Nematoma gija

Nematoma gija
Alex Tresniowski
Laura Schroff
Autobiografinis romanas Nematoma gija – įkvepianti, tikrais faktais paremta istorija apie Maurice ir mane. Mes susitikome 1986-aisiais, Manhatene. Buvau 35-erių sėkminga reklamos pardavimų vadovė, o jis – vienuolikmetis benamis berniukas. Tą kartą jis mane sustabdė gatvėje ir paprašė smulkių. Atsakiau, kad neturiu, nusigręžiau ir nuėjau. Bet staiga kažkas privertė mane sustoti, apsisukti ir grįžti pas jį – pakviečiau jį pietų. Nuo tos dienos užsimezgė mūsų draugystė – ištisus keturis metus susitikdavome kiekvieną pirmadienį, o vėliau dar šimtus kartų.
Dabar, prabėgus 30 metų, tebesame puikūs draugai.
Nematoma gija – tai mūsų pažintis ir draugystė, pakeitusi mūsų gyvenimus amžiams.
Laura Schroff – žinoma ir įtakinga reklamos pardavimų vadovė, prisidėjusi prie nacionalinio Jungtinių Amerikos Valstijų laikraščio USA Today populiarumo sėkmės. Padėjusi įsikurti tuomet pradedančioms įmonėms, o šiandien puikiai žinomiems verslo pasaulio vardams – InStyle, Teen PEOPLE, PEOPLE StyleWatch.

Laura Schroff, Alex Tresniowski
Nematoma gija
Tikra istorija apie vienuolikmetį elgetą, užsiėmusią pardavimo vadovę ir neįtikėtiną susitikimą su Likimu
Visiems vaikams kaip Morisas, kurių gyvenimas daug sunkesnis, nei galime įsivaizduoti. Niekada nesiliaukite tikėję, kad užburtą ratą, kuriame sukatės, galima nutraukti ir pakeisti savo gyvenimą.
Ir niekada nesiliaukite svajoję, nes svajonės gali padėti pakilti virš kasdienybės.
„Nematoma gija jungia tuos, kuriems lemta susitikti nepaisant laiko, vietos ar aplinkybių. Toji gija gali išsitempti arba susimazgyti. Bet nutrūkti ji niekada nenutrūks.“
    Senovės Kinų Patarlė

Įžanginis žodis
Kai Laura Šrof (Laura Schroff) 1978 metais įžengė į mano biurą Manhatane pokalbio dėl darbo, jos pasitikėjimas savimi ir asmenybė padarė man įspūdį, bet, kalbant atvirai, sužavėta nebuvau. Bent jau tiek, kad iš karto ją pasamdyčiau. Man ji patiko, nuomonę susidariau teigiamą, tačiau rūpėjo išsiaiškinti daugiau – ne tik apie jos gebėjimus, bet ir apie vertybes. Norėjau suprasti, kokia ji yra iš tiesų.
Anuomet dirbau novatoriškame mėnesiniame žurnale Ms., kuris buvo pradėtas leisti 1972 metais. Naujojo žurnalo idėja buvo paprasta, bet drauge ir labai sudėtinga: siekėme tapti pokyčių visuomenėje katalizatoriumi. Žurnalas palaikė lyčių lygybę, stengėsi įkvėpti moterims drąsos ir užsidegimo atskleisti savo potencialą, pačioms priimti sprendimus ir konkuruoti vyrų dominuojamose Amerikos korporacijose. Aštuntajame dešimtmetyje mes dar negyvenome pasaulyje, kuriame, kaip dabar, beveik keturiasdešimt procentų Harvardo verslo mokyklos absolventų – moterys. Nebuvo ir Opros Vinfrei (Oprah Winfrey) televizijos laidų, skatinančių moteris gyventi drąsiau ir turiningiau. 1978 metais net pati Opra dar neplanavo leisti savo įkvepiančio žurnalo O.
Daugeliu atžvilgių žurnalas Ms. anuomet buvo vienintelis, grindžiantis kelią tokioms moterims kaip Opra, siekiantis įkvėpti ateities lyderių kartą. Todėl mes visi, dirbę žurnale, jautėmės asmeniškai atsakingi už tokią misiją. Mums atrodė, kad mes ne šiaip dirbame savo darbą, o padedame pakeisti visą pasaulį! Viena iš mano pareigų buvo samdyti moteris, galinčias parduoti mūsų žurnalo reklaminį plotą, – tai labai svarbu ir sudėtinga visiems žurnalams, o ypač tokiems naujiems leidiniams kaip Ms. Kai esi naujas ir kitoks, žmonės gali nesuprasti, už ką tu kovoji, todėl gana ilgai nacionalinė reklamos bendruomenė į mūsų žurnalą žiūrėjo kreivokai – kaip į skunsą per iškylą. Todėl pardavėjams teko labai sunkiai dirbti, norint parduoti ne tik mūsų puslapių reklaminį plotą, bet ir skelbiamą žinią, vertybes, požiūrį. Man reikėjo moterų, suvokiančių šį iššūkį, tokių, kurios, kaip aš, būtų ištikimos žurnalo vizijai, drąsiai eitų į priešiškas stovyklas ir pakeistų žmonių nuomonę. Man reikėjo žmogaus, turinčio susiformavusias vertybes ir nestokojančio drąsos už jas pakovoti.
Taigi sutikusi Laurą uždaviau sau klausimą: ar jai tikrai rūpi tai, ką mes čia darome, ar tiesiog reikia darbo?
Paskyriau Laurai antro pokalbio laiką, o tada paklausiau, kas jai svarbiausia gyvenime. Ji nesudvejojo. Papasakojo apie savo šeimą ir draugus, apie lojalumą ir bendruomenę, apie pokyčius žmonių gyvenime. Man pasidarė visiškai aišku, kad Laura yra moteris, kuriai tie dalykai tikrai rūpi. Ji entuziastingai kalbėjo apie tai, ką mes savo žurnalu norėjome pasiekti, suprato, kaip svarbu įkvėpti žmones drąsiau svajoti ir geriau gyventi. Netrukus po antrojo pokalbio mes pasiūlėme Laurai darbą. Nieko nenustebino, kad į reklamos bendruomenę įžengusi su tokia aistra ir įtaiga, ji sugebėjo smarkiai padidinti reklamos kiekį žurnale.
Tačiau tik po daugelio metų aš iš tiesų supratau, koks nuostabus žmogus yra Laura.
Išėjusi iš žurnalo Ms., įsidarbinau naujame revoliucingame laikraštyje USA Today, kuriame irgi reikėjo kautis dėl kiekvieno dolerio, mokamo už reklamą. Aš, pardavimo vadovė, turėjau įtikinti šalies įmones mumis pasitikėti, reklamuoti savo produktus ir paslaugas spalvingame, kokybiškame nacionaliniame dienraštyje, o tai buvo neįprasta mūsų šalyje. Užduotis atrodė išties bauginanti. Supratau, kad turiu pasamdyti protingų patikimų žmonių. Laura buvo pirmoji mano sąraše. Ji prisijungė prie mūsų komandos ir vėl fenomenaliai padirbėjo: pardavė naujojo laikraščio reklaminio ploto už milijonus dolerių.
Bet ne tai man padėjo suvokti, kokia ji nepaprasta.
Bėgant laikui mudvi su Laura tapome ne vien bendradarbėmis, bet ir geromis draugėmis. Kartu pietaudavome, aptarinėdavome vaikinus, eidavome apsipirkti – darėme viską, ką kartu veikia draugės. Pradėjome nuoširdžiai domėtis viena kitos gyvenimu. Todėl nieko keista, kad 1986 metais, antradienį po Darbo dienos šventės, Laura įėjo į mano kabinetą ir papasakojo, kas jai vakar nutiko.
Tada negalėjau žinoti, jog jos papasakota istorija kada nors virs knyga. Negalėjau žinoti, kad įvykis, kurį ji man papasakojo, išryškins Laurą, atskleis jos asmenybę. Tada tai buvo tik istorija, viena iš daugelio, kuriomis pasidalijome. Abejoju, ar kuri nors iš mudviejų manė, jog apie tai kalbėsime dar ir šiandien, po dvidešimt penkerių metų.
Laura man papasakojo, kad ją, išėjusią pasivaikščioti netoli savo namų Manhatano centre, gatvėje sustabdė vienuolikos metų berniukas ir paprašė centų. Pasak Lauros, berniuko akys buvusios labai liūdnos, jis pasiguodė esąs labai alkanas. Ji prisipažino iš pradžių tiesiog nuėjusi, bet paskui nežinia kodėl sugrįžusi atgal. Tačiau, užuot davusi berniukui dvidešimt penkių centų monetą, Laura nusivedė jį pavalgyti.
Labai nustebau. Aš pati jau buvau išmokusi nematyti elgetų Manhatano gatvėse, todėl net neabejoju, kad būčiau pro tą vaiką praėjusi ir net neatsigręžusi. Lauros poelgis mane sužavėjo. Tą vakarą mudvi nuėjome kartu pavakarieniauti ir kalbėjomės apie tą berniuką – Morisą. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi jos tokios susijaudinusios. Nors ji ką tik sutiko tą vaiką, jai labai rūpėjo jo gerovė. Atrodė, jis kažkaip užgavo jos širdies stygas.
Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, mes dar daug kartų kalbėjomės apie Morisą, ir juo daugiau Laura man apie jį pasakojo, juo geriau supratau, kodėl ji rūpinasi juo. Tačiau turiu prisipažinti, kad kartais suabejodavau, ar Laura priėmė tinkamą sprendimą, ar vertėjo jai prasidėti su tuo berniuku ir jo siaubingai sugedusia šeima. Jaudinausi, kad jai gali nutikti kas nors bloga arba jos veiksmai gali būti klaidingai suprasti. Kartkartėmis net labai ant jos pykdavau, nes man atrodė, jog ji pernelyg rizikuoja. Svarsčiau, ar Laura pagalvojo apie milžinišką atsakomybę, kurią užsikrovė ant pečių. O jei dėl tokio gerumo Morisas taps nuo jos priklausomas? Kas bus, jeigu šiam nemylimam ir skriaudžiamam vaikui reikia daugiau, nei ji gali duoti? Visas šias abejones išsakiau ir Laurai, dažnai gana kategoriškai. Man atrodė, kad turiu pažadinti jos sveiką protą.
Tačiau netrukus supratau, jog Laura nesivadovauja protu. Ją į priekį vedė tikėjimas, įsitikinimai ir meilė.
Laura mane įtikino (greičiau poelgiais nei žodžiais), kad niekada nepaliks Moriso. Ilgainiui, kalbėdamasi su ja apie Morisą, aš suvokiau: įtraukdama jį į kasdienius savo gyvenimo ritualus, Laura suteikė jam vertingų pamokų, kurias jis prisimins visą gyvenimą. Ji man prisipažino: kas benutiktų – kad ir kaip sėkmingai susiklostytų jos, reklamos pardavimo vadovės, karjera, kad ir kokia ji būtų užsiėmusi, kad ir kaip pasikeistų jos asmeninis gyvenimas – ji visada jausis įsipareigojusi Morisui. Tada aš jau gerai ją pažinojau ir supratau, jog tai – ne vien žodžiai. Laura labai rimtai žiūrėjo į savo įsipareigojimą Morisui ir neketino jo apleisti.
Kaip tik tada aš pagaliau pradėjau suprasti, kokia neįtikėtina yra Lauros istorija.
Mes gyvename ciniškame pasaulyje, kartais mūsų cinizmas trukdo mums matyti gyvenimą tokį, koks jis iš tiesų yra. Mano pačios įgytas, niujorkiečiams būdingas cinizmas trukdė man suprasti, koks ypatingas yra Lauros ir Moriso ryšys, o Laura kažkaip sugebėjo atsiriboti nuo visų sunkumų, rizikos, nuo savo poelgių beprotiškumo ir įžvelgti esmę: gražią ir nuoširdžią dviejų vienas kitam reikalingų žmonių draugystę.
O dabar negaliu atsidžiaugti, kad Laura papasakojo savo istoriją visam pasauliui. Tikiu, jog jos paprasti kasdieniai poelgiai yra be galo prasmingi, ir viliuosi, kad jos istorija jus įkvėps ne mažiau, nei įkvėpė mane.
Pamenu, kadaise perskaičiau vieną dr. Martino Liuterio Kingo jaunesniojo mintį. Jis sakė: „Lai pirmas žingsnis bus tikėjimas. Nereikia matyti visų laiptų, kad žengtum pirmą žingsnį.“
Ačiū Tau, Laura, už tai, jog su Morisu žengei tą pirmą žingsnį.

    Valerie Salembier
    Vyresnioji viceprezidentė, leidėja ir komercijos direktorėTown & Country

Įvadas
Brukline ant šaligatvio stovi berniukas ir stebi, kaip viena moteris bėga kiek kojos neša, o kita ją vejasi su plaktuku rankoje. Viena – jo tėčio draugė. Kitos, nešinos plaktuku, jis nepažįsta.
Berniuko gyvenimas – tikras pragaras. Jam šešeri. Visas kūnelis nusėtas raudonomis patalinių blakių įkandimų žymėmis. Dėl prastos mitybos iš jo vien kaulai ir oda belikę. Iš alkio net skrandį sopa, bet tai jam jokia naujiena. Kartą, kai jis buvo vos dvejų, skaudėjo tiesiog nepakeliamai, tad maisto jis nuėjo ieškoti konteineryje, prisivalgė žiurkių išmatų ir jam reikėjo išplauti skrandį. Gyvena jis ankštame apšniaukštame tėvo butuke apleistoje Bruklino dalyje, miega vienoje lovoje su įbroliais, kurie nuolat šlapinasi į lovą, ir bando išgyventi toje mirtimi alsuojančioje skylėje. Motinos jis nematė jau tris mėnesius ir nežino kodėl. Jo pasaulis – narkotikai, smurtas ir nepaliaujama sumaištis; nors yra vos šešerių, berniukas suvokia, kad ilgai taip netvers, jeigu niekas jo gyvenime greitu laiku nepasikeis.
Jis nesimeldžia, nes nemoka maldų, bet mintyse nesiliauja kartojęs: „Prašau padaryti taip, kad mano tėtis neleistų man numirti.“ Tam tikra prasme šie žodžiai ir yra jo kasdienė maldelė.
O tada berniukas pamato, kaip iš kito jų kvartalo galo grįžta tėvas. Moteris su plaktuku irgi jį pastebi ir pradeda klykti: „Jaunėli, kur mano sūnus?“
Berniukas atpažįsta jos balsą.
„Mama?“
Moteris su plaktuku rankoje pasižiūri į vaiką. Ji atrodo sutrikusi, įsižiūri atidžiau ir galiausiai taria: „Morisai?“
Berniukas neatpažino savo motinos, nes nuo marihuanos jai iškrito visi dantys.
Motina nepažino savo vaiko, nes jis buvo siaubingai sulysęs ir išdžiūvęs.
Tada ji nusiveja Jaunėlį klykdama: „Pažiūrėk, ką tu padarei mano mažyliui!“
Berniukas turėtų jaustis išsigandęs arba sutrikęs, bet iš tikrųjų tą akimirką jis jaučiasi laimingas. Jis laimingas, kad pas jį sugrįžo motina ir kad dar nemirs – bent jau kol kas, bent jau čia.
Šią akimirką vaikas prisimins dar ilgai, nes būtent taip jis sužinojo, jog mama jį myli.

1. Gal turite centukų?
„Atleiskite, ponia, gal turite centukų?“
Tokie buvo pirmieji jo man ištarti žodžiai vieną saulėtą rugsėjo dieną Penkiasdešimt šeštojoje gatvėje Niujorke, prie pat Brodvėjaus.
Kai vaikas mane užkalbino, aš jo iš tikrųjų net neišgirdau. Žodžiai ištirpo gatvės šurmulyje tarp automobilių signalų ir žmonių, stabdančių taksi, šūksnių. Jo balsas susiliejo su triukšmu, įkyriu fonu, kurio niujorkiečiai ilgainiui išmoksta negirdėti. Taigi praėjau pro berniuką, tarsi jo ten iš viso nebūtų.
Tačiau nuėjusi vos kelis žingsnius sustojau.
O tada – iki šiol dar negaliu paaiškinti kodėl – grįžau atgal.
Grįžau atgal ir pasižiūrėjau, kieno tas balsas. Tai buvo dar visai vaikas. Eidama pro šalį akies krašteliu spėjau pastebėti čia stovintį berniūkštį. Bet dabar, atsidūrusi prie pat jo, suvokiau, kad jis dar visai mažas – kūnas smulkutis, rankos it šakaliukai, akys didelės apskritos. Vilkėjo dėmėtą apdriskusį vyšnių spalvos sportinį nertinį ir aptriušusias tokios pat spalvos sportines kelnes. Avėjo nudrengtus baltus nesuvarstytus sportbačius, jo panagės buvo juodos nuo purvo. Bet akys nuostabiai šviesios ir atrodė jis itin mielas. Vėliau sužinojau, jog tada jam buvo vienuolika.
Jis ištiesė ranką ir dar kartą paklausė: „Atleiskite, ponia, gal turite centukų? Aš labai alkanas.“
Mano atsakymas jį tikriausiai nustebino, bet mane pačią jis visiškai pribloškė.
„Jeigu nori valgyti, – pasakiau, – nusivesiu tave į McDonald’s ir pavaišinsiu vakariene.“
„Ar galėsiu gauti mėsainį su sūriu?“
„Taip“, – atsakiau.
„O didįjį mėsainį?“
„Jeigu tik nori.“
„O dietinės kokakolos?“
„Žinoma.“
„O šokoladinio kokteilio ir keptų bulvyčių?“
Pasakiau, kad jis galės valgyti viską, ko tik panorės. Tada paklausiau, ar galiu pavalgyti kartu su juo.
Berniukas akimirką galvojo.
„Aišku“, – galiausiai nusprendė.
Tądien mudu vakarieniavome restorane McDonald’s.
Nuo tos dienos susitikdavome kiekvieną pirmadienį.
Ir taip – 150 pirmadienių.
Jo vardas Morisas ir jis pakeitė mano gyvenimą.

Kodėl sustojau ir grįžau prie Moriso? Man būtų lengviau paaiškinti, kodėl iš pradžių tiesiog praėjau pro šalį. Nekreipiau į jį dėmesio vien todėl, kad jo mano darbotvarkėje nebuvo.
Matote, aš gyvenu griežtai pagal darbotvarkę. Skiriu susitikimus, užpildau spragas, viską susiplanuoju sekundės tikslumu. Lekiu iš vieno susitikimo į kitą, varnele žymėdamasi jau atliktus darbus. Esu ne šiaip punktuali – visada visur pasirodau penkiolika minučių anksčiau. Taip ir gyvenu, tokia jau aš esu – tačiau gyvenime nutinka dalykų, kurie niekaip neįtelpa į darbotvarkę.
Štai, pavyzdžiui, lietus. Tą dieną, kai sutikau Morisą – 1986 metų rugsėjo 1-ąją – mieste praūžė milžiniška audra, naktį net prabudau nuo įkyraus lietaus barbenimo. Savaitgalį minėjome Darbo dieną, vasara jau ėjo į pabaigą, bet tą popietę turėjau bilietus į Atvirojo JAV teniso čempionato rungtynes – vietos ložėje, už trijų eilių nuo pagrindinės aikštelės. Nesu aistringa teniso gerbėja, tačiau mėgstu sėdėti gerose vietose – man tai apčiuopiamas pasiektos sėkmės įrodymas. 1986 metais buvau trisdešimt penkerių, dirbau laikraščio USA Today reklamos pardavimo vadove, darbas man puikiai sekėsi, o asmeninės savybės padėjo užmegzti daugybę ryšių. Gal ir negalėčiau pasakyti, kad mano gyvenimas tobulas – juk vis dar buvau viena, nesusiradau to vienintelio – bet, kad ir kaip žiūrėtum, sekėsi man visai neblogai. O tai, jog galiu nusivesti klientus į teniso rungtynes ir nemokamai sėdėti prie pat aikštelės, yra dar vienas įrodymas, kiek daug pasiekė darbininkų šeimos iš Long Ailando atžala.
Tačiau tądien dangus prakiuro kaip reikiant ir vidurdienį buvo atšauktos visos čempionato rungtynės. Pasikuičiau po namus, truputį apsitvarkiau, kai kam paskambinau, o tada skaičiau laikraščius, kol vakarop lietus galiausiai liovėsi. Čiupau megztinį ir išlėkiau pasivaikščioti. Nežinojau, kur eisiu, bet tikslas buvo aiškus – pasimėgauti rudeniška vėsa, pasidžiaugti paskutiniais saulės spinduliais, pramankštinti raumenis ir atsisveikinti su vasara. Neketinau niekur sustoti.
Todėl ir praėjau pro šalį, kai mane užkalbino Morisas. Be to, nepamirškime, kad kalba eina apie devintą dešimtmetį Niujorke, kai valkatos ir elgetos gatvėse buvo toks pat įprastas reginys kaip ir vaikai su dviračiais arba mamos, stumiančios vežimėlius. Tauta mėgavosi ekonominiu pakilimu, kiekvieną dieną Volstrite buvo kepami nauji milijonieriai. Tačiau praraja tarp turtingųjų ir vargšų vis didėjo, tai buvo itin akivaizdu Niujorko gatvėse. Kad ir kiek pinigų turėjo atsirasti tariamai vidurinės klasės atstovų kišenėse, vargingiausiai gyvenantiems, labiausiai gyvenimo nuskriaustiems žmonėms nubyrėjo ne kažin kas, tad daugeliui jų vienintelė išeitis buvo apsigyventi gatvėje. Ilgainiui visi apsiprato su tokiais reginiais: sulysę išvargę vyrai, liūdnos susirūpinusios moterys, vargetos, vilkintys skudurais, įsikūrę pakampėse, miegantys gatvėse, prašinėjantys centų iš praeivių. Sunku patikėti, kad atsirastų žmogus, kurio nesujaudintų tokia nepavydėtina padėtis. Bet gatvėse jų vis daugėjo, todėl dauguma praeivių kone sąmoningai nusprendė nusigręžti – paprasčiausiai nekreipti į juos dėmesio. Problema buvo tokia milžiniška ir taip išplitusi, kad atrodė beprasmiška stabtelėti ir padėti kokiam vienam elgetai. Todėl mes kiekvieną dieną paprasčiausiai ėjome pro šalį, bangomis plūdome, paskendę savo rūpesčių jūroje, įsitikinę, jog niekuo negalime jiems padėti.
Turiu pasakyti, kad man jau buvo tekę bendrauti su vienu benamiu žiemą, dar prieš susipažįstant su Morisu. Jis vardu Stenas ir gyveno gatvėje šalia Šeštojo aveniu, netoli mano buto. Stenas, kresnas keturiasdešimtmetis vyrukas, turėjo vilnones pirštines, tamsiai mėlyną kepurę, senus darbinius batus ir dar kelis daiktus, sukištus į plastikinius maišelius, nors tarp jų tikrai nebūtum radęs tokių mums savaime suprantamų dalykų kaip šilta antklodė ar žieminis paltas. Miegojo jis ant grindinio grotelių virš metro linijos, tad gyvybę jam palaikė nuo pravažiuojančių traukinių sklindanti šiluma.
Vieną dieną paklausiau, gal jis norėtų kavos. Stenas atsakė norįs – su pienu ir keturiais šaukšteliais cukraus, jeigu galima. Nuo tada kasdien eidama į darbą pakeliui atnešdavau jam kavos. Paklausdavau Steno, kaip jam sekasi, palinkėdavau sėkmės, kol vieną dieną jo tiesiog nebeliko, o grindinio grotelės ir vėl buvo tik grotelės, ne benamio guolis. Stenas paprasčiausiai pranyko iš mano gyvenimo, aš niekada taip ir nesužinojau, kas jam nutiko. Man buvo liūdna, kad jo nebėra, dažnai svarstydavau, kas jam atsitiko, tačiau gyvenimas tekėjo savo vaga ir ilgainiui lioviausi apie jį galvojusi. Nenorėčiau manyti, jog mano užuojauta Stenui ir kitiems į jį panašiems buvo paviršutiniška, vis dėlto, pridėjusi ranką prie širdies, turiu pripažinti: tai tiesa. Man jų bėdos rūpėjo, bet ne tiek, kad ką nors pakeisčiau savo gyvenime ir jiems padėčiau. Nesu jokia didvyrė geradarė. Kaip dauguma niujorkiečių, ir aš išmokau atsiriboti nuo pašalinių dirgiklių.

O tada atsirado Morisas. Praėjau pro jį, nužingsniavau iki gatvės kampo, pasukau į Brodvėjų ir pusiaukelėje sustojau gatvės viduryje. Stovėjau ten sustingusi kelias minutes, priešais mašinas, laukiančias žalio šviesoforo signalo, kol mane pažadino nekantrus automobilių pypsėjimas. Apsisukau ir nuskubėjau atgal link šaligatvio. Nepamenu, ar apie tai galvojau, ar sąmoningai nusprendžiau apsigręžti. Tik atsimenu, kaip tai padariau.
Dabar, po tiek metų prisiminusi tą dieną tikiu, kad prie Moriso mane patraukė stiprus nematomas ryšys. Vadinu jį nematoma gija. Pasak vienos kinų patarlės, toji gija jungia du žmones, kuriems lemta susitikti, nepriklausomai nuo laiko, vietos ir aplinkybių. Vienose legendose ji vadinama raudona lemties gija, kitose – likimo siūlu. Aš manau, jog kaip tik dėl tos gijos mudu su Morisu atsidūrėme ant to paties šaligatvio šio milžiniško miesto knibždėlyne – du žmonės iš aštuonių milijonų, kuriuos kažkas sieja ir kuriems lemta tapti draugais.
Žinote, mudu nesame nei antžmogiai, nei itin dorybingi teisuoliai. Kai susitikome, buvome du žmonės, turintys sudėtingą praeitį ir trapių svajonių. Bet kažkaip atradome vienas kitą ir tapome draugais.
O tai, patys įsitikinsite, iš esmės pakeitė mūsų gyvenimus.

2. Pirmoji diena
Patraukėme gatve į McDonald’s. Ėjome tylomis. Tai, ką dabar darėme – ėjome kartu vakarieniauti, nors buvome visiškai nepažįstami žmonės, suaugusysis ir vaikas, – atrodė keistai, mes abu tai puikiai suvokėme.
Galiausiai neištvėriau: „Labas, aš Laura.“
„Mano vardas Morisas“, – atsakė berniukas.
Atsistojome į eilę. Užsakiau jam viską, ko jis norėjo – didįjį mėsainį, bulvyčių, tiršto šokoladinio kokteilio – ir sau to paties. Susiradome staliuką, atsisėdome ir Morisas puolė prie maisto. „Jis išbadėjęs, – pamaniau. – Galbūt net nežino, kada kitą kartą gaus pavalgyti.“Berniukui užteko vos kelių minučių ištuštinti padėklą. Pasisotinęs jis paklausė, kur gyvenu. Sėdėjome prie lango, pro kurį buvo matyti mano namas, todėl parodžiau ranka ir pasakiau: „Štai ten.“
„Ar tu gyveni viešbutyje?“ – paklausė Morisas.
„Ne, – paaiškinau, – ten mano butas.“
„Kaip pas Simpsonus?“
„Kalbi apie filmuką? Ne visai. Simpsonai gyvena nuosavame dviejų aukštų name, o manasis tėra vieno kambario butukas. Kur tu gyveni?“
Prieš atsakydamas jis akimirką dvejojo, bet paskui prisipažino, kad gyvena socialiniame būste Vakarų penkiasdešimt ketvirtosios ir Brodvėjaus gatvių kampe.
Negalėjau patikėti, jog jo namai vos per du kvartalus nuo manųjų. Mūsų pasaulius teskyrė viena vienintelė gatvė.
Vėliau supratau: prisipažinęs, kur gyvena, Morisas parodė, kaip manimi pasitiki. Jis nebuvo pratęs pasitikėti suaugusiaisiais, o ypač baltaisiais. Jeigu būčiau geriau pagalvojusi, būčiau susivokusi, kad niekas niekada nesustojo su juo pasikalbėti, nepaklausė, kur jis gyvena, gražiai su juo nesielgė, juo labiau nevaišino vakariene. Ir kodėl neturėčiau kelti jam įtarimų? Iš kur jis galėjo žinoti, jog nesu socialinė darbuotoja, norinti paimti jį iš šeimos? Kai grįžęs namo Morisas vienam iš savo dėdžių papasakojo, kad kažkokia teta nusivedė jį į restoraną pavakarieniauti, šis įspėjo: „Ji nori tave pagrobti. Laikykis nuo jos atokiau. Ir nesitrink prie to kampo – ji gali sugrįžti.“
Nusprendžiau turinti Morisui ką nors papasakoti apie save. Kažkas man kuždėjo, kad nusivesdama jį vakarienės pasielgiau tinkamai, bet kažkodėl jaučiausi ne itin smagiai. Juk jis dar visai vaikas, o aš – jam svetimas žmogus. Argi vaikai nėra mokomi nesikalbėti su nepažįstamaisiais? Gal taip elgdamasi peržengiau kokias nors ribas? Žinau, bus tvirtinančių, jog pasielgiau visai netinkamai. Atsakyti galiu tik viena: giliai širdyje tikiu, kad būtent taip ir turėjau pasielgti. Nors neabejoju – atsiras skeptikų, manančių priešingai. Todėl nusprendžiau, jog papasakojusi Morisui apie save, nebebūsiu jam visiškai nepažįstamas žmogus.
„Aš dirbu laikraštyje USA Today“, – pasakiau.
Buvo akivaizdu, kad jis neturi žalio supratimo, ką čia tauškiu. Paaiškinau, jog tai naujas leidinys, siekiantis tapti pirmaujančiu nacionaliniu laikraščiu šalyje. Papasakojau, kad mano darbas – parduoti reklamos plotą, nes tik taip laikraštis gali išsilaikyti. Aiškiau jam nepasidarė.
„Tai ką tu darai per dieną?“ – pasidomėjo Morisas.
Aha, jis klausia apie mano dienotvarkę. Trumpai jam pristačiau: skambinu dėl pardavimo, dalyvauju susirinkimuose, verslo pietuose, rengiu pristatymus, kartais – vakarieniauju su klientais.
„Ir taip kiekvieną dieną?“
„Taip, kiekvieną dieną.“
„Ar kada nors praleidi bent dieną?“
„Tik jei susergu, – paaiškinau. – Tačiau sergu aš retai.“
„O ar būna dienų, kai to nedarai?“
„Ne, nebūna. Toks mano darbas. Be to, man jis labai patinka.“
Mačiau, kad Morisas taip ir liko nesupratęs, ką noriu jam pasakyti. Tik vėliau paaiškėjo, jog aš – pirmas jo sutiktas žmogus, turintis darbą.

Tądien sėdėdama su juo prie stalo nežinojau ir dar kai ko. Net nenutuokiau, kad kelnių kišenėje jis turi peilį.
Iš tiesų net ne peilį, o kanceliarinį peiliuką aštriais ašmenimis. Nukniaukė jį iš Duane Reade parduotuvės Brodvėjuje. Tai rodo, kiek mažai aš žinojau apie Moriso pasaulį, nes nė akimirką nesusimąsčiau, kad jis gali būti ginkluotas. Mintis, jog šitos mažos gležnos rankutės gali laikyti ginklą, paprasčiausiai netilpo man galvoje. Net nešmėstelėjo mintis, kad berniukas gali pasinaudoti ginklu, juo labiau kad ginklo jam reikia apsiginti nuo smurto, supančio jį iš visų pusių.
Didžiąją vaikystės dalį Morisą labiausiai skaudino žmogus, davęs jam gyvybę.
Moriso tėvo dažniausiai nebūdavo šalia, o kai pasirodydavo, jis padarydavo tiek žalos ir sukeldavo tiek nevaldomos maišaties, kad atsiriboti nuo viso to būdavo tiesiog neįmanoma. Tėvo vardas irgi Morisas, pavadintas jis taip buvo savo pražuvėlio tėvo garbei. Jam gimus, niekas nemokėjo taisyklingai šio vardo užrašyti, tad dėl įsivėlusios klaidos jis tapo Morysu. Ilgainiui žmonės jį pradėjo vadinti tiesiog Kairiu, nes, net ir būdamas dešiniarankis, savo varžovus ant menčių jis paguldydavo smūgiu iš kairės.
Morysas netraukė nė metro šešiasdešimties, bet dėl tokio ūgio jis tapo tik atkaklesnis ir agresyvesnis, tarsi kasdien turėtų kam nors ką nors vis iš naujo įrodyti. Pavojingame rytų Bruklino rajone (kiek didesniame nei dviejų kvadratinių kilometrų plote, vadinamame Braunsviliu; čia penktajame dešimtmetyje susibūrė garsioji Bruklino samdomų žudikų gauja, o vėliau glaudėsi pačios žiauriausios šalies gaujos), kuriame jis gyveno, Moryso buvo bijomasi užvis labiausiai.
Jis buvo liūdnai pagarsėjusios Tomahaukųgrupuotės narys, ginkluotų apiplėšimų specialistas – jam tai velniškai gerai sekėsi. Net ir savo pažįstamus jis kartkartėmis apšvarindavo. Hovardo alėjoje būdavo lošiama kauliukais – susirinkdavo penkiolika dvidešimt žmonių, sumesdavo dešimtinių ir dvidešimtinių į puodą, Morysas taip pat dažnai prie jų prisidėdavo. Vieną kartą jis ramiausiai pareiškė visus pinigus pasiimąs sau. „Iš manęs niekas nieko negaus, velniai rautų“, – pareiškė vienas žaidėjas. Morysas trinktelėjo jam kartą per veidą savo pistoleto buože, išvertė jį iš kojų, tada susirinko kelis šimtus dolerių ir paprasčiausiai nuėjo. Niekas daugiau neištarė nė žodžio. Kitą dieną Morysas stovėjo atsirėmęs į automobilį priešais savo namą ir šypsojosi žmonėms, kuriuos vakar apiplėšė. Jis provokavo juos ką nors pasakyti. Bet niekas neišdrįso.
Pagaliau Morysas rado savęs vertą porą – patrakėlę Darčelą. Liekna, šviesiai rusvos odos, švelnių bruožų gražuolė Darčela buvo viena iš vienuolikos vienišos motinos, Rozos iš Baltimorės, atsikrausčiusios gyventi į Brukliną, vaikų. Augusi su dešimt brolių, Darčela nenusileido nė vienam iš jų. Ji įveikdavo kiekvieną, stojusį jai skersai kelio, vyrą ar moterį: nepailsdama smūgiuodavo, kol anie išleisdavo paskutinį kvapą. Niekas nežinojo, ar jai galvoje negerai, ar šiaip rankos niežti. Paauglystėje Darčela buvo viena iš nedaugelio moterų Tomahaukų gaujoje ir išdidžiai vilkėjo jų skiriamąjį ženklą – juodą odinį švarkelį.
O paskui ji pamilo gaujos narį, padariusį jai didelį įspūdį pasipūtėliška laikysena. Morysas ir Darčela visai netiko vienas kitam. Jie buvo panašaus būdo, abu greitai užsiplieskiantys it degtukai, bet vis tiek tapo pora. Ji vadino jį Jaunėliu – šiaip ar taip, jis buvo Morisas jaunesnysis. Jis vadino ją Rude dėl jos šviesiai rudos odos spalvos, būdingos mišrios rasės žmonėms. Juodu susilaukė trijų vaikų dar iki dvidešimtojo Darčelos gimtadienio. Pirmos gimė dvi dukterys – Selestė ir Latoja. Paskui sūnus – berniukas, kurį ji pavadino Morisu.
Deja, Morisui ir jo sesėms labai nepasisekė, nes tėvai juos auklėjo ne žodžiais, o kumščiais. Ypač Morysas, beviltiškas narkomanas ir alkoholikas, prisišniojęs kokaino, marihuanos ar prisilakęs kokio vynelio nebesuvaldydavo įsiūčio. Grįžęs namo jis keiksmais ir kumščiais išsiliedavo ant šeimos. Nuolat daužydavo dukteris per galvą, o kartą Selestei taip užvožė, kad jai net plyšo ausies būgnelis. Darčelą jis daužydavo, spardydavo ir talžydavo taip pat negailestingai, kaip visas savo aukas Braunsvilyje, o tada ateidavo ir Moriso, jo vienintelio sūnaus, eilė. Kai berniukas pravirkdavo, jis liepdavo jam užčiaupti kakarinę ir daužydavo toliau.
Paskui Morysas kelioms dienoms pradingdavo pas savo mergužėlę Dianą, o sugrįžęs namo prigrasindavo Darčelai net nežiūrėti į kitus vyrus. Galiausiai jai iki gyvo kaulo įgriso Moryso neištikimybė, tad susirinko vaikus ir persikraustė į socialinį būstą Bed-stuy rajone Brukline. Tai buvo dvidešimt septynių šešiaaukščių namų kompleksas, išsidėstęs maždaug dvylikos hektarų plote. Tuose namuose buvo apie 1 700 butų, juose glaudėsi daugiau nei 4 000 žmonių, tačiau prieglobsčiu šią vietą vargiai galėjai pavadinti, nes čia taip pat karaliavo smurtas ir narkotikai. Šiaip ar taip, Darčela čia galėjo pasislėpti bent nuo dar didesnių pavojų.
Morysas juos rado ir čia. Vieną naktį jis įgriuvo į jų butą ir pareikalavo Darčelos su juo pasikalbėti.
„Rude, neleisiu tau manęs palikti, – ašarodamas pareiškė jis. – Aš tave myliu.“
Mažojo Moriso akivaizdoje Darčela pareiškė jam nenusileisianti.
„Manęs neapgausi, – atkirto ji. – Esi niekam tikęs, nešdinkis!“
Morysas smogė jai į veidą iš kairės.
Darčela parkrito, o mažėlis Morisas čiupo tėvui už kojos, trokšdamas apsaugoti mamą nuo dar vieno smūgio. Įsiutęs Morysas sviedė berniuką į sieną. Tai buvo didžiulė klaida: pamačiusi sūnų gulintį ant grindų, Darčela puolė į virtuvę ir grįžo nešina dideliu peiliu.
Morysas net nemirktelėjo. Toli gražu ne pirmą kartą jam buvo grasinama peiliu.
„Ir ką tu man padarysi?“ – išsišiepęs paklausė jis.
Darčela užsimojo pasiryžusi smeigti jam į krūtinę. Morysas prisidengė rankomis, todėl ji smeigė jam į rankas. Badė jį peiliu, nors jis ir stengėsi apsiginti. Galiausiai Morysas išsvirduliavo į koridorių, parkrito visas kruvinas ir sušuko: „Rude, tu mane padūrei! Bandei mane nužudyti! Kaip tu galėjai?!“
O mažasis Morisas visa tai stebėjo išpūtęs akis. Galiausiai atvažiavo policija ir paklausė Moryso, kas jį taip žiauriai subadė.
„Kažkokie vyrukai“, – tepasakė jis.
Tai taręs Morysas išėjo. Vos penkerių Morisas stebėjo, kaip išeina jo tėvas. Daugiau jo šeima jau nebus tokia kaip anksčiau.

Mano pirmoji vakarienė su Morisu baigėsi po pusvalandžio, bet dar nenorėjau su juo atsisveikinti. Kai išėjome į gatvę, lauke skaisčiai švietė saulė, todėl pasiūliau jam pasivaikščioti Centriniame parke.
„Gerai“, – sutiko jis gūžtelėjęs pečiais.
Nuėjome iki pietinio parko galo ir patraukėme taku link Didžiosios pievos. Visi aplinkui – dviratininkai, mamos su mažyliais, pabėgioti išėję sveikuoliai – atrodė linksmi ir nerūpestingi. O mudu ir dabar daug nesikalbėjome, tiesiog ėjome greta. Man rūpėjo sužinoti apie jį daugiau, išsiaiškinti, kas nutiko, kodėl jis pradėjo prašyti išmaldos gatvėje, tačiau prikandau liežuvį – nenorėjau, kad jis pagalvotų, jog per daug šniukštinėju.
Vis dėlto vieną klausimą uždaviau.
„O kaip tu, Morisai? Ką tu norėtum veikti užaugęs?“
„Nežinau“, – nedvejodamas atsakė jis.
„Nežinai? Nejaugi niekada apie tai negalvoji?“
„Ne“, – ištarė jis nė nemirktelėjęs.
Morisas nesvajojo tapti policininku, astronautu, garsiu sportininku ar prezidentu. Jis net nežinojo, kad berniukai paprastai apie tai svajoja. Ir netgi jeigu būtų sugebėjęs įsivaizduoti gyvenimą už savo vargingo pasaulio ribų, kam jam apie jį svajoti? Morisas nesvajojo kuo nors tapti, nes negalėjo patikėti, kad jis galėtų būti kas nors kitas, nei yra – prašeiva, elgeta, gatvės vaikas.
Parko medžiuose ošė gaivus rudeniškas vėjelis, krito lapai, milžiniškų guobų šakose žaidė saulės spinduliai. Atrodė, jog betoninis miestas liko už tūkstančių kilometrų. Daugiau nieko neklausinėjau. Tiesiog leidau Morisui pasidžiaugti kitokia nei jam įprasta diena. Išėję iš parko pamatėme ledų vežimėlį ir aš paklausiau, gal jis norėtų ledų.
„Ar galima šokoladinių?“ – pasiteiravo jis.
„Žinoma“, – atsakiau.
Nupirkau dvi porcijas, vieną ištiesiau Morisui ir tada jis pirmą kartą nusišypsojo. Sakyčiau, santūriai, ne taip, kaip išsišieptų dauguma vaikų. Šypsena staiga pasirodė veide ir taip pat netikėtai pradingo. Bet jis nusišypsojo ir aš spėjau pamatyti jo šypseną, kuri man pasirodė kaip naujas gražus žvilgantis daiktas.
Kai baigėme valgyti ledus, paklausiau:
„Gal norėtum dar ką nors nuveikti?“
„Ar galima pažaisti kompiuterinį žaidimą?“
„Be abejo, galima.“
Nuėjome pažaisti žaidimų automatais Brodvėjuje. Daviau Morisui kelias monetas ir stebėjau, kaip jis žaidžia. Berniukas įsitraukė į žaidimą kaip ir bet kuris kitas vaikas. Pasistiebęs ant pirštų galiukų, iškišęs liežuvį jis tampė vairasvirtę ir skleidė įvairiausius garsus, žaidime kaudamasis su varžovu pasauliniame kovos menų čempionate. Buvo smagu jį stebėti.
Vėliau tą dieną suvokiau, kad pavaišinusi Morisą vakariene ir praleidusi su juo kelias valandas jaučiuosi neįtikėtinai gerai, o reikėjo tiek nedaug: trupučio laiko ir pinigų. Tai, savo ruožtu, pažadino kaltės jausmą. Ar sustojau ir nupirkau jam valgyti tik tam, kad pati pasijusčiau geriau? Ar, užuot nuėjusi į parduotuvę arba kiną, nusprendžiau prasiblaškyti nupirkdama Morisui mėsainį ir ledų? Ar pasielgiau globėjiškai, o gal tiesiog juo pasinaudojau?
Padėk vargšui vaikui, kad labiau vertintum savo gyvenimą?
Nesugebėjau rasti tinkamo atsakymo. Žinojau tik tiek, jog būdama su Morisu jaučiuosi gerai. Kai jis baigė žaisti, Brodvėjaus gatve nuėjome iki pat Penkiasdešimt šeštosios kampo, kur ir susitikome. Atsidariau rankinę ir padaviau Morisui savo vizitinę kortelę.
„Klausyk, jeigu kada nors būsi alkanas, prašau man paskambinti. Aš parūpinsiu tau maisto.“
Morisas paėmė kortelę, apžiūrėjo ir įsikišo į kišenę.
„Ačiū jums už vakarienę ir ledus, – pasakė. – Puikiai praleidau laiką.“
„Ir aš“, – patikinau. Tada jis nuėjo į vieną pusę, o aš į kitą.
Svarsčiau, ar dar kada nors jį pamatysiu. Labai didelė tikimybė, kad mudu nebesusitiksime. Tada dar nežinojau, kaip vargingai gyvena Morisas, kaip skurdžiai verčiasi jo šeima. Jeigu būčiau žinojusi, tikriausiai nebūčiau leidusi jam nueiti. Man regis, būčiau jį apsikabinusi ir niekada nepaleidusi.
Bet tada aš nuėjau, o kai atsisukau dar kartą pasižiūrėti į Morisą Brodvėjaus šurmulyje, jis jau buvo pranykęs, vėl nematomas. Turėjau susitaikyti su tuo, kad jis galbūt pradingo iš mano gyvenimo visiems laikams ir keista mūsų draugystė pasibaigė vos tik prasidėjusi.
Tačiau tada aš tikėjau ir vis dar tikiu, jog visatoje yra kažkas, kas suveda žmones, kuriems reikia vienam kito. Yra kažkas, kas padeda visiškai skirtingiems žmonėms kažkaip užmegzti ryšį. Galbūt tas kažkas ir neduoda mums ramybės, verčia mus ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriems manome galintys padėti. Galbūt mano pačios praeitis privertė mane tądien atsigręžti ir susipažinti su Morisu. Ir galbūt – tik galbūt – nematoma likimo gija vėl mus kada nors suves.
Pakeliui namo mane pradėjo graužti sąžinė, jog Morisui daviau savo vizitinę kortelę, bet pinigų, kad galėtų paskambinti, nedaviau. Anuomet dar nebuvo mobiliųjų, labai abejojau, jog namuose jie turi telefoną. Jeigu jis norės su manim susisiekti, turės pasinaudoti mokamu taksofonu, vadinasi, jam vėl teks gatvėje prašyti išmaldos.
Na, galiausiai visa tai pasirodė nesvarbu.
Nes pakeliui namo Morisas išmetė mano vizitinę į šiukšliadėžę.

3. Viena gera proga
Kitą dieną darbe niekaip negalėjau liautis galvojusi apie Morisą. Apie mudviejų vakarienę papasakojau savo viršininkei ir draugei Valerijai, bendradarbiams Polui ir Lujui pasigyriau, kokį nuostabų berniūkštį sutikau. Jų reakcija buvo vienoda: „Kaip puiku“, „Kaip tau pasisekė“, „Padarei gerą darbą“. Panašu, kad tądien jiems mano pasakojimas nepadarė didesnio įspūdžio.
Žinoma, reklamos versle mes visi užsirausę darbais. Kai susipažinau su Morisu, man buvo pavesta įkalbėti finansines įmones reklamuotis mūsų laikraštyje. Praleidau marias laiko skambinėdama savo pažįstamiems investicinėje įmonėje Drexel Burnham Lambert, įkalbinėdama juos paskelbti mūsų laikraštyje apie įmonės siūlomas akcijas. Tokie skelbimai nuobodūs, pilni sauso teksto ir skaičių, be nuotraukų ir prašmatnybių. Tačiau mums tokie užsakymai prilygo Pikaso šedevrams – tai buvo ištisi puslapiai taip trokštamų komisinių.
Man labiausiai pasisekė su American Express. Jų reklamos skyrius svarstė galimybę reklamuotis mūsų laikraštyje, tik abejojo, ar mes sugebėsime suteikti tokios kokybės paslaugas, kokių jie tikisi. Sugaišau ištisus mėnesius jiems pataikaudama ir įkalbinėdama. Supratau, kad toks prestižinis užsakymas būtų itin reikšmingas laikraščiui ir ganėtinai svarbus man pačiai. Bendravau su dviem impozantiškomis nepalenkiamomis moterimis. Buvome susitikusios nesuskaičiuojamą daugybę kartų, tačiau aš nemačiau pažangos. Bet kartą, vieną popietę, kai dirbau prie savo stalo, viena iš jų paskambino: American Express nori užsisakyti du puslapius reklamos. Jeigu jiems patiks pats skelbimas ir jo vieta laikraštyje, neabejojau, jog galiausiai užsakymų bus ir daugiau. Taip ir nutiko – jie užsisakė kone šimtą puslapių. Man tai buvo milžiniškas pasiekimas ir pasididžiavimo akimirka. Taigi tada, kai susipažinau su Morisu, aš mėgavausi savo karjeros viršūne laikraštyje USA Today.

Tačiau kelias iki to nebuvo lengvas.

Baigusi mokyklą Hantington Steišene, nedideliame savo vaikystės miestelyje Long Ailando saloje, svajojau apie darbą, kuriam nereikia koledžo diplomo. Visa širdimi troškau tapti stiuardese. Mokykloje man sekėsi tikrai prastai, norėjau tik vieno: ištrūkti iš namų pamatyti pasaulio. Nusprendžiau, kad tinkamiausias būdas tai pasiekti yra įsidarbinti kokioje nors oro linijų bendrovėje.
Bet pirmiausia susiradau sekretorės darbą vienoje draudimo kompanijoje. Dirbau pas tris mielus seniokus trumparankoviais marškiniais ir plačiais kaklaraiščiais. Turėjau spausdinti laiškus, užrašyti jų diktuojamus tekstus, atsakyti į telefono skambučius. Kadangi man trūko tokio darbo įgūdžių, nusprendžiau lankyti sekretorių mokyklą, ir ten, klegančių būsimųjų sekretorių būryje, susipažinau su moterimi, dirbančia Icelandic oro linijose.
Ji man pasakė, kad jie kaip tik dabar ieško naujų biuro darbuotojų. Žinoma, tai nebuvo mano svajonių darbas – juk tektų sėdėti prie stalo, o ne sklandyti debesyse – bet vis tiek pradžia. Pasiskambinau ir susitariau, kada galėsiu laikyti spausdinimo egzaminą. Treniravausi dieną naktį. Laikiau egzaminą susikaupusi, tad išėjau rami, jog per minutę nepriekaištingai išpyškinau šešiasdešimt žodžių.
Tačiau egzamino neišlaikiau.
Apimta siaubo sugrįžau pas administratorę ir paprašiau – nors ne, greičiau jau maldavau, kad leistų man apeiti kvartalą, sugrįžti ir vėl pamėginti laikyti egzaminą. „Prašau, labai prašau, aš per daug susijaudinau. Tikrai neparodžiau, ką iš tiesų moku.“ Administratorė manęs pasigailėjo – išleido pasivaikščioti, o grįžusi aš giliai įkvėpiau ir vėl sėdau prie spausdinimo mašinėlės nusiteikusi įrodyti, jog moku rinkti tekstą.
Man ir vėl nepavyko.
Dabar jau administratorei manęs išties pagailo. Neišlaikiusi dviejų testų gavau progą nuoširdžiai su ja pasikalbėti, apeiti formalumus ir parodyti, kokia esu iš tikrųjų: silpna, bet ryžtinga, gal kiek paika, bet išradinga. O tai, kaip vėliau sužinojau, ir yra mano stiprybė. Administratorė nusprendė, kad aš jai patinku, todėl pasiūlė priimti mane registratore.
Paskutinį kartą važiuodama į darbą draudimo kompanijoje, vairuodama savo mylimą smėlio spalvos 1964 metų folksvageną jaučiausi taip, tarsi kaip tik dabar, sulaukus devyniolikos, mano gyvenimas tik prasideda. Pralenkiau automobilį, kuriuo važiavo dvi vienuolės, ir jos man palaimingai nusišypsojo. Pasistengiau atsakyti tuo pačiu. O tada pasakiau: „Iki pasimatymo, mergaitės“, – ir spustelėjau akceleratorių. Persirikiuodama į antrą eismo juostą nesuvaldžiau automobilio – įlėkiau į kažkokią duobę tarp juostų ir mano folksvagenas net pašoko. Paleidau iš rankų vairą ir mašina ėmė skrieti link metalinės skiriamosios tvorelės. Siaubingai išsigandusi čiupau vairą ir staigiai pasukau į dešinę. Folksvagenas apsisuko tris kartus, apsivertė ir nusileido ant stogo šalikelėje.
Stojo spengianti tyla. Aplinkui mėtėsi stiklo šukės. Gulėjau ant stogo automobilio viduje ir spoksojau į sėdynes. Pasižiūrėjusi į kairę išvydau jas, tas dvi vienuoles – jos buvo sunerimusiais veidais. Pamatęs avariją sustojo ir kažkoks verslininkas. Ant šukių jis paklojo savo švarką ir ištraukė mane per langą. Vienuolės mėgino mane nuraminti, nes pradėjau isteriškai verkti.
Greitosios pagalbos medikai nuvežė mane į ligoninę, ten sužinojau, kad lengvai atsipirkau: mėlynėmis paakiuose ir prarėktu balsu. Išsisukau be menkiausio įbrėžimo. Akimis ieškojau vienuolių, bet jų nepamačiau. Gal jos buvo mano angelai sargai ir apsaugojo nuo rimtų sužeidimų. O gal Dievas man turėjo kitų planų.

Oro linijų Icelandic biuras buvo ant Penkiasdešimtosios ir Penktosios gatvių kampo, pačiame Manhatano centre. Kitapus gatvės – Šv. Patriko katedra, už šimto metrų – prekybos centras Saks Fifth Avenue, už kampo – garsusis GE Building dangoraižis – jaučiausi it kokia garsenybė. Darbas nebuvo pats įdomiausias pasaulyje – turėjau atsiliepti į skambučius, pasitikti ir išlydėti lankytojus, bet man patiko, nes tai buvo visiškai kitokia patirtis. Ilgainiui mane paaukštino iki sekretorės, o vėliau perkėlė į Pardavimo telefonu skyrių – taip įmantriai ten buvo vadinamas prekių užsakymas telefonu. O žaviausia buvo tai, jog mano beviltiškai naivus įsitikinimas, jog dirbdama oro linijų bendrovėje apkeliausiu visą pasaulį, iš tiesų pasitvirtino. Gaudavau tokias neįtikėtinas nuolaidas skrydžiams ir nakvynei viešbučiuose, kad man tapo įprasta pasikvietus kokią draugę penktadienio vakarą išskristi į Romą, šeštadienį apsipirkti Trasteverės rajone ir sekmadienio vakarą grįžti į Niujorką. O kartą gavau bilietus į Kicbiūhelį Austrijoje pirmyn ir atgal bei šešias nakvynes prašmatniame kalnų namelyje vos už penkiasdešimt septynis dolerius! Tad nieko nuostabaus, jog likau ten dirbti net penkerius metus.
Tačiau po kurio laiko užsimaniau išmėginti dar ką nors – tai, ką mačiau darant kitus, todėl nusprendžiau, kad man sektųsi pardavinėti. Gal mano pašaukimas ir yra kalbinti žmones, įgyti jų pasitikėjimą, pataikauti jiems per pietus, priversti juos į situaciją pažvelgti iš savo perspektyvos. Visa bėda, kad Icelandic oro linijų bendrovėje pardavėjais dirbo vieni vyrai – žinoma, išskyrus Gudruną.
Gudruna buvo įspūdinga gražuolė skandinavė, simboliškai vienintelė moteris, biure dirbanti pardavimo srityje. Gana greitai suvokiau, jog jos vietos niekada neužimsiu. Taip, aš žavi, savotiškai įtaigi ir, žinoma, visai patraukli, energinga brunetė. Bet Gudruna – aukšta įspūdingo grožio blondinė, ko gero, kokia nors mitinė šiaurės šalių deivė. Supratau, kad savo karjeros viršūnę šioje bendrovėje aš jau pasiekiau, o jeigu noriu imtis pardavimo, turiu pasiieškoti kitos darbovietės. Užsibrėžiau tikslą susirasti tokį darbą ir daviau sau šešis mėnesius.
O tada pamačiau skelbimą dienraštyje New York Times: „Parduokite reklamos plotą dukart per savaitę leidžiamame kelionių leidinyje.“ Neturėjau nė iš tolo panašios patirties, nieko neišmaniau apie reklamą, bet vis tiek paskambinau ir susitariau dėl pokalbio. Jo išvakarėse nusprendžiau pasigaminti vakarienę, išsitrinkti ir išsidžiovinti plaukus, nusilakuoti nagus ir gerai išsimiegoti, ryte iš namų išsikrapštyti kuo anksčiau ir į Travel Agent redakciją atvykti penkiolika minučių iki sutarto laiko. Tačiau planuok neplanavęs, vis tiek išeina kaip visada… Pjaustydama šparagus vos nenusipjoviau kairio rodomojo piršto galiuko.
Kraujas pasipylė upeliais. Laimei, gretimame name gyveno mano gera draugė Kimė, todėl apsivyniojau pirštą rankšluosčiu ir nulėkiau pas ją. Kimė nuvežė mane į ligoninės priimamąjį, ten mudvi prasėdėjome keturias valandas, nes pirmiausia priėmė žmones su tikrai rimtomis traumomis: šautinėmis žaizdomis, prakiurdytomis žarnomis, galvos sumušimais – daug sunkesnėmis nei mano menkutė virtuvinė nesėkmė. Galiausiai atėjo mano eilė. Gydytojas sušvirkštė į pirštą novokaino injekciją ir išsitraukė chirurginę adatą. Pradėjau taip garsiai rėkti, kad jam teko į pagalbą pasikviesti slaugę, paskui dar vieną, tada trise jie stengėsi mane nuraminti, kol galų gale pirštas pasipuošė aštuoniais dygsniais. Ką aš galiu pasakyti? Nuo vaikystės paniškai bijau adatų.
Vidurnaktį grįžau namo ir iškart kritau į lovą. Nieko nevalgiau, nesusitvarkiau plaukų, nenusilakavau nagų. Kitą dieną anksti ryte pašokau iš lovos, susirišau plaukus į uodegą ir išlėkiau į pokalbį Vakarų keturiasdešimt šeštojoje gatvėje. Kažkaip sugebėjau atsidurti ten po septynių penkiolika, kaip ir planavau. Su manimi kalbėtis turėjęs vyrukas, Deividas, atėjo į laukiamąjį, apžiūrėjo mano sutvarstytą pirštą ir paklausė, kas nutiko.
„Ai, vakar įsipjoviau pirštą.“
„Tikiuosi, nieko rimto.“
„Ne, ne, nėra jau taip blogai.“
„Ar prireikė siūti?“
„Taip, sukabino aštuoniais dygsniais.“
„Aštuoniais? – nustebo Deividas. – Dieve šventas, jūs turbūt kone nusipjovėte pirštą. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Žinote, šiame itin konkurencingame versle punktualumas labai svarbu. Jums vakar susiuvo žaizdą, tačiau šiandien vis tiek atvykote penkiolika minučių anksčiau. Įspūdinga.“
Sakyčiau, pokalbio pradžia visai nebloga.
Deividas nusivedė mane į kabinetą prie savo stalo, paėmė mano gyvenimo aprašymą ir permetęs akimis susiraukė.
„Neturite jokios patirties pardavimo srityje, – pareiškė. – Ir reklamos srityje jokios. Koledžo taip pat nesate baigusi.“
Tikėjausi tai išgirsti, todėl atsakymą buvau paruošusi iš anksto.
„Paklausykite, – tariau jam. – Žinau, kad nedaug teturiu patirties. Bet galiu jums pasakyti štai ką. Jeigu manote, kad jūs daug dirbate, stebėkite mane ir pamatysite: aš dirbsiu dvigubai daugiau. O jei mane pasamdysite, galiu pažadėti tik viena: jums niekada neteks to gailėtis. – Pabaigai dar pridėjau lemiamą argumentą: – Deividai, gyvenime aš neieškau daug progų. Ieškau tik vienos vienintelės.“
Po trijų dienų Deividas priėmė mane į darbą. Kartais tereikia vienos geros progos.

Kai susipažinau su Morisu, jau seniai buvau atsikračiusi to nesaugumo jausmo, kuris persekiojo dėl to, kad nebaigiau koledžo. Niekada niekam nemelavau apie savo išsilavinimą („Ne, koledže nestudijavau“, – prisipažindavau prieš nukreipdama pokalbį kita linkme), bet apie 1986 metus ši nesmagi tiesa virto savotišku nuopelnu. Buvau tarsi vargšė pelenė, radusi sau vietą po saule.
Turėjau pilną spintą stilingų, dizainerių kurtų suknelių, o garaže – sidabro spalvos Chrysler LeBaron. Už tris šimtus dolerių įsigijau nuostabų odinį Ghurka prekės ženklo portfelį ir prie jo derantį darbo kalendorių. Savo jaukų butą apstačiau naujais baldais, kartkartėmis pasimerkdavau šviežiai skintų gėlių, ir visa tai, kas devintajame dešimtmetyje Manhatane rodė, kaip žmogui sekasi, tie visi materialūs turtai padėjo man jaustis tikrai laimingai.
Tačiau patenkinta nesijaučiau. Giliai širdyje vis kirbėjo mintis, kad kažko dar trūksta. Laikiausi įsikibusi vienos svajonės – sėkmingos karjeros – ir daugiau apie nieką negalvojau. Darbas man patiko, dirbau atsidavusi visa širdimi, tačiau jam aukojau tiek laiko, kad net neturėjau kada pagalvoti, ko man dar trūksta. Buvo beveik neįmanoma atitraukti manęs nuo darbo.
Tik po susitikimo su Morisu kelias dienas vaikščiojau kaip nesava. Skambinau, kam reikia, ėjau į susitikimus, bet vis susigriebdavau galvojanti apie jį. Norėjau daugiau sužinoti apie Morisą, o pirmiausia – kodėl jis gatvėje elgetauja.
Nusprendžiau nelaukti, kol Morisas man paskambins.
Pasiryžau pati jį susirasti.

4. Gimtadienio dovana
Tos pačios savaitės, kai vakarieniavau su Morisu, ketvirtadienį, po ilgos darbo dienos nuėjau prie to paties kampo, kur mudu susitikome pirmą kartą.
Iš pradžių jo nepamačiau – buvo maždaug pusė aštuonių, spūstys gatvėse retėjo, bet šaligatviais dar plūdo minios žmonių. Vis dėlto gerai įsižiūrėjusi pamačiau jį toje pat vietoje, kur išsiskyrėme. Morisas vilkėjo tą patį nutriušusį vyšninės spalvos treningą, avėjo tuos pačius purvinus sportbačius. Pamatęs, kad ateinu, nusišypsojo. Bet šįkart šypsena nedingo taip greitai kaip anuomet.
„Labas, Morisai“, – pasisveikinau.
„Labas, panele Laura.“
Toks formalumas mane nustebino. Matyt, kažkas šiomis dienomis jį pamokė mandagumo.
„Kaip laikaisi, Morisai? Ar tu alkanas?“
„Mirštu iš bado.“
Ir vėl nuėjome į McDonald’s. Jis ir vėl užsisakė to paties – didįjį mėsainį, bulvyčių, šokoladinį kokteilį. Ir aš paėmiau to paties. Šįkart Morisas taip neskubėjo valgyti. Paprašiau jo papasakoti apie savo šeimą.
Jis paaiškino socialiniame būste gyvenantis su mama Darčela, močiute Roza ir sesėmis Seleste ir Latoja. Berniukas sakė tiesą, tik vėliau sužinojau, jog ne visą. Anksčiau Morisas nepasakodavo visų savo gyvenimo smulkmenų, ypač liūdnųjų. Tada man atrodė, kad jis jų gėdijasi. Arba nenori manęs išgąsdinti. Jeigu būtų ieškojęs užuojautos, būtų užtekę papasakoti porą baisesnių savo gyvenimo įvykių, bet jis to nedarė. Morisui nereikėjo užuojautos. Jis paprasčiausiai norėjo išgyventi.
„O kur tavo tėtis?“ – paklausiau.
„Nėra.“
„Kas jam nutiko?“
„Tiesiog išvažiavo.“
„O tavo mama? Ar ji žino, kad tu šlaistaisi gatvėje?“
„Jai tai nerūpi.“
Negalėjau patikėti, jog tai tiesa, bet tada dar nieko nežinojau apie jo motiną. Morisas iš namų išeidavo ir grįždavo kada panorėjęs, niekas niekada jo neklausė, kur jis buvo arba kur eina, kad ir koks dienos ar nakties metas būtų. Niekam jis neprivalėjo atsiskaityti ir niekas jo iš tikrųjų neprižiūrėjo.
Kai mudu susipažinome, per visą savo gyvenimą Morisas buvo gavęs vos dvi dovanas.
Kai buvo ketverių, dėdė Juodis padovanojo jam mažą sunk-vežimiuką.
Kitą dovaną jam įteikė močiutė Roza per šeštąjį gimtadienį.
„Imk“, – pasakė ji duodama kažkokį baltą mažytį daiktą.
Tai buvo marihuanos suktinė.

Močiutė Roza buvo maždaug pusantro metro ūgio, bet tvirta kaip uola. Gimusi Šiaurės Karolinos provincijoje, ji užaugo visiškame skurde ir greitai išmoko susitvarkyti su visomis bėdomis. O tvarkėsi ji puikiai todėl, kad buvo stipresnė už tuos, kurie pastodavo jai kelią. Roza buvo daili mergina, išraiškingų akių ir viliojančios šypsenos, dėl jos dėmesio nuolat pešėsi vyrai. Bet anksčiau ar vėliau jie visi sužinodavo vieną dalyką: Rozai nereikia visų tų nesąmonių. „Nušluosiu tave nuo žemės paviršiaus“, – mėgdavo sakyti ji, o tai reiškė grasinimą nužudyti ir atsikratyti kūno.
Šis grasinimas toli gražu nebuvo iš piršto laužtas – Roza visada su savimi nešiojosi aštrų skustuvą, kurį pati vadino „Betse“.
Morisui patiko valkiotis Rozai iš paskos. Jam patiko atšiaurus jos būdas. Kartą juodu su Roza važiavo metro traukiniu, kai vienas vyriškis padarė didžiulę klaidą užmindamas jai ant Timberland firmos batų. Roza atsistojo ir išvarė jį iš vagono šaukdama: „Traukis, varyk iš čia, čia mano timberlandų vieta!“
Priblokštas vyriokas tesugebėjo išlementi: „Poniute, tau galvoj negerai.“
Į konfliktą įsivėlė ir Morisas, tada dar visai vaikas, ir paliepė jam: „Ei, geriau jau užsičiaupk!“ Nes puikiai žinojo: jei tas vyras pasakys ką nors nederamo, jam teks paragauti „Betsės“.
Pavojus grėsė net Rozai artimiausiems žmonėms. Vienas iš jos draugužių, Čarlis, buvo aukštas perkaręs mikčius. Morisui patikdavo jųdviejų rietenos, nes Čarlis labai juokingai mikčiodavo. Bet vieną vakarą Čarlis leido sau per daug.
„R-r-r-r-roza, – išlemeno jis, – aš tave s-s-s-s-sumalsiu į m-m-m-m-miltus.“
Roza puolė jį su „Betse“ rankoje ir supjaustė visą veidą ir krūtinę. Morisas, per daug išsigandęs, kad pabėgtų, stovėjo ir žiūrėjo, kaip Čarlis kraujuoja ant sofos.
„T-r-r-r-tu beprotė!“ – tepasakė Čarlis.
O Roza atkirto: „Tau labai pasisekė, kad nepataikiau į jungo veną.“

Roza susilaukė šešių sūnų, kurie laikėsi įsikibę jos sijono iki pilnametystės. O ir vėliau jie tai nuklysdavo, tai vėl pas ją sugrįždavo. Morisui jie visi buvo dėdės – žmonės, išmokę jį išgyventi gatvėje, tik neaišku, gerai tai ar blogai.
Pats vyriausias tarnavo jūrų laivyne ir neseniai sugrįžo iš Vietnamo. Morisui patikdavo eiti pasivaikščioti su dėde E, bet kartais šis staiga pasileisdavo bėgti ir palikdavo berniuką gatvėje vieną. Vėliau Morisas klausdavo: „Dėde E, kas nutiko?“
„Nejaugi tu jų nematei? – nustebdavo dėdė. – Vietnamiečių? Jie mane vijosi. Tie siauraakiai bjaurybės mane vijosi.“
Kaip ir kiti broliai, dėdė E vertėsi narkotikų platinimu, tačiau jis buvo smulkus žaidėjas. Dažniausiai broliai neprileisdavo jo prie savo reikalų ir pasikviesdavo tik tada, kai reikėdavo pastiprinimo. Jam tokie dalykai sekėsi, bet ne todėl, kad būtų buvęs itin stiprus ar aršus, o todėl, kad sugebėdavo suplanuoti, kaip užspeisti į kampą ir nubausti šeimos konkurentus.
„Karinis pasirengimas“, – mėgdavo kartoti jis.
Dar buvo dėdė Juodis, taip vadinamas dėl tamsios odos spalvos. Jis buvo protingasis brolis – bent jau gana protingas, nes sugebėjo susirasti mėsos išvežiotojo darbą ir drauge per savo pamainą stumdė kokainą. Po kurio laiko jis legalų darbą metė ir visa galva pasinėrė į narkotikų verslą. Brukline dėdė Juodis garsėjo kaip narkotikų prekeivis: iš jo buvo galima gauti viską, ko reikia, bet jei patekdavai jo nemalonėn, greitai pasigailėdavai.
Trečią brolį visi vadino dėde Šlubiu, nes jis šlubavo. Sėdėdamas kalėjime susidėjo su radikaliais islamistais, „Islamo nacijos“ judėjimo Harlemo atšaka, ir prisigalvojo visokiausių teorijų apie Dievą, velnią ir juodaodžių vaidmenį visuomenėje. Kas kartą atsėdėjęs savo laiką dėdė Šlubis grįždavo prisimokęs įmantriausių žodžių ir galiausiai niekas nebesuprato, ką jis tauškia. „Juodaodis azijietis yra ezoterinių Dievo galių personifikacija“, – tvirtino jis. Morisui šitas dėdė atrodė baisus keistuolis.
Dėdė Senis, antrasis pagal amžių brolis, buvo pats pikčiausias šioje šutvėje. Visi vadino jį Seniu, nes jis atrodė pats seniausias ir geležine ranka vadovavo šeimos verslui. Kaip ir Moriso tėvas, jis buvo žemo ūgio ir lygiai taip pat agresyvus – manė, jog tokius berniukus kaip Morisas namie reikia lupti, kad išmoktų apsiginti gatvėje. Todėl dėdulė berniūkštį dažnokai apiberdavo smūgiais ir spyriais. Vaikystėje Morisas girdėjo gandų, jog dėdė Senis yra nužudęs kelis žmones.
Negana to, dėdė Senis buvo stambiausias šeimoje ir jam labiausiai sekėsi prekiauti kvaišalais. Kai devintojo dešimtmečio pradžioje Niujorke staiga išpopuliarėjo krekas, dėdė Senis irgi prisidėjo prie šios mados bangos: pirkdavo kokainą iš Dominikos prekeivių Šimtas keturiasdešimt penktojoje gatvėje, namuose gamindavo kreką ir perparduodavo jį Brukline. Kartais eidamas narkotikų dėdė pasiimdavo ir jaunėlį Morisą. Automatais ginkluoti vyrai apieškodavo Morisą, o paskui įremdavo jam į kaktą pistoletą ir laikydavo tol, kol jo dėdė atsiskaitydavo už narkotikus. Nors buvo vos dešimties, Morisas nebijojo į save nutaikyto ginklo. Jis puikiai suprato, kad tai tiesiog formalumas.
Jauniausias iš jų, vos ketveriais metais vyresnis už Morisą, buvo ne toks atšiaurus. Tikras gražuolis, merginų numylėtinis, ir Morisas jį pažinojo kaip dėdę Gražuolį, o kartais jį kas nors pavadindavo dėde Kazanova. Be to, jis buvo vienas iš protingesnių, nors protas jam nieko gero nedavė. Dėdei Gražuoliui nesisekė prekiauti narkotikais, jis dažnai atsidurdavo kalėjime. Ir šiandien jis sėdi federaliniame kalėjime, nuteistas dešimčiai metų už prekybą narkotikais.
Na, o paskutinis dėdulė save laikė perspektyviu hiphopo atlikėju ir pasivadino sceniniu slapyvardžiu – Eliksyras. Dėdė Eliksyras mirtinai bijojo policijos, todėl niekada nepadėjo broliams stumdyti kvaišalų. Tačiau marihuanos rūkė daugiau nei jie visi kartu sudėjus. Jis nuolat vaikščiojo apsirūkęs, į gyvenimą žvelgė tarsi per miglą, apsvaigęs kūrė tekstus savo dainoms, deja, niekada jų neužbaigdavo. 2001 metų rugsėjo 11 dieną jis turėjo būti Pasaulio prekybos centre, kur kartais uždarbiaudavo išnešiodamas paštą. Bet tądien buvo per daug apsirūkęs, kad į darbą nueitų laiku, todėl dar būdamas namuose per televizorių pamatė, kaip pirmasis lėktuvas trenkiasi į Pasaulio prekybos centro dangoraižį.
„Mišele, – pasakė jis savo žmonai, – į darbą šiandien neisiu, nes lėktuvas numušė mano bokštą.“
„Derekai, baik išsisukinėti“, – sudraudė ši.
Tada dėdė Eliksyras pastebėjo, kad pastatas, kuriame jis dirba, vis dar stovi, todėl nuėjo rengtis ir ruoštis į darbą. Bet jam rišantis batus, kitas lėktuvas įsirėžė į antrąjį bokštą dvynį.
„Lėktuvas atsitrenkė į kitą pastatą, – pranešė jis ir išsidrėbęs ant sofos susisuko dar vieną „žolės“ suktinę. – Dabar tai tikrai niekur neisiu.“
Po kelių dienų Morisas jo paklausė: „Dėde, ar žinai, kaip tau pasisekė?“
„Sėkmė čia niekuo dėta, – atsakė šis. – Aš žinojau, kad atskris lėktuvai. Vienas paukštelis bokšte man pačiulbėjo.“
„O tai tik patvirtina, – dar pridūrė patarimą, kaip dažnai mėgsta daryti dėdulės, – kad į darbą geriau neiti laiku.“

Metams bėgant dėdės tai pranykdavo, tai vėl sugrįždavo. Kartais nebūdavo nė vieno, kartais atsirasdavo vienas arba du, o kartais ir visi šeši. Morisui jie ir buvo šeima. Vienintelė šeima, kurią jis pažinojo.
Kartu su mama ir močiute, jie buvo žmonės, kuriems jis labiausiai rūpėjo šiame pasaulyje. Matuojant išorinio pasaulinio standartais, galėtų pasirodyti, kad Morisu jie visai nesirūpino, bet šiame priešiškame mieste, tose prieglaudose ir socialiniuose būstuose, kuriuose pastogę rasdavo visokio plauko bepročiai ir smurtautojai, Moriso giminaičiai buvo vieninteliai jo užtarėjai. Jis puikiai žinojo, kieno pusę palaiko. Jis žinojo, kur jam saugiausia ir kur jis gali pasislėpti, jei ne nuo viso pasaulio smurto, tai bent nuo paties žiauriausio.
Morisas matė, jog tie žmonės savotiškai jį myli. Ir žinojo: prireikus pagalbos, jis tikrai gali pasikliauti savo močiute.
Vieną naktį, kai visa šeima gyveno vargingame socialiniame būste Vakarų dvidešimt aštuntojoje gatvėje Manhatane, Moriso mama negrįžo namo. Ir kitą naktį jos nebuvo. Namo ji negrįžo dvi savaites. Niekas nežinojo kodėl: vieną dieną ji buvo čia, kitą – jos nebeliko. Moriso seserys nusprendė, kad dabar jau gali savimi pasirūpinti pačios, ir nors buvo dar visai paauglės, persikraustė pas savo vyresnius draugužius. Moriso dėdės buvo kažkur išsibarstę, o močiutė Roza gyveno kitame socialiniame būste miesto pakraštyje.
Taigi Morisas liko namuose vienas. Tada jam buvo vos dešimt. Naktimis berniukas trainiodavosi Parko aveniu ir plepėdavo su gatvėje dirbančiomis prostitutėmis. Vienas iš sąvadautojų, kurį čia visi vadino Žalčiu, priglaudė jį po savo sparnu.
„Ei, mažiau, – užkalbino Morisą Žaltys. – Turiu tau darbelio.“
Žaltys parodė Morisui, kaip privažiuoja vyrai ir susitaria su prostitutėmis. Jie sustabdo automobilius, merginos įsėda. Žaltys norėjo, jog jos ten neužsibūtų, greičiau grįžtų į gatvę ir susirastų dar klientų. Todėl liepė Morisui: „Jei pamatysi, kad tos kekšės mašinoje užtrunka ilgiau nei penkias minutes, pabaladok į langą ir pasakyk, jog atvažiuoja policija.“
Morisas taip darbuodavosi kiekvieną naktį iki paryčių. Žaltys už kiekvieną kartą jam mokėdavo po dolerį, tad neretai berniukas per naktį užsidirbdavo ir šimtą dolerių.
Tam tikra prasme, tai buvo pirmasis Moriso darbas.
O vėliau, patekėjus saulei, jis išleisdavo pinigus, ir visada taip pat: valandų valandas žaisdamas kompiuterinius žaidimus žaidimų automatų salone Taimso aikštėje.
Bet vieną rytą į jo namų duris kažkas pasibeldė. Buvo septinta valanda, Morisas ką tik sugrįžo iš savo naktinio darbo. Nusprendęs, kad atėjo kaimynas arba parsibeldė kuris nors dėdė, jis atidarė duris. Tačiau už durų stovėjo du kostiumuoti baltaodžiai vyrai. Vaikas užtrenkė ir greitai užrakino duris. Vyrai vėl ėmė baladotis.
„Atidaryk! Mes tik norime su tavimi pašnekėti!“ – šaukė jie.
Morisas puolė prie lango. Norėjo išlipti, bet prisiminė, kad gyvena tryliktame aukšte. Beldimas nesiliovė. Greitosiomis sugalvojęs, kaip išsisukti, Morisas atidarė duris.
„Mes iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos, – paaiškino vienas. – Turime tave palydėti iki vestibiulio.“
Morisas nieko neatsakė ir tylomis nuėjo su jais. Tačiau sulaukęs tinkamos akimirkos, kai vestibiulyje vyrai sustojo paskambinti, berniukas pasileido bėgti.
„Sulaikykite tą vaiką!“ – riktelėjo jie kažkam per radijo stotelę.
Prasidėjo gaudynės. Nubėgęs iki kito kvartalo Morisas atsigręžė – vyrai jį vijosi baltu mikroautobusu. Morisas staigiai pasuko ir nuskuodė prieš eismą, kad automobilis negalėtų sekti jam iš paskos, bet jie pasuko už kampo ir laukė jo ten. Jis nulėkė į Penktąjį aveniu, kad jie negalėtų vytis, tačiau persekiotojai vis tiek neatsiliko. Kai jie per daug priartėjo, jis palindo po stovinčiu automobiliu ir tūnojo pasislėpęs, kol jie pravažiavo pro šalį. Bet vos tik vaikas išlindo, vyrai vėl jį pamatė.
Jis lėkė pro Macy’s prekybos centrą, pro Rokfelerio centrą, pro Šv. Patriko katedrą. Pro tūkstančius jam abejingų vyrų ir moterų. Galiausiai atsidūrė Penkiasdešimt ketvirtojoje gatvėje, kur gyveno močiutė Roza. Morisas puolė į namą. Autobusiukas sustojo ir vyrai metėsi jam iš paskos. Laiptais jis lėkė į penktą aukštą, o jie lipo jam ant kulnų. Pribėgęs prie močiutės kambario Morisas pabeldė, jai atidarius, jis kone griūte įgriuvo per duris, bet vienas vyras spėjo sučiupti jam už rankos.
„Mes iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos, – prisistatė jis. – Šio berniuko motina sėdi kalėjime, todėl jis turi važiuoti su mumis.“
Moriso močiutė išsitraukė „Betsę“.
„Mano anūkas niekur nevažiuos.“
Tokio argumento jiems pakako ir Morisas liko močiutės Rozos globoje.

Kai Morisas man pasakojo apie močiutės Rozos dovanotą suktinę, jo balse nebuvo nė kruopelytės sarkazmo ar paniekos. Jam tai atrodė savaime suprantamas dalykas, tikra dovana, nuoširdi gerumo apraiška. Vadinasi, kažkas apie jį pagalvojo, o tai geriau nei priešingai – būti visų pamirštam, atstumtam, niekam nereikalingam. Berniukas nesuprato, kad tie nelegalūs kvaišalai nėra jam tinkama dovana. Tiesiog gyvenimas be narkotikų jam buvo nepažįstamas.
Gavęs suktinę Morisas pakėlė ją prie lūpų, įtraukė ir užsikosėjo. Tada įtraukė dar kartą – ir dar labiau užsikosėjo. Močiutė Roza atėmė suktinę ir nuo tos dienos stengėsi kaip įmanydama saugoti Morisą nuo narkotikų. Tą akimirką ji kažką jame įžvelgė – jis jai pasirodė kitoks, ypatingas. Kaip ir man, kai pirmą kartą sutikau jį gatvėje.
Baigę mėsainius, bulvytes ir kokteilius mudu su Morisu išėjome pasivaikščioti po Brodvėjų. Šįkart nenorėjau tiesiog atsisveikinti ir lengvai jį paleisti.
„Morisai, gal tu norėtum susitikti ir kitą pirmadienį, vėl kartu pavakarieniautume? Nueitume į Hard Rock kavinę.“
„Gerai, – sutiko jis. – O ar ten galima vilkėti tokius drabužius?“
Pagalvojau, kad kitų jis greičiausiai nė neturi.
„Galima, – nuraminau. – Tai susitinkame prie to paties kampo septintą, gerai?“
„Gerai, panele Laura, – atsakė jis. – Ačiū jums už vakarienę.“
Jis pradingo man iš akių, ištirpo vakaro tamsoje.
Tik šįkart jaučiau, jog dar susitiksime.

5. Beisbolo pirštinė
Lygiai po savaitės nuo susitikimo su Morisu vėl grįžau prie Penkiasdešimt šeštosios gatvės kampo. Mano laikrodis rodė 7:02. Buvau įsitikinusi, kad Morisas pasirodys, nors iš tikrųjų dar mažai apie jį žinojau, galėjo atsirasti koks milijonas priežasčių jam neateiti. Pro šalį vakarienės ar kokteilių skubėjo kostiumais vilkintys vyrai ir moterys, avinčios aukštakulniais. Po septynių penkios, o Moriso vis dar nebuvo matyti.
Bet po kelių minučių jis pasirodė nuo Brodvėjaus. Vilkėjo tą patį vyšninės spalvos treningą, tik nustebau pamačiusi, kad šįkart jis švarus. Kažkaip berniukas sugebėjo jį išsiskalbti. Nusiprausęs ir veidą, ir rankas – to nebuvo per pirmuosius mūsų susitikimus.
Jis pasistengė atrodyti kuo geriau.
Iki kavinės ėjome pėsčiomis. Anuomet Hard Rock kavinės buvo itin madingos. Ant sienų čia kabėjo gitaros, o mėsainiai buvo skaniausi visame mieste. Padavėja palydėjo mus iki staliuko. Pastebėjau, jog ji itin draugiška ir dėmesinga Morisui, tarsi būtų supratusi susiklosčiusią padėtį ir ne mažiau nei aš troškusi, kad jam šis vakaras būtų ypatingas. Ji padavė mums valgiaraščius ir Morisas įniko nagrinėti užkandžių ir pirmųjų patiekalų sąrašą.
Kai jis galiausiai vėl išniro iš už valgiaraščio, paklausė: „Panele Laura, ar galiu užsisakyti kepsnį ir bulvių košės?“
„Tu gali užsisakyti viską, ko tik nori.“
„Gerai, tada valgysiu kepsnį.“
Padavėja atnešė storą garuojantį jautienos kepsnį ir Morisas nužvelgė jį taip, tarsi niekada nebūtų matęs nieko panašaus. Paėmė įrankius. Buvo akivaizdu, kad jis neturi žalio supratimo, kaip jais naudotis. Peilį laikė sugniaužęs delne tarsi durklą. Nieko nesakiau ir nedariau – nenorėjau sugadinti jam malonumo etiketo pamokomis. Jeigu būtų paprašęs pagalbos, būčiau padėjusi, bet dabar tiesiog leidau jam pačiam tvarkytis. Galų gale berniukui pavyko atplėšti gabalą mėsos. Manau, jam patiko, nes įsidėjęs jį į burną Morisas nusišypsojo – šįkart iki pat ausų.
Suvokiau, kaip man malonu matyti jį šypsantis.
Po vakarienės vėl grįžome prie to paties kampo.
„Morisai, ar norėtum susitikti kitą pirmadienį ir kartu pavakarieniauti?“ – paklausiau.
„Taip“, – atsakė jis.
„Tai susitinkame vėl čia septintą?“
„Gerai, – sutiko jis. – Ačiū už kepsnį.“
„Nėra už ką, Morisai. Labos nakties. Ir būk atsargus.“
Atsisveikinęs jis nubėgo. Galbūt namo. O gal kur nors kitur. Eidama į savo butą stengiausi negalvoti, kur jis gali būti.

Kitą pirmadienį mudu nuėjome į Brodvėjaus užkandinę Penkiasdešimt penktojoje gatvėje. Morisas kasdien pro ją praeidavo, bet niekada nebuvo užsukęs į vidų. Kartą ar du dirstelėjo per langus į vidų kaip ir į daugybę kitų kavinių, restoranų ir parduotuvių Manhatane. Tai buvo dar viena jam neprieinama vieta.
Kavinėje Morisas pavartė storą valgiaraštį ir galiausiai nusprendė valgysiąs kiaušinių.
„Kiaušinių? – nustebau. – Tokiu metu?“
Morisas sutriko. Jis nesuprato, apie ką čia kalbu. Berniukas nežinojo, kas yra pusryčiai, pietūs ar vakarienė. Jis nežinojo, kad skirtingu dienos metu valgomi skirtingi produktai. Jam valgis nesisiejo su jokia tvarka.
Vaikas valgė viską, ką gaudavo, ir tada, kada gaudavo.
Morisas užsisakė kiaušinių, o padavėja paklausė: „Keptų ar plaktų?“
„Keptų“, – surizikavo Morisas. Prie kiaušinienės jis dar užsisakė apelsinų sulčių, bet kai padavėja jų atnešė, tik susiraukė ir net neparagavo.
„Ar ne tokių norėjai?“
„Jos sugedusios, panele Laura, – pasakė jis. – Čia kažkas plaukioja.“
Paaiškinau jam apie vaisių minkštimą ir jis atsargiai paragavo. O tada užsivertė stiklinę, keliais gurkšniais ištuštino ir paprašė dar.
Vėliau, kai grįžome į mūsų susitikimo vietą, paklausiau: „Kitą pirmadienį, Morisai? Septintą?“
„Taip, panele Laura. Ateisiu. Ir ačiū už vakarienę.“
Jau seniai norėjau padaryti jam staigmeną ir nusprendžiau to imtis kitą pirmadienį. Paklausiau, ar jam patinka sportas. Pasirodo, Morisas – Niujorko beisbolo komandos Mets gerbėjas ir visada žiūri jų rungtynes per televizorių.
„Ar kada nors ėjai stebėti rungtynių?“
„Tikro žaidimo? Niekada!“
Mano viršininkė turėjo prisipirkusi bilietų į komandos Mets rungtynes visam sezonui. Turiu du jaunesnius brolius ir puikiai žinau, koks svarbus ir įdomus gali būti beisbolas berniukui. Todėl ir parengiau tokią staigmeną: pirmą kartą nusivesiu Morisą pasižiūrėti beisbolo rungtynių į stadioną.
Mano jauniausiajam broliukui Frenkui šiame pasaulyje nėra nieko nuostabesnio ir stebuklingesnio nei sena, jau nutrinta odinė beisbolo pirštinė, kurią jis saugo ir itin brangina. Neprisimenu, kokio ji gamintojo: Rawlings ar Wilson. Neveid-mainiausiu – nesuprantu, kodėl berniukus taip žavi beisbolas ir visi su juo susiję daiktai.
Tiesiog žinau, kad taip yra, ir tai puikiai patvirtina šešiamečio Frenko pavyzdys: dėl kažkokių man nesuprantamų priežasčių jis dievino savo beisbolo lazdą, kepuraitę, o labiausiai – pirštinę.
Dabar, prabėgus daugeliui metų, suvokiu, jog Frenkui beisbolas buvo ne tik pomėgis, bet ir savotiškas prieglobstis. Jis reikalingas visiems, o mūsų šeimoje mes – aš, mano seserys Anetė ir Nensė, mano broliai Frenkas ir Stivas – užsimiršdavome skirtingai. Frenkas nuo tikrovės pasislėpdavo įsivaizduodamas, kad yra geriausias komandos žaidėjas ir pelno lemiamus taškus rungtynėse. Beisbolo pirštinė buvo jo talismanas, į kurį jis galėdavo įsikibti net juodžiausią gyvenimo akimirką.
Išoriškai mano šeima niekuo nesiskyrė nuo kitų vidurinės klasės šeimų, gyvenančių Hantington Steišene, vos už valandos kelio į rytus nuo Manhatano. Mūsų tėvas Nunziatas buvo mūrininkas ir barmenas, mėgstamas draugų, kaimynų ir šimtų žmonių, kuriuos kada nors vaišino nemokamais gėrimais. Visi jį vadino Nunziu. Tėvas buvo žemo ūgio, kresnas, praplikusiu viršugalviu, su kibirkštėlėmis akyse ir šypsena, nuo kurios net visiškai nepažįstami žmonės pasijusdavo esantys jo draugai. Vaikystėje man atrodė, kad tėvo rankos neįtikėtinai stiprios. Save jis laikė statybininku ir pats pastatė mums abu namus – paprastus, tvirtus pastatus, jie ir dabar dar stovi. Bet labiausiai man įsiminė, jog tėvas nenustygdavo vietoje, vis kur nors lėkdavo, skubėdavo, vis ką nors darydavo – ir taip be jokio atokvėpio.
Mūsų mama Marija buvo visiška jo priešingybė – švelni, nuolaidi siela. Kurį laiką ji dirbo padavėja Hantingtono pokylių salėje – darbo buvo daug, mokėjo jai mažai, o visą atlyginimą ji atiduodavo tėvui. Mama dirbdavo per vestuves, bar micvas – žydų berniukų įšventinimą į vyrus, per visokiausias metines; kartais pradėjusi darbą dešimtą ryto, namo mama grįždavo tik antrą valandą nakties. Su nepažįstamaisiais ji buvo drovi, bet šeimoje dosniai mums visiems dalijo meilę ir šilumą. Labiausiai man įsiminė, kokia ji buvo graži. Atrodė be galo miela, jaunatviška ir švytėdavo kaip vaikas, jei tik laikui bėgant tam vis dar atsirasdavo priežasčių. Mes, penki jos vaikai, visada jautėme jos besąlygišką meilę, mums visiems užteko vietos jos širdyje, todėl norėjome, kad ji būtų šalia.
Mūsų tėvas dirbo bare, tai į darbą jis išeidavo tarp šešių ir pusės septynių vakaro – priešingai nei dauguma tėčių, kurie tokiu metu jaukiai įsitaisydavo prie vakarienės stalo. Todėl mūsų namuose vakarienė buvo valgoma penktą valandą, o po jos išlydėdavome tėtį į darbą. Šiaip toks darbo grafikas nėra labai jau blogas. Juk daugybė žmonių dirba naktimis. Tačiau tas laikas, kai tėvo nebūdavo namuose, iš esmės nulėmė mano vaikystę ir suformavo asmenybę.
Suprantate, kol tėčio nebūdavo namie, jam kažkas nutikdavo. Namo jis grįždavo visiškai kitoks. Tai būdavo akivaizdu iš pasikeitusios jo veido išraiškos. Tai suprasdavome iš to, kaip jis pasistatydavo automobilį, kaip užtrenkdavo jo dureles. Žinoma, negaliu tvirtinti, kad tėtis pasikeisdavo dažnai, o ir pasikeisdavo ne visada vienodai. Bet mums baisiausia būdavo laukti – ir nežinoti, koks jis sugrįš.
Vieną sekmadienio popietę tėvas dirbo bare. Tądien dirbo ir mama, todėl namuose buvome likę vieni. Maždaug šeštą valandą vakaro sugrįžo tėtis. Išgirdę, kaip jis privažiuoja, mes išsilakstėme po savo kambarius, nes nenorėjome pasipainioti jam po kojomis. Jis nuėjo į virtuvę ir ten ant stalo rado vieną iš savo matavimo rulečių.
„Kas čia?“ – paklausė pakėlęs. Matavimo juostelė buvo įstrigusi ir nesusivyniojo į ruletę. Žinojau, kad su ja žaidė Frenkas. Mūsų tėvas turėjo daug tokių rulečių, kartais Frenkas susirasdavo kokią vieną ir su ja pakvailiodavo. Frenkui tada buvo penkeri, dvejais su puse metų mažiau negu man. Jis buvo mielas, geraširdis, draugiškas ir atlapaširdis berniukas, be to, labai žavingai mikčiojo.
„Frenkai! – užmaurojo mano tėvas. – Frenkai!“
Mes su Anete prapliupome veikti. Puolėme uždaryti visų langų, kad tik kaimynai neišgirstų to, kas dabar prasidės. Niekas niekada neliepė mums to daryti, tiesiog instinktyviai taip reaguodavome. Tėvas nulingavo iki Frenko kambario, rado jį ten pasislėpusį ir pakišo matavimo ruletę jam po nosimi.
„Ką tu čia pridirbai?!“
Tėvas niekada nemušė nei manęs, nei mano seserų, užtai atsigrodavo ant mamos ir vargšelio Frenko. Tačiau smurtas ne visada būna fizinis. Tąkart Frenkas spėjo išbėgti iš kambario, tėvui net nespėjus užsimoti. Šis apsidairė po kambarį ieškodamas, kur išlieti įsiūtį.
Ir pamatė mano brolio beisbolo pirštinę.
Griebė ją ir nulėkė į koridorių, tada į svetainę, paskui laukan ir į garažą. Frenkas pamatė, ką jis turi rankose, ir puolė iš paskos klykdamas: „Tėti, ne! Aš atsiprašau! Labai atsiprašau!“
Mes su sesėmis irgi atlėkėme maldaudamos liautis.
O tėvas priėjęs prie sienos nuo lentynos pasiėmė sodo žirkles.
Ir pradėjo karpyti pirštinę. Negailestingai karpė kietą odą, kol iš pirštinės liko tik sutrinti skutai. Frenkas neįstengė į tai žiūrėti. Jis raudodamas nuskuodė namo. Aš priėjau prie telefono ir paskambinau mamai į darbą: „Grįžk namo – tučtuojau!“
O Anetė nulėkė į savo kambarį ir pasislėpė ten su Nense.
Grįžusi namo mama rado Nunzį išsijungusį svetainėje ant sofos. Aplink jį ant grindų mėtėsi Frenko pirštinės skutai. Frenkas tūnojo pasislėpęs savo kambaryje, raudojo įsilindęs į kampą, o mama visaip bandė jį nuraminti. Tačiau ji nieko negalėjo padaryti: nebuvo tinkamų žodžių jam paguosti.
Kitą rytą tėvas elgėsi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Mes visi irgi. Taip būdavo visada, taip elgtis mums liepė mama. Vis dar girdžiu jos kuždėjimą: „Elkitės kaip paprastai, tarsi nieko nebūtų nutikę.“ Po kelių dienų tėvas grįžo namo nešinas nauja beisbolo pirštine Frenkui.
Jis nesuvokė, kad senosios, sukarpytosios, neįmanoma pakeisti.

6. Tik tiek?
Kai prie to paties kampo susitikome ketvirtą pirmadienį, pasakiau Morisui, jog, užuot kur nors jį nusivedusi, šiandien pagaminsiu jam vakarienę savo namuose. Jis gerokai nustebo, bet vis tiek tarė: „Puiku.“ Tiesą pasakius, ir pati nustebau, kad išdrįsau jį pasikviesti. Jau seniai norėjau pavaišinti Morisą naminiu maistu, tik vis kankino visokios abejonės. Ar turėčiau kviestis šį vaiką namo? Ar tai galėtų kaip nors atsigręžti prieš mane pačią? Ką pagalvos žmonės? Tačiau kai tą vakarą pamačiau Morisą – kai jis nusišypsojo mane išvydęs – pajutau: viskas bus gerai.
Nuėjome iki mano namo, skambiai vadinamo „Simfonija“. Durininkas Stivas mostelėjo pasisveikindamas:
„Labas vakaras, panele Šrof“, – tarė jis.
Tada jis nužvelgė Morisą, ir šįkart vilkintį savo vyšninės spalvos purvinus treningus. Akimirką jie tiesiog spoksojo vienas į kitą. Stivo pareiga buvo žinoti visus namo lankytojus, tačiau dabar jam sunkiai sekėsi suprasti, kas čia vyksta.
„Tai mano draugas Morisas“, – galų gale nutraukiau aš nejaukią tylą.
Nemanau, kad Stivui pasidarė aiškiau.
Nužingsniavome per vestibiulį liftų link. „Simfonija“ – naujas pastatas, o erdvus jo vestibiulis atrodė išties stulbinamai: nuostabios rudos ir juodos spalvų granito grindys, aukštos lubos, art deco stiliaus puošyba, didžiulis durininko stalas. Viskas švytėte švytėjo. Liftas buvo erdvus ir šviesus, o koridorius iki mano buto durų išklotas prabangiais kilimais. Morisas tylomis viską apžiūrinėjo.
Mano butukas buvo nedidelis, tačiau man tai – prabangiai įrengtas prieglobstis: milžiniški langai iki pat lubų, dvi erdvios spintos, visiškai nauja virtuvė ir balkonas. Čia turėjau kraitinę raudonmedžio skrynią, dailų ovalo formos valgomojo stalą ir elegantišką senovinę komodą. Bute derėjo mėlyna ir raudonmedžio spalvos. Viskas buvo taip, kaip norėjau pati.
Pasiūliau Morisui atsisėsti ant sofos. Jis pritūpė prie dešiniojo ranktūrio, ant paties kraštelio. Berniuko žvilgsnis užkliuvo už milžiniško ąsočio ant grindų, į kurį beriu centus. Tai buvo gal pusmetrio aukščio permatomas plastikinis ąsotis, iki pusės pripildytas penkių, dešimties ir dvidešimt penkių centų monetų. Šią mintį man pakišo tėvas, kuris visus gautus arbatpinigius mesdavo į didžiulį kibirą miegamajame. Jis niekada neimdavo iš ten pinigų, tik įmesdavo. Mes, vaikai, susižavėję stebėjome, kaip auga jo pinigų kalnas. Kiekvienais metais kovo mėnesį jis mus pasisodindavo ir leisdavo padėti skaičiuoti pinigėlius – taip surinkdavo kelis tūkstančius dolerių, kuriuos panaudodavo mokesčiams sumokėti. Po daugelio metų, kai pati pradėjau dirbti, aš nusipirkau ąsotį. Manau, dabar ten turėtų būti koks tūkstantis dolerių smulkiomis monetomis. Tokiam vaikui kaip Morisas, gyvenančiam iš gatvėje išprašytų centų, tas ąsotis turėjo atrodyti it milžiniškas lobis.
„Gal norėtum dietinės kokakolos?“ – pasiūliau.
„Taip“, – atsakė jis.
Atnešiau jam gėrimo ir atsisėdau šalia ant sofos.
„Morisai, aš noriu rimtai su tavimi pasikalbėti. Daugiau tos temos neliesiu, todėl noriu, kad atidžiai mane išklausytum.“
Morisas net įsitempė.
„Pasikviečiau tave į savo namus tik todėl, kad laikau savo draugu. Draugystės pagrindas – pasitikėjimas, ir noriu, kad žinotum, jog aš niekada neišduosiu tavo pasitikėjimo. Noriu, kad žinotum, jog visada galėsi manimi pasikliauti. Bet jeigu tu išduosi mano pasitikėjimą, nebegalėsime būti draugai. Supranti?“
Morisas pažvelgė į mane didelėmis apskritomis akimis, tačiau nieko neatsakė. Jis atrodė sutrikęs, gal net išsigandęs.
„Ar aišku? – paklausiau dar kartą. – Ar supranti, apie ką aš kalbu?“
Tada Morisas manęs paklausė: „Tik tiek? Tiesiog norite, kad būčiau jūsų draugas?“
„Taip, tik tiek.“
Aiškiai mačiau, jog jam lyg akmuo nuo širdies nusirito. Berniukas atsistojo ir ištiesė ranką. Sukirtome delnais.
„Pažadėta – padaryta“, – rimtai pareiškė jis.
Daug vėliau Morisas man papasakojo, kaip išsigando, kai pasisodinau jį pasikalbėti. Jis iš patirties žinojo, kad tokiu atveju suaugusieji dažniausiai ko nors iš jo nori. Jo motina, dėdės, suteneris Žaltys – pradėdami panašų pokalbį jie visada turėdavo kokių nors užmačių, slaptų kėslų. „O dabar ir ši baltoji ponia ko nors norės. Dabar, – nusprendė Morisas, – pagaliau sužinosiu, kodėl ji man tokia gera.“
Jam atrodė sunkiai suvokiama, jog aš prašau tik draugystės.
Bet tądien mudu sudarėme sutartį. Draugystės sutartį. Ir tik po daugelio metų supratau, koks reikšmingas buvo šis rankos paspaudimas.

Paprašiau Moriso, kad padengtų stalą, kol aš ruošiu vakarienę. Padaviau jam lėkštes, šakutes ir peilius. Tris gabalus vištienos krūtinėlės sudėjau į keptuvą, išviriau makaronų, paruošiau daržovių, o Morisas vis dar barškino įrankius prie staliuko, kuris mano namuose atstojo valgomąjį. Po kelių minučių jis įėjo į virtuvę.
„Panele Laura, gal galite mane išmokyti padengti stalą?“
Morisas pirmą kartą paprašė manęs jį pamokyti.
Pati padengiau stalą, o jis žiūrėjo, ką aš darau. Šakutė kairėje, peilis dešinėje, lėkštė, servetėlė, stiklinė. Kai sėdome valgyti, pastebėjau, kad Morisas žiūri į mano rankas.
„Kas atsitiko, Morisai?“
„Bandau suprasti, kaip jūs naudojatės kartu peiliu ir šakute.“
Stengiausi valgyti kuo lėčiau, kad jis galėtų stebėti, ką darau. Ir vėlgi – nieko nesakiau, nebandžiau jo mokyti. Leidau mokytis iš pavyzdžio. Morisas buvo it kempinė, noriai ir smalsiai sugerianti informaciją iš aplinkos. Jis išmoko visų narkotikų verslo subtilybių tiesiog stebėdamas savo motiną ir dėdes; vaikas tobulai sugebėjo išgyventi gatvėje, nes matė, kaip tai daro kiti. Tačiau niekada nematė, kaip dengiamas stalas arba tinkamai naudojamasi peiliu ir šakute.
Jis dar niekada nevalgė pas ką nors svečiuose.
Pasižiūrėjęs, kaip darbuojuosi peiliu ir šakute, Morisas iškart viską suprato. Stalo etiketas nėra pats svarbiausias dalykas gyvenime, bet tokie įgūdžiai išties praverčia. Be to, aiškiai mačiau, kad Morisas nori išmokti deramai elgtis prie stalo.
Pastebėjau, jog jis suvalgė tik pusę to, ką jam įdėjau.
„Ar skani vištiena?“ – paklausiau.
„Labai“, – atsakė jis.
„O kodėl ne viską suvalgei? Nesi alkanas?“
Morisas susigėdęs nuleido akis.
„Norėčiau parnešti namo mamai paragauti, – prisipažino jis. – Ar galima?“
„Morisai, virtuvėje dar yra maisto. Tu pabaik valgyti, ką turi, o kai eisi namo, aš tau įdėsiu.“
Jis kaip uogą prarijo viską, kas buvo likę lėkštėje.
Po vakarienės mudu nurinkome indus. Padaviau Morisui į ritinėlį susuktos sausainių tešlos.
„Gal norėtum sausainių? Tu supjaustyk, o aš iškepsiu.“
Ištiesiau jam peilį, bet berniukas nesuprato, ką jam daryti. Parodžiau, kad reikia atpjauti piršto storio griežinėlį, o tada jį perpjauti į keturias dalis. Morisas atidžiai išklausė ir ėmėsi darbo. Išdėliojome griežinėlius ant skardos, įkišome ją į orkaitę ir po penkiolikos minučių jau gardžiavomės šiltais sausainiais su šokolado gabalėliais, užsigerdami pienu.
Desertas Morisą sužavėjo – nedažnai jam tekdavo ragauti ko nors panašaus. Tai buvo vaišės, o vaišinamas jis buvo išties retai. Desertas tapo mėgstamiausia jo vakarienės dalimi, kai mudu drauge vakarieniaudavome. Jis atsidėjo keturis sausainius namo.
Devintą valandą pasakiau Morisui, kad jam jau laikas eiti. Negalėjau patikėti, jog niekam nerūpi, kur jis užtruko iki vėlumos. Suvyniojau lėkštę maisto, bet prieš jam išeinant dar norėjau šį tą sužinoti.
„Morisai, noriu tavęs kai ko paklausti. Ar tu namuose turi savo dantų šepetuką?“
„Ne“, – atsakė jis.
„O rankšluostį ir plaušinę?“
„Ne.“
„O muilo ar turite?“
„Neturime, panele Laura.“
Iš spintos išėmiau rankšluostį ir plaušinę. Geriau pasiraususi radau ir naują dantų šepetuką, dantų pastos ir gabalėlį muilo. Sudėjau į plastikinį maišelį kartu su maistu. Vėliau sužinojau, kad viskas, ką Morisas parsinešdavo namo, kažkur pradingdavo. Jis nežinojo, kas viską pasiima – seserys ar dėdės, bet daiktai it skradžiai žemę prasmegdavo. Neapsikentusi nupirkau Morisui rakinamą spintelę, kurioje jis pradėjo laikyti savo daiktus.
„Ir dar vienas dalykas, – pridūriau. – Turiu tau staigmeną.“
Moriso akys sublizgo.
„Ar norėtum šį šeštadienį nuvažiuoti pasižiūrėti Mets komandos rungtynių?“
Berniukas nušvito. Net po daugelio metų aš vis dar prisimenu jo veidą tą akimirką – jis buvo nušviestas begalinio džiaugsmo.
„Bet paklausyk manęs, Morisai. Reikia, kad tavo mama pasirašytų raštelį, jog ji leidžia tau važiuoti mano automobiliu į rungtynes, gerai? Ar gali nunešti jai šį lapelį ir paprašyti, kad pasirašytų?“
Išspausdinau sutikimo raštelį ir padaviau Morisui. Pasakiau, jog lauksiu jo trečiadienį toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku su rašteliu.
„Jeigu neatneši raštelio, į rungtynes tavęs nesivesiu, – pakartojau. – Privalai gauti mamos parašą ir atnešti raštelį man.“
Jis pažadėjo gauti leidimą ir perduoti man raštelį trečiadienį.
„Labai ačiū už vakarienę ir visa kita“, – padėkojo Morisas.
Palydėjau jį iki vestibiulio ir iki durų, prie kurių vėl stovėjo Stivas.
„Labos nakties, Morisai“, – atsisveikino durininkas.
Morisas net krūptelėjo. Durininkas sužinojo, kuo jis vardu.

Trečiadienio vakarą prie Penkiasdešimtosios gatvės kampo aš laukiau Moriso su mamos pasirašytu rašteliu. Praėjo dešimt minučių, penkiolika, dvidešimt. Laukiau iki be penkiolikos aštuonios.
Morisas taip ir nepasirodė.

7. Mamos daina
Per vieną iš pirmųjų susitikimų – nepamenu, kada tiksliai tai buvo, – paprašiau Moriso daugiau papasakoti apie mamą. Jis iš viso nenorėjo apie ją kalbėti, bet aš neatlyžau. Norėjau sužinoti apie ją kuo daugiau. Galų gale, juk aš leidžiu laiką su jos sūnumi, taip sakant, kėsinuosi į tai, kas priklauso išskirtinai jai. Nejaugi motinai išties nerūpi, ką veikia jos sūnus, su kuo jis leidžia laiką?
„Morisai, ar tavo mama dirba?“ – pasiteiravau.
„Ne.“
„O ką ji veikia visą dieną?“
„Tvarkosi namuose. Siurbia grindis ir šluosto dulkes.“
Man tai pasirodė gana logiška – juk daug mamų yra namų šeimininkės. Iš karto mintyse susidariau Moriso motinos vaizdinį: užguita, išsekusi, apsupta daugybės vaikų, be vyro, galinčio jai padėti. Ir drauge vis dar bandžiau suvokti, kaip tokio amžiaus berniukas vėlų vakarą gali pats vienas šlaistytis gatvėmis. Kokia motina tai leistų? O jeigu ji jam tai leidžia, kodėl Morisas nepasirodė trečiadienį? Gal jo motina nenori, kad į rungtynes jis eitų su manimi? Ar ji tikrai domisi jo gyvenimu?
Kai Morisas nepasirodė su rašteliu, nusprendžiau turinti pati viską išsiaiškinti. Ryžausi nueiti į Moriso namus ir susipažinti su jo motina.

Žinojau tik tiek, kiek pasakė Morisas: kad jis gyvena su mama, močiute ir sesėmis Brajanto parko socialiniame būste. Per žinias buvau girdėjusi apie socialinius būstus Niujorke, bet niekada nesilankiau tokiuose namuose, nebuvau net arti jų. Nusprendžiau, jog bus geriau, jei eisiu ne viena, todėl pasikviečiau savo draugę Lizą, gyvenančią tame pačiame aukšte kaip ir aš, eiti kartu. Ketvirtadienį po darbo mudvi nuėjome iki Brajanto parko socialinių būstų namo ant Penkiasdešimt ketvirtosios ir Brodvėjaus gatvių kampo.
Tai buvo tankiai apgyvendintas, bet smarkiai apleistas rajonas Manhatano centre, vos už kelių kvartalų nuo Taimso aikštės. Namas dvylikos aukštų, kalkakmenio fasadu, suderintu su parudavusių plytų eksterjeru. Paėjėjus kiek tolėliau yra Edo Salivano teatras, kuriame dabar rengiami Deivido Letermano pasirodymai, o anuomet ten buvo filmuojamos CBS kanalu rodomos komedijos „Keitė ir Elė“ serijos. Vėliau Morisas man papasakojo, kaip tie filmavimai padėjo jam išgyventi. Jis nueidavo į teatrą, pasėdėdavo salėje tarp žiūrovų, paskui pra-smukdavo už kulisų ir valgydavo filmavimo komandai patiektą maistą. Po kurio laiko visi pradėjo galvoti, kad garso operatoriaus padėjėjas, aukštas juodaodis vyras, yra jo tėtis. Visa komanda jį pažinojo ir leido jam ten trainiotis, tačiau serialas galų gale baigėsi. Buvo smagu, deja, viskas, kas gera, kada nors baigiasi.
Mudvi su Liza nuėjome prie pagrindinio įėjimo. Netoliese ant šaligatvio kalbėdamiesi, rėkaudami ir juokdamiesi sukiojosi vyrai ir moterys, o keli vaikai čia pat žaidė ir vaikėsi vienas kitą tarp kieme stovinčių automobilių. Jie buvo maždaug Moriso amžiaus, todėl įsižiūrėjau atidžiau, ar jo tarp jų nėra. Palypėjome tris laiptelius ir pro paradines duris patekome į didžiulį pastato vestibiulį, kur irgi virte virė gyvenimas: šurmuliavo senyvos moterys, maži vaikai ir gerklingi vyrai – triukšmingas, chaotiškas reginys. Čia tvyrojo kažkoks nenusakomas tvaikas: buvo trošku, atsidavė purvu. Sienos buvo nudažytos blizgiais smėlio spalvos dažais, o jeigu čia kada nors ir buvo baldų, jų jau seniai neliko nė kvapo. Grindys purvinos, visur primėtyta laikraščių ir vienkartinių kavos puodelių. Palubėje – dvi dienos šviesos lempos, nušviečiančios vestibiulį nykia blyksinčia šviesa.
Prie sienos nedidukėje organinio stiklo būdelėje sėdėjo uniformuotas sargas. Jis stebėjo, kaip prieiname, ir pravėrė langelį, kad išgirstų, ko atėjome.
„Mes esame Moriso Mazycko draugės, – pasakiau aš. – Norėtume jį aplankyti.“
„Mažojo Moriso? – nustebo sargas. – Jūs jį pažįstate?“
„Taip, mes jo draugės.“
Sargas įtariai mus nužvelgė, bet iš būdelės išėjo ir palydėjo mus iki lifto. Pagrindinis liftas, negrabiai nudažytas juodais dažais ir išmargintas grafičiais, neveikė. Todėl sargas mus nuvedė iki krovininio lifto. Jis paspaudė mygtuką, tada pasirodė kitas sargas, tik be uniformos, jis turėjo palydėti iki buto. Krovininis liftas užkėlė mus į penktą aukštą. Koridorius buvo tamsus ir aptriušęs: jokio kilimo, sienos aptrupėjusios, visur mėtėsi šiukšlės, tvyrojo aitrus kepamo maisto tvaikas. Grindjuostės buvo net pajuodusios nuo suodžių. Palyginti su vestibiuliu, čia atrodė keistai tylu. Jei ne tolumoje aidintys šūksniai, pamanytum, jog namas visiškai apleistas. Priėjome prie 502 buto, pažymėto tik dviem paskutiniais skaičiais, nes penketo jau nebebuvo, sargas atsistojo mums už nugarų ir stebėjo, ką darysime. Žvilgtelėjau į Lizą – iš jos veido išraiškos supratau, kad ji galvoja tą patį ką ir aš: atsidūrėme pasaulyje, apie kurio egzistavimą net nenutuokėme. Giliai įkvėpiau ir pabeldžiau į 502 buto duris.
Kurį laiką buvo tylu. Viduje niekas net nesukrutėjo. Pabeldžiau dar kartelį – ir vėl nieko.
„Drąsiau. Belskite dar“, – patarė sargas.
Galiausiai bute išgirdau garsus: kažkas vos vilkdamas kojas šliurino prie durų. Lėtai pasisuko viena spyna, paskui kita. Durys pamažu prasivėrė.
Tarpduryje pasirodė moteris ir atsirėmė į staktą. Ji vilkėjo rudą treningą be raištelio ant liemens: kelnės vis smuko žemyn atidengdamos apatinius. Balti marškinėliai buvo dėmėti, o pėdos basos. Tamsūs moters plaukai susivėlę styrojo į visas puses. Dalis jų buvo užkritę ant veido, dalis visaip išsidraikę. Moteris buvo nenusakomo amžiaus – nesuprasi, aštuoniolika jai ar keturiasdešimt. Likę vien kaulai ir oda, judesiai nenatūraliai sulėtėję. Atrodė taip, tarsi jai linktų keliai. Moteris pažvelgė į mus, tačiau aš nebuvau tikra, ar ji ką nors matė. Buvo lyg transe – nemiegojo, žiūrėjo atmerktomis akimis, bet ne visai sąmoninga. Ji pravėrė burną, tarsi norėdama kažką pasakyti, tačiau išleido tik suveltus, nesuvokiamus garsus. Tada įsirėmė galva į durų staktą ir užvertė akis.
Tai buvo Moriso motina Darčela.

Daugybę naktų Brukline Darčela nežinojo, kur miegos su savo vaikais. Mergaitės, Selestė ir Latoja, neturėjo nė dešimties, o Morisas buvo dar visai mažytis, vos šešerių. Jų tėvas Morysas ką tik visiems laikams pasipustė padus, tad jie liko vieni patys. Kartais pernakvodavo prieglaudoje, o kartais – namuose pas pusbrolį. Būdavo ir taip, kad Darčela atsivesdavo vaikus į kokios draugės namus, ten susileisdavo narkotikų ir išsijungdavo. Morisas su sesėmis susigūždavo kur nors kamputyje ir išmiegodavo iki ryto.
O kartais jų šeimynėlė būdavo išprašoma iš visų nakvynės vietų ir turėdavo miegoti gatvėje. Galbūt pusbrolio svetingumas išgaruodavo, o gal prieglaudoje kildavo kokios muštynės. Darčela klaidžiodavo su vaikais apleistomis gatvėmis ir jiems dainuodavo, kad nebūtų taip baisu. Jos balsas buvo labai gražus, vaikystėje ji net giedojo bažnyčios chore. Morisas mėgo klausytis mamos dainų. Jam patiko įkvepiančios bažnytinės giesmės, bet labiausiai prie širdies būdavo dainos, kurias mama pati sugalvodavo. Gatvėje ji parodydavo vaikams ką nors ir iškart tai apdainuodavo: apleistą automobilį, valkataujančią katę ar kokį narkomaną tamsiame akligatvyje. Visų tų dainų priedainis būdavo vienodas:
Kodėl taip yra,
Kad mano gražią šeimą
Taip skriaudžia lemtis negera…
Jeigu pasisekdavo, taip klajodami jie galiausiai susirasdavo, kur prisiglausti nakčiai.
Darčela – nepaprastai graži moteris, kurios skruostai šypsantis pasidabindavo dailiomis duobutėmis, – narkotikų pirmą kartą paragavo, kai Morisas jau buvo gimęs. Iki tol visi žmonės jos gyvenime buvo narkomanai: vyras, broliai ir netgi motina. Visur, kur ji gyveno, knibždėte knibždėjo narkomanų ir narkotikų prekeivių. Ta negailestinga ir pražūtinga banga galų gale kartu nusinešė ir Darčelą. Morisas dar buvo kūdikis, kai jo mama tapo priklausoma nuo heroino.
Narkotikai pasiglemžė ją visą. Darčela švirkšdavosi heroiną į veną savo vaikų akivaizdoje. Mažasis Morisas stebėdavo šį ritualą nesuvokdamas, ką visa tai reiškia. Suprato jis tik tiek, kad jam pasibaigus jo mama tampa laiminga, todėl berniukui neatrodė, jog dedasi kažkas negero. Jis matydavo, kaip Darčela susirenka visą reikalingą mantą: kečupo buteliuko dangtelį, švirkštą, storą guminį raištį, folijos juostelę, kamuoliuką vatos, žiebtuvėlį ir pakutį heroino. Matydavo, kaip ji į dangtelį pripila vandens ir suima replėmis. Tada įberia heroino, o ant viršaus uždeda vatos kamuoliuką, kad kvaišalai susigertų. Paskui pakiša žiebtuvėlį po dangteliu ir viską pašildo. Suvyniojusi vatą įkiša į jį adatą ir į švirkštą įtraukia heroino. Apsiriša ranką guminiu raiščiu, užveržia, kad iššoktų venos, įsmeigia adatą ir viską susišvirkščia. Kai narkotikų atsargos eidavo į pabaigą, Darčela jau net nebesugebėdavo aptikti rankoje tinkamos venos, todėl smeigdavo adatą į alkūninės venos atšaką plaštakoje, tarp smiliaus ir didžiojo piršto.
Susišvirkštusi dozę sumurmėdavo: „Kaip gera“, ir atlošdavo galvą. Ji pradėdavo niūniuoti kokią nors melodiją, į taktą mojuoti ranka ore ir leisdavosi nešama malonumo bangos, kol nebelikdavo jokio skausmo.
Morisui šios akimirkos būdavo pačios geriausios – kai jo motina rasdavo dvasios ramybę. Bet akimirkos prieš tai – kai ji pykdavo, niršdavo, nerasdavo sau vietos, – vaiką liūdindavo ir jis trokšdavo kaip nors jai padėti. Kartą tai atsitiko metro stotyje – Darčela ėmė blaškytis, kratytis ir galiausiai tiesiog ten, nesivaržydama žmonių, išsiėmė visus savo įrankius.
„Užstokite mane“, – tepasakė ji vaikams. Morisas su sesėmis apsupo mamą, kad niekas nematytų, kaip ji leidžiasi į veną. Po minutės viskas buvo baigta ir vaikai susėdo šalia jos ant žemės. Apsvaigusi Darčela išsijungė, praeiviai į ją spoksojo, tačiau Morisui buvo vis vien – dabar jo mama laiminga, daugiau niekas jam nerūpėjo.

Morisas nesuprato nei ką jo motina sau daro, nei kiek jai tai kainuoja. Žinojo tik tiek, kad pas juos į namus ateidavo vyrų – nepažįstamų – ir greitai išeidavo. Tiesa, kartais tie vyrai iki durų nenueidavo. Kartais jie patekdavo į jiems paspęstus spąstus.
Kai šeima dar gyveno socialiniame būste Bed-Stuy rajone, Darčela neretai viliodavo vyrus į savo butą ir mainais į pinigus arba narkotikus siūlydavo savo kūną. Tačiau dažniausiai tokie jos pažadai būdavo klasta. Paprastai visa tai vykdavo vėlai vakare, kai Morisas su sesėmis jau miegodavo ant dryžuotos it tigras sofos, bet kartais Morisas prabusdavo ir matydavo, kas dedasi namuose. Dėdė Eliksyras, kuriam tada buvo šešiolika, pasislėpdavo už durų laikydamas rankose penkių kilogramų svarmenį. Jis palaukdavo, kol Darčela įsivilios vyrą į vidų, staigiai iššokdavo ir trenkdavo jam per galvą. Paskui jie iškratydavo jo kišenes ir viską pasiimdavo. Tada dėdė Eliksyras nuvilkdavo nelaimėlį iki vestibiulio ir ten palikdavo. Kartą Eliksyras net nepasivargino taip toli eiti – šaltakraujiškai priplojo savo auką, išstūmė už durų į koridorių ir paliko. Po kurio laiko į duris pasibeldė policininkai ir paklausė Darčelos, ar ji nepažįsta vyro, kuris voliojasi ant grindų prie jos buto. Ši gūžtelėjo pečiais, pasakė nepažįstanti, uždarė duris ir kambaryje susileido pavogto heroino.
O kartą Morisą iš miegų prikėlė siaubingi riksmai. Dėdė Eliksyras trinktelėjo kažkokiam bėdžiui, bet, matyt, per silpnai užsimojo, todėl anas iš karto neišsijungė – buvo apsvaigęs, visas kruvinas, tačiau sąmoningas. Tas vyras įbėgo į butą, pralėkė pro Morisą ir, stengdamasis pasprukti nuo Eliksyro, vis šaukėsi pagalbos. Tada jis įlėkė į vonią, o Eliksyras – iš paskos. Pasigirdo smūgiai ir riksmai, bet persigandusiam Morisui buvo labai smalsu pažiūrėti, kas ten vyksta, todėl jis atsikėlė ir patyliukais nutipeno prie vonios. Pamatė, kaip tas nelaimėlis, įsispraudęs tarp vonios ir klozeto, bando išvengti Eliksyro smūgių. Jis prašė liautis, meldė pasigailėjimo, tada Darčela įėjo į vonią ir pareikalavo atiduoti pinigus. Galiausiai jis numetė kelis sulamdytus banknotus. Darčela juos pakėlė, suskaičiavo ir paklausė: „Negi manei už tiek ką nors gauti?“ Dėdė Eliksyras užsimojo stengdamasis kuo taikliau pataikyti, o tas vyras vėl pradėjo maldauti jo pasigailėti. Tada Morisas pirmą kartą gyvenime pamatė, kaip atrodo mirtinai persigandęs suaugęs žmogus, ir jį net šiurpas nukratė. Kai galų gale į vonią atėjo močiutė Roza, vaikui labai palengvėjo: ji tai tikrai sustabdys smurtą ir leis tam nelaimėliui keliauti savo keliais. Panašu, kad šis irgi tai pajuto, nes ėmė maldauti močiutės: „Prašau, prašau man padėti, prašau.“

Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/alex-tresniowski-2/nematoma-gija/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
  • Добавить отзыв
Nematoma gija Laura Schroff и Alex Tresniowski

Laura Schroff и Alex Tresniowski

Тип: электронная книга

Жанр: Современная зарубежная литература

Язык: на литовском языке

Издательство: Vagos prekyba

Дата публикации: 16.04.2024

Отзывы: Пока нет Добавить отзыв

О книге: Autobiografinis romanas Nematoma gija – įkvepianti, tikrais faktais paremta istorija apie Maurice ir mane. Mes susitikome 1986-aisiais, Manhatene. Buvau 35-erių sėkminga reklamos pardavimų vadovė, o jis – vienuolikmetis benamis berniukas. Tą kartą jis mane sustabdė gatvėje ir paprašė smulkių. Atsakiau, kad neturiu, nusigręžiau ir nuėjau. Bet staiga kažkas privertė mane sustoti, apsisukti ir grįžti pas jį – pakviečiau jį pietų. Nuo tos dienos užsimezgė mūsų draugystė – ištisus keturis metus susitikdavome kiekvieną pirmadienį, o vėliau dar šimtus kartų.