Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Keturiasdešimt Musa Dago dienų
Franz Werfel
Gabrielis Bagratianas su žmona Žiuljete ir sūnumi Stefanu 1915-ųjų pavasarį grįžta į gimtąjį kaimą Musa Dago papėdėje. Gabrielis – turkų kariuomenės atsargos karininkas – Antiochijoje aplanko keletą pažįstamų, nueina į krašto valdytojo biurą; vyras visur jaučia priešiškas nuotaikas armėnų tautai. Turkas, senas šeimos draugas, aga Rifaatas Bereketas pataria jam nekišti nosies į valdiškas institucijas ir pažada nuvykti į Stambulą ir armėnus užtarti. Blogos nuojautos jau sklando ore, prasideda pirmosios armėnų deportacijos. Pastorius Lepsijus, vokiečių dvasininkas, stengiasi įtikinti karo ministrą Enverą Pašą sustabdyti armėnų trėmimus ir taip užbėgti lemtingiems posūkiams už akių. Bet įvykiai veja įvykius ir paaiškėja – kraujo upės nepavyks išvengti…


Musa Dago

PIRMOJI KNYGA
Artėjanti grėsmė
Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?
    APREIŠKIMAS JONUI 6,10

Pirmas skyrius
TESKERE[1 - Teskere – pasas (turk.). – Čia ir toliau vertėjo pastabos.]
– Kaip aš čia patekau?
Gabrielis Bagratianas nejučiomis ištaria šiuos žodžius, nors aplinkui nėra nė gyvos dvasios. Tai ne klausimas, o kažkas neapibrėžta – šventiška nuostaba, kurios pilna jo širdis. Gal todėl, kad ankstyvas kovo sekmadienio rytas toks skaistus, o Sirijos pavasaris nuo Musa Dago šlaitų vilnija didžiulėmis raudonomis anemonomis iki pat kalvotų Antiochijos[2 - Antiochija – senovinis miesto Turkijos pietuose pavadinimas, nuo XVI a. – Antakija (turk.).] lygumų. Iš kalnų ganyklų trykšta švelnus raudonis, nustelbdamas kuklius baltus narcizus, kurie taip pat jau pražydo. Atrodo, kad kalną gaubia nematomas auksinis gaudesys. Gal tai dūzgia iš Kebusijės avilių išskridusios bitės, o gal šį tylų ir skaidrų rytą girdėti Viduržemio jūros mūša, graužianti uolotą Musa Dago skardį kitoje kalno pusėje, toli nuo čia? Nelygus kelias kyla aukštyn pro apgriuvusias sienas. Paskui sienos baigiasi virsdamos netvarkingomis akmenų krūvomis, piemenų takas siaurėja. Prieškalnė įveikta. Gabrielis Bagratianas atsigręžia atgal. Aukštas, su turisto apranga iš purios namie austos vilnos, jis išsitiesia ir suklūsta. Kilsteli kepurę nuo suprakaitavusios kaktos. Akys plačiai atmerktos. Jos kiek šviesesnės, bet ne mažesnės nei daugumos armėnų.
Gabrielis mato, iš kur atėjo: tarp parko eukaliptų švyti namas ryškiomis sienomis ir plokščiu stogu. Tvartai ir ūkiniai pastatai irgi gerai matyti sekmadienio ryto saulėje. Nors tarp Bagratiano ir vilos daugiau kaip pusė valandos kelio, ji vis dėlto atrodo taip arti, lyg būtų sekusi iš paskos jo pėdomis. Johunoluko bažnyčia, stovinti toliau slėnyje, tarytum sveikina jį, tarytum moja jam savo didžiuliu kupolu ir smailiu šoniniu bokštu. Masyvi, niūroka bažnyčia ir Bagratiano vila sudaro vieną visumą. Abi jas prieš penkiasdešimt metų pastatė Gabrielio senelis, legendinis fundatorius ir šių vietų geradarys. Armėnų valstiečiai ir amatininkai po klajonių ieškant uždarbio grįžta iš svetimų šalių, net iš Amerikos, į savo gimtinės lizdus, tik smarkiai prasigyvenę turčiai elgiasi kitaip. Jie statosi prabangias vilas pajūryje prie Kanų, tarp Heliopolio sodų ar ant Libano šlaitų prie Beiruto. Avetisas Bagratianas nebuvo iš tokių išsišokėlių. Jis įsteigė žinomą Stambulo firmą, atidarė filialus Paryžiuje, Londone ir Niujorke, bet jei tik leisdavo laikas ir darbai, nuolat grįždavo į savo vilą Johunoluke, Musa Dago papėdėje. Iš jo karališko dosnumo daug naudos turėjo ne tik Johunolukas, bet ir kiti šeši Svedijos apskrities armėnų kaimai. Jei nekalbėsime apie jo statytas bažnyčias ir mokyklas, amerikiečių misionierių-mokytojų pakvietimą, užtenka tik paminėti dovaną, kuri, nepaisant visų įvykių, išliko žmonių atmintyje iki šių dienų: laivas, prikrautas „Singer“ firmos siuvamųjų mašinų, kurias Avetisas Bagratianas po ypač sėkmingų savo firmos metų padovanojo penkiasdešimčiai neturtingiausių kaimo gyventojų.
Gabrielis nenuleidžia akių nuo vilos. Jis pažinojo senelį. Juk gimė šiuose žemiau stovinčiuose namuose, praleido čia ne vieną ilgą vaikystės mėnesį. Kol sukako dvylika. Šis ankstyvasis gyvenimas, kuris kadaise buvo jo gyvenimas, neįtikėtinai jaudina, jaudina iki skausmo. Tai tarytum gyvenimas iki gimimo, graudinantis sielą, verčiantis ją virpėti. Ar jis iš tikrųjų pažinojo senelį? Gal tik skaitė apie jį vaikiškoje knygelėje ar matė portretą? Neaukštas vyras su smailia balta barzdele, geltonai ir juodai dryžiuotu chalatu. Ant krūtinės grandinėle pritvirtinta pensnė auksiniais rėmeliais. Raudonais pusbačiais jis žengia sodo pievele. Visi jam žemai lenkiasi. Švelnūs seno žmogaus pirštai glosto berniuko skruostą. Ar taip buvo iš tikrųjų, ar tai gyva tik jo svajonėse? Senelis kelia jam panašius jausmus kaip ir Musa Dagas. Kai prieš porą savaičių pirmą kartą vėl išvydo vaikystės kalną, jo tamsėjantį siluetą vakaro danguje, užliejo nenusakomas jausmas, bauginantis ir kartu malonus. Neįstengė jo iki galo suvokti, todėl pasistengė jį nuvyti. Ar tai buvo pirmas nuojautos dvelksmas? Ar čia prabilo dvidešimt treji metai?
Dvidešimt treji metai Europoje, Paryžiuje, visiškos asimiliacijos metai! Įvyko tai, kas galėjo įvykti per dvigubai ar trigubai ilgesnį laiką. Šie metai viską ištrynė. Po senelio mirties šeima, pamiršusi jo lokalinį patriotizmą, išsikelia iš šio Rytų pasaulio užkampio. Firmos centras ir toliau lieka Stambule, bet Gabrielio tėvai su abiem sūnumis dabar gyvena Paryžiuje. Tiesa, vyresnysis brolis – už Gabrielį vyresnis penkiolika metų – kaip ir senelis pakrikštytas Avetiso vardu, greitai dingsta iš Prancūzijos. Būdamas importo firmos vadovas grįžta į Turkiją. Ne veltui jį pavadino senelio vardu. Europa jo nevilioja. Jis truputį keistuolis, ieškantis vienatvės. Daugelį metų apleista Johunoluko vila jo pastangomis vėl suklesti. Vienintelis Avetiso pomėgis – medžioklė. Iš Johunoluko jis dažnai traukia medžioti į Tauro kalnyną ar Hauraną. Gabrielis mažai ką žino apie brolį, pats Paryžiuje lanko gimnaziją, studijuoja Sorbonoje. Niekas neverčia jo imtis prekybos, tiesa, ir jis, priešingai negu jo giminė, nejaučia tam jokio pašaukimo. Jis mokslininkas, laisvas menininkas, archeologas, meno istorikas, filosofas, beje, gauna metinę rentą, kuri leidžia būti laisvam, netgi pasiturinčiam. Dar labai jaunas veda Žiuljetę. Šios vedybos smarkiai pakeičia jo gyvenimą. Prancūzė žmona jį visiškai patraukia į savo pusę. Dabar Gabrielis labiau negu bet kada prancūzas. Armėnas jis nebent akademine prasme. Tiesa, visiškai neišsižada savo kilmės, armėnų žurnaluose spausdina vieną kitą mokslinį straipsnį. Kai sūnui Stefanui sueina dešimt metų, pakviečiamas armėnas studentas, kad išmokytų jį protėvių kalbos. Žiuljetei iš pradžių tai atrodo visiškai nereikalinga, net žalinga, bet armėnas studentas, jaunasis Samvelas Avakianas, yra malonaus būdo, ir po ilgesnio priešinimosi Žiuljetė pagaliau nusileidžia. Jei šeimoje kyla nesutarimų, jų priežastis visada ta pati. Kad ir kaip Gabrielis stengiasi įsilieti į svetimą aplinką, vis dėlto jam kartkartėmis tenka susidurti su savo tautos politine padėtimi. Kadangi jis kilęs iš garsios šeimos, lankydamiesi Paryžiuje į jį neretai kreipiasi armėnų politiniai veikėjai. Jam netgi siūlo Dašnakcutiuno[3 - Dašnakcutiunas – „sąjunga, vienybė“ (arm.) – 1890 m. įsteigta armėnų nacionalinė partija, siekusi armėnų autonomijos Osmanų imperijoje. 1918–1920 m. ši partija vadovavo nepriklausomai Armėnijos Respublikai.] partijos mandatą. Nors jis griežtai atsisako kvietimo, vis dėlto dalyvauja 1907 metų kongrese, kuriame jaunaturkių partija sudaro sąjungą su armėnų nacionaline partija.
Kalbama, kad reikia sukurti naują valstybę, kurioje skirtingos tautos gyvens taikiai, nežemindamos viena kitos. Tokie tikslai įkvepia ir jį, gerokai nutolusį nuo savo tautos. Tomis dienomis turkai negaili armėnams gražiausių komplimentų, visaip reiškia jiems savo meilę. Ištikimybės priesaiką Gabrielis Bagratianas vertina labiau negu kiti, tokia jau jo prigimtis. Todėl kai prasideda Balkanų karas, savanoriu stoja į armiją. Paskubomis apmokomas Stambulo atsargos karininkų mokykloje ir dar spėja pakovoti. Bulairo mūšyje jis – haubicų baterijos karininkas. Šis vienintelis ilgesnis išsiskyrimas su saviškiais trunka daugiau nei pusę metų. Dėl to jis smarkiai kenčia. Galbūt bijo, kad Žiuljetė gali nuo jo nutolti. Jaučia, kad jųdviejų santykiams iškilo kažkoks pavojus, nors tokiems įtarimams nėra jokio pagrindo. Grįžęs į Paryžių išsižada visų dalykų, nesusijusių su jo vidiniu gyvenimu. Jis – mąstytojas, žmogus, kuriam svarbiausia dvasiniai dalykai, žmogus plačiąja prasme. Kas jam turkai, kas armėnai? Jis rimtai svarsto priimti Prancūzijos pilietybę. Pirmiausia dėl to apsidžiaugtų Žiuljetė. Tačiau nuo šitokio žingsnio kiekvieną kartą sulaiko negeras jausmas. Jis savo noru ėjo į karą. Nors ir negyvena tėvynėje, negali jos išsižadėti. Tai jo tėvų žemė. Protėviai ten iškentė siaubingų dalykų, bet savo tėvynės neapleido. Gabrieliui neteko kentėti. Apie žudymus ir skerdynes žino tik iš kitų pasakojimų, iš knygų. Argi ne vis vien, kam pavaldus žmogus plačiąja prasme, svarsto jis ir lieka Osmanų imperijos pavaldiniu. Dveji laimingi metai puikiame bute Klebero aveniu. Atrodo, lyg visos problemos būtų išspręstos, rasta tinkama gyvenimo forma. Gabrieliui trisdešimt penkeri, Žiuljetei trisdešimt ketveri, Stefanui trylika. Gyvenimas teka be rūpesčių, jo nevargina per didelis garbės troškimas, darbas intelektualus, draugų ratas malonus. Dėl draugų, tai čia daug lemia Žiuljetės žodis. Pirmiausia vis labiau siaurėja Gabrielio ryšiai su senais pažįstamais armėnais. Gabrielio tėvai jau seniai mirę. Žiuljetė tarytum vis labiau stengiasi pabrėžti savosios genties kraują, Tik sūnaus akių pakeisti ji, žinoma, negali. Tačiau Gabrielis viso to, regis, nepastebi.
Visų jų likimą staiga pakeičia netikėtas Avetiso laiškas. Vyresnysis brolis prašo atvykti į Stambulą. Jis labai sunkiai serga ir nebegali tvarkyti firmos reikalų. Todėl kelias savaites darbuojasi, kad paverstų firmą akcine bendrove. Gabrielis turįs atvykti užsitikrinti savo turto dalies. Žiuljetė, visada pabrėždavusi, jog nusimano apie praktiškus dalykus, tuoj pat pareiškia lydėsianti Gabrielį ir paremsianti jį derybose. Juk čia labai svarbūs reikalai, o Gabrielis įpratęs visais pasitikėti, jis jokiu būdu neįveiksiąs klastingų armėnų ir jų gudrybių. 1914 metų birželis. Pasaulyje neramu kaip prieš audrą. Gabrielis nusprendžia į kelionę pasiimti ne tik Žiuljetę, bet ir Stefaną bei jo mokytoją Avakianą. Juk mokslo metai jau beveik baigėsi. Reikalų tvarkymas užtruks ilgai, o kas per tą laiką gali įvykti pasaulyje, niekas nežino. Antrąją liepos savaitę šeima atvyksta į Konstantinopolį. Bet Avetisas Bagratianas jų nebelaukė. Jis italų laivu išplaukė į Beirutą. Plaučių liga pastarosiomis dienomis smarkiai paaštrėjo, kad Avetisas nebegalėjo pakelti Stambulo oro. (Keista, kad europiečio Gabrielio brolis nori numirti ne Šveicarijoje, o Sirijoje.) Gabrielis derasi ne su broliu, o su direktoriais, advokatais ir notarais. Jis pamato, kad beveik nepažįstamas brolis su meile ir kuo rūpestingiausiai sutvarkė jo reikalus. Gabrielis pirmą kartą aiškiai suvokia: ligotas, senyvas Avetisas darbavosi dėl jo, už savo gerovę turi būti dėkingas jam. Koks nesusipratimas, kad broliai liko vienas kitam tokie svetimi. Gabrielis išsigąsta savo puikybės, juk jis net truputį niekino šį „prekybininką“, šį „rytietį“. Dabar jį apima ilgesys, noras, kol nevėlu, ištaisyti klaidą. Stambulo karštis iš tiesų nepakeliamas. Grįžti į Vakarus dabar būtų nelabai protinga. Reikia palaukti, kol praeis audra. Tuo tarpu vien mintis apie nedidelę kelionę jūra teikia atgaivos. Vienas naujausių kompanijos „Khedival Mail“ garlaivių plaukia į Aleksandriją ir pakeliui užsuka į Beirutą. Vakariniuose Libano šlaituose nuomojamos modernios vilos, galinčios patenkinti įnoringiausių nuomotojų poreikius. Žinovai tvirtina, kad žemėje nėra gražesnių vietų. Bet Gabrieliui nereikia įtikinėti Žiuljetės tokiais pažadais, ji iš karto sutinka keliauti kartu. Ją jau seniai kamuoja neaiškus jaudulys. Vilioja galimybė patirti ką nors nauja. Kai jie plaukia atvira jūra, tarytum patrankų šūviai pasipila naujienos: valstybės svaido viena kitai karo pareiškimus. Kai Beirute išlipa į krantą, Belgijoje, Balkanuose ir Galicijoje jau prasidėję pirmieji mūšiai. Apie grįžimą Prancūzijon nėra ko ir galvoti. Jie tarytum pakliuvo į spąstus. Laikraščiai rašo, kad Aukštieji Vartai[4 - Aukštieji Vartai – buvusi turkų sultono rezidencija. Iki 1918 m. taip kartais vadinama aukščiausioji Turkijos valdžia.] stoja į sąjungą su vidurio valstybėmis. Paryžius atsiduria kitoje fronto pusėje. Paaiškėja, kad tikrasis kelionės tikslas nepasiektas. Avetisas Bagratianas vėl prasilenkia su savo jaunesniuoju broliu. Jis prieš porą dienų išvyko iš Beiruto ir per Alepą ir Antiochiją leidosi į varginančią kelionę į Johunoluką. Jis nenori mirti Libane, nori pasiekti Musa Dago papėdę. Tačiau laiškas, kuriame brolis pats praneša apie artėjančią mirtį, ateina tik rudenį. Tuo metu Bagratianai buvo apsigyvenę gražiame name truputį aukščiau Beiruto. Gyvenimas Beirute Žiuljetei atrodo visai pakenčiamas. Čia visur pilna prancūzų. Juos lanko įvairių valstybių konsulai. Žiuljetė kaip visada sugeba pritraukti žmones. Gabrielis džiaugiasi, kad ji taip lengvai pakelia tremtį. Ką gi daugiau galima padaryti? Beirute, šiaip ar taip, saugiau negu Europos miestuose. Bet Gabrieliui neišeina iš galvos namai Johunoluke. Savo laiške Avetisas maldauja jį pasirūpinti tėvų namais. Praėjus penkioms dienoms nuo laiško gavimo ateina daktaro Altuni telegrama, jog brolis mirė. Dabar Gabrielis ne tik galvoja apie savo vaikystės namus, bet ir nuolat apie juos kalba. Kai Žiuljetė staiga pareiškia norą kuo greičiau persikelti į tuos namus, apie kuriuos jis jai daugybę kartų pasakojo ir kuriuos dabar paveldėjo, Gabrielis išsigąsta. Ji užsispyrusi bando atremti jo priešinimąsi. Kaimo vienatvė? Jai tai esąs maloniausias dalykas. Nuošalumas, prabangos trūkumas? Pati susikurs visa, kas reikalinga. Kaip tik tai ją ir vilioja. Jos tėvai turėję kaime namus, kuriuose ji užaugusi. Jei jie turės nuosavus namus, juos įsirengs ir ji galės ten šeimininkauti kaip tinkama, išsipildys viena gražiausių jos svajonių, visai nesvarbu kur, kokiose šios žemės platumose. Nors ji su tokiu džiaugsmu rengiasi išvykti, Gabrielis mano, jog reikia palaukti, kol praeis lietaus sezonas. Ar nebūtų daug protingiau, jei jis iš paskutiniųjų pasistengtų perkelti šeimą į Šveicariją? Bet Žiuljetė tvirtai laikosi savo. Tai lyg koks iššūkis. Jis negali nuslopinti keisto nenoro ir kartu ilgesio. Tik gruodžio mėnesį jų nedidelė šeima išsirengia kelionėn į tėvų gimtinę. Nors visur pilna kariškių, jiems šiaip taip pavyksta traukiniu nusigauti iki Alepo. Alepe išsinuomoja du neaprašomos išvaizdos automobilius. Apskrities kelių purvynais jie kažkaip stebuklingai nuvažiuoja iki Antiochijos. O čia, prie Oronto tilto, jų jau laukė namų valdytojas Kristaforas su medžiokliniu vežimaičiu ir dviem vežimais daiktams susikrauti. Vežimus traukė jaučiai. Iki Johunoluko mažiau nei dvi valandos kelio. Šios valandos prabėga gana linksmai.
– Viskas buvo ne taip ir baisu, – sako Žiuljetė.
– Kaip aš čia patekau?
Vien išorinėmis priežastimis visko paaiškinti negalima. Jo sielos neapleidžia šventiška nuostaba. Kartu virpteli ir lengvas nerimas. Sugrįžta labai seni dalykai, pamiršti per dvidešimt trejus gyvenimo Paryžiuje metus. Tik dabar Gabrielis nukreipia sustingusį žvilgsnį į nuosavus namus. Žiuljetė ir Stefanas, aišku, dar miega. Johunoluko bažnyčios varpai irgi dar nepaskelbė sekmadienio ryto. Jo žvilgsnis nuslysta toliau į šiaurę, į slėnį, kuriame prisiglaudę armėnų kaimai. Šilkverpių kaimas Aziras iš čia gerai matyti, bet Kebusijės, paskutinės gyvenvietės, žvilgsnis jau nebepasiekia. Aziras miega tamsiai žaliame šilkmedžių patale. Ant nedidelės kalvos, prisišliejusios prie Musa Dago, stūkso vienuolyno griuvėsiai. Vienuolyną įsteigė šventasis apaštalas Tomas. Griuvėsių akmenyse išlikę svarbių įrašų. Kai kurie iš jų mena Seleukidų laikus ir galėtų būti tikras lobis archeologams. Kadaise Antiochija, anų laikų pasaulio valdovė, plytėjo iki pat jūros. Senovės liekanos čia guli po atviru dangumi arba pasirodo lobių ieškotojui, vos įsmeigus kastuvą į žemę. Per praėjusias savaites Gabrielis jau nemažai tokių radinių susikrovė savo namuose. Dabar senienų medžioklė – jo svarbiausias užsiėmimas. Tačiau kažkoks drovumas neleidžia jam kopti į kalvą, kur stovi šventojo Tomo vienuolyno likučiai. (Juos saugo didžiulės, vario spalvos karūnuotos gyvatės. Tiems vyrams, kurie šventuosius akmenis bandė vilkti namo statyboms, našta priaugdavo prie nugaros ir šventvagiai turėdavo ją nešioti iki grabo lentos.) Kas jam pasakojo šią istoriją? Kadaise motinos kambaryje, kuriame dabar gyvena Žiuljetė, sėdėdavo senos moterys keistai išdažytais veidais. Ar tai irgi tik jo fantazijos? Ar tai įmanoma? Ar Johunoluko motina ir motina Paryžiuje – ta pati moteris?
Gabrielis jau seniai įžengė į lapuočių mišką. Kalno šlaite įsirėžęs status plyšys, einąs iki pat viršūnės. Jį vadina Ąžuolų tarpekliu. Kopdamas piemenų taku, vos pastebimu tarp tankiai suaugusių krūmokšnių, jis staiga aiškiai suvokia: pereinamasis laikotarpis baigėsi. Turi ateiti apsisprendimas.
Pereinamasis laikotarpis? Gabrielis Bagratianas – Osmanų imperijos karininkas, artilerijos pulko rezervistas. Turkų armijos kovoja žūtbūtines kovas keturiais frontais. Kaukaze su Rusija, Mesopotamijos dykumoje su Anglija ir Indija, Galipolio pusiasalyje išsilaipino australų daliniai ir su sąjungininkų laivynais veržiasi pro Bosforo vartus. Ketvirtoji armija Sirijoje ir Palestinoje rengia naują proveržį į Sueco kanalą. Reikalingos nežmoniškos pastangos išlaikyti visus šiuos frontus. Enveras Paša, visų dievinamas karvedys, beprotiškai drąsiame žygyje į Kaukazą žiemą pražudė du armijos korpusus. Visur trūksta karininkų. Nepakanka ginkluotės. Bagratianas supranta, jog viltingos 1908 ir 1912 metų dienos seniai nuėjo į praeitį. Itihadas, jaunaturkių „Vienybės ir pažangos komitetas“, tik pasinaudojo armėnų tauta savo tikslams pasiekti ir netrukus sulaužė visas priesaikas. Gabrieliui nėra jokio reikalo pulti įrodinėti savo narsą ir ištikimybę. Juk dabar jo padėtis smarkiai pasikeitė. Jo žmona – prancūzė. Jam gali tekti fronte kariauti su tauta, kurią jis myli, kuriai tiek daug skolingas, su kuria jį riša santuokos ryšiai. Tačiau Alepe jis prisistatė vietiniam savo pulko rezervistų padaliniui. Tai jo pareiga. Kitaip galėtų būti palaikytas dezertyru. Keista, tačiau atrodo, jog kadrų skyriaus pulkininkui karininkų nelabai reikia. Jis atidžiai peržiūri Bagratiano dokumentus ir išsiunčia jį namo. Gabrielis turi nurodyti gyvenamąją vietą, būti ten ir laukti, kol jį pašauks. Visa tai įvyko lapkričio mėnesį. Baigiasi kovas, o šaukimo iš Antiochijos vis dar nėra. Ar tai kažkokie neaiškūs kėslai, ar nesuprantama karinėje kanceliarijoje viešpataujanti netvarka? Bet šią akimirką Gabrielis įsitikinęs, kad dar šiandien viskas bus išspręsta. Sekmadieniais iš Antiochijos atgabenamas paštas, ne tik laiškai ir laikraščiai, bet ir kaimakamo[5 - Kaimakamas – apskrities viršininkas (turk.).] siunčiami vyriausybės įsakymai bendruomenėms bei pavaldiniams.
Gabrielis Bagratianas galvoja tik apie savo šeimą. Viskas taip keblu. Kaip gyvens Žiuljetė ir Stefanas, jei jis išeis į frontą? Jiems, ko gero, tiktų gyventi čia, Johunoluke. Žiuljetę tiesiog sužavėjo namai, parkas, sodas ir rožynas. Jai, regis, patinka būti dvaro šeimininke. Patikimų, pagarbos vertų žmonių netrūksta ir čia. Gabrielis nuo vaikystės pažįsta senąjį gydytoją Altuni ir keistuolį, labai mokytą vaistininką Grikorą. Prie šių garbingų žmonių, be abejo, reikia priskirti ir vardapetą[6 - Vardapetas – aukštesnio rango, išsilavinęs Armėnų apaštališkosios bažnyčios kunigas (arm.).] Ter Haikazuną, Johunoluko bažnyčios galvą bei Svedijos Armėnų apaštališkosios bažnyčios vadovą, Bitiaso protestantų pastorių Harutiuną Nochudianą, mokytojus ir dar keletą įžymybių. Iš moterų, žinoma, negalima per daug reikalauti. Po pirmojo vakaro, kai Bagratianų viloje lankėsi ši išrinktųjų draugija, Gabrielis pasakė Žiuljetei, kad kokiame nors Provanso miestelyje vargu ar rasi šviesesnių žmonių nei šiame Sirijos pajūryje. Žiuljetė sutiko su jo žodžiais, nepradėjo kaip paprastai šaipytis iš visko, kas armėniška ar rytietiška, nors šiaip jau ne kartą erzindavo vyrą savo pastabomis. Tokie vakarai pasidarė jų namuose įprastu dalyku. Ir šį kovo sekmadienį numatytas toks priėmimas. Gabrielis laimingas, kad Žiuljetė į viską žiūri taip palankiai. Bet kas iš to, jei sūnus ir žmona liks čia vieni. Jie vis tiek bus atskirti nuo viso pasaulio.
Ąžuolų tarpeklis seniai liko Gabrieliui už nugaros, bet jis taip ir nenusprendė, ką daryti su šeima. Takas eina į šiaurę ir dingsta tarp meškauogių krūmelių bei rododendrų ant kalno viršūnės. Ši Musa Dago dalis vietos gyventojų vadinama Damladžku. Gabrielis dar prisimena visus vietovardžius. Damladžkas nėra labai aukštas. Du pietiniai gūbriai nesiekia daugiau nei aštuonis šimtus metrų. Tai dvi paskutinės šios kalnų atšakõs viršūnės, kurios staiga netvarkingais skaldos plotais griūte griūva į Oronto lygumą. Čia, šiaurėje, kur mūsų iškylautojas ieško takelio, Damladžkas kiek žemesnis. Jis virsta perėja, panašia į balną. Tai siauriausia pajūrio kalnyno vieta, tarytum Musa Dago juosmuo. Plokštikalnė susiaurėja iki kelių šimtų metrų, tuo tarpu stačiojo šlaito uolynas kyla į viršų. Gabrieliui atrodo, kad čia jis pažįsta kiekvieną akmenį, kiekvieną krūmą. Iš visų vaikystės vaizdų ši vieta giliausiai įsispaudė į atmintį. Tie patys pinijų skėčiai, susibūrę į nedideles giraites, tie patys žeme šliaužiantys spygliuočiai, pasišiaušę ant akmenuotos žemės. Laukinės vynuogės ir kitokie vijokliniai augalai raitosi apie baltas uolų kolonas, kurios kaip milžiniški gamtos išminčių pasitarimo dalyviai nutraukia savo kalbą, vos pasigirdus nekviesto svečio žingsniams. Tyloje staiga sučiauška kelionėn pasirengęs kregždžių pulkas. Paukšteliai žvitriai šaudo žalsvame ore tarytum žuvys ežere, tarytum vikrūs upėtakiai. Sparnelių judesiai greiti kaip blakstienų virpėjimas.
Gabrielis atsigula ant žolės, suneria rankas po galva. Jis jau du kartus kopė į Musa Dagą ieškodamas pinijų ir baltųjų uolų kolonų. Bet abu kartus pasuko ne ta kryptimi. Jau buvo pradėjęs galvoti, kad tos vietos apskritai nėra. Dabar pavargęs užmerkia akis. Kai žmogus grįžta į senų prisiminimų ir apmąstymų vietas, jį apninka dvasios, kurias sūnus paklydėlis kadaise pats sukūrė, o paskui paliko. Bagratianą irgi apninka jo vaikystės dvasios, dvidešimt trejus metus ištikimai laukusios jo šioje žavioje dykynėje. Tai labai karingos dvasios. Žiaurios kiekvieno armėnų berniuko fantazijos. (Juk kitaip ir būti negali!) Kruvinasis sultonas Abdiulchamidas išleido įsakymą persekioti krikščionis. Pranašo šunys – turkai, kurdai, čerkesai – susiburia po žalia vėliava, degina, plėšia, žudo armėnų žmones. Bet priešai neįtaria, kad gyvena toks Gabrielis Bagratianas. Jis suvienija savo tautą, išveda ją į kalnus. Jis neapsakomai drąsus, nugali daug stipresnį priešą, parbloškia jį ant žemės.
Gabrielis negena šalin vaikiškų svajonių. Jis, paryžietis, Žiuljetės vyras, mokslininkas, karininkas, pažįstąs dabartinio karo tikrovę ir pasirengęs vykdyti savo – Turkijos kariškio – pareigą, jis kartu ir berniukas, pilnas šimtmečiais susikaupusios kruvinos neapykantos, pasirengęs pulti pikčiausią savosios tautos priešą. Kiekvieno armėnų berniuko fantazijos. Jos trunka tik akimirką. Gabrielis stebisi, ironiškai šypso, galų gale užsnūsta.
Pašoka gerokai išsigandęs. Miegantį jį kažkas akylai stebėjo. Ko gero, gana ilgai. Jo sūnaus Stefano akys, pilnos tylios šviesos. Gabrielį apima nemalonus, nors ir ne visai suprantamas jausmas. Sūnui nederėtų stebėti miegantį tėvą. Tai kažkokio paslaptingo moralinio dėsnio pažeidimas. Gana griežtu balsu jis klausia:
– Ką čia veiki? Kur ponas Avakianas?
Atrodo, ir Stefanui darosi nejauku, kad užtiko tėvą miegantį. Jis nežino, kur dėti rankas. Jo sodrios lūpos pusiau praviros. Jis su mokykline uniforma, puskojinėmis ir plačiai atversta apykakle. Kalbėdamas pešioja savo švarkelio skvernus.
– Mama leido man pasivaikščioti vienam. Ponui Avakianui šiandien laisva diena. Juk sekmadieniais mes nesimokome.
– Čia tau ne Prancūzija, Stefanai, čia Sirija, – pabrėždamas kalba tėvas. – Daugiau nelaipiok po kalnus be priežiūros.
Stefanas įsitempęs žiūri į tėvą, lyg laukdamas po pabarimo svarbesnių nurodymų. Tačiau Gabrielis daugiau nieko nesako. Jį apima keistas sąmyšis, atrodo, tarytum jis pirmą kartą susitiko su sūnumi akis į akį. Kai šeima apsigyveno Johunoluke, jis mažai rūpinasi sūnaus reikalais, mato jį dažniausiai tik prie stalo. Paryžiuje ar per atostogas Šveicarijoje juodu su Stefanu dažnai eidavo pasivaikščioti vieni. Bet ar Paryžiuje, Montre, Šamoni gali pasijusti vienas? Skaidrus Musa Dago oras tarytum išlaisvina, sukuria artumo jausmą, juodviem iki šiol nepažįstamą. Gabrielis eina pirmas tarytum vadovas, pažįstąs įsidėmėtinas vietas. Stefanas žengia iš paskos tylėdamas, lyg kažko laukdamas.
Tėvas ir sūnus Rytuose! Vargu, ar tai galima palyginti su paviršutiniškais tėvų ir vaikų santykiais Europoje. Kas mato savo tėvą, mato Dievą. Nes tėvas yra paskutinis nenutrūkstamos protėvių grandinės narys, jungiantis žmogų su Adomu ir pasaulio sukūrimu. Bet Dievą mato ir tas, kas mato savo sūnų. Nes sūnus yra dar vienas narys, jungiąs žmogų su Paskutiniuoju teismu, su visų dalykų pabaiga, su išganymu. Argi šiame šventame ryšyje neturi viešpatauti drovumas ir trumpa kalba?
Tėvas, kaip ir dera, ryžtasi rimtam pokalbiui.
– Kokių dalykų dabar mokaisi su Avakianu?
– Neseniai pradėjome skaityti graikiškus tekstus, tėte. Be to, mokomės fizikos, istorijos, geografijos.
Bagratianas pakelia galvą. Jo sūnus prabilo armėnų kalba. Ar jis irgi paklausė armėniškai? Paprastai juodu kalbasi prancūziškai. Sūnaus ištarti armėniški žodžiai keistai sujaudina tėvą. Jis tik dabar suvokia, kad Stefaną laikė veikiau prancūzų, o ne armėnų berniuku.
– Geografijos, – pakartoja Gabrielis. – O apie kokias pasaulio šalis dabar mokotės?
– Apie Mažąją Aziją ir Siriją, – stropiai atsakinėja Stefanas. Gabrielis pritardamas linksi galva, lyg ir nesitikėdamas geresnio atsakymo. Paskui, kiek nutoldamas nuo temos, bando pasukti pokalbį praktiška linkme:
– Ar galėtum nubraižyti Musa Dago žemėlapį?
Stefanui labai patinka, kad tėvas tiek daug iš jo tikisi.
– Žinoma, tėte! Tavo kambaryje kabo dėdės Avetiso žemėlapis. Antiochija ir visas pajūris. Reikia tik padidinti mastelį ir pažymėti tai, kas žemėlapyje nenurodyta.
Iš tikrųjų taip. Gabrielis šią akimirką džiaugiasi sūnaus sumanumu. Netrukus mintys nuklysta, jis pagalvoja apie šaukimą į armiją, kuris galbūt jau keliauja paštu, o gal mėtosi ant kokios nors turkų kanceliarijos stalo Alepe ar Stambule. Juodu tylėdami žingsniuoja toliau. Stefanas susikaupęs laukia, kada tėvas vėl jį pakalbins. Tai tėtės gimtinė. Jis trokšta išgirsti apie visus paslaptingus dalykus, apie kuriuos tėvas jam taip retai užsimena. Bet tėvas, regis, ne šiaip sau išėjo pasivaikščioti, jis turi kažkokį tikslą. Ir štai prieš juos atsiveria savotiška terasa, kurią jis ir norėjo prieiti. Smarkiai išsikišusi iš kalno, ši terasa tarytum kabo virš tuštumos. Ją iš apačios tarytum dubenį laiko galinga uolų ranka išskėstais pirštais. Tai akmenuota plokštuma, plati, čia galėtum pastatyti porą namų. Nuo jūros ateinančios audros čia gali laisvai siausti, todėl išliko tik keletas krūmų ir agava kietais kaip oda lapais. Kabanti plokštuma išsikišusi taip toli, kad jei savižudis šoktų žemyn, kristų į jūrą keturis šimtus metrų neatsitrenkdamas į uolas. Stefanas bėga prie terasos krašto, taip turbūt padarytų kiekvienas berniukas. Bet tėvas tvirtai jį sučiumpa ir dar ilgai mėšlungiškai spaudžia sūnaus ranką. Laisva dešiniąja rodo jam, kas matyti tolumoje.
– Ten, šiaurėje, galėtume pamatyti Aleksandretės įlanką, jei ne Ras el Chanziras, arba Kiaulės nosis. O pietuose į jūrą įteka Orontas. Bet kalnas viską užstoja…
Stefanas atidžiai žiūri ten, kur rodo tėvo pirštas, į išlenktą banguojančios jūros pakrantę. Bet paskui paklausia apie visai ką kita:
– Tėte, ar tu tikrai turėsi eiti į karą?
Gabrielis nejaučia, kad vis dar baimingai spaudžia sūnaus ranką.
– Taip, įsakymas gali ateiti bet kurią dieną.
– Ar tai būtina?
– Kitaip negalima, Stefanai. Visi turkų atsargos karininkai turi vykti į savo pulką.
– Bet juk mes ne turkai. O kodėl jie tavęs nepašaukė iš karto?
– Sako, kad artilerija kol kas neturi pakankamai pabūklų. Kai tik bus sudarytos naujos baterijos, pašauks visus atsargos karininkus.
– O kur jie tave išsiųs?
– Aš paskirtas į Ketvirtąją armiją, dislokuotą Sirijoje ir Palestinoje.
Gabrieliui Bagratianui patinka mintis, kad jį gali komandiruoti į Alepą, Damaską ar Jeruzalę. Gal atsirastų galimybė pasiimti ir Žiuljetę su Stefanu. Stefanas, regis, atspėja tėvo mintis.
– O kaipgi mes, tėte?
– Ir aš galvoju…
Berniukas susijaudinęs nutraukia tėvo žodžius:
– Palik mus čia, tėte, labai prašau, palik mus čia! Juk mamai labai patinka mūsų namuose.
Tai sakydamas Stefanas nori nuraminti tėvą dėl motinos jausmų, juk ji čia svetima. Jis labai jautriai suvokia, kad tėtės ir mamos pasauliai skirtingi.
Bagratianas svarsto:
– Būtų geriausia pabandyti per Stambulą nugabenti jus į Šveicariją. Deja, Stambulas jau irgi tapo karo veiksmų zona.
Stefanas prispaudžia prie krūtinės sugniaužtus kumščius:
– Ne, nereikia į Šveicariją! Palik mus čia, tėte!
Gabrielis su nuostaba žvelgia į maldaujančias berniuko akis. Kaip keista! Šis vaikas, niekada nepažinojęs savo protėvių žemės, vis dėlto taip smarkiai su ja suaugęs. Šis Paryžiuje gimęs berniukas, neturėdamas savos emocinės patirties, krauju paveldėjo tai, kas gyva Gabrielio širdyje, prisirišimą prie Bagratianų giminės kalno. Jis uždeda ranką berniukui ant peties ir pasako tik vieną žodį:
– Pažiūrėsim.
Kai juodu vėl pakyla į Damladžko plokštikalnę, iki jų ataidi rytiniai Johunoluko varpai. Kelias į slėnį užtrunka apie valandą. Jiems tenka labai skubėti, kad spėtų išklausyti bent antrąją mišių dalį.
Šilkverpių kaime Azire Bagratianai sutinka tik vieną kitą žmogų, Jie pagarbiai sveikinasi:
– Bari luis! Geros šviesos!
Aziro gyventojai paprastai lanko Johunoluko bažnyčią. Iki jos tik penkiolika minučių kelio. Priešais kai kuriuos namus sustatyti stalai, ant kurių suklotos didelės lentos. Ant jų sudėlioti šilkverpių kokonai, balzgana masė, kurią reikia šildyti saulėje. Stefanas sužino, kad senelio Avetiso tėvas buvo šilkverpio sūnus ir jaunystėje, būdamas vos penkiolikos metų, keliaudavo į Bagdadą pirkti duonos. Pusiaukelėje į Johunoluką juodu sutinka senąjį žandarą Ali Nazifą. Orusis žandaras yra vienas iš dešimties turkų, jau daug metų gyvenančių tarp šių kaimų armėnų. Visi sugyvena taikiai, bičiuliškai. Be Ali Nazifo, yra dar penki žemesnio rango žandarai – būrys, kuriam jis vadovauja. Tačiau jie gana dažnai keičiami naujais, tuo tarpu Ali Nazifas visada paliekamas čia, jis nepajudinamas kaip Musa Dagas. Dar vienas sultono atstovas – kuprotas laiškanešys su šeima. Trečiadieniais ir sekmadieniais jis iš Antiochijos atgabena paštą. Ali Nazifas šiandien atrodo gerokai sutrikęs ir susirūpinęs. Šis gauruotas osmanų valdžios atstovas, regis, kažkur labai skuba valdiškais reikalais. Jo rauplėtas veidas po aptriušusia kailine kepure blizga nuo prakaito. Grėsmingas kavalerijos kardas daužosi į kreivas, liesas blauzdas. Sutikęs efendi [7 - Efendi – ponas (pers.), mandagus turkų kreipimasis į vyrą.] Bagratianą jis visada sustoja ir pagarbiai pasitempia, tačiau šiandien tik kilsteli ranką prie kepurės, veide matyti didelis sąmyšis. Keistas jo elgesys taip aiškiai krinta į akis, kad Gabrielis valandėlę žvelgia jam iš paskos.
Per aikštę priešais Johunoluko bažnyčią skuba keletas iš toliau atėjusių žmonių, jie jau vėluoja į pamaldas. Moterys su margai siuvinėtomis skarelėmis, pūstais sijonais, vyrai su išsipūtusiais šalvarais[8 - Šalvarai – plačios kelnės, surišamos žemiau kelių (pers.).] ir ilgais susegiotais kaftanais. Visų veidai rimti, susikaupę. Saulė šiandien kaitina kaip vasarą, kalkėmis dažyti namai ryškiai nušviesti. Dauguma vienaaukščiai, neseniai nubaltinti: kunigo Ter Haikazuno namas, gydytojo, vaistininko, dideli bendruomenės namai, priklausantys turtingajam Johunoluko seniūnui Tovmasui Kebusianui. Arkangelų bažnyčia pastatyta ant plataus pamato. Atviri laiptai kyla prie pagrindinių durų. Bažnyčios steigėjas Avetisas Bagratianas pastatė ją pagal garsiosios tautinės šventovės, esančios Kaukaze, pavyzdį. Pro atviras duris girdėti choro giedojimas. Virš minios galvų iš prieblandos spindi žvakėmis apšviestas altorius. Ant raudono Ter Haikazuno arnoto švyti aukso spalvos kryžius.
Gabrielis ir Stefanas įeina pro pagrindines duris. Samvelas Avakianas, namų mokytojas, juos sulaiko. Jis nekantriai jų laukė.
– Eikite pirmyn, Stefanai, – sako jis savo mokiniui. – Jūsų motina jau laukia.
Kai Stefanas pasineria į giedančią minią, mokytojas kreipiasi į Gabrielį:
– Turiu pranešti, kad atimti jūsų pasai. Užsienio ir vietinis. Iš Antiochijos atvyko trys valdininkai.
Gabrielis atidžiai stebi studento veidą. Samvelas jau kelerius metus yra tarytum jų šeimos narys. Armėnų inteligento veidas. Aukšta, kiek atlošta kakta. Už akinių stiklų – budrios liūdnos akys. Amžino nuolankumo išraiška, bet kartu ir aiškiai matomas ryžtas gintis, kiekvieną sekundę atremti priešininko smūgį. Valandėlę pažiūrėjęs į šį veidą Gabrielis klausia:
– O ką jūs darėte?
– Ponia viską atidavė valdininkams.
– Ir vidaus pasą?
– Taip, užsienio pasą ir teskere.
Bagratianas nulipa nuo bažnyčios laiptų, užsidega cigaretę ir susimąstęs keletą kartų patraukia. Vidaus pasas leidžia jo savininkui laisvai keliauti po Osmanų valstybės provincijas. Be šio popieriaus sultono pavaldinys teoriškai neturi teisės iš vieno kaimo nueiti į kitą. Gabrielis numeta cigaretę ir ištiesia pečius.
– Tai tik reiškia, kad šiandien ar rytoj būsiu pašauktas į Alepą, į savo dalinį.
Avakianas, nuleidęs akis, žiūri į įsirėžusią ratų provėžą, kurią dar pagilino neseniai nulijęs lietus.
– Nemanau, kad tai reiškia, jog jūs būsite pašauktas į Alepą, efendi.
– O ką gi tai daugiau gali reikšti?
Avakiano balsas pasidaro labai tylus:
– Iš manęs taip pat atėmė pasą.
Bagratianas susijuokia, bet greitai nutyla.
– Vadinasi, mielasis Avakianai, jus pakvies į Antiochiją medicininio patikrinimo. Atrodo, šį kartą jie tikrai nejuokauja. Bet būkite ramus. Mes dar kartą sumokėsime mokestį už atleidimą nuo karo tarnybos. Noriu, kad jūs liktumėte su Stefanu.
Avakianas nepakelia žvilgsnio nuo provėžos.
– Aš esu jaunas, bet daktaras Altuni, vaistininkas Grikoras, pastorius Nochudianas juk tikrai nėra karo prievolininkai. Pasus atėmė ir iš jų.
– Ar jūs tuo tikras? – užsipuola jį Gabrielis. – Kas atėmė pasus? Kokie valdininkai? Dėl kokios priežasties? Ir apskritai, kur yra tie ponai? Norėčiau jiems kai ką paaiškinti.
Jis išgirsta atsakymą, kad valdininkai, lydimi raitų žandarų būrio, prieš pusantros valandos išvykę Svedijos kryptimi. Jų uždavinys – atimti pasus iš aukštesnio sluoksnio žmonių, kadangi paprasti valstiečiai ar amatininkai pasų iš viso neturi. Geriausiu atveju jiems išduodamas leidimas prekiauti Antiochijos turguje.
Gabrielis, pamiršęs mokytoją, dideliais žingsniais žingsniuoja pirmyn ir atgal. Tik po kiek laiko prabyla:
– Eikite į bažnyčią, Avakianai, aš irgi tuoj ateisiu.
Bet jis nė nemano dalyvauti mišių pabaigoje. Gausus choras kaip tik užgieda įspūdingą giesmę. Iš lėto, susimąstęs, pakreipęs galvą jis nužingsniuoja per aikštę, eina gatve ir pasuka keliu į vilą. Į namus neina, sustoja prie tvartų ir liepia pabalnoti vieną iš arklių, kuriais taip didžiavosi brolis Avetisas. Gaila, kad nėra Kristaforo, jis galėtų palydėti šeimininką. Dabar jį lydi vaikinas, prižiūrintis tvartus. Gabrielis gerai nežino, ką darys.
Jei paleisi arklį ristele, apie vidurdienį gali nujoti iki Antiochijos.

Antras skyrius
KONAKAS. HAMAMAS. SELAMLIKAS[9 - Apskrities viršininko kanceliarija. Pirtis. Vyriškoji namų pusė (turk.).]
Antiochijos konakas – kaimakamo, apskrities viršininko, kanceliarija – stovi kalno tvirtovės papėdėje. Tai nešvarus, bet erdvus pastatas, nes Antiochija yra viena iš didžiausių Sirijos provincijų.
Gabrielis Bagratianas paliko vaikiną su arkliais prie Oronto tilto ir jau ilgokai laukia didelėje konako patalpoje. Jis tikisi, kad jį priims pats kaimakamas, kuriam pasiuntė vizitinę kortelę. Turkų valdžios įstaiga. Gabrielis matė tokių ne vieną. Ant drėgnos sienos su besilupančiu tinku kabo aliejiniais dažais pieštas sultono portretas ir keletas įrėmintų Korano citatų. Vos ne visi langų stiklai perskilę, sutvirtinti šakaliais. Purvinos medinės grindys prispjaudytos, visur mėtosi nuorūkos. Prie rašomojo stalo sėdi kažkoks žemesnis tarnautojas, žvelgia į priekį nieko nematančiomis akimis ir čepsi. Stambių musių spiečiai netrikdomi zvimbia savo bjaurų koncertą. Pasieniais stovi ilgi suolai. Keletas žmonių laukia. Turkų ir arabų valstiečiai. Vienas iš jų, nepaisydamas nešvaros, atsitūpė ant grindų, išskleidęs savo ilgą apsiaustą, lyg norėdamas uždengti kuo daugiau purvo. Rūgštus neišdirbtos odos, prakaito, šaltų tabako dūmų, vangumo ir skurdo kvapas. Gabrielis žino, kad kiekvienos šalies valdžios įstaigos turi savo kvapą. Visoms joms būdinga baimės ir rezignacijos atmosfera: paprasti žmonės priima valdžios galybę kaip gamtos katastrofas.
Margai apsirengęs durų sargas, niekinamai dėbtelėjęs, nuveda jį į mažesnį ir kiek švaresnį kambarį su sveikais langų stiklais, apmušalais išklijuotomis sienomis ir dokumentais apkrautu rašomuoju stalu. Ant sienos kabo ne sultono portretas, o didelė balne sėdinčio Envero Pašos fotografija. Gabrielis sustoja priešais dar neseną strazdanotą vyrą rausvais plaukais, su mažais angliškais ūseliais po nosimi. Tai ne viršininkas, o tik pavaduotojas, tvarkąs Svedijos pajūrio srities reikalus. Labiausiai krito į akis nepaprastai ilgi, rūpestingai prižiūrimi nagai. Jis vilkėjo pilka eilute, per ankšta net jo mažai liesai figūrėlei, ryšėjo raudoną kaklaryšį, avėjo ryškiai geltonais suvarstomais batais. Bagratianas iš karto suprato: jis iš Salonikų. Tai rodė būtent jo išorė. Salonikuose gimė jaunaturkių nacionalinis judėjimas, įnirtingai laikęsis vakarietiškos orientacijos, besąlygiškai gerbęs visas Europos pažangos formas. Be jokios abejonės, pavaduotojas buvo vienas iš jų, gal net Itihado narys, to paslaptingojo Comité pour union et progrés[10 - Vienybės ir progreso komitetas (pranc.).], kuris šiandien turi neribotą valdžią kalifų imperijoje. Su lankytoju jis buvo nepaprastai mandagus, pats pristūmė kėdę prie rašomojo stalo. Paraudusios, be blakstienų akys, būdingos daugeliui raudonplaukių, žvelgė ne į Bagratianą, o kažkur į šalį. Bagratianas dar kartą, kiek pabrėždamas, pakartojo savo vardą. Pavaduotojas lengvai linktelėjo galvą.
– Didžiai gerbiama Bagratianų šeima mums žinoma.
Reikia pripažinti, kad nuo valdininko žodžių ir gestų Gabrielis pasijuto geriau. Jo balse atsirado daugiau pasitikėjimo.
– Iš kai kurių mano tėviškės piliečių šiandien atimti pasai, taip pat ir iš manęs. Ar tai jūsų įstaigos potvarkis? Ar jūs apie tai žinote?
Pavaduotojas kiek pagalvojo, pasirausė popieriuose ir pagaliau pratarė, kad turėdamas tiek daug pareigų negalįs iš karto prisiminti visų smulkmenų. Pagaliau tarytum prisiminė.
– Ak taip! Žinoma! Vidaus pasai. Tai ne vietinės valdžios potvarkis, tai jo ekscelencijos pono Vidaus reikalų ministro įsakymas.
Jis susirado mašinėle spausdintą lapą, pasidėjo jį priešais save, tarytum pasirengęs lankytojui pareikalavus perskaityti visą ministro Talaato Bėjaus įsakymo tekstą. Gabrielis pasiteiravo, ar įsakymas taikomas visiems. Atsakydamas valdininkas aiškiai išsisukinėjo. Platiesiems gyventojų sluoksniams tai esą nesvarbu, kadangi vidaus pasus turi tik turtingesni pirkliai, prekybininkai ir kiti panašūs asmenys. Bagratiano žvilgsnis nukrypo į ilgus valdininko nagus.
– Aš visą gyvenimą gyvenau užsienyje, Paryžiuje.
Valdininkas vėl linktelėjo galvą.
– Mes tai žinome, efendi.
– Todėl aš nepripratęs, kad būtų ribojamos mano laisvės…
Valdininkas atlaidžiai šyptelėjo.
– Jūs per daug rimtai žiūrite į šį dalyką, efendi. Juk vyksta karas. Beje, šiandien ir Prancūzijos, Vokietijos ar Anglijos piliečiams tenka taikstytis su daugeliu dalykų, prie kurių jie nėra pripratę. Visoje Europoje padėtis panaši į mūsiškę. Be to, prašom nepamiršti, kad gyvename Ketvirtosios armijos užnugaryje, taigi karo zonoje. Todėl reikalinga šiokia tokia žmonių judėjimo kontrolė.
Jis aiškino taip įtikinamai, kad Gabrieliui Bagratianui kiek palengvėjo. Šio ryto įvykiai, atviję jį į Antiochiją, tarytum prarado aštrumą. Valstybė turi gintis. Sklinda kalbos apie šnipus, išdavikus, dezertyrus. Iš tokio užkampio kaip Johunolukas negali aiškiai spręsti apie šitokias administracines priemones.
Tolesnė valdininko kalba turėjo dar labiau nuraminti armėno nepasitikėjimą ir nerimą. Ministras atėmė pasus, bet tai nereiškia, kad svarbiais atvejais negalima išduoti kitų dokumentų. Tam esančios kompetentingos įstaigos Alepe. Ponas tikriausiai žinąs, kad jo ekscelencija vali [11 - Vali – gubernatorius, vilajeto, t. y. provincijos, viršininkas (turk.).] Dželalas Bėjus yra geriausias ir teisingausias gubernatorius visoje šalyje. Prašymą esą galima su teigiama rekomendacija pasiųsti į Alepą. Staiga valdininkas prabilo apie kitą dalyką.
– Jei neklystu, efendi, esate karo prievolininkas.
Gabrielis trumpai viską paaiškino. Dar vakar jis tikriausiai būtų prašęs valdininką pasiteirauti, kodėl jo dar nepašaukė į karo tarnybą. Bet prieš kelias valandas viskas iš esmės pasikeitė. Jį staiga labai prislėgė mintis apie karą, Žiuljetę, Stefaną. Turkų karininko pareigos jausmas tarytum ištirpo. Dabar jis tiesiog džiaugtųsi, jei Alepo valdžia jį pamirštų. Jis nesistengs atkreipti dėmesio į save. Tačiau buvo nustebęs, kad Antiochijos valdžios įstaigos gerai žino apie jį kone viską. Užraudusios valdininko akys žvelgė palankiai.
– Jūs esate kariškis, galima sakyti, atostogaujate, tad kam gi jums pasas?
– Bet mano žmona ir sūnus…
Tariant šiuos valdininkui nelabai suprantamus žodžius Gabrielį staiga apėmė kraupi nuojauta: įkliuvome į spąstus.
Tą pat akimirką atsidarė dvivėrės durys į gretimą kambarį. Įėjo du ponai. Vienas vyresnysis karininkas, kitas tikriausiai kaimakamas – apskrities viršininkas, aukštas apkūnus žmogus pilku, kiek suglamžytu švarku. Po akimis kabo sunkūs rudai juodi maišeliai, veidas pilkšvas ir sudribęs, kaimakamas turbūt serga kepenų liga. Bagratianas ir valdininkas atsistojo. Kaimakamas nekreipė į armėną nė mažiausio dėmesio. Tyliu balsu davė savo pavaldiniui kažkokį nurodymą, vangiai kilstelėjo ranką prie kepurės ir kartu su majoru išėjo iš kanceliarijos. Jo darbo diena, regis, baigėsi. Gabrielis pažvelgė į duris.
– Ar karininkas nelygu karininkui?
Valdininkas ėmėsi tvarkyti popierius ant savo stalo.
– Nesuprantu, ką turite galvoje, efendi.
– Turiu galvoje, kad vienaip elgiamasi su turkais, kitaip su armėnais.
Atrodo, ši pastaba smarkiai išgąsdino valdininką.
– Prieš įstatymą visi Osmanų imperijos piliečiai yra lygūs.
Tai, kalbėjo jis toliau, esąs svarbiausias 1908 metų revoliucijos laimėjimas. Žinoma, išliko kai kurių praeities įpročių, pavyzdžiui, Osmanų valstybės tikrųjų gyventojų protegavimas skiriant į administracinę ar karinę tarnybą, bet tai tokie reiškiniai, kurių vien įstatymais neįveiksi. Tautos nesikeičia taip greitai kaip konstitucijos, reformos popieriuje vyksta greičiau negu tikrovėje. Savo valstybiškai politiškus išvedžiojimus jis baigė žodžiais:
– Karas visais požiūriais pakeis padėtį.
Gabrielis šiuos žodžius priėmė kaip gerą ženklą. Bet valdininkas staiga atlošė savo strazdanotą veidą, kuriame, regis, be jokios priežasties pasirodė arši neapykanta.
– Reikia tikėtis, kad neįvyks nieko tokio, kas priverstų vyriausybę parodyti kai kuriems gyventojų sluoksniams, kokia nenumaldomai griežta ji gali būti.
Įsukdamas į Antiochijos turgaus gatvę Gabrielis Bagratianas buvo tvirtai nusprendęs du dalykus: pirmiausia, jei jį šauks į armiją, nieko nepagailėti ir atsipirkti nuo karinės tarnybos. Antra – laukti karo pabaigos Johunoluke, ramiuose savo protėvių namuose niekieno netrukdomam ir nepastebimam. Kadangi jau 1915 metų pavasaris, tikriausiai liko vos keli mėnesiai, kol bus paskelbtos visuotinės paliaubos. Jo nuomone, rugsėjį ar spalį. Nė viena partija nesiryš leistis į dar vieną žiemos ofenzyvą. Iki tol reikia kaip įmanoma įsikurti čia, o paskui kuo greičiau grįžti į Paryžių.
Turgus įtraukė jį į savo srautą. Plati srovė, neskubanti, nedidėjanti ir nemažėjanti, ne tokia kaip judriuose Europos miestuose, banguojanti nesustojančiu ritmu. Taip laikas plaukia į amžinybę. Galėjai pamanyti, kad atsidūrei ne gūdžiame Antakijos provincijos miestelyje, o Alepe ar Damaske. Tokie begaliniai atrodė dviejų turgaus priešingybių srautai. Turkų pirkliai ir valdininkai apsirengę europietiškais drabužiais, su lazdelėmis ir krakmolytomis apykaklėmis, ant galvų turkiškos kepuraitės. Armėnai, graikai, sirai taip pat dėvi europietiškai, tačiau visų skirtingos kepurės. Tarp jų dažnai gali pamatyti kurdų ir čerkesų su savo tautiniais apdarais. Dauguma iš jų atvirai nešiojasi ginklą. Vyriausybė, įtariai žiūrinti į kišeninį peiliuką krikščionių rankose, nedraudžia neramiems kalnų gyventojams turėti modernius šautuvus, netgi dalija juos. Matosi daug valstiečių arabų, gyvenančių apylinkių kaimuose. Vienas kitas beduinas iš pietų su ilgais ir plačiais apsiaustais – dykumos spalvos. Ant galvų puošnūs tarbušai[12 - Tarbušas – beduinų kepurė (turk.).], nuo kurių iki pečių krinta purūs šilkiniai kutai. Moterys su čaršafais[13 - Čaršafas – moterų galvos gobtuvas (turk.).], kukliais musulmonių apdarais. Bet pasitaiko ir neapsigobusių, emancipuotų, kurių sijonai atidengia kulkšnis ir šilkines kojines. Retkarčiais tarp žmonių pratipena sunkiai apkrautas asiliukas nuleista galva, varganas proletaras gyvulių pasaulyje. Gabrieliui rodėsi, kad kiekvieną kartą jam prieš akis išnyra tas pats asiliukas, kaskart tas pats apdriskęs vyras tempia jį už pavadžio. Bet viskas, visas šis pasaulis – vyrai, moterys, turkai, arabai, armėnai, kurdai, kareiviai rudomis lauko uniformomis, asilai, ožkos – savo panašia eisena buvo susilieję į žodžiais nenusakomą visumą: ilgas, lėtai linguojantis žingsnis nesulaikomai traukia į kažkokį tikslą, nežinia į kokį.
Gabrielis uodė savo vaikystės kvapus. Verdančio sezamo aliejaus kvapas veržiasi į gatvę iš pašalėse sustatytų katilų. Česnaku pagardintų ėrienos kukulių, čirškančių keptuvėse ant atviros ugnies. Pūvančių daržovių kvapas. Ir visų aštriausias kvapas žmonių, naktį miegančių su tais pat drabužiais, kuriuos vilki dieną.
Jis atpažino ir aistringą gatvės prekeivių giedojimą: „Ja rezzah, ja kerim, jafettah, ja alim“, – ilgesingai šaukė berniukas, siūlantis krepšyje sukrautus baltus žiedo formos duonos kepalus. „O Maitintojau, geriausiasis, visa atidarantis, visažini!“ Senoviniais šūksniais buvo giriamos šviežios datulės: „O tu, tamsiaode, tamsiaode dykumos mergaite!“ Salotų pardavėjas kimiu balsu irgi kartojo seną giesmelę: „Ed daim Allah, Allah ed daim!“ Mintis, kad amžinas tik Alachas, turėtų paguosti pirkėją, apžiūrinėjantį jo gendančią prekę. Gabrielis nusipirko beraziką, bandelę, apteptą vynuogių sirupu. Šis „kregždžių maistas“ jam irgi priminė vaikystę. Bet atkandęs pirmąjį kąsnį pajuto pasibjaurėjimą ir padovanojo bandelę berniukui, nenuleidžiančiam akių nuo jo burnos. Kelias sekundes jis užmerkė akis, taip smarkiai jį pradėjo pykinti. Kas gi atsitiko, kas taip iš pagrindų pakeitė pasaulį? Šiame krašte jis gimė, čia turėtų jaustis namuose. Bet ar tai įmanoma? Nesulaikomas, vienodas turgaus minios srautas vertė abejoti, ar tikrai čia jo tėvynė. Jis kažką jautė, nors veidai visai į jį nežiūrėjo. O jaunasis valdininkas? Jis elgėsi labai korektiškai ir mandagiai. „Didžiai gerbiama Bagratianų šeima.“ Gabrielis staiga suprato, kad mandagumas ir „didžiai gerbiama šeima“ buvo tikras pasityčiojimas. Tai buvo neapykanta, į mandagius žodžius įvilktas pyktis. Ta pati neapykanta bangavo ir šiame turguje. Degė ant jo odos, gręžė nugarą. Ir iš tikrųjų, nugara perbėgo staigus šiurpulys, persekiojamo žmogaus baimė, nors nė vienas iš aplinkinių nekreipė į jį nė mažiausio dėmesio. Johunoluke, dideliuose namuose, savo namuose jis nieko tokio nepatirdavo. O kaipgi anksčiau, Paryžiuje? Nepaisydamas visos gerovės, jis jautė kažkokį šaltį. Buvo imigrantas, kurio šaknys kitoje šalyje. Ar jo šaknys čia? Tik dabar, šiame nešvariame savo tėvynės turguje, pajuto, kad šioje žemėje jis visur absoliučiai svetimas. Armėnas! Jo gyslomis teka labai senos giminės kraujas, jame gyvena labai sena tauta. Bet kodėl mintyse jis dažniau kalba prancūziškai negu armėniškai kaip štai dabar? (O juk šį rytą pajuto didelį džiaugsmą, kai sūnus atsakė jam armėniškai.) Kraujas ir tauta! Būkime sąžiningi! Ar tai irgi nėra tik tuščios sąvokos? Kiekvienos epochos žmonės ant karčios gyvenimo duonos užsiberia naujų prieskonių, naujų idėjų, ir duona tampa visai nevalgoma. Prieš jį atsivėrė dar viena turgaus gatvė. Ten prie savo parduotuvių ir kioskelių stovi daugiausia armėnai: keičia pinigus, prekiauja kilimais, papuošalais. Ar tai jo broliai? Tie klastingi veidai, apgaulingi žvilgsniai, tykantys pirkėjų? Ne, tokios brolybės jam nereikia, dėkui, čia jam viskas bjauru. Tačiau ar senasis Avetisas Bagratianas kadaise buvo geresnis už tokį štai turgaus prekiautoją, nors galbūt jis buvo platesnių pažiūrų, sumanesnis, energingesnis? O argi ne vien seneliui jis turi būti dėkingas, kad dabar jam nereikia būti tokiam, kaip štai šis, kaip tie kiti? Pasibjaurėjimo krečiamas jis ėjo toliau. Suvokė, jog jam darosi sunku todėl, kad į daugelį dalykų ėmė žiūrėti Žiuljetės akimis. Susitikęs su žmonėmis pasijunta svetimas ne tik išoriniam pasauliui, bet ir sau. Dėl Dievo, nejaugi neįmanoma būti tiesiog žmogumi, kaip kad šiandien rytą buvo ant Musa Dago, būti nepriklausomam nuo purvinos, priešiškos minios?
Niekas taip neišsekina kaip toks savo tikrosios esmės tikrinimas! Gabrielis Bagratianas pabėgo iš „Ilgojo turgaus“, Usun čarči, – taip jis vadinamas turkiškai. Nebegalėjo pakęsti priešiško jo ritmo. Stovėjo nedidelėje, naujų pastatų apsuptoje aikštėje. Į akis krito vienas gražus statinys, hamamas, turkiška garinė pirtis, kaip visada įrengta savotiškai prabangiai. Dar buvo per anksti aplankyti senąjį agą Rifaatą Bereketą. Nesinorėjo jam eiti ir į nešvarias užkandines, todėl įėjo į pirtį.
Dvidešimt minučių išbuvo didelėje bendroje salėje besigarindamas iš lėto kylančiame debesyje, kuris ne tik vaiduokliškai atitolindavo kitų kūnus, bet, regis, nešė kažkur tolyn ir jo kūną. Tai buvo tarytum nedidelė mirtis. Jis jautė mįslingą šios dienos reikšmę. Nuo jo nutolusio kūno lašėjo prakaitas, o kartu ir sunkiai įgytas tikėjimas, kurio iki šiol laikėsi.
Vėsesniame gretimame kambaryje atsigulė ant tuščio gulto ir, kaip paprastai, leidosi apdorojamas pirtininko. Jam atrodė, kad dabar jis, jei taip galima pasakyti, buvo nuogesnis negu prieš tai pirtyje. Pirtininkas puolė prie jo ir pagal visas meno taisykles – tai iš tiesų menas – ėmė minkyti jo kūną. Dažnais smūgiais grojo jo kūnu tarytum cimbolais. Pats kažką po nosimi niūniavo. Ant gretimų gultų panašiai buvo apdorojami keletas turkų bėjų. Jie palaimingai dejavo kęsdami įnirtingą pirtininkų stropumą. Tarp dejonių protarpiais kažką padrikai kalbėjo. Gabrielis iš pradžių nė nemanė klausytis. Bet pro jo kankintojo niūniavimą jam į ausis nenumaldomai prasiskverbdavo kiti balsai. Jie buvo tokie savotiški, taip ryškiai skyrėsi vienas nuo kito, kad Gabrieliui rodėsi, jog jis mato šiuos balsus.
Pirmasis – storulis bosas. Be abejo, labai pasitikintis savimi, jam be galo svarbu žinoti viską, netgi pirma, negu tai sužino atsakingi valdininkai.
– Anglai torpediniu laivu jį atsiuntė iš Kipro į pakrantę… Prie Ošlaki… Jis atsigabeno pinigų ir ginklų, septynias dienas kurstė kaimo gyventojus maištui… Policija, aišku, nieko nežinojo… Žinau ir jo vardą… Tas kiaulė vardu Keškerianas…
Kitas balsas aukštas, baikštus. Senesnis, taikingesnis žmogelis, nenorįs tikėti tokiomis baisybėmis. Jo balsas buvo tarytum žemesnio rango, į kitus žvelgė iš apačios. Dejuodamas iš malonumo jis įterpdavo kilnius Korano žodžius:
– La illah ila ‘llah… Dievas yra didis… Taip negalima… Bet gal tai netiesa… laillah ila ‘llah… Dabar visi tiek daug kalba… Ko gero, tai tik kalbos…
Storulis bosas su panieka:
– Turiu labai rimtų laiškų iš aukšto asmens, mano ištikimo draugo…
Trečias balsas, gergždžiantis. Provokatoriaus ir politikuotojo, kuris apsidžiaugtų, jei pasaulyje viskas apsiverstų aukštyn kojomis:
– To ilgiau negalima pakęsti… Vieną kartą reikia padaryti galą… Ką gi veikia vyriausybė?.. Kur Itihadas?.. Karinė prievolė – tikra nelaimė… Tuos niekšus dar ir apginkluoja… Dabar pamatysit, kas iš viso to išeis… Karas… Seniai visiems aiškinu, net kvapo pritrūksta…
Ketvirtas balsas, susirūpinęs:
– O kas buvo Zeitune?
Taikingas žmogelis:
– Zeitune? Ką?.. Visagali Dieve!.. Kas gi atsitiko Zeitune?
Provokatorius, reikšmingai:
– Zeitune?.. Pranešimas kabo apskrities skaityklos salėje… Kas nori, gali pasiskaityti…
Informuotasis bosas:
– Skaityklų visur pristeigė vokiečių konsulatai…
Nuo tolimiausio gulto jį pertraukia penktas balsas:
– Skaityklas įsteigėme patys.
Tamsi nesuprantamų užuominų migla: Keškerianas… Zeitunas… Padaryti galą. Nesuprasdamas detalių Gabrielis suvokia visumą. Kol pirtininkas kumščiais maigė jam pečius, turkų balsai garsiai aidėjo ausyse. Nepakeliama gėda! Dar ką tik jis su pasidygėjimu žvelgė į armėnų prekybininkus turguje, o dabar pajuto atsakomybę, suprato, kad jo likimas susipynė su šios tautos likimu.
Tuo metu ponas nuo tolimiausiojo gulto aikčiodamas pakilo. Jis užsiskleidė apsiaustą, atstojusį maudymosi chalatą, ir klypuodamas žengė keletą žingsnių per kambarį. Gabrielis pamatė, kad jis labai aukštas ir storas. Jo sklandi kalba ir tai, kad kiti klausėsi jo neprieštaraudami, rodė, jog tai galingas ir įtakingas žmogus.
– Vyriausybė smerkiama be reikalo. Politikoje niekas nedaroma paskubomis. Padėtis iš tikrųjų visai kitokia, negu kalba neišmanėliai. Sutartys, kapituliacijos, įsipareigojimų laikymasis, užsienis! Galiu gerbiamiems ponams pranešti, kadangi jais pasitikiu, kad Gynybos ministerija, jo ekscelencija Enveras Paša, išsiuntė karinėms įstaigoms įsakymą nuginkluoti melum ermeni millet – išdavikiškąją armėnų tautą, taigi pašauktuosius atitrauks iš fronto linijų ir panaudos paprastam darbui, tiesti kelius ar gabenti krovinius. Štai kokia tiesa! Bet apie tai kalbėti dar per anksti.
„Negaliu to klausytis, negaliu pakęsti“, – pagalvojo Gabrielis Bagratianas. Tuo tarpu kitas balsas jo viduje kalbėjo: „Juk esi persekiojamas.“ Tačiau vidinę kovą nulėmė tamsi jėga, pakėlusi jį nuo gulto. Jis atstūmė pirtininką ir nušoko ant akmeninių grindų plokščių. Apsigobė šlaunis balta paklode. Atrodė, kad pykčiu liepsnojantis veidas, maudynės sušiaušti plaukai, galingas torsas nebe jo, ne to pono su anglišku turisto kostiumu. Jis sustojo priešais galingąjį ir įtakingąjį. Iš rudai juodų paakių ir veido, liudijančio apie nesveikas kepenis, suprato, jog tai apskrities viršininkas. Bet tai jį tik dar labiau suerzino.
– Kaukaze jo ekscelenciją Enverą Pašą ir jo štabą išgelbėjo armėnų kuopa. Nedaug trūko, kad jis būtų pakliuvęs rusams į nelaisvę. Jūs tai žinote taip pat gerai kaip ir aš, efendi. Be to, žinote, kad paskui jo ekscelencija parašė raštą Siso katolikosui ir Konijos vyskupui, kuriame dėkodamas giria sadika ermeni millet – ištikimąją armėnų tautą. Šis raštas vyriausybės liepimu buvo viešai paskelbtas. Štai kokia tiesa! Kas nori užnuodyti šią tiesą, kas skleidžia gandus, tas silpnina karines pajėgas, ardo vienybę, tas yra imperijos priešas, valstybės išdavikas! Tai sakau jums aš, Gabrielis Bagratianas, turkų armijos karininkas…
Jis nutilo laukdamas atsakymo. Tačiau bėjai, apstulbę nuo tokio jausmų proveržio, nė neprasižiojo, o apskrities viršininkas susiautė apsiausto skvernus ant savo nuogo kūno. Tad Gabrielis nedelsdamas išėjo iš kambario jausdamasis nugalėtoju, nors ir drebėdamas iš susijaudinimo. Vilkdamasis drabužius suprato, kad taip atskleidęs savo vidų padarė vieną didžiausių savo gyvenimo kvailysčių. Dabar kelias į Antiochiją jam užkirstas. O tai vienintelis kelias iš čia, kelias grįžti į pasaulį. Prieš įžeisdamas apskrities viršininką turėjo pagalvoti apie Žiuljetę ir Stefaną. Vis dėlto pajuto nemažą pasitenkinimą.
Jo širdis vis dar smarkiai plakė, kai agos Rifaato Bereketo tarnas įleido jį į vėsaus turkiško namo svečių kambarį – selamliką. Minkštu kilimu Gabrielis žingsniavo po pustamsį kambarį. Jo laikrodis, beprasmiškai nustatytas Europos laiku, rodė antrą valandą dienos. Taigi, šventas namų ramybės metas, kefo, neliečiamo vidurdienio poilsio metas. Tokiu metu bet koks vizitas reiškia nusižengimą papročiams. Jis atėjo per anksti. Aga, nepaperkamas senovinio turkų etiketo saugotojas, privertė jį kiek palaukti. Bagratianas žingsniavo po beveik tuščią kambarį, kuriame nebuvo nieko, išskyrus dvi ilgas, žemas sofas, dar stovėjo dubuo su anglimis ir mažas stalelis vaišėms. Mintyse teisino savo nemandagumą: vyksta nežinia kas, negalima delsti nė minutės, reikia viską išsiaiškinti. Rifaatas Bereketas buvo Bagratianų šeimos draugas dar nuo senų laikų, nuo tų šlovingų dienų, kai namų šeimininkas buvo senasis Avetisas. Gabrielis Rifaatą prisiminė labai aiškiai ir su didele pagarba. Nuo tada, kai grįžo į Johunoluką, jau du kartus čia lankėsi. Aga ne tik padėjo jam nusipirkti reikalingų prekių, jis kartkartėmis atsiųsdavo žmonių, siūlančių jo antikos kolekcijai brangių radinių, beje, labai nedidelėmis kainomis.
Negirdimai įžengęs – jis mūvėjo plonais ožkos odos pusbačiais – šeimininkas nutraukė Gabrielio mintis. Aga Rifaatas Bereketas, vyras per septyniasdešimt, su balta barzdele, blyškių veido bruožų, pusiau primerktomis akimis, mažomis, tarytum švytinčiomis rankomis, ant turkiškos kepuraitės buvo užsivyniojęs gelsvą šilkinę skarelę. Tai ženklas musulmono, kuris religines pareigas vykdo stropiau ir dažniau nei paprasti minios žmonės. Senukas pakėlė savo mažutę ranką pasisveikinti, iškilmingai pridėjo ją prie savo širdies, burnos ir kaktos. Taip pat iškilmingai į jo sveikinimą atsakė Gabrielis, nors nervai buvo įtempti iš nekantrumo. Paskui priėjo arčiau ir ištiesė dešinę prie svečio širdies, pirštų galiukais lengvai palietė Gabrielio krūtinę. Tai „širdžių susilietimo“ ženklas, giliausio asmeninio kontakto forma, mistiškas paprotys, kurį pamaldūs žmonės buvo perėmę iš vieno dervišų ordino. Mažutė ranka malonioje selamliko prieblandoje, rodos, švytėjo vis labiau. Gabrieliui pasirodė, kad toji ranka – tai veidas, gal net subtilesnis ir jautresnis nei tikrasis.
– Mano drauge ir mano draugo sūnau, – toks ceremoningas kreipimasis visada sudarydavo dalį svečio sutikimo ritualo, – savo vizitine kortele tu man padovanojai malonią staigmeną. O štai dabar tavo apsilankymas papuošė šią mano dieną.
Gabrielis gerai žinojo, kaip elgtis, jo atsakymas buvo tarytum maldos priegiesmis:
– Mano amžinybėn išėję tėvai labai anksti paliko mane vieną. Bet tavyje man gyvas jų prisiminimas ir jų meilė. Koks aš laimingas, kad turiu tave, savo antrąjį tėvą.
– Esu tau skolingas, – senukas privedė svečią prie sofos. – Tu mane jau trečią kartą pagerbi savo apsilankymu. Seniai turėjau išreikšti tau savo pagarbą ir aplankyti tave tavo namuose. Bet pats matai, kad aš jau senas ir paliegęs žmogus. Kelias į Johunoluką ilgas ir prastas. Be to, manęs laukia didelė ir sunki kelionė, todėl turiu taupyti jėgas. Taigi atleisk man.
Tuo svečio sutikimo ritualas baigėsi. Juodu susėdo. Nedidelis berniukas atnešė kavos ir cigarečių. Šeimininkas gėrė ir rūkė tylėdamas. Paprotys reikalavo, kad jaunesnis svečias palauktų, iš karto nekalbėtų apie reikalus, kol vyresnysis suteiks progą pasukti pokalbį reikiama linkme. Bet aga, regis, nesiryžo trauktis iš savo prieblandos ir žengti į šiandienos tikrovę. Jis davė tarnui ženklą, ir tas atnešė šeimininkui nedidelį odinį dėklą, iš anksto paruoštą. Rifaatas Bereketas atidarė dėklą ir švelniais seno žmogaus pirštais paglostė aksomą, ant kurio gulėjo dvi senovinės monetos, auksinė ir sidabrinė.
– Tu labai mokytas žmogus, studijavai Paryžiaus universitete, pažįsti raštus ir gali juos paaiškinti. Aš esu tik paprastas senienų mėgėjas, negaliu net lygintis su tavimi. Bet dar prieš kelias dienas parengiau tau šiuos du niekučius. Vieną monetą, sidabrinę, prieš tūkstantį metų nukaldino armėnų karalius, kurio vardas panašus į tavo giminės vardą: Ašotas Bagratuni. Ji rasta Vano ežero apylinkėse ir yra gana reta. O auksinė moneta yra graikiškos kilmės. Gražų ir prasmingą užrašą ant jos galima perskaityti ir be didinamojo stiklo:
Tam, kas nesuvokiama mumyse ir virš mūsų.
Gabrielis Bagratianas priėmė dovaną stovėdamas.
– Tu sugėdinai mane, tėve! Nežinau, kaip tau ir dėkoti. Visada didžiavomės, kad mūsų ir karaliaus vardai panašūs. Kaip plastiškai pavaizduota galva! Tai tikras armėniškas veidas. O graikiškąją monetą reikėtų nešioti ant kaklo kaip gražų priminimą. Tam, kas nesuvokiama mumyse ir virš mūsų! Kokių gilių minčių turėjo žmonės, kurie mokėdavo tokiais pinigais. Kaip žemai mes nusmukome!
Aga linktelėjo galva. Toks konservatyvumas jam buvo visiškai priimtinas.
– Tu teisus. Kaip žemai mes nusmukome!
Gabrielis padėjo monetas atgal ant aksomo. Būtų nemandagu paskubomis nukreipti kalbą nuo dovanų.
– Norėčiau tave nuoširdžiai paprašyti išsirinkti dovaną iš mano senienų. Bet žinau, jog tavo tikėjimas neleidžia tau laikyti atvaizdo, kuris meta šešėlį.
– Taip, ir kaip tik dėl šio išmintingo įstatymo jūs, europiečiai, negerbiate mūsų šventojo Korano. Argi draudimas kurti atvaizdus, metančius šešėlį, neslepia gilios įžvalgos? Pamėgdžiodami Kūrėją ir Jo kūriniją, žmonės pagaunami tos pašėlusios puikybės, kuri veda į bedugnę.
– Regis, šie laikai ir šis karas patvirtina, kad Pranašo ir tavo mintys teisingos, aga.
Dabar pokalbio tiltas buvo nutiestas į senuko pusę. Jis žengė ant jo:
– Taip, iš tikrųjų! Įžūliai pamėgdžiodamas Dievą, valdydamas techniką, žmogus puola į ateizmą. Tai tikroji priežastis šio karo, į kurį mus įtraukė vakariečiai. Mūsų nelaimė. Ką gi mes galime iš jo laimėti?
Bagratianas pabandė žengti dar vieną žingsnį:
– Ir jie apkrėtė Turkiją visų pavojingiausiu užkratu, tautine neapykanta.
Rifaatas Bereketas kiek atlošė galvą. Jo nuvargę švelnūs pirštai glostė gintarinio rožinio karoliukus. Atrodė, kad virš šių rankų sklinda blausi aureolės šviesa:
– Pražūtingiausias dalykas yra ieškoti savosios kaltės kaimynuose.
– Telaimina tave Dievas! Ieškoti savosios kaltės kaimynuose. Šis paprotys įsigalėjo Europoje. Bet šiandien sužinojau, kad tokio papročio sekėjų netrūksta ir tarp turkų, musulmonų.
– Kokius turkus tu turi galvoje? – Agos pirštai staiga nustojo skaičiuoti karoliukus. – Ar tai tie niekingi mėgdžiotojai Stambule? Ir mėgdžiotojų mėgdžiotojai? Beždžionės su frakais ir smokingais? Išdavikai, ateistai, pasirengę sunaikinti Dievo pasaulį, kad tik laimėtų turtus ir valdžią? Tai ne turkai, ne musulmonai, tai paiki piktžodžiautojai ir grobikai, godūs pinigų.
Gabrielis pakėlė mažutį kavos puodelį, bet jame buvo likusios tik klampios nuosėdos. Jis sumišęs mostelėjo ranka:
– Prisipažinsiu, prieš daugelį metų bendravau su šiais žmonėmis, nes tikėjausi iš jų gera. Laikiau juos idealistais, galimas dalykas, tada jie tokie ir buvo. Jaunystė visada tiki tuo, kas nauja. Bet šiandien, deja, matau tikrovę taip, kaip ją matai tu. Neseniai hamame girdėjau pokalbį, kuris man suteikė daug skausmo. Todėl ir atskubėjau pas tave tokiu lankytojams netinkamu metu.
Aštrus agos protas tuoj suprato užuominą.
– Ar buvo kalbama apie slaptą įsakymą armijai, kuris žemina armėnus, paversdamas juos krovikais ir kelių tiesėjais?
Gabrielis Bagratianas žvelgė į kilimo gėles, spėliodamas, kokia galėtų būti jų prasmė.
– Dar šiandien rytą laukiau šaukimo į savo pulką… Jie kalbėjo ir apie Zeituno miestą. Paaiškink man! Kas čia iš tikrųjų dedasi? Kas atsitiko?
Gintariniai karoliukai vėl ėmė ramiai tekėti tarp agos pirštų:
– Gerai žinau, kas atsitiko Zeitune. Atsitiko tai, kas bet kurią dieną gali atsitikti kalnuose. Kažkokia istorija su plėšikais, dezertyrais ir policija. Tarp dezertyrų buvo keletas armėnų. Anksčiau niekas nekreipdavo dėmesio į tokius dalykus…
Jis kiek lėčiau pridūrė:
– Tačiau kas yra įvykiai? Jie tėra tai, ką iš jų padaro aiškintojai.
Gabrielis kone pašoko nuo sofos:
– Taip, iš tikrųjų! Gyvendamas taip nuošaliai aš nieko negaliu sužinoti. Viską bandoma aiškinti niekšiškai. Ką ketina daryti vyriausybė?
Išminčius mostelėjo nuvargusia ranka, lyg norėdamas nubaidyti nerimo kupinus Gabrielio žodžius.
– Noriu tau kai ką pasakyti, mano drauge ir mano draugo sūnau. Virš jūsų galvų tvyro likimo nulemta grėsmė, nes dalis jūsų tautos pateko į Rusijos imperiją, o dalis atsidūrė pas mus. Karas padalijo jus į dvi dalis. Jūs esate pasklidę įvairiose šalyse… Bet kadangi pasaulyje viskas susiję, jūsų likimas ištiks ir mus.
– Ar nebūtų geriau siekti pusiausvyros ir susitaikymo? Juk bandėme tai daryti 1908 metais.
– Susitaikymas? Tai irgi tėra tuščias šio pasaulio galvočių žodis. Žemėje nėra susitaikymo. Čia mes gyvename susiskaldę, aukštindami tik save.
Norėdamas patvirtinti savo požiūrį aga, deramai niūniuodamas, pacitavo eilutes iš šešioliktosios Korano suros:
– „Ir ką jis sukūrė žemėje, buvo įvairių spalvų. Pamąstyk, juk tai iš tikrųjų ženklas žmonėms, kurie klauso įspėjimo.“
Gabrielis, ilgiau nebeištverdamas, pakilo nuo sofos. Tačiau nustebusios senuko akys, smerkiančios tokį spontaniškumą, vėl privertė jį atsisėsti.
– Nori sužinoti, ką ketina daryti vyriausybė? Žinau tik tiek, kad Stambulo ateistams tautinė neapykanta reikalinga saviems tikslams įgyvendinti. Nes bedievybės gilumoje slypi baimė ir pralaimėjimo nuojauta. Todėl jie kiekviename miestelyje steigia skaityklas, kuriose skleidžia savo piktą žinią… Gerai, kad tu atėjai pas mane.
Gabrielis spaudė rankose dėklą su monetomis:
– O, kad man rūpėtų tik mano likimas! Kaip žinai, esu ne vienas. Mano brolis Avetisas mirė nesusilaukęs palikuonių. Todėl mano trylikametis sūnus yra paskutinis mūsų giminės atstovas. Mano žmona prancūzų tautos moteris, ji neturi nekaltai kentėti, juk visa tai ne jos reikalas.
Argumentą aga griežtokai atmetė:
– Kadangi ji tavo žmona, ji priklauso tavo tautai ir negali išvengti tavo tautos lemties.
Būtų bergždžios pastangos perkalbėti šį užkietėjusį Rytų mąstysenos žmogų, paaiškinti jam apie Vakarų moters būtį ir jos teisę apsispręsti. Todėl Bagratianas praleido pro ausis jo pastabą.
– Turėčiau nugabenti savo šeimą bent į Stambulą. Bet iš mūsų atėmė pasus, o iš kaimakamo negaliu tikėtis nieko gera.
Turkas uždėjo savo lengvą ranką svečiui ant kelio.
– Rimtai tave įspėju: nekeliauk su šeima į Stambulą, net jeigu ir pasitaikytų tokia galimybė.
– Ką turi galvoje? Kodėl? Stambule turiu daug draugų visuose sluoksniuose, net ir tarp vyriausybės narių. Juk ten mūsų prekybos namų centrinė būstinė. Mano vardas gerai žinomas.
Ranka ant Gabrielio kelio pasidarė sunkesnė:
– Kaip tik todėl, kad tavo vardas ten gerai žinomas, noriu tave įspėti. Nevažiuok į sostinę net trumpam laikui.
– Dėl karo Dardaneluose?
– Ne, ne dėl to!
Agos veidas suakmenėjo. Prieš prabildamas, jis tarytum klausėsi savo vidinio balso:
– Niekas nežino, kaip toli ketina eiti vyriausybė. Bet visiškai aišku, kad pirmiausia nukentės garsūs ir dideli tavo tautos žmonės. Taip pat aišku, kad kaltinimai ir areštai prasidės kaip tik sostinėje.
– Ar kalbi norėdamas mane įspėti, ar žinai kokių nors tikrų faktų?
Agos rožinis dingo plačioje rankovėje.
– Taip, žinau tikrų faktų.
Dabar Gabrielis jau tikrai nebeištvėrė ir pašoko iš vietos:
– Ką gi mums daryti?
Kadangi svečias stovėjo, pakilo ir šeimininkas:
– Jei galiu tau patarti, grįžk į savo namus Johunoluke, ramiai ten gyvenk ir lauk! Tokiomis aplinkybėmis tau ir tavo šeimai sunku būtų rasti tinkamesnę vietą.
– Ramiai gyventi? – su pašaipa sušuko Gabrielis. – Bet juk tai tarytum įkalinimas!
Rifaatas Bereketas nusisuko į šoną lyg gindamasis nuo tokių šūksnių, drumsčiančių jo selamliko tylą.
– Neturi prarasti sveiko proto. Gaila, kad mano nuoširdūs žodžiai tave taip sujaudino. Nėra pagrindo nerimauti. Tikriausiai viskas galų gale nurims. Mūsų vilajete tikrai neatsitiks nieko bloga, nes jo vali, dėkui Dievui, yra Dželalas Bėjus. Jis nepakęs smurto. Bet kad ir kas įvyktų, tai jau slypi tikrovėje, kaip sėklos grūdelyje slypi pumpuras, žiedas ir vaisius. Dievo mintyse jau įvyko tai, kas mūsų laukia ateityje.
Susierzinęs dėl šių metaforų ir tokios abstrakčios teologijos Gabrielis vaikščiojo po kambarį, nepaisydamas etiketo reikalavimų.
– Baisiausia, kad viskas taip neapčiuopiama, kad su tuo neįmanoma kovoti.
Aga prisiartino prie susijaudinusio svečio, paėmė jį už rankos.
– Nepamiršk, o drauge, kad piktžodžiautojai iš komiteto yra tik mažuma. Mūsų tauta labai geraširdė. Nors jau ne kartą iš neapykantos buvo pralietas kraujas, bet ir jūs buvote ne mažiau kalti. Ir dar: teke – vienuolynuose – gyvena daug Dievo žmonių, kurie praktikuoja šventąjį zikrą[14 - Zikras – musulmonų vienuolių (dervišų) pamaldumo praktikos.]. Arba jie laimės, arba žus viskas. Prisipažinsiu tau, kad ir aš rengiuosi keliauti į Anatoliją ir Stambulą armėnų reikalais. Prašau tave, pasitikėk Dievu.
Mažos senuko rankos turėjo pakankamai jėgos nuraminti Gabrielį.
– Tu teisus, ir aš tavęs paklausysiu. Bus geriausia pasislėpti Johunoluke ir niekur nesirodyti, kol baigsis karas.
Aga jo vis dar neišleido.
– Pažadėk man, kad namuose apie tai su niekuo nekalbėsi. Kokia iš to nauda? Jei viskas liks kaip buvę, tu tik be reikalo išgąsdinsi žmones. Jei atsitiktų kokia nelaimė, išgąstis jiems nepagelbės. Tu mane supranti. Pasitikėk ir tylėk!
Atsisveikindamas jis primygtinai pakartojo:
– Pasitikėk ir tylėk!.. Tu daug mėnesių manęs nematysi. Nepamiršk, kad aš tuo metu stengsiuos dėl jūsų. Iš tavo tėvo patyriau daug gera. Ir štai Dievas senatvėje leidžia man už tai atsidėkoti.

Trečias skyrius
JOHUNOLUKO ĮŽYMYBĖS
Kelionė namo truko gana ilgai, nes Gabrielis Bagratianas retai kada leisdavo arkliui bėgti ristele, daugiausia arklys ėjo žingine. Gabrielis nepasuko trumpesniu keliu, o jojo toliau išilgai Oronto upės. Tik kai anapus Svedijos ir El Eskelio kubo formos namukų horizonte pasirodė jūra, raitelis atsipeikėjo iš sąstingio ir greitai pasuko į šiaurę, į slėnį, kuriame stovi armėnų kaimai. Prasidėjo ilga pavasario vakaro prieblanda, kai prijojo kelią, jei taip galima pavadinti varganą vežimų keliuką, jungiantį septynis kaimus. Johunolukas buvo maždaug viduryje. Todėl Gabrieliui teko prajoti pro pietines gyvenvietes: Vakifą, Chederbėjų ir Hadži Habibli, kol pasiekė namus, nors sugrįžti iki tamsos neįmanoma. Bet juk jis neskuba.
Šią vakaro valandą kaimai prie Musa Dago atrodė pilni gyvybės. Kaimiečiai buvo išėję prie savo namų. Šiltas sekmadienio vakaras daugelį išviliojo pabendrauti. Kūnai, akys, žodžiai ieškojo vieni kitų, norėdami labiau pajausti būties džiaugsmą, paliežuvauti apie kaimynų reikalus, padejuoti dėl sunkių laikų. Skirtingų lyčių ir amžiaus žmonės stoviniavo būreliais. Matronos žvelgė įtariai, jaunos moterys, pasipuošusios šventiniais drabužiais, atrodė ramios ir išdidžios, vaikiškai kikeno jaunos mergaitės. Skimbčiojo monetų papuošalai, žvilgėjo sveiki dantys. Gabrieliui į akis krito, kiek daug čia karinei tarnybai tinkamų vaikinų, vis dar nepašauktų. Jie juokėsi, dūko, tarytum pasaulyje nė nebūtų jokio Envero Pašos. Iš vynuogynų ir sodų kimiai skambėjo taras – armėniška gitara. Kai kurie darbštuoliai tvarkėsi darbo įrankius. Turkijoje diena ir šventadienio ramybė baigiasi atėjus tamsai. Rimti darbininkai prieš miegą norėjo dar kiek padirbėti.
Kaimus būtų galima vadinti ne turkiškais vardais, o pagal čia paplitusius amatus. Visi augina vynuoges ir vaisius. Javų beveik nesėja. Tačiau kaimai garsėja savo meistrais. Hadži Habibli – tai medžio meistrų kaimas. Iš kieto medžio ir kaulo vyrai čia drožia ne tik puikias šukas, pypkes, cigarečių kandiklius ir panašius kasdienius daiktus, bet ir kryžius, madonos ir šventųjų figūras, kurios turi paklausą net Alepe, Damaske ir Jeruzalėje. Tai ne šiurkštūs valstietiški drožiniai, juose daug savitumo, išugdyto tėviškės kalnų papėdėje. O štai Vakifas – nėrinių kaimas. Tenykščių moterų nunertos plonos staltiesės, nosinaitės rasdavo pirkėjų net iki Egipto, nors menininkės to nė nežinojo, jos su savo prekėmis keliaudavo tik iki Antiochijos turgaus ir tai tik du kartus per metus. Azirą, šilkverpių augintojų kaimą, jau minėjome. Chederbėjuje šilkas buvo verpiamas. Johunoluke ir Bitiase verčiamasi visais šiais amatais kartu. Kebusijė, šiauriausia ir nuošaliausia vietovė, buvo bičių kaimas. Kebusijės medus, taip tvirtino Bagratianas, neturi lygaus pasaulyje. Bitės renka jį iš pačios Musa Dago esmės, iš stebuklingos malonės, kuria tik šis kalnas apdovanotas tarp visų aplinkinių niūrokų aukštumų. Kodėl tik iš jo trykšta daugybė šaltinių, kurių dauguma miglotomis kaskadomis krenta į jūrą? Kodėl iš jo, o ne iš musulmonų kalnų Naulu Dago ar Džebel Akros? Tai iš tikrųjų atrodė stebuklas. Tarytum vandens dievybė neatmenamais senovės laikais įsižeidė ant dykumų sūnaus musulmono, pasitraukė iš jo nuogų, drėgmės maldaujančių viršūnių ir suteikė gausių malonių krikščionių kalnui. Gėlėmis išmargintos šlaitų pievos ir sodai, sodrios kalnų ganyklos ant banguotos kalno keteros, prie jo papėdės besiglaudžiantys vynuogynai, abrikosų ir apelsinų sodai, ąžuolai ir platanai tarpekliuose prie murmančių upelių, džiaugsmingi rododendrų, mirtų ir azalijų proveržiai paslaptingose įdubose, angelų saugoma tyla, kurioje nurimsta ir užsnūsta bandos ir piemenys – visa tai rodėsi tik vos vos paliesta pirmykštės nuodėmės pasekmių, nuo kurių sunkiai dūsauja visa likusi Mažoji Azija, slegiama niūrių, sausų uolų. Atrodė, kad dieviškoje pasaulio sąrangoje atsirado kažkoks mažytis netikslumas, kažkoks geras angelas leidosi paperkamas tėvynės meilės ir paliko Musa Dago žemėje rojaus atšvaitą, likutį, jo saldybę. Tai įvyko čia, Sirijos pakrantėje, o ne ten, Tarpupyje, į kurį Edeno sodus paprastai nukelia geografai ir Biblijos aiškintojai.
Suprantama, kad kalno teikiama palaima galėjo džiaugtis ir septyni kaimai Musa Dago papėdėje. Jų negalima nė lyginti su tomis skurdžiomis gyvenvietėmis, kurias Gabrielis matė jodamas per lygumą. Čia nėra molinių lūšnų, panašių ne į žmonių namus, o į purvo krūvas su pralaužta juoda skyle, kuriose glaudžiasi žmonės ir gyvuliai. Namai daugiausia sumūryti iš akmenų. Kiekviename keletas kambarių. Aplink nedidelės verandos, durys ir langai spindi švara. Tik keli seni nameliai pagal Rytų paprotį neturi langų į gatvę. Kur krinta ryškus Damladžko šešėlis, ten viešpatauja malonus vaizdas ir gerovė. Kur šešėlis baigiasi, prasideda dykvietės. Čia – kylančios terasos su vynuogėmis, vaisiais, šilkmedžio uogomis. Ten – lyguma su monotoniškais kukurūzų ir medvilnės laukais, tarp kurių kartais išnyra plika stepė tarytum nuogas elgetos kūnas pro skarmalus. Bet palaimą teikė ne tik kalnas. Ir po pusės šimtmečio buvo matyti gausūs senojo Avetiso Bagratiano energingos veiklos vaisiai. Šis sumanus vyras, nesusigundęs pasaulio vilionėmis, visą savo meilę atidavė mažam tėviškės žemės lopinėliui. Jo vaikaitis nustebusiu žvilgsniu stebėjo šiuos žmones, kurie jam atrodė nepaprastai gražūs. Prieš jam prieinant žmonių grupelės nutildavo, atsisukdavo į kelią ir garsiai sveikinosi:
– Bari irikun – labas vakaras!
Jam rodėsi – o gal tai buvo tik vaizduotės padarinys – kad žmonių akys akimirką nušvisdavo. Tai buvo dėkingumo kibirkštėlės, skirtos ne jam, o senajam geradariui. Moterys ir mergaitės sekė jį atidžiais žvilgsniais, nors verpstės vikriose rankose nenustodavo suktis.
Šie žmonės jam ne mažiau svetimi negu šiandien matyta turgaus minia. Ką jis turi su jais bendra, jis, vos prieš kelis mėnesius važinėdavęs po Bulonės mišką, lankęs filosofo Bergsono paskaitas, diskutavęs apie naujas knygas ir rašęs straipsnius rafinuotiems meno žurnalams? Ir vis dėlto iš šių žmonių sklido didelė ramybė. Jis pajuto savotišką tėvišką jausmą, nes suvokė tuos grėsmingus ženklus, apie kuriuos jie nieko nenujaučia. Širdį slėgė didelis rūpestis, jo vieno širdį. Kol tik bus įmanoma, jis stengsis juos apsaugoti nuo šio rūpesčio. Senasis Rifaatas Bereketas ne fantazuoja, nors savo aštrias įžvalgas dažnai dangsto rytietiška gražbylyste. Jis teisus. Reikia likti Johunoluke ir laukti. Musa Dagas yra tarytum už pasaulio ribų. Jei ir ateis audra, ji jo nepasieks.
Gabrielis pajuto didelę simpatiją savo tėvynainiams. Tegul ilgai džiaugiasi gyvenimu, rytoj, poryt…
Jis jojo toliau, į sveikinimus atsakydavo santūriu rankos mostu.
Šaltą žvaigždėtą vakarą parko alėja artinosi prie savo vilos. Tankiai suaugusių medžių skliautas gaubė jį tarytum ta maloni „abstrakti būsena“, tas „buvimas žmogumi sau“, iš kurio jį buvo išplėšusi ši diena, leidusi pajusti, koks netikras tokio saugumo jausmas. Nuovargis sustiprino šią malonią iliuziją. Jis įėjo į erdvų vestibiulį. Aukštai ant lubų pakabintas kaustyto metalo šviestuvas džiugino jį švelnia šviesa. Nesuprantamuose minties vingiuose šviestuvas jam buvo kažkaip susijęs su motina. Ne su ta pagyvenusi ponia, kuri beveidžiame Paryžiaus bute sutikdavo jį grįžtantį iš gimnazijos ir pabučiuodavo. Ne, jis prisiminė tylų švelnumą iš tų dienų, kurios jo sąmonėje buvo miglotesnės už sapnus.
– Hokud matah kez kurban.
Ar ji tikrai kažkada vakare, pasilenkusi prie vaiko lovelės, ištarė šiuos žodžius? „Noriu būti auka už tavo sielą.“
Kitas švelnus prisiminimas iš senų laikų išliko iki šiol: Dievo Motinos statulėlė su žvakute laiptų nišoje. Visa kita priklausė Avetiso jaunesniojo laikams. Sprendžiant iš to, kas matėsi vestibiulyje, tai buvo medžioklių ir karų laikai. Ant sienų kabojo trofėjai ir ginklai, tikra senovinių beduinų šautuvų su nepaprastai ilgais vamzdžiais kolekcija. Bet kad keistuolis Avetisas nebuvo vien šiurkščių pomėgių vergas, rodė čia surinkti gražūs rakandai, spintos, kilimai, žibintai, kurių jis parsigabendavo iš savo kelionių ir kuriais taip žavisi Žiuljetė.
Susimąstęs kopdamas laiptais Gabrielis beveik negirdėjo balsų gaudesio pirmajame aukšte. Žymūs Johunoluko žmonės buvo susirinkę svetainėje. Savo kambaryje jis ilgai stovėjo prie atviro lango ir nejudėdamas žvelgė į juodą Damladžko siluetą, kuris šią valandą atrodė ypač įspūdingai. Tik po dešimties minučių paskambino tarnui Misakui, kuris kartu su valdytoju Kristaforu, virėju Hovhanesu ir kitais namų darbininkais buvo jam atitekęs iš mirusio brolio.
Gabrielis nusiprausė nuo galvos iki kojų ir persirengė. Tada įėjo į Stefano kambarį. Berniukas jau buvo atsigulęs ir miegojo vaikiškai kietai, net ryški kišeninio žibintuvėlio šviesa jo nepažadino. Langai buvo praviri, lauke tyliai šiureno tankūs platanų lapai. Į šį kambarį taip pat žvelgė tamsus Musa Dago veidas. Bet dabar kalno ketera sušvito švelnia šviesa, tarytum kitoje kalno pusėje būtų ne vandens, o kažkokios nežemiškai švytinčios materijos jūra. Bagratianas atsisėdo šalia lovos. Kaip rytą sūnus stebėjo miegantį tėvą, taip dabar tėvas žvelgė į miegantį sūnų. Bet tėvui tai leistina.
Stefano kakta, tiksli tėvo kaktos kopija, švytėjo tarsi permatoma. Po ja – užmerktų akių šešėliai lyg du vėjo atnešti lapeliai. Net dabar, kai berniukas miegojo, galėjai matyti, kokios didelės jo akys. Siaurą nosį berniukas buvo paveldėjęs ne iš tėvo, tai Žiuljetės bruožas. Stefanas alsavo greitai. Už miego sienos slypėjo audringas gyvenimas. Sugniaužtus kumščius jis tvirtai spaudė prie krūtinės lyg tempdamas vadžias, kad nepasibaidytų šuoliais lekiantys sapnų pavidalai.
Sūnaus miegas pasidarė neramus. Tėvas sėdėjo nejudėdamas. Jis nenuleisdamas akių žvelgė į sūnų. Ar jis bijo dėl Stefano? Ar nori atkurti vienybę, dievišką darną? Nežinia, jokios mintys neateina į galvą. Pagaliau Gabrielis atsistojo negalėdamas užgniaužti atodūsio, jis jautėsi tarytum sugniuždytas. Apgraibomis žengdamas iš kambario užkliudė stalą. Nakties aidas sustiprino negarsų bildesį. Gabrielis sustojo, bijodamas pažadinti sūnų. Iš tamsos pasigirdo mieguistas berniuko balsas:
– Kas čia?.. Tėte… tu…
Vaiko kvėpavimas netrukus tapo lygus. Gabrielis, paskubomis išjungęs žibintuvėlį, po valandėlės vėl jį įžiebė, ranka pridengdamas menką švieselę. Šviesa krito ant stalo, kur gulėjo keli braižymo lapai. Tik pamanyk! Stefanas jau buvo pradėjęs darbą ir neįgudusia ranka nubraižęs Musa Dago žemėlapio apmatus. Linijos daug kartų taisytos raudonu Avakiano pieštuku. Bagratianas jau buvo ir pamiršęs, kad šį rytą sutikęs berniuką davė jam šią užduotį. Jis pajuto karštą vaiko uolumą, vaiko, kuris nori su juo suartėti, jį įtikinti. Subraukytas brėžinys atrodė kaip jų vienybės liudijimas.
Prieš didžiąją svetainę Bagratianų viloje buvo didelis kambarys, kuris jungėsi su vestibiuliu. Tai buvo gana tuščias pereinamasis kambarys. Senasis Avetisas savo rezidenciją statė galvodamas apie gausius palikuonis, todėl ir vienišas keistuolis, ir pagaliau negausi Gabrielio šeima naudojosi tik dalimi patalpų. Tuščiame pereinamajame kambaryje degė prigesinta žibalinė lempa. Gabrielis akimirką sustojo ir įsiklausė į svetainės balsus. Girdėjo Žiuljetės juoką. Vadinasi, kaimiečių armėnų susižavėjimas jai buvo malonus. Ką gi, tai pažanga.
Kaip tik tuo metu atsidarė durys ir pasirodė senasis gydytojas Petrosas Altuni. Jis jau rengėsi išeiti. Užsidegė savo žibinto žvakę, pasiėmė odinį krepšį, paliktą ant kėdės. Šeimininką Altuni pastebėjo tik tada, kai tas tyliai šūktelėjo:
– Hairik Petros! Tėtuši Petrosai!
Gydytojas krūptelėjo. Tai buvo liesas, neaukštas vyras pasišiaušusia žila barzda, vienas iš tų armėnų, kurie, priešingai negu jaunesnioji karta, regis, neša ant savo palinkusių pečių visas persekiojamos genties negandas. Avetiso Bagratiano globojamas jis jaunystėje už geradario lėšas studijavo mediciną Vienoje ir pamatė nemažai pasaulio. Anais laikais Johunoluko geradaris puoselėjo daug gražių vilčių ir net ketino pastatyti nedidelę ligoninę. Bet jam pavyko tik įdarbinti Altuni apskrities gydytoju. Turint galvoje ano meto sąlygas, tai irgi buvo nemažai. Iš visų čia dar gyvenančių žmonių senąjį gydytoją, senąjį hekimą, Gabrielis pažinojo ilgiausiai, jis padėjo Gabrieliui ateiti į šį pasaulį. Gydytojui jis jautė švelnią pagarbą, tai irgi vaikystės jausmų palikimas. Daktaras Altuni vilkosi apsiaustą iš nepermirkstančios vilnos. Regis, apsiaustą jis išsaugojo dar iš Vienos universiteto laikų.
– Negalėjau tavęs ilgiau laukti, mano vaike… Na, kokios naujienos apskrityje?
Gabrielis pažvelgė į jo raukšlėtą veidą. Viskas šio žmogaus aštru, kampuota – judesiai, balsas, net griežtumas, kartais pasigirstantis žodžiuose. Jis buvo sunykęs, ir išorė, ir vidus pažymėti nuovargio. Kelias iš Johunoluko iki medžio drožėjų kaimo arba į kitą pusę, į bitininkų kaimą, atrodydavo velniškai ilgas, kai kelis kartus per savaitę tekdavo joti ant kietos asiliuko nugaros. Gabrielis atpažino jo neatskiriamą odinį krepšį, kuriame šalia pleistro žaizdoms, termometro, keleto chirurginių įrankių ir vokiško gydytojo žinyno, leisto 1875 metais, gulėjo ir prieštvaninės akušerinės žnyplės. Matydamas prieš akis šį medicininį krepšį Gabrielis susitvardė ir nieko nepasakė apie tai, ką patyrė Antiochijoje.
– Nieko naujo, – nerūpestingu balsu tarė jis.
Altuni prisirišo žibintą prie diržo ir susijuosė.
– Mažiausiai septynis kartus per gyvenimą turėjau maldauti, kad man išduotų naują pasą. Jie atima pasus, kad galėtų surinkti mokestį, kurį turi mokėti kiekvieną kartą gaudamas naują. Žinomas dalykas. Bet iš manęs jie daugiau nieko negaus. Šiame pasaulyje man jau nebeprireiks naujo paso… O ir anksčiau jis man nelabai buvo reikalingas. Juk keturiasdešimt metų niekur nebuvau išvykęs.
Bagratianas pasuko galvą į duris.
– Kas mes per tauta, kad viską kenčiame tylėdami?
– Kenčiame? – Gydytojas patylėjo lyg sverdamas šį žodį. – Jūs, jaunimas, nežinote, ką reiškia kentėti.
Bet Gabrielis tik pakartojo klausimą:
– Kas mes per tauta?
– Tu, mielas vaike, praleidai gyvenimą Europoje. Ir aš būčiau galėjęs, jei tik anuomet būčiau likęs Vienoje! Mano nelaimė, kad nepasilikau. Gal ir iš manęs būtų išėję kas nors dora. Bet, matai, tavo senelis buvo toks pat keistuolis kaip ir tavo brolis, nieko nenorėjo žinoti apie pasaulį už šios vietovės ribų. Turėjau raštu pasižadėti, kad grįšiu čionai. Tai mane ir sugniuždė. Būtų buvę geriau, jei jis manęs niekur nebūtų siuntęs…
– Juk negali visą laiką gyventi kaip svetimas tarp svetimų.
Paryžietis Gabrielis nustebo dėl savo žodžių. Altuni kimiu balsu nusijuokė:
– O čia? Ar čia galima gyventi? Čia mūsų visą laiką tyko nežinia! Tu savo svajonėse, matyt, į viską žiūri kitaip.
Bagratianas staiga pagalvojo, kad reikia kažkaip ruoštis. Altuni padėjo krepšį ant kėdės.
– Po galais! Ką gi mudu čia kalbame? Tu šiandien trauki iš manęs visas tas senas istorijas. Aš medikas, niekada labai tvirtai netikėjau Dievą. Ir vis dėlto anksčiau labai dažnai ginčydavausi su Dievu. Gali būti rusas, gali būti turkas, hotentotas ar dar Dievas žino kas, bet būti armėnu negalima, būti armėnu yra neįmanomas dalykas…
Jis staigiu judesiu atatupstas pasitraukė nuo bedugnės, prie kurios krašto buvo atsidūręs:
– Gana! Pamirškime visa tai! Aš gydytojas. Visa kita – ne mano reikalas. Ką tik mane iš šios malonios draugijos pašaukė pas gimdančią moterį. Matai, visą laiką gimsta armėnų vaikai. Argi tai ne beprotybė?
Jis piktai stvėrė krepšį. Netikėtas pokalbis apie gyvybiškai svarbius dalykus, regis, jį sujaudino.
– O tu? Ko tau čia reikia? Turi nuostabią žmoną, gražų sūnų, jokių rūpesčių, esi labai turtingas žmogus. Ko tau čia reikia? Gyvenk savo gyvenimą! Nesirūpink neįmanomais dalykais! Kai turkai kariauja, jie palieka mus ramybėje, mes tai jau patyrėme. O po karo grįši į Paryžių, pamirši ir mus, ir Musa Dagą.
Gabrielis Bagratianas nusišypsojo lyg klausdamas nerimtai:
– O jei jie nepaliks mūsų ramybėje, tėtuši?
Gabrielis akimirką nepastebimas stovėjo didžiosios svetainės duryse. Buvo susirinkę apie dešimt – dvylika žmonių. Prie nedidelio stalelio tylėdamos sėdėjo trys pagyvenusios moterys, prie kurių, turbūt Žiuljetės nurodymu, buvo prisėdęs ir studentas Avakianas. Bet jis nelabai stengėsi palaikyti pokalbį. Viena iš šių matronų, gydytojo žmona, taip pat priminė Gabrieliui jo vaikystės dienas. Mairik Antaram – močiutė Antaram, taip jis ją vadino. Ji vilkėjo juoda šilkine suknele. Tiesiai į viršų sušukuoti plaukai dar nebuvo smarkiai pražilę. Kaulėtas veidas atrodė kupinas ryžto. Ji nekalbėjo, sėdėjo ramiai, atidžiai stebėjo čia susirinkusius žmones. To negalima buvo pasakyti apie jos kaimynes, pastoriaus Harutiuno Nochudiano žmoną iš Bitiaso ir kaimo seniūno, Johunoluko muchtaro Tovmaso Kebusiano žmoną. Buvo matyti, kad jos įsitempusios, nesijaučia laisvai, nors apsivilkusios visų gražiausius drabužius iš savo garderobo, kad nebūtų gėda prieš prancūzę.
Sunkiausia buvo poniai Kebusian; nors ji kadaise mokėsi pas amerikiečių misionierius, prancūziškai nesuprato nė žodžio.
Ji žvelgė į ryškiai šviečiančias žvakes, į kandeliabrus, pritaisytus prie sienų. Ak, poniai Bagratian nereikia taupyti. Ir kur ji gauna tokių storų vaškinių žvakių? Tikriausiai iš Alepo, o gal net iš Stambulo. Nors muchtaras Kebusianas yra turtingiausias šių vietų ūkininkas, jo namuose, be žibalinių lempų, deginamos tik parafino arba lajaus žvakės. O čia prie fortepijono aukštose žvakidėse dega dvi spalvotos vaško žvakės tarytum bažnyčioje. Ar tai ne per didelė prabanga?
To paties klausė save ir pastoriaus žmona, jausdama, kad jos savigarba smarkiai kenčia. Tačiau jos garbei reikia pripažinti, kad jausmuose nebuvo nei pavydo, nei įtarumo. Pastorienė sėdėjo susidėjusi rankas ant kelių, jausdama sąžinės priekaištus, juk pakviesta į tokį vakarą nepasiimsi rankdarbio, kurio šiaip nepaleisdavo iš rankų. Pastoriaus ir muchtaro žmonos sekė akimis savo pagyvenusius vyrus ir negalėjo atsistebėti jų uolumu.
Iš tikrųjų, ir liesas pastorius, ir apkūnus muchtaras elgėsi labai neįprastai. Juodu prisijungė prie būrelio vyrų, kurie buvo apstoję Žiuljetę. (Ji aiškino svečiams apie kai kurias senienas, Gabrielio atrastas ir išdėliotas šiame kambaryje.) Abu solidūs ponai savo žmonoms buvo atsukę nugaras, tikriau, savo senovinių aptemptų surdutų nugaras. Ypač pastorius Nochudianas buvo pasirengęs nertis iš kailio, kad tik tučtuojau įvykdytų kokį nors Žiuljetės nurodymą, tačiau nurodymų nebuvo. Tiesa, pastorius stovėjo kiek atokiau nuo Žiuljetės, kadangi jį nustūmė jaunesni. Tarp jų išsiskyrė du mokytojai. Hapetas Šatachianas kadaise keletą savaičių praleido Lozanoje. Nuo tada jam atrodė, kad jo prancūziška tartis tiesiog be priekaištų. Taigi nenorėjo praleisti puikios progos pademonstruoti savo sugebėjimų. Kitas mokytojas buvo Hrantas Voskanianas. Neaukštas, juodais plaukais, dengiančiais kone visą kaktą. Priešingai nei jo kolega Šatachianas, kuris virtuoziškai tarškėjo, Voskanianas atrodė susimąstęs ir atkakliai tylėjo. Ši jo tyla liudijo tokį pasipūtimą, kad atrodė, jog mokytojas gali sprogti. Regis, jis norėjo aiškiai parodyti, kas yra įžūlus paviršutiniškumas, o kas tikroji vertybė. Tačiau iškalbingas Voskaniano tylėjimas, regis, nė kiek netrikdė Šatachiano. Kai Gabrielis įėjo į svetainę, išgirdo garsiai postringaujantį Šatachianą, kuris didžiavosi savo nepriekaištinga tarsena:
– Ak, ponia, mes esame tokie dėkingi jums, atnešusiai kultūros spindulį į mūsų dykumas!
Žiuljetei šiandien teko iškovoti nemažą vidinę kovą. Ji nutarė pasitikti savo naujuosius žemiečius su puošnia suknele. Iki šiol tokiomis progomis rengdavosi paprastai ir kukliai, jai atrodė neverta ir nereikalinga puikuotis prieš šiuos „nieko neišmanančius puslaukinius“. Bet jau paskutinįjį kartą pastebėjo, kad žavesys, kuris daro įspūdį svečiams, tarytum veikia ir ją. Taigi neatsispyrė pagundai ir išsitraukė savo geriausią vakarinę suknelę. („Ak, juk tai pernykščio pavasario modelis, namuose nedrįsčiau su ja net pasirodyti.“) Kiek padvejojusi ji užsikabino ir papuošalus, juk jie taip dera prie puošnaus drabužio. Jos apgalvotas sprendimas, kurio iš pradžių kiek gėdijosi, padarė tokį poveikį, kad ji tik stebėjosi. Būti gražia moterimi tarp kitų gražių moterų yra puikus jausmas, bet jis džiugina neilgai. Juk aname tolimame Vakarų pasaulyje, pasivaikščiojimuose, teatro salėse, restoranuose, būni tik viena iš daugelio, tarytum graži statistė didžiuliame chore. O čia tu tampi nepasiekiamu stebuklingu paveikslu šiai svetimai tikinčiųjų bendruomenei, žavinga šventenybe nedrąsiems didžiaakiams armėnams, vienintele auksaplauke ponia. Tai ne kasdienis likimas, tai išgyvenimas, nuo kurio jaunatviškai parausta skruostai, įkaista lūpos, suspindi akys.
Gabrielis pamatė žmoną apsuptą kuklių, jos švytėjimo akinamų žmonių. Jie net nedrįso bandyti jai prilygti. Pamatė, kad jos skruostai įraudę, lūpos dega kaip tada, kai jai buvo vos dvidešimt. Kai Žiuljetė sujudėdavo, jis matė, jog ji žengia tuo „kibirkščiuojančiu žingsniu“, kaip jis kažkada jį pavadino. Atrodo, Žiuljetė čia, Johunoluke, atrado kelią į paprastų jo tautiečių širdis, nors Europoje nemėgdavo bendrauti net su geriausiais ir mokyčiausiais armėnais. Keista. Kai Beirute juos užklupo pasaulio įvykiai, kai nebeliko galimybės grįžti namo, Gabrielis baiminosi, jog Žiuljetė eis iš proto ilgėdamasi tėvynės. Prancūzija kariauja sunkiausią savo istorijoje karą. Europos laikraščiai į šį užkampį neužklysta. Jie nieko nežino, jie visiškai atkirsti nuo pasaulio. Iki šiol ilgais aplinkkeliais juos pasiekė vienintelis laiškas, rašytas lapkričio mėnesį. Žiuljetės motinos. Dar laimė, kad nereikia jaudintis dėl jos brolių. Su dviem seserimis jos santykiai gana šalti. Vedybos su svetimšaliu atitolino ją nuo šeimos. Šiaip ar taip, jos dabartinė ramybė, galbūt net lengvabūdiškumas Gabrieliui buvo visai netikėtas. Ji gyvena šia akimirka. Retai kada prisimena tėvynę. Keturioliktais jų santuokos metais, regis, įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Čia, Johunoluko viloje. Žiuljetė įžengė į Gabrielio pasaulį. Ar šį vakarą išnyko buvusi įtampa, kuri juos ir jungė, ir skyrė?
Iš tikrųjų, jos apkabintas, jis pajuto joje kažką nauja:
– Pagaliau, mielasis! Aš taip jaudinausi.
Su beveik perdėtu rūpestingumu ji liepė paduoti Gabrieliui valgyti ir atsigerti. Bet Gabrieliui nebuvo kada valgyti. Aplink grūdosi žmonės, klausinėdami, ką jis patyrė Antiochijoje. Muchtaras Kebusianas smarkiai palenkė galvą, kad nepraleistų nė žodžio. Jis buvo truputį žvairas, todėl veide dar labiau ryškėjo valstietiškas nepatiklumas ir nuogąstavimai. Nereikia manyti, kad turkų valdžios įsikišimas šį rytą jų niekaip nepaveikė, nepaliko širdyse jokių pėdsakų. Vien tai, kad valdžia pasirinko kaip tik sekmadienį, laiką prieš iškilmingąsias mišias, galima palaikyti piktu kėslu ir priešiškumo ženklu. Tiesa, kruvini 1896 ir 1909 metų įvykiai beveik nepasiekė Musa Dago gyvenviečių. Tokie žmonės kaip Kebusianas ir mažasis Bitiaso pastorius turėjo labai jautrią klausą ir suklusdavo vos išgirdę įtartiną balsą. Ši diena sukėlė jiems nemažą rūpestį. Tik vakaras ir Žiuljetės žavesys leido laikinai pamiršti sudrumstą ramybę. Bet kai Bagratianas, prisimindamas savo pažadą, pakartojo tai, ką kalbėjo apskrities seniūnas, esą tai tik visiems privalomas įsakymas, susijęs su karo situacija, visi – Nochudianas, Kebusianas ir mokytojai – pareiškė jau seniai žinoję, ką reiškia ši mįslė. Iš visų jų sklido šviesus optimizmas. Ypač didelis entuziastas buvo mokytojas Šatachianas. Jis iškėlė galvą ir aistringais žodžiais kreipdamasis į ponią Bagratian pareiškė, kad viduramžiai baigiasi. Civilizacijos saulė patekėsianti ir virš Turkijos. Karas esąs tarytum kruvina aušra. Šiaip ar taip, priespaudai, žiaurumams ir žudynėms ateinąs galas. Pažangos pasaulis nebepakęsiąs panašių dalykų. Turkų vyriausybę kontroliuoja jos sąjungininkai. Šatachianas su lūkesčiu akyse žvelgė į Žiuljetę. Argi ne puikia prancūzų kalba jis skelbia pažangos triumfą? Visi susirinkusieji, kurie jį suprato, regis, pritarė jo požiūriui. Tik tylenis mokytojas Voskanianas niekinamai sušnypštė. Bet jis tai darė kiekvieną kartą, kai jo kolega Šatachianas leisdavosi gražbyliauti. Tuo metu pasigirdo dar vienas balsas:
– Užtenka apie tuos turkus! Pakalbėkim apie svarbesnius dalykus!
Šiuos žodžius ištarė vaistininkas Grikoras, keisčiausia asmenybė šioje draugijoje.
Jau vien dėl drabužių Grikoro nesupainiosi su niekuo kitu. Visi vyrai, tarp jų ir muchtaras, vilkėjo europietiškai (Johunoluke gyveno iš Londono emigracijos grįžęs siuvėjas), tuo tarpu vaistininkas buvo apsivilkęs keistais rusiškais marškiniais, tiesa, iš ploniausio šviesiai geltono neapdoroto šilko. Nors Grikorui buvo šešiasdešimt metų, jo veidas su balta ožio barzdele neturėjo raukšlių, akys buvo kiek įstrižos, o veido spalva – smarkiai pageltusio popieriaus – greičiau galėjo tikti kokiam išmintingam kinų mandarinui nei armėnui. Jis kalbėjo aukštu, tačiau keistai dusliu balsu, kaip žmogus, pavargęs nuo savo didelio mokytumo. Ir iš tikrųjų Johunoluko vaistininkas ne tik turėjo biblioteką, kokios daugiau nerastum visoje Sirijoje, šis žmogus buvo tarytum biblioteka, visa žinantis žmogus viename nežinomiausių šios žemės slėnių. Ar jo paklaustum apie Musa Dago augmeniją, ar apie geologinę dykumų sandarą, retą Kaukazo paukščių rūšį, vario gavybą, meteorologiją, bažnyčios tėvų raštus, Koraną, nejudančias žvaigždes, kupranugarių mėšlo išvežimą, persiško rožių aliejaus paslaptis ar virtuvės receptus, Grikoras dusliu balsu visuomet atsakydavo teisingai, tyliai ir lyg nenoromis, tarytum būtų nepagarbu klausti išminčių tokių nereikšmingų dalykų. Visažinystė – plačiai paplitusi žmonių savybė. Bet ne vien ji lėmė vaistininko kūrybiškumą ir savitumą. Ne, Grikoras buvo panašus į savo biblioteką. Joje buvo keli tūkstančiai tomų, tačiau didžioji dalis parašyti kalbomis, kuriomis Grikoras negalėjo skaityti. Pavyzdžiui, jis negalėjo naudotis prieš daugelį metų leistu vokišku Brokhauzo leksikonu. Teko semtis žinių iš negausių armėniškų šaltinių. Apvaizda nepagailėjo didelių kliūčių jo aistros kelyje. Armėniški ir prancūziški šaltiniai, kuriais jis galėjo naudotis, sudarė menkiausią jo lobių dalį. Grikoras buvo ne tik mokslininkas, jis buvo ir bibliofilas. Tikras bibliofilas labiau negu knygos formą ir turinį myli knygos egzistavimą, jam ir nebūtina knygą skaityti. (Argi ne panašiai būna su bet kokia didele meile?) Vaistininkas nebuvo turtingas žmogus. Jis negalėjo Stambulo ar juo labiau užsienio knygynams ir antikvariatams siųsti brangių užsakymų. Vargu ar būtų pajėgęs susimokėti vien už pašto išlaidas. Taigi reikėjo tenkintis tuo, kas pakliūdavo į rankas. Pagrindinę dalį, kaip jis pasakojo, sudarė dar vaikystėje ir kelionių metais sukaupti dalykai. Dabar jis turėjo agentų ir globėjų Antiochijoje, Aleksandretėje, Alepe ir Damaske, jie kartkartėmis atsiųsdavo jam dideles siuntas. Kokia šventė, kai ateina tokios dovanos! Nesvarbu, ar tai arabiški, ar hebrajiški foliantai, prancūzų romanai, paprasta makulatūra, vis vien tai knygos, popierius su spausdintomis raidėmis. Išsaugodavo net paprastus laikraščius, uoliai katalogizuodavo kainynus ir reklaminius prospektus. Šis žmogus tarytum buvo sukaupęs armėnų meilę dvasingumui, paslaptį visų labai senų tautų, kurios išlieka slenkant amžiams. Kaip kalnų gvazdikas sugeba įleisti šaknis į pliką uolą, taip Grikoro biblioteka suleido šaknis Johunoluke. Šios keistos ir didžiąja dalimi neskaitytos bibliotekos vargu ar būtų užtekę milžiniškoms vaistininko žinioms sukaupti. Tačiau galimas spragas užpildydavo kūrybinė drąsa. Savąjį pasaulį jis papildydavo pats. Į visus klausimus, pradedant teologija ir baigiant statistika, jis atsakydavo remdamasis savo galia ir autoritetu, jokiu būdu nemanydamas, kad ką nors apgaudinėja. Kai jis žarstydavo didžiąsias mokslo sąvokas, jį persmelkdavo nekalta kūrybos dvasia. Suprantama, kad toks vyras turėjo mokinių ir pasekėjų. Taip pat aišku, kad tie mokiniai – tai septynių kaimų mokytojai. Mokytojai gerbė Grikorą kaip stebuklingą orakulą, net aštrialiežuvis Voskanianas nedrįso abejoti šio orakulo sprendimų tikrumu. Vaistininkas Grikoras buvo Musa Dago Sokratas ir su savo mokiniais, dažniausiai naktimis, leisdavosi į filosofines keliones. Sužadinti dar didesnę mokinių pagarbą progų netrūkdavo. Jis pakeldavo pirštą į žvaigždėtą dangų:
– Hapetai Šatachianai, ar žinai, kokia tai žvaigždė, toji raudonoji?
– Kuri? Ana? Tikriausiai tai planeta. Ar ne?
– Netiesa, mokytojau! Tai žvaigždė, Aldebaranas! O ar žinai, kodėl ji švyti raudona spalva?
– Kodėl raudona? Galbūt… mūsų atmosfera…
– Netiesa, mokytojau! Aldebaraną sudaro išsilydžiusi magnetinė geležis, todėl jis rausvas. Tokia ir garsiojo Kamilio Flamariono nuomonė, kurią jis man išdėstė savo paskutiniame laiške.
Garsiojo astronomo laiškas irgi nebuvo grynas akių dūmimas. Toks laiškas iš tikrųjų egzistavo. Tik Grikoras Kamilio Flamariono vardu atsisiuntė jį pats. Žinoma, tokius laiškus jis rašydavo labai retai ir tik iškilmingiausiomis progomis. Mokiniai apie tai dažniausiai nieko nesužinodavo. Tačiau ne tik šių laikų ar neseniai mirę dvasios milžinai tapdavo jo susirašinėjimo partneriais, bet ir Volteras bei didysis armėnų rašytojas Rafi[15 - Rafi – tikr. Hakopas Melik-Hakopianas (1835–1888) – armėnų rašytojas, patriotinių romanų autorius.] ne kartą išsamiai atsakydavo į jo laiškus. Taigi Grikoras buvo Olimpo narys korespondentas.
Keista, kad toks visam pasauliui atviras išminčius, kiek tik žmonės prisimena, niekada nebuvo išvykęs iš Johunoluko. Visi mokyti Musa Dago žmonės bent kartą per metus kur nors keliaudavo, bent į Alepą ar Marašą, kur lankydavo amerikiečių, vokiečių ar prancūzų misijų mokyklas ir tobulindavo savo išsilavinimą. Nemažai senų žmonių tik gyvenimo pabaigoje grįždavo į tėvynę iš Amerikos ir čia ramiai gyvendavo iš užsidirbtų lėšų. Prieš pat karo pradžią už okeano vėl išplaukė būrys mėgėjų bastytis po pasaulį. Bet vaistininkas Grikoras neturėjo nė mažiausio noro keisti gyvenamąją vietą. Net greta esančiuose kaimuose apsilankydavo labai retai. Jaunystėje, kaip jis tvirtino, savomis akimis pamatė daug garsių šio pasaulio vietų. Kartais jis užsimindavo apie keliones kažkur toli į vakarus ar į rytus, tačiau sakėsi iš principo nesinaudojęs geležinkeliu. Ar su tomis jo kelionėmis buvo taip pat kaip su Flamariono laišku, kas žino? Grikoro kalbose ir pasakojimuose negalėjai pajusti nė menkiausio puikavimosi ar išmonės. Faktų dėstymas būdavo pagrįstas, viskas tiesiog apčiuopiama, net toks žmogus kaip Gabrielis Bagratianas vargu ar būtų įtaręs čia kokią klastą. Tačiau kiekviena proga vaistininkas sakydavo nesuprantąs, kodėl žmonės kartais taip trokšta keliauti. Tegul Altuni, žinomas niurzglys, gailiai dejuoja dėl savo karjeros, sužlugusios Sirijos kaime, Grikoras buvo patenkintas Johunoluku ir savo gyvenimu. Visos vietos vienodos, kadangi išorinis pasaulis slepiasi vidiniame. Išminčius sėdi nejudėdamas kaip voras voratinklio centre, o spindulių tinklas užmestas ant visos visatos. Tačiau jei prasidėdavo kalbos apie politiką, karą, karštas dabarties aktualijas, vaistininką apimdavo nerimas. Dėl tokių dalykų jis nenorėjo sukti galvos. Pasaulis, tas išorinių aplinkybių ir žmogaus skverbimosi į jas kratinys, tampa žeminančia kliūtimi. Vertę jis įgauna tik nustumtas į neutralias objektyvaus mąstymo tolumas. Štai kokia dvasingumo puikybė! Kas jam darbo įvykiai krašto gilumoje, kažkur tarp Stambulo, Alepo ir Mesopotamijos? Kas jam darbo karai, kurie dar neįėjo į istorijos knygas? Todėl vaistininkas atmesdavo politinius mokytojo Šatachiano išvedžiojimus sakydamas:
– Nesuprantu, kodėl visą laiką reikia žvalgytis į kitus. Karas, potvarkiai, kaimakamas… Tegul turkai daro ką nori! Jei mes nesuksime dėl jų galvos, tai ir jie paliks mus ramybėje. Juk čia mūsų tikroji žemė. Ir ją gerbia net labai iškilūs žmonės… Prašom…
Ir Grikoras supažindino šeimininką su svečiu, kuris stovėjo toliau už vietos vyrų ir dar nebuvo kritęs jam į akis. Vaistininkas su malonumu ištarė skambų svečio vardą:
– Gonzaga Marisas!
Jaunas vyras, sprendžiant iš išvaizdos ir laikysenos, buvo europietis ar bent sueuropėjęs Levanto gyventojas. Juodi ūseliai blyškiame, labai dėmesingame veide atrodė taip pat prancūziškai kaip ir jo vardas. Labiausiai krito į akis antakiai, neaštriu kampu susilieję virš nosies. Grikoras buvo įsijautęs į globėjo vaidmenį:
– Ponas Gonzaga yra graikas.
Grikoras tuoj patikslino, lyg nenorėdamas svečio pažeminti:
– Ne Turkijos graikas, o Graikijos, europietis.
Svečio blakstienos buvo labai ilgos. Jis nusišypsojo pridengdamas akis moteriškomis blakstienomis.
– Mano tėvas buvo graikas, motina prancūzė, aš – amerikietis.
Kuklus, kone baikštus jaunuolio elgesys darė Bagratianui malonų įspūdį. Jis palingavo galva:
– Kokie vėjai, atleiskite, atpūtė amerikietį, kurio motina prancūzė, kaip tik čionai?
Gonzaga vėl nusišypsojo nuleisdamas blakstienas:
– Viskas gana paprasta. Su darbo reikalais kelias savaites turėjau praleisti Aleksandretėje. Ten susirgau. Gydytojas pasiuntė mane į kalnus, į Beilaną. Bet Beilane pasijutau dar blogiau…
Vaistininkas įspėdamas pakėlė pirštą:
– Atmosferos slėgis! Beilane atmosferos slėgis visada žemesnis už normalų.
Gonzaga Marisas draugiškai palenkė galvą su rūpestingai perskirtais plaukais į Grikoro pusę:
– Aleksandretėje daug kas pasakojo apie Musa Dagą, ir man parūpo jį aplankyti. Buvo didelė staigmena rasti nykiuose Rytuose tokią grožybę, tokius mokytus žmones ir tokią puikią pastogę pas mano šeimininką poną Grikorą. Mėgstu viską, kas nepažįstama. Jei Musa Dagas stovėtų Europoje, būtų didelė įžymybė. Bet džiaugiuosi, kad jis priklauso tik jums.
Vaistininkas dusliu, abejingu balsu, kuriuo pranešdavo visus svarbius dalykus, pasakė:
– Jis rašytojas ir čia, mano namuose, dirbs kūrybinį darbą.
Gonzaga, regis, susigėdo dėl to, ką pareiškė Grikoras:
– Aš ne rašytojas. Tik kartais pasiunčiu vienam Amerikos laikraščiui savo straipsnių. Tai ir viskas. Nesu netgi tikras žurnalistas.
Neaiškiu rankos mostu jis lyg norėjo parodyti, kad ši veikla tėra galimybė užsidirbti duonai. Bet Grikoras nenorėjo paleisti savo aukos, Gonzaga turėjo pakelti jo autoritetą:
– Juk jūs ir menininkas, muzikantas, virtuozas, juk jūs koncertuojate, tiesa?
Jaunuolis gindamasis pakėlė rankas:
– Tai netiesa. Beje, esu akompanavęs fortepijonu. Tenka daug ką išbandyti.
Jis pažvelgė į Žiuljetę lyg ieškodamas pagalbos. Žiuljetė tik stebėjosi:
– Pasaulis toks mažas. Argi ne keista, kad čia susitinka du žemiečiai? Juk jūs esate pusiau mano tautietis.
Mokytojas Šatachianas neatsispyrė pagundai dar kartą pagražbyliauti:
– Argi ne nuostabu, kad galime pabūti tokioje puikioje draugijoje, kad dėl ponios gerumo mes, vargšai armėnų valstiečiai, galime džiaugtis tokiais rinktiniais žmonėmis?
Susierzinęs Voskanianas, niūriai, pabrėžtinai tylėdamas, išdidžiai pasitraukė toliau nuo kitų. Taip jis leido suprasti, kad nebūtų nieko nuostabaus, jei kas nors šioje draugijoje pasveikintų jo asmenį su derama pagarba. Juk Voskanianas ne tik visų mėgstamas Musa Dago apylinkių poetas, rašąs visokiomis progomis, linksmomis ir liūdnomis, užsakomus eilėraščius, jis dar ir kaligrafas bei dailininkas. Tuo tarpu vaistininkas Grikoras kiek papriekaištavo mokytojui Šatachianui:
– Mes, armėnai, turime lemtingą ydą, bailumą, kuris kartais verčia žeminti save. Pamirštame, kad esame vienos iš seniausių pasaulyje kultūros tauta. Ponia, mūsų Gabrielio Bagratiano žmona, aišku, žino, kad mes buvome pirmoji tauta priėmusi krikščionybę ir padariusi ją valstybės religija daug anksčiau už Romą. Mes turėjome klestinčią karalystę, sostinė Ani ir tūkstantis jos bažnyčių buvo visų pripažįstamas pasaulio stebuklas. Karaliai, kurių gyslomis tekėjo armėnų kraujas, valdė Bizantiją. Tais laikais, kai Prancūzija dar nebuvo pabudusi iš gilaus barbarybės snaudulio, mes jau turėjome klasikinę literatūrą. Aš saugau tokių brandžių autorių kaip Hazaro Parbeci[16 - Hazaras Parbeci – žymus V a. armėnų istorikas.] ir Movseso Chorenaci[17 - Movsesas Chorenaci (V–VI a. I p.) – armėnų istoriografas, „Armėnijos istorijos“ autorius.] rankraščių fragmentus. Bet mes ir šiandien turime kuo pasigirti. Šiame užkampyje, kur nėra net padorių kelių, laikui bėgant suformuota dėmesio verta biblioteka… Taigi ponia turėtų būti tokia maloninga ir neversti mūsų prieš ją gėdytis.
Savo orią kalbą vaistininkas pasakė su jam įprasta kinų mandarino ramybe. Į Žiuljetę jis net nepažiūrėjo. Kaip tikras Sokrato mokinys Grikoras su moterimis būdavo drovus ir labai santūrus. Užtat apie šį šviesulį burdavosi vyriškos giminės jaunimas, neabejingas dvasios dalykams. Apie jo patrauklumą liudijo ir tai, kad Gonzaga Marisas apsigyveno pas jį, nors jam siūlė gerą kambarį muchtaro namuose. Išgirdusi Grikoro žodžius Žiuljetė, apsvaigusi dėl savo pasisekimo, prakalbo laužyta armėnų kalba. Jai tai pavyko žavingai:
– Ko gi jūs norite?.. Aš armėnė, juk ištekėjau už armėno… Pagal įstatymus… O gal turkė?.. Nė nežinau…
Susižavėjimo kupinais plojimais svečiai padėkojo jai už šį bandymą prabilti armėniškai. Gabrielis per visą gyvenimą iš žmonos lūpų buvo girdėjęs vos vieną kitą armėnišką žodį. Tokia jos pažanga jį tikrai būtų nustebinusi ir pradžiuginusi. Deja, jis jos neišgirdo, nes nesirūpindamas svečiais apžiūrinėjo Mitros galvą iš antrojo šimtmečio po Kristaus, rastą Seleukijos griuvėsiuose netoli Svedijos. Tiesa, jo mintys buvo visai kitur. Nė vienas iš svečių negalėjo suprasti, kodėl jis staiga piktai pratarė:
– Kai gyvūnas netiki, jog gali apsiginti, jis žūsta. Taip atsitinka ir gamtoje, ir istorijoje.
Ir nežinia kodėl pastūmė stovą su Mitros galva į kairę pusę.
Dėl Žiuljetės geros nuotaikos vakaras tikrai pavyko, jo nebuvo galima nė lyginti su kitais susibūrimais Bagratianų viloje. Dauguma armėnų gyveno pagal rytietiškus papročius, susitikdavo tik bažnyčioje ar gatvėje. Į svečius eidavo tik ypatingomis šventiškomis progomis. Kavinių, kurių galime rasti mažiausiuose turkų kaimuose, čia nėra. Tarp keturių sienų pirmiausia iš nedrąsumo užsidarydavo moterys. Tačiau šioje aplinkoje jis pamažu nyko. Pastoriaus žmona, energingai besirūpinanti, kaip pailginti vyro gyvenimą, ir verčianti jį gerai išsimiegoti, šį kartą pamiršo paraginti jį greičiau eiti namo. Muchtaro žmona prisiartino prie Žiuljetės, norėdama pirštais pačiupinėti jos suknelės šilką. Tačiau močiutė Antaram staiga dingo. Vyras atsiuntė berniuką jos pašaukti, ji turėjo padėti jam, nes gimdymas pasirodė sunkus, be to, ji turėjo išvaikyti senas raganas, kurios tokiais atvejais apgula gimdyvės namus siūlydamos savo žiniuoniškas paslaugas. Senoji ponia Altuni metams bėgant tapo puikia gydytojo pagalbininke ir perėmė nemažą dalį jo pacienčių. „Jai tai išeina geriau negu man“, – dažnai sakydavo gydytojas.
Dabar visi ėmė girti močiutę Antaram. Ji esanti ypatinga moteris, ji aukojasi dėl kitų. Kokios tik bėdos ištiktų moterį, jauną ar seną, ji visada duos gerą patarimą tarytum motina ar sesuo. Ji gaunanti laiškų iš įvairių vietų, juk ją Azganver Hajuhiaz Enkerutiun – Patriotinė armėnių moterų draugija – paskyrė atstovauti apskričiai. Tik ponia Kebusian kritiškai vertino močiutės gerumą:
– Juk ji neturi vaikų.
Tuo metu muchtaras, pakreipęs galvą, nes prastai girdėjo, ir kiek žvairuodamas klausėsi vaistininko, kuris su smulkiausiomis detalėmis aiškino, kuo pranašesnis kinų šilko apdorojimas už čionykštį. Kebusianas pliaukštelėjo sau per kelius:
– Mūsų Grikoras, tai bent! Dešimtis metų perkame iš jo žibalą ar miltelius nuo pilvo skausmo ir nežinome, kas tai per žmogus!
Daug laiko prireikė, kad į šią linksmą kompaniją įsijungtų pats namų šeimininkas. Bet pamažu ir jis pagyvėjo. Nepatenkintas nužvelgė didelį stalą, ant kurio stovėjo vazos su sausainiais, kava, arbata ir du grafinai su raki – armėniška degtine. Gabrielis net pašoko:
– Mano bičiuliai! Turėtume išgerti ko nors geresnio.
Su Kristaforu ir Misaku jis nusileido į rūsį atnešti vyno. Avetisas jaunesnysis buvo surinkęs ir gerai prižiūrėjo turtingą geriausių metų vyno kolekciją. Ja dabar rūpinosi namų valdytojas Kristaforas. Tiesa, stiprus Musa Dago vynas išsilaikydavo neilgai. Gal todėl, kad jį pildavo ne į statines, kaip senovėje, o į didelius užantspauduotus molinius ąsočius. Tai buvo tirštas, sunkus, tamsaus aukso spalvos vynas, panašus į tuos, kurie gaminami Libano Ksaroje. Kai pripylė taures, Bagratianas atsistojo pasakyti tosto. Tostas jam išėjo nelabai aiškus ir niūrokas, kaip ir viskas, ką jis šiandien kalbėjo: puiku, kad jo brangūs svečiai sėdi jo namuose linksmi ir laimingi. Bet kas žino, ar dar kartą jie galės būti tokie nerūpestingi? Tačiau šią valandą tegul niekas neliūdi dėl tokių minčių, nes tai neduos nieko gero.
Šį tostą, tikriau, paslėptą įspėjimą, Gabrielis ištarė armėniškai. Žiuljetė pakėlė taurę ir pasakė jam:
– Aš tave puikiai supratau, kiekvieną žodį… Bet kodėl taip liūdnai, mano mielasis?
– Iš manęs labai prastas kalbėtojas, – teisinosi Gabrielis. – Prieš keletą metų Paryžiuje man atsiuntė laišką, siūlydami pareigas Dašnakcutiuno partijoje. Aš atsisakiau, bet ne todėl, kad nenorėjau turėti nieko bendra su politika, o todėl, kad didesniame žmonių susibūrime nesugebėčiau pratarti nė žodžio. Taigi iš manęs nebūtų išėjęs tautos vadovas.
– Rafaelis Patkanianas[18 - Rafaelis Patkanianas (1830–1892) – armėnų rašytojas ir poetas, žadinęs armėnų nacionalinę savimonę.], – įsiterpė vaistininkas kreipdamasis į Žiuljetę, – taigi… Patkanianas buvo vienas didžiausių mūsų tautos vadovų, tikras tautos žadintojas, tačiau labai blogas oratorius, mikčiojo smarkiau negu jaunasis Demostenas. Bet tas trūkumas kaip tik darė jo kalbas dar ugningesnes. Aš kadaise turėjau garbės jį pažinti ir jo klausytis Jerevane.
– Jums atrodo, – nusijuokė Gabrielis, – kad iš nieko dar gali išeiti šis tas?
Stiprus vynas darė savo. Iki šiol tylėję vyrai tapo šnekesni. Tik mokytojas Hrantas Voskanianas niūriai tylėjo, taip pabrėždamas savo reikšmingumą. Dievo tarnas Nochudianas, menkas gėrovas, gynė savo taurę nuo žmonos, besitaikančios ją atimti. Jis nuolat kartojo:
– Moterie, juk šiandien šventė! Argi ne?
Kai Gabrielis pravėrė vieną langą norėdamas pažvelgti į naktį, pajuto, kad jam už nugaros sustojo Žiuljetė.
– Na, išėjo visai puikus vakaras, tiesa?
Jis apkabino ją:
– Ir kam turėčiau už jį dėkoti, jeigu ne tau?
Tačiau įtampa jo balse blogai derėjo su meiliais žodžiais.
Išgėrę vyno svečiai panoro paklausyti muzikos. Keletas ėmė prašyti padainuoti jaunuolį, vieną iš mokytojų, Grikoro pasekėją, pavarde Asajanas. Plonas kaip kartis jaunuolis buvo žinomas dainininkas, be to, turėjo gerą atmintį ir mokėjo daug šiose vietovėse dainuojamų dainų. Kaip ir dauguma dainininkų, Asajanas iš pradžių gynėsi. Be muzikos jam esą neįmanoma dainuoti, o jo namai per toli, kad galėtų atsinešti tarą. Žiuljetė jau rengėsi atnešti gramofoną. Aišku, tik nedaugelis Johunoluko gyventojų pažinojo šį technikos stebuklą. Tačiau viską išsprendė vaistininkas Grikoras, reikšmingu žvilgsniu pažvelgęs į savo namų gyventoją.
– Juk tarp mūsų yra tikras menininkas!
Gonzaga Marisas nesipriešindamas sėdo prie fortepijono.
– Tai vienas iš dvylikos fortepijonų visoje Sirijoje, – paaiškino Gabrielis. – Prieš ketvirtį amžiaus jį atgabeno iš Vienos mano motinai. Kristaforas man pasakojo, jog brolis Avetisas pasikvietė iš Alepo specialistą, kad jį suderintų. Paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis Avetisas dažnai juo skambindavo. O aš net nežinojau, kad jis moka groti…
Gonzaga paskambino kelis akordus. Tačiau atsitiko taip, kad menininkas tokią vėlyvą valandą nepataikė reikiamo tono, kokio laukė prie muzikos nepratusios ausys, ištroškusios ko nors gražaus ir lengvo. Jis sėdėjo atsidrėbęs, palenkęs galvą prie klavišų, su cigarete lūpose, o pirštai vis labiau painiojosi makabriškuose sąskambiuose. „Išderintas, velniškai išderintas“, – murmėjo jis, negalėdamas išsivaduoti iš liūdnų akordų. Jo iki šiol tokiame gražiame veide pasirodė nuobodulio ir nuovargio šešėlis. Bagratianas iš šono stebėjo šį veidą, kuris dabar pasirodė jam nebe vaikiškai nedrąsus kaip iki šiol, o kažkoks apgaulingas, išvargęs. Gabrielis pažvelgė ir į Žiuljetę, prisistūmusią kėdę prie fortepijono. Jos veidas staiga pasirodė jam nebejaunas, išsekęs. Pastebėjusi klausiamą vyro žvilgsnį, ji tyliai prisipažino:
– Skauda galvą… Nuo to vyno…
Gonzaga staiga nustojo groti ir uždengė klaviatūrą.
– Atleiskite, – tepasakė jis.
Nors mokytojas Šatachianas, demonstruodamas savo išprusimą, gyrė svečio grojimą, vartodamas daug muzikinių terminų, linksmumas kažkur dingo. Netrukus pastoriaus Nochudiano žmona pirmoji su vyru susiruošė eiti. Juodu nakvosią Johunoluke pas pažįstamus, bet jau saulei tekant leisis namo į Bitiasą. Ilgiausiai dvejojo tylenis Voskanianas. Kai visi jau buvo išėję į parką, jis sugrįžo, ryžtingai pritrepseno prie Žiuljetės, gerokai ją išgąsdindamas. Bet jis tik padavė jai didelį įvairių spalvų rašalu armėniškai prirašytą lapą ir išėjo.
Tai buvo jausmingos eilės apie meilę ir pagarbą.
Naktį Žiuljetė staiga pabudo ir pamatė Gabrielį, sėdintį lovoje šalia jos. Jis buvo uždegęs žvakę ir, matyt, jau seniai stebėjo miegančią žmoną. Ji aiškiai pajuto, kad ją pažadino ne žvakės šviesa, o jo žvilgsnis.
Jis palietė jos ranką.
– Nenorėjau tavęs žadinti, norėjau, kad pati pabustum.
Žiuljetė nusibraukė nuo kaktos plaukus, jos veidas atrodė gaivus ir malonus.
– Galėjai mane tiesiog pažadinti. Manęs tas nė kiek netrikdo. Juk žinai, mėgstu pasikalbėti nakties vidury.
– Galvojau ir šiaip, ir taip, – neryžtingai pasakė jis.
– O aš miegojau tiesiog dieviškai. Vadinasi, dėl galvos skausmo buvo kaltas ne jūsų armėniškas vynas, o mano „Commant dire? Demi compatriot“[19 - Kaip čia pasakius? Pusiau tėvynainis (pranc.).]. Jo grojimas. Keistas sumanymas! Atvažiuoti į Johunoluką kaip į kurortą ir apsigyventi pas poną Grikorą. Bet juokingiausias buvo tas nedidukas tamsus mokytojas, kuris man įteikė suvyniotą plakatą. Arba tas kitas, kuris šaukia pro nosį ir, matyt, mano, kad tai labai puiki prancūzų kalba. Kažkokie kalamo akmens ir šuns inkštimo garsai. Jūs, armėnai, visi turite gana keistą tartį. Tu irgi dar ne visiškai iš jos išsivadavai, mielasis. Bet nereikia taip griežtai vertinti. Juk visi jie gana malonūs žmonės.
– Tai vargšai žmonės, Žiuljete, vargšai! – Šie žodžiai išsiveržė iš Gabrielio krūtinės su dideliu skausmu. Žiuljetės balsas pasidarė dar švelnesnis:
– Aš supykau, kad tu išjojai nepasakęs man nė žodžio. Būčiau bent priešpiečius įdėjusi…
Galėjai pamanyti, kad jis visai negirdi rūpestingos žmonos žodžių.
– Niekaip negalėjau užmigti. Prisiminiau daugelį dalykų. Pietus pas profesorių Lefevrą. Savo pirmąjį laišką tau.
Iki šiol Žiuljetė nepastebėjo, kad jos vyras leistųsi į sentimentalias kalbas. Todėl dabar tai juo labiau ją stebino. Ji tylėdama pakėlė į jį akis. Žvakė stovėjo jam už nugaros, todėl Gabrielio veido nebuvo matyti, tik jo kūnas iki juosmens stūksojo kaip didelė juoda uola. Kadangi ant Žiuljetės krito ne tik žvakės šviesa, bet ir brėkštančio ryto atšvaitai, Gabrielis matė priešais save šviesią, švelnioje prieblandoje virpančią būtybę.
– Spalio mėnesį suėjo keturiolika metų. Didžiausia mano gyvenimo dovana. Ir vis dėlto tai sunki kaltė. Aš neturėjau teisės išplėšti tavęs iš tavo aplinkos ir įtraukti į svetimą lemtį…
Ji pasiėmė degtukus norėdama uždegti savo žvakę. Jis stvėrė ją už rankos ir neleido to padaryti. Jo balsas vėl atsklido iš tamsos, slepiančios bet kokias formas:
– Būtų geriausia išgelbėti tave iš viso to… Mes turėtume skirtis!
Ji ilgai tylėjo. Jai ir į galvą neatėjo, kad šis beprotiškas, visiškai nesuprantamas reikalavimas gali būti susijęs su kokiais nors svarbiais įvykiais. Ji prisislinko arčiau:
– Ar aš tave įskaudinau, įžeidžiau, priverčiau pavyduliauti?
– Niekada nebuvai man tokia gera kaip šį vakarą. Seniai tavęs taip nemylėjau… Užtat visa tai taip baisu!
Ji pasislinko lovoje aukščiau, jo tamsus pavidalas tapo dar svetimesnis.
– Žiuljete, turi rimtai pažiūrėti į tai, ką tau pasakysiu. Ter Haikazunas padarys viską, kad mudu galėtume kuo greičiau išsiskirti. Turkų įstaigos tokiais atvejais nedaro kliūčių. Tada būsi laisva, nebe armėnė, galėsi išsivaduoti iš žiauraus mūsų tautos likimo, į kurio pinkles patekai per mane. Nukeliausime į Alepą. Ten, būdama europietė, paprašysi prieglobsčio konsulate, Amerikos, Šveicarijos, bet kuriame. Būsi saugi, kad ir kas čia nutiktų. Stefanas liks su tavimi. Judu galėsite netrukdomi išvykti iš Turkijos. Savo pajamas ir turtą, žinoma, perrašysiu jums…
Jis kalbėjo greitai, trūkčiojančiu balsu, bijodamas, kad ji nenutrauktų. Žiuljetės veidas dar labiau priartėjo prie jo:
– Ir tu apie visą šią beprotybę kalbi rimtai?
– Kai viskas baigsis, jei liksiu gyvas, grįšiu pas jus.
– O juk dar vakar ramiai kalbėjome, ką reikės daryti, jei tave vis dėlto pašauktų į karo tarnybą…
– Vakar? Vakar viskas buvo netiesa. Pasaulis pasikeitė.
– Kas pasikeitė? Ar visa tai dėl to, kad iš mūsų atėmė pasus? Sakei, kad Antiochijoje neišgirdai blogų naujienų.
– Sužinojau blogų naujienų, bet ne tai svarbiausia. Iš tikrųjų pasikeitė ne taip daug. Bet tai ateina staiga kaip audra dykumoje. Tai manyje jaučia mano protėviai, nežinomi kankiniai. Tai jaučia visa, kas manyje gyva. Ne, Žiuljete, tu to niekada nesuprasi. Kas nėra kentėjęs dėl savo rasės, niekada to nesupras.
Žiuljetė pašoko iš lovos, atsisėdo šalia, paėmė jį už rankų:
– Tu visai kaip Stefanas. Kai susapnuoja baisų sapną, prabunda ir ištisą valandą būna kaip nesavas. Kodėl kaip tik mums turėtų grėsti pavojus? Prisimenu tavo draugus turkus, puikius simpatiškus žmones, kurie taip dažnai svečiuodavosi pas mus Paryžiuje. Argi jie staiga tapo klastingomis pabaisomis? Ne! Jūs, armėnai, visada neteisingai vertinate turkus.
– Aš nesprendžiu apie juos neteisingai. Tarp jų yra nuostabių žmonių. Kare pažinau daug paprastų žmonių, pažinau jų kantrybę ir gerumą. Jie nekalti ir mes nekalti. Bet kas iš to?
Vis labiau brėško rytas, ryškėjo Musa Dago keteros linija, gerai matoma iš miegamojo. Gabrielio žvilgsnis nukrypo į kalną:
– Vis galvoju: kaip keista, kad mes visą laiką vijomės Avetisą, o jis vis bėgo nuo mūsų. Tarsi savo mirtimi norėjo mus atvilioti į Johunoluką… Ne! Iš tikrųjų tai tu norėjai čia atvažiuoti.
Darėsi šalta. Nuogos Žiuljetės kojos sužvarbo. Ji neprieštaravo vyrui, pritarė jam:
– Na, matai! Viskas dėl mano užsispyrimo. Tai turėtų tave nuraminti.
Bet Gabrielio mintys krypo kita linkme:
– Vakar kelias akimirkas mane buvo apėmusi labai stipri nuojauta, kad mane veda aukštesnė jėga, kad Dievas duoda man kažkokią užduotį. Tai buvo labai intensyvus jausmas, nors greitai praėjo… Matyt, iki šiol mano gyvenimas nebuvo visai teisingas. Malonu įsivaizduoti, kad esi nepaprasta asmenybė, išskirtinė dulkelė, nepavaldi žemės traukos dėsniams, galinti skrajoti po visatą, neturinti jokių įsipareigojimų… Bet štai Dievas Avetiso rankomis ir savo valia atvedė mane į šią seną šalį…
Jis nutilo. Žiuljetė ilgai tyrinėjo neaiškius jo veido bruožus:
– Pirmą kartą matau tave išsigandusį.
Jis negalėjo atitraukti akių nuo ryškėjančio Musa Dago:
– Išsigandusį? Taip, išsigandusį lyg kažko antgamtiško! Kai buvau vaikas, dažnai įsivaizduodavau, kad maža žvaigždutė danguje staiga ima didėti, pūstis, vis labiau artėti prie žemės, norėdama ją sutraiškyti…
Jis pasipurtė, bandydamas suimti save į rankas:
– Žiuljete, dabar kalbame ne apie mane, o apie tave ir Stefaną.
Pagaliau ji labai supyko:
– Netikiu tavo gąsdinimais. Juk dabar 1915 metai. Turkijoje kaip ir visur pasaulyje patyriau tik draugiškumą ir mandagumą. Aš nebijau žmonių. Bet jei ir grėstų pavojus, nejaugi manai, jog būčiau tokia baili ir niekinga, kad pabėgčiau ir palikčiau tave vieną? Nepadaryčiau to, net jei tavęs nemylėčiau.
Jis, daugiau nieko nesakydamas, užmerkė akis. Žiuljetė jau norėjo tyliai atsistoti. Bet Gabrielis nuleido galvą jai ant kelių. Jo kakta buvo šalta ir suprakaitavusi. Už lango staiga pragydo pabudę paukščiai, skardžiais balsais keldami nedarnų klegesį.

Ketvirtas skyrius
PIRMASIS ĮVYKIS
Silpnumo ir nevilties priepuolis praėjo taip pat greitai, kaip buvo užėjęs. Ir vis dėlto po kelionės į Antiochiją Gabrielis pasikeitė. Paprastai ištisas valandas dirbdavo savo kambaryje, o dabar namuose būdavo tik naktį. Grįždavo labai pavargęs ir miegodavo kaip užmuštas. Apie grėsmę, dėl kurios aną sekmadienio naktį buvo taip baisiai sunerimęs, daugiau nepratarė nė žodžio. Žiuljetė taip pat vengė apie tai užsiminti. Ji buvo įsitikinusi, kad jo nerimas neturi jokio rimtesnio pagrindo. Per vedybinio gyvenimo metus ji tris ar keturis kartus buvo patyrusi, kad Gabrielį kartais apninka niūrios nuotaikos. Savaitės liūdesio, sunkaus ir, rodos, be jokios priežasties, dienos, kai nepratardavo nė žodžio, būdavo susimąstęs, tada jo nepralinksminsi jokiu meilumu ar geru žodžiu. Ji tai žinojo. Tokiais momentais tarp jų tarytum išaugdavo siena, kažkas svetima, neįveikiama, ir ji imdavo baimintis savo vaikiško lengvabūdiškumo, paskatinusio ją surišti savo likimą su tokio sunkaus būdo žmogumi. Žinoma, Paryžiuje Žiuljetei būdavo lengviau. Jos aplinka, kurioje Gabrielis buvo svečias, sudarydavo jai savotišką užnugarį. Bet čia, Johunoluke, jos padėtis kitokia, todėl visiškai suprantama, kad Žiuljetė, nepaisydama savo ironiško požiūrio, vis dėlto stengėsi rodyti prielankumą tiems „puslaukiniams“ armėnams.
Geriausia palikti jį ramybėje. Aną kankinamą naktinį pokalbį ji laikė dar vienu jo liūdesio priepuoliu. Labai saugioje aplinkoje užaugusi prancūzė neturėjo nė menkiausios nuovokos apie tai, ką Gabrielis pavadino audra dykumoje. Europa tapo mūšio lauku. Sklido gandai, kad bombarduojamame Paryžiuje žmonės leidžia naktis rūsiuose. Juk čia ji išgyvena rojų primenantį pavasarį. Mielu noru pagyventų čia dar keletą mėnesių. Galų gale, anksčiau ar vėliau jie sugrįš į savąjį Klebero aveniu. O kol kas Žiuljetė užsivertusi daugybe darbų, taigi nuobodžiauti nėra kada. Nėra laiko galvoti apie kažkokias grėsmes. Joje prabudo namų savininkės ir ūkio šeimininkės ambicijos. Reikėjo išmokyti civilizuotų manierų visus namų darbininkus. Ji turėjo progos įsitikinti, kad talentingus armėnų tautos žmones galima išmokyti to, kas jiems neįprasta. Virėjas Hovhanesas per keletą savaičių virto, galima sakyti, tikru prancūzų virtuvės šefu. Tarnas Misakas toks apsukrus, kad Žiuljetė svarstė, ar nepasiėmus jo į Paryžių. Dvi jai patarnaujančios mergaitės, atrodo, taps puikiomis kambarinėmis. Vila buvo gerai prižiūrima. Atidus moters žvilgsnis tai šen, tai ten pastebėdavo netvarkos ir aplaidumo. Pakvietė amatininkus. Jų vadovas – orus vyras, meistras Tovmasianas, ėmėsi staliaus darbų. Tačiau su Tovmasianu nebuvo galima elgtis kaip su paprastu amatininku, jis sakėsi esąs statybos darbų vadovas, nešiojo sunkią auksinę laikrodžio grandinėlę, prie kurios buvo pritvirtintas medalionas su mirusios žmonos portretu, beje, pieštu mokytojo Voskaniano. Jis nepraleisdavo progos pabrėžti, kad abu jo vaikai, sūnus ir duktė, studijavo Ženevoje. Be to, jis buvo nepaprastai kruopštus ir vargindavo Žiuljetę ilgais pokalbiais ir svarstymais. Tačiau jam per gana trumpą laiką pavyko ne tik suremontuoti senojo namo apirusias vietas, bet ir pasirūpinti kai kuriomis naujovėmis, kad namai tiktų vakariečių poreikiams. Darbininkai dirbo sumaniai ir labai tyliai. Jau pirmosiomis balandžio dienomis Žiuljetė galėjo didžiuodamasi stebėti, kaip nuošaliame Sirijos užkampyje atsiranda namai, kurie, jei ne primityvus apšvietimas ir vandens tiekimo sistema, galėjo lenktyniauti su bet kokia europietiška kaimo vila.
Tačiau didžiausias jos džiaugsmas buvo vaismedžių ir rožių sodas. Čia prabilo jos protėvių kraujas. Argi ne kiekvienas prancūzas iš prigimties sodininkas, vaisių augintojas? Bet ir armėnai apsigimę sodininkai, juo labiau žmonės, gyvenantys prie Musa Dago. Didžiausias šios srities meistras buvo valdytojas Kristaforas. Žiuljetė net nežinojo, kad pasaulyje gali būti tokių sodų. Kas neragavo armėniškų abrikosų, negali net įsivaizduoti, kokie jie saldūs ir sultingi. Net ir čia, kitoje Tauro kalnyno takoskyros pusėje, jie išsaugojo visą savo tėvynės prie sodų apsupto Vano ežero skonį ir gaivumą. Sode Žiuljetė atrasdavo vis naujų vaisių, daržovių ir gėlių rūšių, apie kurias iki šiol nebuvo girdėjusi. Tačiau daugiausia laiko praleisdavo rožyne su sombreru ant galvos ir didžiosiomis Kristaforo žirklėmis rankose. Tokiai rožių fanatikei kaip ji tai buvo didžiausias džiaugsmas. Didžiulis plotas, krūmelis prie krūmelio, stiebas prie stiebo, bet ne griežtomis eilėmis kaip Europoje, o tirštas spalvų ir kvapų mišinys virš žalios lapijos bangų. Damaskas buvo čia pat, netoli ir Persija. Tūkstančiai šiose šalyse augančių rūšių atsiuntė čionai savo palikuonis, ir kai Žiuljetė siaurais takeliais žingsniuodavo per šią jūrą, ji žvilgsniu ir alsavimu tarytum sveikindavo pačią rožių esybę. Vaistininkas Grikoras pažadėjo, jei ji atnešianti jam daug krepšių ką tik nuskintų tikrosios Moschata damascena žiedų, išspausiąs mažą flakonėlį rožių aliejaus, kurio gamyba susijusi su šimtmečių papročiais. Jis papasakojo jai ir legendą. Vienintelis tikros esencijos lašo kvapas toks stiprus, kad jei užlašinsi jį ant plaukų mirusiajam, jis kvepėsiąs ir Paskutiniojo Teismo dieną ir palankiai nuteiksiąs teismo angelą.
Kartais Žiuljetė išjodavo pasijodinėti su Stefanu. Avetisas Bagratianas paliko keturis arklius. Vieną iš jų, nedidelį ramų arkliuką gavo dovanų Stefanas. Jodinėdavo jie arba Svedijos lygumos pusėn, arba kita kryptimi – per Azirą, Bitiasą iki bitininkų kaimo. Juos lydėdavo arklininkas, kuriam Žiuljetė buvo pasiūdinusi puošnią, spalvingą uniformą. Jos polinkis į grožį, į dekoratyvų puošnumą pasireikšdavo ne tik savo, bet ir visos aplinkos atžvilgiu. Kai ji su Stefanu ir puošniu palydovu jodavo sėdėdama aukštai ant žirgo per bažnyčios aikštę ir pagrindine Johunoluko gatve, jausdavosi kaip šio pasakų pasaulio karalienė. Kartais prisimindavo motiną ir seseris Paryžiuje. Kaip jos turėtų jai pavydėti tokio gyvenimo! Kur tik pasirodydavo, visi ją sveikindavo su didele pagarba, net ir musulmonų gyvenvietėse, kurias prijodavo per ilgesnes išvykas. Aišku. Gabrielį vėl kamuoja nervų krizė. O ji, Žiuljetė, nepastebi nė mažiausio ženklo, kad kažkas pasaulyje būtų pasikeitę.
Gabrielis Bagratianas kas rytą išeidavo iš namų. Bet dabar jis nebevaikštinėjo po Musa Dagą, o eidavo į kaimus. Noras susigrąžinti vaikystės paveikslus užleido vietą kitam, vyriškesniam poreikiui: jis norėjo kuo geriau pažinti šių apylinkių žmones, jų gyvenimo būdą, poreikius, kasdienius darbus.
Kartu jis rašė daug laiškų į Stambulą savo draugams armėnams iš Dašnakcutiuno partijos, o dar daugiau savo buvusiems draugams jaunaturkiams. Įtarė, kad Antiochijos apskrities viršininko cenzūra galėjo apsunkinti šį susirašinėjimą, bet vienas kitas laiškas tikrai pasiekdavo tikslą. Nuo atsakymo priklausė jo ateitis. Jei sostinėje permainų nėra, vadinasi, tai grynai karinė priemonė. Tada jis, nepaisydamas agos Rifaato Bereketo įspėjimo, paliktų šiuos namus ir ryžtųsi leistis į sostinę, kad ir be tokiais atvejais būtino paso. Bet jei atsakymas būtų blogas arba nebūtų jokio atsakymo, vadinasi, senojo turko nuogąstavimai teisingi, spąstai užsitrenktų ir kelias pasitraukti būtų atkirstas. Tada liktų tik viltis, kad toks armėnų draugas kaip vali Dželalas Bėjus stengsis apsaugoti savo vilajetą nuo „incidentų“ ir kad kaimai prie Musa Dago liks šalia gaisro židinių, kurie paprastai įsiplieskia didesniuose miestuose. Tada jo namai Johunoluke, agos žodžiais tariant, būtų ideali priebėga. Dėl jo nepašaukimo į karinę tarnybą, tai Bagratianas, regis, gerai perprato Osmanų imperijos generolų mintis. Armėnų dalinius norima atitraukti iš fronto ir juos nuginkluoti. Kodėl? Turkai bijo, kad tokia stipri dauguma, kaip armėnai, su moderniausiais ginklais rankose galėtų išsireikalauti daugiau teisių, jei Turkija karą pralaimėtų. Jei bijomasi kareivių, tai dar pavojingesni gali būti karininkai, nes jie reikiamu momentu gali imtis vadovauti armėnams.
Kad ir koks įtikinamas atrodė šis paaiškinimas, Gabrielis nerasdavo nė minutės ramybės. Tačiau jo nerimas dabar nebuvo irzlus ar nervingas, priešingai, jis tapo vaisingas, nukreiptas į tikslą. Jame ėmė reikštis pedantiškumas, kurį anksčiau pajusdavo tik dirbdamas mokslinį darbą. Tai labai pravertė tyrinėjant realias aplinkybes. Jis netgi neklausė savęs, koks visų šių pastangų tikslas ir kam ketina ateiti į pagalbą. Dievas žino, kiek mėnesių jam teks gyventi šiame slėnyje. Norėjo viską žinoti apie šias vietas ir šiuos žmones. Broliškos atsakomybės jausmas…
Pirmas jo žygis buvo pas Johunoluko seniūną. Didžiausio kaimo bendruomenės namuose buvo tvarkomi ir gretimų kaimų reikalai, susiję pirmiausia su valstybės valdžia. Muchtaro Kebusiano Gabrielis nerado. Bendruomenės raštininkas pasitiko Bagratianą žemai lankstydamasis. Garsiosios Bagratianų giminės atstovo apsilankymas buvo didelė garbė.
Ar seniūnijoje yra gyventojų sąrašai? Raštininkas plačiu mostu parodė į dulkėtą lentyną prie kambarėlio sienos. Žinoma, tokius sąrašus jie turi. Ne tik atitinkamose bažnyčių knygose sužymėtas kiekvienas žmogus. Juk jie ne kurdai ar beduinai, o tikri krikščionys. Prieš keletą metų tuometiniai muchtarai savo iniciatyva surašė visus gyventojus. Tai buvo 1909 metais, po akcijos prieš jaunaturkius ir po didelių žudynių Adanoje armėnų deputatai atsiuntė nurodymą surašyti septynių kaimų gyventojus. Apytikriai čia gyvena šeši tūkstančiai krikščionių. Bet jei efendi panorėtų, per kelias dienas galima pateikti tikslius skaičius. Gabrielis pareiškė, kad norėtų juos sužinoti. Paskui pasiteiravo, kokie reikalai su šaukiamojo amžiaus jaunuolių karine tarnyba.
Klausimas pasirodė kiek keblesnis. Bendruomenės raštininkas ėmė šnairuoti, visai panašiai kaip ir jo viršininkas muchtaras. Mobilizacijos įsakymas pašaukė prie ginklo visus karinei tarnybai tinkamus vyrus nuo dvidešimties iki trisdešimties metų, nors pagal įstatymą aukščiausia amžiaus riba esanti dvidešimt septyneri. Įsakymą reikėtų taikyti maždaug dviem šimtams vyrų iš visų armėnų kaimų. Iš jų lygiai šimtas penkiasdešimt susimokėjo bedelį – teisėtą išpirką nuo karinės tarnybos, po penkiasdešimt svarų už vieną asmenį. Efendi tikriausiai žinąs, kad čionykščiai žmonės labai taupūs. Daugumoje šeimų tėvai nuo pat sūnaus gimimo ima taupyti bedeliui, nori išvaduoti jaunimą nuo turkų kareivio dalios. Johunoluko muchtaras, vietos žandaro lydimas, kiekvieno naujo šaukimo atveju surenka mokestį ir asmeniškai pristato jį Antakijos apskrities valdžiai.
– Bet kaip gali būti, – neatlyžo Bagratianas, – kad tarp šešių tūkstančių gyventojų tėra tik du šimtai karo prievolininkų?
Atsakymas nebuvo netikėtas. Efendi turįs nepamiršti, kad stiprių jaunų vyrų trūksta dėl praeities įvykių, didelių kraujo praliejimų, kurių armėnų tauta patiria mažiausiai kartą per dešimt metų.
Tai buvo tik atsikalbinėjimas. Gabrielis kaimuose matė daugiau kaip du šimtus jaunų vyrų. Yra galimybių išvengti karo tarnybos ir nesumokėjus viso bedelio. Rauplėtasis apskrities viršininkas Ali Nazifas, aišku, puikiai žino, kaip tai daroma. Bagratianas klausinėjo toliau:
– Ką gi, penkiasdešimt vyrų nuvyko į Antakiją patikrinimui. O kas paskui?
– Keturiasdešimt iš jų paėmė į armiją.
– Kokiuose pulkuose, kokiuose frontuose tarnauja tie keturiasdešimt?
Tai kol kas esą neaišku. Kareivių šeimos jau kelias savaites, o gal ir kelis mėnesius negauna iš savo sūnų jokių žinių. Turkų karo lauko paštas šiaip jau esąs gana patikimas. Gal jie yra Alepo kareivinėse, kur generolas Džemalis Paša performuoja savo armiją.
– Ar kaimuose niekas nekalba, kad armėnus norima padaryti inšaat taburi – pagalbiniais darbininkais?
– Kaimuose daug ką kalba, – nedrąsiai atsakė raštininkas.
Gabrielis apžiūrėjo nedidelę lentyną. „Namų nuosavybės registras“ stovi šalia leidinio „Osmanų imperijos įstatymų kodeksas“, greta – aprūdijusios laiškų svarstyklės. Jis staiga atsigręžė:
– O kaip su dezertyrais?
Kamantinėjamas kaimo raštvedys paslaptingai prisėlino prie durų, pravėrė jas ir vėl atsargiai uždarė. Suprantama, čia kaip ir visur kitur pasitaiko dezertyrų. Kodėl nedezertyruoti armėnams, jei patys turkai rodo pavyzdį? Kiek tų dezertyrų? Penkiolika, gal dvidešimt. Taigi. Juos netgi gaudė. Buvo sudarytas būrys iš policininkų ir kareivių pėstininkų, miulazimo[20 - Miulazimas – leitenantas (turk.).] vadovaujamas. Apieškojo visą Musa Dagą. Vieni juokai!
Siaurą mirksinčio valdininko veidelį staiga nušvietė gudrumo ir nežabojamo triumfo išraiška.
– Vieni juokai, pone! Juk mūsų vaikinai puikiai pažįsta kalną!
Namas, kuriame gyveno kunigas Ter Haikazunas, buvo išvaizdžiausias Johunoluko bažnyčios aikštėje šalia muchtaro namų ir mokyklos pastato. Plokščias stogas, penki langai vieno aukšto fasade. Toks namas galėtų stovėti bet kuriame pietų Italijos miestelyje. Namas priklausė Arkangelų bažnyčiai. Senasis Avetisas ir vieną, ir kitą pastatė aštuntą praėjusio amžiaus dešimtmetį.
Ter Haikazunas – vyriausiasis visos apskrities Armėnų Apaštališkosios bažnyčios kunigas. Jis valdo ir vietoves, kurių gyventojai yra skirtingų tautybių, be to, mažas armėnų bendruomenes turkų miesteliuose Svedijoje ir El Eskelyje. Konstantinopolio patriarchas jį paskyrė vardapetu, armėnų bažnyčių ir pasauliečių kunigų vadovu. Ter Haikazunas studijavo Ečmiadzino seminarijoje prie katolikoso kojų, kurį armėnų krikščionys gerbia kaip aukščiausią bažnyčios vadovą, taigi buvo visais požiūriais tikras savo tikinčiųjų atstovas.
O pastorius Harutiunas Nochudianas? Iš kur staiga protestantų pastoriai šiame Azijos užkampyje? Anatolijoje ir Sirijoje buvo nemažai protestantų. Į evangelikų bažnyčią šiuos prozelitus atvedė vokiečių ir amerikiečių misionieriai, teikdavę nuoširdžią pagalbą nukentėjusiems ir našlaičiams. Gerasis Nochudianas buvo našlaitis, kurį gailestingieji misionieriai pasiuntė į Dorpatą studijuoti teologijos. Bet ir jis pripažino Ter Haikazuno autoritetą visuose reikaluose, nesusijusiuose su tiesiogine sielovada. Kai tautai nuolat gresia pavojai, dogmatiniai konfesijų skirtumai neatrodo tokie svarbūs, ir dvasinis vadovas – o toks Ter Haikazunas buvo tikrąja šio žodžio prasme – niekada nebuvo kritikuojamas ir nekėlė jokių abejonių.
Senyvas vyras, bažnyčios patarnautojas, nuvedė Gabrielį į kunigo darbo kambarį. Tuščia patalpa, išklota didžiuliu kilimu. Prie lango nedidelis rašomasis stalas, šalia – apšiuręs šiaudinis krėslas lankytojams. Ter Haikazunas atsistojo ir žengė žingsnį Gabrielio link. Kunigas galėjo būti kokių keturiasdešimt aštuonerių metų, tačiau jo barzda tarpais jau pražilusi. Didžiulėse akyse – armėnų akys beveik visada didelės, išsiplėtusios iš siaubo tūkstančių metų skausmo pažymėtuose veiduose – buvo matyti drovus sumišimas ir kartu ryžtinga pasaulį pažįstančio žmogaus išraiška. Vardapetas vilkėjo juodu abitu, ant galvos užsitraukęs smailų gobtuvą. Rankas kartkartėmis slėpdavo plačiose abito rankovėse, lyg šią saulėtą pavasario dieną jam būtų šalta. Tačiau iš tikrųjų tai buvo nuolankumo gestas. Bagratianas atsargiai atsisėdo į netvirtą šiaudinį krėslą:
– Labai apgailestauju, gerbiamasis kunige, kad niekada neturėjau progos priimti jus savo namuose.
Kunigas nuleido akis ir lyg atsiprašydamas išskėtė rankas:
– Man dar labiau gaila, efendi. Tačiau sekmadienio vakaras yra vienintelis metas, kai mūsų luomo žmonės gali pabūti vienumoje.
Gabrielis apsižvalgė. Šioje bendruomenės kanceliarijoje tikėjosi pamatyti krūvas dokumentų ir aplankų. Nieko panašaus. Ant stalo gulėjo tik keletas popierių.
– Jūsų pečius slegia didžiulė našta, galiu tai suprasti.
Ter Haikazunas neprieštaravo:
– Atstumai tokie dideli, reikia daug laiko ir jėgų. Mano darbas panašus į mūsų gydytojo Altuni. Juk tenka rūpintis ir mūsų tautiečiais El Eskelyje arba Arse, aukštai kalnuose.
– Visa tai toli, – kalbėjo Gabrielis kiek išsiblaškęs. – Galiu suprasti, kad nebelieka laiko ir noro lankytis linksmuose vakarėliuose.
Ter Haikazunas pažvelgė į jį kaip žmogus, kurį neteisingai suprato:
– Ne, ne! Aš labai vertinu jūsų pagarbą ir apsilankysiu pas jus, efendi, kai tik man pasidarys šiek tiek lengviau…
Jis nebaigė minties, matyt, nenorėdamas aiškinti, kas jam turi pasidaryti lengviau:
– Labai sveikintina, kad jūs buriate apie save mūsų žmones. Jiems čia taip daug ko trūksta.
Gabrielis stengėsi pagauti kunigo žvilgsnį.
– Ar jūs manote, Ter Haikazunai, kad dabar netinkamas laikas linksmiems pobūviams?
Kunigas pažiūrėjo į jį trumpai ir atidžiai:
– Priešingai, efendi! Dabar kaip tik laikas, kad žmonės susiburtų.
Į šiuo keistus, daugiaprasmius žodžius Bagratianas iš pradžių nieko neatsakė. Tik po kiek laiko lyg netyčia pratarė:
– Kartais iš tikrųjų tenka stebėtis, kad gyvenimas čia toks ramus, visi, regis, tokie nerūpestingi.
Kunigas vėl nuleido akis, lyg pasiruošęs kantriai iškęsti visus priekaištus.
– Prieš kelias dienas buvau Antiochijoje, – iš lėto kalbėjo Gabrielis, – ir ten kai ką sužinojau.
Ter Haikazunas ištraukė sužvarbusias rankas iš abito rankovių ir suglaudė pirštų galiukus:
– Mūsų kaimų žmonės retai kada nukeliauja į Antiochiją, ir nuo to jiems tik geriau. Jie neišeina iš savojo pasaulio ribų ir mažai težino, kas vyksta už jų.
– Kiek laiko jie dar galės gyventi savo ribotame pasaulyje, Ter Haikazunai? Pavyzdžiui, kas atsitiks, kai mūsų vadai ir kiti iškilūs žmonės Stambule bus suimti?
– Jie jau suimti, – labai tyliai atsakė kunigas. – Jau tris dienas uždaryti Stambulo kalėjimuose. Ir jų labai labai daug.
Gabrieliui tai buvo lemiama žinia: kelias į Konstantinopolį jam užkirstas. Tačiau šią akimirką tokia naujiena Gabrielį nustebino mažiau nei Ter Haikazuno ramybė. Jis neabejojo, kad kunigas sako teisybę. Dvasininkija, nepaisant liberaliojo Dašnakcutiuno, tebebuvo didžiausia valdžia ir vienintelė tikra tautos organizacija. Pasaulietiškos bendruomenės gyvena plačiai išsibarsčiusiose vietovėse ir apie pasaulio įvykių tėkmę dažniausiai sužino tik tada, kai ji įtraukia juos į savo sūkurius. Kunigas slaptais ir greitais keliais pirmas sužino kiekvieną grėsmingą faktą, pirma negu apie jį leidžiama parašyti sostinės laikraščiams. Gabrielis norėjo dar kartą įsitikinti, ar viską teisingai suprato:
– Iš tikrųjų suimti? O kas? Ar tai tikrai žinoma?
Ter Haikazunas padėjo blyškią plaštaką su dideliu žiedu ant popierių:
– Tai tikrai gerai žinoma.
– Ir jūs, vyriausiasis septynių bendruomenių kunigas, galite būti toks ramus?
– Nerimas man nepadės, o mano bendruomenėms gali tik pakenkti.
– Ar tarp suimtųjų yra ir kunigų?
Ter Haikazunas, matyt, suprato, ką įtaria Gabrielis taip klausdamas. Jis rimtai linktelėjo galva:
– Iki šiol suimti septyni kunigai. Tarp jų arkivyskupas Hemajakas ir trys aukšto rango prelatai.
Po šios pritrenkiančios žinios Bagratianas nebeištvėrė neužsirūkęs. Jis pasiėmė cigaretę ir degtukus:
– Turėjau pas jus ateiti anksčiau, Ter Haikazunai. Jūs nežinote, kaip aš kankinausi tylėdamas.
– Labai gerai padarėte, kad tylėjote. Turime ir dabar tylėti.
– Ar ne geriau būtų paruošti žmones tam, kas jų laukia?
Vaškinis Ter Haikazuno veidas neparodė jokio jaudulio:
– Ateitis man nežinoma. Bet žinau, kokį pavojų bendruomenėje gali sukelti baimė ir panika.
Krikščionių kunigas kalbėjo kone tais pat žodžiais kaip ir pamaldusis musulmonas Rifaatas. Mintyse Gabrielis išgyveno akimirkos reginį, tarytum sapnavo nemiegodamas. Milžiniškas šuo! Vienas iš tų benamių pabaisų, kurie Turkijos kelius daro tokius pavojingus. Šuns kelyje – senukas. Jis iš baimės sustoja, trypčioja vietoje, paskui staiga leidžiasi bėgti. Bet plėšrus žvėris jau įsikibo jam į nugarą… Gabrielis palietė ranka kaktą.
– Baimė, – pasakė jis, – yra tikriausias būdas paskatinti priešą žudyti. Bet ar ne nuodėmė, ar ne dar pavojingiau nesakyti žmonėms tiesos apie jų likimą? Kiek laiko bus įmanoma tai slėpti?
Atrodė, kad Ter Haikazunas klausosi kažkokių tolimų garsų:
– Kol kas laikraščiai negali rašyti apie šiuos dalykus, kad nesužinotų užsienis. Be to, pavasarį daug darbų, mūsų žmonės neturi laiko ir mažai kur išvažiuoja. Taigi su Dievo pagalba baimės dar kiek laiko išvengsime. Bet vieną kartą tai ateis. Anksčiau ar vėliau.
– Kas ateis? Kaip jūs tai įsivaizduojate?
– Tai neįsivaizduojama. Mūsų kareiviai nuginkluoti, mūsų vadovai įkalinti.
Ter Haikazunas ramiai skaičiavo visas negandas, lyg jam būtų savotiškai malonu skaudinti save ir savo svečią:
– Tarp suimtųjų ir Vardgesas, artimiausias Talaato Bėjaus ir Envero Pašos draugas. Dalį armėnų išsiuntė į tremtį. Galbūt jie jau mirę. Visi armėnų laikraščiai uždrausti, visos armėnų įmonės ir parduotuvės uždarytos. Kai mes čia kalbamės, aikštėje priešais Seraskeriatą[21 - Seraskeriatas – Gynybos ministerija (turk.).] ant penkiolikos kartuvių kabo penkiolika niekuo nekaltų armėnų vyrų.
Gabrielis Bagratianas taip smarkiai pašoko, kad šiaudinis krėslas apvirto.
– Ką reiškia tokia beprotystė? Kaip tai galima suprasti?
– Suprantu tik tiek, kad vyriausybė planuoja smogti mūsų tautai tokį smūgį, kokio neišdrįso smogti net Abdiulchamidas.
Gabrielis sušnypštė ant Ter Haikazuno su tokiu pykčiu, lyg priešais jį būtų stovėjęs priešas, Itihado narys.
– Ar mes iš tikrųjų tokie bejėgiai? Ar turime tylėdami kišti galvą į kilpą?
– Mes bejėgiai. Mes turime kišti galvą į kilpą. Galbūt dar galime rėkti.
Prakeikti Rytai su savo kismet[22 - Kismet – likimas (arab.).], su savo nuolankumu, šmėkštelėjo mintis Bagratianui. Kartu jo galvoje sukosi daugybė vardų, ryšių, galimybių.
Politikai, diplomatai, kuriuos jis pažįsta, prancūzai, anglai, vokiečiai, skandinavai.
Reikia supurtyti pasaulį! Bet kaip? Spąstai užsitrenkė. Iliuzijos sklaidosi. Jis vos girdimai pratarė:
– Europa to nepakęs.
– Jie stebi mus iš tolo, – Ter Haikazuno ramybė buvo tiesiog nepakenčiama.
Šiandien yra dvi Europos. Vokiečiams turkų vyriausybė reikalingesnė, negu turkų vyriausybei reikalingi vokiečiai. O kiti negali mums padėti.
Gabrielis įsmeigė į kunigą akis; šio protingo, į kamėją panašaus veido niekas negali sudrumsti:
– Jūs esate daugelio tūkstančių sielų dvasinis ganytojas, – Bagratiano balsas įgavo aštrų, kone karišką skambesį, – ir visą savo įtaką panaudojate tik tam, kad nuslėptumėte nuo žmonių tiesą, kaip slepiama žinia apie nelaimę nuo vaikų ar senelių, kad jų neišgąsdintų. Ar tai viskas, ką galite padaryti savo tikintiesiems? Ką jūs darote dar?
Šis Gabrielio priekaištas, regis, smarkiai užgavo kunigą. Jo rankos, gulinčios ant stalo, iš lėto susigniaužė į kumščius. Galva nusviro ant krūtinės:
– Aš meldžiuosi… – sušnibždėjo Ter Haikazunas lyg gėdydamasis išsiduoti, kokią dvasinę kovą jis dieną ir naktį kovoja su Dievu dėl savo tikinčiųjų išgelbėjimo. Gal Avetiso Bagratiano vaikaitis yra laisvamanis ir nori iš jo pasityčioti? Bet Gabrielis sunkiai alsuodamas vaikščiojo po kambarį. Staiga jis delnu taip smarkiai trenkė į sieną, kad pabiro tinkas.
– Melskitės, Ter Haikazunai!
Ir tokiu pat įsakmiu balsu pridūrė:
– Melskitės… Bet kartais ir Dievui turi kas nors pagelbėti!
Pirmasis įvykis, iš kurio Johunolukas sužinojo apie tai, kas daroma slapta, nutiko dar tą pat dieną. Buvo šiltas, apsiniaukęs balandžio penktadienis.
Sūnaus prašomas Gabrielis Bagratianas vilos parke pastatė kelis paprastus gimnastikos prietaisus. Berniukas mėgo mankštintis, buvo vikrus, be to, labai ambicingas. Kartais ir tėvas prisijungdavo prie šių pratybų. Labiausiai abu mėgo šaudyti į taikinį. Žiuljetė geriausiu atveju dalyvaudavo tik tada, kai žaisdavo kroketą. Šiandien tuoj po pietų – per kuriuos tėvas nepratarė nė žodžio – Gabrielis, Avakianas ir Stefanas nuėjo į šaudyklą, įrengtą už parko tvoros miškingame priekalnės šlaite. Maždaug penkiasdešimties metrų tarpeklyje Bagratianas buvo liepęs iškirsti krūmokšnius. Po aukštu ąžuolu buvo pastatytas gultas su medine atrama, iš čia galima gerai matyti taikinį, pritvirtintą prie medžio kitame tarpeklio gale. Avetisas jaunesnysis buvo palikęs broliui gerą ginklų rinkinį: aštuonis medžioklinius šautuvus, du Mauzerio sistemos šautuvus ir daugybę amunicijos.
Gabrielis šaudė neblogai, tačiau šį kartą iš penkių šūvių tik vienas pataikė visiškai tiksliai. Trumparegis Avakianas atsisakė dalyvauti varžybose, kad neprarastų autoriteto auklėtinio akyse. Tačiau jo mokinį teko pripažinti geriausiu šauliu, nes iš septynių šūvių mažiausiu medžiokliniu šautuvu šeši pataikė į lošimo kortą, pritvirtintą prie taikinio vidurio, iš jų keturi į kortoje nupieštą figūrą. Berniuką labai įkvėpė tai, kad jis pasirodė geriau už tėvą. Laikyti rankose šautuvą, atitraukti spyną, smarkiai įstumti šovinį, taikytis, išgirsti šūvį ir pajusti atatranką – visi šie kovos veiksmai kiekvieną paauglį įkvepia ir svaigina. Jis nejautė skausmo nuo buožės atatrankos į liesą dešinį petį ir būtų žaidęs šį vyrišką žaidimą iki pat vakaro, jei tėvas staiga nebūtų numojęs ranka:
– Užteks!
Gabrielį apėmė keista būsena, kurią jis pajuto pirmą kartą gyvenime: kažkoks pasibjaurėtinas savęs pajautimas. Liežuvis atrodė sausas ir sunkus. Rankos ir kojos šalo. Kraujas atslūgo iš galvos kraujagyslių. Tačiau tai buvo tik išoriniai požymiai kažko, vykstančio gyvenimo gelmėse. „Aš nesergu, – pagalvojo jis, valandėlę pasiklausęs, kas su juo dedasi, – tik norėčiau išsinerti iš savo odos, atsikratyti savo tapatybės.“ Kartu jį apėmė beprasmiškas noras bėgti, pabėgti iš čia nesvarbu kur.
– Eime truputį pasivaikščioti, Stefanai, – nusprendė jis.
Gabrielis nenorėjo likti vienas. Jam atrodė, kad likęs vienas jis neatsigręždamas greitais žingsniais nueis tolyn, kol išeis už šio pasaulio ribų.
Avakianas paėmė ginklus ir nunešė juos namo. Tuo tarpu tėvas ir sūnus išėjo iš parko ir pasuko keliu žemyn į Johunoluką, iki kurio eiti reikėjo apie dešimt minučių. Gabrielį staiga apėmė jausmas, tarytum jis būtų labai senas, kūnas atrodė toks apsunkęs, kad jis turėjo atsiremti į Stefaną. Jiems dar nespėjus prieiti bažnyčios aikštės pasigirdo šaižių balsų šurmulys. Armėnai, priešingai negu arabai ir kiti Rytų šalių triukšmadariai, viešose vietose laikosi tyliai ir santūriai. Jų nuo amžių sunkus likimas neleidžia jiems jungtis prie rėksmingų sambūrių ar juo labiau patiems tokius rengti. Bet dabar čia buvo susirinkę apie tris šimtus kaimo gyventojų ir puslankiu apsupę bažnyčią. Tarp šių vyrų ir moterų, valstiečių ir amatininkų ne vienas grūmojo kumščiais ir kimiais balsais šaukė prakeiksmus. Keiksmai, be abejo, buvo nukreipti į zaptijus[23 - Zaptijas – žandaras (turk.).], kurių apspurusios kailinės kepurės kyšojo virš minios. Tvarkos saugotojai, matyt, norėjo pastumti minią atgal, toliau nuo bažnyčios laiptų ir durų. Gabrielis stvėrė Stefaną už rankos ir ėmė brautis pro minią. Iš pradžių jie pamatė tik aukštą, apdriskusį vaikiną, apsivyniojusį apie savo juodą kepurę šiaudų vainiką ir dešine ranka mojuojantį trumpai nupjautu saulėgrąžos žiedu. Tarytum paklusdamas kažkokiam vidiniam ritmui, jis be galo rimtai kilnojo nuvargusias kojas ir šoko nesuprantamą šokį. Iš karto galėjai pastebėti, kad tai jokiu būdu ne girto žmogaus kraipymasis. Minia į šokantįjį su saulėgrąža nekreipė nė mažiausio dėmesio. Jų žvilgsnius kaustė kitas reginys.
Ant bažnyčios laiptų sėdėjo keturi žmonės. Vyras, dvi jaunos moterys ir dvylikos ar trylikos metų mergaitė. Visi atrodė kaip sustingę luitai, Gabrielis tokio vaizdo dar nebuvo matęs. Nors kūnai gyvi, tačiau panašūs į sėdinčius lavonus. Panašiai sėdi atkasti žmonių palaikai, kuriuos prieš du tūkstančius metų buvo užpylusi lava ir pelenai: „Tarytum gyvi“. Visi keturi plačiai atmerktomis akimis, atbukusiais žvilgsniais žvelgė į tolumą nieko nematydami – nei susijaudinusios minios, nei kiek toliau stovinčių vaistininko namų. (Kas yra žmogaus žvilgsnis? Vos pastebimas vyzdžio pasikeitimas, suteikiantis tamsesnį ar šviesesnį atspalvį. Tačiau kartu tai sparnuota būtybė, angelas, kurį žmogus pasiunčia pranešti žinią. Tačiau šie angelai su savo žinia skrido pro šalį, prisidengdami sparnais akis.)
Vyras, dar jaunas, siauru veidu ir susivėlusia barzda, vilkėjo ilgą pilką medvilninį surdutą, tokius šiuose kraštuose dėvi protestantų pastoriai. Minkšta šiaudinė skrybėlė buvo nuriedėjusi prie laiptų, kelnių klešnės apačioje virtusios draiskalais. Suplyšę batai, storas dulkių sluoksnis ant veido ir drabužių rodė, kad jis daugelį dienų ėjo pėsčias. Moterys vilkėjo europietiškais drabužiais, kadaise, kaip buvo galima spręsti, gana neblogais. Ta, kuri sėdėjo prisiglaudusi prie pastoriaus, matyt, jo žmona, negalėdama atsispirti alpuliui ar traukuliams, staiga atsilošė ir būtų trenkusis galva į laiptus, jei vyras nebūtų ištiesęs rankos ir ją prilaikęs. Tai buvo pirmas judesys, nors ir koks nevikrus, tarytum išjudinęs sąstingį. Kita moteris, regis, dar labai jauna, net ir tokios būsenos atrodė labai graži. Kad ir koks blyškus ir sulysęs buvo jos veidas, akys švytėjo karštligišku blizgesiu, švelnios praviros lūpos sunkiai gaudė orą. Atrodo, ji kentė didelius skausmus, gal buvo sužeista, gal sužalota, nes kairioji ranka atrodė keistai perkreipta ir kabojo parišta. Pagaliau mažoji mergaitė, liesa kaip žvirblelis, vilkėjo dryžiuotu chalatu, kokius vilki prieglaudų vaikai. Iš po chalato mažoji mėšlungiškai tiesė basas kojas, saugodamasi prie ko nors jomis prisiliesti. „Taip sužeistas žvėrelis, – pagalvojo Gabrielis, – tiesia savo nesveikas letenas.“ Ir iš tikrųjų vargšės mergaitės kojos buvo ištinusios, su juodomis ir mėlynomis kraujosruvomis ir atviromis žaizdomis. Visiškai sveikas ir pilnas jėgų atrodė tik šokėjas su saulėgrąžos žiedu.
Per aikštę prie minios bėgo pagyvenęs vyras, matyt, pašauktas nuo darbo, nes buvo užsirišęs darbinę prijuostę. Stefanas atpažino meistrą Tovmasianą, neseniai remontavusį jų vilą. Tovmasianas didžiuodamasis pasakodavo berniukui, iš smalsumo dažnai besisukiojančiam prie amatininkų, apie savo sūnų Aramą, kuris Zeituno mieste esąs žinomas žmogus, pastorius ir našlaičių prieglaudos direktorius. „Tas žmogus ant laiptų tikriausiai jo sūnus“, – spėjo Stefanas. Senasis Tovmasianas sustojo priešais nelaiminguosius keliauninkus klausiamai iškėlęs rankas.
Pastorius Aramas su didelėmis pastangomis atitraukė žvilgsnį nuo neaprėpiamos tolumos, pašoko su apsimestiniu lengvumu ir pabandė ramiai nusišypsoti, lyg nieko ypatinga nebūtų atsitikę. Atsistojo ir moterys, tačiau abi labai sunkiai, nes vienai buvo sužalota ranka, o kita, pastoriaus žmona, buvo nėščia. Tik mažoji su dryžiuotu chalatu liko sėdėti įtariai spoksodama į savo nelaimės draugus. Šūksnių, dejonių ir klausimų iš pradžių negalėjai suprasti. Bet kai pastorius Aramas apkabino tėvą, akimirką jo savitvarda dingo. Galva nusviro senukui ant peties, jis sukūkčiojo, pasigirdo šiurkštus, kančios kupinas švokštimas. Tai truko ne ilgiau kaip vieną sekundę. Moterys tylėjo. Tačiau per susibūrusią minią tarytum perbėgo elektros smūgis. Žmonės ėmė verkšlenti, kūkčioti, krenkšti. Tik engiamos ir persekiojamos tautos taip greitai persiima skausmu. Kas atsitinka vienam, atsitinka visiems. Čia, priešais Johunoluko bažnyčią, trys šimtai tautos vaikų pajuto kančią, kurios priežasčių dar nežinojo. Net Gabrielis, svetimas, paryžietis, pasaulio pilietis, seniai įveikęs savo kilmės naštą, net ir jis turėjo nuryti sunkų gumulą, kylantį į gerklę. Jis slapčia pažvelgė į Stefaną. Šaudymo čempiono veidas prarado visas spalvas. Žiuljetė būtų išsigandusi ne tik dėl to, kad berniukas toks nublyškęs, bet ir dėl tokios ryškios nesuprantamo siaubo išraiškos jo veide. Ji būtų išsigandusi, kad Stefanas atrodo kaip tikras armėnas.
Tuo tarpu pasirodė daktaras Altuni, jo žmona močiutė Antaram, abu mokytojai, kuriuos pašaukė iš mokyklos, muchtaras Kebusianas ir galų gale Ter Haikazunas, ant savo asiliuko grįžtantis iš kelionės į Bitiasą. Kunigas turkiškai sušuko zaptijui Ali Nazifui keletą žodžių. Niekam iš minios nebuvo galima įeiti į bažnyčią. Kunigas įstūmė tik Tovmasianų šeimą ir mažąją mergaitę pro duris į vidų. Iš paskos įėjo gydytojas ir jo žmona, muchtaras, mokytojai. Gabrielis Bagratianas su sūnumi taip pat įėjo vidun. Lauke, karštoje vidurdienio saulėje liko minia ir šokėjas su saulėgrąža, beje, jis susmuko ant laiptų ir užmigo.
Ter Haikazunas nuvedė iškamuotus keleivius į zakristiją, didelę šviesią patalpą, kurioje stovėjo sofa ir pora bažnyčios suolų. Zakristijoną pasiuntė atnešti vyno ir šilto vandens. Gydytojas ir jo žmona nedelsdami ėmėsi darbo. Pirmiausia apžiūrėjo merginą su sužalota ranka – Iskuhi Tovmasian, pastoriaus seserį. Apžiūrėjo žaizdas ir Sato – mažos našlaitės, kurią pastorius Aramas buvo pasiėmęs iš Zeituno.
Gabrielis Bagratianas stovėjo atokiau kaip pašalinis arba vis dar pašalinis žmogus, nepaleisdamas Stefano rankos, ir klausėsi padrikų klausimų ir padrikų atsakymų. Kad ir koks nenuoseklus ir nesklandus buvo pasakojimas, jis vis dėlto sužinojo liūdną Zeituno miesto ir pastoriaus Aramo šeimos istoriją.
Zeitunas – tai senas, kalnuose įsikūręs miestelis Kilikijos Tauro kalnyno vakarinėje pusėje. Jo gyventojai iš seno buvo beveik vieni armėnai kaip ir kaimuose prie Musa Dago. Zeitunas – nemažas miestelis su trisdešimčia tūkstančių gyventojų, todėl turkų valdžia ten laikė didelį skaičių zaptijų, kariuomenės, karininkų ir valdininkų su šeimomis kaip ir kitose vietose, kur reikia išlaikyti atsvarą ne turkų tautybės žmonėms ir juos kontroliuoti. Tai pasaulyje paplitusi taktika tose imperijose, kuriose vadinamoji titulinė nacija viešpatauja virš kitų tautinių mažumų. Turkijoje šis viešpatavimas buvo ypač ryškus, kadangi osmanai, didžiuodamiesi savo privilegijomis prieš kitas bendruomenes, neturėjo prieš jas net kiekybinio pranašumo. Tik tokie žmonės kaip Gabrielis Bagratianas, gyvenantys Paryžiuje ir kitose sostinėse, idealizmo apsvaiginti, iki pat šio pavasario galėjo tikėti, kad po jaunaturkių vėliava įmanoma sutaikyti prieštaravimus, pašalinti kruviną neapykantą, nutiesti kelius teisingumui. Gabrielis pažinojo nemažai advokatų ir žurnalistų, kurie per revoliuciją spėjo iškilti į valdžią. Kai buvo rengiamas sąmokslas, jis su jais kiauras naktis sėdėdavo Monmartro kavinėse, diskutuodavo iki paryčių. Turkai ir armėnai tada negailėjo vieni kitiems amžinos ištikimybės pažadų, kalbėjo apie mesianistinį tautų vaidmenį. Dėl šios atsinaujinančios tėvynės (su kuria jį mažai kas siejo) jis, jau vedęs, įstojo į Karo akademiją ir išėjo į frontą, nors daugumai anų turkų patriotų net į galvą neatėjo tai padaryti. O dabar? Jis mintyse vis dar matė jų veidus, dar neišblėsusi prisiminimų šiluma jame maišėsi su nuostaba: „Kaip? Mano senieji draugai dabar tapo mirtinais priešais?“
Įvykiai Zeitune – žiaurus atsakymas į šį klausimą. Įsivaizduokite aukštą tarpeklių išraižytą uolą, kurios viršūnę vainikuoja rūsti citadelė, o ant uolos lyg bičių korys prilipęs senas miestas. Atšiauri, išdidi piramidė su viena virš kitos kylančiomis gatvelėmis ir skersgatviais, kurie tik apačioje jungiasi su naujesnėmis miesto gatvėmis, pereinančiomis į lygumą. Zeitunas nuo seno buvo nemaloni rakštis turkiško nacionalizmo kūne. Pasaulyje yra šventų vietų ir piligrimus traukiančių miestų, keliančių žmogaus dvasią prie dieviškų dalykų, bet yra ir pykčio bei rūstybės vietovių, nuo kurių nacionalistams fanatikams užverda kraujas. Neapykanta Zeitunui turėjo visai aiškias priežastis. Pirmiausia, miestas beveik iki pat devynioliktojo amžiaus pabaigos turėjo savivaldos teises. Šis faktas liudijo kažkokią nemalonią patirtį, matyt, valstybinė nacija žiloje senovėje čia patyrė pralaimėjimą. Be to, Zeituno armėnai išsaugojo seną, istorinį savo nepriklausomybės pojūtį, kurį rodė išdidus ir turkus žeidžiantis jų gyvenimo būdas. Bet labiausiai jiems nebuvo galima atleisti ir pamiršti to, kaip netikėtai jie pasielgė 1896 metais. Juk tada gerasis sultonas Abdiulchamidas šalia kitų savanoriškų dalinių sukūrė ir „Hamidiję“ – iš paleistų kalinių, plėšikų ir klajoklių sudarytas gaujas – norėdamas turėti po ranka judrius ginkluotus būrius, galinčius be sąžinės graužimo išprovokuoti įvykius, kuriais jis tikėjosi užkimšti gerklę reformų reikalaujančioms armėnų bendruomenėms. Šie narsuoliai visur puikiai susidorodavo su savo užduotimis, tačiau kaip tik Zeitune jie smarkiai gavo per sprandą ir praliejo nemažai savo kraujo, nors tikėjosi ir čia – bent taip jiems buvo pažadėta – surengti linksmas ir pelningas skerdynes. Dar blogiau – net reguliariosios armijos daliniai, atskubėję paremti pogromininkų, buvo zeituniečių sumušti, patyrė žiaurių nuostolių ir turėjo išsinešdinti iš ankštų Zeituno gatvelių. Po šio pralaimėjimo miestą apsupo didelės karinės pajėgos, bet ir jos nieko nepešė. Zeitunas buvo nepaimamas. Kai pagaliau Europos diplomatai stojo narsiųjų armėnų pusėn, kai pasiuntiniai prie Aukštųjų Vartų, nerandančių išeities iš gėdingos situacijos, išreikalavo visišką amnestiją Zeitunui, keršto ir pažeminimo jausmams nebuvo ribų. Visos karingos tautos, ne tik osmanai, lengviau pakelia karinius pralaimėjimus, kai grumiasi su sau lygiais. Kad juos sumuštų tautinė mažuma, nelinkusi į karinius išpuolius, kad armiją pažemintų pirkliai, amatininkai ir knygų graužikai, to karingoji pusė niekada negali pamiršti. Taigi naujoji vyriausybė, nustūmusi senąją, perėmė prisiminimus apie Zeituno gėdą, paveldėjo neapykantą.
O kada, jei ne didžiojo karo metais, geriausia proga atkeršyti? Buvo paskelbta ypatingoji padėtis, pradėjo veikti karo meto įstatymai. Dauguma jaunų vyrų buvo fronte arba kareivinėse, toli nuo savo gyvenamųjų vietų. Likę užnugaryje armėnai pirmosiomis karo dienomis per kratas buvo visiškai nuginkluoti. Trūko tik vieno – palankios progos.
Zeituno meras buvo Nazaretas Čaušas. Liesas, gunktelėjęs, išblyškęs, su vešliais, po kumpa nosimi nukarusiais ūsais. Būdamas jau nebejaunas ir ligotas, jis ilgai spyrėsi, nenorėjo prisiimti atsakomybės. Ateitis kvepėjo degėsiais, jis tą jautė. Raukšlės virš jo nosies darėsi gilesnės kasdien, kai jis stačia gatvele kopdavo į seniūniją išgirsti naujų kaimakamo potvarkių. Podagros subjaurota ranka, gniaužianti gumbuotą lazdą, skaudėjo. Išmintingasis Nazaretas Čaušas iš karto suprato, kad nuo dabar teks laikytis tik vienos taktikos: nepasiduoti jokiai provokacijai, nepakliūti į maištingų minčių spąstus ir su Dievo ar velnio pagalba vaizduoti griežtą Osmanų imperijos patriotą. Beje, Nazaretas Čaušas, kaip ir kiti Zeituno armėnai, nepuoselėjo širdyje neapykantos Turkijai. Tai jo tautos likimas. Negali kovoti su žeme, kurioje gyveni, su oru, kuriuo kvėpuoji. Jis nepasiduodavo vaikiškoms svajonėms apie išsivadavimą, nes galų gale rinktis tarp sultono ir rusų caro ne tik sunku, bet ir neįmanoma. Jis pritarė posakiui, kadaise paplitusiam tarp armėnų: „Verčiau fizinė mirtis Turkijoje negu dvasinė Rusijoje.“ Trečio kelio nėra.
Taigi laikysena turkų valdžios atžvilgiu visiškai aiški. Gyvas vadovo Nazareto Čaušo pavyzdys vertė žmones laikytis geležinės drausmės. Iki šiol neįvyko nieko, kas duotų pagrindo valdžiai imtis slapta trokštamų represijų. Kraugeriška komisija paskelbė ligonius ir luošius tinkamus karinei tarnybai. Gerai! Vyrai nė nemirktelėję pakluso šiam sprendimui. Kaimakamas paskyrė neteisėtus mokesčius ir karo meto prievoles. Gerai! Mokesčiai būdavo laiku sumokami. Tas pats kaimakamas kvailiausiomis progomis įsakydavo švęsti pergales ir rengdavo patriotines eitynes. Gerai! Žmonės išeidavo į gatves, demonstruodavo šaunumą, akompanuojami turkų karinių orkestrų giedodavo nurodytus himnus ir pergalės giesmes.
Taigi neįvyko jokių „incidentų“. Kai nepavyko didelės provokacijos, bandyta imtis nedidelių. Netikėtai turguje, kavinėse, viešose vietose pasirodė nematyti, bet mėgstantys bendrauti armėnai, kurie kišdavosi į pokalbius, prisijungdavo prie lošiančių kortomis ar kauliukais, prasiskverbdavo net į namus ir sunkiai dūsaudami kalbėdavo apie nepakeliamą armėnų padėtį ir didėjančią priespaudą. Tačiau šių išdavikų, šnipų ir skundikų pastangos neatpirko net jiems skirtų išlaidų. Atėjo pirmoji karo žiema, o iš tylių Zeituno vandenų nepavyko sužvejoti nė menkiausio „incidento“, kurio taip troško aukštesniosios instancijos. Tada kaimakamui teko imtis agent provocateur vaidmens.
Nazareto Čaušo laimė ar tikriau nelaimė buvo ta, kad kaimakamas pasirodė esąs nelygiavertis priešininkas. Jis nebuvo kruvinas tironas, greičiau senamadiškas vidutinis tarnautojas, saugąs savo ramybę, tačiau, kita vertus, norėjo gerai atrodyti vyresnybės akyse. Toji vyresnybė – tai pirmiausia Marašo mutesarifas, kuriam buvo pavaldus Zeitunas. Mutesarifas, be galo griežtas valdininkas, ištikimas Itihado narys, pasiryžęs be gailesčio vykdyti Envero ir Talaato nuosprendį „prakeiktai rasei“ net nepaisydamas savo viršininko – Alepo vali Dželalo Bėjaus – nurodymų. Mutesarifas užvertė kaimakamą klausimais, raginimais ir kandžiais priekaištais. Todėl apkūnusis Zeituno kaimakamas (jam būtų buvę daug maloniau taikiai sugyventi su armėnais) pasijuto priverstas sukurpti kokį nors kaltinimą bent prieš vieną žmogų, geriausiai prieš žymų žmogų.
Juk pilko valdininkėlio esmė ir yra ta, kad jis, neturėdamas tikro charakterio, tampa savo viršininko atspindžiu. Taigi kaimakamas ėmėsi globoti Nazaretą Čaušą, kasdien kviesdavo jį į svečius, rodė didžiausią draugiškumą ir net siūlė gerų sandėrių su aukštesne valdžia. Čaušas pakviestas ne tik visada ateidavo laiku, bet ir priimdavo jo dalykinius pasiūlymus nutaisęs nekalčiausią veido išraišką. Per tokius susitikimus pokalbiai, žinoma, darėsi vis atviresni. Kaimakamas aiškino Nazaretui savo aistringą meilę armėnams. Bet Čaušas prašė jį nepersistengti ir armėnų per daug negirti; juk kiekviena tauta turi savų trūkumų, ir armėnai čia ne paskutiniai. Jie turėtų pirmiausia įgyti daugiau nuopelnų tėvynei ir pagal juos būti vertinami. Kokius gi laikraščius skaitąs muchtaras, iš kur gaunąs teisingų žinių apie dabartinius įvykius? Tik „Taniną“, oficialų valstybinį laikraštį, atsakė jam Čaušas. Dėl teisingumo ir tiesos juk dabar vyksta visa griaunantis karas, o tiesa yra vienas iš slaptųjų ginklų. Iš bejėgiško naivumo kaimakamas darėsi vis atviresnis ir pradėjo keikti Itihadą, tą valdžią už valdžios kulisų. (Galimas dalykas, kad tai jis pasakė visai nuoširdžiai.) Nazaretas Čaušas gerokai išsigando:
– Tai dideli žmonės, o dideli žmonės visada nori to, kas geriausia.
Pajutęs, kad vėl susimovė, kaimakamas įniršo:
– O Enveras Paša? Ką tu manai apie Enverą, muchtarai?
– Enveras Paša yra didžiausias mūsų laikų karvedys. Bet ką aš apie tai išmanau, efendi?
Kaimakamas ėmė skausmingai mirksėti akimis ir kone maldauti:
– Būk su manimi atviras! Ar žinai, kad rusai veržiasi pirmyn?
– Ką tu kalbi, efendi? Aš tuo netikiu. Ir laikraštis to nerašo.
– Užtai aš tau sakau. Būk atviras! Ar tai ne geriausia išeitis?..
Nazaretas Čaušas nutraukė jį lyg nieko nesuprasdamas:
– Turiu tave įspėti, efendi! Toks aukštas asmuo kaip tu! Dėl Dievo, nekalbėk tokių dalykų. Tai būtų valstybės išdavimas. Tačiau nebijok! Aš tylėsiu kaip žemė.
Kai tokia subtili klasta nepadeda, ją pakeičia niekuo neužmaskuota jėga.
Ir Zeitune, ir jo atšiauriose apylinkėse, suprantama, buvo įtartinų „elementų“. Juo ilgiau truko karas, juo labiau gausėjo jų gretos. Iš Marašo kareivinių paspruko ne vienas armėnas ir tikrai ne mažiau musulmonų. Kareivinėse sklido kalbos, kad tarpeklių išraižytas Ala Kadžos kauburys esanti saugi ir maloni priebėga visokio plauko dezertyrams. Prie dezertyrų prisijungdavo ne vienas vėjavaikis jaunuolis, kokia dešimtis mėgėjų pasiplėšikauti, jie buvo arba prasikaltę valdžiai, arba tiesiog nemėgo kvėpuoti miesto oru. Šios neaiškios bendruomenės nariai kartais naktį pasirodydavo miesto gatvėse, norėdami gauti maisto ar aplankyti savo šeimas. Išskyrus kelias nedideles vagystes, jie nedarė nieko bloga ir net stengėsi nesupykdyti valdžios.
Bet vieną dieną kalnuose buvo sumuštas turkas asilų varovas, nors niekas tikrai nežinojo, ar tai padarė dezertyrai. Kai kurie skeptikai tvirtino, esą šis utėlėtas nenaudėlis už vyresnybės atlyginimą susižalojęs. Bet juokai buvo menki: vyras tikrai gulėjo pakelės griovyje žiauriai prikultas. Pagaliau atsirado ilgai lauktas pretekstas. Miudirai ir žemesnieji valdininkai tarytum užsidėjo neperžvelgiamas kaukes, zaptijai patruliavo gatvėse po du, o Nazaretas Čaušas šį kartą buvo ne pakviestas pas kaimakamą pasisvečiuoti, o gavo raštišką šaukimą pasiaiškinti.
Kaimakamas skundėsi, kad revoliucionieriai darosi vis įžūlesni ir pavojingesni. Jo viršininkai, ypač Marašo mutesarifas, reikalauja imtis griežtų priemonių. Jei kaimakamas delsiąs ilgiau, jam galas. Todėl jis labai tikisi, kad jam padėsiąs jo draugas Nazaretas Čaušas, juk jo autoritetas čia labai didelis. Jam būsią nesunku armėnų bendruomenės labui atiduoti egzekucijai kelis maištautojus ir nusikaltėlius, besislapstančius apylinkėse, o gal net mieste. Čia išmintingas žmogus pateko į kvailio paspęstas pinkles. Jam reikėjo sakyti: „Efendi! Aš visiškai paklūstu jo ekscelencijos mutesarifo ir tavo reikalavimams. Įsakyk, ką turiu daryti“.
Tačiau čia jis pirmą kartą padarė klaidą:
– Aš nieko nežinau apie nusikaltėlius ir revoliucionierius, efendi.
– Vadinasi, tu negali parodyti mums, kur slepiasi tie valkatos, kurie vidury dienos gali užpulti dorą osmanų pilietį?
– Kadangi nepažįstu tų valkatų, negaliu pasakyti, kur jie slepiasi.
– Man labai gaila. Bet blogiausia, kad tu praeito penktadienio naktį du tokius valstybės priešus buvai įsileidęs į savo namus.
Nazaretas Čaušas pakėlė podagros subjaurotus pirštus ir prisiekė, kad nieko panašaus nebuvo. Bet priesaika neatrodė labai įtikinama. Tada kaimakamui šovė į galvą mintis, ne iš klastos, o dėl to, kad jis labai vertino ramybę ir nemėgo žiaurumų:
– Žinai ką, Čaušai! Turiu tave paprašyti. Visa ši sumaištis man labai nemaloni. Esu taikingas žmogus, ne koks policijos šuo. Nuimk nuo manęs šią naštą. Prašau tave, važiuok į Marašą! Pakalbėk su mutesarifu! Tu esi miesto galva, o jis už viską atsakingas. Aš jam jau pranešiau, kas atsitiko. Judu abu tikrai rasite teisingą sprendimą.
– Ar tai tavo įsakymas, efendi?
– Juk sakau tau: tai tik asmeniškas prašymas. Gali atsisakyti, bet man būtų labai skaudu.
Kaimakamas tikėjosi dvigubos naudos. Jis atsikratys Čaušo ir jam nereikės pačiam kišti jo į kalėjimą, kartu perduos į mutesarifo rankas svarbiausią miesto asmenį. Nazaretas Čaušas ilgai galvojo. Raukšlės virš jo nosies įsirėžė dar giliau. Jis sunkiai atsistojo remdamasis lazda. Jo pranašumas dingo, jis staiga pasijuto senas ir apsunkęs.
– Jei važiuosiu į Marašą, neišvengsiu bėdos…
Kaimakamas geraširdiškai jį ramino:
– Bėdos? Kodėl? Keliai saugūs. Duosiu tau savo vežimą ir apsaugą – du zaptijus, kurie lydės tave. Įduosiu tau ir rekomendacinį laišką mutesarifui, kurį galėsi iš anksto perskaityti. Jei turi dar kokių norų, visus išpildysiu.
Raukšlėtas kalnų armėno veidas papilkėjo. Jis atrodė senas, irstantis kaip uola, ant kurios stovi Zeitunas. Beviltiškai svarstė, kaip galėtų atsisakyti šios kelionės. Bet lūpos po nukarusiais ūsais nesujudėjo. Nesuprantama jėga palaužė jo valią. Kitą dieną jis labai paprastai atsisveikino su šeima. Nedidelė kelionė. Užtruksiąs ne ilgiau kaip savaitę. Vyriausias sūnus palydėjo iki kaimakamo vežimo. Dėl skaudančių sąnarių senukui buvo sunku įlipti. Jaunuolis jam padėjo. Užkėlęs koją ant pakylos ramiai ir tyliai pratarė sūnui, kad vežikas neišgirstų:
– Oglum bir, daha gelmem. Mano sūnau, aš negrįšiu.
Jis nesuklydo. Marašo mutesarifas susidorojo su Nazaretu Čaušu nieko nelaukdamas. Nepaisant šilto rekomendacinio laiško, jis buvo apkaltintas kažkokiu nesuprantamu dalyku, turėjo pakelti sunkius kryžminius tardymus ir galų gale buvo įmestas į Osmanijos kalėjimą kaip valstybės išdavikas ir sąmokslininkas, norėjęs nuversti valstybinę valdžią. Kai ir per tolesnius tardymus neišaiškėjo, kokia ta armėnų antivalstybinė organizacija nei kur yra Zeituno dezertyrai, jam buvo paskirtas žiauriausias mušimas lazdomis. Po to deginančia rūgštimi jam apipylė kojas. Senas kūnas to jau nebegalėjo ištverti. Po valandos neapsakomų kančių jis mirė. Po kalėjimo langais grojo janičarų orkestras. Būgnai ir švilpynės slopino kankinamų žmonių riksmus už kalėjimo langų.
Bet ir kankinio Nazareto Čaušo mirtis nedavė laukiamų rezultatų. Zeitune ir dabar nieko neįvyko. Tik žmonių liūdesys ir karti neviltis įgavo kone apčiuopiamą formą. Niūriame kalnų mieste ir žmonių sielose įsigalėjo tamsa, nuo kurios buvo sunku kvėpuoti lyg nusileidus tirštai miglai.
Tik kovo mėnesį pagaliau įvyko du dalykai, davę vyresnybei progą įvykdyti savo ketinimus. Vienas žandaras, ėjęs pro nukankinto Nazareto Čaušo namus Jeni Diunijos rajone, buvo apšaudytas ir lengvai sužeistas. Užuot pradėjęs tirti incidentą, kaimakamas pareiškė, kad Zeitune jo gyvybei gresia pavojus, išsiuntinėjo į visas įstaigas telegramas ir perkėlė savo rezidenciją į kareivines, esančias už miesto. Šiuos jo veiksmus taip pat nulėmė jo charakteris, primityvus gudrumas ir baimingas poreikis ramiai gyventi. Kartu musulmonų tikybos miestiečių apsaugai jis įsteigė „piliečių savigynos“ būrius, tai yra, atsitiktinai surinktiems kriminaliniams tipams išdalijo žalius raiščius ir įdavė Mauzerio tipo šautuvus, visai kaip kadaise darė Abdiulchamidas. Padorūs turkai, gyvenantys Zeitune, pirmieji ėmė protestuoti dėl tokios jiems ginti skirtos apsaugos. Jie nusiuntė delegaciją pas kaimakamą ir pareikalavo tučtuojau panaikinti savigynos būrius. Tai nieko nepadėjo. Vyresnybė iš paskutiniųjų stengėsi tėviškai globoti savo tautiečius. Toji „piliečių savigyna“ pagaliau davė puikią antrąją progą, kuri viską ir nulėmė.
Nedideliame sode naujojoje miesto dalyje Eski Bostone po pietų mėgdavo rinktis armėnų moterys ir mergaitės. Prie gražaus fontano senų platanų pavėsyje stovėjo suolai. Vaikai žaisdavo prie fontano. Moterys su rankdarbiais plepėdavo susėdusios ant suolų. Šerbeto pardavėjas stumdydavo po skverą savo vežimėlį. Taigi kartą šį sodą ir užpuolė būrys niekingiausių naujosios „piliečių savigynos“ narių. Sunkiai alsuodami jie puolė moteris, ėmė jas smaugti, plėšė joms nuo kūno drabužius. Ne mažiau stiprus kaip troškimas žudyti prakeiktos rasės vyrus buvo noras pasimylėti su jų moterimis, tomis trapiomis būtybėmis su jausmingomis lūpomis ir keistomis didelėmis akimis. Ore aidėjo pagalbos šauksmai ir vaikų riksmas. Bet netikėtai pasirodė ir pagalba. Daug armėnų vyrų, nujausdami kažką pikta, pasekė miesto sargus, ėmė lupti juos kumščiais, diržais ir lazdomis, smarkiai sumušė ir, žinoma, atėmė iš jų šautuvus ir durklus. Tai galbūt ir buvo didžiausia nelaimė.
Atviras maištas prieš valstybės pajėgas! Nereikėjo nė įrodinėti nusikaltimo sudėties: sukilėliai nuginklavo savigynos būrius. Dar tą pat vakarą kaimakamas atsiuntė sąrašą visų Zeituno gyventojų, kuriuos privalo išduoti bendruomenės taryba, kadangi jie turi būti suimti. Visi surašytieji tame sąraše įniršę ir pasipiktinę susirinko į būrį ir šventai prisiekė nepasiduoti. Jie įsitvirtino sename teke, apleistame dervišų vienuolyne, kadaise buvusioje piligrimystės vietoje, esančioje už pusės valandos kelio nuo miesto. Sužinoję apie tai, nuo Ala Kadžos ir kitų kalnyno vietų nusileido dalis dezertyrų ir prisijungė prie pabėgėlių. Mažoje tvirtovėje iš viso susirinko apie šimtas vyrų.
Marašo mutesarifas ir vyriausybė Stambule nutarė, kad tikslas pasiektas. Nedidelių provokacijų laikai praėjo, čia jau tikras maištas. Dabar neutralių ir sąjunginių valstybių konsulai negalės užmerkti akių ir nematyti armėnų klastos. Po dviejų dienų į Zeituną atvyko karinis pastiprinimas, dvi pėstininkų kuopos. Juzbašis, šioms kuopoms vadovaująs majoras, nedelsdamas apsupo vienuolyną. Nežinia, ar jis iš tiesų buvo bebaimis didvyris, ar paprastas kvailys, kai be priedangos su nedideliu daliniu ant žirgo nujojo prie vienuolyno, norėdamas taip paprastai, vienu rankos mostu užimti tvirtovę. Jį ir šešis kareivius nudėjo vietoje. Tai jau buvo iš tikrųjų daugiau, negu galėjai tikėtis. Apie didvyrišką majoro mirtį nedelsiant ištrimituota visuose imperijos miestuose. Itihadas karštligiškai dirbo, kad pasipiktinimo bangą nukreiptų norima linkme. Nepraėjo ir pusė savaitės, kai Zeitunas virto kariuomenės stovykla. Atsiųsti keturi batalionai ir dvi baterijos, nors reikėjo įveikti tik būrelį įnirtusių vyrų ir dezertyravusių kareivių. Visa tai vyko tuo metu, kai Džemalio Pašos Ketvirtajai armijai buvo reikalingas kiekvienas kareivis ir kiekviena patranka. Nepaisant galingos kariaunos, į apgultą vienuolyną pasiųstas derybininkas, kad paragintų pasiduoti tuos, kurie ir taip buvo pasmerkti. Jis išgirdo atsakymą, vertą antikos laikų herojų:
– Jei mums vis tiek lemta mirti, verčiau mirsime kovoje.
Keisčiausia buvo tai, kad mirti jiems nebuvo lemta. Vos artilerija paleido keturis netaiklius šūvius į apgriuvusį pastatą, kažkokia paslaptinga jėga staiga nutraukė ugnį. Gal tokį neregėtą žmoniškumą paskatino tai, jog tarp maištautojų buvo keletas musulmonų? Kad ir kas buvo planuojama, juokingai atrodančios milžiniškos karinės pajėgos, išdėstytos priešais saujelę dezertyrų ir moterų garbės gynėjų, nuo to momento nieko neveikė. Kareiviai dykinėjo, valgė įprastinį kareivišką maistą, girdė arklius, rūkė, lošė kortomis. Zeituno gyventojai iš šios apgaulingos ramybės laukė ypatingos klastos ir nelaimių. Apimti mirtinos baimės jie siuntė delegaciją pas kaimakamą prašydami, kad narsūs turkų kariai juos kuo greičiau išvaduotų iš prakeiktų maištininkų. Miesto gyventojai neturį su jais nieko bendra. Jei bent vienas iš tų nusikaltėlių atbėgtų į miestą, jie be gailesčio išduotų jį vyresnybei. Kaimakamas gailiai dejavo, kad miestiečiai per vėlai atėję į protą: nuo šiol viską sprendžia karinė vadovybė. Jo valdžia dabar nieko nereiškia, jis džiaugiasi, kad jo apskritai dar nenušalino. Pasiuntiniai maldavo, kad jis imtųsi tarpininkauti tarp miestiečių ir jo ekscelencijos Alepo vali Dželalo Bėjaus. Jei kas gali visų labui išnarplioti šią painiavą, tai tik jis, garbingas ir geraširdis vyras. Kaimakamas susiraukė. Jis galįs tik patarti neminėti Dželalo Bėjaus vardo. Mutesarifas turi ryšių visai kituose sluoksniuose. O Alepo vali esąs žuvęs žmogus. Štai kas atsitinka, kai rodai per daug gerumo armėnų bendruomenei. Tą ir jis asmeniškai patyręs.
Vieną saulėtą kovo rytą mieste pasklido siaubingas gandas: apsuptieji maištininkai naktį, palikę du mirusius, kurių buvo neįmanoma atpažinti, paspruko ir pasislėpė kalnuose. Kas iš Zeituno gyventojų netikėjo stebuklais, negalėjo suprasti: kaip šimtas apdriskusių, kaipmat į akis krintančių žmonių galėjo be pėdsakų prasibrauti pro daugiau kaip keturių tūkstančių reguliariosios kariuomenės kareivių apsuptį? Kas taip klausė, žinojo, ką tai gali reikšti. Tai, ko žmonės labiausiai bijojo, prasidėjo tą pat dieną, vidurdienį. Karo komendantas ir kaimakamas apkaltino visus Zeituno gyventojus, kad jie padėję bėgliams pasprukti. Zeituno žmonės – valstybės išdavikai – kažkokiomis velniškomis gudrybėmis pravedė apsuptuosius pro saldžiai miegančių kareivių žiedą, pro sargybos postus ir leido jiems pabėgti. Sužinojęs apie šį nusikaltimą, iš Marašo savo vežimu atskubėjo pats mutesarifas. Šaukliai su būgnais vaikščiojo po miestą, visur girdėjosi duslus tarškesys. Paskui juos ėjo kurjeriai, kviesdami seniūnus ir visus žymesnius Zeituno žmones į „pasitarimą su mutesarifu ir komendantu dėl susidariusios padėties“. Pašauktieji, penkios dešimtys gerbiamiausių miesto žmonių – gydytojų, mokytojų, kunigų, pirklių, verslininkų – nedelsdami atėjo į paskirtą vietą, dauguma su darbo drabužiais. Tik nedaugelis, blogų nuojautų paskatinti, pasiėmė ir pinigų. Pasitarimas buvo toks, kad šiuos senyvus gerbiamus žmones karininkai šiurkščiai suvarė į kareivinių kiemą ir suskaičiavo tarytum galvijus. Jų klastingiems darbeliams atėjęs galas, pasakė jiems. Dar šiandien prasidėsiąs jų „perkeldinimas“ keliu per Marašą ir Alepą į Mesopotamijos dykumą Deir es Zorą. Vyrai tylėdami žvelgė į vienas kitą, nieko neištiko priepuolis, niekas neverkė. Prieš pusvalandį jie buvo gerbiami, puikiomis savybėmis pasižymį vyrai, o dabar virto gyvais žemės luitais, pilkais, neturinčiais jokios valios. Naujasis muchtaras, jų derybininkas, drebančiu balsu paprašė tik vieno: dėl gailestingojo Dievo malonės neliesti šeimų, palikti jas ramiai gyventi Zeitune. Tada jie klusniai priimsią likimo skirtą bausmę. Atsakymas buvo žiaurus, pilnas patyčios: ne, jokiu būdu! Juk mes pakankamai gerai pažįstame armėnus. Niekas neketina atskirti garbingų šeimos tėvų nuo mylinčių ir mylimų giminaičių. Patys privalo raštu nurodyti savo šeimoms, kad pasirengtų žygiui rytoj, dvi valandos po saulės patekėjimo, kad pasiimtų mantą. Žmonos, sūnūs, dukterys, vaikai, dideli ir maži. Iš Stambulo atėjęs įsakymas perkelti visus gyventojus armėnus, net ir žindomus kūdikius. Taigi Zeituno daugiau nebus, nuo dabar jis vadinasi Sultanijė. Neliks nė prisiminimo apie miestą, kuris išdrįso pasipriešinti didvyriškai osmanų tautai.
Kitą dieną nustatytą valandą iš tikrųjų pajudėjo pirmoji liūdna eisena, pradėdama vieną baisiausių tragedijų, kokios istoriniais laikais buvo ištikusios žemės žmonių tautas. Ištremtuosius lydėjo kariškiai, ir čia staiga paaiškėjo, jog galingi kariuomenės būriai, neva pašaukti bėgliams apsupti, turėjo kitą klastingą tikslą. Kiekvieną rytą kartojosi tas pat širdį draskantis spektaklis. Po penkiasdešimties kilmingiausių šeimų buvo ištremta šimtas mažiau kilmingų, juo nereikšmingesnė buvo tremiamųjų socialinė padėtis ir juo mažesnis turtas, juo didesni būriai buvo varomi į tremtį.
Žinoma, ir Europos frontuose didžiulėse užnugario srityse būdavo iškeldinami ištisi kaimai ir miestai, bet kad ir koks sunkus būtų evakuotųjų likimas, jo negalima nė lyginti su tuo, ką turėjo kęsti Zeituno gyventojai. Karo metu evakuojamus žmones iškeldindavo iš mirties zonos, kad apsaugotų jų gyvybes. Net ir svetimame krašte jais būdavo rūpinamasi. Jie neprarasdavo vilties po kiek laiko sugrįžti į namus. Armėnai neturėjo jokios apsaugos, jokios pagalbos, jokios vilties. Jie pakliuvo į nagus ne priešams, kurie dėl abipusių interesų turėtų paisyti tarptautinės teisės normų. Jie pakliuvo į nagus daug baisesniam ir niekieno nevaržomam priešui – savo valstybei.
Daugeliui sunku net pakeisti gyvenamąją vietą. Gimtinėje visada lieka dalis tavo gyvenimo. Daugeliui sunku ryžtis persikelti iš gimtojo miesto į kitą, tėvynę iškeisti į kitą šalį. Juk net recidyvistui sunkus kelias į kalėjimą. Bet ir nusikaltėlį gina įstatymai. O ką reiškia neturėti net tokių teisių kaip nusikaltėlis? Būti per kelias dienas išvarytam iš savo namų, nuo savo darbo, nuo visko, ką sukūrei per ilgus darbo metus! Be jokios pagalbos vilktis Azijos vieškeliais, tūkstančius mylių dulkėtų, akmenuotų, pelkėtų kelių prieš akis! Žinoti, kad niekada negausi žmogui tinkamos nakvynės, nevalgysi ir negersi prie žmoniško stalo. Bet tai dar ne viskas. Jie neturėjo net tokios nelaisvės, kokią turi kalinys! Jie buvo pasmerkti, išstumti už įstatymo ribų, juos bet kas galėjo žudyti nebaudžiamas. Sugrūsti į slenkančią pasmerktųjų minią, keliaujančią koncentracijos stovyklą, kurioje be leidimo negalima atlikti net gamtos reikalų. Kas išdrįstų pasakyti, kad gali išmatuoti skausmą, kurį Zeituno žmonės patyrė tą ilgą savaitę – tarp pirmosios ir paskutiniosios ištremtųjų kolonos? Net jaunas vyras pastorius Aramas Tovmasianas, kurio perspektyvos buvo geresnės, nes jis buvo gimęs ne Zeitune, per septynias dienas tapo panašus į šešėlį.
Pastorius Aramas – žmonės jį dažniausiai vadindavo tik vardu – jau daugiau kaip metus dirbo Zeitune protestantų parapijos pastoriumi ir vadovavo dideliems našlaičių namams. Amerikos misionieriams Maraše Aramas buvo mylimiausias mokinys, į jį dėta daug vilčių, todėl jam, dar neturinčiam trisdešimties metų, pavedė vadovauti prieglaudai, skyrė trejų metų stipendiją baigti studijas Ženevoje. Todėl jis sklandžiai kalbėjo prancūziškai ir visai neblogai vokiškai bei angliškai. Marašo amerikiečių misijų tėvų įsteigti našlaičių namai buvo vienas puikiausių sumanymų, kuriuos jie įgyvendino per penkiasdešimt savo kultūrinės veiklos metų. Didelėse, šviesiose salėse apgyvendinta daugiau kaip šimtas vaikų. Šalia pastatyta mokykla priimdavo ir kitus miesto vaikus. Našlaičių namams priklausė nedidelis ūkis, taigi ožkų pienu, daržovėmis ir kitais maisto produktais namai apsirūpindavo savo jėgomis. Našlaičių namų vadovybė turėjo rūpintis ne tik pedagoginiu auklėjimu, bet ir išmanyti ūkio reikalus. Pastorius Aramas, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, susižavėjo galimybe veikti savarankiškai ir su įkvėpimu griebėsi darbo. Puikiai darbuodamasis praleidęs metus, jis puoselėjo dar ambicingesnius planus. Praėjusių metų pavasarį, prieš pradėdamas vadovauti, vedė Hovsaną, kurią seniai mylėjo. Ji buvo mergaitė iš Marašo, pirmosios kartos misionierių pastoriaus duktė. Dauguma armėnių yra trapios ir greičiau nedidelio ūgio, o Hovsana buvo aukšta ir kiek pilnoka mergina. Ji judėjo lėtai, kalbėjo nedaug, dažnai atrodydavo abejinga savo aplinkai. Bet Iskuhi kartą pareiškė broliui, kad Hovsana ne visada tokia romi, ji kartais gali būti užsispyrusi ir net kiek kerštinga. Ši juokais pasakyta charakteristika, matyt, buvo neteisinga, nes kokia kieto būdo moteris galėtų pakęsti savo namuose vyro seserį? Devyniolikmetė Iskuhi turėjo savo istoriją. Aramas labai mylėjo savo jaunesniąją seserį. Po motinos mirties, kai Iskuhi ėjo devinti metai, brolis išsivežė ją iš Johunoluko, kad ji galėtų lankyti Marašo misijų mokyklą. Paskui ją pasiuntė į Lozaną, ir ten ji vienerius metus gyveno pensionate. Tokių kilnių broliškų ambicijų kainą Aramas padengė sumaniai apribodamas savo išlaidas. Jis negalėjo įsivaizduoti, kaip gyventų be Iskuhi. Hovsana tai suprato ir pasiūlė gyventi visiems trims kartu. Jaunoji mergaitė pradėjo dirbti našlaičių namuose pagalbine mokytoja, dėstė prancūzų kalbą. Nėra ko stebėtis, kad Iskuhi mylėjo daugelis ir ne tik broliška meile. Žavingos buvo jos akys, o ypač – tamsiai raudonos lūpos. Jos spindėjo drėgnu blizgesiu, dažnai šypsojo; kartais atrodydavo, kad lūpomis ji gali matyti.
Trise jie gyveno gražiai, tačiau kiek kitaip nei paprasti vietos žmonės. Pastoriaus butas buvo našlaičių namuose. Hovsanos rankų dėka jis greitai tapo jaukus, šeimyniškas. Ji turėjo gabumų taikomajam menui ir gerą nuovoką, rinkdamasi gražius daiktus. Keliaudavo po miestus ir aplinkinius kaimus pirkdama iš vietinių moterų senus nuostabius audinius, medžio dirbinius ir kitas puošmenas, kuriomis padabindavo savo namus. Tokia veikla užpildydavo jos laiką ištisas savaites. Iskuhi labiau linko prie knygų. Aramas, Hovsana ir Iskuhi gyveno gana uždarą gyvenimą. Našlaičių namai ir mokykla buvo lyg atskiras pasaulis. Veiklūs ir užsiėmę darbais, jie nė nejautė, kokie sunkūs debesys kaupiasi virš Zeituno. Sekmadienio pamoksluose pastorius iki pat kovo mėnesio skatino džiaugtis, būti žvaliems ir darbštiems. Tai veikiau atspindėjo jo ramų gyvenimą, o ne supratimą, kas dedasi šalyje, kokie yra vyriausybės kėslai.
Smūgis buvo toks baisus, kad Aramas visiškai sutriko. Jis matė, kaip griūva viso gyvenimo darbas. Tačiau tada jis griebėsi menkos vilties, kad valdžia neišdrįs uždaryti našlaičių namų. Aramas greitai suėmė save į rankas. Dar pirmąją trėmimų dieną jam suteikė jėgų Hovsanos žodžiai. Tik tokiomis akimirkomis kaip ši labiausiai išryškėja krikščioniškos kunigystės prasmė. Taip kalbėjo pastoriaus duktė. Prisimindamas priesaką Aramas iš paskutiniųjų įtempė jėgas. Jis ne tik dieną ir naktį laikė atidarytą bažnyčią, kad vienai tremiamųjų grupei po kitos suteiktų dvasinės stiprybės kankinystės kelionėje; jis vaikščiojo iš vienų parapijos tikinčiųjų namų į kitus, iš vienos šeimos į kitą, lankė verkiančius, kiek išgalėdamas paremdavo pinigais, organizuodavo tremiamųjų kolonose šiokią tokią tvarką, laiškais prašė pagalbos visose misijose, esančiose tremiamųjų kelyje, rašė laiškus turkų valdininkams, maldaudamas, kreipdamasis į jų gailestingumą, kūrė pareiškimus ir pažymas, bandė kai kuriems asmenims atidėti tremtį, derėjosi su turkais, turinčiais mulus, dėl kainos, vienu žodžiu, darė viską, ką galėjo tokioje siaubingoje situacijoje, o kai negalėdavo niekuo padėti, net Evangelijos žodžiais apie Kristaus kančias, sėsdavosi tarp suakmenėjusių iš skausmo žmonių, užmerkdavo akis, mėšlungiškai sunerdavo pirštus ir visa siela šaukdavosi Kristaus.
Miestas kasdien tuštėjo, tuo tarpu vieškelyje į Marašą knibždėjo didžiulės žmonių eisenos, kurios, regis, net nejudėjo į priekį. Jei kas būtų tai stebėjęs iš Zeituno citadelės, būtų pamatęs, kad eisenos nusidriekė iki pat kalnų, ir niekas nebūtų taip sukrėtę kaip toji slenkančių mirčiai pasmerktųjų tyla, kuri atrodė dar žiauresnė nuo ginkluotų parankinių šūksnių ir juoko. Tuo tarpu išmirusias Zeituno gatveles pamažu pripildė dvėselienos ištroškę plėšrūnai, atsitiktiniai grobikai ir profesionalūs vagys, miesto padugnės ir apylinkių plėšikai. Jie kėlėsi gyventi į apleistus namus ar bent juos atidžiai apieškodavo. Prasidėjo gyvas krovinių judėjimas. Suvažiavo kaimiški vežimai, atlingavo asilai. Į vežimus ir ant gyvulių nugarų ramiai krovė kilimus, drabužius, skalbinius, lovas, baldus, veidrodžius, viskas atrodė lyg paprastas kraustymasis. Valdžia plėšikauti nedraudė. Regis, netgi stengėsi tylomis apdovanoti turkų padugnes, svarbu, kad armėnai būtų išvyti be pasipriešinimo. Į kažkokią absurdišką pasaką buvo panašu tai, kad „Sultanijėje“ turėjo likti po šešis kiekvieno amato meistrus, nes reikėjo išlaikyti skęstančios kasdienybės skeveldras ir išsaugoti šiokią tokią buitį. Tačiau šiuos laiminguosius paskirdavo ne turkų vyresnybė, tai turėjo padaryti armėnų bendruomenė, – dar viena rafinuota bausmė, dar vienas moralinis išbandymas.
Prasidėjo jau penktoji diena, o pastorius Aramas vis dar negavo paliepimo keliauti į tremtį. Tik vienas musulmonų mula, ne vietinis, pareikalavo iš pastoriaus bažnyčios raktų. Jis mandagiai paaiškino, kad bažnyčia iki vakarinių pamaldų būsianti peršventinta į mečetę. Tovmasianas vis dar neprarado vilties, kad našlaičių namai bus palikti ramybėje. Jis įsakė niekam, nei mokytojams, nei vaikams, neišeiti iš namų, nesirodyti gatvėse. Liepė visą dieną laikyti uždarytas langines, vakare nedegti šviesos, garsiai nekalbėti. Šiaip jau triukšminguose namuose įsiviešpatavo mirtina tyla. Bet negundyk Dievo, kad neužrūstintum likimo. Kitą dieną, jau šeštąją, vienas iš pasiuntinių, kurie slankiojo po miestą kaip baisūs mirties angelai, įdavė pastoriui šaukimą nedelsiant vykti pas miesto komendantą.
Aramas atėjo su kunigo apdarais. Jo maldos išklausytos. Jis nesižemino, neatrodė išsigandęs ar susijaudinęs. Deja, šiuo atveju tai buvo labai pavojinga laikysena. Mat binbašiui[24 - Binbašis – majoras (turk.).] patikdavo, kai jam po kojomis raitydavosi maldaujantys, verkiantys sutvėrimai. Tada jis galėdavo net nusileisti, parodyti šiokį tokį gailestingumą. Bet dėl pasitikinčios Aramo laikysenos jo gerumas išgaravo. Tik matydamas žemėje besiraitantį kirminą jis pajusdavo savo didybę.
– Jūs esate protestantų pastorius Aramas Tovmasianas, gimęs Johunoluke prie Aleksandretės?
Griausmingu balsu perskaitęs šiuos duomenis, majoras suriko savo aukai:
– Rytoj jūs išvyksite su paskutiniu būriu! Marašo – Alepo kryptimi! Supratote?
– Aš pasiruošęs!
– Aš neklausiu, ar jūs pasiruošęs… Jūsų žmona ir kiti šeimos nariai išvyks kartu. Negalite imti daiktų, kurių patys nepajėgsite nešti. Jei bus galimybė, gausite po šimtą dirhemų[25 - Dirhemas – svorio vienetas, 3,06 gramo.] duonos vienai dienai. Visa kita galėsite nusipirkti. Už bet kokį savavališką atsiskyrimą nuo kolonos komendantas jus nubaus, o jei tai kartosis, nubaus mirties bausme. Naudotis bet kokiais vežimais draudžiama.
– Mano žmona laukiasi, – tyliai pratarė Aramas.
Šis prisipažinimas, regis, prajuokino binbašį:
– Apie tai reikėjo pagalvoti anksčiau.
Tada vėl žvilgtelėjo į savo popierius:
– Našlaičių namų auklėtiniai, kadangi jie armėnai, žinoma, taip pat ištremiami. Jie visi turi susirinkti nustatytu laiku, jie ir visas namų personalas.
Pastorius Aramas žengė žingsnį atbulas:
– Noriu paklausti, ar tuo šimtu nekaltų vaikų bus tinkamai pasirūpinta? Daugelis dar neturi nė dešimties metų ir niekada nėra ilgai keliavę pėsčiomis. Vaikams reikia pieno.
– Jūs neturite teisės uždavinėti man klausimų, turite klausyti mano įsakymų! – suriko majoras. – Jau savaitė, kai esate karo veiksmų zonoje.
Jei Tovmasianas nuo šio riksmo būtų sugniužęs, persigandęs, galbūt binbašis iš savo puikybės aukštumų būtų leidęs pasiimti ožkas. Tačiau pastorius kalbėjo toliau ramiai, bet atkakliai:
– Aš liepsiu ginti paskui ištremtuosius mūsų namų ožkas, kad vaikai, kaip įpratę, gautų pieno.
– Jūs, pastoriau, laikysit įžūlų liežuvį už dantų ir paklusit mano įsakymams!
– Be to, efendi, laikysiu jus atsakingu už vaikų namų likimą. Tai neliečiama Amerikos piliečių nuosavybė, ją globoja Amerikos ambasadorius.
Binbašis iš pradžių neteko žado. Tokie dievukai paprastai greitai išsigąsta, kai pasirodo aukštesni dievai. Po ilgesnės, majorui gana gėdingos pertraukos jis tūžmingu balsu pasakė:
– Ar žinote, kad galiu jus sutrėkšti kaip kokį parazitą? Užtenka man tik pūstelėti, ir jūs išnyksite!
– Aš jums to netrukdysiu, – atsakė pastorius Aramas ir atsakė visai rimtai, nes tą akimirką jį apėmė nepaprastas mirties troškimas.
Kai Aramą, Hovsaną ir Iskuhi klausdavo, koks ištrėmimo momentas buvo baisiausias, jie visi atsakydavo:
– Laikas iki tol, kol mūsų kolona pajudėjo.
Tai buvo akimirka, kai tikrosios nelaimės jie dar gerai nesuvokė, tačiau jautėsi visiškai sugniuždyti, tarytum sapne, kamuojami iš senovės kraujyje likusios siaubo patirties, prisiminimo apie tamsioje praeityje likusius laikus, kai žmonės dar nebuvo sėslūs, kai neegzistavo jokia teisė. Tūkstančių žmonių masė, be jėgų, be orumo. Jie jautė, kad dabar ne tik galutinai praranda bet kokią nuosavybę, kad gresia pavojus gyvybei, bet dar labiau – kaip visuma, kaip tauta, jie suvokė, kad dabar praranda viską, visas dvasines ir kultūrines vertybes, didžiulėmis pastangomis sukurtas per tūkstančius metų. Pastorių Aramą ir abi moteris apėmė visuotinis, neišmatuojamas liūdesys.
Apniukusi diena, žemai kabantys debesys, juose taip gerai pažįstami Zeituno kalnai slėpė savo viršūnes; toks oras sunkiam žygiui daug palankesnis nei saulės kaitra. Ir vis dėlto šios dienos liūdesys ištremtųjų nugaras slėgė labiau nei toji našta, kurią valdžia leido jiems neštis. Pirmasis žingsnis reiškė taip daug, buvo toks šventas ir siaubingas, kad vėrė kiekvieną širdį. Šeimų nariai glaudėsi vieni prie kitų. Nesigirdėjo nė žodžio, net vaikai neverkė. Tačiau po pusvalandžio, kai paskutinieji priemiesčių namai liko už nugarų, pasidarė šiek tiek lengviau. Viršų paėmė pirmykštis žmonių vaikiškumas, jų graudus, greitai nelaimes pamirštantis lengvabūdiškumas. Kaip priešaušryje pabunda nedrąsus paukštelio čiulbesys, o prie jo netrukus prisijungia visas didžiulis choras, taip ir keliaujančiųjų būrį greitai apipynė skardūs vaikų balsai. Motinos juos draudė ir ramino. Vyrai irgi šūkčiojo vienas kitam. Kartais pasigirsdavo net prislopintas juokas. Daug moterų ir vyresnio amžiaus žmonių sėdėjo ant asilų, ant kurių buvo sukrauta ir patalynė, antklodės, maišai. Koloną lydintis karininkas tam neprieštaravo. Atrodė, kad jis nori savo atsakomybe ir rizika sušvelninti griežtus valdžios nurodymus. Aramas žmonai irgi parūpino asilą. Tačiau ji dažniausiai eidavo pėsčia šalia vyro, nes bijojo kratymo. Našlaičių namų auklėtiniams tikriausiai būtų buvę protingiau leisti bėgti kolonos priekyje, bet jie ėjo paskutiniai. Paskui juos ginė tik ožkų būrelį, kurį pastorius, nekreipdamas dėmesio į pokalbį su binbašiu, liepė prijungti prie eisenos. Vaikai šią kelionę iš pradžių palaikė linksma permaina ir tikru nuotykiu. Iskuhi ėjo kartu su jais ir kaip išmanydama stengėsi palaikyti gerą nuotaiką. Niekas nebūtų atspėjęs, kaip jai teko sielotis ir kiek naktų praleisti be miego. Kad ir koks švelnus ir silpnas buvo jos kūnas, viską įveikė jaunystė ir gebėjimas prisitaikyti. Ji net bandė padainuoti su vaikais. Tai buvo graži daina dar iš Johunoluko laikų. Tenykščiai žmonės ją dainuodavo dirbdami soduose ir vynuogynuose. Iskuhi išmokė šios dainos ir Zeituno našlaičius:
Liūdesio valandos greitai praeis,
Kaip žiemos diena jos ateina, išeina.
Skausmai nekankins mūs ilgai,
Jie lyg pirkėjai turgun ateina, išeina.
Aramas atskubėjo prie jos ir liepė nedainuoti. Jaunajam pastoriui tekdavo nueiti du ar tris kartus ilgesnį kelią nei kitiems. Jis pasirodydavo čia prie pirmųjų grupių, čia eisenos gale, užsikabinęs didelę iš moliūgo padarytą gertuvę daugelį vaišino rakija. Jis spinduliavo gerą nuotaiką, juokavo, taikė susiginčijusius, bandė net ir tokiomis sąlygomis rasti sugyvenimo formą, kurioje kiekvienam tenka atlikti tinkamus darbus. Pavyzdžiui, batsiuviai poilsio metu taisydavo suplyšusią avalynę; atsirasdavo darbo ir kitiems amatininkams. Nors kolonoje buvo tik keletas protestantų, Tovmasianas, šiaip ar taip, buvo vienintelis kunigas. Visi armėnų bažnyčios ir katalikų kunigai buvo išvaryti per pirmąsias dvi tremties dienas. Taigi pastoriaus pareiga buvo rūpintis ir žmonių sielomis. Norėdamas patausoti jų jėgas, jis laikėsi savos taktikos. Nepakeliama, kai žmogus nemato prieš akis jokio tikslo, tai jis patyrė savo kailiu. Todėl su linksmu pasitikėjimu jis nuolat kartojo žmonėms:
– Rytoj vakare prieisime Marašą, ir viskas pasikeis. Tikriausiai ten mus apgyvendins ilgesnį laiką, kol ateis įsakymas, kad galime grįžti namo. Mes grįšime namo, tuo galite neabejoti. Stambulo vyriausybė nepalaikys to, kas čia dedasi. Juk turime savo deputatus, savo nacionalinę tarybą. Be to, didžiausią triukšmą pakels ambasadoriai. Po dviejų trijų savaičių viskas grįš į savo vėžes. Dabar svarbiausia, kad sveiki ateitume į Marašą, kad išliktumėte stiprūs ir žvalūs.
Tokios kalbos padėdavo išsivaduoti iš sunkių minčių net ir tiems, kurie iš prigimties pesimistai arba per daug protingi, kad patikėtų, jog centrinė vyriausybė čia niekuo dėta. Išsekę veidai pašviesėdavo. Stebuklingai veikė ne tik optimistiški ateities vaizdai, bet ir tikslas, aiškiai apibrėžta perspektyva: rytoj būsime Maraše. Per didįjį poilsį jaunasis karininkas, vadovaująs palydos kareivių kuopai, pasirodė esąs tiesiog puikus žmogus. Kai kareiviai pasigamino pietus, jis pasiūlė pastoriui pasinaudoti lauko virtuve. Taigi ligoniams ir nusilpusiems buvo paruošta karšto maisto. Kadangi jau rytoj jie pasieks didelį miestą, sveikieji taip pat netaupė savo atsargų. Todėl per artimiausias valandas žygis atrodė nesunkus ir kėlė daugiau vilčių. Kai atvirame lauke sustojo nakčiai, kai mirtinai nuvargę ir vangumo apimti žmonės sugulė ant paklotų, liko tik iš širdies padėkoti Dievui, kad pirmoji diena praėjo visai pakenčiamai. Netoli nuo jų nakvynės vietos buvo didelis kaimas – Tutlisekas. Naktį pas turkų sargybinius iš kaimo atėjo kalnų gyventojai. Vyrai oriai sėdėjo, ceremoningai rūkė pypkes ir kalbėjosi apie kažkokius svarbius dalykus. Kai Zeituno žmonės rytą pabudo ir norėjo pagirdyti asilus ir ožkas, gyvuliai buvo dingę.
Tokia buvo šios sunkios dienos pradžia. Jau antrąją kelionės valandą vienas senukas griuvo negyvas. Kolona sustojo. Jaunas karininkas, atrodęs toks geras, prijojo arčiau:
– Nesustoti! Pirmyn!
Kai kas bandė senuką pakelti ir nešti toliau, bet greitai vėl turėjo paguldyti ant žemės. Vienas zaptijas paspyrė jį koja:
– Kelkis, apgavike!
Kadangi senukas nesujudėjo, gulėjo išplėstomis akimis ir pravira burna, jo lavoną nustūmė į pakelės griovį. Karininkas ginė juos pirmyn:
– Nestovėti! Draudžiama! Pirmyn, pirmyn!
Nei Aramo prašymai, nei giminaičių dejonės nepadėjo, jiems neleido nei pasiimti mirusiojo, nei paskubomis palaidoti. Teko pasitenkinti tuo, kad mirusiojo galvą pakėlė kiek aukščiau, o iš šalių padėjo po didelį akmenį. Sudėti ant krūtinės rankas jau nebespėjo, nes zaptijai staiga pradėjo keikdami mušti stabtelėjusius būrius lazdomis ir kuokomis. Kolona suiro, visi leidosi netvarkingai bėgti; kiek aprimo tik tada, kai lavonas liko toli už jų nugarų, o virš jo jau sklandė plėšrūs Tauro kalnyno paukščiai.
Žmonės dar nespėjo atsigauti iš siaubo po pirmosios aukos, kai koloną pasivijo negrabus dvikinkis vežimas. Tremtiniai buvo nuvaryti nuo siauro kelio į pelkėtą lauką. Vežime sėdėjo apkūnus maždaug dvidešimt penkerių metų ponas, pirštai apmaustyti žiedais. Brangakmeniais išpuošta ranka atsainiai ištiesė komendantui raštą. Jis turėjo valstybės antspaudu patvirtintą teisę išsirinkti vieną ar kelias armėnes, kad patarnautų jo namuose. Kadangi vežimas sustojo tarp prieglaudos našlaičių, jo malonus nuvargęs žvilgsnis iš karto krito ant Iskuhi. Jis parodė į ją lazda ir šypsodamas pamojo, kad prieitų artyn. Šis garbus ponas nelaikė savęs moterų grobiku, greičiau išvaduotoju, juk jis tik norėjo apsaugoti vieną iš šių varganų būtybių nuo siaubingo likimo, paimti ją pas save, į puikią šeimą, į gražius namus mieste. Todėl labai nustebo, kai gražuolė, užuot dėkinga atsidavusi į jo rankas, garsiai sušuko: „Aramai!“ ir pabėgo nuo jo. Vežimas nusekė jai iš paskos. Tikriausiai nebūtų padėję jokie įtikinėjimai ir pastorius nebūtų išgelbėjęs sesers. Jis paminėjo, kad ji mokėsi Europoje, bet tai buvo klaida, padaryta iš nevilties, kadangi ši žinia neatvėsino geraširdžio gelbėtojo norų, o dar labiau juos įkaitino. Tik vikrus jaunojo karininko įsikišimas padarė galą deryboms. Jis čia pat sudraskė uolaus nuotakų ieškotojo popiergalį ir pareiškė, kad tik jis, atsakingasis komendantas, gali spręsti tremtinių likimą. Jei efendi tučtuojau nedingsiąs jam iš akių, jis čia pat areštuosiąs jį ir jo vežimą. Patvirtindamas savo žodžius jis uždrožė kairiajam arkliui rimbu per strėnas. Nespėjęs padaryti gero darbo, storulis paleido arklius šuoliais ir nuvažiavo šalin. Iskuhi greitai atsigavo po šio įvykio. Netrukus ši istorija jai ėmė rodytis kaip pokštas, su kuriuo ji neturi nieko bendra, o prisiminusi juokingas detales garsiai juokėsi. Tačiau juokai greitai praėjo. Po pietų prasidėjo vaikų vargai. Keista, kad iki kraujo nutrintos kojos suskaudo ne pamažu, o visiems iš karto. Staiga prasidėjo dejonės, verkšlenimai, skundai, nuo kurių moterims plyšo širdis. Geraširdis jaunasis karininkas dėl vieno dalyko buvo neperkalbamas. Išskyrus būtinas poilsio valandėles, niekas neturėjo teisės sustoti ar atsilikti. Jam buvo įsakyta šį vakarą atvesti koloną į Marašą. Visus kitus dalykus jis dažnai tvarkydavo savo nuožiūra, nepaisydamas nurodymų, tačiau šį įsakymą norėjo įvykdyti tiksliai ir laiku. Tai jis įsikalė į galvą iš tariamos savigarbos. Taigi nebuvo ko ir svajoti apie poilsį, kurio metu žaizdotas vaikų kojas būtų galima patepti aliejumi ar skausmą malšinančiais vaistais.
– Nieko nebus! Galėsite gydytis, kai ateisime į Marašą! Pirmyn!
Nebuvo kas daryti, dalį vaikų teko nešti. Nors jėgos buvo menkos, Iskuhi stengėsi iš paskutiniųjų, tačiau netrukus ją ištiko dar baisesnė nelaimė.
Brolis ją ne kartą įspėjo nelikti kolonos gale, neiti iš paskos našlaičiams, kurie buvo paskutiniai. Čia pat buvo pikti kareiviai ir visokie baisiai atrodantys smalsuoliai iš aplinkinių kaimų. Tai tikrai pavojingiausia kolonos vieta. Tačiau Iskuhi nepaklausė, nes laikė savo pareiga prižiūrėti vaikus, juo labiau kad jie kas minutę ėjo vis sunkiau, vos pavilkdami kojas. Kiti našlaičių namų mokytojai dažnai pasišalindavo, ir panelė Tovmasian likdavo viena, bandydama vaikus kaip nors įkalbėti, kad judėtų į priekį. Dėl nuolatinio vargšų vaikų klupinėjimo kolona persiskyrė, atsirado gana didelis plyšys tarp priekinės dalies ir atsiliekančių vaikų. Kartą, kai vaikai vėl buvo toli atsilikę nuo pagrindinės kolonos, Iskuhi pajuto, kaip kažkas stvėrė ją iš užpakalio. Ji suriko ir pabandė išsivaduoti. Prieš ją išniro siaubingas veidas, didžiulis, su nešvariais barzdos šeriais, šniokščiantis, vartantis akis, dvokiantis, nežmoniškas. Ji dar kartą šaižiai suriko, tada tylėdama ėmė grumtis su užpuoliku, ant jos tryško jo seilės, rudos letenos plėšė nuo jos drabužius ir gniaužė apnuogintas krūtis. Ji neteko jėgų. Veidas prieš jos akis augo virsdamas čia kalnu, čia pragaro liepsnomis, nuolat keitėsi. Ją troškino dvokiantis užpuoliko kvėpavimas. Laimė, išgirdęs šaižų vaikų klyksmą, greitai prijojo karininkas. Rudos letenos pargriovė mergaitę ant žemės. Užpuolikas leidosi bėgti, bet karininkas spėjo uždrožti jam per sprandą plokščiu kardo šonu.
Iskuhi atsistojo neturėdama jėgų net verkti. Iš pradžių jai atrodė, kad kairioji ranka nuo grumtynių prarado jautrumą, tarytum užtirpo. Tačiau staiga lyg liepsnos ją pervėrė beprotiškas skausmas. Iš skausmo netekusi žado ji nieko negalėjo paaiškinti broliui. Hovsana ir Aramas turėjo paimti ją už parankių. Iskuhi lūpos nepratarė nė žodžio. Ji visa tarsi apmirė, kojos vos lietė kelią. Nesuprantama, kaip jos nunešė ją iki Marašo. Kai pasirodė miestas, Tovmasianas netverdamas iš susijaudinimo priėjo prie karininko ir išdrįso jį paklausti, kiek laiko tremtiniai stovės Maraše. Karininkas neslėpdamas atsakė, jog viskas priklauso tik nuo mutesarifo, tačiau aišku, kad jiems teks likti čia kelias dienas, kadangi dauguma ankstesnių kolonų dar tebėra mieste. Matyt, žmonės bus iš naujo paskirstyti. Aramas maldaudamas iškėlė rankas:
– Jūs matote, kokia mano sesers ir mano žmonos būklė. Labai jus prašau leisti mums šiandien vakare nueiti į amerikiečių misiją.
Jaunas vyriškis ilgai dvejojo. Pagaliau užuojauta vargšei Iskuhi pasirodė stipresnė už baimę, kad gali būti nubaustas. Neišlipdamas iš balno jis parašė leidimą pastoriui Aramui ir abiem moterims.
– Neturiu teisės jūsų išleisti. Jei jus sugaus, man teks už tai atsakyti. Įsakau jums kasdien pasirodyti stovykloje ir prisistatyti man.
Misijų tėvai sutiko tris buvusius auklėtinius su meile ir susirūpinę. Jie buvo pašventę savo gyvenimą krikščioniškai armėnų tautai. Ir štai dabar trenkė žaibas, kuris gali būti masinių žudynių pranašas. Tučtuojau pakvietė gydytoją, labai jauną ir, deja, neturintį didelės patirties. Jis sukiojo Iskuhi ranką ir šiaip, ir taip. Nuo pragariškų tokios apžiūros kančių, nuo kelionėje patirto siaubo ji kelias minutes prarado sąmonę. Gydytojas pasakė, jog kaulas nelūžęs, bet ranka keistai išsukta ir patempta. Blogiausia, kad pažeistas petys. Jis uždėjo didelį kietą tvarstį ir davė skausmą raminančių vaistų. Būtų gerai, patarė jis, nejudinti rankos mažiausiai tris savaites. Iskuhi tą naktį nesudėjo akių. Hovsana tame pat moterims skirtame kambaryje tučtuojau užmigo lyg netekusi sąmonės. Tuo metu Aramas Tovmasianas sėdėjo su misijų tėvais ir tarėsi, ką daryti toliau. Tėvų sprendimas buvo vieningas. Rektorius, kunigas E. C. Vudlis, aiškiai pasakė:
– Kad ir kas būtų, tau negalima toliau eiti su tremtiniais. Hovsana ir Iskuhi numirs jums dar nepriėjus Alepo. Be to, tu nesi Zeituno gyventojas, ten tave pasiuntėme mes.
Pastoriui Aramui tai buvo sunkiausia sąžinės kova jo gyvenime:
– Kaip galėčiau palikti savo bendruomenę dabar, kai ją ištiko didžiausia nelaimė?
Jį paklausė, kiek protestantų bendruomenės narių yra kolonoje. Jis turėjo pripažinti, jog protestantai joje sudaro tik nedidelę dalį, visi kiti esą senosios armėnų bažnyčios nariai ir unitai. Tačiau tai jo nė kiek nenuramino:
– Tokiomis sąlygomis nėra ko gilintis į smulkmenas. Aš esu vienintelis jų visų kunigas.
E. C. Vudlis bandė jį nuraminti:
– Su jais mes pasiųsime kitą kunigą. O jūs keliausite į savo tėviškę. Ten palauksi, kol paskirsime tau naujas pareigas.
– O kas bus su vaikais? – sudejavo Aramas.
– Vaikams nebus geriau, jei tu kartu su jais eisi į mirtį. Zeituno našlaičių namai yra mūsų įstaiga. Tu atlikai savo pareigą, atvedei vaikus iki Marašo. Visa kita – mūsų rūpestis. Tai jau nebe tavo reikalas.
Bet kankinamas sąžinės balsas nenutilo:
– Ar išskyrus savo pareigas aš neturiu didesnės pareigos?
Senasis Vudlis ėmė netekti kantrybės, nors širdyje džiaugėsi Aramo laikysena.
– Nemanyk, Aramai Tovmasianai, kad mes nepasirūpinsime našlaičių namų likimu. Toli gražu dar ne viskas nuspręsta, kaip bus su vaikais. Bet tu, jaunuoli, mums tiesiog trukdai! Kaip Zeituno pastorius tu esi susikompromitavęs. Ar supranti? Gerai. Taigi aš atleidžiu tave iš našlaičių namų direktoriaus pareigų.
Aramas jautė, kad jam reikia dar kelias minutes nepasiduoti, ir Vudlis neatsispirs prieš jo valią, palaimins jį krikščioniškai kankinystei. Tačiau nepaisydamas šio aiškaus jausmo jis daugiau nieko neatsakė, nusileido misijų vadovo argumentams. Jam atrodė, kad daro tai dėl Hovsanos ir Iskuhi. Ir vis dėlto, kai pabusdavo iš neramaus miego, iš margų sapnų, suvokdavo, kad skaudžiai pralaimėjo, kad nusikalto savo pašaukimui, kad turi gėdytis dėl savo silpnos valios.
Kitą rytą kunigas Vudlis, lydimas Amerikos konsulato darbuotojo, nuvyko pas mutesarifą ir išreikalavo Tovmasianų porai bei Iskuhi leidimą keliauti į Johunoluką. Leidimas galiojo tik keturiolika dienų, per tiek laiko keleiviai turėjo pasiekti tikslą. Nepaisant sunkios Iskuhi būklės, jau trečią dieną jie turėjo leistis į kelionę. Būtų galėję rinktis trumpesnį kelią per Bagčę, artimiausią Anatolijos geležinkelio stotį, tačiau juos primygtinai atkalbinėjo nuo šio sumanymo. Keliai į Taurą buvo užtvindyti Džemalio Pašos Ketvirtosios armijos karinių ešelonų. Iš atsargumo reikėjo vengti susidūrimų su kariškiais, juo labiau kai tave lydi dvi armėnės moterys. Kadangi pastorius kartą jau pakluso tėvams misionieriams, jis ir šį kartą jiems nusileido. Užuot greitai nuvažiavę traukiniu, jie leidosi į sunkią, varginančią daugelio dienų kelionę, pirmiausia į Aintabo kalnus, paskui varganu vingiuotu perėjos keliuku per Tauro kalnyną, tada žemyn, į Alepą. Tėvai misionieriai paskyrė pastoriui didelį dvikinkį vežimą ir atsarginį arklį, ant kurio būtų galima joti. Be to, išsiuntė telegramą į Aintabą savo atstovybei, kad ten paruoštų kitą vežimą.
Keleiviai nespėjo išvažiuoti iš Marašo priemiesčių, kai arklių kanopų kaukšėjimą nustelbė sunkus alsavimas ir maldaujantys šūksniai. Našlaitė Sato ir namų darbininkas Gevorkas dejuodami atsivijo juos iš paskos. Laimė, buvo ankstyvas rytas ir kelyje nesimatė žmonių, taigi niekas negalėjo jų įskųsti. Pastoriui neliko nieko kito kaip priimti šiuos nelabai pageidaujamus bėglius. Abu jie nebuvo visiškai normalūs. Mažutė sulysusi Sato, labai sunkiai pasiduodanti auklėjimui, buvo tikras kryžius Zeituno našlaičių prieglaudai. Kas trys ar keturi mėnesiai jai užeidavo valkatavimo nuotaikos. Staiga kažkur dingdavo ir grįždavo tik po daugelio dienų sulaukėjusi, murzina, apėjusi utėlėmis ir labai išsigandusi. Šių priepuolių metu su Sato būdavo neįmanoma susikalbėti. Ji nesugebėdavo artikuliuoti žodžių, prarasdavo visus jai taip sunkiai įkaltus įpročius. Laikyti ją užrakintą nebuvo jokios prasmės, ji kaip vaiduoklis prasiskverbdavo pro visas sienas. O jei pasprukti nepavykdavo, Sato tapdavo tikru velniūkščiu, šiurpindavo visus namus genialiai sugalvotomis šunybėmis ir piktomis išdaigomis. Tik Iskuhi įtaka sušvelnino jos būdą, gal net visiškai ją išgydė, tačiau tai nebuvo pedagoginis laimėjimas. Apie pedagogiką Iskuhi išmanė nedaug. Tiesiog mažoji Sato ją nepaprastai pamilo. Toji meilė sukėlė liguistoje Sato galvelėje didžiulį sąmyšį, sunkius pavydo priepuolius, net tokį pavojingą jausmą kaip savęs niekinimą. Bėgdama šalia vežimo plevėsuojančiu chalatu Sato nesustodama šaukė:
– Kiučiuk chanum! Mažoji panele! Nepalik Sato vienos!
Ši liesutė žmogiška būtybė maldavo mirtinai išsigandusiomis ir kartu įžūliomis akimis, kuriose galėjai įžvelgti ryžtingą jėgą. Prieš tokią jėgą neatsispirsi. Iskuhi ir Hovsana dažnai jausdavo pasibjaurėjimą šia mergaite, kartais net baimę. Kad ir švariai nuprausta, sušukuota, moterims ji kėlė nesuprantamą šleikštulį. Tačiau dabar, kad ir koks nepageidautinas buvo draugijos pagausėjimas, teko ją įsprausti ant galinės sėdynės. Namų darbininkas Gevorkas atsisėdo šalia vežiko.
Gevorkas buvo kilęs iš Adanos. Per vieną iš daugelio „incidentų“ paauglys berniukas gavo smūgį į galvą šautuvo buože ir tapo ramaus būdo idiotu. Kalbėdamas smarkiai mikčiojo. Kaip Sato užeidavo valkatavimo potraukis, taip Gevorką pagaudavo aistra šokti, ir tada su juo irgi būdavo neįmanoma nieko padaryti. Ši šventiška beprotybė, dėl kurios jį praminė „šokėju“, buvo tylus ir visiškai nepavojingas pamišimas, kuris pasireikšdavo retai, dažniausiai tada, kai jį kas nors sujaudindavo. Šiaip Gevorkas ištikimai ėjo savo tarnystę, kūreno krosnis, nešiojo vandenį, kapojo malkas, dirbo sode, tyliai ir labai atsidėjęs dirbo dviejų vyrų darbą. Kiek daug sveikų vaikų ir suaugusiųjų būtų galima išgelbėti, sukosi mintis Aramo galvoje, o štai Dievas siunčia man mažąją nusikaltėlę ir silpnaprotį. Pastoriui rodėsi, kad šis įvykis yra reikšmingas atsakas į jo abejingumą, išdavystę, kuria jis nusikalto Zeituno žmonėms. Tuo tarpu Sato apėmė nejauki, nevaldoma linksmybė. Ji smailiais keliukais įsirėmė į Iskuhi, springo iš juoko, lyg tremtis būtų maloniausia dovana ir didžiausia šventė. Gal pirmą kartą važiavo vežimu? Ji tiesė iš vežimo tarytum per valties kraštą savo mažą ranką su bjauriais plačiais nagais, susižavėjusi gaudė vėsų ryto orą. Šis besaikis gyvenimo džiaugsmas erzino ir pykdė keleivius. Iskuhi pastūmė jos kelius į šalį. Pastorius, jodamas šalia vežimo, pagrasino Sato be gailesčio išmesiąs iš vežimo ar bent surišiąs jai rankas.
Varginanti kelionė į Aintabą – teko dvi naktis nakvoti varganose kaimo užeigose – praėjo be ypatingų nuotykių. Aintabe jie tris dienas ilsėjosi. Armėnų bendruomenė, gavusi Vudlio telegramą, laikė parengusi kitus arklius. Praėjusią dieną į miestą buvo atvykusi pirmoji Zeituno tremtinių kolona, ir visi pamatė vargšus išvytuosius savo akimis. Aintabo žmonės praradę žadą ėmė laukti savo galo. Jie beveik neišeidavo iš namų. Sklido siaubingi gandai. Buvo kalbama, kad vyriausybė su Aintabu susidoros greičiau ir pigiau: armėnų gyvenamą rajoną sudegins, o žmones iššaudys. Tačiau pastorių ir abi moteris bendruomenė sutiko su nepaprastu rūpestingumu. Galėjai pamanyti, kad pagelbėdami šioms aukoms jie tikisi išgelbėti ir save. Aramas Tovmasianas pabandė apgyvendinti Sato pas Aintabo žmones. Bet ji su tokiu siaubu įsitvėrė į Iskuhi, kad galų gale jis vėl pasodino ją ant galinės sėdynės. Mergaitė atrodė tarytum bausmė už jo nuodėmes.
Iki Alepo viskas ėjosi gerai, nors Tauro kalnų perėjomis teko lėtai slinkti keturias dienas, labai sunku buvo pasikeisti arklius, o dvi naktis teko nakvoti tuščiose daržinėse. Tačiau didžiulis miestas, milžiniškas turgus, grįstos gatvės, daug rūmų, administracinių ir karinių pastatų, gražūs sodai, tvarkingos užsienio misijos, viešbučiai ir užeigos namai dvasiškai ir fiziškai išsekusiems keleiviams pasirodė tarytum išsivadavimas. Prie miesto užkardos zaptijai juos rūpestingai iškratė – Sato ir Gevorką po kelių išgąsčio minučių pavyko įsivežti kaip tarnus – tačiau gatvių vaizdai, ramiai vaikštinėjantys žmonės suteikė belaisvių sieloms laisvės regimybę.
Misionieriai ir bendruomenės atstovai čia juos sutiko visiškai kitaip negu Maraše ar Aintabe. Misionieriai buvo taip užsivertę darbais, pareigomis ir rūpesčiais, visur buvo tiek biurokratizmo, kad Aramas nenorėjo jų prašyti pagalbos. Sau ir šeimai jis gavo du kuklius kambarius. Čionykštė armėnų bendruomenė buvo labai turtinga, todėl žmonės šykštesni ir labiau įsibaiminę negu neturtingi Aintabo gyventojai. Susirūpinimas ateitimi buvo juo didesnis, nes jie turėjo daugiau ką prarasti negu kiti. Ir dar: kai pastorius imdavo pasakoti apie Zeituną, tuoj pastebėdavo, kad nelemto miesto vardas didmiesčio broliams armėnams sukeldavo nemalonų jausmą. Matyt, prieš vyresnybę jie norėjo pasirodyti, kad neturi nieko bendra su tais, kurie smerkiami ir laikomi nepataisomais maištininkais. Zeituno pastoriaus buvimas tarp jų galėjo pridaryti nemalonumų. Dabar reikia iš paskutiniųjų stengtis rodyti fanatišką ištikimybę valstybei ir nebendrauti su įtartinais asmenimis. Pastoriui pasiūlė piniginę paramą, esą daugiau niekuo negali jam padėti. Jis padėkojo ir atsisakė.
Laiko liko mažai, ir Tovmasianas turėjo nuomotis vežimą; stovėjimo vietose laukė gana daug vežikų. Iš pradžių savininkas nenorėjo net kalbėti apie tokią ilgą ir sudėtingą kelionę iki pat pajūrio, net už Antiochijos. Pasipiktinęs tokiu prašymu jis griebėsi už feso. Bet paskui, daug kartų kartodamas „Inšalah“ ir „Alah bilir“[26 - Garbė Alachui. Alachas žino (arab.).] ėmė derėtis dėl kainos, reikalaudamas du trečdalius sumokėti iš anksto. Taip ir buvo padaryta. Kiti vežikai būtų pasielgę lygiai taip pat, pastorius tai žinojo. Aramas pasirinko kelią per Aleksandretę, nors šis buvo ilgesnis ir darė didelį lanką. Tikėjosi po dviejų kelionės dienų privažiuoti kelią, sukantį į Antiochiją, o nuo ten per dvidešimt keturias valandas pasiekti namus. Bet pirmąją kelionės dieną, prieš pat saulėlydį, vežikas nulipo nuo pasostės, susirūpinęs apžiūrėjo arklių kanopas, ratus ir ašis ir pareiškė, kad jam jau užteksią, arkliai nuvaryti, vežimas perkrautas, be to, ne jo pareiga vežioti po pasaulį visokius armėnus, todėl jis tuoj pat suksiąs atgal, kad iki sutemos pasiektų Turontą, kuriame gyvena jo giminaičiai. Nepadėjo jokie prašymai, netgi pasiūlyta nemaža pinigų suma. Jis savo dalį jau atsiėmęs, daugiau jam nieko nereikia, kilniaširdiškai aiškino turkas. Tačiau jis vis dėlto galįs jiems padėti, be atlyginimo nuvežti iki Turonto, o ten jie galėsią puikioje jo giminaičių užeigoje gerai pailsėti ir išsimiegoti tikrose lovose. Pastorius Tovmasianas pakėlė lazdą ir būtų išlupęs tam begėdžiui kailį, jei Hovsana nebūtų stvėrusi jam už rankos. Tada turkas išmėtė iš vežimo jų daiktus, trūktelėjo vadžias ir paliko penkis žmones tuščioje, nykioje vietovėje. Jie dar valandą ėjo keliu, tikėdamiesi prieiti kokį kaimą ar sutikti vežimą. Tačiau kiek akys užmato, nebuvo nieko, nei vežimo, nei daržinės, nei pašiūrės, nei kaimo. Vėl teko praleisti naktį po atviru dangumi. Naktis pasirodė ilgesnė už pirmąją, nes buvo visiškai netikėta. Kelio vingis švietė blyškioje mėnesienoje tarytum grėsmingi lenkto kardo ašmenys. Jie sugulė toliau nuo kelio ant plikos žemės. Tačiau ir žemė, visų žmonių motina, šį kartą armėnams pasirodė nesvetinga. Iš apačios pro antklodes veržėsi drėgmė, o virš galvų tarsi užvožtas gaubtas kabojo slogus pelkės oras, kuriame savo nuodingą giesmę giedojo uodai. Gevorkas ir pastorius ėjo sargybą, pastorius neišleido iš rankų medžioklinio šautuvo, kurį buvo gavęs iš Marašo misionierių.
Tačiau didžiausias vargas jiems dar buvo prieš akis: penkiasdešimt valandų kelio iki Johunoluko. Tikra Dievo malonė, kad neatsitiko nelaimė Hovsanai, kad nepalūžo Iskuhi. Pastorius padarė klaidą, nenorėjo eiti pagrindiniu keliu ir per anksti pasuko mažu keliuku į pietų pusę. Kai nuėjo kelias mylias, kelias tiesiog pranyko. Teko ilgai ieškoti, klaidžioti, ir šiame paskutiniame erškėčiuotame kelyje pravertė neišsenkanti Gevorko jėga. Jis pakaitomis ilgas kelio atkarpas nešdavo moteris ant nugaros. Nešulius jie netrukus paliko pakelėje. Pastorius žingsniavo pirmas, galvodamas tik viena: nepamesti krypties, nuolat žvalgytis į pakrantės kalnų debesis. Retkarčiais pasirodydavo keliukas, kuriuo eiti būdavo šiek tiek lengviau, upelius įveikdavo sutrešusių lentų lieptais. Kartais juos paveždavo kangni, jaučių traukiamas vežimas. Iš sutiktų žmonių jie nepatyrė nieko bloga. Tie nedaugelis musulmonų, kuriuos sutiko kelyje, kaimiečiai, elgėsi draugiškai, duodavo atsigerti vandens, pavaišindavo sūriu. Jei kas būtų juos užpuolęs, jie nebūtų pajėgę apsiginti. Net Aramas, gana stiprus vyras, ėjo svirduliuodamas, nelabai suvokdamas aplinką, paskendęs mirguliuojančių vaizdų jūroje. Kartais garsiai nusijuokdavo. Stebėtinai ištverminga ir nejautri skausmui pasirodė esanti Sato. Žaizdotomis, pamėlusiomis kojomis ji bėgo paskui Iskuhi, matyt, valkataudama buvo pripratusi prie visko.
Kai Gabrielis Bagratianas pamatė bėglius ant bažnyčios laiptų, jie dar nebuvo atsitokėję iš nuovargio ir bejėgiškumo. Bet jie buvo jauni, staiga suvokė, kad pagaliau išsigelbėjo, pamatė priešais šmėžuojančius tėvo, kunigo, gydytojo veidus, pasigirdo iš nekantrumo virpantys žodžiai, juos apsupo gimtinės šiluma, todėl greitai atsipeikėjo, nežmoniškas nuovargis dingo, užleisdamas vietą audringam žvalumui.
Pastorius Aramas Tovmasianas be paliovos kartojo:
– Nelyginkite to su praeities žudynėmis! Tai daug žiauriau, daug liūdniau, daug negailestingiau, o svarbiausia – trunka daug ilgiau. Tai nesibaigia nei dieną, nei naktį…
Jis spaudė kumščius prie smilkinių:
– Negaliu suvokti… Prieš akis visą laiką stovi vaikai… Ak, kad Vudliui pavyktų juos išgelbėti!
Daktaras Altuni tylėdamas apžiūrinėjo Iskuhi ranką. O vyrai nenustojo kamantinėti Aramą. Iš visų pusių pasipylė suprantami klausimai:
– Ar užteks vieno Zeituno?
– Gal ir Aintabo žmonės jau išvaryti?
– Kas girdėti Alepe?
– Ar yra žinių iš kitų vilajetų?
– O kas bus su mumis?
Gydytojas, nuvyniojęs tvarstį ir plaudamas Iskuhi ranką šiltu vandeniu, karčiai nusijuokė:
– Kur mus dar galima ištremti? Prie Musa Dago mes ir taip tremtyje.
Iš gatvės veržėsi minios triukšmas. Ter Haikazunas nutraukė pokalbį. Jis įsmeigė į Bagratianą drovias, bet valingas akis:
– Būkite toks geras, Gabrieli Bagratianai, tarkite žmonėms keletą raminamų žodžių, liepkite skirstytis.
Kodėl Ter Haikazunas šiam uždaviniui pasirinko Gabrielį, paryžietį, kuris su šiais kaimiečiais turi mažai ką bendra? Su žmonėmis turėtų kalbėti muchtaras Kebusianas. O gal kunigas, prašydamas jį, turėjo kažkokį slaptą tikslą? Gabrielis išsigando ir sumišo. Vis dėlto jis paklaũsė Ter Haikazuno, į šventorių už rankos išsivedė ir Stefaną. Armėnų kalba buvo jo gimtoji kalba, bet pirmąją akimirką, kai reikėjo kreiptis į žmones – jų jau buvo susirinkę apie penkis šimtus – jam tai pasirodė tarytum įžūlumas, neleistinas kišimasis ne į savo reikalus. Jam, ko gera, būtų paprasčiau kalbėti turkiškai, kariuomenės kalba. Bet tik pirmieji žodžiai sekėsi sunkiai, paskui skiemenys jungėsi vis sklandžiau, senoji kalba atsigavo, ėmė skleistis ir šakotis. Jis prašė Johunoluko žmones ir tuos, kurie atėjo iš kitų kaimų, ramiai skirstytis ir eiti namo. Įstatymų pažeidimų įvykę tik Zeitune ir niekur daugiau, tikrosios priežastys bus greitai išaiškintos. Kiekvienas armėnas žino, kad Zeitunas nuo seno esąs išskirtinis miestas. O Musa Dago žmonėms, gyvenantiems visai kitoje srityje ir niekada nesikišantiems į politiką, nesą nė mažiausio pavojaus. Bet kaip tik tokiais laikais šventas dalykas yra tvarka ir ramybė. Jis, Gabrielis Bagratianas, pasirūpinsiąs, kad nuo šiol kaimams būtų pranešama apie kiekvieną svarbų įvykį. Jei reikės, bendruomenėms teks rinktis į pasitarimą ir nuspręsti, ką daryti ateityje.
Gabrielis ir pats stebėjosi, kad kalba su pasitikėjimu, randa tinkamų žodžių ir kad klausytojus jo žodžiai ramina. Kažkas net sušuko:
– Tegyvuoja Bagratianų šeima!
Bet vienas moteriškas balsas aimanavo:
– Astvac im, mano Dieve! Kas bus su mumis?
Žmonės iš aikštės ir nesiskirstė, susibūrė į mažas grupeles ir jau nebestovėjo apsupę bažnyčią. Iš zaptijų liko tik Ali Nazifas, du jo draugai nuėjo savais keliais. Gabrielis priėjo prie rauplėtojo žandaro, kuris dabar nebuvo tikras, ar laikyti jį dideliu ponu, ar chansir kiafir, kiaule netikėliu, kuriam, taip klostantis aplinkybėms, net neverta atsakinėti į klausimus. Suprasdamas šias jo abejones, Bagratianas kreipėsi į zaptiją labai išdidžiai:
– Tu žinai, kas aš. Esu aukštesnis už tave, tavo viršininkas, aš – armijos karininkas.
Ali Nazifas nutarė, kad geriausia bus atiduoti pagarbą. Gabrielis reikšmingu gestu įkišo ranką į kišenę.
– Karininkas neduoda bakšišo. Bet aš tau štai duodu dvi medžidijas, avansą už netarnybinę užduotį, kurią tau pavedu.
Ali Nazifas dar labiau pasitempė. Bagratianas mostu parodė, kad zaptijas gali stovėti laisvai.
– Pastaruoju metu tarp jūsų, zaptijų, pasirodė naujų veidų. Ar jūsų postas sustiprintas?
– Efendi, mūsų buvo per mažai. Juk tarnyba sunki ir atstumai tokie dideli. Todėl gavome pastiprinimą.
– Ar tai tikroji priežastis? Na, į šį klausimą gali ir neatsakyti. Kaip tu gauni įsakymus, atlyginimą ir visa kita?
– Vienas iš mūsų vyrų kas savaitę joja į Antakiją, ten ir gauna įsakymus.
– Duodu tau netarnybinę užduotį, Ali Nazifai! Jei gautum kokį įsakymą ar iš savo draugų sužinotum ką nors, kas būtų svarbu šių kaimų žmonėms, tučtuojau ateik į mano namus! Ar supranti? Tada tau sumokėsiu tris kartus daugiau.
Neprarasdamas išdidumo Bagratianas paliko zaptiją stovėti, o pats grįžo į zakristiją.
Altuni baigė apžiūrinėti Iskuhi ranką ir su pašaipa pasakė:
– Maraše yra didelė ligoninė, instrumentai, operacijų salė, medicinos bibliotekos, o tas asilas mano kolega net nesugebėjo įstatyti į vietą sąnario. Ko galima reikalauti iš manęs? Juk aš neturiu jokių prietaisų, išskyrus surūdijusias reples dantims traukti. Turėsime įtverti ranką dviem lentelėmis. Ji atrodo baisiai. Mergaitei reikia jaukaus kambarėlio, lovos ir geros priežiūros. Žinoma, tavo žmonai, Aramai, taip pat!
Senasis meistras Tovmasianas susiėmė už galvos:
– Kai pardaviau namą, pas mane taip maža vietos. Kaip mes visi sutilpsime?
Gabrielis Bagratianas iš karto pasiūlė užleisti panelei Tovmasian vieną savo namų kambarį su gražiu vaizdu į kalnus. Ten ji bus slaugoma taip, kaip reikalauja daktaras Altuni. Gydytojas labai apsidžiaugė:
– Goh em, aš patenkintas, mano drauge! O šią nelaimingą būtybę, Sato, galbūt irgi priimsi į savo namus, kad visi mano gerbiami pacientai būtų po vienu stogu? Mano senos kojos būtų tau labai dėkingos.
Taip ir buvo padaryta. Aramas ir Hovsana nuėjo su tėvu Tovmasianu, pasiėmė ir Gevorką, šokėją, kuris senajam Tovmasianui galės padėti namuose ir dirbtuvėje. Gabrielis pasiuntė Stefaną namo, kad praneštų Žiuljetei naujienas. Berniukas be kvapo įpuolė į namus:
– Mama, mama! Žinai, kas atsitiko! Pas mus ateis svečių. Panelė Iskuhi, Zeituno pastoriaus sesuo. Ir maža mergaitė su kruvinomis kojomis.
Žiuljetę netikėta žinia labai sujaudino. Gabrielis niekada nesikviesdavo į savo namus žmonių nepasitaręs su ja. Jųdviejų santykiuose galėjai jausti savotišką netikrumą, nepasitikėjimą, ypač kai reikėdavo bendrauti su jo tautiečiais. Bet kai jis po dešimties minučių pasirodė su Iskuhi, daktaru Altuni su žmona ir Sato, Žiuljetė visus sutiko labai nuoširdžiai. Kaip daugelį gražių moterų ją papirkdavo moteriškas žavesys, ypač jaunesnės už ją būtybės. Vargšės Iskuhi išvaizda pažadino joje vyresnės sesers rūpestingumą, norą padėti. Duodama nurodymus, kaip apgyvendinti svečius, ji su malonumu mintyse kalbėjo: „Ji iš tiesų ypatinga! Tokie subtilūs veidai tarp jų retai pasitaiko. Kad ir apdriskusiais drabužiais, ji atrodo kaip kilminga moteris. Ir prancūziškai kalba kaip reta kuri tarp armėnių.“ Greitai kambarys buvo paruoštas. Žiuljetė pati atnešdavo Iskuhi vieną ar kitą smulkmeną, net puikius nėriniuotus naktinius marškinius iš savo atsargų. Nepagailėjo kvepalų ir tualetinio vandens, nors šios brangenybės čia taip sunkiai pasiekiamos.
Altuni dar kartą, plūsdamas didmiesčio Marašo medikus, apžiūrėjo Iskuhi ranką.
– Ar tau skauda, vaikeli?
– Ne, skaudėti jau nebeskauda, tik toks jausmas, slogus… – ji ieškojo tinkamo žodžio, – nejautrumo jausmas.
Senasis gydytojas buvo įsitikinęs, kad jo pastangos nedaug padės mergaitės rankai. Vis dėlto, neišmanydamas, ką dar galėtų padaryti, uždėjo jai didelį įtvarą, dengiantį petį iki pat kaklo. Galima buvo grožėtis, kaip vikriai dirba parudavusios, raukšlėtos senuko rankos.
Po valandėlės Iskuhi gulėjo minkštoje lovoje švariai ir patogiai, gerai prižiūrima. Žiuljetė padėjo kaip galėdama, o dabar norėjo išeiti:
– Jei ko nors prireiktų, mieloji, garsiai paskambinkite šiuo varpeliu. Valgyti jums atneš į lovą. Bet prieš tai aš dar užsuksiu pas jus.
Iskuhi pažvelgė į savo geradarę didelėmis savo tautos akimis, kuriose galėjai pamatyti gąsdinančias tolumas, tačiau ne sugrįžimo džiaugsmą:
– Ak, ačiū, ponia… Man nieko netrūksta… Ačiū, ponia…
Ir staiga atsitiko tai, ko nebuvo atsitikę nei tą baisiąją savaitę Zeitune, nei einant kolonoje, nei kelionės metu. Iš akių pasipylė ašaros. Tai buvo nevalingas protrūkis, verksmas be kūkčiojimo, nesulaikoma vienoda srovė, išvaduojanti iš sąstingio, kažkas tolima ir liūdna kaip toji rytietiška stepė, iš kurios ji atėjo. Iskuhi verkė ramiu veidu, nuolat kartodama:
– Atleiskite, ponia… Aš nenorėjau…
Žiuljetei norėjosi atsiklaupti šalia Iskuhi, pabučiuoti ją ir pasakyti, kad ji tikras angelas. Tačiau kažkas darė tokį įprastinį švelnumą neįmanomą. Gal atitrūkimas nuo šio pasaulio reikalų, kuris vis dar nebuvo apleidęs mergaitės, gal išgyvenimai, kuriuos ji vis dar jautė? Žiuljetė negalėjo paklusti švelnumo impulsui. Todėl tik lengvai pabraukė Iskuhi per plaukus ir tylėdama palaukė prie lovūgalio, kol tyliai verkianti mergaitė užmerkė akis ir nugrimzdo į gailestingą tuštumą.
Tuo tarpu močiutė Antaram nuplovė ir aprišo Sato kojų žaizdas. Tada mergaitę paguldė į lovą tarnaitės kambaryje. Vos tik ji giliai užmigo, pradėjo kraupiai klykti. Per visas praėjusias dienas ji nė karto neparodė nė ženklo baimės, tačiau sapne, tame gyvenimo pasikartojime, ant jos, regis, pasipylė tūkstančiai rimbo kirčių. Ją papurtydavo, bet tai nieko nepadėjo. Ji vėl kietai užmigdavo ir po valandėlės imdavo aikčioti ir šaižiai klykti. Kartais atrodydavo, kad šis staugimas yra tarytum noras įsitverti gelbstinčio vardo: „kiučiuk chanum!“
Kai iš tolimos kamarėlės pasklido šiurpūs riksmai, Žiuljetė pamatė sūnų, lipantį didžiaisiais namo laiptais. Stefanas degte degė. Nauji, nepažįstami, grėsmingi įvykiai pripildė jį malonaus virpulio. Lapkritį jis atšventė savo tryliktąjį gimtadienį, buvo tokio amžiaus, kai nepaprasti nuotykiai pakeri berniuko sielą. Dideles audras ir liūtis jis stebėdavo pro langą, slapta nekantriai laukdamas, kad įvyks kažkas nepaprasta. Dabar jis klausėsi su siaubu ir su džiugesiu.
– Ar girdi, mama, kaip klykia Sato?
„Iskuhi akys, mano vaikas turi Iskuhi akis“, – krūptelėjo Žiuljetė ir per vieną akimirką suprato, kokia gyvenimo bedugnė, kokia painiava atsiveria prieš ją. Pirmą kartą ją apėmė didžiulė baimė dėl Stefano. Ji nusitempė jį į kambarį, priglaudė prie savęs, o tyliame prieškambaryje aidėjo tolimi Sato riksmai.
Vėlai vakare Gabrielis Bagratianas susikvietė kunigą Ter Haikazuną, gydytoją Petrosą Altuni ir vaistininką Grikorą. Vyrai sėdėjo menkai apšviestame selamlike, rūkė čibuką ir cigaretes. Gabrielis norėjo išklausinėti šiuos mokytus ir labai gerbiamus vyrus, ką jie mano apie esamą padėtį, ką reikėtų daryti, jei ateitų įsakymas iškeldinti žmones, ir kokiais būdais būtų galima apsaugoti Musa Dago kaimus nuo galimos mirtinos grėsmės. Jam nieko nepavyko iš jų išgauti. Ter Haikazunas atkakliai tylėjo. Gydytojas pareiškė, kad jam jau šešiasdešimt aštuoneri ir kad esą nesvarbu, kaip prabėgsią dveji ar treji jam dar likę vargani metai. Jei dėl kokių nors priežasčių galas ateisiąs anksčiau, ką gi. Juokingai atrodo tas, kuris iš paskutiniųjų stveriasi už poros niekingų gyvenimo mėnesių. Visas gyvenimas nevertas tiek rūpesčių, kiek mums tenka patirti. Svarbiausia kaip galima ilgiau apsaugoti žmones nuo baimės. Tai esanti jo pareiga ir ją jis norėtų bet kokia kaina įvykdyti, visa kita – ne jo reikalas. Vaistininkas Grikoras ramiai rūkė savo kaljaną, kurį rūpestingai atsinešė iš namų. Tarp žėruojančių žarijų susimąstęs išsirinkdavo jam labiausiai patinkančią ir plikomis rankomis įsprausdavo ją į vandens pypkės tabako ritinėlį. Gal norėjo kitiems simboliškai parodyti, kad sugeba nuogomis rankomis liesti ugnį ir nenudegti. Įkypos akys, mandarino galva ir ožio barzdelė, šventiškas rūpestingumas kuriant kaljaną, didžiulis susikaupimas, regis, liudijo, kad jam svetimas bet koks jaudulys, kad niekas negali sudrumsti begalinės jo sielos ramybės. Tik dvasia suteikia teisę tikrovei, ne atvirkščiai. Kodėl reikėtų kažką veikti? Bet koks veiksmas savaime išnyksta tuštumoje, tik mintis mintija amžinai. Grikoras nežino, kas gali įvykti. Tačiau jis bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis neįsileis į savo vidų nieko atsitiktinio, neesminio, nereikšmingo, net jei tai būtų ir žiauriausia permaina. Norėdamas patvirtinti šį iš tiesų filosofišką idealą, kuriam jis pasiryžęs tarnauti iki paskutinės gyvenimo valandos, pacitavo turkišką priežodį, visai galėjusį tikti ir Rifaato Bereketo lūpoms:
– Kismetden zyade olmas! Neįvyksta nieko, ko nebuvo lemta.
Šiais žodžiais jis tarytum atvėrė galimybę pamiršti kankinamą dabarties klausimą ir nukreipti kalbą į tuos kilnius dalykus, kurie seniai atitrūkę nuo niekingo šiandienos aktualumo ir atvėsę lyg knygos lapai – jų dieviško buvimo vieta. Duslus vaistininko balsas leidosi į postringavimus apie įvairias predestinacijos teorijas, apie krikščionybės ir islamo santykius, apie Chalcedono bažnyčios susirinkimą, Grigalių Švietėją ir monofizitų mokymo pranašumus prieš Romos katalikų pažiūras. Vien nuo žodžių sukosi galva. Kunigas tik stebėjosi, kaip toli vaistininkas pažengęs teologijos moksluose. Jis išgirdo vardų, duomenų ir keistų kai kurių bažnyčios tėvų nuomonių, apie kurias nieko nebuvo girdėjęs savo studijų laikais vien todėl, kad jos atsirado tik Grikoro kūrybinio išradingumo dėka.
Prakeikimas! Gabrielis nemandagiai treptelėjo koja. Europietis pajuto neapykantą tiems lunatikams ir tauškaliams, kurie bejėgiškai pasiduoda mirčiai taip, kaip kai kurie apsileidžia ir pasiduoda nešvarai. Niekinamu rankos mostu jis pertraukė Grikoro žodžius:
– Norėčiau ponams pasiūlyti vieną mintį, kuri man šiandien atėjo į galvą, kai kalbėjausi su zaptiju Ali Nazifu. Galų gale, juk aš tebesu turkų armijos karininkas, kovojau fronte, turiu net apdovanojimą iš paskutiniojo Balkanų karo. Kaip jums atrodytų, jei užsivilkčiau uniformą ir nuvykčiau į Alepą? Generolui Džemaliui Pašai kadaise padariau nemažą paslaugą…
Senasis gydytojas kone piktdžiugiškai jį nutraukė:
– Džemalis Paša jau seniai perkėlė savo štabą į Jeruzalę.
Bet Bagratianas taip lengvai nepasidavė:
– Tai nesvarbu! Svarbesnis už Džemalį Pašą yra Alepo vali Dželalas Bėjus. Aš jo nepažįstu, bet visi žinome, kas jis ir kad jis iš visų jėgų stengiasi padėti. Jei dabar jį aplankysiu ir priminsiu, kad Musa Dagas yra toli nuo viso pasaulio, kad mes niekada nedalyvavome jokiuose politiniuose dalykuose, galbūt…
Gabrielis nutilo įsiklausydamas į niekieno nedrumsčiamą tylą. Tik retkarčiais Grikoro kaljane sugurguliuodavo vanduo. Po ilgos tylos Ter Haikazunas padėjo į šalį savo čibuką:
– Vali Dželalas Bėjus, – tarė jis žvelgdamas kažkur į tolumą, – žinoma, yra didelis mūsų tautos draugas. Jis mums padarė nemažai gera. Kol jis buvo valdžioje, galėjome nebijoti baisiausių nelaimių. Deja, draugystė su mumis jam neišėjo į gera…
Iš plačios rankovės Ter Haikazunas išsitraukė sulankstytą laikraštį:
– Šiandien penktadienis. O čia trečiadienio „Tanin“ numeris. Pranešimas atspausdintas smulkiu šriftu sunkiai pastebimoje vietoje. – Jis atitraukė laikraštį toliau nuo akių. – „Kaip praneša Vidaus reikalų ministerija, jo ekscelencija Alepo vali Dželalas Bėjus visam laikui atleistas iš savo pareigų.“ Štai ir viskas.

Penktas skyrius
DIEVIŠKASIS INTERMEZZO
Homero herojai kovoja dėl Skajos vartų ir kiekvienas mano, kad pergalė ar pralaimėjimas priklauso nuo jo ginklų. Tačiau herojų kova tėra tik atspindys dievų kovos, vykstančios virš jų galvų. Dievų kova nulemia žmonių likimus. Bet ir dievai nežino, kad jų grumtynės tik atspindi seniai pasibaigusią kovą Aukščiausiojo krūtinėje, iš kurios ateina ir ramybė, ir sumaištis.
Kaip tik tą akimirką, kai daktaras Johanesas Lepsijus, ragindamas vežiką paskubėti, privažiuoja didįjį tiltą, jungiantį sodų miestą Perą su Stambulu, įsijungia automatinis signalas, užkardas nusileidžia, tiltas ims drebėti tarytum gyva būtybė, girgždėdamas lūžta pusiau, abi jo metalu apkaustytos pusės iš lėto kyla aukštyn ir įleidžia į Auksinio Rago vidinį uostą karo laivą.
– Tai iš tiesų siaubinga! – garsiai prataria Lepsijus vokiškai ir užmerkęs akis susmunka į apiplyšusią arabos[27 - Araba – vežimas (turk.).] sėdynę lyg ketindamas pasitraukti iš kovos. Bet jau kitą sekundę iššoka iš vežimo, neskaičiuodamas įbruka vežikui į ranką keletą piastrų ir bėga laiptais žemyn prie krantinės, paslysta ant kažkokio vaisiaus žievės, vos nenugriūva. Čia keletas kajikų,[28 - Kajikas – laivelis, valtis (turk.).] keliančių į kitą krantą, laukia klientų. Ilgai rinktis netenka, nes tik du flegmatiški valtininkai snaudžia savo valtelėse ir neatrodo labai susirūpinę dėl uždarbio. Johanesas Lepsijus šoka į vieną kajiką ir nevilties kupinu mostu parodo į Stambulo pusę. Jam liko tik šešios minutės, per kurias turi patekti į Seraskeriatą, Turkijos gynybos ministeriją. Net jei valtininkas irkluos iš paskutiniųjų, dešimt minučių užtruks vien kėlimasis per sąsiaurį. Anos pusės krantinėje – tikisi nekantrusis keleivis – tikriausiai stovi keletas karietų. Nuo ten jam prireiks dar penkių minučių, kad atsidurtų prie ministerijos. Jei viskas vyks sklandžiai, išeis penkiolika minučių, atėmus šešias – jis vėluos devynias minutes! Labai nemalonu, bet gal dar nieko.
Žinoma, aplinkybės klostosi nepalankiai. Irkluotojas plukdo laivelį venecijietiškai, nei riksmai, nei maldavimai neišmuša jo iš melancholiškos ramybės. Valtis sūpuojasi, bet pirmyn beveik nejuda.
– Stipri srovė, efendi, prasideda jūros potvynis, – aiškina vėjų nugairintas turkas. Prieš likimą jis bejėgis. Negana to, jiems prieš nosį praplaukia žvejybos kateris, taip jie praranda dar dvi minutes. Apimtas visiško bejėgiškumo, koks tik gali ištikti žmogų, besisupantį ant vandens, vokietis nugrimzta į savo mintis. Dėl šios vienos valandos jis kentėjo kelionės vargus, atvyko iš Potsdamo į Konstantinopolį, kasdien apipildavo prašymais Vokietijos pasiuntinį ir ne tik jį, bet ir visų neutralių valstybių atstovus. Dėl šios vienos valandos jis įvairiose miesto vietose lankė iš krašto gilumos atvykusius vokiečius ir amerikiečius, maldavo papasakoti jam kuo daugiau detalių. Dėl šios vienos valandos jis ištisas dienas sėdėdavo amerikiečių Biblijos draugijos biuruose, nedavė ramybės įvairiausiems dvasininkams, gerai apgalvotais aplinkkeliais, kad išvengtų šnipų, susitikdavo su savo draugais armėnais slaptose patalpose, – visa tai tik tam, kad būtų pasirengęs didžiajam susitikimui. O štai dabar likimas jam iškrėtė pokštą, jis net negali laiku atvykti. Nedaug trūksta, kad patikėtum, jog jam trukdo demoniški priešiški vėjai. Kiek vargo kainavo paslaugiam vokiečių korvetės kapitonui iš karinės misijos, kad įvyktų šios derybos. Tris kartus jam buvo pažadėtas susitikimas ir tris kartus atšauktas. Enveras Paša yra Osmanų imperijos karo dievas. Toks nereikšmingas priešas kaip daktaras Johanesas Lepsijus jam kelia tik juoką.
Štai prabėgo dar dešimt minučių. Enveras lieps nebeįleisti ramybę drumsčiančio vokiečio, ir visas reikalas žlugs. Ką gi, žlugs tai žlugs. Ir mano tauta kovoja už išlikimą. Ir virš jos pakibo juodas raitelis su svarstyklėmis rankoje. Kas man darbo tie armėnai? Apgaulingai guosdamas save Johanesas Lepsijus trumpai, sausai sukūkčioja. Ne, tie armėnai jam labai brangūs. Jeigu jis griežtai paklaustų savo širdies, jie jam net brangesni už savąją tautą, kad ir kaip tai atrodytų nuodėminga ir beprotiška. Nuo Abdiulchamido dienų, nuo 1896 metų žudynių, nuo pirmosios kelionės į krašto gilumą, nuo misijų darbo pradžios jis jaučia, kad pats Dievas siunčia jį pas tuos nelaimingus žmones. Tai jo misija šioje žemėje. Prieš akis iškyla jų veidai. Visi žvelgia į jį didžiulėmis armėniškomis akimis. Tokias akis turi tie, kurie išgėrė kančių taurę iki dugno. Tikriausiai tokios buvo Kristaus akys, kai jis kabėjo ant kryžiaus. Gal todėl Lepsijus taip myli šią tautą. Vos prieš valandą jis žvelgė į akis patriarchui, Turkijos armėnų vyriausiajam kunigui, tikriau, nuolat turėjo kreipti žvilgsnį į šalį nuo beviltiškai degančių monsinjoro Zaveno akių. Beje, dėl šio vizito pas patriarchą jis taip susivėlino. Neprotinga buvo dar kartą važiuoti į Perą, į „Tokatliano“ viešbutį persirengti. Pas patriarchą jis turėjo pasirodyti su ilgu juodu apsiaustu, kaip tinka protestantų kunigui. Tačiau prieš Enverą jis kaip tik nenorėjo to pabrėžti, nenorėjo, kad šis lemtingas susitikimas atrodytų šventiškai ir iškilmingai. Jis pažįsta savo priešininkus, Itihado žmones. Paprasta pilka eilutė, šiurkštus kalbos tonas, pasitikėjimas savimi, užuominos apie jėgas, stovinčias tau už nugaros, – štai tinkamas stilius bendraujant su šiais avantiūristais. Taigi dėl visko kalta pilka kasdienė Lepsijaus eilutė.
Jam nereikėjo taip ilgai viešėti pas patriarchą, turėjo atsisveikinti po kelių minučių. Deja, pedantiškumas ir ryžtingas tikslo siekimas nebuvo jo stiprioji pusė. Net organizuodamas pagalbą armėnams po Abdiulchamido skerdynių jis daugiau nuveikė ne protinga taktika, o atkakliai belsdamas į visas duris. Ne veltui jis kartais pasiduoda jaunystės nuodėmei – literatūrinei kūrybai. „Mirties šokis“, „Amžinas žydas“, „Džonas Bulis“ ir taip toliau. Jis mėgsta improvizuoti, pasiduoti akimirkos nuotaikai, tai jo silpnoji vieta, jis tai žino. Štai ir šiandien negalėjo laiku išeiti iš to nelaimingo kunigo.
– Po valandos jūs stovėsite prieš Enverą, – tylus monsinjoro Zaveno balsas liudijo apie daugybę nemiegotų naktų, balsas silpo, kaip silpo jo tautos jėgos. – Jūs stovėsite prieš tą žmogų. Bet ir jūs nieko nelaimėsite.
– Aš nežiūriu į šį reikalą taip pesimistiškai, monsinjore, – bandė jį guosti Lepsijus.
Monsinjoras pertraukė jo žodžius rankos mostu, reiškiančiu skausmą ir neviltį.
– Šiandien sužinojome, kad po Zeituno, Aintabo, Marašo ir kitų vietovių bus tremiami ir rytų Anatolijos vilajetų žmonės. Išskyrus Mažosios Azijos vakarinę dalį, kol kas neliečiamas tik Alepas ir Aleksandretės pajūris. Jūs geriau už kitus žinote, kad tremtis yra sunkesnė ir ilgiau trunkanti kankiniška mirtis. Sako, kad iš Zeituno gyventojų jau nebeliko gyvų.
Patriarcho žvilgsnis buvo toks, kad Johanesas Lepsijus neišdrįso prieštarauti.
– Nesiimkite to, kas neįmanoma, pasistenkite dėl įmanomų dalykų. Gal jums pavyktų, nors aš tuo ir netikiu, įkalbėti juos, kad atidėtų Alepo ir pajūrio ruožo deportacijas. Kiekviena diena yra laimėjimas. Kalbėkite apie vokiečių visuomenės reakciją, apie spaudą, kuriai jūs teikiate informaciją. Bet, svarbiausia, venkite vieno dalyko: nekalbėkite apie moralę! Tokiems kaip jie tai sukels tik juoką. Laikykitės faktų. Grasinkite ekonominėmis sankcijomis, tai daro didžiausią poveikį. O dabar, brangus sūnau, priimkite mano palaiminimą kilniam darbui! Tepadeda jums Kristus!
Lepsijus palenkė galvą, bet patriarchas plačiai peržegnojo jam krūtinę.
Ir štai jis sėdi vos vos judančioje valtyje, supasi Auksinio Rago bangose, valtininkas abejingai, lyg apie kažką susimąstęs, panardina irklą, vėl jį iškelia. Kai galų gale priplaukia prie kranto, pamato, jog prabėgo daugiau kaip dvidešimt minučių. Vos žvilgtelėjęs į krantinę Johanesas Lepsijus nustemba, jog nėra nė vienos karietos. Jis isteriškai nusijuokia, nes už visų šių rafinuotų kliūčių slypi daugiau nei atsitiktinumas. Priešiškos jėgos mėto jam po kojomis pagalius, nes jis rūpinasi armėnų reikalais, o jie, matyt, turi vykti taip, kaip likimo numatyta. Jis jau nebesižvalgo karietos ir pradeda bėgti, kad ir kaip tai netinka senam, stambiam, visiems į akis krentančiam vyrui. Tiesa, nubėga jis netoli. Stambulo aikštes ir gatves užtvindžiusi didžiulė, kažkokią šventę švenčianti minia. Tarp vėliavomis papuoštų namų, iščiustytų parduotuvių ir kavinių stumdydamiesi plaukia tūkstančiai žmonių su fesais ir tarbušais, fanatiškais, riksmo iškreiptais veidais. Kas gi atsitiko? Gal prie Dardanelų pavyko sumušti priešą, sąjungininkų kariuomenę? Lepsijus prisimena, kad naktimis dažnai girdi tolimų pabūklų šūvius. Sunkioji anglų laivyno artilerija garsiais šūviais skinasi kelią į Konstantinopolį. Paskui prisimena, kad šiandien kažkokių jaunaturkių revoliucijos įvykių metinės. Gal minima diena, kai komitetas žudynėmis pašalino iš kelio politinius priešus ir pagaliau užgrobė valdžią. Minia siaučia ir riaumoja per daug negalvodama, kas šiandien per šventė. Didžiulis sambūris prie kažkokios firmos pastato. Jauni vyrai lipa ant paslaugiai atkištų pečių, užsiropščia iki karnizo, kitą minutę didžiulė firmos iškaba tarškėdama krinta ant žemės. Lepsijus, patekęs į šį žmonių kamuolį, klausia kaimyną, kurio galva nepridengta feso, kas čia dedasi. Jam atsako, kad nuo dabar nebus toleruojami užrašai svetimomis kalbomis. Turkija turkams! Visi kelrodžiai, gatvių ir parduotuvių pavadinimai nuo šiol leidžiami tik viena kalba – turkų! Lepsijaus kaimynas, matyt, graikas ar Levanto gyventojas, piktdžiugiškai juokiasi:
– Šį kartą jie apgadino mūsų sąjungininkų pastatą. Juk čia vokiečių firma.
Ilga eile iš lėto slenka minios sustabdyti tramvajai. „Dabar jau nesvarbu, kada aš ateisiu, – galvoja Lepsijus, – vis tiek viskas prarasta.“ Vis dėlto dar kartą leidžiasi bėgti, be atodairos stumdydamas besipainiojančius žmones. Dar viena siaura gatvelė, tada priešais jį atsiveria aikštė. Didieji Seraskeriato rūmai. Aukštai išsišovęs Machmudo II bokštas. Pastorius stabteli. Eina iš lėto, juk nelėksi uždusęs į liūtų irštvą. Kai pagaliau, pailsęs nuo ilgų koridorių ir begalinių laiptų, paduoda savo vizitinę kortelę Gynybos ministerijos priimamajame, elegantiškas, pabrėžtinai malonus karininkas jam praneša, kad jo ekscelencija Enveras Paša labai apgailestaująs, jog jam buvę neįmanoma ilgiau laukti, bet jis prašąs poną suteikti jam garbės ir aplankyti jį Seralyje, Vidaus reikalų ministerijoje.
Johanesui Lepsijui dabar teks nueiti dar ilgesnį kelią. Atrodo, kad šį kartą burtai visiškai išgaravo, demonai persigalvojo, jie tiesiog kone padeda jam. Prie vartų laukia ką tik atsilaisvinusi karieta, vežikas mėgsta didelį greitį, sumaniai aplenkia žmonių minias ir per stebuklingai trumpą laiką kovotojas, gerai pailsėjęs ir apimtas nesuvokiamo pasitikėjimo savimi, pasiekia tylų Seralio pasaulį, su trenksmu per stambius grindinio akmenis privažiuoja prie ministerijos. Čia jo jau laukia. Nespėjo išsitraukti vizitinės kortelės, o valdininkas jau klausia:
– Daktaras Lepsijus?
Koks geras ženklas! Vėl laiptai, vėl ilgas koridorius. Bet šį kartą jis eina lengvai, lyg ant sparnų nešamas geros nuojautos. Tyli Vidaus reikalų ministerija, Talaato Bėjaus tvirtovė, daro jam malonų įspūdį, tartum kokia svajonių pilis. Vos ne pasakiškai atrodo kabinetai be durų, jų vietoje plazda užuolaidos. Tai jį irgi ramina, jis ir pats nežino kodėl, viskas, regis, krypsta į gera. Koridoriaus gale jį įveda į ypatingus apartamentus. Tai Envero Pašos štabas Vidaus reikalų ministerijoje. Šiuose dviejuose kambariuose, be jokios abejonės, buvo sprendžiamas armėnų likimas. Didesnysis kambarys, matyt, yra laukiamasis ir posėdžių salė, šalia kabinetas su dideliu tuščiu rašomuoju stalu. Šio kabineto durų užuolaida praskleista. Ant sienos virš rašomojo stalo Lepsijus mato tris portretus. Dešinėje Napoleonas, kairėje Fridrichas Didysis, tarp jų – padidinta turkų generolo fotografija, be abejo, Envero Pašos, dar vieno karo dievo.
Lepsijus sėdasi prie lango ir laukia. Virš savo pensnė jis mato ramų ir gražų griūvančio miesto vaizdą, įlūžusius kupolus ir marmuro nuolaužas pinijų pavėsyje. Už jų – Bosforas su mažais, tarsi žaisliniais slenkančiais garlaivėliais. Mėlynas, trumparegiškas į tolumą nuklydęs žvilgsnis, vaikiškos lūpos, besislepiančios minkštoje žiloje barzdelėje, tvirti skruostai, vis dar paraudę nuo bėgimo ir iš jaudulio, – visa tai liudija apie kančią, bet ir apie ryžtą, kuris verčia būti negailestingą sau. Patarnautojas atneša varinį kavinuką. Lepsijus godžiai išgeria tris ar keturis puodelius. Kava teikia jam pasitikėjimo, nervai įsitempia, kraujagyslėmis kraujas greičiau pulsuoja į galvą. Kai Lepsijus baigia gerti paskutinį puodelį, įeina Enveras Paša.
Johanesui Lepsijui dar Berlyne daug pasakojo apie Enverą Pašą, vis dėlto jis labai nustemba, kad šis turkų karo dievaitis, šis Marsas, vienas iš septynių ar devynių pasaulio valdovų, sprendžiančių, kam gyventi, o kam mirti, tokio mažo ūgio ir toks neišvaizdus. Dabar Lepsijus supranta, kodėl čia kabo Napoleono ir Fridricho portretai. Metro šešiasdešimties centimetrų herojai, genialūs neūžaugos, kurie menką ūgį pasistengė kompensuoti valdžios aukštumomis. Lepsijus galėtų lažintis, kad Enveras Paša avi aukštakulnius batus. Beje, karakulinė kepurė, kurios jis nenusiima, tikrai aukštesnė už uniformines kepures. Auksinėmis virvelėmis apsiūta maršalo, o gal tiesiog operetinė uniforma puikiai išryškina juosmenį, prigludusi pabrėžia figūrą ir kartu su dviem eilėmis žvilgančių ordinų teikia jam kažkokio jaunatviško lengvabūdiškumo ir elegantiško įžūlumo. „Čigonų baronas“, – nusprendžia Lepsijus. Nors širdis daužosi vis labiau, Lepsijui neina iš galvos energinga valso melodija, kuria gėrėdavosi tolimomis jaunystės dienomis:
Taip, mielieji draugai,
Aš klajojau ilgai…
Tačiau operetės teksto žodžiai, kurie jam suskamba ausyse žiūrint į šią žvilgančią uniformą, toli gražu nesusiję su jaunojo generalisimo būdu ir jo veido išraiška. Envero Pašos veidas dažnai būna sutrikęs ir net nedrąsus, jis klapsi blakstienomis kaip mergaitė. Dubuo siauras, pečiai nuolaidūs, judesiai lengvi, grakštūs. Lepsijus greta jo jaučiasi nerangus. Pirmas priešo puolimas – tai bandymas sužadinti lankytojo simpatiją dailiais šokėjo judesiais. Pasisveikinęs jis nekviečia Lepsijaus į greta esantį kabinetą, prašo jį likti vietoje, o pats pasiima kėdę nuo posėdžių stalo ir patraukia ją prie lango, nekreipdamas dėmesio į apšvietimą.
Johanesas Lepsijus pradeda pokalbį (kaip buvo suplanavęs savo kovos programoje) perduodamas generolui sveikinimą iš Vokietijos nuo vienos Envero gerbėjos. Enveras šypso su jam būdingu žavesiu ir kuklumu. Kalba maloniu tenoru, harmoningai derančiu su jo išvaizda, taisyklinga vokiečių kalba:
– Labai gerbiu vokiečius. Be abejo, tai nuostabiausia pasaulio tauta. Šiame kare jie daro tiesiog neįsivaizduojamus dalykus. Asmeniškai visada džiaugiuosi galėdamas susitikti su vokiečiu.
Pastorius Lepsijus puikiai žino, kad Enveras Paša jaunaturkių komitete atstovavo prancūzų partijai, galbūt slapta jai atstovauja ir dabar, kad jis ilgai spyrėsi norėdamas stoti į karą Antantės, o ne Vokietijos pusėje. Bet kadangi šis klausimas dabar visai nesvarbus, Lepsijus toliau kalba mandagiomis frazėmis, atsargiai tyrinėdamas padėtį:
– Jūsų ekscelencija, Vokietijoje jūs turite daug ištikimų gerbėjų. Jie laukia iš jūsų pasaulinės reikšmės žygdarbių.
Enveras klapsi akių vokais. Lengvai mosteli ranka lyg gindamasis nuo tokių pataikūniškų žodžių, kurie jį savotiškai įpareigoja. Paskui nutyla, tarsi sakydamas: „Ką gi, mielasis, pabandyk mane patraukti į savo pusę.“
Lepsijus suklusęs pasuka galvą ir pažvelgia pro langą. Nesigirdi nieko, išskyrus tolimus Bosforo laivų švilpukus ir skambesį.
– Pastebėjau, kad Stambulo žmonės nusiteikę labai šventiškai. Šiandien gatvėse ypač didelis šurmulys.
Generolas maloniu, tačiau dabar jau abejingu balsu prabyla patriotiškų lozungų stiliumi:
– Karas sunkus. Bet mūsų tauta žino, kas yra pareiga.
Pirmas vokiečio išpuolis:
– Ar panašiai yra ir šalies viduje, jūsų ekscelencija?
Enveras linksmai žvelgia į tolumą.
– Žinoma, ir šalies viduje vyksta dideli dalykai.
– Jūsų ekscelencija, tie dideli dalykai man gerai žinomi.
Gynybos ministras sutrinka ir kiek nustemba. Pirmojo milžiniškos imperijos žmogaus veido spalva stebėtinai berniokiška.
– Kaukazo fronte padėtis kasdien gerėja. Tiesa, dar per anksti kalbėti apie Džemalio ir jūsų tėvynainio Kreso Pietų armijos laimėjimus.
– Labai malonu tai girdėti, jūsų ekscelencija! Bet kalbėdamas apie padėtį šalies viduje turėjau galvoje ne karo frontus, o taikius vilajetus.
– Kai valstybė kariauja, visos jos sritys daugiau ar mažiau yra karo veiksmų laukas.
Šiuos žodžius Enveras kiek pabrėžia. Taigi pirmasis susirėmimas pastoriui baigėsi nelabai sėkmingai. Bet jis turi stoti į lemiamą mūšį.
– Jūsų ekscelencija tikriausiai žinote, kad aš čia atvykau ne savo iniciatyva. Esu vokiečių Oriento draugijos pirmininkas ir turiu jai pranešti apie kai kuriuos įvykius.
Enveras nustebęs klapsi akių vokais. Kas gi čia per naujiena: Oriento draugija?
– Užsienio reikalų ministerija ir net Reicho kancleris labai rimtai žiūri į mano misiją. Grįžęs turėsiu informuoti deputatus ir vokiečių spaudą apie armėnų padėtį, turėsiu skaityti pranešimą Reichstage.
Enveras Paša nuleidęs akis klausosi lankytojo, bet išgirdęs žodžius apie „armėnų padėtį“ pakelia galvą. Akimirką jo veide pasirodo grimasa išpaikinto vaiko, kuriam suaugusieji neduoda ramybės kartodami tas pat kvailas kalbas. Tačiau greitai susitvardo. O Lepsijus duoda valią savo jausmams:
– Jūsų ekscelencija, ateinu pas jus slegiamas didelio rūpesčio. Esu įsitikinęs, kad jūsų rango karvedys nepadarys nieko, kas galėtų pažeminti jo vardą istorijoje.
– Žinau, pone Lepsijau, – nuolankiai ir kuo maloniausiai atsako Enveras, – kad jūs atvykote čionai ir norėjote šio pokalbio, norėjote išgirsti paaiškinimą minėtu klausimu. Nors manęs laukia tūkstančiai svarbių reikalų, esu pasirengęs skirti jums tiek laiko, kiek reikės, ir suteikti jums visas reikalingas žinias.
Lepsijus šią auką priima reikšdamas savo didžiausią dėkingumą.
– Nuo tada, kai aš ir mano draugai vadovaujame vyriausybei, – pradeda generolas, – visada stengėmės remti armėnų bendruomenę ir suteikti jai visas teises. Galioja senieji susitarimai. Jūsų draugai armėnai kuo nuoširdžiausiai sveikino mūsų revoliuciją ir kaip įmanydami prisiekinėjo mums ištikimybę. Bet paskui staiga sulaužė visas priesaikas. Mes ilgai žiūrėjome į tai pro pirštus, kol kilo pavojus osmanų tautai, kuria remiasi visa mūsų valstybė. Juk mes gyvename Turkijoje, ar ne? Bet kai prasidėjo karas ir vis dažniau ėmė reikštis valstybės išdavystės, neištikimybės, sąmokslų atvejai, kai armėnų kareiviai pradėjo neregėtu mastu dezertyruoti, kai kilo atviras maištas, – noriu jums priminti didįjį Zeituno maištą, – buvome priversti imtis priemonių, kitaip būtume praradę teisę vadintis tautos vyriausybe ir dalyvauti kare.
Lepsijus linksi galva, regis, tuoj tuoj patikės generolo žodžiais.
– Jūsų ekscelencija, kurie valstybės išdavystės ir neištikimybės atvejai buvo teisiškai įrodyti?
Enveras plačiai skėsteli rankomis, lyg norėdamas pasakyti, jog nusikaltimų tiek daug, kad ir nesuskaičiuosi.
– Konspiracija su Rusija. Užtenka tik prisiminti, kaip Sazonovas Peterburgo Dūmoje gyrė armėnus. Be to, sąmokslai su Prancūzija ir Anglija. Intrigos, špionažas, viskas, ką tik galima įsivaizduoti.
– Ar dėl šių atvejų vyko teismo procesai?
– Karo lauko teismai, suprantama. Ir jūsų šalyje būtų lygiai taip pat. Neseniai buvo nuteista penkiolika pavojingiausių nusikaltėlių, jiems viešai įvykdyta mirties bausmė.
„Naivus įžūlumas“, – konstatuoja Lepsijus mintyse. Jis atsilošia bandydamas suvaldyti savo drebantį balsą:
– Kaip žinoma, šie penkiolika armėnų vyrų buvo suimti dar prieš karą, todėl jie negalėjo būti kalti dėl valstybės išdavystės ir teisiami pagal karo metų įstatymus.
– Mes atėjome iš revoliucijos, – nei iš šio nei iš to atsako generolas ir pralinksmėja kaip vaikas, prisiminęs malonias išdaigas. – Mes puikiai žinome, kaip tai daroma.
Lepsijus nuryja stiprų žodelį apie tą jų revoliuciją, atsikrenkščia ir užduoda dar vieną klausimą:
– O armėnų visuomenės veikėjai, intelektualai, kuriuos suėmėte Stambule ir vėliau ištrėmėte, ar jie irgi buvo kaltinami valstybės išdavimu?
– Supraskite, kad čia, prie pat Dardanelų fronto, negalime toleruoti net galimų išdavikų.
Johanesas Lepsijus nieko į tai neatsako, jis įsikarščiuoja ir pereina prie pagrindinio klausimo:
– O Zeitunas! Labai norėčiau sužinoti jūsų požiūrį į Zeituno įvykius, jūsų ekscelencija.
Nepriekaištingas Envero Pašos mandagumas kiek prigęsta, jis kalba oficialesniu tonu:
– Zeituno sukilimas buvo vienas iš didžiausių ir niekšiškiausių maištų turkų imperijos istorijoje. Kovoje su maištininkais mūsų daliniai, deja, patyrė didelių nuostolių, nors negaliu jums išskaičiuoti jų atmintinai.
– Mano žinios apie Zeituną visai kitokios nei jūsų ekscelencijos. – Lepsijus smogia šį smūgį pabrėždamas kiekvieną skiemenį. – Mano žiniomis, sąmyšį sukėlė ne vietos gyventojai, o apskrities ir sandžako administracija, ilgus mėnesius provokuodama ir spausdama armėnus. Aš sužinojau, kad viskas prasidėjo nuo menkniekio, kurį galėjo sureguliuoti policijos būrys, tuo tarpu kelių tūkstančių kariškių įsikišimas kiekvienam sąžiningam žmogui sako, jog tai buvo iš anksto apgalvota klasta.
– Jums suteikė klaidingą informaciją, – nepajudinamai mandagiai atsako generolas. – Ar galiu sužinoti, kas jus taip informavo, pone Lepsijau?
– Taip, kai kuriuos šaltinius aš paminėsiu, bet iš karto turiu pasakyti, kad tai ne armėniški šaltiniai. Man žinomi kai kurių vokiečių konsulų memorandumai, skaičiau liudijimus misionierių, kurie savo akimis matė baisiausius žiaurumus. Galų gale, turiu išsamią ataskaitą apie esamą padėtį, rašytą Amerikos pasiuntinio pono Morgentau.
– Ponas Morgentau, – išdidžiai pastebi Enveras, – yra žydas. O žydai visada fanatiškai palaiko tautinių mažumų pusę.
Nuo šio elegantiško pasipūtimo Lepsijus sustingsta. Jam pradeda šalti rankos ir kojos.
– Svarbu ne Morgentau, o faktai, jūsų ekscelencija. Faktų jūs negalite paneigti. Šimtai tūkstančių žmonių jau išvaryti į tremtį. Valdžios įstaigos tvirtina, jog tai perkėlimas. Bet aš galiu patvirtinti, kad tai, švelniai tariant, piktnaudžiavimas žodžiais. Ar galima valstiečių, amatininkų, miestiečių, kultūros žmonių tautą vienu plunksnos brūkštelėjimu perkelti į Mesopotamijos dykumą, į smėlio okeaną, kurio vengia net klajoklių beduinų gentys? Be to, ir šis tariamas tikslas yra tik apgavystė. Nes vietos valdžia deportaciją vykdo taip, kad nelaimingi žmonės per pirmąsias aštuonias kelionės dienas miršta iš bado, troškulio ir nuo ligų arba išeina iš proto, kad stipresnius vyrus ir berniukus nužudo kurdai ar banditai, dažnai ir kariškiai, kad jaunos moterys ir mergaitės tiesiog siūlomos grobti ir prievartauti.
Generolas klauso mandagiai ir įdėmiai, bet iš jo abejingo veido matyti: tokius banalius plepalus aš kasdien girdžiu dešimtis kartų. Marškinių rankogalis, kurį jis moteriška ranka patraukia iš švarko rankovės, jam atrodo svarbesnis dalykas.
– Tai labai apgailėtini dalykai! Bet didžiulės armijos vadovas atsakingas už karo veiksmų zonos saugumą.
– Karo veiksmų zonos! – sušunka Lepsijus, tačiau greitai susivaldo, bando kalbėti ramiu Envero tonu. – Karo veiksmų zona yra vienintelis naujas niuansas. Visa kita – Zeitunas, valstybės išdavimas, intrigos – jau seniai žinomi dalykai. Visu tuo meistriškai naudojosi Abdiulchamidas, kai imdavosi smurto prieš armėnus. Aš esu vyresnis už jus, jūsų ekscelencija, ir mačiau tai savo akimis. Bet kai pagalvoju apie deportacijas, turiu pripažinti, kad ir senasis nusidėjėlis nepasiekė tiek daug. Palyginti su naujaisiais metodais jis buvo diletantas, naivus kaip vaikas. Ką gi, jūsų partija, jūsų ekscelencija, atėjo į valdžią tik todėl, kad kruvinus sultono laikus žadėjo pakeisti teisingumu, vienybe, progresu. Juk panašiai vadinasi ir jūsų komitetas.
Šis smūgis per drąsus, neapgalvotas. Johanesui Lepsijui minutėlę atrodo, kad gynybos ministras atsistos ir nutrauks pokalbį. Bet Enveras ramiai sėdi, jo draugiškumo nedrumsčia nė menkiausias šešėlis. Jis netgi su pasitikėjimu pasilenkia prie pašnekovo:
– Aš jus irgi norėčiau kai ko paklausti, pone Lepsijau. Laimė, Vokietija neturi arba turi labai nedaug vidaus priešų. Bet sakykime, kad aplinkybės pasikeičia ir vidinių priešų atsiranda. Sakykime, Elzaso prancūzai, lenkai, socialdemokratai, žydai, ir jų vis daugėja. Ar tada jūs, pone Lepsijau, nepritartumėte bet kokiai priemonei, kuri jūsų tautą, sunkiai kovojančią, apsuptą daugybės išorinių priešų, padėtų išvaduoti nuo vidaus priešo? Ar jums atrodytų labai žiauru tiesiog suimti dalį gyventojų, keliančių grėsmę pergalei, ir išsiųsti juos visus į tolimas, negyvenamas vietas?
Johanesas Lepsijus turi iš paskutiniųjų laikytis, kad nepašoktų, nepradėtų skeryčioti rankomis:
– Jei mano šalies valdžia, – sušunka jis labai garsiai, – neteisingai, nesilaikydama įstatymų, nežmoniškai, – jis vos neištaria „nekrikščioniškai“, – elgtųsi su savo šalies, bet kitos tautybės ar įsitikinimų piliečiais, aš tą pat valandą išsižadėčiau Vokietijos ir persikelčiau į Ameriką!
Enveras Paša klapsi blakstienomis:
– Vargas Vokietijai, jeigu ir kiti galvoja panašiai kaip jūs. Tai ženklas, kad jums trūksta jėgų beatodairiškai įgyvendinti tautos valią.
Šioje pokalbio vietoje pastorius pajunta begalinį nuovargį. Jį apima jausmas, kad tas mažas, uždaras žmogeliukas savotiškai teisus. Juk taip žiauri šio pasaulio išmintis nuo amžių priešinasi Kristaus mokymui. Bet blogiausia tai, kad tariamas Envero teisumas šią akimirką persiduoda Johanesui Lepsijui ir žlugdo jo kovingą dvasią. Jo sielą sunkiai slegia mintis, kad ir jo tėvynės likimas toli gražu nėra aiškus. Jis sušnibžda:
– Palyginimas niekam tikęs.
– Žinoma, palyginimas netinkamas. Bet jis kalba mūsų naudai. Mums, turkams, šimtą kartų sunkiau įsitvirtinti savo šalyje negu jums, vokiečiams.
Kankinamai sutrikęs Lepsijus išsitraukia nosinę ir laiko ją rankose lyg derybininkas baltą vėliavą.
– Mes kalbame ne apie kovą su vidaus priešais, o apie sistemingą kitos tautos naikinimą.
Jis kalba dusliai, su pertraukomis, jo akys, negalėdamos ilgiau žiūrėti į abejingą Envero veidą, nukrypsta į kabinetą, kuriame kabo herojų portretai. Ar ten kur nors nestovi patriarchas monsinjoras Zavenas? Lepsijus susivokia, kad turėtų kalbėti apie „ekonomiką“. Jis vėl sukaupia jėgas.
– Jūsų ekscelencija, nedrįsčiau trukdyti jūsų laiko tuščiomis kalbomis. Tačiau drįstu atkreipti jūsų dėmesį į įvairias blogybes, kurių pats galbūt dar neišsiaiškinote. Tai visiškai suprantama, juk vyriausiasis kariuomenės vadas turi didžiulę pareigų naštą. Galbūt aš geriau už jus pažįstu centrines krašto sritis, Anatoliją, Siriją, juk ne vienerius metus darbavausi ten sunkiausiomis sąlygomis.
Jis karštais žodžiais pradeda dėstyti savo teorijas, jausdamas, kad jo laikas senka. Be armėnų bendruomenės gali sužlugti turkų imperijos ūkis, kultūra, todėl ji gali pralaimėti karą. Kodėl? Ką jau kalbėti apie prekybą, kurios devyniasdešimt procentų yra krikščionių rankose, jo ekscelencija žinąs taip pat gerai kaip ir jis, kad visą importą valdo armėnų firmos, taigi tik jos gali patenkinti svarbiausius karo poreikius, aprūpinti imperiją žaliavomis ir pramonės gaminiais. Jis galįs nurodyti pasaulinę Avetiso Bagratiano ir jo palikuonių firmą, turinčią filialus, kontoras ir atstovybes dvylikoje Europos miestų. Daug lengviau sunaikinti tokią organizaciją negu rasti, kas ją pakeistų. Dėl centrinių šalies rajonų jis, Lepsijus, dar prieš keletą metų patyręs, kad Anatolijos armėnų žemės ūkis nepalyginamai pažangesnis negu smulkiųjų turkų valstiečių. Jau tada Kilikijos armėnai gabenosi iš Europos šimtus kūlimo mašinų ir mechaninių plūgų ir todėl davė turkams pretekstą skerdynėms. Buvo ne tik nužudyta dešimt tūkstančių Adanos armėnų, bet ir sudaužytos kūlimo mašinos bei mechaniniai plūgai. Tai ir yra visų blogybių priežastis. Armėnų bendruomenė, pažangiausias ir darbščiausias Osmanų imperijos gyventojų sluoksnis, jau dešimtmečius deda milžiniškas pastangas, kad išvaduotų imperiją iš senojo natūrinio ūkio ir įdiegtų modernią žemės ūkio kultūrą bei industriją. Kaip tik dėl šios pažangios veiklos jiems keršija, juos persekioja ir žudo smurtautojai bei tinginiai.
– Jeigu ir patikėtume, jūsų ekscelencija, kad armėnų amatininkus, meistrus ar namudininkus pakeis turkai, kas pakeis daugelį armėnų gydytojų, studijavusių geriausiuose Europos universitetuose, kurie osmanų ligonius gydo taip pat rūpestingai kaip ir savo tautiečius? Kas pakeis daugybę inžinierių, advokatų, mokytojų, kurių darbas nuolat skatina šalies pažangą? Galbūt jūsų ekscelencija atsakysite, kad galima išgyventi ir be intelekto. Bet be pilvo išgyventi neįmanoma. O dabar kaip tik pjaustomas Turkijos pilvas ir tikimasi, kad šalis pakels tokią operaciją.
Enveras Paša pagarbiai, kiek palenkęs galvą į šoną, klausosi jo žodžių iki galo. Jo visa povyza elegantiška, lanksti, nepaisant šiokio tokio drovumo, nepriekaištinga kaip ir jo uniforma, kurioje nėra nė vienos siuvėjo nenumatytos raukšlelės. Tuo tarpu pastorius atrodo apgailėtinai. Jis prakaituoja, kaklaryšis nuslinkęs į šoną, švarko rankovės užsismaukusios aukštyn. Generolas sukryžiuoja trumpas, bet grakščias kojas. Žvilgantys lakuoti batai lygūs, tarytum užtempti ant kurpalio.
– Jūs kalbate apie pilvą, pone Lepsijau, – maloniai šypso jis. – Ką gi, galbūt Turkijos pilvas po karo bus tuščias.
– Ji visai neturės pilvo, jūsų ekscelencija.
Generalisimas neįsižeisdamas kalba toliau:
– Turkų tauta – tai keturiasdešimt milijonų žmonių. Pažvelkite nors kartą iš mūsų pusės, gerbiamas pone! Argi ne didingas ir kilnus tikslas suburti šiuos keturiasdešimt milijonų ir sukurti nacionalinę imperiją, kuri Azijoje vaidintų tokį pat vaidmenį kaip Vokietija Europoje? Ši imperija tiesiog laukia mūsų, mes neturime jos išleisti iš akių. Žinoma, tarp armėnų daug intelektualų, jų skaičius tiesiog gąsdina. Ar jūs iš tiesų esate tokių intelektualų draugas, pone Lepsijau? Aš – ne. Mes, turkai, turime mažai intelektualų. Užtai mes esame didvyriška rasė, skirta sukurti ir valdyti didžiąją imperiją. Todėl mes tiesiog peržengsime visas kliūtis.
Lepsijus mėšlungiškai gniaužia rankas, bet neištaria nė žodžio. Šitas svaičiojantis, išpaikintas mažvaikis yra nevaržomas galingos imperijos valdovas. Daili suvedžiotojo galvutė prasimano skaičius, kurie nustebintų kiekvieną, kas geriau pažįsta tikrovę. Pastoriaus jis nesuklaidins, nes Lepsijus gerai žino, kad Anatolijoje tikrų turkų yra tik kokie šeši milijonai. Jei paieškotume šiaurės Persijoje, Kaukaze, Kašgare ir Turkestane, pridėtume tiurkų gentis, gyvenančias jurtose, ir klajoklius arkliavagius stepėse, plačiose kaip pusė Europos, vargu ar sukrapštytume dvidešimt milijonų. Kokias iliuzijas gimdo nacionalizmo svaigulys! Kartu pasidaro gaila to karo dievuko, to infantilaus antikristo. Johanesas Lepsijus prabyla tyliu, gyvenimo išminties kupinu balsu:
– Jūsų ekscelencija, norite sukurti naują valstybę. Bet po jos pamatais gulės negyvas armėnų tautos kūnas. Ar tai atneš jums palaimą? Ar ne geriau paieškoti taikos kelio?
Čia Enveras Paša pirmą kartą atskleidžia reikalo esmę. Drovi šypsena dingsta, žvilgsnis sustingsta, darosi šaltas, lūpos prasiveria parodydamos didelius plėšrius dantis.
– Tarp žmogaus ir maro bacilos, – sako jis, – taikos negali būti.
Lepsijus atsako nedelsdamas:
– Vadinasi, jūs atvirai pripažįstate, kad norite pasinaudoti karu ir visiškai išnaikinti armėnų bendruomenę?
Gynybos ministras, aišku, leido sau per daug. Jis tuoj pat traukiasi, slepiasi savo neįveikiamoje tvirtovėje, jis mandagus, bet nepajudinamas.
– Mano asmeninė nuomonė ir ketinimai visiškai aiškiai atsispindi komunikatuose, kuriuos šiuo klausimu paskelbė mūsų vyriausybė. Mes veikiame verčiami karo ir būtinosios ginties, prieš tai labai ilgai stebėjome įvykius ir kantriai laukėme. Piliečiai, norintys pražudyti savo valstybę, visur patiria įstatymo griežtumą. Taigi mūsų vyriausybė elgiasi teisėtai.
Štai ir vėl viskas iš pradžių. Johanesui Lepsijui nepavyksta užgniaužti dejonės. Jis girdi monsinjoro Zaveno balsą: „Nekalbėti apie moralę! Dalykinis tonas! Argumentai!“ O kad jis galėtų likti dalykiškas pateikdamas aštrius kaip kardas argumentus! Jo nervai nepakelia vien to, kad jis turi sėdėti, kad negali pašokti ir laisvai judėti. Jam, apsigimusiam oratoriui bažnyčioje ir susirinkimuose, reikia erdvės, reikia judėjimo laisvės!
– Jūsų ekscelencija, – jis pakelia ranką prie savo gražios kaktos, – nenoriu kartoti savaime suprantamų dalykų, aiškinti, kad negalima bausti visos tautos už kelių žmonių prasižengimus, nenoriu klausti, kodėl turi žiauriausia mirtimi mirti moterys ir vaikai, maži vaikai – juk ir jūs kažkada buvote vaikas – dėl politikos, apie kurią jie niekada nėra girdėję. Noriu tik atkreipti jūsų dėmesį į jūsų ir jūsų tautos ateitį, ekscelencija! Juk ir šis karas vieną kartą baigsis, Turkijai neišvengiamai teks vesti derybas. Tegul toji diena būna mums visiems laiminga diena. Bet jeigu tai bus nelaiminga diena, kas tada, ekscelencija? Argi atsakingas tautos vadovas neturi galvoti ir apie pralaimėjimo galimybę? Kokioje pozicijoje atsidurtų osmanų taikos derybų delegacija, jeigu jai bus užduotas klausimas: „Kur tavo brolis Abelis?“ Labai nepalanki pozicija. Nugalėjusios valstybės, – tegul mus nuo to apsaugo Dievas, – atsižvelgdamos į didelę Turkijos kaltę, be atodairos pasidalins grobį. Ir kaip tada pasiteisins prieš savo tautą generolas Enveras Paša, vyriausiasis tautos vadovas, prisiėmęs visą atsakomybę, turėjęs neribotą valdžią?
Envero Pašos akys įgauna svajingą išraišką, jis be pašaipos sako:
– Dėkoju jums už šį puikiai suformuluotą įspėjimą. Bet kas leidžiasi į politiką, turi turėti dvi savybes. Pirmiausia, savotišką lengvabūdiškumą, panieką mirčiai, o tai yra beveik tas pat, ir antra – nepalaužiamą tikėjimą priimtais sprendimais.
Pastorius Lepsijus atsistoja, beveik pagal rytiečių papročius sukryžiuoja ant krūtinės rankas. Dievo siųstas armėnų tautos angelas sargas atrodo apgailėtinai. Iš kišenės karo nosinė, viena kelnių klešnė užsirietusi vos ne iki kelių, kaklaryšis vis labiau slenka į šoną. Pensnė stiklai aprasojo.
– Maldauju jus, jūsų ekscelencija, – jis lenkiasi prieš sėdintį Enverą, – užtenka to, kas įvyko iki šios dienos! Vidiniam priešui, kuris iš tikrųjų nėra joks priešas, jūs davėte tokią pamoką, kokią sunku rasti istorijoje. Šimtai tūkstančių kankinasi ir miršta Rytų šalių vieškeliuose. Padarykite tam galą šiandien pat! Liepkite sustabdyti tremčių įsakymus! Žinau, kad dar ne visi vilajetai ir sandžakai ištuštėjo. Vokiečių pasiuntinio ir pono Morgentau prašymu jūs sustabdėte dideles deportacijas vakarinėje Mažojoje Azijoje, o mano prašymu pagailėkite šiaurės Sirijos, Alepo, Aleksandretės, Antiochijos ir pajūrio! Pasakykite: gana! Ir aš, grįžęs į Vokietiją, šlovinsiu jūsų vardą.
Generalisimas keletą kartų kantriai prašo jį sėstis, bet pastorius lieka stovėti.
– Pone Lepsijau, jūs pervertinate mano galimybes, – pagaliau paaiškina jis. – Vyriausybės įsakymo vykdymas yra pono vidaus reikalų ministro reikalas.
Vokietis nusiima pensnė nuo užraudusių akių.
– Apie įsakymo vykdymą mes ir kalbame. Ne ministras, ne vali ir ne mutesarifas vykdo nurodymus, o šiurkštūs, beširdžiai pavaldiniai ir žemesnieji karininkai. Ar jūs, ar ministras norite, kad moterys gimdytų ant pliko kelio ir tuoj pat lazdomis būtų verčiamos eiti toliau? Ar jūsų nurodymu didžiuliai kelio ruožai užversti gendančiais lavonais, o Eufratas pilnas mirusiųjų kūnų? Puikiai žinau, kaip vykdomi įsakymai.
– Pagirtina, kad jūs taip gerai pažįstate padėti šalies viduje, – kiek suminkštėja Enveras. – Priimsiu jūsų raštiškus siūlymus, kaip pagerinti padėtį, viską patikrinsiu.
Bet Lepsijus tik išskėčia rankas:
– Pasiųskite ten mane! Tai mano pirmas pasiūlymas! Net senasis sultonas aną kartą neatmetė mano idėjos. Leiskite man organizuoti tremtinių perkėlimą. Dievas suteiks man jėgų. O patyrimo turiu daugiau nei kas nors kitas. Iš Osmanų valstybės nepareikalausiu nė vieno piastro. Visas reikalingas lėšas gausiu pats. Mane remia vokiečių ir amerikiečių labdaros draugijos. Kartą man jau pavyko organizuoti didelę pagalbos akciją, esu įsteigęs daug našlaičių namų ir ligoninių, padėjau įkurti daugiau kaip penkiasdešimt ūkio įmonių. Nors dabar karas, padarysiu ne mažiau, o gal ir daugiau, po poros metų man padėkosite, jūsų ekscelencija.
Šį kartą Enveras Paša klausosi ne tik atidžiai, kaip jam įprasta, bet ir su įtampa. Tačiau dabar Lepsijus pamato ir išgirsta tai, ko iki šiol dar nebuvo regėjęs. Berniokišką generolo veidą perkreipia ne pašaipus žiaurumas ir ne cinizmas. Ne, Lepsijus dabar išvysta ledinį veidą žmogaus, „įveikusio bet kokį sentimentalumą“, veidą, nežinantį, kas yra sąžinės priekaištai ir kaltės jausmas, jis žvelgia į dailų, taisyklingą veidą jam nepažįstamos, tačiau stulbinančios veislės, mato siaubingą, beveik nekaltą naivumo įsikūnijimą, visišką bedievystę. Ir kokia jėga jame slypi, kad net nepajėgi jo neapkęsti?
– Jūsų kilnūs tikslai man įdomūs, – kalba Enveras tarytum pritardamas pastoriui, – tačiau, žinoma, turiu juos atmesti. Kaip tik šie jūsų ketinimai rodo, kad iki šiol mes nesupratome vienas kito. Jei leisiu užsieniečiui teikti armėnams pagalbą, sukursiu precedentą, pateisinantį svetimšalių asmenų, kartu ir užsienio valstybių kišimąsi. Taip aš paneigčiau visą savo politiką, turinčią pamokyti armėnų bendruomenę, kokių pasekmių gali turėti užsienio pagalbos troškimas. Armėnai nesuprastų manęs. Iš pradžių aš juos baudžiu už išdavikiškus siekius ir svajones, o paskui siunčiu vieną iš įtakingiausių jų draugų ir vėl žadinu tuos pat jų siekius ir svajones. Ne, mano mielasis pone Lepsijau, negaliu leisti, kad užsieniečiai darytų jiems gerus darbus. Armėnai turi pamatyti, kad vieninteliai jų geradariai esame mes.
Pastorius susmunka į minkštakrėslį. Baigta! Visiškas pralaimėjimas! Daugiau nėra apie ką kalbėti. Jei šis žmogus būtų tik piktas, svarsto jis, jei jis būtų ir pats velnias… Bet jis ne piktas, jis ne velnias, jis net savotiškai vaikiškai simpatiškas, šis nepermaldaujamas masinių žudynių įkvėpėjas. Lepsijus susimąstęs ne iš karto suvokia įžūlų Envero pasiūlymą, ištartą draugišku tonu:
– Ir aš norėčiau jums kai ką pasiūlyti, pone Lepsijau. Rinkite lėšas, surinkite Amerikos ir Vokietijos pagalbos draugijose daug pinigų. Surinktas lėšas atiduokite man. Aš jas panaudosiu taip, kaip jūs to norite, kaip jūs ketinate jas panaudoti. Tačiau turiu dar kartą pabrėžti, kad neleisiu to kontroliuoti nei vokiečiams, nei jokiems kitiems užsieniečiams.
Jei Johanesas Lepsijus nebūtų toks sustingęs, būtų nusikvatojęs. Juokinga vien pagalvojus, kaip surinktos lėšos būtų panaudotos Envero Pašos nurodymu. Pastorius tyli. Jis pralaimėjo. Nors ir prieš šį pokalbį neturėjo didelių vilčių, dabar jam atrodo, jog pasaulis griūva. Nenorėdamas parodyti savo jausmų pastorius pasitempia, truputį apsitvarko drabužius, nosine nusišluosto prakaituotą kaktą ir atsistoja.
– Nenorėčiau manyti, jūsų ekscelencija, kad valanda, kurią man skyrėte, neduos nė menkiausių rezultatų. Šiaurės Sirijoje ir pajūryje šimtai tūkstančių krikščionių gyvena labai toli nuo karo zonos. Jūsų ekscelencija, žinoma, nemanote, kad verta imtis prieš juos kokių nors priemonių, kurios būtų visiškai betikslės.
Jaunas karo dievas, Marsas, dar kartą nusišypso rodydamas baltus dantis:
– Būkite tikras, pone Lepsijau, mūsų vyriausybė vengs bet kokio nereikalingo žiaurumo.
Iš abiejų pusių tai tik tuščios frazės, beprasmiška komedija, šis pokalbis kaip visos panašios derybos baigiasi be konkrečių sprendimų. Enveras Paša nepadarė nė mažiausios nuolaidos. Jis spręs, kokie žiaurumai nereikalingi. Tačiau ir Lepsijus ištarė paskutinius žodžius aiškiai suvokdamas jų tuščią skambesį, norėdamas kaip nors baigti pokalbį. Generolas, priešingai negu pastorius, dabar atrodo ypač dailus ir pasitempęs. Jis praleidžia svečią pirma savęs, palydi jį keletą žingsnių ir žvelgia svirduliuojančiam pastoriui iš paskos kiek nustebęs, sustingusiu veidu. Svečias lyg aklas apgraibomis eina plačiu koridoriumi su plevėsuojančiomis durų užuolaidomis.
Enveras Paša įeina į Talaato Bėjaus kabinetą. Valdininkai pašoka nuo kėdžių. Jų veidai spindi iš susižavėjimo. Vis dar negęsta kone mistiška meilė šiam švelniam karo dievui, ją rodo net popieriuose paskendę valdininkėliai. Kaip ir visur, čia sklinda šimtai herojiškų pasakų apie jo nepaprastą narsą. Kai per karą Albanijoje artilerijos pulkas pakėlė maištą, Enveras su cigarete lūpose atsistojęs prie patrankos vamzdžio ir sušukęs maištininkams, kad jie padegtų patrankos dagtį. Švelnūs tarsi šilkiniai Envero bruožai žmonėms atrodo kaip mesijo aureolė. Jis paties Dievo siųstas prikelti Osmano, Bajazeto ir Suleimano imperiją. Generolas pasveikina valdininkus šūksniu, kuris sukelia dar didesnį susižavėjimo protrūkį. Paslaugios rankos puola atidaryti duris daugybės kanceliarijų, per kurias galima patekti į Talaato Bėjaus darbo kambarį. Sunkiai ministro figūrai kambarys per mažas. Kai jis pakyla nuo stalo, pečiais užstoja langą. Didžiulė ministro galva prie smilkinių pražilusi. Veido bruožai rytietiški, lūpos putlios, virš jų maži juodi ūseliai. Stačia apykaklė veržia dvigubą pagurklį. Medvilninė raštuota liemenė, galbūt rodanti ištikimybę ir atvirumą, užtempta ant didelio pilvo. Visada, kai Talaatas Bėjus pamato savo bendrininką, antrąjį dumvirato narį, jam kyla noras tėviškai uždėti leteną šiam malonėmis apdovanotam jaunuoliui ant peties. Kiekvieną kartą nuo tokio intymaus suartėjimo jį sulaiko Envero ledinio santūrumo aureolė. O juk Talaatas yra energija trykštantis, bendrauti mėgstantis vyras, oratorius, kuriam vieni juokai priremti prie sienos penkis diplomatus, tuo tarpu Enveras, tautos numylėtinis, princesės, imperatoriaus dukters, vyras dideliuose priėmimuose dažnai gali ištisą pusvalandį stovėti nuošaliai, užsisvajojęs ir sutrikęs. Talaatas nuleidžia mėsingą ranką ir klausia:
– Ką gi, pas tave lankėsi tas vokietis?
Enveras Paša nukreipia žvilgsnį į Bosforą, kuriame raibuliuoja vanduo, skuba garlaiviai ir maži laiveliai, o kiparisai ir griuvėsiai šią dienos valandą atrodo kaip naivios, blogai nupieštos dekoracijos. Jis atitraukia žvilgsnį nuo sąsiaurio ir nužvelgia tuščią darbo kambarį, kol žvilgsnis užkliūva už telegrafo aparato, stovinčio tarytum didžiausia brangenybė ant kilimu užkloto dekoratyvinio stalelio. Šiuo varganu prietaisu menkas pašto ir telegrafo darbininkas Talaatas baksnojo Morzės abėcėlę, kol Itihado revoliucija pašaukė jį būti pirmuoju valstybės vyru kalifų karalystėje. Tegul kiekvienas lankytojas iki soties pasigroži šiuo be galo staigios karjeros simboliu. Enveras irgi ilgai ir palankiai stebi reikšmingą Morzės aparatą, kol pagaliau prisimena Talaato Bėjaus klausimą:
– Taip, tas vokietis… Bandė truputį pagąsdinti Reichstagu.
Šie žodžiai dar kartą parodė, koks teisus buvo monsinjoras Zavenas. Visi žmogiški pastoriaus įtikinėjimai iš pat pradžių buvo pasmerkti, jis turėjo pralaimėti. Sekretorius atneša glėbį pranešimų, kuriuos Talaatas pasirašinėja stovėdamas. Jis kalba nepakeldamas akių:
– Vokiečiai bijo tik to, kad juos gali apkaltinti bendrininkavimu. Bet jiems dar teks mus maldauti svarbesnių dalykų negu armėnų gelbėjimas.
Tuo pokalbiai apie tremtį šiandien būtų ir pasibaigę, jei smalsus Envero žvilgsnis nebūtų užkliuvęs už pranešimų. Talaatas Bėjus pastebi jo žvilgsnį ir pamojuoja šnarančių popierių pluoštu:
– Išsamūs nurodymai dėl Alepo! Dabar, man rodos, keliai tapo laisvesni. Per artimiausias savaites galima bus iškeldinti Alepą, Aleksandretę, Antiochiją ir visą pajūrį.
– Antiochiją ir pajūrį? – pakartoja Enveras tarytum klausdamas, tarytum norėdamas kažką šiuo klausimu pasakyti. Bet neprataria nė žodžio, tik atidžiai seka akimis storus Talaato pirštus. Talaatas vieną po kito brėžia parašus po naujais nurodymais. Tie pat prasčiokiškai negrabūs pirštai parašė neužšifruotą įsakymą visiems vali ir mutesarifams: „Deportacijų tikslas – sunaikinimas.“
Greitas ir energingas parašas rodo įkarštį ir nepermaldaujamą įsitikinimą: jokių abejonių. Nerangus ministro kūnas atsitiesia.
– Taip! Rudenį aš visiems tiems ponams galėsiu nedvejodamas atsakyti: La question arménniene n’existe pas[29 - Armėnų klausimo nebėra (pranc.).].
Enveras stovi prie lango nieko negirdėdamas. Gal jis svajoja apie kalifų valdomą imperiją nuo Makedonijos iki šiaurės Indijos? Gal susirūpinęs dėl amunicijos tiekimo armijoms? O gal svarsto, ką dar įsigyti savo nuostabiems rūmams prie Bosforo? Šventinėje salėje jis liepė pastatyti vestuvinį sostą, kurį atsinešė kraičio Nadžijė Sultana, sultono duktė. Keturios kolonėlės iš paauksuoto sidabro laiko žvaigždėtą bizantiško brokato baldakimą.
Johanesas Lepsijus tebeslankioja Stambulo gatvėmis. Artėja vakaras. Papietauti jis nespėjo. Pastorius nedrįsta grįžti namo, į „Tokatliano“ viešbutį. Tai armėnų viešbutis. Ten visi apimti išgąsčio ir liūdesio, pradedant savininku ir svečiais ir baigiant paprastais padavėjais ar liftą aptarnaujančiu berniuku. Jie žino jo kelius, žino apie jo ketinimus. Vos tik sugrįš, visų akys įsmigs į jį. Šnipai ir persekiotojai, kuriuos pasiuntė Talaatas Bėjus ir kurie nenuleidžia nuo jo akių, gali kiek nori jį sekioti. Tačiau blogiausia tai, kad kažkokioje slaptoje saugioje vietoje jo seniai laukia draugai. Tarp jų Davtianas, buvusio Armėnų nacionalinio susirinkimo prezidentas. Jis buvo suimtas, bet pabėgo ir nelegaliai gyvena Stambule. Lepsijus neturi jėgų ir drąsos susitikti su šiais vyrais. Jei jis neateis, jie viską supras ir, reikia tikėtis, išsiskirstys. Net ir didžiausi pesimistai tarp jų (beje, pesimistai jie visi, ir tai suprantama), net ir tie turėjo nedidelę viltį, kad pastorius gaus leidimą keliauti į centrinę krašto dalį. Būtų bent šioks toks laimėjimas.
Pastorius nejučiomis patenka į miesto sodą. Čia irgi viešpatauja šventiška nuotaika. Suolai apipinti gėlių vainikais. Ant karčių ir žibintų stulpų plevėsuoja vimpelai su pusmėnuliu. Žmonių masė, nemaloni tiršta substancija, skverbiasi žvyruotais takeliais tarp žolynų. Svirduliuodamas Lepsijus prieina prie vieno suolelio, randa laisvą vietą. Prieš akis – mirguliuojantis minios puslankis. Tą pat akimirką paviljone užgroja turkų karinis orkestras, sužviegia šaižūs janyčarų muzikos garsai. Švilpynė, fleita, ausį rėžiantys klarnetai, žvanganti skarda – visa tai trumpais intervalais kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn, aštru, lygu, kaip išgaląstas peilis. Kartkartėmis lyg šunų lojimas įsiterpia įtemptų būgnų dunksėjimas, kratomos karties su varpeliais skambesys, neapykantos kupinas vario lėkščių džerkšėjimas. Johanesas Lepsijus skęsta šioje muzikoje iki kaklo, jis tarytum sėdi vonioje, pripiltoje daužyto stiklo. Tačiau išsivaduoti nenori, abiem rankomis spaudžia stiklo šukes prie savo kūno. Dabar jis gauna tai, ką jam užgynė Enveras Paša. Jis eina kartu su Dievo jam patikėta tauta ilgose tremties kolonose, sunkiai velkasi akmenuotais ar pelkėtais Anatolijos vieškeliais. Ar jo neprakeiks saviškiai, kuriuos patrankų sviediniai drasko į gabalus Argonų apkasuose, Podolės ir Galicijos laukuose, jūroje ir ore? Ar begaliniai traukiniai su sužeistaisiais ne dar baisesnis vaizdas, kurį išvydęs gali pradėti staugti? Ar vokiečių sužeistųjų ir mirštančiųjų akys ne tokios pat kaip armėnų? Klausydamas janyčarų muzikos Lepsijus vis žemiau nuleidžia apsunkusią galvą. Jam Dievas pavedė ne saviškius, o tuos, kurie priklauso ne jam.
Į šaižią, trenksmingą muziką įsiterpia kitoks garsas, griausmingas, vis stiprėjantis ūžesys. Jis sklinda iš viršaus. Turkų lėktuvų eksdrilė suka ratus virš Stambulo, skleisdama proklamacijų debesėlius, kurie lėtai leidžiasi žemyn. Johanesas Lepsijus nežino kodėl, bet jam staiga pasidaro aišku, kad šie monoplanai danguje yra gimtosios nuodėmės ir begalinės puikybės įsikūnijimas. Šioje jam atsivėrusioje tiesoje jis klajoja tarytum didžiuliame statinyje, tarytum Vidaus reikalų ministerijoje. Plevėsuojančios durų užuolaidos dega, o jis prisimena vieną vietą iš Apreiškimo Jonui, kurią pacituos per artimiausią pamokslą: „Skėrių išvaizda panaši į žirgų, parengtų kautynėms… Jie turėjo šarvus tarsi geležinius krūtinšarvius, o jų sparnų garsas buvo kaip bildesys galybės vežimų ir žirgų, bėgančių į mūšį. Jie turi uodegas, panašias į skorpionų, ir geluonis uodegose. Jie turi galią kenkti žmonėms per penkis mėnesius.“
Johanesas Lepsijus krūpteli. Reikia rasti naujų būdų ir galimybių. Jei vokiečių pasiuntinybė bejėgė, gal labiau pasiseks austrui markgrafui Palavičiniui, puikiam žmogui. Jis galėtų pagrasinti represijomis, juk Bosnijos musulmonai yra Austrijos-Vengrijos piliečiai. Popiežiaus raginimai iki šiol irgi nebuvo labai griežti. Bet jau kitą akimirką jis išvysta Enverą Pašą ir jo nepamirštamą šypsenėlę. Ne, šios berniokiškos ar mergaitiškos didžiojo budelio šypsenos nepavadinsi drovia. „Pone Lepsijau, mes laikysimės politikos, kuri atitinka mūsų interesus, laikysimės iki galo. Mums sutrukdyti galėtų tik valstybė, stovinti virš bet kokių interesų, neįsipainiojusi į jokias bjaurastis. Jei diplomatiniame žinyne rasite tokią valstybę, galite dar kartą ateiti pas mane į ministeriją.“
Lepsijus taip smarkiai krūpčioja ir blaškosi, kad šalia sėdinčios šydais apsigobusios moterys išsigąsta ir eina šalin. Jis to net nepastebi, jį aplankė skausminga mintis: daugiau nieko negalima padaryti. Iš niekur nesulauksi pagalbos. Pastorius Johanesas Lepsijus dabar supranta tai, ką Johunoluko kunigas Ter Haikazunas suprato dar prieš kelias savaites: dabar lieka tik viena – melstis.
Tarp besistumdančių šventės dalyvių, tarp besijuokiančių moterų ir spygaujančių vaikų, girdėdamas vėl užgrojusį janyčarų orkestrą, pastorius užsimerkęs bejėgiškai purto galvą, paskui sudeda rankas. Jo siela taria žodžius: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas…“
Tačiau kaip pasikeitė „Tėve mūsų“ malda?! Kiekvienas žodis – bedugnė, kurios žvilgsnis negali išmatuoti. Jau vien dėl žodžių „mūsų“ ir „mums“ ima svaigti galva. Kas gali ištarti „mums“, jei Kristus, kuris „mus“ sukuria ir jungia, trečiąją dieną įžengė į dangų. Be jo viskas tapo dvokiančiu griuvėsių ir kaulų kalnu, aukštu kaip pusė visatos. Lepsijus prisimena motinos dienoraštį ir sakinį, kurį ji įrašė jo krikšto dieną prieš penkiasdešimt šešerius metus: „Norėčiau, kad jo vardas Johanesas man nuolat primintų, jog mano didis, šventas uždavinys yra išauklėti jį taip, kad taptų tikru Jonu, mylinčiu Viešpatį ir sekančiu Jo pėdomis.“ Ar jis tapo tikru Jonu? Ar jis tikrai pilnas pasitikėjimo, kuris neišreiškiamas žodžiais? Ak, tas pasitikėjimas gali subyrėti, jei nusilps kūnas. Jis serga cukralige. Turi atsargiai rinktis maistą. Pirmiausia negalima valgyti saldumynų, duonos, bulvių. Galbūt Enveras, neleisdamas jam vykti į Anatoliją, išgelbėjo jį nuo ligos paaštrėjimo. Bet ką čia veikia „Tokatliano“ viešbučio durininkas? Nuo kada jis nešioja kailinę karininko kepurę? Gal jį atsiuntė Enveras? Viešbučio durininkas mandagiai įteikia jam teskere, pasą kelionei į centrinę Turkiją. Pase Napoleono nuotrauka ir Napoleono parašas. Iš tikrųjų, prie besisukančių viešbučio durų jo jau laukia tremtinių kolona. Čia visi jo draugai, Davtianas ir kiti. Jie linksmai jam moja. Žmonės atrodo puikiai, nusprendžia pastorius. Net ir baisiausia tikrovė, kai susiduri su ja akis į akį, turi kažką guodžiančio. Eisena sustoja prie upės kranto po pasvirusių uolų skardžiu. Jie netgi statosi palapines. Gal Enveras slapčia daro vieną kitą nuolaidą? Kai visi susėda, prie jo prieina aukštas armėnas, apsivilkęs dumblu aptaškyta eilute. Jis kalba keista, pakilia laužyta vokiečių kalba:
– Žiūrėk! Ši siautulinga upė – tai Eufratas. O čia – mano vaikai. Ištiesk savo kūną nuo vieno kranto iki kito, kad mano vaikai turėtų tiltą pereiti upę!
Lepsijus apsimeta, kad tai tik juokai, ir atsako:
– Jums ir jūsų vaikams teks kiek palaukti, kol aš paūgėsiu.
Jis iš tiesų pradeda nepaprastai greitai augti. Jo rankos ir kojų pėdos ima tiestis į begalinę tolumą. Dabar jis galėtų visai lengvai įvykdyti armėno reikalavimą. Bet nespėja to padaryti, nes Johanesas Lepsijus praranda pusiausvyrą ir vos nenukrinta nuo suolo.
– Tai iš tiesų siaubinga, – sako jis pats sau šiandien jau antrą kartą.
Bet dabar jis kalba labiau apie jį kamuojantį troškulį. Pasipurto, nubėga prie artimiausios smuklės ir, nepaisydamas gydytojų įspėjimų, godžiai išgeria saldaus limonado su ledu. Pasijunta geriau ir nedelsdamas ima kurti naujus drąsius planus.
– Nepasiduosiu, – juokiasi jis mažai ką suvokdamas.
Šis beprasmiškas juokas reiškia, jog skelbiamas karas Enverui Pašai.
Tą minutę asmeninis Talaato Bėjaus sekretorius perduoda budinčiai pašto ir telegrafo tarnybų vadovybei vyriausybės telegramas, kuriose kalbama apie Alepą, Aleksandretę, Antiochiją ir pajūrį,

Šeštas skyrius
DIDYSIS SUSIRINKIMAS
Nuo anos dienos, kai orusis Alepo vali Dželalas Bėjus atsisakė vykdyti vyriausybės atsiųstus tremties įsakymus savo valdose, nuo anos pavasario dienos daugiau nebuvo jokių kliūčių, jokių nemalonių precedentų Envero ir Talaato politikoje armėnų tautos atžvilgiu. Aiškia, gerai apgalvota tvarka imperijos gubernatoriai gaudavo ministerijos pranešimus, vėliau ateidavo konkretūs nurodymai, kaip vykdyti tai, kas įsakyta. Biurokratinis aparatas, kad ir kaip keista, dirbo stebėtinai tiksliai, džiugindamas valdininkų širdis. Provincijų vali, vos gavę pranešimą, sušaukdavo į skubų pasitarimą sandžakų, iš kurių susideda jų vilajetas, mutesarifus. Į šiuos pasitarimus dar kviesdavo ir aukščiausius srities kariškius. Jo ekscelencija vali paša toks ir toks pradėdavo pasitarimą maždaug tokiais žodžiais: „Ponai susirinkusieji, jums skiriama keturiolika dienų įvykdyti nurodytas operacijas. Per tiek laiko mūsų vilajetą gyvi ar mirę turi palikti paskutiniai perkeliamųjų gyventojų būriai. Jūs esate atsakingi, kad įsakymas būtų įvykdytas tiksliai ir greitai jau vien todėl, kad aš esu įsipareigojęs ponui vidaus reikalų ministrui.“
Tada susirinkusiems pateikdavo svarstyti planą, kuriame būdavo nurodyta trėmimo eiga ir eilės tvarka. Mutesarifai galėjo siūlyti pataisas ir patobulinimus, generolas duodavo nurodymus dėl palydos ir žandarų skaičiaus. Maždaug po valandos buvo galima eiti į pirtį ar kavinę, kartais šventiškas vaišes surengdavo pats vali. Mutesarifai grįždavo į savo rezidencijas ir procedūra kartodavosi iš naujo. Jie savo ruožtu sušaukdavo pasitarimą, į kurį susirinkdavo atskirų apskričių, sudarančių sandžaką, vadovai – kaimakamai. Pakviesdavo ir vietos karo komendantą, aišku, jau nebe generolą. Peržiūrėdavo vali planą ir jį patikslindavo atsižvelgdami į vietos sąlygas. Sandžako pasitarimas trukdavo ilgiau negu pirmasis, aukštesnio lygmens. Po jo ponai irgi eidavo į pirtį ar kavinę, keikdami šiurkščiais turkiškais keiksmais šunsnukius armėnus, kurie karo metu kelia tiek nepatogumų.
Paskui ateidavo kaimakamų eilė. Jie apskričių miestuose sušaukdavo miudirus, valsčių viršininkus, tačiau šie posėdžiai nebūdavo iškilmingai vadinami „pasitarimais“. Miudirai dažniausiai būdavo jauni žmonės, išskyrus nedaugelį žilabarzdžių, kurių karjera įstrigo ties civilinės tarnybos majoro laipsniu. Kaimakamas jiems sakydavo tą patį, ką vali buvo sakęs mutesarifui, o mutesarifas kaimakamui, tik, žinoma, per daug nerinkdamas žodžių:
– Jums skiriama tiek ir tiek laiko. Iki tada mūsų valsčiaus ribas turi palikti paskutinė tų nešvarių kiaulių banda. Viskas turi vykti kaip sviestu patepta. Jūs už tai atsakote. Kas nesusidoros, atiduosiu teismui. Nenoriu, kad mane išvarytų į pensiją už svetimas nuodėmes.
Ką jau kalbėti apie tremtinius, miudirams kliūdavo sunkiausia šių tragiškų prisirengimų našta. Valsčiai, kuriuos jie valdė, dažnai apimdavo didelius plotus, geležinkelio beveik nebuvo, telegrafo linijų nedaug, o kelionė vežimu siaubingais keliais ir kalnų perėjomis – tikra kankynė. Taigi nelikdavo nieko kita kaip dienas ir naktis sėdėti balne, kad laiku sukeltum ant kojų kiekvieną kaimą, kuriame gyvena armėnai. Laiku? Tas laikas kartais būdavo vidurnaktis prieš iškeldinimą. Vali, mutesarifui ir kaimakamui bepigu įsakinėti ir užkrauti atsakomybę, gyvenant mieste tai vieni juokai. Bet jei tavo valsčiuje devyniasdešimt septynios gyvenvietės, kaimai, kaimeliai ar sodybos, kuriose gyvena armėnai, viskas atrodo kitaip. Ne vienas miudiras, nemokantis daryti stebuklų ir ne per daug stropus, ryždavosi tiesiog „pamiršti“ vieną ar kitą tolimą mažą kaimelį. Daugelis miudirų taip pasielgdavo iš geraširdiško tingumo, kuris, kaip žinome, yra vienas svarbiausių žmogiškos veiklos variklių. Kiti iš to geraširdiško tingumo neblogai pasipelnydavo. Už miudiro „užmaršumą“ mokėdavo gerus pinigus, nes armėnų mažas žmogus, net valstietis, nėra beturtis. Tokie pažeidimai pavojingi tik ten, kur yra nuolatinis žandarmerijos postas. Zaptijai irgi norėjo pasipelnyti, o koks verslas pelningesnis už legalų plėšimą, kai valdžia į tai užmerkia akis? Tiesa, tremtinių turtas turėjo atitekti valstybės iždui. Tačiau visi gerai žino, kad iždas neturi pakankamai priemonių įgyvendinti šį kilnų tikslą, be to, reikėjo skatinti įsakymo vykdytojų uolumą.
Selamlikuose, kavinėse, pirtyse, provincijų susibūrimų vietose modernūs žmonės, tai yra tie, kurie skaito laikraščius, supranta vieną kitą tarptautinį žodį, Smirnoje ar Stambule buvo matę prancūzų komediją, o ne vien senąjį turkų šešėlių teatrą, žino Bismarko ar Saros Bernar vardus, – visi šie „inteligentai“, vidutinis sluoksnis besąlygiškai rėmė Envero antiarmėnišką politiką, tuo tarpu paprasti turkų žmonės, kaimiečiai ar eiliniai miestiečiai žiūrėjo visai kitaip. Keliaudami su pranešimais miudirai dažnai stebėdavosi, kai kaime, kuriame jie paskelbdavo apie ištrėmimą, armėnai ir turkai susirinkdavo į vieną būrį ir kartu verkdavo. Jie negalėdavo atsistebėti, kai prie armėnų namų kūkčiodama stovėdavo jų kaimynų turkų šeima ir žiūrėdama, kaip per savo senų namų slenkstį tylėdami ir sausomis akimis išeina pasmerktieji, ne tik šaukdavo jiems: „Alachas tebūnie jums maloningas“, bet ir įduodavo kelionei maisto ir net didelių dovanų, tokių kaip ožką ar krovininį mulą. Miudirai kartais matydavo, kaip toji kaimynų šeima lydėdavo vargšus armėnus keletą mylių. Miudirams tekdavo pakelti ir tai, kad jų tautiečiai puldavo jiems po kojomis maldaudami:
– Palik juos pas mus! Jie ne mūsų tikėjimo, bet geri žmonės. Jie mūsų broliai. Palik juos čia pas mus!
Kas iš to? Net ir geriausias miudiras galėjo nusileisti tik viename kitame atokiausiame kaimelyje ir slapčia palikti keletą prakeiktos rasės atstovų, pasislėpusių, kenčiančių mirtiną baimę.
Kiti klupinėdami ėjo kaimo takeliais, įsukdavo į arklių išvažinėtą kelią, vieškeliuose susidurdavo su kitomis kolonomis ir po kelių dienų pagaliau pasiekdavo didįjį plentą, einantį per Alepą į pietryčius, į dykumą. Vangus milijonų kojų ritmas, kokio žemė dar nebuvo girdėjusi. Šios armijos žygis buvo suplanuotas ir vykdomas apdairiausių strategų. Tik viena šie slapti strategai pamiršo – parūpinti šiai armijai maisto. Pirmosiomis dienomis dar duodavo truputį duonos ir bulguro – džiovintų kviečių, bet tada žmonės dar nebūdavo suvalgę savo maisto atsargų. Tomis pirmosiomis dienomis kiekvienas suaugęs tremtinys dar turėjo teisę iš onbašio – karininko, atsakingo už ūkio reikalus, kasdien pareikalauti teisėtai priklausančių dvylikos para – maždaug keturiasdešimt grašių. Tačiau dauguma vengė reikalauti pinigų bijodami užsitraukti visagalio karininko nemalonę, be to, pagal čionykštes kainas už dvylika para geriausiu atveju galėjai nusipirkti porą apelsinų arba vieną kiaušinį.
Kas valandą veidai darosi vis labiau išsekę, milijonų kojų žingsnis silpnėja. Po kiek laiko iš šliaužiančios masės negirdėdavai kitokių balsų, tik dejones, kosulį, verkšlenimą, kartais laukinį nevaldomą riksmą. Vis dažniau kas nors nugriūdavo, susmukdavo, sargybiniai versdavo juos į pakelės griovį, palikdami ten nusigaluoti. Zaptijai dar aršiau sušvytruodavo rimbais, pliekdami delsiančiųjų nugaras. Zaptijai širdo. Jų gyvenimas irgi būdavo šuniškas, kol ant valsčiaus ribos perduodavo ištremtuosius kaimyniniam žandarų būriui. Iš pradžių dar būdavo tikrinami sąrašai. Tačiau daugėjant ligų ir mirčių, kai į pakelės griovius mesdavo vis daugiau leisgyvių ar mirusių, pirmiausia vaikų, tikrinti sąrašus darėsi vis sudėtingiau ir onbašis liepdavo nutraukti beprasmę rašliavą. Kam rūpi, ar po atviru dangumi genda Sarkiso ar Astik kūnas, Hapeto ar Anuš, Vartuhi ar Choreno? Ne visi zaptijai buvo žiaurūs žvėrys. Galima netgi spėti, kad dauguma jų buvo nepikti žmonės. Bet ką jis, zaptijas, gali padaryti? Jam griežtai įsakyta nustatytu laiku atginti šią žmonių bandą į nurodytą vietovę. Jo širdis supranta klykiančią motiną, norinčią pakelti savo vaiką, numestą į griovį. Ji griūva ant kelio, drasko nagais žemę. Jokie įkalbinėjimai nepadeda. Štai kiek minučių jau prabėgo, o iki galutinio taško dar dvylika kilometrų. Eisena sustoja. Visų veidai iškreipti, iš lūpų veržiasi beprotiškas riksmas. Kodėl ši minia, kad ir kokia išsekusi, nepuola zaptijo ir jo pagalbininkų, kodėl jų nenuginkluoja, nesudrasko į gabalus? Galbūt žandarai bijo tokio įniršio protrūkio, nes tada jiems būtų galas. Vienas iš jų iššauna. Kiti išsitraukia kardus ir aštriais ašmenimis bado, kapoja beginklę masę. Trys ar keturios dešimtys vyrų ir moterų raitosi ant kelio kraujo klanuose. Kraujas pažadina kitą susijaudinusių zaptijų geismą, troškimą prievartauti nekenčiamos rasės moteris. Prievartaudami bejėges moteris jie jaučia savo galią ne tik prieš šias žmogiškas būtybes, jie jaučia nugalintys ir priešų Dievą. O paskui zaptijai ir patys nebežino, kaip visa tai galėjo atsitikti.
Judantis kilimas, nuaustas iš kruvinų likimo siūlų. Viskas kartojasi. Po pirmosios žygio dienos visus darbingo amžiaus vyrus atskiria nuo šeimų. Štai gerai apsirengęs keturiasdešimt šešerių metų vyras, inžinierius: nuo šeimos jį pavyksta atskirti tik šautuvų buožių smūgiais. Jauniausiai dukrelei vos pusantrų metų. Jis paskiriamas į kelių statybos būrį. Ilgoje vyrų virtinėje eina svirduliuodamas ir kaip silpnaprotis kartoja:
– Juk aš laiku susimokėjau bedelį… juk susimokėjau bedelį.
Staiga jis griebia už peties savo kaimyną. Jį krėste krečia neapsakomas skausmas:
– Tokios gražios mergaitės tu dar nematei. Jos akys didelės kaip ežerai. Jei galėčiau, šliaužčiau paskui ją kaip gyvatė.
Paskui jis eina toliau, visiškai vienas, paskendęs ašarose. Vakare visi nugriūva ant kalno šlaito. Inžinierius, regis, irgi miega. Po vidurnakčio pažadina tą patį kaimyną.
– Dabar jie visi jau mirę, – sako jis ir visiškai nurimsta.
Kitoje kolonoje eina sužadėtinių pora. Juodu dar labai jauni. Ant jaunikio viršutinės lūpos vos kalasi lengvas pūkas. Artėja valanda, kai stipresni vyrai turi būti atskirti. Nuotakai šauna į galvą nebloga mintis, ji aprengia savo mylimąjį moteriškais drabužiais. Gudrybė pavyksta. Abu vaikai juokiasi iš džiaugsmo, kad persirengimas juos išgelbėjo. Kiti įspėja, kad džiaugtis galbūt per anksti. Netoli didesnio miesto juos prisiveja četehai[30 - Čete – gauja (turk.).] – ginkluoti plėšikai. Jie pramogauja medžiodami moteris. Be kitų, jie išsirenka ir nuotaką. Ji įsitveria į savo jaunikį:
– Dėl Dievo, palikite mane su ja! Mano sesuo kurčnebylė, be manęs pražus!
– Nėra ko jaudintis, džanum, širdele! Gražioji sesutė eis su mumis.
Sužadėtinius nutempia į kažkokią purviną lūšną. Ten greitai paaiškėja tiesa. Jaunuolį nužudo iš karto. Nupjauna jo lyties organą ir įgrūda lavonui į burną. Jaunuolio lūpos nudažytos chna, kad atrodytų panašesnis į moterį. Mergaitė po siaubingų prievartavimų nuoga pririšama prie sužadėtinio lavono, galva prie galvos, kad veidas liestų kruviną organą.
Slenkantis kilimas, nuaustas iš likimų, kurių niekas nebeišpainios. Štai dar viena motina, kelias dienas tempianti maiše ant nugaros badu mirusį vaiką, kol giminaičiai įskundžia ją zaptijams, nes nebepakelia lavono kvapo. Štai išprotėjusios Kemacho moterys, kurios giedodamos giesmes meta savo vaikus nuo aukštos uolos į Eufratą švytinčiomis akimis, lyg darydamos Dievui patinkantį darbą. O štai kunigas, vardapetas. Jis puola prieš miudirą ant kelių verkdamas:
– Efendi, pasigailėk šių niekuo nekaltų vargšų!
Miudiras atsako, kaip jam liepta:
– Nesikišk į politiką! Su tavimi man leista kalbėti tik apie religinius klausimus. Vyriausybė gerbia bažnyčią.
Daugelyje kolonų neįvyksta nieko ypatinga, jokių dėmesio vertų siaubų, tik badas, troškulys, kruvinos žaizdos ant kojų ir ligos. Priešais Marašo ligoninę stovėjo vokiečių vienuolė, gailestingoji seselė, ką tik atvykusi į darbą. Ilga, nebyli armėnų kolona slinko pro pastatą, į kurį ji rengėsi eiti. Nepajėgė žengti nė žingsnio, kol praėjo paskutinis žmogus. Ją apėmė kažkas, ko ir pati nesuprato: ne užuojauta, ne siaubas, ne, kažkas nesuprantamai didinga, kažkoks pakilimas pripildė jos sielą. Vakare ji giminėms rašė: „Sutikau didelę eiseną ištremtųjų, kurie neseniai paliko savo kaimus. Jie atrodė dar gana tvirti. Ilgai laukiau, kol visi praėjo. Šio vaizdo niekada neužmiršiu. Vyrų tarp jų buvo nedaug, daugiausia moterys ir vaikai. Daugelis šviesiais plaukais, didelėmis mėlynomis akimis. Jie žvelgė į mus su tokia rimtimi… Žvelgė taip rūsčiai, su tokiu įgimtu didingumu, kad atrodė lyg Paskutiniojo Teismo angelai.“
Vargšai Paskutiniojo Teismo angelai ėjo iš Zeituno, Marašo, iš Aintabo, iš Adanos vilajeto, jie žengė iš šiaurės – iš Sivaso, Trapezundo ir Erzerumo, iš rytų – iš Charberdo, kurdų gyvenamo Diarbekiro, iš Urfos ir Bitliso. Anapus Tauro, dar nepriėjusios Alepo, kolonos susiliedavo į begalinį šliaužiantį žmonių kilimą. Alepe nevyko nieko, kaip ir tirštai gyvenamuose vilajeto kaimuose ir miesteliuose. Ramus ir nepaliestas plytėjo pajūris, stūksojo Musa Dagas. Atrodė, kad jis nieko nežino apie siaubingą eiseną, slenkančią visai netoliese.
Ilgos savaitės! Gyvenimas Johunoluke, kaip sakoma, ramiai tekėjo savo vaga. Žinoma, toks priežodis čia vargu ar tiko net ir paviršutiniškiausia prasme. „Apie tai“ žmonės nekalbėjo, bet baisu buvo, kad jie apskritai beveik nustojo kalbėti. Visi dirbo savo įprastus darbus laukuose, soduose, prie audimo staklių ar staliaus varstoto, dirbo galbūt uoliau ir smarkiau negu iki šiol. Pirkliai kaip paprastai keliaudavo parduoti savo prekių į Antiochijos turgų. O į kaimus, kaip nuo seno įprasta, atvykdavo turkų pirkliai ir neskubomis derėdavosi dėl kiekvieno para, lyg pasaulyje nesidėtų nieko nepaprasta. Viskas buvo kaip visada ir kartu visiškai kitaip. Žmones buvo apėmęs hipnotiškas snaudulys, kiekvienas triūsė nelabai suvokdamas, ką daro. Visi viską žinojo. Visi žinojo, kad jiems šitaip gyventi liko gal kelios savaitės. Kiekvienas tai žinojo ir vėlgi nežinojo. Gal pavojai aplenks Musa Dago vaikus? Juk iki šiol nieko neįvyko. Vietovė tokia nuošali, gal valdžia ją tiesiog pamiršo? Ar toji didelė tyla nėra geras ženklas? Šią didžiulę tylą dar didino žmonių tylėjimas. Kad nepažadintų nelabųjų dvasių, kiekvienas stengėsi paskęsti kasdienybėje, nugrimzti į darbus, į savo gyvenimo snaudulį, apsimesdamas, kad viskas saugu ir nepajudinama. Tokios laikysenos pavyzdį rodė gydytojas Altuni, vaistininkas Grikoras ir net Ter Haikazunas. Senasis daktaras raitas ant savo asiliuko lankė ligonius, keikdamas savo nenusisekusį likimą, lyg nieko blogesnio ir negalėtų būti. Grikoras sukviesdavo mokytojus į naktinius sokratiškus pasivaikščiojimus, tiksliais skaičiais ir vardais apibūdindavo žvaigždes, aiškino nuotolius iki jų, ir niekas nedrįso prieštarauti. Kai nuo milijardų kilometrų imdavo suktis galva, niekas negalėdavo išgirsti net menkiausio pavojaus aido. Šviesos greičio sparnais Grikoras skrisdavo į savo pakrikštytus žvaigždynus. Užtekdavo pažvelgti į viršų, ir trėmimai virsdavo niekuo nepagrįstais gandais. Galbūt jis iš tikrųjų jais netikėjo. Juk niekur apie tai nerašoma juodu ant balto. Armėnų laikraščiai nebeateidavo, o turkiškuose tik porą kartų pasirodė atsargios oficialių įstaigų užuominos. Ter Haikazunas, nesižvalgydamas į šalis, dirbo įprastus darbus. Dėstė mokykloje, laikė iškilmingas pamaldas, keliavo po parapijas. Kunigas pasistengė, kad ir šiais metais įvyktų nuo senų laikų įprasta piligriminė kelionė į šventojo Tomo vienuolyną, kai pagal labai seną paprotį būtų aukojama mataho auka – pjaunamas avinėlis. Tiesa, šiais metais Ter Haikazunas nieko neaiškindamas atšaukė didžiąją liaudies šventę, kurią po aukojimo žmonės su muzika ir šokiais švęsdavo iki pat ryto.
Suprantama, kad europiečiai Žiuljetė ir Gonzaga, matydami tokią ramią vietinių autoritetų laikyseną, gyveno visai be rūpesčių. Vieną dieną Žiuljetė tiesiai ir atvirai pasakė vyrui:
– Iki rudens, mielasis, aš neliksiu čia su tavimi. Man vis neramiau darosi dėl Prancūzijos. Pastarosiomis dienomis dažnai galvoju apie motiną.
Ilgas, mįslingas Gabrielio žvilgsnis leido jai suprasti, kad jos žodžiai įžūlūs ir beprasmiški.
Gabrielis Bagratianas ir toliau keliavo po kaimus tyrinėdamas padėtį. Jis net praplėtė savo tyrinėjimų apimtį. Keliaudamas į pietų pusę dažnai nujodavo už Svedijos, šiaurėje po ilgos kelionės kartą pasiekė Beilaną, ištuštėjusią turtingų Aleksandretės armėnų vasarvietę. Vieną kartą išdrįso nukeliauti į Antiochiją. Oronto tiltą saugojo keletas zaptijų, nors anksčiau tiltas nebūdavo saugomas. Sargybiniai nepareikalavo iš Gabrielio dokumentų, praleido jį visiškai ramiai. Akimirką jam pasirodė, kad ir kitos sargybų užkardos be kliūčių praleistų ekipažą su Žiuljete ir Stefanu. Gal išsigelbėjimas daug paprastesnis negu jam atrodo?
Bet kai įžengė į naują hiukiumeto[31 - Hiukiumetas – valdžia, vyresnybė (turk.).] informacijos biurą, didžiulis skelbimas jam parodė, kad padėtis kur kas blogesnė. Nė vienam armėnui, skelbė plakatas, neleidžiama parduoti bilietų į traukinį ar pašto vežimą. Dar grėsmingiau atrodė tolesnės eilutės: „Armėnų bendruomenės atstovas, pasirodęs už savo gyvenamosios vietos ribų be paso ir kelionės dokumentų, turi būti suimtas ir pristatytas į artimiausią deportacijos stovyklą.“
Šį negailestingą įsakymą, susidedantį iš kelių punktų, pasirašė Mustafa Abdulas Halil Bėjus, narsiojo Dželalo įpėdinis, regis, daug klusnesnis valdžiai nei jo pirmtakas. Nepaisydamas grėsmės Bagratianas iš lėto nuėjo į turgų. Siaura, visada sausakimša gatvė šį kartą buvo beveik tuščia, nedaugelis žmonių atrodė išsigandę ir nuliūdę. Nors trėmimai dar nebuvo jų palietę, armėnų pirklių krautuvės buvo uždarytos, galėjai pamanyti, kad jų iš viso niekada ir nebuvo. Bet ir musulmonams nebuvo ko džiaugtis. Pirmasis šešėlis, kurį metė ant imperijos armėnų persekiojimas, buvo staigus turkiškų popierinių pinigų nuvertėjimas. Jau kiek laiko pirkliai nenorėjo imti užmokesčio auksu ar sidabru, todėl šie gėdingi metalai greitai dingo iš prekybos. Ekonomikos išminčiai Stambulo ministerijose painiai aiškino šią, rodos, niekuo nepagrįstą ir tokią netikėtą nuvertėjimo paslaptį. Bet kad pinigų apyvarta gali būti susijusi su moralės vertybių kaina, to iki šiol nė vienas ekonomikos išminčius nėra supratęs. Antiochijos turkai lėtai, nedrąsiai slankiojo po turgavietę, kurioje telkšojo balos, klanai, gulėjo krūvos šiukšlių; ši vieta atrodė kaip purvina priemiesčio gatvelė.
Senoviniai agos Rifaato Bereketo namų vartai buvo uždaryti. Gabrielis kelis kartus pabeldė plaktuku į variu apkaustytus medinius vartus, bet niekas neatsiliepė. Vadinasi, aga dar negrįžęs iš kelionės po Anatoliją. Nors Gabrielis žinojo, kad ši kelionė skirta padėti armėnų tautai, vis dėlto tai, kad neužtiko savo draugo ir tėvo draugo namuose, kėlė jam liūdesį.
Grįžęs Gabrielis nusprendė būsimų kelionių metu neperžengti Musa Dago srities ribų. Mat tėviškės kalnas juo toliau, juo labiau stebėtinai jį ramino. Kas rytą, atidarius langą ir pasveikinus kalną, siela prisipildydavo šventiškos, nesuprantamos nuostabos. Masyvus kalnas kiekvieną valandą įgaudavo vis kitokią išvaizdą: čia atrodydavo kietas ir standus, čia saulės nušviestas lengvas rūkas ištirpdydavo jį ir paversdavo pūkų kamuoliu. Visi šie amžinai besikartojantys pasikeitimai teikė Gabrieliui jėgų ir drąsos pakelti tas kankinamas mintis, kurios nuo pastoriaus Aramo Tovmasiano atvykimo neleido jam užmigti. Bet vos pasitraukęs iš Musa Dago šešėlio netekdavo drąsos apie visa tai galvoti.
Tuo tarpu jo kelionės po kaimus davė neblogų vaisių. Jis gavo tai, ko norėjo – gana išsamų vaizdą ne tik apie šių valstiečių, sodininkų, šilkverpių augintojų, šerpių audėjų, bitininkų ir medžio drožėjų gyvenimą ir jų darbus, bet galėjo pažvegti ir į jų šeimų santykius bei gilesnes sielos sritis. Tai ne visada būdavo lengva. Daugelis tėvynainių iš pradžių laikė jį išdidžiu svetimšaliu, nors juos rišo nuosavybė ir giminystė. Avetisas Bagratianas jiems, žinoma, buvo artimesnis, nors nekalbus keistuolis beveik su niekuo nebendravo, net su Grikoru, Ter Haikazunu ar mokytojais, o į kaimus nusileisdavo labai retai. Bet jis gulėjo Johunoluko kapinėse tarp jų mirusiųjų. Vis dėlto laikui bėgant pasitikėjimas Gabrieliu augo, didėjo net ir slaptos viltys – tai, ko jie iš jo laukė. Efendi, be abejo, didelis žmogus, gerai pažįsta užsienį, turkai jo prisibijo, žinodami, koks tai įtakingas vyras. Kol jis gyvena Johunoluke, galbūt šiuos kaimus aplenks baisiausias likimas. Niekas aiškiai nesuvokė, ko vertos visos šios viltys. Bet buvo ir kitokių nuojautų. Nors apie ateitį Gabrielis kalbėjo taip pat mažai kaip ir kiti, vis dėlto kai kas jo akyse, jo nerime, jo klausimuose, jo užsirašinėjamose pastabose įžvelgdavo kažkokį tikslą, ypatingą veiklumą, skiriantį jį nuo visų kitų. Vos Gabrieliui pasirodžius, visų akys nukrypdavo į jį. Daugelis kviesdavo jį į namus. Nors kambariai, kaip įprasta šiuose kraštuose, būdavo beveik tušti, jį dažnai stebindavo švara ir jaukumas. Plūkto molio grindys išklotos švariais patiesalais, sėdėdavo ant sofų, užklotų gerais kilimais. Tik neturtingiausiųjų tvartai ir gyvenamieji kambariai būdavo po vienu stogu. Sienos toli gražu nebuvo nuogos. Šalia šventųjų paveikslų žmonės pasikabindavo kokią seną iliustraciją ar paveikslėlį iš kalendoriaus. Ne viena šeimininkė puošdavo kambarius – didelė retenybė Rytuose – šviežiomis gėlėmis plokščiose vazose. Svečiui atsisėdus priešais jį statydavo medinį stalelį su dideliu cino dubeniu, prikrautu sausainių, medaus korių ir saldžių pyragėlių su sūriu. Gabrielis prisiminė šiuos labai saldžius gardumynus nuo vaikystės laikų Johunoluke. Anuomet tai buvo uždraustas malonumas, nes tėvai neturėjo žinoti, kad tarnai su mažuoju Gabrieliu dažnai lankosi kaimo namuose. Dabar Gabrielio skrandis nuo tokių gausių vaišių kartais sutrikdavo, ypač kai tekdavo vaišintis dar ir melionais bei cukruotais vaisiais. Atsisakyti vaišių būtų mirtinas įžeidimas šeimininkams. Jis gelbėdavosi imdamas maitinti saldumynais vaikus, kuriuos šeimininkai visada jam parodydavo, o pats tik retkarčiais įsidėdavo kąsnį į burną. Kėlė graudulį, kad vaikai, ypač mažiausieji, buvo labai gerai prižiūrimi ir mylimi. Moterys rūpestingai ir su pasididžiavimu stengėsi, kad vaikų marškinėliai, švarkeliai ar prijuostės būtų kuo švariausi. Žinoma, vaikams paaugus, moterys nebegalėdavo sukliudyti, kad berniukai iš karinių žaidimų ir medžioklių Damladžko tarpeklyje dažnai grįždavo visiškai sulaukėję.
Dažnai lankydamasis kaimuose Gabrielis Bagratianas įsigijo nemažai draugų. Ištikimiausias tarp jų buvo solidus vyras Čaušas Nurhanas. Tai reiškė „seržantas Nurhanas“. Čaušas Nurhanas prie pietinio kelio, einančio į Johunoluką, turėjo stambiausią amatų įmonę, nusileidžiančią nebent tik Tovmasiano statybinei įmonei. Jis laikė šaltkalvystės dirbtuvę, kalvę, balnų dirbtuvę ir račių dirbtuvę, gaminusią kangni, tose vietose įprastus dviračius vežimus. Pagaliau buvo dar ir slapta uždara šventovė, kurioje jis dirbdavo be liudininkų. Pašvęstieji žinojo, kad jis toje patalpoje remontuoja medžioklinius šautuvus ir gamina jiems tinkamus šovinius. Tačiau ši jo veikla buvo slepiama – pirmiausia nuo zaptijo Ali Nazifo, kad šis neapskųstų valdžiai. Čaušas Nurhanas buvo senas kareivis, likęs armijoje ilgiau už kitus. Jis tarnavo septynerius metus, buvo fronte ir Anatolijos pėstininkų pulko didžiosiose Brusos kareivinėse. Jo laikysena rodė, kad tai tikras kariškis: pražilę ūsai užriesti į viršų, kalboje pilna kareiviškų posakių ir stipresnių žodelių ir pagaliau jo pagarba Bagratianui, kurį jis visada sveikindavo kaip viršininką ir karininką. Gal jautė kažkokias Bagratiano savybes, apie kurias Gabrielis nežinojo? Čaušas Nurhanas dirbo dar Avetisui jaunesniajam, o dabar peržiūrėjo visas ginklų atsargas Bagratianų namuose. Jis išsinešdavo šautuvus į savo slaptą dirbtuvę, išrinkdavo juos, ištepdavo ir vėl surinkdavo. Gabrielis dažnai stebėdavo šį jo darbą. Kartais pasiimdavo ir Stefaną. Apie karinius dalykus vyrai kalbėjosi kaip du aistringi žinovai. Čaušas mokėjo daug kareiviškų istorijų ir anekdotų, o estetas Gabrielis niekad nepavargdavo jų klausytis. Taip neįtikėtinai trėmimų laikais du armėnų vyrai leidosi į prisiminimus apie turkų kareivių gyvenimą, lyg šie būtų jų tėvynainiai. Nurhanas turėjo visą pulką paauglių vaikų, kuriuos ir pats galėjo supainioti, bet savo palikuonimis per daug nesirūpino. Buvęs rekrutų tramdytojas, grėsmingas ūsočius savo kraujo paveldėtojų gaujai buvo švelniai abejingas, ramiai palikdavo juos rūpintis savimi. Kai baigdavosi darbas ir meistrai atiduodavo jam dirbtuvių raktus, jis neidavo nei į vaikų pilnus savo namus, nei belsdavosi į kaimyno duris. Su vyno ąsočiu vienoje rankoje ir turkų pėstininkų kornetu, pagrobtu iš valstybės iždo, kitoje eidavo į abrikosų sodą. Prietemoje aidėdavo kaimo žmonėms gerai pažįstami orą draskantys korneto garsai. Užsikirsdami, su pertraukomis, šaižiai spiegdavo turkų armijos kariniai signalai ir ryžtingas pabaigos akordas. Atrodė, kad Čaušas nori, kol dar visai nesutemo, sušaukti visus slėnio žmones.
Tuo tarpu tarp kaimų kilo nedidelis kultūrinis kivirčas dėl mokyklos vaikų. Pagal Armėnų mokyklų susivienijimo – pagrindinės nacionalinio švietimo įstaigos – nuostatus mokslo metai turi baigtis prasidėjus pirmosioms karštoms vasaros dienoms, taigi apie gegužės vidurį. Tačiau Ter Haikazunas, vyriausiasis mokyklų vadovas, staiga pareiškė, kad po trumpų aštuonių dienų atostogų vėl reikia pradėti pamokas. Kunigo sprendimo priežastis buvo ta pati kaip ir nepaprasto kitų gyventojų darbštumo. Artėja tvanas! Taigi gresiančiai suirutei ir sunaikinimui reikia priešpastatyti dvigubai griežtesnę tvarką, o ateinančiai neišvengiamai nevilčiai – didžiausią tikslumą ir discipliną. Juk ir taip šiomis nerimo dienomis netramdomi atostogaujančių vaikų riksmai ir kvaili išdykavimai visiems būtų sunkiai pakeliami. Aišku, visi būtų pritarę Ter Haikazuno sprendimui, bet smarkiai pasipriešino mokytojai. Su Hrantu Voskanianu priešakyje mokytojai norėjo išsaugoti savo atostogas, priklausančias jiems pagal sutartį. Mokytojai prašė muchtarų užtarimo, gąsdino tėvus, esą vargšų vaikų smegenys gali rimtai nukentėti nuo per didelių pastangų, ir dar tokiame karštyje. Tylenis Voskanianas pradėjo tikrą neapykantos kampaniją prieš Ter Haikazuną. Tačiau niekas nepadėjo. Kunigas nenusileido. Jis surinko septynių kaimų muchtarus ir trumpa kalba sugebėjo juos įtikinti. Taigi naujieji mokslo metai, nors buvo vasara, prasidėjo, vos pasibaigus seniesiems. Kaip paskutinę priemonę mokytojai pabandė įtraukti į šią kovą Gabrielį Bagratianą. Šatachianas ir Voskanianas, laikydamiesi visų formalumų, apsilankė viloje. Bet Gabrielis aiškiai ir ryžtingai pasisakė už tai, kad pamokos būtų tęsiamos. Pritarė tam ne tik dėl kitų, bet buvo ir asmeniškai suinteresuotas. Jis pareiškė nusprendęs pasiųsti savo sūnų Stefaną į mokyklą pas poną Šatachianą, kad berniukas galėtų bendrauti su savo amžiaus ir savo tautybės vaikais. Mokytojas Šatachianas nusilenkė ir gražia prancūzų kalba pareiškė, kad dabartiniai higienos ir atostogų džiaugsmo reikalavimai prieštarauja pasenusioms griežtoms pažiūroms į mokymosi procesą. Jam baigus kalbėti, Bagratianas nustebęs paklausė:
– Kodėl jūs su manimi kalbate prancūziškai?
Hapetas Šatachianas įsižeidęs bandė gintis:
– Tik dėl jūsų, efendi.
Hrantas Voskanianas įpykęs stumtelėjo jį iš už nugaros, lyg norėdamas pasakyti: „Matai, per savo tuštybę viską sugadinai.“ Mokytojams nieko nebeliko kaip tik pripažinti, kad pralaimėjo. Bet tylenis savo neapykantą išliejo Ter Haikazunui skirtu pasityčiojimo eilėraščiu. Vieno naktinio susibūrimo metu, Grikoro vadovaujami, jie liepė liesajam dainininkui Asajanui paskaityti rimuotą pamfletą. Mokytojo Asajano balsas piktai virpėjo iš susijaudinimo. Kadangi Asajanas kartu buvo ir bažnyčios choro vadovas, jis dar labiau prisikentėjo nuo griežtos Ter Haikazuno disciplinos. Kovinga poema baigėsi grasinamais žodžiais:
Tavo abitas norėtų ir saulę uždengti
Kaip tamsus debesis, bet šviesa vis vien suspindės.
Kadangi saulė alegoriškai, matyt, reiškė dvasinę šviesą, buvo nelabai aišku, kaip Ter Haikazuno abitas galėtų ją uždengti, jei kunigas pratęstų mokslo metus. Grikoras papurtė galvą, jam nelabai patiko tokie ambicingi jo mokinio išsišokimai. Mokinių būrelis sėdėjo mėnulio šviesoje ant šlaito virš Chederbėjaus vynuogynų. Vaistininkas paprašė parodyti eilėraštį jam. Išjuokiamas satyros herojus jam visai nerūpėjo. Grikorui dažnai nerūpėdavo konkretūs dalykai. Niūriai ir abejingai jis pareiškė:
– Čia kažkoks kratinys, Hrantai Voskanianai. Poetai gyveno tik senovės laikais.
Tačiau senovės laikais buvo ne tik poetų, bet ir žygdarbių, karų, valstybės vyrų, didvyrių. Tik tapęs istorija pasaulis buvo vertas dėmesio. Bet nenorėdamas per daug nuliūdinti savo mokinio Grikoras pakėlė ranką:
– Nepasiduok! Bet turi dar daug ko išmokti, mokytojau!
Paskirtą dieną Gabrielis Bagratianas su Stefanu ir mažąja įname Sato, kurios žaizdotos kojos jau buvo užgijusios, pasirodė Johunoluko mokykloje. Prieš tai kilo nedidelis ginčas su Žiuljete. Ji baiminosi dėl sūnaus, kuriam teks kiurksoti su nesipraususiais vaikigaliais kažkokioje rytietiškoje daržinėje. Juk Stefano net Paryžiuje neleido į bendrąją mokyklą, nors ten mažiau pavojaus užsikrėsti kokiomis ligomis ar utėlėmis. Bet Gabrielis atkakliai laikėsi savo. Gerai pagalvojus, tokie pavojai yra vieni niekai, palyginti su daug didesniais, kurie bet kada galį juos visus užklupti. Jam, tėvui, atrodą daug svarbiau, kad Stefanas pagaliau iki galo pažintų tai, kas jam sava, prigimta. Kitu metu ir kitomis aplinkybėmis Žiuljetė būtų radusi šimtus atsakymų. Bet dabar ji iš karto pasidavė ir nutilo. Nusileido tyliai, net pati nesuprasdama kodėl. Po ano naktinio pokalbio, kai paaiškėjo, kokia neviltis apėmusi Gabrielį, atsitiko kažkas mįslinga. Tas dvasinis artumas, gausus keturiolikos vedybinio gyvenimo metų derlius, vis labiau tirpo. Kartais pabudusi naktį Žiuljetė suvokdavo, kad šalia jos miegantis vyras neturi su ja bendros praeities. Bendroji praeitis liko kažkur Paryžiuje ir kituose skaisčių šviesų nutviekstuose Europos miestuose, visiškai atskirta nuo jų, jiems nebepriklausanti. Kas gi atsitiko? Ar pasikeitė Gabrielis, ar ji? Ji vis dar negalėjo rimtai susimąstyti apie galimą katastrofą. Atrodė juokinga manyti, kad tvanas prieš ją, prancūzę, pagarbiai neatsitrauks. Reikia palaukti dar porą savaičių. O tada namo! Visai nesvarbu, kas įvyks ar neįvyks per šias porą savaičių. Todėl ji nesipriešino, kai Gabrielis nusprendė leisti Stefaną į mokyklą. Bet širdies gilumoje staiga suvokusi savo abejingumą – „tai ne mano reikalas“ – ji išsigando ir pajuto niekada nepatirtą skausmą ne tik dėl savęs, bet dar labiau dėl sūnaus.
Kaip ir galima buvo tikėtis, Stefanas su džiaugsmu priėmė naujieną, kad reikės lankyti mokyklą. Jis prisipažino tėvui, kad gerojo Avakiano pamokose jis jau nesugebėdavo susikaupti ir atidžiai klausytis. Jam, Paryžiaus gimnazistui, pramokusiam graikų ir lotynų kalbų, daug mielesnė buvo armėnų kaimo mokykla. Tai galima paaiškinti ne tik tuo, kad jam nusibodo Avakiano pamokos ir pratybos: Stefano siela buvo sutrikusi ir įsitempusi, ypač nuo tada, kai namuose apsigyveno Iskuhi ir Sato. Dėl Sato kartą kilo didelis sąmyšis. Mat Stefanas ir mažoji vieną ankstyvą rytą staiga dingo ir pasirodė tik gerokai po pietų. Sato tai galėjo blogai baigtis, bet Stefanas riteriškai prisiėmė kaltę sakydamas, kad jie vaikštinėjo Damladžke ir pasiklydo. Žiuljetė iškėlė sceną ne tik Avakianui, bet ir Gabrieliui, o berniukui ateityje uždraudė net kalbėtis su Sato. Valkatėlė buvo visiškai pašalinta iš šeimininkų draugijos ir, būdama namuose, turėdavo sėdėti savo kamarėlėje. Todėl Stefanas dabar dažniau nuslinkdavo pas Iskuhi, kuri irgi pakilo iš lovos, nors sveika toli gražu nebuvo. Kai ji sode gulėdavo šezlonge, jis atsisėsdavo prie jos kojų ant žemės. Daug ko ją klausinėdavo. Iskuhi turėjo papasakoti jam apie Zeituną. Bet jei pasirodydavo motina, juodu kaip kokie sąmokslininkai nutraukdavo pokalbį. „Kaip jie visi traukia jį prie savęs“, – svarstė Žiuljetė.
Johunoluko mokykla buvo solidus pastatas. Didžiausia Musa Dago apylinkių mokykla turėjo keturias klases. Ter Haikazuno pavedimu jai vadovavo Šatachianas. Šis mokytojas savo iniciatyva prie paprastos liaudies mokyklos prijungė dar vieną klasę, kurioje dėstė prancūzų kalbą ir istoriją, o Voskanianas literatūrą ir kaligrafiją. Negana to, buvo vakariniai kursai suaugusiems. Čia savo išmintį galėjo parodyti net ir toks universalus mokslininkas kaip vaistininkas Grikoras. Jis skaitydavo pranešimus apie žvaigždes, gėles, gyvūnus ir uolienas, apie senąsias tautas, poetus ir išminčius. Šių dalykų jis neskirdavo vieno nuo kito, fantastiškai juos sumaišydavo kaip išradingas mokslo pasakų sekėjas. Savo kalbas papuošdavo paslaptingais žodžiais ir skaičiais, o jo klausytojai, nieko nesuprasdami, negalėdavo atitraukti nuo jo akių. Šiaip ar taip, tai rodo didžiulį šios tautos norą lavintis. Vakarinius kursus lankydavo ir seni žmonės, daugiausia amatininkai, nemažai matę ir patyrę šiame pasaulyje. Jie sėdėdavo ankštuose suoluose norėdami gyvenimo pabaigoje išgirsti ir išmokti ką nors nauja. Hapetas Šatachianas priėmė Stefaną į papildomą klasę, kurią lankė trisdešimt mokinių nuo dvylikos iki penkiolikos metų amžiaus. Mokytojas pasivedėjo Gabrielį Bagratianą į šalį.
– Negaliu jūsų suprasti, efendi. Ką gi jūsų sūnus gali pas mus išmokti? Tikriausiai apie daugelį dalykų jis žino daugiau už mane. Tiesa, aš kiek laiko esu studijavęs Šveicarijoje, bet jau daug metų džiūstu šiame užkampyje. Tik pažiūrėkite į tuos vaikus! Jie kaip džiunglių laukiniai! Nežinau, ar tai padarys jam gerą įtaką…
– Kaip tik nenorėčiau atriboti savo berniuko nuo šios įtakos, Hapetai Šatachianai, – pareiškė Gabrielis. Mokytojas stebėjosi tėvo užsispyrimu: kam išauklėtą europietį versti aziatu? Klasėje buvo pilna vaikų ir tėvų, atvedusių čia užrašyti savo vaikus. Sena moteris, priešais save stumdama berniuką, priėjo prie Šatachiano:
– Atvedžiau jį tau, mokytojau! Nemušk jo per daug!
– Štai, pats matote, – kreipėsi Šatachianas į Gabrielį ir giliai atsiduso. Kiek pasenusių sąvokų, prietarų ir tamsos, su kuriais jam tenka kovoti!
Buvo susitarta, kad Stefanas lankys mokyklą keturis kartus per savaitę, pirmiausia gilins armėnų kalbos ir rašybos žinias. Sato įrašė į parengiamąją klasę, kur buvo daugiausia mergaičių, tiesa, gerokai jaunesnių už sunkiai auklėjamą Zeituno našlaitę.
Jau antrąją dieną Stefanas parėjo iš mokyklos įpykęs. Jis neleisiąs juoktis iš savęs dėl tos kvailos angliškos eilutės, pareiškė jis. Norįs vilkėti lygiai tokius drabužius kaip kiti berniukai. Ir labai ryžtingai pareikalavo, kad jam kaimo siuvėjas pasiūtų įprastą entari švarką su diržu ir pūstus šalvarus. Dėl šio reikalavimo kilo didžiulis ginčas su motina, trukęs keletą dienų.
Vietoj pamokų su Stefanu Samvelui Avakianui pavedė visai kitokį darbą. Gabrielis perdavė jam savo padrikus užrašus, viską, ką buvo pasižymėjęs pastarosiomis savaitėmis. Studentas turėjo juos sujungti ir parengti platesnę statistinę apžvalgą. Avakianas nežinojo, koks šio darbo tikslas. Pirmiausia reikėjo įvairiais aspektais išnagrinėti gyventojų sudėtį nuo Vakifo – nėrinių kaimo pietuose – iki bitininkų kaimo Kebusijės šiaurėje. Reikėjo patikrinti ir sutvarkyti duomenis, kuriuos Bagratianas buvo surinkęs iš Johunoluko seniūnijos raštininko ir kitų šešių kaimų seniūnų. Jau kitą dieną Avakianas perdavė Gabrieliui tikslų sąrašą:
Septynių kaimų gyventojų skaičius pagal lytį ir amžių:
Kūdikiai ir vaikai, jaunesni kaip 4 metų..... 583
Mergaitės nuo 4 iki 12 metų...... 579
Berniukai nuo 4 iki 14 metų...... 823
Moterys, vyresnės kaip 12 metų...... 2 074
Vyrai, vyresni kaip 14 metų...... 1 550

Iš viso............ 5 609
Į ši skaičių įėjo ir Bagratianų šeima bei visi namiškiai. Be to, buvo surinkti ir kiti įvairiais požiūriais svarbūs duomenys apie šeimos dydį, profesiją ir darbo pobūdį. Tačiau rūpėjo ne tik žmogiški dalykai. Gabrielis bandė suskaičiuoti, kiek apylinkėse gyvulių. Tai buvo nelengvas darbas, kurio iki galo nepavyko padaryti, nes ir muchtarai tikrų skaičių nežinojo. Aišku buvo tik viena: stambiųjų galvijų ir arklių nebuvo visai. Bet kiekviena bent kiek labiau pasiturinti šeima turėjo porą ožkų ir asilą ar mulą naštoms nešioti bei jodinėti. Didesnės atskirų savininkų ar bendruomenių avių bandos pagal kalnų gyventojų papročius ganėsi ramiose kalnų pievose, prižiūrimos samdomų piemenų, laukdamos ateinančio kirpimo sezono. Bent apytikriai nustatyti šių bandų skaičių pasirodė neįmanoma. Stropusis Avakianas džiaugėsi kiekvienu darbu, susirūpinęs bėgiojo po kaimus ir pavertė Bagratiano darbo kambarį kadastrų sandėliu. Bet slapčia jis gūžčiojo pečiais stebėdamasis, kad toks pasiturintis žmogus tokiais nesaugiais laikais gali žaisti sudėtingus, kantrybės reikalaujančius žaidimus. Niekas šiam keistuoliui pedantui neatrodo nesvarbu, jis viską užrašinėja, ko gero, rengia knygą apie žmonių buitį ir gyvenimą prie Musa Dago. Nori žinoti, kiek kaimuose yra tonirų, į žemę įmūrytų kepimo krosnių. Domisi javų derliumi ir, regis, susirūpino, kad kalnų gyventojai kukurūzus ir rausvus siriškus grūdus perka iš lygumos musulmonų. Ne mažiau rūpesčio jam kėlė ir tai, kad nei Johunoluke, nei Bitiase, nei kituose kaimuose nėra nė vieno armėniško malūno. Nepabūgo aplankyti ir vaistininko Grikoro, pasiteirauti, ar jis gerai apsirūpinęs vaistais. Grikoras, žinoma, laukė vizito savo bibliotekoje, o ne vaistinėje, jis nusivylimo kupinu gestu nubrėžė lanką vaistinės skliaute. Ant dviejų nedidelių medinių lentynų stovėjo visokiausi indeliai ir tigliai, aprašinėti kažkokiais nesuprantamais ženklais. Tai buvo viskas, kas priminė vaistinę. Kampe trys dideli bidonai žibalo, maišas druskos, pora ritinių tabako čibukams ir ryšulys šluotų liudijo, kad čia daugiau prekiaujama ne vaistais, o kuo kitu. Grikoras kaulėtu smiliumi didingai pabeldė į paslaptingą vazą.
– Dar Jonas Auksaburnis yra pasakęs, kad visas gydymo priemones galima suvesti į septynias pagrindines: kalkes, sierą, salietrą, jodą, aguonas, gluosnių sakus ir laurų sultis. Šimtais pavidalų tai visada tas pat.
Jis švelniai skambtelėjo tigliais norėdamas parodyti, kad turi visas šias oficialiai privalomas Jono Auksaburnio gydymo priemones. Po šios moderniosios farmakologijos pamokos Gabrielis nieko daugiau neklausinėjo. Laimė, turėjo nemažą savo namų vaistinėlę.
Bet svarbiausia, be abejo, sužinoti, kokia padėtis su ginklais. Čaušas Nurhanas jau buvo šį bei tą neaiškiai užsiminęs. Bet vos tik Gabrielis tiesiai užduodavo šį klausimą seniūnams, tie tučtuojau nutildavo. Kartą užklupęs Johunoluko muchtarą Kebusianą jo namuose, įrėmė į kampą;
– Sakyk atvirai, Tovmasai Kebusianai! Kiek turite šautuvų ir kokių?
Muchtaras ėmė vartyti akis ir purtyti pliką galvą.
– Jėzau Kristau! Tu nori mums užtraukti nelaimę, efendi?
– Kodėl kaip tik manimi negalima pasitikėti?
– To nežino nei mano žmona, nei mano sūnūs, to nežino net mokytojai. Nė vienas!
– Ar tai žinojo mano brolis Avetisas?
– Tavo brolis Avetisas, amžiną jam atilsį, gerai žinojo. Bet jis neprasitarė nė vienai gyvai dvasiai.
– Ar aš panašus į žmogų, kuris nemoka tylėti?
– Jei tai išaiškės, mums visiems galas.
Tačiau kad ir kaip Kebusianas vartė akis ir purtė galvą, niekaip negalėjo išsisukti nuo savo svečio, todėl galų gale, užrakinęs duris dvigubu užraktu, baimingai šnibždėdamas pasakė tiesą. Kai 1908 metais Itihadas pradėjo revoliuciją prieš Abdiulchamidą, jaunaturkių pasiuntiniai dalijo ginklus visoms imperijos sritims ir bendruomenėms, ypač armėnams, juk jie turėjo būti pagrindinis tuometinio sukilimo ramstis. Enveras Paša, be abejo, žinojo apie tai ir prasidėjus Pasauliniam karui išleido griežčiausią įsakymą nuginkluoti armėnų civilius. Kaip šis įsakymas buvo vykdomas, žinoma, labai priklausė nuo atitinkamo valdininko charakterio ir pažiūrų. Jei vilajetuose viešpataudavo karšti provincijos Itihado šalininkai, kaip, pavyzdžiui, Erzerume ar Sivase, atsitikdavo ir taip, kad beginkliai žmonės pirkdavo ginklus iš žandarų ir laikydamiesi vyriausybės įstatymo juos pristatydavo valdžiai. Tokiose vietose ginklo neturėjimas buvo lygus jo piktybiškam slėpimui. Dželalo Bėjaus vilajete, kaip galima spėti, viskas vyko daug paprasčiau. Puikusis administratorius, kurio žmogiškumas negalėjo pakęsti besipuikuojančio karo dievuko Stambule, jo įsakymus, jei apskritai neišmesdavo į šiukšlių krepšį, vykdė nė trupučio neskubėdamas. Šį lėtumą perimdavo ir dauguma pavaldinių, išskyrus griežtą Marašo mutesarifą. Vieną sausio dieną iš Antiochijos Johunoluke pasirodė raudonplaukis miudiras, lydimas policijos kapitono, reikalaudami atiduoti ginklus, bet išgirdę besišypsančių muchtarų tvirtinimus, kad jie niekada nėra gavę ginklų, ramiai išvyko. Laimė, muchtaras niekada nebuvo pasirašęs komiteto pasiuntinio pažymos apie ginklų gavimą.
– Labai gerai, – pagyrė Gabrielis seniūną. – O ar tie ginklai dar ko nors verti?
– Penkiasdešimt mauzerių ir du šimtai penkiasdešimt graikiškų karabinų, Kiekvienam po trisdešimt dėklų šovinių, taigi iš viso po šimtą penkiasdešimt šūvių.
Gabrielis Bagratianas svarstė. Dėl to iš tikrųjų neverta aušinti burnos. O ar kaimiečiai daugiau neturi jokių ginklų? Kebusianas vėl sutriko:
– Tai jų reikalas. Daugelis vaikšto medžioti. Bet ko verti pora šimtų senų šautuvų su titnago skiltuvu?
Gabrielis atsistojo ir paspaudė muchtarui ranką:
– Dėkoju tau, Tovmasai Kebusianai, už pasitikėjimą! Bet dabar, kai viską man papasakojai, norėčiau žinoti, kur jūs visa tai suslėpėte.
– Ar tau iš tikrųjų būtina tai žinoti, efendi?
– Ne! Bet man pasidarė smalsu, be to, nesuprantu, kodėl nori man nutylėti tai, kas svarbiausia.
Muchtaras kovojo su savimi. Apie tai, kas svarbiausia, be jo kolegų, Ter Haikazuno ir zakristijono, daugiau iš tiesų nežinojo nė vienas žmogus. Bet Gabrielis turėjo kažką tokio, kad Kebusianas negalėjo atsispirti. Taigi prisaikdinęs jį neprasitarti, Kebusianas išdavė paslaptį. Dėžės su šautuvais ir amunicija palaidotos Johunoluko kapinėse taisyklinguose kapuose su išgalvotomis pavardėmis.
– Dabar aš atidaviau savo gyvybę į tavo rankas, efendi, – dejavo muchtaras atidarydamas duris ir išleisdamas svečią.
– Galbūt tu iš tikro tai padarei, Tovmasai Kebusianai, – neatsigręždamas atsakė svečias.
Bagratianą be paliovos persekiojo mintys, kurių jis išsigąsdavo, jos taip smarkiai sukrėsdavo, kad negalėdavo jų atsikratyti nei dieną, nei naktį. Nepaisant visų pedantiškų tyrinėjimų, tos mintys plaukiojo tarp sapnų ir tikrovės kaip ir visas gyvenimas alpinių pievų pašonėje. Gabrielis matė tik pradžią, tik kryžkelę, kur skyrėsi keliai. Dar penki žingsniai, ir viskas panirdavo tamsoje, miglose. Bet juk gyvenime, kai reikia apsispręsti, niekas neatrodo taip miglota kaip tikslas. Ir vis dėlto buvo aišku, kad Gabrielis, sukaupęs tiek energijos, nenori išsiveržti iš šio ankšto slėnio, vengia kelių, kurie galbūt dar atviri. Kurgi dingo įspėjimo balsas: „Bagratianai, ko delsi? Kodėl prarandi dieną po dienos? Tu turtingas, turi gerą vardą. Mesk visa tai į svarstyklių lėkštę. Net jei kiltų pavojus ir didžiausi sunkumai, pabandyk su Žiuljete ir Stefanu prasibrauti iki Alepo. Juk Alepas, šiaip ar taip, didmiestis. Ten turi ryšių. Ten galėsi bent žmoną ir sūnų atiduoti saugoti konsulams. Tiesa, žymesnius žmones visur suiminėja, tremia, kankina, žudo. Tokia kelionė būtų didžiulė rizika. Bet ar mažesnė rizika pasilikti? Nedelsk ilgiau, bandyk išsigelbėti, kol nevėlu!“
Šis balsas ne visada tylėjo, tačiau kažkas jį slopino. Ramiai stūksojo Musa Dagas. Niekas nesikeitė. Atrodo, čionykštis pasaulis pateisina agos Rifaato Bereketo žodžius. Į slėnį neprasiskverbia jokių įvykių atgarsiai. Tėvynė, kurią jis iki šiol laikė tolima vaikystės pasaka, dabar apkabino jį ir nepaleidžia. Žiuljetės paveikslas ėmė prarasti buvusį ryškumą. Jei ir būtų panorėjęs, vargu ar būtų išsivadavęs iš Musa Dago.
Gabrielis tvirtai laikėsi pažado, apie ginklus su niekuo nekalbėjo. Avakianas irgi nieko nesužinojo, bet staiga sulaukdavo naujų užduočių. Jis tapo tikru kartografu. Anas Damladžko planas, kurį kovo mėnesį tėvo prašomas neįgudusia ranka buvo nubraižęs Stefanas, įgavo didelę reikšmę. Avakianas turėjo nubraižyti didžiausio mastelio tikslų kalno žemėlapį, tris egzempliorius. Slėniai, žmonės ir galvijai jau ištyrinėti, svarstė studentas, dabar atėjo metas kalnų grandinėms. Damladžkas, kaip žinoma, yra tikrasis Musa Dago centras. Šiaurėje kalnų ketera suskyla į keletą atšakų, kurios leidžiasi į Beilano slėnį fantastiškomis tarytum pilys uolomis ir terasomis, pietuose netikėtai, tarytum nepasirengusi, skardžiu krinta prie Oronto žiočių, bet Damladžko viduryje kalnynas sukaupia visą savo jėgą ir atkaklumą. Čia stipriais uolų kumščiais jis užsitraukia septynių kaimų slėnį ant savo krūtinės lyg raukšlėtą antklodę. Virš Johunoluko ir Hadži Habibli staigiai leidžiasi du jo aukščiausi gūbriai, vienintelės vietos, kuriose neauga medžiai, jas dengia tik trumpa kalnų ganyklų žolė. Damladžko nugara sudaro gana plačią plokštikalnę. Plačiausioje vietoje, Avakiano apskaičiavimu, nuo Ąžuolų tarpeklio iki pajūrio skardžių – iš viso daugiau kaip trys kilometrai.
Bet labiausiai Gabrielį stebino nepaprastai aiškios ribos, kurias gamta nubrėžė šiai plokštikalnei. Pirmiausia įduba šiaurėje, siaura kaip balnas perėja, per kurią iš slėnio eina senas jojimo takas dingdamas krūmuose, kadangi čia per uolų sieną neįmanoma išeiti prie jūros. Tuo tarpu pietuose, kur kalnas smunka žemyn, virš nykoko skaldos puslankio kyla masyvus penkių dešimčių pėdų aukščio uolų bokštas. Nuo šio gamtos sukurto bastiono žvilgsnis gali aprėpti dalį jūros pakrantės ir visą Oronto lygumą, turkiškus kaimus iki pat plikų Džebel Akros aukštumų. Čia matyti galingi Seleukijos šventovių ir akvedukų griuvėsiai, apžėlę vijokliais, čia gali įžvelgti kiekvieną vėžę svarbiame vieškelyje iš Antiochijos į El Eskelį ir Svediją. Baltuoja miestelių namų kubai, dešiniajame Oronto krante prie pat jūros saulėje švyti didelis spirito fabrikas.
Kiekvienas bent kiek karo reikalus išmanantis žmogus iš karto pastebėtų, kad Damladžkas idealiai pritaikytas gynybai. Išskyrus statmeną kalnų pievą iš slėnio pusės, kuria sunku pakilti vaikštinėjantiems turistams, yra tik vienas vienintelis atviras puolimo taškas – siaura Šiaurinė perėja. Tačiau kaip tik čia vietovė teikia šimtus pranašumų gynėjams, kad ir todėl, jog nuogi įdubos šlaitai su nedideliais krūmais, žemaūgėmis pušelėmis, kerojančiais erškėtynais sudaro beveik neįveikiamas kliūtis.
Avakiano kartografinė veikla toli gražu netenkino Gabrielio. Jis nuolat rasdavo trūkumų ir klaidų. Studentas ėmė baimintis, kad darbdavio chimeros vieną dieną nevirstų pamišimu. Jis vis dar nieko nenujautė. Juodu dabar ištisas dienas leisdavo ant Damladžko. Bagratianas, Balkanų karo artilerijos karininkas, turėjo žiūroną, kampainį, kompasą ir kitų panašių erdvės matavimo prietaisų, kurie čia labai pravertė. Jis rūpestingai žiūrėjo, kad eskizuose būtų pažymėtas kiekvienas šaltinis, kiekvienas aukštesnis medis, didesnė uola Bet neužteko vien raudonų, žalių ar mėlynų linijų, prie jų Gabrielis rašydavo keistus žodžius ir skaičius. Tarp viršūnių ir Šaurinės perėjos buvo didelė dauba. Kadangi ji buvo užžėlusi sodria žole, čia visada matydavai juodų ir baltų avių bandas ir piemenis, kurie kaip senovės patriarchai žiemą ir vasarą vilkėdavo kailiniais ir dažnai miegodavo. Gabrielis ir Avakianas, skaičiuodami žingsnius, apėjo ganyklos ribas. Bagratianas parodė du šaltinius, kurie pievos pakraštyje tryško iš vešlių papartynų:
– Tai didelė laimė, – pasakė jis. – Užrašykite virš šios vietos raudonu pieštuku: „Miesto dauba“.
Tokių paslaptingų nurodymų duodavo begales. Ypač kruopščiai Gabrielis ieškojo kitos vietos ir galų gale išsirinko dėl jos šalto, kilnaus grožio. Ji taip pat buvo prie šaltinio, bet arčiau jūros, kur tarp plokštumos ir skardžių plytėjo tamsiai žalias mirtų ir rododendrų laukas.
– Pažymėkite tai, Avakianai, ir užrašykite raudonu pieštuku: „Trijų palapinių aikštė“.
Avakianas neiškentė nepaklausęs:
– Ką reiškia „Trijų palapinių aikštė“?
Bet Gabrielis ėjo pirmyn ir klausimo neišgirdo.
„Aš padedu svajotojui, padedu jam sapnuoti nemiegant“, – pagalvojo Avakianas. Bet ką reiškia Trijų palapinių aikštė, sužinojo po poros dienų.
Daktaras Altuni, nuėmęs nuo Iskuhi rankos įtvarą, smarkiai paniuro:
– Taip ir maniau! Jei būtume dideliame mieste, gal dar viską būtų galima sutvarkyti. Turėjai likti Alepe, mano akių šviesa, gultis į ligoninę. Bet gal ir gerai padarei, kad atvykai čia. Ką šiais laikais gali žinoti? Na, nenusimink, širdele! Mes dar pažiūrėsime!
– Aš nenusimenu, daktare, – ramino Iskuhi senuką. – Laimė, kad nukentėjo kairioji ranka.
Iskuhi netikėjo Altuni raminimais. Ji pažvelgė į savo ranką, kabančią nuo peties, suglebusią, bejėgę, sutrumpėjusią. Pajudinti rankos ji negalėjo. Tačiau mergaitė buvo patenkinta, kad bent nejautė skausmo. Matyt, ji visą laiką liks luoša. Bet argi tai nėra visai menkutė auka, palyginti su tremtinių kolonos likimu, kurį ji turėjo pakelti tik dvi neilgas dienas? (Kaip ir visi čionykščiai žmonės, ji sieloje nematė jokios ateities.) Tačiau naktimis iš jos sapnų iškildavo žiaurūs vaizdai, pasigirsdavo garsai. Tūkstančio kojų šliaužimas, brūžinimas, tapsėjimas, vilkimasis. Pavargę, verkšlenantys vaikai griuvinėja, ir ji, nepaisydama savo negalios, turi pakelti tris ar keturis nuo žemės. Beprotiški riksmai eisenos pradžioje, ir štai zaptijai krauju pasruvusiomis akimis artinasi prie jų mojuodami rimbais. Ją visur persekiojo prievartautojo veidas. Tas veidas buvo ne vienas, jų buvo apie trisdešimt, kai kurie pažįstami ir net nelabai bjaurūs. Bet dažniausiai šis veidas žvelgdavo į ją iš viršaus purvinas, šeriuotas, ištepliotas krauju. Ant storų lūpų putų burbulai. Ji aiškiai matė didelę kaleidoskopiškai mirgančią masę, linkstančią virš jos ir gaubiančią šleikščiu česnakų kvapo debesimi. Ji gynėsi kandžiodama dantimis plaukuotas beždžionės rankas, spaudžiančias jai krūtis. Bet ką tai padės? Aš turiu tik vieną ranką, galvojo ji, lyg tai būtų švelninanti aplinkybė, galinti pateisinti, kodėl ji pasidavė siaubui ir prarado sąmonę.
Dienos po tokių naktų būdavo panašios į maliarijos ligonių dienas, kai kūno temperatūra nuo labai aukštos staiga krinta žemiau bet kokios normos. Tada jos pojūčius tarytum aptraukdavo šydas, gal dėl to ji palyginti lengvai pakėlė savo nelaimę. Suglebusi ranka kaip koks kliuvinys kabojo nuo kairiojo peties. Bet jos kūnas, jaunas ir gyvybingas, kasdien vis geriau prisitaikydavo prie negalios. Pati to nepastebėdama, įprato viską daryti dešiniąja ranka. Ją ypač ramino tai, kad galėdavo apsieiti be pašalinių pagalbos. Iskuhi jau gana ilgai gyveno Bagratianų namuose. Prieš kiek laiko buvo pasirodęs pastorius Aramas Tovmasianas, padėkojo už nuoširdų rūpinimąsi seseria ir pareiškė pasiimsiąs ją, kadangi netoli tėvo namų jie susiremontavę dar vieną tuščią namą. Gabrielis Bagratianas pasijuto įžeistas:
– Kodėl, pastoriau Aramai, norite atimti iš mūsų panelę Iskuhi? Mes visi ją mylime, o mano žmona labiausiai.
– Svetimi žmonės namuose laikui bėgant gali įkyrėti.
– Labai išdidūs žodžiai. Juk pats žinote, kad panelė Iskuhi yra tokia būtybė, kurios buvimo namuose beveik nejauti, ji tokia tyli ir santūri. O be to, argi ne visų mūsų bendras likimas?
Aramas atidžiai pažvelgė į Gabrielį.
– Tikiuosi, kad mūsų likimas jums neatrodo šviesesnis negu iš tikrųjų.
Šie kritiški žodžiai slėpė nepasitikėjimą svetimšaliu, žmogumi iš geros šeimos, nesuprantančiu, koks siaubas vyksta šioje šalyje. Kaip tik pastoriaus nepasitikėjimas nuteikė Bagratianą draugiškiau. Jo balsas tapo šiltesnis:
– Man labai gaila, kad jūs negyvenate pas mus, pastoriau Aramai Tovmasianai! Prašom apsilankyti, kai tik galėsite. Prie mūsų stalo nuo šiandien visada bus dvi laisvos vietos. Prašau jus labai nuoširdžiai, padarysite mums džiaugsmą, jei jūsų žmona neatsisakytų.
Žiuljetė, sužinojusi, kad Iskuhi norėjo iškeldinti iš jų namų, supyko dar labiau. Tarp šių dviejų moterų užsimezgė savotiškas ryšys, ir negalima būtų neigti, kad Žiuljetė siekė jaunosios armėnės palankumo. Tiesa, subtiliausia tokių dalykų esmė yra sunkiai apibrėžiama, o žodis „palankumas“ atspindi šią esmę tik paviršutiniškai. Devyniolikmetė Iskuhi gerai nesuvokė savo galimybių, ypač jei turėsime galvoje, kad Rytuose moterys subręsta anksčiau. Žiuljetė jaunajai mergaitei atrodė didžioji ponia, be galo pranašesnė už ją grožiu, kilme, žiniomis ir charakteriu. Kai jiedvi sėdėdavo Žiuljetės kambaryje viršutiniame aukšte, Iskuhi ir šioje jaukioje aplinkoje negalėdavo atsikratyti nedrąsos. Galbūt tokiomis valandomis ji kentėdavo ir nuo dykinėjimo, kuriam dabar buvo pasmerkta. Tuo tarpu Žiuljetė, nors ieškojo Iskuhi draugystės, šalia jos jausdavosi gana netikra. Taip būna, nors kartais tai sunku paaiškinti. Yra žmonių, kurie nebūtinai turi išsiskirti padėtimi ar charakteriu, tačiau šalia jų mes daromės nedrąsūs. Šalia be jokios regimos priežasties staiga imame elgtis nenatūraliai, nesuprantamai. Galbūt taip buvo galima paaiškinti nervingą šnekumą, kuris užeidavo Žiuljetei panelės Tovmasian draugijoje. Ji galėdavo ilgai žiūrėti į Iskuhi, o paskui pratrūkti:
– Jei nori žinoti, Rytų moterys man nepatinka, jos tokios tingios, tokių vangių judesių. Beje, mūsų brunetės man irgi nesimpatiškos. Bet tu nesi rytietė, Iskuhi. Kai sėdi priešais šviesą, tavo akys atrodo labai mėlynos…
– Ir tai sakote jūs, ponia! – išsigandusi atsiliepdavo Iskuhi. – O kokios mėlynos jūsų akys ir kokie šviesūs plaukai…
– Kiek dar kartų turėsiu tave prašyti, mano mieloji, nevadinti manęs ponia, o sakyti „Žiuljete“ ir „tu“. Argi tau malonu kiekvieną kartą pabrėžti, kad aš už tave daug vyresnė?
– Ne, ne, to aš tikrai nenoriu… Atleiskite… Atleisk…
Žiuljetė nejučiomis nusijuokė, kad į jos koketišką pajuokavimą žiūrima taip rimtai, tokiomis išsigandusiomis akimis, kone su siaubu.
Iskuhi turėjo palikti Zeitune beveik viską, ką turėjo. Mažas ryšulėlis, kurį Tovmasianams buvo leista pasiimti į tremties kelią, liko gulėti kažkur nesvetinguose laukuose anapus miesto. Ji neturėjo nieko daugiau, tik padėvėtus drabužius, suplyšusius batus ir kojines – tai, su kuo pasirodė Johunoluke. Žiuljetė aprengė ją nuo galvos iki kojų. Jai tai teikė daug džiaugsmo. Pagaliau pravertė didžiulis drabužių prigrūstas lagaminas, ištikimai atkeliavęs su ja iš Paryžiaus per Stambulą ir Beirutą iki šio užkampio (juk niekada nežinai, ko gali prireikti.) Tiesa, moterų drabužiai panašūs į žalius vasaros lapus: jie nuvysta atėjus mados rudeniui, nors audinys atrodytų dar visai naujas, brangus. Žiuljetė nežinojo, kas dedasi Paryžiaus madų pasaulyje, todėl „vien iš nuojautos“ kūrė savo madą, persiūdavo ir keisdavo savo bei Iskuhi apdarus. Šis aistringai dirbamas popietės darbas prasmingai pakeisdavo rytmečio triūsą namuose ir sode, tad Žiuljetė iš tikrųjų neturėjo laiko pagalvoti apie ką nors kita. Madų ateljė buvo atidaryta viename iš tuščių namo kambarių. Ponia pasirinko dvi pagalbininkes iš Johunoluko. Garsas pasklido po kaimus. Pas Žiuljetę be pertraukos ėjo moterys, siūlydamos senus ir naujus šilko audinius ir nėrinius. Žiuljetė susirinko tiek atsargų, kad būtų galėjusi aprengti didelio pobūvio moterų pulką. Valandos bėgo. Nestokodama gražaus įkvėpimo be „Vogue“ pagalbos braižydavo eskizus ant popieriaus. Pagal kai kuriuos iš karto imdavo siūti, visai nesvarbu kokiam tikslui. Vargšė Iskuhi galėjo tik stebėti jos darbą. Užtai ji buvo pasakiškas modelis Žiuljetės menui. Jai ypač tiko blausios spalvos. Iskuhi nuolat turėjo ką nors matuotis, paleisti plaukus, vėl juos sukelti, sukiotis šen ir ten. Visa tai jai patiko. Noras gyventi, kurį buvo palaidojęs Zeituno žmonių likimas, prabudo, jos skruostai lengvai paraudo.
– Tu tikra veidmainė, ma petite, – kalbėjo Žiuljetė. – Galima pagalvoti, kad niekada nevilkėjai nieko kito, tik tuos jūsų švarkus, na, gal dar turkišką šydą ant veido. Bet štai apsivelki mano drabužiais ir žingsniuoji su jais taip, lyg visą gyvenimą tik ir galvotum apie madas. Ne veltui Lozanoje tau buvo prancūzų kultūros pamokos.
Vieną vakarą Žiuljetė pareikalavo, kad Iskuhi užsivilktų gražiausią jos suknelę su iškirpte, be rankovių. Iskuhi veidas patamsėjo.
– Juk tai neįmanoma. Su tokia ranka kaip mano…
Žiuljetė pažvelgė į ją susirūpinusiu žvilgsniu.
– Iš tikrųjų… Bet kiek gi laiko užtruks visa ši istorija? Du mėnesius, tris? Paskui važiuosime į Europą. Tave, Iskuhi, būtinai pasiimsiu. Duodu žodį. Paryžiuje ir Šveicarijoje yra ligoninių, kuriose tokius dalykus išgydo.
Beveik tą pat valandą, kai Gabrielio Bagratiano žmona postringavo reikšdama tokias drąsias viltis, pirmieji išsekusių tremtinių būriai pasiekė Deir es Zoro dykumą, jų tremties tikslą Mesopotamijoje.
Iskuhi ne visada buvo tokia tyli ir nedrąsi. Kai siaubingi vaizdai ilgesnį laiką nutoldavo, kai kaukių kaleidoskopas palikdavo ją ramybėje, ji staiga vėl galėdavo juoktis ir linksmai, nuotaikingai pasakoti įvairias įdomias istorijas iš Zeituno laikų. O Stefanas atrado, kad ji dar ir dainininkė. Jis pradėjo vos ne kiekvieną popietę lankytis siuvykloje. Žiuljetė vėl buvo įsikandusi temą, kuri jos vyrui jau ne kartą gadino nuotaiką. Keista, bet dabar ji vietoj Gabrielio užsipuldavo Iskuhi, kai norėdavo pasakyti kokią niekinamą pastabą apie armėnų tautą ir ją kaip kokį tamsų užkampį priešpastatyti gãlų civilizacijos šviesos jūrai.
– Jūs sena tauta, – postringaudavo ji. – Sakykim! Tauta su savo kultūra! Gerai! Bet kaip jūs galite įrodyti tą savo kultūrą? Žinoma, man visą laiką kartoja vardus: Abovianas, Rafi, Siamanto[32 - Chačaturas Abovianas (1805–1848) – armėnų rašytojas švietėjas, naujosios armėnų literatūros pradininkas.]! Bet kas žino tuos vardus? Tik jūs, daugiau niekas pasaulyje. Jūsų kalbos joks europietis negali suprasti ar išmokti. Jūs neturėjote nei Rasino, nei Voltero. Neturite nei Katulo Mendeso[33 - Katulas Mendesas (1841–1909) – antraeilis prancūzų rašytojas, dažnai vaizduojantis patologinius psichikos reiškinius.], nei Pjero Loti[34 - Pjeras Loti (1850–1923) – prancūzų rašytojas, egzotiškų „kolonijinių romanų“ autorius.]. Ar esi skaičiusi ką nors Pjero Loti, mieloji?
Iskuhi, nustebinta tokios piktos kalbos, pakėlė galvą.
– Ne, ponia… ne, nesu nieko skaičiusi.
– Tai knygos apie tolimas šalis, – pasipiktinusi komentavo Žiuljetė, lyg būtų galima priekaištauti Iskuhi, kad ji nepažįsta Pjero Loti. Žiuljetė elgėsi nelabai kilniai mesdama Iskuhi tokius neparankius palyginimus. Bet dabartinė jos padėtis vertė ją ginti tai, kas sava, nuo galingesnės aplinkos. Iš Iskuhi akių buvo matyti, kad ji turėtų ką atsakyti. Po valandėlės ji tik vargais negalais pratarė vieną dalyką:
– Mes turime senų dainų, jos labai gražios.
– Padainuokite ką nors, panele, – paprašė Stefanas, iki tol žiūrėjęs į ją iš kambario kampo. Iskuhi jo beveik nepastebėjo. Bet dabar jai kaip niekada pasidarė aišku, kad prancūzės sūnus yra tikras armėnų berniukas be jokių kitos tautos priemaišų, po išblyškusia kakta žvelgia nepakartojamos jo tautos akys, nors jos gyvenime matė vien tai, kas gera ir malonu. Gal šis suvokimas padėjo jai įveikti vidinį pasipriešinimą ir ryžtis padainuoti. Ji dainavo ne Žiuljetei, kad įtikintų ją armėnų dainų grožiu. Ji dainavo tik Stefanui, lyg jos pareiga būtų šį nuklydusį berniuką grąžinti į jo ir savo pasaulį. Iskuhi balsas buvo aukštas ir švelnus, ne skardus suaugusios moters sopranas, o greičiau mažos mergaitės balselis. Bet liūdna ritminga melodija vaikišką balsą pavertė tarytum žynės balsu. Ji pradėjo dainuoti dainą, kurią buvo atsinešusi iš Johunoluko į Zeituno našlaičių namus, dainą apie tai, kad viskas ateina ir išeina. Tai buvo septynių kaimų darbo daina ne tik dėl išmintingo teksto, bet ir dėl lakios melodijos:
Liūdesio valandos greitai praeis,
Kaip žiemos diena jos ateina, išeina.
Skausmai nekankins mūs ilgai,
Jie kaip pirkėjai turgun ateina, išeina.
Štai kruvinos negandos gąsdina mus.
Ilgi karavanai ateina, išeina.
Iš žemės sodų išauga žmogus,
Pelai ar balzamas – ateina, išeina.
Stiprus tenesipučia, silpnas teneblykšta,
Pasaulis juk keičias, ateina, išeina.
Saulė tespindi šviesa amžina,
Šventovėje debesys ateina, išeina.
Pasaulis tik prieglauda mums pakely,
O tautos – svečiai, jos ateina, išeina
Žemė myluoja savo šviesų vaikelį,
Nežinomos gentys ateina, išeina.
Klausydama Iskuhi Žiuljetė labai aiškiai pajuto tai, kas joje nepasiekiama, kas priešinasi jos pastangoms drovumo, liūdesio formomis, netgi nenoru priimti jos dovanas. Kadangi ne viską suprato, paprašė kai kurias dainos vietas išversti. Kai priėjo prie paskutinės strofos, ji triumfuodama pareiškė:
– Štai dar vienas liudijimas, kokie jūs pilni didybės. Šviesus vaikelis, kurį myluoja motina žemė, tai armėnai, o nežinomos gentys – tai visi kiti.
Stefanas kone įsakmiu balsu paprašė:
– Dar ką nors, Iskuhi!
Žiuljetė dabar norėjo išgirsti ką nors aistringa. Ne kažkokių mįslių, ne apie šviesius vaikelius ir nežinomas tamsias gentis.
– Tikrą chanson d’amour, Iskuhi!
Iskuhi sėdėjo nejudėdama, kiek palinkusi į priekį. Kairioji ranka su suglebusiais pirštais gulėjo ant kelių. Tamsiai raudona saulės šviesa krisdama pro langą už jos nugaros darė jos veidą tamsų, o bruožus beveik neįžvelgiamus. Po kiek laiko, ji, regis, kažką prisiminė.
– Moku keletą čia dainuojamų meilės dainų. Įsidėmėjau, kai buvau dar maža ir nieko apie tai nesupratau. Ypač įsiminė viena. Ji tikrai beprotiška. Iš tikrųjų ją turėtų dainuoti vyras, nors kalbama kaip tik apie mergaitę.
Mažos mergaitės ir žynės balsas sklido tarytum iš tuštumos. Aistringi žodžiai keistai disonavo su šiuo vėsiu balsu:
Atėjo ji iš sodo
Prispaudus prie krūtinės
Du granato vaisius,
Du švytinčius obuolius.
Ji man juos davė, aš neėmiau.
Tada ranka ji smogė,
Smogė sau į krūtinę
Tris, šešis ar dvylika kartų,
Kol lūžo jai krūtinė.
– Dar kartą, – pareikalavo Stefanas. Bet niekas nebūtų privertęs Iskuhi dainuoti dar kartą. Tyliai prasivėrė durys ir į kambarį įėjo Gabrielis Bagratianas.
Tomis dienomis Bagratianų namai darėsi vis gyvesni. Beveik kiekvieną kartą, kai sėsdavo valgyti, ateidavo svečių. Žiuljetei ir Gabrieliui toks judėjimas patiko. Dabar juodu, galima sakyti, niekada nelikdavo vienu du. Ir laikas bėgo daug greičiau. Kiekviena pragyventa diena būdavo tarytum pergalė, stiprėjo viltis, kad grėsmės šešėlis sulig kiekviena diena tolsta. Artėjo liepos mėnuo. Kiek laiko jiems dar grės pavojus? Sklido gandai, kad kariaujančios šalys greitai pasirašys taikos sutartį. Taika būtų išsigelbėjimas. Pastorius Aramas irgi dažnai svečiuodavosi Johunoluko viloje. Hovsana, dar ne visai pasveikusi, prašydavo vyrą pasirūpinti Iskuhi. Ji žinojo, kaip Aramas prisirišęs prie sesers ir kaip nerimauja bent kelias dienas jos nematęs. Bet ir be Tovmasiano svečių prie Gabrielio stalo netrūko. Dažnai lankydavosi Grikoras ir jo palydovai. Grikoro nuomininkas Gonzaga Marisas irgi būdavo tarp jų. Jaunąjį graiką mėgo ne tik dėl to, kad tas grojo fortepijonu. Jis turėjo aštrų žvilgsnį gražiems ir elegantiškiems dalykams, viską pastebėdavo. Gabrielis Bagratianas nepastebėdavo nieko arba pastebėdavo retai. Žiuljetės sugalvoti drabužių modeliai, iš tiesų tik maloni pramoga be jokio aiškesnio tikslo, atidžiose Gonzagos akyse sulaukdavo įvertinimo. Tuščiai nepataikaudamas jis visada rasdavo tinkamą žodį pagirti ne tik Žiuljetės išvaizdą, bet ir jos išmoningumą, kai ji norėdavo pabrėžti Iskuhi žavesį. Jis kalbėdavo ne kaip apakintas kvailys, o kaip žinovas, kaip menininkas, tyrinėdamas, pakeldamas buku kampu susisiekiančius antakius. Taip Žiuljetės dirbtuvė dėl Gonzagos supratingumo įgavo didesnės vertės, pakilo virš kasdienybės poreikių.
Jo grožio pojūtis buvo neatskiriamas ir nuo jo išvaizdos. Gonzaga, žinoma, buvo neturtingas žmogus, tikriausiai ir jo praeitis nebuvo rožėmis klota. Bet apie tai jis niekada nekalbėdavo. Vengė Žiuljetės klausimų šia tema ne iš perdėto paslaptingumo ar kad būtų norėjęs ką nors nutylėti, o todėl, kad savo praeitį jis, regis, niekinamu gestu nubraukia, laikydamas ją nereikšminga. Nors jo pajamos, aišku, ribotos, o gal kaip tik dėl to į Bagratianų namus jis visada ateidavo gerai apsirengęs. Kadangi savo europietiško garderobo negalėjo atnaujinti, be galo rūpestingai jį saugojo. Tokia graži laikysena ir tvarkingi drabužiai Žiuljetei darė labai gerą įspūdį, nors pati to ir nesuvokė. Tačiau tai visai nepatiko abiem mokytojams Šatachianui ir Voskanianui, žadino jų pavydą ir užgaudavo savimeilę. Ypač žemaūgį Hrantą Voskanianą apimdavo tikri pavydo priepuoliai. Nei kaligrafiškai eilėmis išrašytais pergamento lapais, nei kilniu tylėjimu jam iki šiol nepavyko atkreipti ponios Bagratian dėmesio į savo svarbą visuomenėje ar į vidinio gyvenimo turtingumą. Tuo tarpu pasipūtęs metisas tuščiu stileiviškumu tučtuojau užsikariavo jos dėmesį. Voskanianas nusprendė stoti su juo į nelygią kovą. Nubėgo pas siuvėją, kuris prieš pusę šimtmečio porą metų dirbo Londone. Ant šio anglų meistro darbo kambario sienos kabojo sukirpimo pavyzdžiai ir modeliai, kurie tikrai būtų tikę nepriekaištingai atrodantiems anų laikų lordams. Tiesa, audinių pasirinkimas buvo menkas. Jam pasiūlė pilką ploną audinį, gana seną, tinkantį nebent švarko pamušalui. Voskanianas iš modelių išsirinko kaip tik aukštaūgį, ištįsusį lordą, kurio liemuo buvo aptemptas pilko frako su ilgais skvernais, panašiais į kregždės uodegą. Kai matavosi, paaiškėjo, kad pilkoji kregždės uodega neaukštam vyrukui kone siekė čiurnas. Tačiau jis, nepaisydamas siuvėjo abejonių, nesutriko. Kai drabužiai buvo pasiūti, Voskanianas prie atlapo prisisegė baltą žiedą, taip pat nužiūrėtą iš ano lordo. Deja, ir kai ką sugalvojo – nusipirko Grikoro vaistinėje stiprių kvepalų ir ant savo naujojo frako supylė vos ne pusę buteliuko. Taip jam iš tiesų pavyko jau pirmąją minutę atkreipti į save ne tik ponios Bagratian, bet ir visų kitų dėmesį. Baigėsi tuo, kad Gabrielis jį mandagiai pasivedėjo į šalį ir paprašė apsivilkti vieną iš savo švarkų. O puikųjį pilkąjį fraką teko pakabinti sode, kad išsivėdintų.
Be jau minėtų svečių, dažnai ateidavo ir senyvos poros: Petrosas Altuni su močiute Antaram ir pastorius Harutiunas Nochudianas su savo drovia žmona. Ter Haikazunas iki šiol viloje buvo lankęsis tik kartą. Vieną gražią liepos mėnesio dieną Gabrielis Bagratianas pasiūlė svečiams pramogą: kitą vakarą ir naktį praleisti ant Musa Dago ir sutikti tekančią saulę. Tai buvo tikrai europietiškas pasiūlymas, mintis, galinti ateiti į galvą turistui, kurio gyvenimas bėga tarp betono sienų ir biurokratinių raštų. O kaipgi čia? Svečius gerokai nustebino toks sumanymas. Tik Hapetas Šatachianas, nenorėdamas pasirodyti nevykėliu, ėmė džiaugtis būsimu malonumu pernakvoti po atviru dangumi. Bet Bagratianas jį nuvylė:
– Po atviru dangumi nakvoti nereikės. Sandėliuke radau tris geras palapines su visa įranga. Jos priklausė mano mirusiam broliui, jis jomis naudodavosi medžioklėse. Dvi iš jų yra modernios ekspedicinės palapinės, jis jas buvo užsakęs Anglijoje. Jos tinka dviem arba trims asmenims. O trečioji – labai didelė, prabangi šeicho palapinė. Arba Avetisas parsigabeno ją iš kokios kelionės, arba tai galbūt dar mano senelio nuosavybė…
Kadangi Žiuljetė nuoširdžiai pritarė šiai pramogai, o Stefanas tiesiog spurdėjo iš džiaugsmo, buvo pasirinkta rytojaus diena, šeštadienis. Vaistininkas Grikoras, kuris jau viską kada nors buvo patyręs ir išbandęs, kuriam niekas šiame pasaulyje nebuvo naujiena, pradedant uogienių virimu ir baigiant lyginamąja teologija, pasakojo apie savo patyrimą, kadaise įgytą po atviru dienos ar nakties dangumi. Jo įkypos akys žvelgė į tolumą, gūdus, visą laiką vienodas balsas tarytum rodė, kaip menkai jis vertina šį mažą įgytų žinių trupinėlį: jo pageltusiame veide viskas buvo nejudru, išskyrus ritmingai kretančią ožio barzdelę. Kadaise jis nenusileisdamas į slėnį išgyvendavo ant Musa Dago ne vieną savaitę. Kas iš tikrųjų pažįsta kalną (o kas gi pažįsta jį iš tikrųjų?), tam ir palapinės nereikia, tas visuomet ras saugią užuovėją naktį. Jis, Grikoras, žinoma, turįs galvoje ne tik visiems žinomą olą virš Kebusijės. Žmonių padavimai pasakoja, kad šventasis Sarkisas su kovos žirgu šuoliais lėkęs į Damladžką kovoti su pagonimis ir olas išmušusios galingos žirgo kanopos. Jei Musa Dagas ir neturi nieko bendra su šventuoju Sarkisu, tai nėra abejonių, kad čia gyvenęs atsiskyrėlis Sukiasas ir kiti anachoretai bei vienuoliai, kurie prabėgusiais šimtmečiais pastoge pasirinkdavo minėtas olas. Tiesa, vaistininkui neatėjo į galvą anomis atsiskyrėlio dienomis ieškoti dvasinės paguodos kaip tiems vienuoliams, priešingai, jam tuomet labiausiai rūpėjęs gamtos pažinimas. Anuomet jis rinkęs botanikos pavyzdžius ir sudaręs pilną Musa Dago Thesaurus Herbarum. Gėlių mėgėjai jo registre galėtų rasti kai kurias šluotsmilgių ir pašiaušėlių atmainas, kurių nemini net garsusis Linėjus. Apie šiuos atradimus jis išsaugojo susirašinėjimą su žinomais akademikais. Deja, šiuolaikinis jaunimas prarado domėjimąsi augalų pasauliu ir jo suskirstymu, gyvena per daug nesukdamas galvos. (Tai buvo dar vienas išpuolis prieš mokytojus.) Tuo tarpu Grikoras, būdamas vaistininkas, galįs nesudėtinga aparatūra išgauti iš Musa Dago vaistažolių visus medikamentus, kokie tik gali būti reikalingi. Jam nereikia važiuoti į Antiochiją papildyti chinino ir kitų piliulių bei miltelių iš valstybės atsargų. (Šie žodžiai buvo skirti Bagratianui, kuris įtariu žvilgsniu žvalgėsi po išminčiaus vaistinę.) Išskyrus ponią pastorienę Nochudian, išsigandusią, kad išvyka gali pakenkti jos silpnam ir ligotam Harutiunui, iškyloje nenorėjo dalyvauti tik Iskuhi. Nieko keista. Ji jau žinojo, ką reiškia nepermaldaujamas gyvenimo po atviru dangumi žiaurumas. Tai, ką kiti laikė pramoga, jai atrodė šventvagystė. Jautėsi tarytum mirštantis iš bado žmogus, matydamas, kaip kiti persisotinę mėto valgį į šiukšlyną. Ne toliau kaip septyniasdešimt mylių į rytus keliu svirduliavo mirštančių žmonių minios. Beširdis Bagratiano žaidimas ją įskaudino. Juk ji nesuprato jo tikrosios prasmės.
– Norėčiau likti namie, – prašė Iskuhi.
Gabrielis atsigręžė į ją ir griežtokai pasakė:
– Jokiu būdu, Iskuhi! Nemaniau, kad jums nepatiks šis žaidimas. Judvi su Žiuljete nakvosite didžiojoje palapinėje.
Iskuhi, nepakeldama akių nuo stalo, nežinojo, ką atsakyti:
– Aš… aš bijau… Kiekvieną naktį džiaugiuosi, kad miegu po stogu.
Gabrielis stengėsi pažvelgti jai į akis.
– O aš kaip tik maniau, kad jūs…
Iskuhi vis dar nedrįso pakelti akių, kietai suspaudė lūpas. Bagratianas dėl tokios, rodos, smulkmenos kažkodėl staiga užsispyrė:
– Iskuhi, aš reikalauju.
Jos veidas pradėjo trūkčioti. Tada Žiuljetė davė vyrui ženklą palikti Iskuhi ramybėje, leisdama suprasti, kad vėliau jai pavyks palaužti mergaitės pasipriešinimą. Tačiau tai pasirodė sunkiau, negu ji manė. Iš pradžių bandė įtikinėti moteriškais argumentais. Visi vyrai iš esmės esą vaikai. Moteriai, kuri nori būti savarankiška ir tvarkytis šeimoje savo nuožiūra, geriausia kiek įmanoma vykdyti šiuos vaikiškus norus. Tikras vyras už tai būna labai dėkingas ir nuolankus. Jei nori įgyvendinti savo norus dideliuose gyvenimo dalykuose, galima ramiai nusileisti mažuose. Tokie pamokymai, žinoma, labiau tiko Žiuljetei, ištekėjusiai moteriai. Kas darbo Iskuhi nedideli vyriški Bagratiano kaprizai? Ji sutrikusi žvelgė į šalį:
– Man tai nėra maži dalykai.
– Bet juk tai gali būti visai malonu. Vieną kartą patirti kažką nauja…
– Man jau užtenka to naujo, kurį teko patirti.
– Tavo brolis, pastorius, neprieštarauja…
Iskuhi giliai atsiduso:
– Aš taip elgiuosi ne iš užsispyrimo…
Bet Žiuljetė, regis, jau su viskuo susitaikė.
– Jei tu lieki namie, lieku ir aš. Nenoriu būti vienintelė moteris tarp tiek daug vyrų. Verčiau sėdėsiu namie.
Iskuhi ilgai žiūrėjo į Žiuljetę.
– Ne, taip negalima! Jei tu nori, eisiu kartu. Tas negeras jausmas jau praėjo. Dėl tavęs aš tikrai tai padarysiu.
Žiuljetė staiga pasijuto labai pavargusi.
– Iki rytdienos popietės turime dar daug laiko. Viską dar galima dešimt kartų apgalvoti.
Ji pakėlė ranką prie kaktos, užsidengė akis. Ją apėmė sunkus svaigulys, atrodė, tarytum dalis Iskuhi prisiminimų pateko ir į jos sielą.
– Galbūt tu viską jauti tikriau, Iskuhi! Mes gyvename per daug lengvabūdiškai…
Kitą dieną jie gana anksti išsiruošė į žygį. Dėl moterų pasirinko ne trumpesnį pakilimą per Ąžuolų tarpeklį, o gerokai ilgesnį, bet lengvesnį per Šiaurinę perėją. Kol ją pasiekė, reikėjo pereiti kaimo keliu per Azirą iki Bitiaso vidurio, iš viso apie pusę mylios. Šiandien Musa Dagas atrodė kaip maloni alpinė pieva, nepaisant tarpeklių, stačių uolų ir susipynusių krūmų. Kalnas lankytojams atskleidė savo gražiausią pusę. Iskuhi tylėjimas skendo bendrame triukšme. Bet ir ji, regis, truputį pralinksmėjo.
Gabrielis Bagratianas pastebėjo, kad jo sūnus, lankydamas mokytojo Šatachiano mokyklą, labai sparčiai praranda europietišką auklėjimą.
– Jo beveik neįmanoma atpažinti, – kartą pasakė Žiuljetė vyrui. – Turime jį gerai prižiūrėti. Jis jau kalba tokia pat netašyta prancūzų kalba kaip ir jo šaunusis mokytojas.
Stefanas pažinojo Damladžką ne ką blogiau negu tėvas. Kartais net apsimesdavo esąs visų iškylautojų vadovas. Tačiau jam buvo sunku laikytis maršruto, nes norėjosi išbandyti kiekvieną sunkesnę kliūtį, parodyti savo vikrumą. Kartais jis visus smarkiai aplenkdavo, kartais atsilikdavo taip toli, kad iškylautojai vos girdėdavo jo balsą, atsiliepiantį į jų šauksmus. Atsilikdavo jis ne šiaip sau. Sato, aišku, neleido dalyvauti išvykoje, nors Stefanas to ir prašė. Iki šiol baikščiai, liesai mergaitei nebuvo galima prikišti jokių nusižengimų, bet daugelis bjaurėjosi jos „nešvariomis akimis“. Kadangi namuose Sato buvo vienintelis jo amžiaus vaikas, Stefanas jautė jai savotišką vaikišką solidarumą. Dabar jis irgi buvo tikras, kad ji, įpratusi sekioti iš paskos, eina kartu su jais. Todėl kartkartėmis sustodavo, palaukdavo jos ir paėjėdavo su ja kelis žingsnius. Kalbėtis su Sato buvo labai sunku. Kartais ji atsakydavo visai aiškiai ir sklandžiai, bet paskui ją pagaudavo kažkoks priepuolis ir iš jos burnos imdavo sklisti beprasmiški, šiurpūs garsai.
Nuostabiai gražią pievą jie priėjo anksčiau, negu Gabrielis tikėjosi. Čia, Avakiano prižiūrimi, buvo šauniai padirbėję Kristaforas, tarnas Misakas ir vienas arklininkas. Palapinės jau stovėjo, gerai pritvirtintos prie žemės. Virš šeicho, o gal senelio Avetiso palapinės net plazdėjo vimpelas su išsiuvinėtu senovišku armėnų herbu, kurio centre matėsi Araratas, Nojaus arka ir dangun kylantis balandis.
Palapinė iš tiesų buvo gražus būstas, atkeliavęs iš tolimų didybės ir prabangos laikų. Jos ilgis aštuoni žingsniai, plotis – septyni. Karkasą sudarė rankos storumo brangaus medžio kartys, iš vidaus sienos išklotos puikiais kilimais. Palapinė turėjo ir nemažą trūkumą – aštriai kvepėjo kamparu ir senu audiniu. Palapinės buvo laikomos suvyniotos ir užsiūtos dideliuose maišuose. Namų valdytojas Kristaforas kas kiek laiko apibarstydavo jas kalnais kamparo ir milteliais nuo kandžių. Dvi naujoviškos ekspedicinės palapinės, kurias Avetisas jaunesnysis prieš keletą metų buvo atsigabenęs iš Londono į Johunoluką, visiems atrodė daug įdomesnės, nors pasiūtos iš paprastos palapinių medžiagos. Užtat jose galėjai rasti viską, ko tik gali prisigalvoti patyręs medžiotojas ir kompaniją mėgstantis žmogus. Avetisas, kol jo dar nebuvo pakirtusi netikėta liga, su dviem draugais anglais planavo kelionę į kalnyną ir stepes, į kurias, galima sakyti, dar nebuvo įžengusi žmogaus koja. Palapinėse netrūko nieko. Sulankstomos lauko lovos, ant kurių gana patogu ir minkšta gulėti, šilkiniai miegmaišiai, lengvutės sulankstomos kėdės ir stalai. Virimo reikmenys, arbatos indai, dubenys ir lėkštės – viskas iš aliuminio. Guminės vandens kriauklės ir praustuvai, be to, žibalinės ir spiritinės lempos, gerai apsaugotos nuo vėjo.
Keliautojai ėmė dalytis vietas. Žiuljetė atsisakė nakvoti šeicho palapinėje ir kartu su Iskuhi pasirinko modernią palapinę. Grikorui ir Gonzagai atiteko kita ekspedicinė palapinė. Mokytojas Voskanianas, griežtu žvilgsniu žvilgtelėjęs į Žiuljetę ir daugiau nieko nepaaiškinęs, pasakė, kad jam būsią geriausią praleisti naktį vienam, be žmonių draugijos. Tai sakydamas jis krestelėjo garbanotą galvą tarytum laukdamas, kad visi ims žavėtis jo drąsiu ir išdidžiu sprendimu ir kad draugiškas moters balsas bandys jį atkalbėti. Bet Žiuljetė nepagalvojo nei apie laukinius žvėris, nei apie dezertyrus, kurie galėjo kelti Voskanianui pavojų. Kiti irgi nenorėjo trukdyti jo vienišo pokalbio su savo siela, jis išdidžia veido išraiška nusigręžė į šalį ir likusią vakaro dalį praleido kažką svarstydamas ir negalėdamas atšaukti sprendimo, kurio kiti nelabai suprato. Gabrielis, Stefanas, Avakianas ir Šatachianas įsitaisė miegoti puikioje didžiojoje palapinėje, virš kurios plevėsavo vimpelas.
Bagratianas mintyse pavadino šį vakarą generaline repeticija. Bet vakaras prabėgo be didesnių įvykių, kurie būtų pateisinę šį pavadinimą, prabėgo kaip šimtai panašių iškylų. Neįvyko nieko nepaprasta, nebent tai, kad virėjas Hovhanesas vakarienę ruošė ant didelio atviro laužo. Beje, Misakas prieš porą dienų įsidrąsinęs nuvyko į Antiochiją ir iš pažįstamo karo reikmenų tiekėjo nupirko angliškų konservų tiek, kad vos panešė mulas, taigi šiandien išbandė konservus. Kol visi valgė, Stefanas kelis kartus atsikėlė ir nunešė dalį savo maisto, įvynioto į duoną, išalkusiai Sato, kuri nedrįso pasirodyti laužo šviesos rate. Žmonės sėdėjo kaip pridera ant patiesalų prie laužo ugnies. Misakas lygioje vietoje išskleidė staltiesę, ant jos sustatė dubenis su maistu. Vakaras buvo maloniai vėsus. Mėnuo artėjo prie pilnaties. Laužas ėmė blėsti. Gėrė vyną ir stiprią šilkauogių degtinę, kurią gamina kaimų gyventojai. Tačiau kažkodėl šį vakarą jie nesijautė jaukiai, nesidžiaugė nuotykiu. Žiuljetė gana anksti atsiskyrė nuo kompanijos. Ji buvo kiek prislėgta. Tik dabar suprato Iskuhi priešinimąsi iškylai. Visur aplink tykojo laukinė, negyvenama žemė, rimta ir rūsti. Gal Gabrielis iš tikro sugalvojo kažką šventvagiška? Jiedvi su Iskuhi sulindo į palapinę. Kiti irgi palinkėjo savo kaimynams labos nakties. Voskanianas pakėlęs galvą nužingsniavo toliau, atsigulė netoli tarnų nakvynės vietos ir dėl savo tuštybės visą naktį kentė šaltį. Gabrielis paskirstė nakties sargybą. Du vyrai turėjo pasikeisdami po tris valandas saugoti palapines. Bagratianas įdavė šautuvus su tikrais šoviniais. Kristaforas ir Misakas su jo broliu Avetisu eidavo medžioti ir mokėjo elgtis su ginklais. Pagaliau atsigulė ir Gabrielis. Kaip ir Iskuhi negalėjo užmigti. Mergaitė gulėjo lyg sustingusi, nejudėdama, bijodama pažadinti Žiuljetę. Gabrielis ilgas valandas vartėsi nuo vieno šono ant kito. Jį troškino kamparo ir apipelijusio audinio kvapas. Pagaliau apsirengė ir išlindo iš palapinės. Buvo gal pusvalandis iki vidurnakčio. Sargybinius – Misaką ir virėją – pasiuntė miegoti. Likęs vieninteliu Trijų palapinių aikštės sargybiniu, jis iš lėto žingsniavo čia į vieną, čia į kitą pusę. Kartais įžiebdavo kišeninį žibintuvėlį, kuris apšviesdavo tik nedidelį ratą. Naktis, regis, neslėpė jokių pavojų. Iš slėnio iškylautojų neatsekė nė vienas sulaukėjęs šuo žibančiomis akimis. O juk naktį apačioje jie žmonėms kelia nemažą nerimą. Ir šiaip nesigirdėjo jokių grėsmingų balsų. Tamsoje šmėkščiojo šikšnosparniai. Kai iš debesies išniro jau besileidžiantis į jūrą mėnuo, mirtinoje tyloje staiga pragydo lakštingala – taip skambiai ir gyvai, kad Bagratianas buvo tiesiog sukrėstas. Jis bandė suprasti, kaip jo slapčiausios mintys jau įgavo tokį ryškų pavidalą. Dangaus fone buvo galima įžvelgti visas tris palapines. Kas čia vyksta? Jis negalėjo nieko galvoti, sielą užplūdo tiek daug jausmų. Kai Gabrielis užsidegė dar vieną cigaretę, netoliese pasirodė vaiduoklis, kuris irgi užsidegė cigaretę. Vaiduoklis mūvėjo kailinę turkų kareivio kepurę, buvo pasirėmęs ant šautuvo. Veido nebuvo galima aiškiai įžvelgti, bet cigaretės šviesoje šmėkštelėjusi fizionomija atrodė smarkiai sulysusi. Gabrielis šūktelėjo vaiduokliui. Šūktelėjo antrą ir trečią kartą, bet niekas nesujudėjo. Gabrielis išsitraukė revolverį ir garsiai atlaužė gaiduką. Tai buvo tuščias formalumas, nes Gabrielis žinojo, kad šešėlis nesirengia daryti jam nieko bloga. Vaiduoklis valandėlę stovėjo nejudėdamas, paskui pasigirdo abejingas, niekinamas juokas, cigaretė dingo, o kartu ir žmogus. Gabrielis prižadino Kristaforą:
– Čia kažkas vaikšto. Manau, kad tai dezertyrai.
Namų valdytojas neatrodė nustebęs.
– Tikriausiai dezertyrai. Jiems irgi nelengvas gyvenimas.
– Aš mačiau tik vieną.
– Gal tai buvo Sarkisas Kilikianas?
– O kas gi tas Sarkisas Kilikianas?
– Astvac im! Gailestingasis Dieve!
Kristaforas beviltiškai skėstelėjo rankomis, lyg būtų neįmanoma apsakyti, kas per vienas tas Sarkisas Kilikianas. Bet Bagratianas įsakė savo vyrams, kurie visi jau buvo nubudę:
– Eikite, paieškokite to Sarkiso Kilikiano! Duokite jam pavalgyti. Jis turbūt smarkiai išalkęs.
Kristaforas ir Misakas, pasiėmę kelias dėžutes konservų ir žibintuvėlį, leidosi ieškoti bėglio, bet po valandėlės grįžo nieko nenuveikę. Ko gero, paskutinę akimirką jie pabūgo.
Vakaras prabėgo liūdnai, o rytas atnešė tikrą nusivylimą. Pasaulis skendėjo ūkuose. Visus apėmė nerimas. Saulė patekėjo, bet jos nebuvo matyti. Jie vis tiek užkopė ant pliko kauburio, nuo kurio iš lėto, vaduodamasi iš miglų, atsivėrė jūra ir sausuma. Bagratianas apsidairė.
– Porą savaičių čia būtų galima ištverti.
Pasakė tarytum norėdamas apginti Musa Dago grožį nuo nepelnytos paniekos. Grikoras, pilnas nepajudinamos ramybės, pažvelgė į gana neramią jūrą.
– Anksčiau, mano laikais, gražią dieną iš čia buvo galima įžvelgti Kiprą.
Niekas nesijuokė iš Grikoro žodžių, niekas nepaklausė, ar Kipro sala ten pietvakariuose nuplaukė toliau į Viduržemio jūrą nuo tada, kai anglai pavertė ją savo karinio laivyno baze. Bagratianas irgi pažvelgė į Kipro pusę.
– Nuo Andriejaus kyšulio iki Oronto deltos nėra ir keturiasdešimties jūrmylių. Kol kas pakrantėse nepasirodė nė vieno anglų ar prancūzų karo laivo.
– Šiaip ar taip, jie stovi Kipro uostuose.
Tardamas šiuos nepajudinamos ramybės kupinus žodžius Grikoras atsuko Kiprui nugarą ir abejingai pažvelgė į begalines platumas pietuose ir rytuose, kurių jau dešimtis metų nebuvo matęs. Iš skystėjančio rūko pasirodė ryškios Romos laikų Seleukijos akveduko arkos. Virš skurdžių kalnų į rytus nuo Damladžko kilo apvali rūdžių spalvos saulė. Į Antakijos pusę bangavo pilkos ir rusvos kalvos. Nesuprantama, kad tose sausose žemės raukšlėse, tose nedirbamose plokštikalnėse turėjo gyventi šimtai tūkstančių žmonių. Vienodas nykus vaizdas paskatino vaistininką užsiminti apie dalykus, apie kuriuos paprastai nekalbėdavo. Jo pirštas pakibo ore:
– Štai, žiūrėkit! Viskas kaip visada! Abdiulchamido laikais dažnai liepsnodavo visas horizontas. O vis dėlto pavyko sulaukti senatvės.
Gonzaga Marisas iš visų iškylautojų, ko gero, miegojo kiečiausiai, atrodė atsigavęs, tvirtas. Parodė į didįjį Svedijos spirito fabriką, kurio kaminas jau pradėjo rūkti. Fabrikas priklausąs vienai užsienio kompanijai, pasakojo jis, o direktorius esąs graikas, su kuriuo jis susipažino Aleksandretėje.
Juodu kalbėjosi vos prieš dvi dienas, ir jis sužinojo svarbių naujienų. Pirmoji: Romos popiežius ir Amerikos prezidentas sėkmingai rengia bendrą taikos sutartį. Antroji: armėnai bus iškeldinami tik iš Anatolijos vilajetų, bet ne iš Sirijos. Jis, Gonzaga, negalįs patikrinti, kiek patikimos šios žinios, bet jo draugas fabriko direktorius esąs gerbiamas žmogus, kas mėnesį susitinkąs su Alepo vali. Jiedu tariasi dėl valstybinių pristatymų.
Tą akimirką Gabrielio širdį užplūdo tvirtas tikėjimas, kad pavojus praėjo, kad tai, kas buvo priartėję, traukiasi į nematomą tolumą. Jam pasirodė, kad tai jis privertė tragišką likimą trauktis. Dėkingumo jausmo pagautas sušuko:
– Tik pažvelkit! Argi čia ne gražu?
Žiuljetė ragino greičiau grįžti į namus. Ji nemėgo iš pat ryto būti draugijoje, ypač vyrų. Iš ryto gerai atrodo tik bjaurios moterys, nors šeštą valandą ryto nė viena neatrodo kaip tikra dama. Be to, prieš mišias norėjo bent valandą pailsėti. Būdama katalikė, ji prieš santuoką su Gabrieliu priėmė armėnų bažnyčios tikėjimą. Tai buvo jos auka, ji tai primindavo jam, kai juodu susibardavo. Ji turėjo priekaištų ir armėnų bažnyčiai. Jos nuomone, toji bažnyčia per daug paprasta, be puošmenų. Kad nacionalinė bažnyčia daugumą surinktų lėšų panaudoja švietimui, mokykloms, jai atrodė per daug racionalu. O labiausiai Žiuljetei nepatiko, kad Armėnų apaštališkosios bažnyčios kunigai nešioja barzdas, kai kurie labai ilgas. Barzdotų vyrų ji negalėjo pakęsti.
Namo grįžo trumpesniu taku, einančiu į Johunoluką per Ąžuolų tarpeklį. Čia namus galima pasiekti per valandą. Grikoras, Gabrielis ir Šatachianas ėjo pirmieji. Iš paskos sekė Stefanas ir Iskuhi, o paskui Hrantas Voskanianas, vienas. Mokytojas buvo paniuręs, visa savo išvaizda rodė esąs įpykęs ant viso pasaulio. Kartais piktu spyriu paridendavo tako akmenis, lyg norėdamas pasikėsinti į pirma jo einančiųjų gyvybę. Paskutinė ėjo Žiuljetė, o greta – Gonzaga Marisas. Avakianas žadėjo grįžti kiek vėliau. Jis naudojosi proga dar kiek patobulinti nubraižytą žemėlapį. Bagratianas liepė kol kas negriauti palapinių. Vienas iš arklininkų turėjo likti ant Damladžko ir jas saugoti. Gal netrukus jie panorės surengti dar vieną iškylą. Taip elgtis Gabrielį vertė prietaras, kad tokie prisirengimai padeda palaužti likimo galią. Varganas mulų takas kartais dingdavo krūmuose ir skaldos nuošliaužose. Žiuljetės kojos su lengvu apavu, neįpratusios prie tokių kliūčių, netrukus pailso. Tada Gonzaga tvirtai suėmė ją už rankos. Tarp jųdviejų užsimezgė padrikas, nerišlus pokalbis.
– Man neišeina iš galvos, kad mudu čia vieninteliai svetimi, ponia.
Žiuljetė išgąstingai žvelgė į žemę po kojomis.
– Jūs bent jau graikas… Lyg ir ne visai svetimas…
Gonzaga leido jai įveikti kliūtį be jo pagalbos.
– Ką? Aš užaugau Amerikoje… O jūs labai seniai ištekėjusi už armėno.
– Taip. Mano buvimą čia galima suprasti… O jūsų?
– Mano gyvenime paprastai pirma būna poelgis, o tik vėliau paaiškinimas.
Takas darėsi labai skardus, ir juodu turėjo kiek pabėgėti. Paskui Žiuljetė atsikvėpė ir sustojo.
– Niekaip nesuprantu, kaip jūs čia atsidūrėte… Apie tai nemėgstate kalbėti… Ką gali veikti Aleksandretėje amerikietis, jei jis neprekiauja ėriukų kailiais, medvilne ar juodaisiais riešutais?
– Nors nesu atlapaširdis… čia prašom atsargiau… galiu jums pasakyti, ką veikiau. Buvau pianistas gastroliuojančioje muzikinėje trupėje… Bjaurus amatas… Nors mano buto šeimininkas Grikoras apie jį labai geros nuomonės.
– Taip? Paskui gėdingai palikote savo kolegas… Kurgi grupė dabar?
– Jie sudarė sutartis Alepe, Damaske, Beirute…
– Jūs pabėgote?
– Taip, tikrai! Tai buvo tikras bėgimas… Viena iš mano ligų…
– Bėgimas? Toks jaunas žmogus kaip jūs? Na, tikriausiai buvo kokia nors priežastis…
– Nesu toks jaunas, kaip jums atrodo.
– O Dieve! Kas per kelias! Mano batai pilni akmenų… Prašom duoti man ranką! Štai taip!
Kaire ranka ji tvirtai įsikibo į savo palydovą. Dešiniąja iškratė akmenukus iš bato. Gonzaga grįžo prie ankstesnio klausimo:
– Kaip jums atrodo, kiek man metų? Pabandykit atspėti…
– Man nelabai sekasi spėlioti…
Gonzaga, rimtai ir tarytum prasikaltęs:
– Trisdešimt dveji!
Žiuljetė susijuokė:
– Argi vyrui tai daug?
– Tikriausiai mačiau daugiau pasaulio nei jūs, ponia… Kai tenka tiek klajoti, imi suprasti, kur yra tiesa…
– Kažin kur nuėjo kiti? Ei! Galėtų bent atsiliepti.
– Mes nepasiklysime.
Kai takas vėl tapo status ir užžėlęs krūmokšniais, Žiuljetė sustojo.
– Aš nepratusi taip kabarotis… Man skauda kojas… Sustokime valandėlę!
– Čia nėra kur atsisėsti.
– Patariu jums, Gonzaga, bėkite iš Johunoluko! Kas jums gali nutikti? Jūs – Amerikos pilietis… Atrodote visai ne kaip armėnas…
– O kaip aš atrodau? Kaip prancūzas?
– Na, per daug nefantazuokite…
Jiems kelią kirto mažas upokšnis, tekąs Ąžuolų tarpeklio dugnu. Liepto nebuvo, net paprasčiausio rąsto. Gonzaga lengvu judesiu perkėlė Žiuljetę per upelį. Matydamas jo siaurus pečius nebūtum patikėjęs, kad jis turi tiek jėgos. Ji pajuto šaltus vyro pirštus ant savo šlaunų. Takas darėsi nuolaidesnis, juodu paspartino žingsnį. Gonzaga prabilo apie svarbiausią dalyką:
– O kaip Gabrielis Bagratianas? Kodėl jis lieka čia? Argi jam būtų sunku išvažiuoti iš Turkijos?
– Karo metu? Kurgi jis galėtų išvažiuoti? Mes Turkijos piliečiai. Gabrielis – karo prievolininkas. Iš mūsų atėmė pasus… Kas supras, ką sugalvojo tie laukiniai?
– Bet jūs tikrai atrodote kaip prancūzė, Žiuljete… Ne, iš tikrųjų jūs atrodote kaip anglė…
– Prancūzė? Anglė? Ką visa tai reiškia?
– Reikia tik trupučio drąsos, ir jūs įveiktumėte visas užkardas…
– Aš žmona ir motina!
Žiuljetė dabar žengė taip greitai, kad Gonzaga kiek atsiliko. Jai pasirodė, kad išgirdo jį šnibždant: „Ką gi, gyvenimas yra gyvenimas.“ Ji trumpai atsigręžė.
– Jei taip manote, kodėl pasiliekate Azijoje?
– Aš? Juk karas visiems pasaulio vyrams yra karas.
Žiuljetė vėl kiek sulėtino žingsnį.
– Jums viskas taip paprasta, Gonzaga. Kad mes turėtume jūsų amerikietišką pasą! Galite keliauti savo grupei iš paskos į Damaską ar Beirutą. Kodėl jūs taip įsitvėrėte šio Dievo pamiršto žemės kampelio?
– Kodėl? – dabar Gonzaga galėjo eiti visai šalia Žiuljetės. – Kodėl? Jeigu ir labai gerai žinočiau, jums, Žiuljete, ko gera, vis tiek nenorėčiau to pasakyti.
Prie kito posūkio jų laukė Voskanianas. Jis įveikė savo užsispyrimą ir prisijungė prie šios poros, retkarčiais nužvelgdamas Žiuljetę niūriu, įsakmiu žvilgsniu. Iki pat vilos vartų niekas daugiau nepratarė nė žodžio.
Gabrielis, kažkokių dvasių paragintas, surengė generalinę repeticiją paskutinę valandą. Prie namų vartų jo laukė rauplėtasis Ali Nazifas.
– Pone, atėjau savo medžidijos, juk davei nedidelį užstatą.
Gabrielis ištraukė iš piniginės vieno svaro banknotą ir ramiai padavė Ali Nazifui, lyg viskas būtų tvarkoje, lyg žodinio pranešimo būtų galima laukti kantriai ir be nerimo. Senasis zaptijas atsargiai paėmė pinigus.
– Aš nusikalstu įsakymui. Neišduok manęs, efendi!
– Tu gavai pinigus. Kalbėk!
Ali Nazifo žvilgsnis ėmė neramiai bėgioti.
– Po trijų dienų per kaimus pereis miudiras ir policijos kapitonas.
Bagratianas pastatė į kampą lazdą, nusikabino nuo peties žiūroną.
– Taip? Ir ką gi gera jie mums praneš?
Žandaras pasikasė neskustą smakrą.
– Jūs turėsite iš čia išsikelti, visi! Tai vali ir kaimakamo įsakymas. Zaptijai surinks jūsų žmones nuo Svedijos iki Antakijos ir išvarys į rytų pusę. Dar pasakysiu, kad Alepe irgi negalėsite apsistoti. Dėl konsulų.
– O tu, Ali Nazifai? Ar tu irgi būsi tarp tų zaptijų?
Rauplėtasis žandaras su siaubu pakėlė rankas.
– Inšalah! Dėkui Dievui! Ne! Argi negyvenau su jumis dvylika metų? Buvau visos apskrities komendantas. Ir neturėjome jokių nemalonumų. Prižiūrėjau, kad būtų tvarka, dieną ir naktį. O dabar dėl jūsų prarasiu tokią gerą tarnybą. Koks nedėkingumas! Mūsų postas iš viso bus panaikintas.
Norėdamas paguosti vargšą zaptiją, Gabrielis įbruko jam į ranką kelias cigaretes.
– O dabar pasakyk man, Ali Nazifai, kada bus panaikintas tavo postas?
– Gavau įsakymą šiandien pat keliauti į Antakiją. O paskui čia atvyks miudiras su visa kuopa.
Tuo metu į namus sugrįžo Žiuljetė, Iskuhi ir Stefanas. Pamatę Ali Nazifą jie nė kiek nenustebo ir nieko neįtarė. Gabrielis pasivedėjo zaptiją iš tarpuvartės į žvyruotą aikštelę priešais namus.
– Iš tavo žodžių, Ali Nazifai, išeitų, kad kaimai tris paras nebus saugomi.
Gabrieliui tai pasirodė įtartina. Bet žandaras ėmė kalbėti dar tyliau:
– Efendi, jei mane išduosi, mane pakars ir dar užkabins ant krūtinės lentelę su užrašu: „Tėvynės išdavikas“. Bet aš tau pasakysiu viską. Tris dienas kaimuose nebus nė vieno zaptijo, nes postai bus iš naujo skirstomi Antakijoje. O paskui jums dar duos porą dienų pasiruošti.
Gabrielis atidžiai pažvelgė į savo namų langus lyg bijodamas, kad Žiuljetė gali jį stebėti.
– Ali Nazifai, ar turėjai pristatyti gyventojų sąrašus?
Rauplėtasis su geraširdiška klasta sumirksėjo žiūrėdamas Gabrieliui į akis.
– Nesitikėk nieko gera, efendi! Jie ypač nekenčia turtingų ir išsilavinusių. Kokia mums nauda, sako jie, jei išgaiš neturtingi ir darbštūs armėnai, o ponai, pinigų maišai ir advokatai liks gyvi mūsų šalyje? Tavo reikalai ypač prasti, tavo vardas sąrašo viršuje, efendi. Jie daug apie tave kalbėjo. Nemanyk, kad paliks ramybėje tavo šeimą. Jie viską apsvarstė labai išsamiai. Iki Antakijos jūs būsite kartu, o paskui jus išskirs.
Bagratianas nužvelgė zaptiją beveik susižavėjęs.
– Atrodo, tu esi didelis žmogus, apie viską informuotas. Gal miudiras atvėrė tau savo širdį, Ali Nazifai?
Žandaras ceremoningai nusilenkė.
– Tik dėl tavęs, efendi, taip stengiausi. Stoviniuodamas kanceliarijose klausiausi ištempęs ausis, ką jie kalba apie tave. O efendi, be tavo vieno vargano svaro nusipelniau atlyginimo aname pasaulyje. Ką šiandien reiškia vieno svaro banknotas? Jei turguje jį apskritai iškeis, tai vis tiek apgaus. O štai tiems, kurie ateis į mano vietą, atiteks daugiau kaip šimtas svarų ir visi kyšiai, kuriuos galima gauti kaimuose. Jiems atiteks tavo namai su visais jų turtais. Nes tau neduos nieko pasiimti. Jiems atiteks tavo arkliai, tavo sodas ir visi jo vaisiai…
Bagratianas pertraukė šį poetišką savo turtų vardijimą:
– Tegul jiems visa tai išeina į naudą!
Jis ištiesė nugarą, pakėlė galvą. Ali Nazifas liūdnai trypčiojo vietoje.
– Aš tau viską pardaviau už vieną popierėlį.
Norėdamas jo atsikratyti, Gabrielis ištraukė iš kišenės visus piastrus, kiek tik turėjo.
Įėjęs į kunigo namus Gabrielis labai nustebo, kad Ter Haikazunas apie artėjančią katastrofą buvo sužinojęs keletą valandų prieš Ali Nazifo pranešimą. Ankštame kambaryje buvo susirinkę Tovmasas Kebusianas, dar šeši muchtarai, du vedę kaimo kunigai ir Bitiaso pastorius Nochudianas. Papilkėję, tarytum vaškiniai veidai. Perkūno trenksmas neišsklaidė liguisto vangumo, apsėdusio juos jau kelias savaites, gal tik dar jį sutirštino. Jie stovėjo prisispaudę prie sienos, galėjai pamanyti, kad ten įaugę. Sėdėjo tik Ter Haikazunas. Atloštas veidas buvo patamsėjęs, bet rankas, ramiai gulinčias ant stalo, glostė ryškus saulės spindulys. Jei kas kalbėdavo, tai tik pašnibždomis, nejudindamas lūpų. Ter Haikazunas irgi patylomis kreipėsi į Bagratianą:
– Paprašiau muchtarus, kad jie, grįžę į savo kaimus, sušauktų žmones. Dar šiandien, kiek galima greičiau, visi suaugusieji nuo Vakifo iki Kebusijės turi susirinkti Johunoluke. Sušauksime didįjį susirinkimą, aptarsime, ką turime daryti…
Iš kampo pasigirdo virpantis pastoriaus Nochudiano balsas:
– Daryti iš tikrųjų nėra ko…
Bitiaso muchtaras žengė į kambario vidurį.
– Ar tai turi kokios nors prasmės, ar ne, reikia, kad žmonės susirinktų, išklausytų, ką mano kiti, ir pasakytų savo nuomonę. Tada viskas bus lengviau.
Ter Haikazunas suraukęs antakius kantriai išklausė šių jo kalbą pertraukusių žodžių. Tada toliau aiškino Gabrieliui, ką manąs:
– Susirinkime kaimų bendruomenės turės skirti patikimus žmones, kurie imtųsi joms vadovauti. Dabar vienintelis mūsų ginklas – tvarka. Jei kelyje klausysime vadovų ir laikysimės tvarkos, galbūt liksime gyvi…
Tardamas žodį „kelyje“ Ter Haikazunas kilstelėjo pusiau primerktus vokus ir atidžiai pažvelgė į Gabrielį. Tovmasas Kebusianas palingavo plika galva:
– Aikštėje prieš bažnyčia susirinkimas negali vykti. Bažnyčioje irgi ne. Juk visur zaptijai! Gali ir dar kas nors pasipainioti. Dievas žino, kas gali prisėlinti, klausytis, o paskui įskųsti! Be to, bažnyčioje per maža vietos. O kurgi daugiau?
– Kur? Tai labai paprasta, – pirmą kartą prašneko Bagratianas. – Mano sodas aptvertas aukšta mūrine siena. Sienoje trejos durys, kurias galima uždaryti. Vietos ten užtektų dešimčiai tūkstančių žmonių. Būsime kaip tvirtovėje.
Bagratiano pasiūlymas visiems patiko. Nieko negalėjo prikišti nei tie, kurie buvo pasirengę priimti pražūtį iš nevilties ar neveiklaus vangumo, nei tie, kurie linkę visiems ir visada prieštarauti. Ką galima prikišti armėnų slėnio žmonėms, kad jie neišvengiamos mirties akivaizdoje susirenka paskirti vadovus, kurie tikriausiai bus tokie pat bejėgiai kaip ir tie, kuriems jie vadovaus? Susirinkimo vieta buvo saugi, nereikėjo bijoti, kad sulauks dar didesnių bausmių. Galbūt turėjo reikšmės ir tikėjimas, kad Bagratianų šeima palaiko ryšius su įtakingais žmonėmis, kurie galėtų kaip nors padėti septyniems kaimams. Sustingę, vos pavilkdami kojas vyrai išėjo iš kambario, pažadėję tučtuojau surinkti savo kaimų žmones. Kadangi Johunolukas buvo vietovės centre, ketvirtą valandą po pietų toliausiai gyvenantys turėtų būti efendi Gabrielio Bagratiano sode. Muchtarai norėjo patys saugoti sodo vartus, kad į vidų neprasmuktų nė vienas nepageidautinas pašalinis asmuo. Ter Haikazunas atsistojo. Skambėjo varpai. Laikas rengtis mišioms.
Iš visų krikščioniškų konfesijų armėnų bažnyčios mišios trunka ilgiausiai. Nuo Introitus – įžangos iki palaiminimo mišių pabaigoje praeina ne mažiau kaip pusantros valandos. Choro giedojimo nelydi jokie muzikos instrumentai, išskyrus varpelius ir būgnus. Sekmadieniais, kai žmonės kur nors skuba, choras gieda greičiau versdamas ir kunigą skubėti ir greičiau baigti mišias. Bet šiandien tai buvo neįmanoma. Labai susikaupęs Ter Haikazunas ilgiau nei bet kada užtrukdavo prie kiekvieno liturginio veiksmo ir žodžio. Gal karščiau meldėsi prašydamas stebuklo, stebuklingos pagalbos? Gal norėjo kuo toliau nustumti tą akimirką, kai virš nieko nenujaučiančios bendruomenės galvų trenks žaibas? Bet toji akimirka vis tiek atėjo labai greitai, tuoj po to, kai jis palaimino tikinčiuosius ir ištarė žodžius: „Telydi jus Viešpaties ramybė.“ Žmonės suoluose jau subruzdo keltis. Bet Ter Haikazunas priėjo prie pat altoriaus laiptų krašto, išskėtė rankas ir sušuko:
– Tai, ko bijojome, įvyko!
Ramiu, santūriu balsu kunigas kalbėjo toliau. Tegul niekas veltui nesiblaško ir nepasiduoda panikai. Mirtina tyla, kuri viešpatauja dabar, tegul išlieka ir per ateinančias dienas. Jokie neapgalvoti veiksmai, sumaištis, verksmai ir dejonės nieko nepadės, nebent tik viską pablogins. Vienybė, tvirtumas, tvarka – štai kas gali pagerinti padėtį. Dar yra laiko apgalvoti kiekvieną žingsnį. Ter Haikazunas pakvietė bendruomenę į susirinkimą prie Bagratiano namų. Kiekvienas suaugęs protingas žmogus, vyras ar moteris, turi ateiti.
Šiame susirinkime septyni kaimai ne tik aptars, kaip elgtis ateityje, bet ir išsirinks vadovus, kurie iš paskutiniųjų gins žmones nuo valdžios atstovų. Šį kartą neužteks kaip paprastai balsuojant pakelti ranką. Todėl kiekvienas tepasiima popieriaus lapelį ir pieštuką, kad galėtų atiduoti savo balsą tinkama forma.
– O dabar ramiai eikite į namus, kiekvienas atskirai, – mokė kunigas minią. – Nesiburkite į grupes! Neatkreipkite į save dėmesio! Galimas dalykas, kad čia jau atsiųsta šnipų. Zaptijai neturi pastebėti, kad jūs pasirengę. Nepamirškite lapelių ir ateikite laiku! Ir svarbiausia – ramybė!
Daugiau raginti nereikėjo. Žmonės tylėdami kaip numirėlių ar mirties paliestųjų būrys išsvirduliavo į šviesą, regis, nepažindami šviesos.
Žmogus nežino, ko vertas, kol ateina išbandymo valanda.
Kokia buvo Gabrielio Bagratiano biografija iki šios dienos? Kilęs iš garsios šeimos. Užaugo nieko nestokodamas, gyveno Europoje, Paryžiuje, jo gyvenimą nulėmė mintis ir meditacija. Seniai atsiskyręs nuo tautos, valstybės, nuo bet kokios masinės organizacijos, apsaugotas nuo aplinkinio pasaulio „abstraktus“ žmogus. Išorinių kliūčių, su kuriomis tenka susidurti, nedaug. Vyresnysis brolis – nematomas, nepasiekiamas geradaris, šeimos galva, rūpinasi visais jo poreikiais. Tada ateina vienintelė keista pertrauka į šią vidun nukreiptą, mąstančią ir jaučiančią būtį – karinės mokyklos ir karo epizodas. Nelengva perprasti patriotinį idealizmą, kuris staiga pagauna šį mąstytoją. Sunku paaiškinti vien turkų ir armėnų jaunimo politinio broliavimosi idėjomis. Galbūt čia svarbu dar kai kas, slaptas nerimas, bandymas pabėgti nuo pernelyg saugaus gyvenimo. Šios palyginti neilgos kampanijos metu Gabrielis Bagratianas pastebi keletą naujų savo ypatybių. Jis nėra vien į vidinį pasaulį susikoncentravęs žmogus, kaip iki šiol tikėjo. Jis labiau negu jo rytiečiai draugai pasižymi veiklumu, išradingumu, apdairumu, drąsa. Greitai kyla tarnyboje, keletą kartų apdovanojamas, apie jį pranešama kariuomenės vadovybei. Laikui bėgant visa tai, žinoma, dingsta, tampa tarytum kažkokiu nelogišku prisiminimu, viršų paima jo tikroji prigimtis, dabar ji ramesnė ir daug brandesnė negu pirma. Šiandiena, liepos dvidešimt ketvirtoji, paverčia visus ligšiolinius jo gyvenimo metus pasirengimu, įžanga.
Labiausiai stebisi Samvelas Avakianas, matydamas, kaip ilgas savaites puoselėtos nuobodžiaujančio pono chimeros darniai susijungusios virsta prasmingu karinės operacijos planu. Juodu sėdi Bagratiano darbo kambaryje, durys užrakintos. Gali belstis, gali šaukti kas nori, neatidarys. Paslaptingi štrichai, kryžiai, banguotos linijos žemėlapiuose, kuriuos studentas laikė kantrybės išbandymo žaidimais, staiga tampa gerai apgalvota gynybos sistema. Storas mėlynas brūkšnys Šiaurinės perėjos apačioje reiškia ilgą tranšėją, kurios užnugaryje kyla rudais štrichais pažymėtos uolų sienos. Plonesnė mėlyna linija žymi rezervo tranšėją, maži kvadratėliai šalia apkasų – šonines užtvaras ir priešakinius stebėjimo postus. Skaičiai nuo dviejų iki vienuolikos, surašyti į slėnį atsigręžusiame Damladžko šlaite, nėra tušti skaičiai, o gerai apgalvotos gynybos atkarpos. Įvairūs užrašai irgi įgauna prasmę: „Miesto dauba“, „Terasa“, „Vadovybės viršūnė“, „Stebėtojas I, II, III“, „Pietų bastionas“. Ypač pastarasis buvo perspektyvus gynybinės sistemos elementas. Pora dešimčių žmonių čia galėjo atremti bet kokio pajėgumo priešininką. Net moterys galėtų ginti šią poziciją. Gabrielio veidas liepsnoja iš įkarščio. Jis kaip niekad panašus į vaikišką Stefano veidą.
– Mano viltys didžiulės, – kalba matuodamas Stefano skriestuvu žemėlapio nuotolius. – Turkų kareivius aš pažįstu. Geriausieji iš jų fronte, vietiniai daliniai, zaptijai ir nereguliarūs būriai, susigrūdę Antiochijos kareivinėse, yra valkatos, juos galima panaudoti tik smulkiems nusikaltimams vykdyti.
Aukšta, nuožulni Samvelo Avakiano kakta, priešingai negu Gabrielio veidas, išbąla kaip kreida, kai staiga pasijunta įtrauktas į visai svetimą ginkluotą pasipriešinimą.
– Mes geriausiu atveju galime tikėtis surinkti tūkstantį vyrų. Kiek turime šautuvų ir amunicijos, nežinau. Tuo tarpu kiekvienoje turkų gyvenvietėje, ne tik Antiochijoje, stovi kariniai daliniai…
– Mūsų iš viso penki tūkstančiai penki šimtai žmonių, – pertraukia jį Bagratianas. – Pasigailėjimo nesulauksime, tik lėtos, kankinamos mirties. O Musa Dagą ne taip lengva apsupti.
Avakianas apstulbęs žvelgia pro langą.
– Ar tie penki tūkstančiai norės to paties kaip ir jūs, efendi?
– Jei nenorės, vadinasi, jų laukia niekinga mirtis Mesopotamijos purve… Aš nenoriu gyventi, nenoriu, kad mane išgelbėtų! Noriu kovoti! Noriu nužudyti tiek turkų, kiek šovinių yra mūsų šovininėse. Jei nebus kitos išeities, liksiu ant Damladžko vienas. Tarp dezertyrų!
Iš Bagratiano akių sklinda ne įniršis, o pyktis, šventas ir kartu linksmas. Atrodė, kad jis džiaugiasi galėdamas vienas stoti prieš milijonines Envero Pašos armijas. Jis kaip pamišęs pašoka iš vietos, ima greitai žingsniuoti po kambarį.
– Man svarbu ne gyventi, o suteikti gyvenimui prasmę!
Avakianas vis dar nenori pasiduoti.
– Gerai! Kiek laiko mes ginsimės. O paskui?
Gabrielis nustoja bėgioti po kambarį, vėl atsisėda prie savo brėžinių.
– Paskui… Per dvidešimt keturias valandas turime išspręsti begalę problemų. Kur bus dalijama mėsa? Kur laikysime šaudmenis? Kur bus lauko ligoninė? Kokias pastoges turėsime įsirengti? Vandens šaltinių yra pakankamai. Bet kaip geriausia organizuoti vandens tiekimą? Ant šių kortelių surašiau ginkluotų vyrų tarnybos įstatus. Viską švariai perrašykite, Avakianai! Mums tai pravers. Sutvarkykite visus šiuos užrašus. Tikiuosi, kad nedaug ką pamiršau. Kol kas visa tai tik teorija, bet didesnę jos dalį įmanoma paversti tikrove. Juk mes, armėnai, visada didžiuojamės savo proto pranašumu. Tuo mes juos baisiai supykdėme. Taigi dabar turime įrodyti, kad iš tikrųjų esame pranašesni.
Avakianas tiesiog sukrėstas. Labiau negu bendras visų likimas jį trikdo neįveikiama jėga, spinduliuojanti iš Gabrielio. Jį supa ne švytinti, o liepsnojanti substancija. Juo mažiau kalba, juo ramiau dirba, tuo tankesnė darosi ši substancija. Samvelą Avakianą ši jėga veikia taip stipriai, kad jis nesugeba sukaupti dėmesio, negali rasti žodžių išreikšti savo abejonėms, tik neatitraukdamas akių žvelgia į Gabrielį, kuris dar labiau gilinasi į karinį žemėlapį. Sustingęs net neišgirsta Bagratiano žodžių. Gabrielis nekantriai pakartoja nurodymą:
– Dabar lipkite žemyn, Avakianai! Pasakykite, kad pietauti neateisiu. Tegul Misakas atneša ko nors pavalgyti. Negaliu prarasti nė minutės. Be to, iki susirinkimo nenoriu matyti nė vieno žmogaus, suprantate? Net ir žmonos!
Žmonės pradėjo rinktis jau pirmomis popietės valandomis. Muchtarai, kaip buvo sutarta, asmeniškai saugojo trejus sodo sienos vartus ir tikrino kiekvieno įeinančio asmenybę. Tačiau ši atsargumo priemonė pasirodė nereikalinga, nes Ali Nazifas su savo komanda nepastebimai iškeliavo į Antiochiją, net neatsisveikinęs su žmonėmis, su kuriais gyveno tiek daug metų. Nei turko laiškanešio šeima, nei kiti kaimynai musulmonai neprisijungė prie armėnų būrių, keliaujančių į Johunoluką. Gerokai prieš susirinkimo pradžią paskutiniai būriai praėjo pro sargybos tinklą. Tada didieji sodo vartai ir dveji maži varteliai buvo gerai uždaryti. Žmonės būriavosi didelėje aikštėje priešais vilą, iš viso apie tris tūkstančius. Prie kairiojo namo šono buvo didžiulis diendaržis, kurį Ter Haikazuno prašymu atitvėrė surištomis skalbinių virvutėmis ir nieko ten neįleido. Aukštoje verandoje priešais namą susėdo daug žinomų žmonių. Nedideli verandos laiptai tapo kalbėtojo tribūna. Laiptų apačioje Johunoluko seniūnijos raštininkas pasistatė stalelį ir pasirengė užrašinėti svarbiausius sprendimus. Gabrielis Bagratianas kiek galėdamas ilgiau liko savo kambaryje, kurio langai buvo į kitą pusę. Jis išėjo iš namų tik tada, kai Ter Haikazunas pasiuntė jo pakviesti. Jį pasitiko išblyškę, viltį praradę veidai, ne trys tūkstančiai, o vienas, vientisas. Beviltiškas tremties veidas, toks pat kaip ir šimtuose kitų vietų šią valandą. Minia, nors tai buvo nereikalinga, stovėjo taip susispaudusi, kad atrodė mažesnė negu iš tikrųjų. Tik toliau, aikštės gale, kur augo seni medžiai, žmonės sėdėjo, gulėjo, rėmėsi į medžių kamienus, buvo atsiskyrę nuo minios, lyg jų gyvybė jiems visiškai nerūpėtų.
Kai Gabrielis apžvelgė šią minią, kuri juk buvo jo tauta, jį staiga apėmė siaubas. Išsigandusi širdis ėmė plakti be jokio ritmo. Tikrovė vėl pasirodė visiškai skirtinga nuo įvaizdžio, kurį jis buvo susikūręs. Tai buvo nebe tie žmonės, kuriuos matydavo kaimuose kas dieną, kurie buvo jo drąsių planų objektas. Išplėstose akyse slypėjo mirtina rūstybė ir kartėlis. Veidai atrodė kaip sudžiūvę vaisiai. Net jaunų žmonių veidai jam atrodė įdubę, raukšlėti. Kai tyrinėdamas žmones vaikščiojo po žemdirbių ir amatininkų namus, matė tiek mažai tikrovės, kiek jos mato karieta pravažiuojantis keliautojas. Tik dabar, šią lemtingą nedrumsčiamos tylos valandą, jis, atitrūkęs nuo savo tautos, pirmą kartą prisilietė prie savo gyvenimo ištakų. Viskas, ką buvo sugalvojęs ir išplėtojęs kambaryje, dabar staiga susvyravo. Tokie svetimi, tokie bauginantys atrodė veidai tų, kuriuos ketino patraukti paskui save. Moterys tebevilkėjo šventiniais drabužiais, ryšėjo šilkinėmis skarelėmis, ant kaklo monetų vėriniai, ant riešų skambančios apyrankės. Kai kurios vilkėjo turkiškais drabužiais, plačiais šalvarais, ant kaktos kabojo perlų karoliai, nors visos jos pamaldžios krikščionės. Kaimynystė ištrindavo išorinius skirtumus, ypač kraštutiniuose kaimuose – Vakife ir Kebusijėje. Gabrielis matė vyrus, vilkinčius entarį, virš barzdotų veidų – fesas arba kailinė kepurė. Tokiu šiltu oru daugelis buvo prasisegę marškinius. Keistai baltavo krūtinės po liesais, įdegusiais kaimiečių kaklais. Tai čia, tai ten iš minios skyrėsi tarytum pranašų baltos aklų elgetų galvos. Jos atrodė kaip Paskutiniojo Teismo dvasios, reikalaujančios atpildo. Priekyje stovėjo Gevorkas, šokėjas su saulėgrąža rankose. Idioto veido išraiška nebeatrodė paslaugi kaip paprastai, veide įsirėžęs priekaištas, siekiantis iš šio pasaulio į aną. Gabrielis ledine ranka palietė savo angliškos eilutės audinį. Audinys jam pasirodė aštrus tarytum dilgėlės. Kartu iškilo klausimas: „Kodėl kaip tik aš? Kaip turiu su jais kalbėti? Ką užsikraunu ant pečių?“ Atsakomybės jausmas pasirodė lyg saulės užtemimas, lyg tamsoje šmėkščiojančių šikšnosparnių šešėliai. Ir staiga niekinga mintis: šalin iš čia! Šiandien pat! Nesvarbu kur! Bet štai Ter Haikazunas iš lėto, įtaigiai ėmė kalti į minios sąmonę pirmuosius žodžius. Gabrielis juos girdėjo vis aiškiau. Žodžiai ir sakiniai įgavo prasmę. Saulės užtemimas Gabrielio danguje baigėsi.
Ter Haikazunas nejudėdamas stovėjo ant aukščiausios laiptų pakopos. Kai jis kalbėjo, judėjo tik lūpos ir kryžius ant krūtinės. Smailus gobtuvas metė šešėlį ant vaškinio veido, ant giliai įdubusių skruostų šiaušėsi juoda barzda su dviem žilų plaukų sruogomis. Akis buvo užmerkęs, jos atrodė kaip du mįslingi šešėliai. Galėjai pamanyti, kad jis šią valandą jaučia ne siaubingų dalykų pradžią, o tarsi jau būtų juos išgyvenęs, viską patyręs, priėjęs kelionės tikslą ir dabar tenorėtų atsigulti ir pailsėti. Nors armėnų kalba, kaip ir kitos Rytų kalbos, linkusi į puošnumą ir gražbylystę, jis kalbėjo trumpais, kone sausais sakiniais.
Reikia gerai perprasti vyriausybės ketinimus. Vargu ar tarp vyresnių žmonių rasi bent vieną, kuris nebūtų patyręs ankstesnių laikų žudynių, jei ne savo kailiu, tai artimųjų ar giminaičių, nukankintų Anatolijoje. Bet neužtarnauta Kristaus malonė saugojo Musa Dagą. Ilgus palaimingus metus čionykščiuose kaimuose viešpatavo ramybė, tuo tarpu dešimtys tūkstančių tautiečių buvo išžudyti Adanoje ir kitose vietose. Reikia aiškiai skirti, kas yra žudynės ir kas tremtis. Žudynės trunka keturias, penkias, blogiausiu atveju septynias dienas. Narsus žmogus visada ras būdą, kaip kuo brangiau parduoti savo gyvybę. Greitai galima rasti slėptuvę moterims ir vaikams, įniršusių kariškių kraujo troškulys greitai pasotinamas, net žvėriškiausiai nusiteikusius zaptijus po kiek laiko apima pasibjaurėjimas. Valdžia visada pati organizuoja žudynes, bet niekada to nepripažįsta. Jos prasideda iš netvarkos ir baigiasi netvarka. Netvarka yra geriausia šios niekšybės dalis, o didžiausia nelaimė – mirtis.
Visai kas kita tremtis! Čia mirtis, kad ir žiauriausia, yra išsivadavimas, ir ja galima tik džiaugtis. Tremtis nesibaigia kaip žemės drebėjimas, kuris visada palieka dalį žmonių ir namų nepalietęs. Tremtis truks tol, kol paskutinis mūsų tautos žmogus žus nuo kardo, mirs badu vieškelio viduryje, nutrokš dykumoje, nusigaluos nuo choleros ar dėmėtosios šiltinės. Šį kartą viešpatauja ne chaotiška sauvalė, ne pabudęs kraujo troškimas, o daug baisesnis dalykas – tvarka. Viskas vyksta pagal Stambulo ministerijose parengtą planą. Jis, Ter Haikazunas, jau kelis mėnesius žinojęs apie šį planą, dar gerokai prieš prasidedant Zeituno nelaimėms. Jis taip pat žinąs, kad katolikoso, patriarcho ir vyskupų pastangos, pasiuntinių bei konsulų prašymai ir grasinimai nedavę jokių rezultatų. Vienintelis dalykas, kurį jis, vargšas kunigas, galėjęs padaryti, buvo tyla, kankinama tyla nepaisant sąžinės priekaištų. Jis nenorėjęs drumsti savo vargšams ganomiesiems paskutinių ramaus gyvenimo dienų. Tas laikas dabar negrįžtamai praėjo. Reikia be apgaulės pažvelgti tiesai į akis. Tegul niekas nesiūlo siųsti į valdžios įstaigas delegacijų su prašymais ar ko nors panašaus. Tai būtų tik tuščias laiko švaistymas.
– Žmogiškoji malonė išseko. Kristus, Nukryžiuotasis, reikalauja, kad eitume jo kančios keliu. Mums nelieka nieko kito, tik mirti…
Čia Ter Haikazunas trumpą valandėlę nutilo, paskui jau kitu tonu pasakė:
– Klausimas tiktai – kaip mirti!
– Kaip mirti? – sušuko pastorius Aramas Tovmasianas, greitai pribėgęs prie Ter Haikazuno. – Žinosiu, kaip numirti. Ne kaip beginklis avinas, ne ant vieškelio, einančio į Deir es Zorą, ne deportacijos lagerio kloakoje, ne iš bado ir ne nuo dvokiančios epidemijos. Ne, aš mirsiu ant savo namų slenksčio su ginklu rankoje, ir tepadeda man Kristus, kurio žodį aš skelbiu. O su manimi mirs ir mano žmona, ir negimęs kūdikis jos kūne!
Atrodė, kad nuo šio protrūkio Aramą ištiks širdies priepuolis. Jis prispaudė ranką prie krūtinės norėdamas atgauti kvapą. Kiek nusiraminęs pradėjo pasakoti apie ištremtųjų likimą, kurį pats buvo išgyvenęs, nors tik trumpai ir švelniau negu kiti.
– Niekas negali iš anksto suprasti, kas tai yra, niekas negali įsivaizduoti. Tai sužinai tik paskutinę akimirką, kai karininkas įsako pradėti žygį, kai bažnyčia ir namai, į kuriuos nuolat atsigręži, darosi vis mažesni ir pagaliau visai išnyksta iš akių…
Aramas kalbėjo apie begalinį kelią, vieną etapą po kito, apie tai, kaip kojos darosi žaizdotos, kūnas ima tinti, kaip žmonės pradeda griuvinėti, o kiti sunkiai slenka pirmyn, kaip visi pamažu sulaukėja ir miršta pliekiami rimbais. Jo sakiniai irgi atrodė kaip aštrūs rimbo kirčiai per minios nugaras. Tačiau keistas dalykas! Iš kankinamų tūkstančių žmonių sielų iki šiol neprasiveržė šūksniai ar beprotybės priepuoliai. Jie vis dar žiūrėjo į žmonių būrelį priešais namo duris kaip į tragiškus juokdarius, kurie bando jiems pavaizduoti kažką, kas neturi su jais nieko bendra. Šie vynuogių ir vaisių augintojai, medžio drožėjai, šukų dirbėjai, bitininkai, šilkverpių augintojai, šilko audėjai, taip ilgai laukę artėjančios nelaimės, dabar, kai ji atėjo, protu negali to suvokti. Išblyškę veidai rodo vis didesnę įtampą. Gyvybės jėga stengiasi pralaužti pastarųjų dienų sąstingį, supusį juos lyg kokonas.
Aramas Tovmasianas sušuko:
– Palaiminti mirusieji, nes jiems viskas jau praeitis!
Čia minia pirmą kartą neapsakomai skaudžiai sudejavo. Tai buvo ilga, skambi dejonė, stiprėjantis atodūsis, lyg dūsautų ne žmogus, o kenčianti žemė. Bet Aramo balsas perrėkė visas dejones:
– Norime, kad mirtis kuo greičiau taptų praeitimi! Todėl mes ginsime savo gimtuosius namus, kad visi, vyrai, moterys, vaikai, kuo greičiau sulauktume mirties!
– Kodėl mirties?
Šie žodžiai pasigirdo iš Gabrielio Bagratiano lūpų. Jis išgirdo savo balsą ir šviesa giliai jo širdyje paklausė: „Ar tai aš?“ Širdis plakė ramiai. Netikrumo jausmas dingo. Visam laikui. Jis pajuto didelį pasitikėjimą savimi. Raumenys atsipalaidavo. Visa savo esybe žinojo: dėl šios minutės buvo verta gyventi. Kai kalbėdavosi su kaimų žmonėmis, jo armėniški žodžiai atrodydavo dirbtini, per jėgą išspausti. Dabar kalbėjo ne jis, – ir tai teikė neapsakomą ramybę, – dabar kalbėjo galia, kuri atvedė jį čionai ilgais šimtmečių aplinkkeliais ir trumpu gyvenimo keliu. Jis nustebęs klausėsi tos galios, kuri taip natūraliai rinko žodžius:
– Aš negyvenau tarp jūsų, mano broliai ir seserys… Tai tiesa… Savo tėvynei buvau tapęs svetimas, nieko apie jus nežinojau… Bet štai, tikriausiai dėl šios valandos, Dievas atvedė mane iš didžiųjų Vakarų miestų į senuosius protėvių namus… Dabar jau nebesu pusiau svetimas, nebesu svečias tarp jūsų, nes mano likimas toks pat kaip ir jūsų… Su jumis gyvensiu arba mirsiu… Valdžia man bus dar negailestingesnė negu bet kuriam kitam, aš tai suprantu. Tokių kaip aš ji labiausiai nekenčia ir kerštingai persekioja… Kaip ir jūs visi turiu ginti artimųjų gyvybę. Todėl keletą savaičių rūpestingai tyrinėjau visas mums prieinamas galimybes išsigelbėti. Štai, klausykite! Iš pradžių mano širdis išsigando, bet dabar atgavau drąsą… Esu pilnas vilties… Jei Dievas padės, mes nemirsime. Kalbu jums ne kaip lengvabūdis kvailys. Esu karininkas ir esu dalyvavęs kare.
Vis aiškiau vieni žodžiai jungėsi su kitais. Karštligiškas pastarųjų dienų darbas dabar jam pravertė. Gerai apgalvotų detalių visuma teikė pasitikėjimo. Sisteminis mąstymas, kurio išmoko Europoje, darė jį pranašesnį, kėlė aukščiau už kitus, nuolankiai pasirengusius priimti jiems skirtą likimą. Toks pat žaismingas pranašumo jausmas jį apimdavo jaunystės laikais, kai per egzaminą atsakinėdavo puikiai išmanydamas dalyką, tarytum rinkdamas atsakymus iš savo žinių visumos. Jis atsiliepė į Aramo žodžius, neminėdamas jų autoriaus. Priešintis zaptijams kelyje ar kaimų namuose nėra jokios prasmės. Pirmosiomis valandomis kai kam gali ir pasisekti, bet viskas tikrai baigsis ne greita, o kaip tik užsitęsiančia kankinama mirtimi, jaunų moterų grobimu ir prievartavimu. Jis, Bagratianas, irgi siūlo gintis iki paskutinio kraujo lašo, tam yra geresnių vietų negu slėnis ir kaimai. Ranka parodė į Musa Dagą, kylantį virš namo ir viršūnėmis žiūrintį pro stogą, lyg ir jis dalyvautų didžiajame susirinkime. Tegul visi prisimena senas istorijas, kai Damladžkas suteikė priebėgą ir pastogę persekiojamiems Armėnijos vaikams.
– Iš tikrųjų apsupti ir paimti Damladžką reikia stambių kariuomenės dalinių. Džemaliui Pašai kareiviai reikalingi kitiems tikslams negu išvaryti porą tūkstančių armėnų. O su zaptijais lengvai susidorosime. Kalnui ginti užtenka kelių šimtų ryžtingų vyrų ir tiek pat šautuvų. Ir šautuvų, ir vyrų turime.
Jis pakėlė ranką lyg prisiekdamas:
– Dabar pažadu jums vadovauti gynybai, kad mūsų moterys ir vaikai būtų apsaugoti nuo mirties ilgiau negu tremtyje. Mes galėsime išsilaikyti kelias savaites, gal net ir mėnesius. Kas žino, gal Dievas duos, pasibaigs karas, tada ir mums pavyktų išsivaduoti. Jei taika neateis, mes visada savo užnugaryje turėsime jūrą, netoli yra Kipras, o ten – prancūzų ir anglų karo laivai. Argi negalime tikėtis, kad vienas iš šių laivų kada nors praplauks mūsų pakrante ir išgirs mūsų riksmus ir signalus? O jeigu laimė mums nenusišypsotų, jei Dievas būtų skyręs mums žūtį, tai turėsime užtektinai laiko numirti ir nereikės niekinti savęs, kad mus skerdžia kaip bejėgę avių bandą!
Buvo visai neaišku, kaip jo kalba paveikė žmones. Atrodė, kad minia tik dabar pirmą kartą pabunda iš stingulio ir ima suvokti savo tikrąjį likimą. Iš pradžių Gabrieliui rodėsi, kad žmonės arba jo nesuprato, arba įnirtingai rėkdami atmeta jo planą. Standi minios masė iširo. Moterys spiegė. Vyrai dusliais balsais keikėsi. Minia tarytum subangavo. Kur dingo Dievo valiai atsidavę, nuo skausmo susiraukšlėję valstiečių veidai? Kur dingo mirtinos tylos šydas? Atrodė, kad prasideda įnirtingas ginčas. Vyrai puolė vienas kitą, rėkė, tampė už drabužių, net už barzdų. Bet tai buvo greičiau ne ginčas, o pašėlusi iškrova, žmonės galvojo apie beviltišką mirtį, o pirmieji energingi ir pasitikėjimo kupini žodžiai tarsi susprogdino šias mintis.
Ką? Nejaugi tarp šių tūkstančių, rėkiančių, besivaduojančių iš nevilties, nė vienam per visą šį ilgą laikotarpį nebuvo kilusi panaši, rodos, tokia paprasta mintis? Mintis, kurią diktavo seni padavimai, kuri, regis, buvo visai čia pat? Nejaugi turėjo ateiti svetimas žmogus, ponas iš Europos, ir ją ištarti? Na, šią mintį tarp tūkstančių žmonių puoselėjo ne vienas, bet tai buvo tik nieko verta svajonė. Net ir slapčiausio pokalbio metu jos niekas nesiryždavo ištarti. Iki paskutinių valandų paskendę dirbtiniame letarge, jie bandė įsikalbėti, kad likimas praslinks pro Musa Dagą įtraukęs nagus. Be to, kas jie tokie? Vargšai apleisti kaimiečiai, gentis, iškelta į pavojų kupiną salą, toli nuo visų miestų. Antiochijoje armėnų palyginti nedaug, o ir tie tik pinigų keitėjai, turgaus pirkliai, javų spekuliantai, ne maištininkai, ne veiklos žmonės. Aleksandretėje, prabangiose vilose, vėlgi gyveno nedaug armėnų, bet labai turtingų – bankininkų ir ginklų tiekėjų. Panašiai ir Beirute. Šie alpstantys iš baimės piniguočiai nė galvoti negalvoja apie mažą bendruomenę, gyvenančią Musa Dago priekalnėse. Tarp jų nėra tokio žmogaus, koks buvo Avetisas Bagratianas vyresnysis. Jie užsidarydavo savo vilų langus ir slėpdavosi tamsiausiuose kampuose. Du ar trys iš jų, norėdami išgelbėti savo turtą, perėjo į islamą ir leidosi apipjaustomi atšipusiu mulos peiliu. Žinoma, daug lengviau žmonėms toli šiaurės rytuose, Vano ir Urfos gyventojams. Vanas ir Urfa buvo didieji armėnų miestai, juose netrūko nei ginklų, nei šimtmečių atkaklumo. Čia nestigo ir protingų galvų, Dašnakcutiuno deputatų. Jie galėjo vadovauti tautai. Čia galima galvoti apie pasipriešinimą ir jį organizuoti. Bet kas išdrįstų ką nors panašaus sumanyti varganame Johunoluke? Pasipriešinimas valstybės ir armijos pajėgoms? Visi, čia gimę ir gyvenę, jautė savo kraujyje su siaubu sumišusią pagarbą šiai valstybei, nuo amžių mirtinam priešui. Valstybė – tai zaptijas, kuris gali tave be jokios priežasties sumušti ir areštuoti. Valstybė – tai mokesčių inspektorius, turįs teisę įsiveržti į namus ir grobti, kas jam patinka. Valstybė – tai nešvari kanceliarija su sultono portretu, Korano citatomis ir prispjaudytomis grindimis, čia galima susimokėti bedelį, mokestį už atleidimą nuo karo tarnybos. Valstybė – tai kareivinės su nykiu kiemu, kur reikia atlikti karinę tarnybą, kur kumščiais švaistosi čaušas ar onbašis, o armėnų sūnums dažnai skiriamas mušimas lazdomis. Bet vis dėlto armėnų sūnūs negalėjo išsivaduoti iš baimės ir šuniško atsidavimo šiai geradarei valstybei.
Taigi suprantama, kad po karšto pastoriaus Tovmasiano protrūkio ne vietinis, o atvykęs iš svetur žmogus, atitrūkęs nuo Turkijos, pasiūlė miniai idėją planingai gintis. Nes tik laisvas žmogus turėjo tiek nuoširdumo, kad galėjo šią idėją atvirai išsakyti. Žmonės su šia mintimi dar ilgai negalėjo susitaikyti. Ginčas, regis, darėsi vis aštresnis, vis dar nesibaigė spygavimas ir grūmojimas kumščiais, kuris visiškai nederėjo šiems šiaip jau gana santūriems vyrams ir moterims. Nesunku įsivaizduoti, kad kūdikiai, kuriuos motinos laikė ant rankų ar ant nugaros, pravirko ir dar labiau padidino visuotinį triukšmą. Be abejo, vaikai šią akimirką irgi pajuto pavojų ir šaižiai spiegdami gynėsi nuo artėjančios mirties. Gabrielis tylėdamas žvelgė į šią maišalynę. Prie jo priėjo Ter Haikazunas. Abiejų rankų pirštais jis palietė Bagratiano pečius. Tai buvo įžanga, pirmas ryžtingas bandymas jį apkabinti. Gestas, reiškiąs palaiminimą ir savęs nugalėjimą. Jo nuolankaus ir griežto žvilgsnio gilumoje galima buvo perskaityti: „Mudu priėjome prie vienos nuomonės nė nepasitarę. To aš iš tavęs ir laukiau.“ Kiekvieną kartą susitikdamas Ter Haikazuną Gabrielis jausdavo, kad šis nuo jo užsidaro, tarytum atstumia jį dėl neaiškių priežasčių. Todėl kunigo bandymas apkabinti jį suglumino. Ploni lyg kankinio Ter Haikazuno pirštai nuslydo nuo jo pečių.
Tuo metu minią bandė raminti pastorius Harutiunas Nochudianas. Mažas, menkas žmogelis turėjo grumtis ir su savo žmona, kuri susijaudinusi veržėsi prie jo, norėdama apsaugoti nuo neatsargaus poelgio. Nochudianui sunkiai pavyko atkreipti į save minios dėmesį. Turėjo iš visų jėgų įtempti savo silpną balsą:
– Kristus griežtai mums įsako klausyti valdžios. Kristus griežtai liepia nesipriešinti blogiui. Mano pareiga – tarnauti Evangelijai. Būdamas savo kaimenės piemeniu negaliu pritarti neklusnumui.
Pastorius, Bagratianų namuose dažniausiai darydavęs nedrąsaus, ligoto žmogelio įspūdį, šį kartą grįsdamas savo požiūrį buvo labai tvirtas. Jis kalbėjo apie ginkluoto pasipriešinimo pasekmes, kokios jam atrodė. Maištas duosiąs vyriausybei visišką teisę paversti nelemtą potvarkį beatodairišku keršto aktu. Tada ir mirtis nebus palaimingas Kristaus kančios sekimas, teikiąs mums nuopelnų, tai bus tik pelnyta bausmė maištininkams. Ir ne tik čia susirinkusiųjų sielas prislėgs maišto nuodėmė, ji nesulaikomai atsigręš savo pasekmėmis į visus armėnų sūnus ir dukteris. Viešpataujantiesiems ji suteiks trokštamą galimybę prieš visą pasaulį pasmerkti armėnų tautą kaip neištikimą žmoną, nes ji nesilaikanti tautų bendrystės, apkaltinti ją valstybės išdavimu. Gera žmona nepalieka savo namų ir tada, kai vyras ją skriaudžia. Toks buvo Harutiuno Nochudiano požiūris, nors jo namuose viskas atrodė kaip tik atvirkščiai, kadangi žmona tironizuodavo jį ne vien rūpindamasi jo sveikata. Atrodė, kad jo pertemptas balsas tuoj nutrūks:
– Kas gali tvirtinti, kad mūsų tremtis būtinai reiškia mirtį, kaip pranašauja Ter Haikazunas ir Aramas Tovmasianas? Argi jie jau perprato nežinomus Viešpaties kelius? Argi Viešpats negali atsiųsti mums pagalbos bet kur ir bet kada? Argi ne visur atsiranda sielų, sugebančių užjausti, net tarp turkų, kurdų ir arabų? Nejaugi mes, jei pasitikėsime Dievu, nerasime pastogės ir maisto svetimuose kraštuose? Argi negali būti taip, kad išsigelbėjimas, kai prarandame bet kokią viltį, jau artinasi prie mūsų? Jei jis mūsų neras čia, galbūt ras Alepe. Jei to neįvyks Alepe, tikėsimės jį sutikti kitoje mūsų kelionės stotyje. Mūsų kūnas skaudžiai kentės, bet sielos bus laisvos. Jei galime rinktis nekaltą arba nuodėmingą mirtį, kodėl turėtume rinktis nuodėmingą?
Toliau Harutiunas Nochudianas negalėjo kalbėti, nes jo silpną balselį užgožė žemas ir tvirtas moters balsas. Ar toji karinga būtybė su juodais matronos drabužiais iš tikrųjų buvo močiutė Antaram, senojo gydytojo žmona? Ar tai iš tikrųjų buvo mairik Antaram, visiems padedanti, visus slauganti, motinų močiutė? Jos globotinės, kurioms ji padėdavo ir darbais, ir patarimais, niekada negirdėjo, kad ji sakytų kalbas! Juoda nėrinių skara iš susijaudinimo nuslinko nuo jos dar ne visai žilų, per vidurį perskirtų plaukų. Paraudusiame veide – išdidžiai išsišovusi ereliška nosis. Plačios šlaunys, tvirta figūra, galva didingai atlošta. Daugybė piktų raukšlelių supa šviesiai mėlynas akis. Ir vis dėlto Antaram Altuni, taip didingai piktindamasi, atrodė jauna.
– Aš esu moteris, – sulig pirmuoju žodžiu, tariamu sodraus balso, įsiviešpatavo visiška tyla. – Aš esu moteris ir kalbu už visas čia susirinkusias moteris! Esu daug iškentėjusi! Mano širdis ne kartą mirė. Mirtis man seniai nebaisi. Kai ji ateis, aš net nepažvelgsiu į jos pusę. Bet nenoriu žūti pažeminta, nenoriu nusibaigti ant vieškelio, supūti atviruose laukuose, ne, jokiu būdu! Nenoriu ir likti gyva tremtinių stovykloje tarp niekingų žmogžudžių ir garbės netekusių aukų, ne, jokiu būdu! Mes, visos moterys, to nenorime! Jei vyrai yra bailiai, tai mes, moterys, vienos imsime ginklus ir kelsimės į Musa Dagą… Su Gabrieliu Bagratianu!
Šis fanatiškas šauksmas sukėlė naują, dar didesnį šurmulį. Galėjai pamanyti, kad netekę nuovokos žmonės jau kitą akimirką išsitrauks peilius ir pradės kruvinas skerdynes nelaukdami nė turkų atėjimo. Mokytojai su Šatachianu priešakyje norėjo pulti į minią skirti besipešančių ir prireikus atlikti policijos darbą. Nežymiu mostu Ter Haikazunas juos sulaikė. Jis pažinojo savo žmones geriau negu mokytojai ar muchtarai. Šis proveržis – tai ne konfliktas, tai tik beprasmis susijaudinimas. Tūkstančių žmonių sąmonė, dar iki galo nesuvokusi tremties įsakymo, dabar turėjo iš lėto sugerti skambius kalbėtojų žodžius. Kunigo žvilgsnis tarytum sakė: „Palikite juos ramybėje.“ Jis kantriai stebėjo minios bruzdesį, kuriame po močiutės Antaram kalbos vis garsiau aidėjo moterų balsai. Kunigas neleido kalbėti kitiems, besiveržiantiems į tribūną kaip, pavyzdžiui, mokytojas Voskanianas. Ir buvo teisus. Triukšmas, niekieno daugiau nekurstomas, nutilo greičiau, negu būtum galėjęs pagalvoti. Po kelių minučių jis savaime užgeso, girdėjosi tik murmesys ir kūkčiojimai. Atėjo akimirka, kai Ter Haikazunas galėjo trumpai ir aiškiai apibendrinti padėtį ir nukreipti įvykius reikiama linkme. Jis ramiai kilstelėjo dešinę ranką:
– Viskas labai paprasta, – pasakė negarsiai, bet aiškiai skirdamas kiekvieną skiemenį, kad žodžiai smigte smigtų į apdujusios minios galvas. – Girdėjote du pasiūlymus. Jie nurodo mums vienintelius du kelius, kuriais galime eiti. Kitų kelių neturime, tik šiuos du. Vienas, pastoriaus Nochudiano kelias, veda mus su zaptijais į rytus, kitas, Gabrielio Bagratiano kelias, kviečia mus ginkluotis ir kopti į Damladžką. Kiekvienas iš jūsų esate visiškai laisvas pasirinkti savo kelią, kaip jums liepia jūsų protas ir valia. Daugiau nėra apie ką kalbėti, nes viskas jau pasakyta. Apsispręsti jums bus visai paprasta. Paprašysiu pastorių Harutiuną Nochudianą atsistoti diendaržyje anapus kanapinės virvutės. Kas pritaria pastoriaus požiūriui, kas nori keliauti į tremtį, tegul stoja pastoriaus pusėje. O kas palaiko Gabrielio Bagratiano pusę, tegul lieka ten, kur stovi. Neskubėkite! Dar turime nemažai laiko.
Staiga įsiviešpatavo didžiulė tyla. Buvo girdėti tik pastorienės Nochudian nesulaikomas, panašus į lojimą, verksmas. Senasis pastorius nulenkė galvą, apdengtą apvalia kepuraite. Atrodė, kad jo pečius sulenkė ir traukia prie žemės sunki minčių našta. Taip susimąstęs jis stovėjo labai ilgai. Tada jo kojos sujudėjo. Mažais, nedrąsiais žingsneliais nuėjo į vietą, kurią jam nurodė Ter Haikazunas. Kanapinę virvutę jis nevikriu judesiu perkėlė per galvą. Diendaržis ėjo beveik iki pat vilos. Prie namo plytėjo pievelė, kurią juosė magnolijų gyvatvorė. Didžiulis plotas buvo visiškai tuščias. Susirinkime dalyvavo ne tik namų tarnai, bet ir tvartų prižiūrėtojai. Trumpos Nochudiano kojos išbandė visą apsisprendimo kelią. Reikėjo nemažai laiko, kol nutipeno iki magnolijų gyvatvorės. Ten jis sustojo, atsukęs miniai nugarą. Žmona, krūpčiodama nuo verksmo, nusekė jam iš paskos. Dar ilgesnė valandėlė, bereikšmė, niekas nepratarė nė žodžio. Paskui atsiskyrė dar keletas, prasiskverbė pro minią ir nuėjo prie pastoriaus Nochudiano netvirtu, dvejojančiu žingsniu. Iš pradžių jų buvo nedaug – Bitiaso protestantų bendruomenės senesnieji nariai ir jų žmonos. Bet laikui bėgant darėsi vis daugiau tokių, kurie apsisprendė eiti į tremtį, kol galų gale pastorius surinko apie save beveik visą savo bendruomenę, jaunus ir senus. Prie jų prisijungė dar keletas žmonių iš kitų kaimų; tai buvo seni, nuo gyvenimo apsunkę žmonės, neturintys jėgų priešintis arba nenorintys gyvenimo saulėlydyje užrūstinti dangaus. Sukryžiavę ant krūtinės rankas tarytum maldai, jie žengė pirmą didžiojo kryžiaus kelio žingsnį. Visa tai vyko taip santūriai, su tokiu vidiniu įsitikinimu, kad tai neatrodė sunkus apsisprendimas, o greičiau religinė apeiga; tarytum šiems žmonėms lemta neatsigulus į mirties patalą tiesiai įžengti į kapą. Dar vienas. Dar viena pora. Dar keletas. Ir dar viena pora.
Nochudiano būryje galų gale atsidūrė apie keturis šimtus asmenų, neskaičiuojant tų, kurie dėl ligos ar kitų priežasčių buvo likę namie. Pastorius patraukė su savimi didesnę dalį Bitiaso kaimo, antrojo pagal dydį šiame slėnyje. Minios dauguma akylai stebėjo klusnumą pasirinkusių kraštiečių neryžtingus žingsnius. Niekas jų nesulaikė nei žodžiu, nei šūksniu. Paskutinis prie Nochudiano grupės prisidėjo suvargęs žmogelis su lazda, kaip girtas svirduliuodamas ir kažką murmėdamas po nosimi. Šis žmonėms gerai pažįstamas, dažnai pašiepiamas vyras iš Kebusijės kaimo – tikriausiai jis nė nesuvokė, kas čia vyksta, – sukėlė daugumos panieką ir pasibjaurėjimą. Iš pradžių minia šaipėsi tik iš liguistos vyro išvaizdos. Bet netrukus prisidėjo ir išdidumas: čia narsuoliai, ten – bailiai. Čia stipruoliai, ten – ligoniai. Neįvyko nieko daugiau, tik vienas jaunuolis garsiai šūktelėjo pašaipų žodį, nuo kurio per visą minią nusirito juoko banga. Ter Haikazunas vienu šuoliu šoko į tvirtai susispaudusią minią, skirdamas ją abiem rankomis. Lyg norėdamas prasiveržti iki pat niekšybės branduolio, iki pašaipūno, nutverti jį ir nubausti. Jo veidas patamsėjo iš pykčio. Gobtuvas nuslinko nuo trumpų, metalo spalva pražilusių plaukų. Akyse blykstelėjo mirtinas įniršis.

Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/franz-werfel/keturiasde-imt-musa-dago-dien/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.

notes

1
Teskere – pasas (turk.). – Čia ir toliau vertėjo pastabos.

2
Antiochija – senovinis miesto Turkijos pietuose pavadinimas, nuo XVI a. – Antakija (turk.).

3
Dašnakcutiunas – „sąjunga, vienybė“ (arm.) – 1890 m. įsteigta armėnų nacionalinė partija, siekusi armėnų autonomijos Osmanų imperijoje. 1918–1920 m. ši partija vadovavo nepriklausomai Armėnijos Respublikai.

4
Aukštieji Vartai – buvusi turkų sultono rezidencija. Iki 1918 m. taip kartais vadinama aukščiausioji Turkijos valdžia.

5
Kaimakamas – apskrities viršininkas (turk.).

6
Vardapetas – aukštesnio rango, išsilavinęs Armėnų apaštališkosios bažnyčios kunigas (arm.).

7
Efendi – ponas (pers.), mandagus turkų kreipimasis į vyrą.

8
Šalvarai – plačios kelnės, surišamos žemiau kelių (pers.).

9
Apskrities viršininko kanceliarija. Pirtis. Vyriškoji namų pusė (turk.).

10
Vienybės ir progreso komitetas (pranc.).

11
Vali – gubernatorius, vilajeto, t. y. provincijos, viršininkas (turk.).

12
Tarbušas – beduinų kepurė (turk.).

13
Čaršafas – moterų galvos gobtuvas (turk.).

14
Zikras – musulmonų vienuolių (dervišų) pamaldumo praktikos.

15
Rafi – tikr. Hakopas Melik-Hakopianas (1835–1888) – armėnų rašytojas, patriotinių romanų autorius.

16
Hazaras Parbeci – žymus V a. armėnų istorikas.

17
Movsesas Chorenaci (V–VI a. I p.) – armėnų istoriografas, „Armėnijos istorijos“ autorius.

18
Rafaelis Patkanianas (1830–1892) – armėnų rašytojas ir poetas, žadinęs armėnų nacionalinę savimonę.

19
Kaip čia pasakius? Pusiau tėvynainis (pranc.).

20
Miulazimas – leitenantas (turk.).

21
Seraskeriatas – Gynybos ministerija (turk.).

22
Kismet – likimas (arab.).

23
Zaptijas – žandaras (turk.).

24
Binbašis – majoras (turk.).

25
Dirhemas – svorio vienetas, 3,06 gramo.

26
Garbė Alachui. Alachas žino (arab.).

27
Araba – vežimas (turk.).

28
Kajikas – laivelis, valtis (turk.).

29
Armėnų klausimo nebėra (pranc.).

30
Čete – gauja (turk.).

31
Hiukiumetas – valdžia, vyresnybė (turk.).

32
Chačaturas Abovianas (1805–1848) – armėnų rašytojas švietėjas, naujosios armėnų literatūros pradininkas.

33
Katulas Mendesas (1841–1909) – antraeilis prancūzų rašytojas, dažnai vaizduojantis patologinius psichikos reiškinius.

34
Pjeras Loti (1850–1923) – prancūzų rašytojas, egzotiškų „kolonijinių romanų“ autorius.
Keturiasdešimt Musa Dago dienų Franz Werfel
Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Franz Werfel

Тип: электронная книга

Жанр: Книги о войне

Язык: на литовском языке

Издательство: VERSUS AUREUS

Дата публикации: 16.04.2024

Отзывы: Пока нет Добавить отзыв

О книге: Gabrielis Bagratianas su žmona Žiuljete ir sūnumi Stefanu 1915-ųjų pavasarį grįžta į gimtąjį kaimą Musa Dago papėdėje. Gabrielis – turkų kariuomenės atsargos karininkas – Antiochijoje aplanko keletą pažįstamų, nueina į krašto valdytojo biurą; vyras visur jaučia priešiškas nuotaikas armėnų tautai. Turkas, senas šeimos draugas, aga Rifaatas Bereketas pataria jam nekišti nosies į valdiškas institucijas ir pažada nuvykti į Stambulą ir armėnus užtarti. Blogos nuojautos jau sklando ore, prasideda pirmosios armėnų deportacijos. Pastorius Lepsijus, vokiečių dvasininkas, stengiasi įtikinti karo ministrą Enverą Pašą sustabdyti armėnų trėmimus ir taip užbėgti lemtingiems posūkiams už akių. Bet įvykiai veja įvykius ir paaiškėja – kraujo upės nepavyks išvengti…

  • Добавить отзыв