broliai: išlepintas tėvų pinigų ir moterų, nekantraujantis pratęsti Kamingsų tradiciją ir supirkinėti vietinius verslus, nepaliekant nieko po savęs, kol galiausiai jiems, galima sakyti, priklausys visas miestelis.
Kurį laiką ji dar pastovėjo, padėjusi ranką ant turėklo, apsimesdama vujeriste ir stebėdama, kaip jis prisimerkęs žiūri į veidrodį ir pasispjaudęs delną glostosi pasišiaušusius plaukus. Net nuo laiptų įžiūrėjo susiraukšlėjusius jo akių kampučius ir žilės pėdsakus ruduose plaukuose ir žandenose. Be to, pastebėjo, kad jo platūs pečiai vos telpa į žieminį paltą. Gal jis kilnoja sunkumus sporto salėje, o gal kasdien sunkiai dirba (o gal ir tai, ir tai).
Bet išskyrus faktą, kad jis gražiai nuaugęs, ji nesusidarė apie jį nei geros, nei blogos nuomonės. Tad suteiksiu tau progą parodyti, ko esi vertas, bičiuli Hanteri, nusprendė Tonė ir nusileido laiptais pasisveikinti.
Kai nuo jos žingsnių sugirgždėjo grindlentės, jis pakėlė akis ir tyliai švilptelėjo.
– Čia juk mūsų kaimo mergaitė, daug pasiekusi svetur, panelė Antonija Ašton grįžo į mūsų provincijos užkampį, – tarė jis, lėtai nusišypsodamas. – Hanteris Kamingsas, – prisistatė, tarsi ji, gyvendama Sent Luise, galėjo užsikrėsti amnezija.
– Pažįstu, kas tu toks, – tarė ji.
– Bet juk labai seniai tavęs nemačiau, tikrai labai seniai.
Tonė pagalvojo, kad nemačiau – esminis žodis, nes neprisiminė, kad kada nors būtų iš tikro kalbėjusi su juo ar su kuriuo nors kitu Kamingsų klano atstovu, bent jau ne sąmoningai. Visas Blu Hilsas žinojo, kad jų šeimų santykiai nėra patys šilčiausi, nors jų senos „nesantaikos“ nepalyginsi su Hetfildais ir Makojais. Šios šeimos elgėsi mandagiai, nors ir ne itin draugiškai, nes abi pusės buvo priverstos turėti verslo reikalų prieš keletą dešimtmečių, kai Kamingsų šeima prarijo vienintelį miestelio banką.
– Tu teisus, prabėgo nemažai laiko, – sutiko Tonė ir palietė savo šlapią galvą. – Nors jei būtų prabėgę dar dešimt minučių, būčiau išsidžiovinusi plaukus. Jeigu būtų čia, Evė išbartų mane, kad pasigausiu plaučių uždegimą.
– Labai užjaučiu dėl tavo mamos, – tarė jis, regis, nuoširdžiai. – Ir atsiprašau, kad trukdau. Bet išsigandau, kad jeigu įspėsiu iš anksto, tai manęs neįsileisi.
Tonė nusišypsojo.
– Bridžita gal būtų neįsileidusi, bet aš įsileisčiau. Jos atmintis – labai ilga.
– Ji panaši į dobermaną, ar ne? Ta prasme, gina saviškius.
Tonė pagalvojo, kad tas „dobermanas“ kur nors netoliese klausosi, tad gūžtelėjo ir nieko neatsakė. Hanteris patrypčiojo vietoje, o ji pagaliau prisiminė gražaus elgesio taisykles ir paklausė:
– Galiu paimti tavo paltą?
Jis numojo ranka.
– Nesvarbu tas paltas, viskas gerai, – tarė jis ir apsidairė. – Gal galėtume trumpam prisėsti?
– Žinoma. Užeik.
Tonė nusivedė jį į svetainę ir parodė sofą. Jis atsisėdo, o ji tūptelėjo ant senovinio fotelio šalimais.
– Kokie vėjai atnešė, Hanteri?
– Daugiausia smalsumas, – prisipažino jis, sukiodamas ant kelių savo kepurę. Dailios rankos, pagalvojo Tonė, stiprios, plonais pirštais. Be vestuvinio žiedo.
– Girdėjau, kad grįžai, tai norėjau pažiūrėti, kokia dabar esi, – jis mąsliai prisimerkė, žvelgdamas į ją. – Kai paskutinį kartą tave mačiau, man buvo dvylika, o tu buvai vyriausioje mokyklos klasėje ir dirbai pardavėja „Tastee Freeze“. Žinok, jis jau uždarytas.
– Ačiū, kad įspėjai, – tarė Tonė, nervingai braukdama pirštais drėgnus plaukus, nustebusi, kad jis tuomet ją apskritai pastebėjo. – Gerai, kad nesiruošiau grįžusi namo vėl ieškoti ten darbo.
– Gaila. Man visada atrodė, kad tas plaukų tinklelis tau kažkaip tinka.
Ji pakėlė antakius.
– Čia kas, komplimentas?
– Taip, – linktelėjo ir juokingai išsišiepė.
Jos krūtinėje kažkas suplazdėjo, suvokus, kad jis flirtuoja. Jau senokai joks vyras nebandė jos sužavėti, jei neminėsime Grego ir jo buto rakto. Šiaip Tonė būtų apsidžiaugusi dėl tokio dėmesio; velnias, būtų jį net paskatinusi. Bet atsižvelgiant į aplinkybes, kilo įtarimų.
– Nenoriu pasirodyti nemandagi, bet dėl ko iš tikro atėjai? – pamėgino dar kartą. – Gal mano motina skolinga tavo tėvo bankui pinigų? Gal sumokėjo negaliojančiu čekiu arba pamiršo įmoką už kokią nors paskolą?
– Tėtis jau senokai pensijoje, nuo tada, kai numirė mama, – paprastai atsakė jis. – Dabar Trėjus vadovauja bankui, todėl žalio supratimo neturiu, ar negalioja koks nors panelės Evės čekis ir ar ji ko nors nesumokėjo. Geriau klausk jo.
– Netikiu, kad užsukai šiaip paplepėti. Nesvarbu, kad tavo tėtis pensijoje, vis tiek sprogtų iš pasiutimo.
Jis linktelėjo.
– Tu teisi, mano tėvas nelabai jus mėgsta, ir negaliu jo kaltinti, juk tavo teta sudaužė jam širdį.
– Ak, liūdnai pagarsėjusi Anabelė Evans, – tarė Tonė, kaip ir kitus kartus galvodama, kad jos teta turbūt išgalvota, o ne tikra. – Nutraukė sužadėtuves vestuvių išvakarėse, ar ne? Juk tikrai ne pirmas kartas žmonijos istorijoje.
– Aha, bet ji taip pasielgė dviejų šimtų žmonių akivaizdoje, įskaitant visus svarbiausius apylinkės žmones, – atsakė Hanteris. – Mano tėtį tai sugniuždė, o senelis irgi kaip reikiant įsiuto.
– Girdėjau.
Ta istorija – tai Blu Hilso legenda. Nors Evė nenorėjo smulkiai pasakoti apie tą įvykį, nutikusį prieš penkis dešimtmečius, visi miestelėnai, vyresni nei penkiasdešimties, ką nors žinojo apie pabėgusią nuotaką Anabelę Evans, prapuolusią vestuvių su Deivisu Kamingsu išvakarėse. Kaip visi kalbėjo, Ana daugiau net nepasirodė Sent Ženevjevos apylinkėje. Kada tik Tonė paklausdavo mamos apie Anabelę ir kas jai nutiko, Evė nutildydavo ją piktu žvilgsniu. „Tegul liežuvauja, kam norisi, – pamokslaudavo ji, – o man praeitis – kaip nebuvusi.“
– Tai kas, kad teta pabėgo nuo vestuvių, – atsainiai tarė Tonė, nors žinojo, kad pasmaugtų bet kurią savo klientę nuotaką, jeigu ta mėgintų apsigalvoti, kai šitiek išlieta kraujo, prakaito ir ašarų, tiek mėnesių kruopščiai ruoštasi Didžiajai dienai ir renginiams prieš ją. – Juk viskas baigėsi puikiai, ar ne? Juk kitaip tu nebūtum gimęs.
– Būtent taip ir man atrodo, – atsakė Hanteris. – Todėl ir nepritariu neigiamam tėvo požiūriui į jūsų šeimos moteris. Todėl ir atėjau. Man rūpi panelė Evė, todėl norėjau sužinoti, gal galiu kaip nors padėti.
Tonė išsitiesė.
– Siūlaisi atnešti jos laikraščius ir laiškus? O gal norėtum nukasti įvažiavimo keliuką? – provokuodama paklausė, nes dar nebuvo tikra, kaip suprasti, ko jis čia atėjo.
– Hmm, – jis suraukė kaktą, – lauke nemačiau nė vieno laik-raščio, o keliukas atrodė nukastas, bet jeigu nori, kad ateičiau kitą kartą, kai prireiks, tai pranešk.
Tonė reikšmingai pažvelgė į jį.
– Man greitai reikės į ligoninę, tai jeigu nesiruoši kalbėti tiesiai, gal jau keliauk sau.
– Na gerai, palauk, – tarė jis išsitiesdamas ir giliai įkvėpė. – Spėju, kad tavo mama nepasakojo apie mūsų projektą?
– Jūs su mano motina darėte bendrą projektą? – Tonė būtų nusijuokusi, bet prisiminė, kad Bridžita kažką kalbėjo apie Evės sandėrį su velniu. – Gal planavote kartu apiplėšti banką?
Jis pakėlė ranką.
– Čia ne pokštas. Evė pati mane susirado. Perskaitė mano interviu vietos savaitraštyje, jog kovoju už tai, kad daugiau vyninių gamintų natūralų vyną. Ji pagalvojo, kad ekologiškai ūkininkaudama galėtų išspręsti visas Morganų vyninės bėdas.
– O tu tiesiog ėmei ir sutikai padėti? – Tonė neslėpė, kad žiūri skeptiškai. Nes motina niekada apie tai net neužsiminė. Nepasakytum, kad jos būtų dažnai kalbėjusios, o kai kalbėdavosi – vis tiek neliesdavo svarbių reikalų. Bet ją erzino, kad Hanteris Kamingsas galėtų geriau už ją žinoti, ko nori Evė.
– Turbūt kalbu kaip sugedusi plokštelė, bet turint omenyje tavo tėvo požiūrį, kam tau imtis tokių reikalų?
– Truputį grįžkime, gerai? – tarė jis ir įsitaisė ant sofos, ištiesdamas ranką ant jos atkaltės. – Praeitą rudenį panelė Evė prarado savo svarbiausią vynininką Luisą. Jis valdė visą personalą ir vadovavo verslui nuo tavo tėvo mirties. Tu, žinoma, įsivaizduoji, kaip smarkiai ją sukrėtė tavo tėvo mirtis.
Oi, kad jį kur, negalėjo apie tai patylėti.
Tonei suspaudė krūtinę, o akis ėmė graužti ašaros.
– Taip, ją smarkiai sukrėtė. Kaip ir mane. Gailiuosi, kad nelikau čia ilgiau ir nepalaikiau jos.
– Ji tavęs nekaltino, – labai dalykiškai tarė jis. – Ji kaltino save, kad viską apleido ir neprižiūrėjo reikalų.
Tonė išsitiesė, prisiminusi, ką sakė Brigita.
– Tai vyninei prastai sekasi? – kaip visada Tonė įsivaizdavo blogiausia ir jai staiga pasidarė silpna kaip tada, kai Bridžita parodė užverstą kabinetą ir niurzgėjo apie neapmokėtas sąskaitas. – Gal atsivežti savo buhalterį? – žinoma, ji kalbėjo apie Gregą, savo nesužadėtinį, tikriausiai skaičius mylintį labiau už ją. – Kaip manai, Luisas grobstė lėšas? Gal kreiptis į policiją?
– Antonija, lėčiau, – tarė Hanteris ir atstatė abiejų rankų delnus, kol ji nurimo savo kėdėje. – Kiek mes su panele Eve išsiaiškinome, panašiau, kad pinigais buvo glaistomos beviltiškos spragos. Laikai pasikeitė, o Morganų vyninė net nebandė neatsilikti. Tavo mama nusprendė, kad jeigu dabar ko nors nesiims, tai kada nors jai teks užsidaryti arba parduoti vyninę. – Jo lūpas palietė berniokiška šypsena. – Tad mudu kartu pagalvojome ir sukūrėme planą, kaip vyninė galėtų užimti, tikėkimės, pelningą nišą. Tik šito neišeina įgyvendinti staiga, bet, laimei, Evė sutiko neskubėti.
Tonė sumirksėjo, apgalvodama gautą informaciją. Tai senas vadovas išėjo ir paliko verslą bėdoje, o Evė tiesiog ėmė ir susidėjo su jauniausiu Kamingso sūnumi, kad viską pataisytų? Tonei nudiegė krūtinę, kad niekas nieko nepasakojo. Nejaugi motina visai ja nepasitikėjo?
– O tavo šeima neprieštarauja? – paklausė jo prisimerkusi, pykdama ant savęs, kad pavydi.
– Aha, čia ir bėda, – Hanteris lėtai iškvėpė. – Aš jiems dar nesakiau, o panelė Evė nematė reikalo iš anksto visko skelbti.
– Tai kodėl sutikai? – garsiai suabejojo Tonė. – Ką, negali žaisti ekologinio ūkio nuosavoje žemėje?
– Suprantu, kad manimi nepasitiki, – tarė jis sujudėdamas ir trindamas rankomis kelius. – Bet panelė Evė kur kas labiau nusiteikusi naujovėms nei mano tėvas. Gaminti vyną nenaudojant sintetinių trąšų, pesticidų ir augimo stimuliantų – tai menas. Mūsų vynuogyną dabar valdo brolis Eldonas, o jam patinka status quo, o ne pokyčiai. Kai užsimenu apie ekologinio ūkio sertifikatą, jis mane pasiunčia. Nes tai nelengva ir nepigu.
Tonė neįsivaizdavo, kokie reikalavimai keliami ekologiniam ūkiui, bet žodį „nepigu“ suprato kuo puikiausiai.
Įsitempęs Hanterio veidas sušvelnėjo ir jis tarė:
– Tavo motina pasirengusi pradėti veikti. Ji susižavėjusi ekologinio ūkio idėja ne mažiau už mane, tarsi tyrinėtume naują sritį. „Man reikia abiem kojomis išlipti iš praeities“, – va ką ji sakė apie tai, – jis linktelėjo: – Visiškai su ja sutinku.
Tonei besiklausant daužėsi širdis nuo kiekvieno kilnaus žodžio, viskas skambėjo taip nuostabiai ir pasigėrėtinai. Gaila, kad motina guli be sąmonės ir negali nieko patvirtinti.
– Vis dar bandau suprasti, kas tau iš to? Ko tu sieki? – nenusileido ji, nekreipdama dėmesio į priekaištingą Evės balsą galvoje: Gal manai, kad aš kvaila, Antonija? Nepasitiki savo motinos sprendimu? Niekada nesu padariusi nieko, kas neišeitų tau į gera.
– Nieko aš nesiekiu. Tik pamaniau, kad reikėtų tau pasakyti, jog mes su tavo motina… – jis nutilo ir papurtė galvą. – Tiek to. Manau, panelė Evė greitai vėl atsistos ant kojų, tu išvažiuosi į Sent Luisą, o tada turėsiu reikalų tik su ja ir bus daug paprasčiau. – Jis atsistojo ir užsitempė dryžuotą lyg saldainis kepurę ant garbanotų plaukų, užsidengdamas ja ausis. – Atsiprašau, kad sutrukdžiau. Perduok linkėjimus motinai.
Jis nelaukė, kol ji atsakys, tiesiog pasuko eiti. Bet prie fojė slenksčio sustojo ir atsisuko.
– O tau niekada nesinori tiesiog patikėti, kad kažkas pavyks? – paklausė jis. – Patikėti kažkuo, nes tau to reikia?
Ką? Argi ne todėl ji visų pirma ir paliko šitą miestelį, pasitikėdama svajone, kad pavyks šio to pasiekti, užuot dirbus šeimos vyninėje? Ir praeitą vakarą, kai pasirodė „I Fratellini“ apsvaigusi iš džiaugsmo, pažeidžiama ir tokia tikra, kad draugas pasipirš, argi tai nereiškia, kad labai kažkuo tikėjo? O ką iš to gavo? Ogi nieko.
– Nors verčiuosi vestuvių planavimu, tai nereiškia, kad tikiu pasakomis. Aš realistė, – ramiai atsakė ji.
– Kaip gaila, – Hanteris susigrūdo rankas į kišenes, išsitraukė pirštines ir užsimovė jas. – Gali pasakyti panelei Evei, kai susitiksite, kad aš jos nepaliksiu, nors jos dukrai ir nelabai patinku. Pasakyk jai, kad mūsų komanda pasiruošusi dirbti sekmadienį vakare. Žinau, kad vėlu, bet pirmąkart bus rimtos šalnos, todėl galėsime nuskinti derlių, kurio laukėme.
Tonė nusijuokė.
– Tu ką, rimtai?
Jis susiraukė, rodydamas, kad kalba labai rimtai.
Ji atsistojo nuo kėdės ir priėjo prie jo, rankomis apsivijusi sau liemenį, taip pasimetusi, kad norėjo tik keliauti laiptais aukštyn ir palįsti po antklode.
– Kad ir ką ten ruošiesi daryti, atšauk.
– Ką?
– Pasakiau: kad ir ką planuoji, atšauk arba bent atidėk, kol Evė atsigaus.
Tonės smilkinius nudiegė skausmas ir ji krūptelėjo, prislėgta visų įvykių.
– Aš negaliu aprėpti visko iškart ir negaliu tuo pat metu nerimauti dėl mamos ir dėl to, ką išdarinėji vyninėje. – Akyse ištryško ašaros, o balsas užsikirto lyg silpnos mergaitės. – Palauk, kol Evę paleis iš ligoninės, o aš išvažiuosiu, tada ir galėsi skinti savo keistuolišką sušalusį derlių.
– Negaliu, – pareiškė jis, žiūrėdamas į ją lyg į beprotę.
– Neturi iš ko rinktis, – tarė ji ir šniurkštelėjo, rankove brūkšteldama bėgančią nosį. – O dabar atsiprašau, bet man reikia džiovintis plaukus ir važiuoti į ligoninę.
– Palauk! – Hanteris ištiesė ranką, sučiupo ją už alkūnės ir staiga vėl paleido. – Tik nemanyk, kad sėdėsiu rankas sudėjęs, kol tavo mama pasveiks. Bus per vėlu, viskas suges, o mes abu prarasime krūvą…
– Baik, – Tonei jau užteko. Atrodė, tuoj sprogs per siūles nuo emocijų. – Prašau, baik. Negaliu dabar tuo užsiimti. Man reikia važiuoti pasėdėti su motina. Ji guli paslika ant nugaros reanimacijoje prikaišiota vamzdelių ir mašinų, padedančių kvėpuoti, – Tonė paspringo ašaromis. – Jai manęs reikia.
– Na gerai, supratau, – jis valandėlę pastovėjo sustingęs, akivaizdžiai ieškodamas žodžių. – Nenorėjau tavęs dar labiau įskaudinti.
– Per vėlu, – tarė Tonė ir timptelėjo megztinį, nerdama pro jį į fojė. Padėjo ranką ant bronzinio durų skląsčio ir palaukė, kol jis atžingsniuos iš paskos. Jis neskubėdamas užsisegė paltą, o kai ji pravėrė duris į šaltį, praeidamas palietė jos ranką.
– Tai visai nesusiję su mumis.
Tonė primerkė akis.
– Apie ką čia kalbi?
– Apie praeitį, – atsakė jis. – Aš – ne mano tėvas, o tu – ne Ana.
– Gerai, kad pasakei.
Ji uždarė ir užsklendė duris, šniurkštelėjo, trindamasi bėgančią nosį rankove. Kur tos „Kleenex“ servetėlės, kai jų prireikia?
– Na, kaip sekėsi? – iš kažkur išnirusi paklausė Bridžita.
Tonė atsiduso ir priglaudė kaktą prie dažytos medienos, laukdama, kol aprims greitai plakanti širdis. Jautėsi suirzusi ir nežinojo, ar labiau pyksta dėl to, kad Hanteris Kamingsas apie motinos verslą žino daugiau už ją, ar dėl to, kad Evė juo pasitikėjo labiau nei savo dukra.
– Liepei jam nešdintis?
Tonė nujautė, kad Bridžita puikiai žino, ką ji pasakė Hanteriui, nes turbūt klausėsi kiekvieno žodžio. Bet linktelėjo, apsisuko ir atsirėmė nugara į duris.
– Jis žino, ką aš manau.
– Šaunuolė mergaitė, – Bridžita patapšnojo jai ranką, žiūrėdama itin keistai, tarytum žinotų kažką, ko Tonė nežino; kažką, kuo ji baisiai patenkinta.
– Gerai, kad nors viena iš mūsų gali džiaugtis, – tyliai sumurmėjo Tonė, laikydamasi turėklo užkopė laiptais, giliai įkvėpė ir nuėjo ruoštis dar kartą važiuoti aplankyti mamos.

9 skyrius
Evė
Privalėjau taip pasielgti, Eve. Deivisas buvo ne man skirtas. Suknelė taip aiškiai viską parodė. Kaip galėčiau ignoruoti savo likimą?
Tokį paaiškinimą Ana man parašė raštelyje, kurį pakišo po durimis, prieš išauštant tai dienai, kai turėjo būti jos vestuvės. Tai viskas, kas man liko iš jos, ir negalėjau pakęsti minties, kad dėl tos kvailos juodos suknelės, impulsyviai pirktos Sent Ženevjevoje, jos gyvenimas – visų mūsų gyvenimai – taip apsivertė aukštyn kojomis. Nežinojau, ką ta suknelė padarė Anai, o gal jai tik atrodė, kad padarė; bet skaitydama tą raštelį vis iš naujo, gyslose pajutau nenugalimą norą. Kaip ten sakė ta čigonė?
Suknelė nulemia, kad įvyktų tai, kas turi įvykti. Kai pamatai savo likimą, apsigalvoti nebegalima.
Niekada nebuvau prietaringa, bet ta suknelė kažkodėl mane baugino. Užsinorėjau išvaryti čigonės apžavus iš namų, kad nepaliestų nieko kito. Jau pakankamai pridarė žalos.
Nepasiklojusi lovos nuėjau prie spintos ir čiupau drabužius, net nematydama spalvų pro ašaras. Tik stabtelėjau perbraukti šepečiu plaukus, o tada sprukau iš kambario.
Radau tą juodą suknelę pagarbiai pakabintą Anos lovos kojūgalyje. Pačiupusi susukau į kamuolį, nutarusi, kad turiu padaryti viską, kad jos atsikratyčiau.
– Tu užkeikta, – sukuždėjau jai ir šilkas garsiai sutraškėjo rankose, bet man nerūpėjo. Buvau įsiutusi, tad nesiklausiau.
Nors dangus buvo mėlynas, be menkiausio debesėlio, rytinis šaltukas pervėrė iki kaulo, todėl užsimečiau paltuką, nuvažiavau į Sent Ženevjevą ir nuvairavau prie to paties gatvės kampo, kur buvome radę tą keistą čigonės parduotuvę. Bet sustojusi ir išsiropštusi lauk pamačiau, kad vitrinoje tuščia. Languose nebebuvo purpurinių užuolaidų. Vietoj jų atremtas į vitrinos stiklą stovėjo ženklas „IŠNUOMOJAMA“.
Negali būti.
Besidaužančia širdimi nubėgau šaligatviu ir prispaudžiau nosį prie lango. Nors teko prisimerkti nuo ryto saulės šviesos, įžiūrėjau, kad viduje nėra baldų, medinės grindys apdulkėjusios ir prišiukšlintos. Pamačiau ant lentų gulinčią povo plunksną, kokių buvo prikaišyta ta sena vėduoklė, kurią tuomet paėmiau ir vėl numečiau. Jos užteko, kad įsitikinčiau, jog nieko neišsigalvojau.
– Nejaugi taip gali būti? – garsiai ištariau, nieko nesuprasdama. Pasirodė, kad kažkas iškrėtė baisią išdaigą. Nubėgau prie gretimų durų ir pabeldžiau į konditerijos parduotuvės stiklą, nes viduje už prekystalio pamačiau moteriškę, nors dar nebuvo atidaryta.
– Kas yra? – paklausė ji, skubiai įleidusi mane vidun. – Susižeidei? Blogai jautiesi?
– Kur ta čigonė? – išspaudžiau beveik švokšdama. – Išsivežė prekes kitur? Man reikia grąžinti vieną daiktą.
– Kokį galą tu čia paistai? – moteris įsispoksojo į mane ir pasiėmė šluotkotį, stovėjusį po ranka, lyg ginkluodamasi nuo užpuolimo. – Kokia dar čigonė?
– Tokia juodais plaukais su įpintais kaspinais, – atsakiau ir sunkiai nurijau seiles. – Prie kampo buvo jos parduotuvė, kur pardavinėjo skrybėles ir dar kažin ką iš Paryžiaus.
Ji prisimerkusi nužvelgė mane kaip motina, kai neatsakydavau į kokį nors klausimą.
– Čia koks nors žaidimas? Susilažinai su draugais?
– Ne, prisiekiu, nežaidžiu, – pasakiau, vos neapsiverkdama. Buvau atseit suaugusi moteris, bet jaučiausi pažeidžiama kaip vaikas. Atvažiavau, nes tikėjausi ištaisyti padarytą žalą. Tikėjau, kad jeigu pavyks grąžinti suknelę, tai kažkaip sugrįš ir Ana. Bet viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti. Dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia bejėgė.
– Prašau, – ėmiau maldauti, – juk žinote, kur ji išsikraustė. Man reikia ją susirasti.
Jeigu įmanoma kaip nors panaikinti užkeikimą, turiu sužinoti kaip.
– Iš kur man ką nors žinoti apie neegzistuojantį žmogų? – moteris susiraukė ir įspėjamai pagrasino šluota: – Jūs, jaunimas, nieko negerbiate! Tos patalpos prie kampo jau visus metus tuščios, aš gi žinau. Aš savininkė. Tai kažin ką tu čia bandai…
– Aš nemeluoju, – neatsiprašinėjau aš. Juk neišgalvojau tos čigonės. Šita moteris klysta, tikrai klysta, o rankoje turiu įrodymą – suknelę!
– Lauk, – atsakė ji, šluota pamodama link durų.
Traukiausi atbula, kol atsitrenkiau į kietą varinę rankeną. Nedvejodama apsisukau ir išlėkiau pro duris lauk. Nesustojau, kol neatsidūriau saugiu atstumu; tik tada stabtelėjau ant šaligatvio, spausdama suknelę prie krūtinės ir siurbdama šaltą orą, kol sugalvosiu, ką daryti toliau. Jei negaliu grąžinti suknelės čigonei, reikia ją sunaikinti. Negalima rizikuoti, kad dar kokia nors pažeidžiama mergaitė pakliūtų į jos pinkles kaip Ana. Laimei, prisiminiau čigonės pasakojimą, kaip ankstesnė savininkė veltui mėgino ją sudeginti. Jeigu ugnis jos neįveikė, kas dar galėtų?
Tarytum atsakydamas, švilpimu atsiliepė vilkikas Misisipėje, ir aš garsiai tariau:
– Vanduo.
Nuskandinsiu ją.
Nekantraudama jos atsikratyti, nuskubėjau prie upės, braudamasi prie akmenuoto kranto pro piktžoles, siekiančias kelius. Praplaukiantis vilkikas su barža prižadino Misisipę ir jos drumsti vandenys ėmė piktai pliaukšėti į krantą. Stengiausi negalvoti apie tuos laikus, kai mudvi su Ana ateidavome prie upės kranto, atsisėsdavome ant akmenų ir stebėdavome, kaip pro šalį siūbuoja baržos ir vilkikai.
– Gal išplauksiu garlaiviu, – kartą pasakė sesuo, svajingai žvelgdama pasroviui. – Arba gal pasidarysiu plaustą ir plauksiu žemyn upe kaip Hakas su Džimu.
Jaučiausi taip, tarsi ji ir būtų išplaukusi plaustu, ir mąsčiau apie tai skruostais srūvant karštoms ašaroms. Ir viskas dėl šitos nelaimingos suknelės. Nesvarbu, ar ji tikrai magiška, ar ne, svarbu tik, kad Ana tuo patikėjo.
Iškėliau ranką, ketindama sviesti medžiagos kamuolį į tamsius vandenis.
Tikėjausi, kad upė ją pasiims ir nusineš toli, kaip suknelė atėmė iš manęs Aną.
– Ei!
Kažkoks balsas pašaukė, todėl sudvejojau.
– Ei, tu ten, – vėl suriko kimus baritonas. – Žiūrėk, kur eini! Tie akmenys slidūs!
Pasukau galvą ir pamačiau link manęs žingsniuojantį jaunuolį, nešiną meškere. Kaip tik tą akimirką suknelė trenkė smūgį man per ranką į galvą ir mintyse nušvito ryškus žybsnis, nuo kurio išvydau viziją, visiškai aiškią tarsi kino juosta: kaip šis jaunuolis, einantis link manęs, priglaudžia mane, kaip reikiant pabučiuoja, ir nė vienas nesame apsirengę nė drabužėlio.
Garsiai aiktelėjau ir praradau pusiausvyrą, nes suknelė staiga tapo sunki tarsi boulingo rutulys. Mano bekulnių baleto batelių padai čiūžtelėjo akmenimis ir aš pargriuvau, plojausi užpakaliu į akmenį ir ėmiau čiuožti link vandens.
– Gelbėkit! – spėjau sušukti, o tada bangos tvojo per veidą lyg antausis ir šaltas vanduo įsiurbė gilyn. Permirkęs paltas pasunkėjo šimtu svarų ir nutempė žemyn taip greitai, kad nespėjau atsispirti kojomis. Po sekundės nosis prisipildė vandens, o kraujas venose ėmė stingti nuo šalčio. Tą akimirką galvoje žybtelėjo vienintelė mintis: suknelė neša vien nelaimes, juk privertė Aną pabėgti, o mane va kaip apgailėtinai nužudys.
Bet numirti nespėjau, nes mane už pažastų čiupo stiprios rankos, trūktelėjo aukštyn ir tol traukė link paviršiaus, kol galva išniro virš vandens. Žiauriai springau ir kosėjau, kol gelbėtojas mane tempė į krantą. Kai drebančią ir sunkiai kvėpuojančią saugiai pasodino ant akmenuoto kranto, pažvelgiau į jo šlapią veidą ir pamačiau šviesiai mėlynas akis, įsmeigtas į mane.
– Viskas gerai? – paklausė vyras permirkusiais, prie galvos prilipusiais plaukais.
Šniurkščiodama perbraukiau šlapia rankove bėgančią nosį ir linktelėjau nuleidusi akis, vis dar truputį springdama ir jausdamasi kaip kvailė.
– Gal reikia pas gydytoją ar dar kur nors?
– Ne, – sukvarkiau ir apsikabinau rankomis kelius, vos drįsdama į jį pažvelgti, nes prieš akis mintyse vėl blykstelėjo tas šokiruojantis vaizdas. Tai suknelės darbas, staiga supratau. Ji kažkokia tikrai keista, gal antgamtiška. Kai Ana ją apsivilko praeitą vakarą, gal pamatė save su kažkuo kitu vietoj Deiviso? Gal todėl ir buvo priversta šitaip pasielgti?
Suknelė taip aiškiai viską parodė. Kaip galėčiau ignoruoti savo likimą?
O kas, jei čigonė nemelavo, sakydama Anai, kad suknelė padarys, kad įvyktų tai, kas lemta?
– Atsiprašau, jeigu įkritai per mane, – tarė jaunuolis, kol tylėjau, viduje karštligiškai galvodama. – Nenorėjau tavęs išgąsdinti, bet stovėjai visi arti kranto, o tie akmenys slidūs, ypač jeigu batai nepraktiški.
Įprastomis aplinkybėmis gal būčiau ginčijusis, kad mano baleto bateliai visiškai praktiški, bet dabar atrodė netinkamas metas.
– Ne tu kaltas, – nuraminau jį ir pažvelgiau į savo kojas, nustebusi, kad nepamečiau upėje batelių. Jų švelni rausva spalva išsimurzino, o kai paspaudžiau padus prie žemės, sukliuksėjo.
– Išgelbėjai man gyvybę, – tariau, nes tikrai būčiau nuskendusi, jei jis nebūtų buvęs šalia, o tada motinai su tėveliu tektų ne tik visiems grąžinti Anos vestuvių dovanas, bet tuo pat metu organizuoti mano laidotuves. – Ačiū.
– Nieko tokio, – gūžtelėjo jis ir ėmė gręžti savo marškinėlių priekį, sukdamas rankomis. Tada nustojo ir atsisuko į mane. – Bliamba, pamiršau kaip gražiai elgtis, ar ne? – Jis pasitrynė drėgną delną į šlapias kelnes ir ištiesė man. – Mano vardas – Džonatanas Aštonas, nors visi vadina Džonu. Tikiuosi, ne per įžūliai pasakysiu, kad tu pati gražiausia žuvis, kokią šį rytą pagavau.
– Aš Evė Evans, – tyliai ištariau ir padaviau savo liesą ranką, kuri visai prapuolė jo sudiržusiame delne. Pajutau, kaip mane užplūdo nuostabi šiluma, ir nuraudau, nors buvau šlapia ir sušalusi. – Ir graži maždaug kaip nuskendusi žiurkė, – pridūriau, atitraukdama ranką ir vėl apsikabindama save.
– Oi ne, nuskendusių žiurkių esu matęs, tu tikrai jas toli pralenkei, – paerzino jis ir nusibraukė varvančius plaukus nuo kaktos.
Jo veidas buvo labai dailus, lygių bruožų, beveik gražus, rausvas, saulės nubučiuotas. Paprastai drovėdavausi nepažįstamų vaikinų (tėvelis mėgdavo sakyti, kad puikiai moku ramstyti sienas), bet Džonatano neišsigandau. Keistai nujaučiau, kad jį jau pažįstu ir galiu pasitikėti nedvejodama.
– Jei galima pasmalsauti, ką mėginai išmesti? – paklausė ir ištiesė ranką, padėdamas atsistoti.
– Nelaimių šaltinį, – pasakiau.
Bet Džonas nesutiko. Pastatęs mane ant kojų, jis pamatė juodąją suknelę, srovės išmestą ant akmenų. Man nespėjus paprieštarauti, jis patraukė pakrante link jos.
– Palik ją, – maldavau, trokšdama, kad įmestų ją į vandenį, o ne atneštų.
– Ji užkeikta, – pridūriau nepagalvojusi, kaip kvailai nuskambės.
Džonas nusišypsojo ir papurtė galvą. Grįžo prie manęs, gręždamas iš jos vandenį.
– Man atrodo, kad kaip tik priešingai, panele Evans, nes juk per šią suknelę mes susipažinome. Jeigu ne ji, mūsų keliai niekad nebūtų susikirtę, tiesa?
Nors ir stengiausi, niekaip nepriverčiau jo apsigalvoti. Džonas netgi parsinešė suknelę namo ir paprašė savo motinos atsargiai išskalbti. Kitą dieną atnešė ją man į namus su tulpių puokšte ir paklausė, gal sutikčiau ją apsirengusi eiti su juo vakarienės, jeigu teikčiausi pradžiuginti jį savo draugija kitos savaitės penktadienio vakarą.
Vis dar kankinausi dėl pradingusios Anos, tad pamaniau, kad reikėtų mandagiai atsisakyti. Juk būtų baisiai negražu, ar ne? Kaip galėčiau eiti į pasimatymą su ką tik sutiktu vyriškiu (tegul ir itin keistomis aplinkybėmis sutiktu), kai šeimoje šitokia baisi sumaištis?
Bet kad ir kaip bandžiau ištarti: „Atleisk, bet negaliu“, nepavyko. Nors suknelė, kurią laikiau rankose, buvo rūpestingai suvyniota į popierių, vis tiek jutau jos energiją, tekančią mano oda. Nors atrodė nelogiška, žinojau, jog suknelė nori, kad sutikčiau. O aš, tiesą sakant, irgi norėjau.
Galiausiai pasakiau:
– Na gerai, eisiu su tavimi vakarienės. Tik jeigu vadinsi mane Eve, – ir tas dilgsėjimas iškart liovėsi.
– Gal galėčiau tave pasiimti septintą valandą, Eve? – pasiūlė jis, o aš atsakiau, kad septinta valanda puikiai tiks.
Neišdrįsau pasakyti motinai su tėveliu apie Džonataną ir kaip mudu keistai susipažinome, nors ir užsiminiau, kad netrukus eisiu vakarienės su nauju pažįstamu, „kad mažiau galvočiau apie Aną“. Ir tai buvo tiesa.
Nieko keisto, kad jiedu beveik nesiklausė. Jie buvo pernelyg užimti – nerimavo dėl sesers padarytos žalos, tad jiems nerūpėjo, ką aš veikiu. Jiedu net pradėjo pyktis dėl Anos mano akivaizdoje, o kartą prie pusryčių stalo motina net apsiverkė.
– Čia tu kaltas! – apkaltino tėvą. – Dėl tavęs ji pabėgo!
Tėvelis nuraudo iki pat apykaklės.
– Ta mergaitė tuščia ir egocentriška, gal ir dėl šito mane apkaltinsi?
Pastebėjau, kad jie, deja, ėmė miegoti atskiruose kambariuose. Nieko keisto, kad būdama namie pradėjau slapstytis savo miegamajame, užsidariusi duris ir įjungusi grotuvą, kad užgožtų jų balsus.
Ištrūkti galėdavau tik tuomet, kai dirbdavau mokykloje, todėl nuoširdžiai apsidžiaugiau, atėjus tam vakarui, kai mudu su Džonatanu paskyrėme pasimatymą.
Ruošdamasi mudviejų vakarienei, svarsčiau, gal reikėtų vis dėlto apsivilkti juodąją suknelę, kaip jis prašė. Nerimavau ne tik dėl jos antgamtiškų galių: buvau įsitikinusi, kad ji man netiks, nes prisiminiau, kaip glaudžiai ji buvo aptempusi Anos smulkią, bet puikių formų figūrą. Kadangi buvau visu delnu aukštesnė už seserį, o be to, liesa ir kampuota lyg berniūkštis, maniau, kad suknelė nesieks man kelių ir kabės kaip subliuškusi palapinė.
Bet Džonas norėjo, kad ją vilkėčiau, be to, pačiai buvo smalsu. Tad surizikavau, apsivilkau suknelę per galvą ir užsitempiau žemyn ant šlaunų.
– Nieko sau, kad mane kur, – sumurmėjau išvydusi save veid-rodyje virš komodos. Ji nuostabiai tiko. Pridengtas juodu šilku, mano kūnas atrodė tvirtas, bet moteriškas, o pats drabužis koketiškai blizgėjo, atspindėdamas šviesas, kaip ir tuomet, kai jį vilkėjo Ana.
Žiūrėjau pro langą, kol pasirodė Džonatano pikapas, ir atsidūriau prie paradinių durų, jam nespėjus į jas paskambinti. Užuot pakvietusi jį vidun, išėjau į lauką ir uždariau paskui save duris.
– Gražiai atrodai, – pasakiau, nes jis vilkėjo išlygintus baltus marškinius ir kelnes su kantu, o batai net blizgėjo. Pamatęs mane, jis išplėtė akis, tad apsisukau aplink ir padariau reveransą.
– Patinka? – paklausiau.
– Ar man patinka? – pakartojo jis ir tyliai švilptelėjo. – Ohoho, kaip tau tinka taip išsipuošti, – tarė jis, išsišiepęs iš pasitenkinimo. Jis vos galėjo atitraukti nuo manęs akis, kad galėtų vairuoti pikapą į Sent Ženevjevą vakarienės.
Kol važiavome, Džonas su manimi kalbėjo: pasakojo apie savo darbą, kaip remontuoja baržas ir valtis, kaip jam patinka viską taisyti ir kaip jis pradėjo ardyti skrudintuvus ir vėl juos surinkti, dar neišmokęs skaityti. Klausiausi ir atsakinėjau reikiamose vietose. Norėjosi tikėti, kad padrąsėjau pati iš savęs, o ne dėl suknelės. Neįprastai pasitikėjau savimi, lyg visi mano judesiai ir ištarti žodžiai turėtų tam tikrą tikslą.
Bet mane veikė dar kažkas, kažkokia nenusakoma energija, kurios veikiama laisviau juokiausi ir dažniau šypsojausi. Paprastai nebūdavau linkusi švelniai elgtis su vos pažįstamais vyrais (ir nepasakyčiau, kad pasitaikė daug progų), bet kažkodėl atsakiau: „Taip, gali“, kai Džonas paprašė leisti pabučiuoti atsisveikinant. Pasitikėdama savimi, kaip retai pasitaikydavo, padėjau rankas jam ant pečių, prisiglaudžiau ir užsimerkiau, kai jis lūpomis palietė manąsias.
Mane sukrėtė dar vienas virpulys ir išvydau antrą viziją: Džonatanas delnuose laikė mano rankas ir mudu, stovėdami priešais vyriškį su atversta Biblija, prisiekėme mylėti ir gerbti vienas kitą, kol mirtis mus išskirs.
Vaizdas atrodė toks tikroviškas, kad sutrikau ir atsitraukiau nuo jo išplėtusi akis, smarkiai plakančia širdimi. Nebūčiau nustebusi, jei tą akimirką man širdis būtų iššokusi iš krūtinės.
– Man reikia eiti, – pasakiau nukaitusiais skruostais. Nuleidau galvą, bijodama į jį pažiūrėti.
– Tu irgi pajutai, ar ne? – čiupo mane už rankų, neleisdamas nueiti, ir aš pagaliau atplėšiau žvilgsnį nuo savo batelių ir pamačiau, kad ir jį nustebino tai, kas įvyko tarp mūsų. – Tu kažkuo ypatinga Eve, kažkas tarp mūsų vyksta. Negaliu tiksliai pasakyti, bet kažkas yra.
Stovėjau kaip nebylė, tik mirksėjau, negalėdama žodžiais apsakyti to, ką pamačiau. Kaip galėjau jam pasakyti, kad tai juodoji suknelė savo magiškais triukais apsuko mums galvas? O kas, jei čigonė nemelavo, kad suknelė gali parodyti likimą? Gal jį tiesiog kažkaip užkerėjau? O gal jam tikrai pasirodžiau ypatinga?
– Kad ir kas čia vyksta, man tai patinka, – sukuždėjo jis ir prisiglaudė kakta man prie plaukų. – Galėčiau tiesiog čia stovėti apkabinęs tave visą naktį. Tu taip maloniai kvepi, taip švelniai ir mielai, – tarė jis, tad norėjau pasakyti jam, kad nesu pasikvėpinusi. Bet nusičiaudėjau. Tada supratau, apie ką jis kalba, nes irgi užuodžiau kvapą, skleidžiamą tos suknelės šilko.

Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/susan-mcbride/ma-a-juoda-suknel/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.