Главная страница | Современная зарубежная литература | Itališkas mūsų gyvenimas

Itališkas mūsų gyvenimas
Michael Tucker
Garsi amerikiečių aktorių pora – iš Lietuvos žydų šeimos kilęs Michael Tucker ir Jill Eikenberry – išlydėję į koledžą jaunėlį savo sūnų, pabėga ilgų atostogų į žavingą Italijos kaimelį Umbrijos regione. Sutuoktiniai svajonių namus atranda 350 metų senumo sodyboje, žaliuojančio Spoleto slėnio papėdėje, kur noksta sultingos vaismedžių uogos ir svyra aksominiai alyvų žiedai.
Iš pirmo žvilgsnio pamilę šį dieviško grožio kampelį, jiedu numoja ranka į rūpesčius dėl vandentiekio vamzdžių ar termitų ir, be ilgų svarstymų, senučiuką namą nusiperka. Atsisveikinę su amerikietišku gyvenimu, Michael ir Jill neriasi iš kailio stengdamiesi prabilti italų kalba, suprasti šalies kultūros subtilybes ir sukurti jaukius namus naujajame savo gyvenimo skyriuje.
„Itališkas mūsų gyvenimas“ – neužmirštamų įspūdžių, žavių avantiūrų, kvepiančios, miltuotos itališkos virtuvės ir gardaus vyno istorijų knyga, vertinantiems tikrus ir paprastus gyvenimo malonumus.

Michael Tucker
Itališkas mūsų gyvenimas
Iš anglų kalbos vertė Rita Bakanienė
Galim ir parsiduoti, kad tik nebūtų nuobodu.
    Lynn Fontaine

Pirmas skyrius
MŪSŲ NAMAS ĮSITAISĘS ALYVMEDŽIAIS APAUGUSIOS KALVOS PAŠONĖJE TARSI STIPRIAME IR SAUGIAME BE GALO KANTRAUS SENELIO GLĖBYJE. Vadindavome ją kalnu, kol kartą užkopę į viršūnę horizonto platybėse neišvydome snieguotų Sibilinio kalnų[1 - Sibilinio kalnai – kalnynas Italijoje, dalis centrinių Apeninų.]. Ne, visgi tai kalva, – čia jas vadina colline, – viena iš daugelio, besiritančių į rytus, šiaurę ir pietus nuo mūsų, sidabruojančių alyvmedžių lapų žaluma kiek tik akis užmato. Mūsų mažytis akmeninis namelis įsipraudęs ant šlaito, todėl mūsų miegamojo langų nepasiekia pirmieji saulės spinduliai, tačiau tą rytą prabudau vos prabrėškus. Retai kada pabundu vienas; pastaruoju metu mudu su Džile stengiamės miegoti kartu. Perbraukiau ranka per tuščią lovos pusę ir prisiminiau laikus Niujorke, kai bet koks pasitaikęs darbelis išskirdavo mus ištisiems mėnesiams. Buvom dar visai vaikai, bandėm išsikovoti sau vietą po saulę, tad mūsų santuokinis gyvenimas buvo nuolat atidėliojamas.
Pilkas debesų šydas palengva sklaidėsi, vienas po kito pragydo paukščiai. Neturėjau jokių planų dar kelioms valandoms, todėl tiesiog likau lovoje ir klausiausi jų giesmių. Atskridau čia prieš dvi dienas, kad užbaigčiau sandorį dėl šio namo Umbrijos kalvose, ir tądien po pietų turėjau grįžti namo į Kaliforniją. Mano vidinis laikrodis visiškai susipainiojo, bet ne dėl miego – pamiegoti galėsiu ir vėliau.
Rustico[2 - Rustico – kaimiškas.] – taip vadinamas šis namelis – jau daugiau kaip tris šimtus penkiasdešimt metų stūkso ant šios kalvos priešais vakaruose žaliuojantį beribį Spoleto slėnį. Žodis rustico reiškia ūkio darbininko namelį, vietą, kur miegodavo imigrantai darbininkai, atvykę rinkti alyvuogių derliaus. Nuo šiol čia glausis pora migruojančių aktorių.
Laiptais nusileidau į virtuvę, užsikaičiau kavos. Įsitaisęs prie staliuko po pergole – apželdinta pavėsine prie virtuvės durų – susidomėjęs ėmiau stebėti paukštį juodomis ir baltomis dryžuotomis plunksnomis šelmiškais Geniuko Vudžio bruožais. Suklikęs jis staigiai nėrė pro medžius žemyn, pasikapstė darže, o tada vėl aukštyn – ir apsuko kelis ratus aplink kaminą. Buvo aišku, kad šiandien bus karšta. Bet namelyje kone metro storio akmeninėmis sienomis, dėl kurių žiūrint iš lauko jis atrodė daug didesnis nei viduje, dvelkė vėsa – it kokiame vyno rūsyje.
Paskambinau Džilei – Kalifornijoje dabar devinta praėjusio vakaro valanda. Baisi painiava. Jai papasakojau viską apie vakarykštį susitikimą notaio kabinete, kur pasirašiau popierius ir atsiskaičiau čekiais – vienu virš stalo, kitu po juo. Prisiminiau, kaip iškilmingai notaras balsu skaitė visą sutarties tekstą, stabtelėdamas po kiekvienos eilutės, kad vertėja man išverstų angliškai.
Viskas atrodė ganėtinai oficialiai. Papasakojau, kaip po visko Brunas ir Maja, kurie pardavė mums namą, ir Džodžo, nekilnojamojo turto agentė, nusivedė mane į restoraną Fontanelle, esantį kiek aukščiau ant kalvos, bet visai netoli nuo mūsų namų. Ten buvo ir Bruno mama Silvana – ji atvyko čia savaitei iš Romos. Valgėme makaronus su triufeliais ir ant grotelių keptus plonyčius kiaulienos pjausnius, o vyno išgėrėme tiek, kad greitai prisiminiau nemiegojęs jau tris paras.
Pasakojau Džilei, kaip dabar jaučiuosi sėdėdamas taip arti sodo, stebėdamas paukščius, kaip ši vieta mane traukia, kaip šalies ritmas diktuoja visų ir visko gyvenimo tempą. Tikrai nesu pats kantriausias žmogus žemėje (ramybė man dažniausiai svetima), bet gal gyvenimas šiame name, šiame slėnyje padės man pasikeisti.
1969 metais, kai mudu susitikome Arena Stage teatre Vašingtone, jau buvau vedęs ir turėjau vienerių metukų dukrytę, o Džilė buvo susižadėjusi su aktoriumi, dirbančiu Monrealyje. Vienas kitam kritom į akį per pirmąsias premjeros repeticijas, per generalinę repeticiją jautėmės įsimylėję iki ausų, ir mūsų meilė jau trunka trisdešimt penkerius metus. Praėjus kelioms dienoms po sezono pabaigos palikau žmoną, o po mėnesio mudu su Džile perėmėme mano dukros Elison globą. Tada patraukėme į Niujorką, kad išmėgintume savo galimybes Brodvėjaus ir kituose teatruose, o galiausiai ir darbo biržoje. Tai buvo pirmas kartas, kai taip surizikavome, bet ilgainiui avantiūra tapo nuolatine mūsų gyvenimo bendrakeleive.
Mes gyvename devynerių metų ciklais. Ar bent jau taip dabar atrodo, prisiminus kartu nugyventus metus. Nors, beje, Niujorke užsibuvome dvigubai ilgiau – kone aštuoniolika metų čia lipdėme savo karjeras, mokydamiesi ištverti ilgus išsiskyrimus ir atsilaikyti gyvenimo filmavimo aikštelėje pagundoms. Mūsų dukra Elison taip ir užaugo. Kiekvieną dieną – ir saulei šviečiant, ir lyjant – dviračiu veždavau ją į mokyklą, o kai mes su Džile išsikraustėme, Elison liko mūsų senajame bute ir įstojo į vieną iš Niujorko koledžų. Maksas, mūsų sūnus, gimė Lenox Hill ligoninėje; jį irgi kasdieną dviračiu vežiau į Montesori mokyklą Vakarų 101-ojoje gatvėje. Niujorkas mums tapo namais. Čia susipažinome su brangiausiais draugais, tokiais, kurie išlieka artimi, net jei nesusitinkame dešimtmetį. Čia susiformavo mūsų charakteris – ir kaip asmenybių, ir kaip šeimos, ir kaip poros.
O tada, 1986 metais, paskambino Stivenas Bočko, senas mano bičiulis iš koledžo laikų, ir pasiūlė filmuotis savo naujajame televizijos seriale. Sakė, kad sukūrė tuos vaidmenis būtent mums. Džilė paėmė iš manęs ragelį, širdingai jam padėkojo, bet atsisakė, nes laikanti save teatro aktore, o be to, nenorinti išvykti iš Niujorko. Vaikai lanko geras mokyklas; jai labiau prie širdies sėslus gyvenimo būdas; ji nenori vaidinti televizijoje. O aš rėkiau per visą kambarį, kad reikia parsiduoti; parsiduoti bet kokia kaina!
Tačiau nebuvo ko jaudintis. Bočko ją nuramino, pasakė, kad ji neprivalo imtis vaidmens, jei nenori, ir paklausė, ar ji neprieštaraus, jei kurdamas tą vaidmenį jis vis dėlto įsivaizduos ją. Ji – ir vėl širdingai – malonėjo jam tai leisti.
Kai scenarijus buvo baigtas, Džilė pasiėmė jį pavartyti ir, peržvelgusi vos kelis puslapius, ėmėsi mokytis teksto. Ji jokiais būdais negalėjo leisti kam nors kitam imtis šio vaidmens.
Gegužę trims savaitėms nuskridome į Los Andželą, kur buvo filmuojamos bandomosios serialo serijos. Viskas buvo aukščiausio lygio – rimti vaidmenys rimtame seriale, pagal užsakymą siūti drabužiai, aplink zujo studijos spaudos atstovai ir agentai – jautėmės it kokiame filme. O svarbiausia galėjome dirbti kartu. Metai iš metų dirbo tik vienas iš mūsų, o kitas darbo išvis neturėjo, o dabar pirmą kartą šlovės keliu žengėme kartu, susikibę rankomis, ir abu jautėmės laimėtojais, nebuvo jokio pralaimėjimo kartėlio.
Baigus filmuoti bandomąsias serijas, grįžome į Niujorką pasiimti vaikų ir daiktų, kad galėtume rugpjūtį persikelti į Los Andželą ir baigti filmuotis. Atšvęsti nulėkėme į Šv. Martyno salą Karibų jūroje, o dieną, kai grįžome namo į Niujorką, Džilė krūtyje užčiuopė mazgelį.
Diagnozė – vėžys. Gulėdavome savo lovoje namuose Vakarų aštuoniasdešimt devintojoje, užsitraukę užuolaidas, susikibę rankomis. Džilė galvojo apie paskutines savo dienas, o aš – kaip gyvensiu be jos. Tarsi skęstantysis prieš akis regėjau mūsų bendro gyvenimo vaizdus ir suvokiau, kiek daug manęs susieta su šia nuostabia mano gyvenimo moterimi. Vien stovėdamas šalia jos jaučiau, kad aplinkiniai ima mane vertinti geriau. Net ir pats pasijusdavau geresnis. Taip daug kur prasisukau. Baisi mintis, bet kas tiesa, tas ne melas.
Džilę operavo Mount Sinai ligoninėje Niujorke. Po dviejų savaičių jai paskyrė pirmąjį radioterapijos seansą – tą pačią dieną, kai ekranuose pasirodė serialas L. A. Law. Susidėjome daiktus, nuraminome išsigandusius vaikus ir išskridome į Los Andželą. Šįkart ne tik kėlėmės į kitą šalies pusę, keitėme darbus, mokyklas, draugus ir gyvenimo būdą; dabar turėjome išmokti gyventi kartu su nauju gyvenimo palydovu – vėžiu. Jis neabejotinai pakeis mūsų požiūrį į save, mūsų tarpusavio santykius, mūsų ateitį – absoliučiai viską. Galiausiai, kai su vėžiu susitaikėme, jis išmokė mus gyventi.
Saulė persirito per kalno viršūnę vos po aštuonių, tad sėdau į mašiną ir pasukau link nediduko mūsų kaimelio. Kavinėje išgėriau puodelį espreso, paskui dar vieną. Drovėjausi pradėti pokalbį su baristu, todėl apsimečiau, kad skaitau vietinį laikraštį, nors iš tiesų supratau tik kas penktą ar šeštą žodį. Kiek praretėjus rytiniam lankytojų būriui, išdrįsau jį užkalbinti. Pradėjau puikiai išmoktu nusižeminimu: „Labai atsiprašau, aš amerikietis, prastai moku itališkai…“ Tokia įžanga visada suveikia. Barmenas visas net nušvito ir mudu pasišnekėjome itališkai, sakyčiau, trečiokų lygiu. Aš paprašiau patarimo, kur galėčiau įsigyti geriausio vietos gamybos alyvuogių aliejaus. Jis puolė vaizdingai pasakoti ir braižyti žemėlapius ant servetėlių.
Norėjau į Kaliforniją parsivežti tiek Umbrijos, kiek pajėgsiu sutalpinti į lagaminą. Susiradau alyvuogių aliejaus krautuvėlę, kur taip pat buvo prekiaujama kaštonų medumi, kuriuo garsėja šis regionas, ir į celofano maišelius supakuotais vietos gamybos makaronais, vadinamais strangozzi. Tada stabtelėjau dešinėje prie namo su iškaba, reklamuojančia šviežius triufelius. O jau pirkimo procedūra! Vis dar žemėti triufeliai aliuminio lėkštelėse, svarstyklės, gramo tikslumu parodančios jų vertę, ir pakavimo mašina, kad tokie kaip aš galėtų keliauti nekankindami aplinkinių ne pačiais maloniausiais kvapais. Per muitinę bandysiu persivežti puikius šešis egzempliorius, kurių kiekvienas – maždaug biliardo kamuoliuko dydžio. Vyno krautuvėlėje nusipirkau šešis Montefalco Rosso butelius. Šis vynas tiesiog nuostabus ir, tikiuosi, iki Kalifornijos jo skonis nė kiek nesuprastės.
Tokiu grobiu nešinas grįžau namo ir viską sugrūdau į lagaminą, kartu su keliais atsivežtais drabužiais. Užrakinau duris, uždariau langines ir išvažiavau į Romos oro uostą, sakydamas arrividerci mūsų mielajam rustico nameliui, į kurį grįšime tik rugsėjį.

Antras skyrius
LOS ANDŽELAS, PRIEŠ 8 METUS
MŪSŲ DARBOTVARKĖJE DU VIENAS PO KITO SUPLANUOTI RENGINIAI, TURINTYS UŽBAIGTI PASTARŲJŲ METŲ LOS ANDŽELE CHAOSĄ. Penktadienį vakare – kasmetinis televizijos tinklo NBC rengiamas vakarėlis keliems tūkstančiams bendradarbių, o jo išvakarėse – kuklus pasisėdėjimas mano draugės namuose. Ji – televizijos prodiuserė ir naujai iškepta Naujojo amžiaus judėjimo narė, neseniai mums prisipažinusi, kad jos lūpomis kalba pats Jėzus Kristus. Ji mus pasikvietė kuklios vakarienės, po kurios – spiritizmo kambaryje – mums bus surengtas seansas su Dievo sūnumi.
– Nepamirškite susigalvoti klausimų! – dar priminė ji.
Kurgi ne.
Penktadienio vakarėlis irgi buvo ne mažiau įspūdingas. Šiam renginiui NBC tinklas kasmet iššvaisto įspūdingas sumas, iš visos šalies sukviečiami regionų vadovai ir visą savaitę liejasi gėrimų upės, netyla šnekos ir vyksta daugybė informacinių renginių, kur NBC nepraleidžia progos pademonstruoti savo planų naujajam sezonui. Vakarėlis būna renginio kulminacija, kai susirenka visos tinklo žvaigždės ir kelias valandas pasitrina tarp „skraiduolių“ – taip Holivude žaismingai vadina visus gyvenančius ne Niujorke ar Los Andžele.
Mes čia kviečiami jau aštuntus metus iš eilės, todėl atmintinai žinome, kas ir kaip. Prie Beverly Hilton viešbučio mūsų limuzinas sustojo pusę septynių – kiek ankstoka, kad madingai vėluotume, bet visgi neblogai. Mudu spindėjome kaip tikros garsenybės, kuriomis tapome – įdegę, sušukuoti, pasiruošę atremti fotografų, reporterių, žurnalistų atakas ir laidyti šmaikščius sąmojus pakeliui iki baro.
– Štai jie, Maikas ir Džilė, šmaikščiausia Holivudo pora, – kartos jie visi kaip vienas.
Tačiau mums išlipus iš limuzino, nesimatė nei fotografų, nei eilėmis išsirikiavusių žurnalistų ar reporterių, šaukiančių mus vardais. Pajutau, kaip po Valentino marškiniais mane išmuša prakaitas. Gal mes supainiojome dieną? O gal viešbutis ne tas? Gal reikėjo važiuoti į Beverly Wilshire? Ar dar blogiau – į Sheraton Universal viešbutį kitoje kalvos pusėje?
Viešbučio fojė irgi nieko nebuvo. Turiu galvoje, nebuvo įžymybių. Kitų – paprastų – žmonių buvo, bet net neįsivaizduojate, kaip jie skiriasi nuo žvaigždžių. Atsisukęs nužvelgiau įvažiavimą, bet mūsų limuzinas jau buvo nuvažiavęs – ten, kur paprastai važiuoja limuzinai, kai jie neveža garsenybių. O tada išvydome pažįstamą veidą – NBC tinklo reklamos vadybininkę, su kuria esame ne kartą dirbę.
– Kodėl jūs čia? – nuoširdžiai susirūpinusi paklausė ji. – Vakarėlis prasideda aštuntą! Visi skyrių vadovai susirinkime kitoje salėje, ir jie nebaigs dar mažiausiai valandą.
Aštuntą? Dieve šventas. Galimybė madingai pavėluoti įmanoma, tik jei kažkaip susirasime savo limuziną ir trumpam grįšime namo. Stovėjome fojė bandydami suvokti, kas vis dėlto kaltas dėl tokio nesusipratimo. Ar susimovė reklamos skyrius, ar mūsų agentas? Greičiausiai mūsiškis – reikia pripažinti, kad jis ne per labiausiai stengiasi nuo tada, kai atsisakėme fotografuotis žurnalo moterims Good Housekeeping numerio apie mezginius viršeliui.
Šiaip ar taip, namo grįžti nenorėjome. Išsipuošus, susiruošus labai liūdna matyti savo vaikus, vakarienei valgančius greitmaistį. Nebelieka jokio spindesio.
– Žinote, turime čia tokį kambarėlį spaudai – dievaži, prabanga jis nedvelkia, bet ten mes visi laukiame, kol prasidės vakarėlis. Bent jau atsipūsite, išgersite po taurę vyno.
Vynas. Skamba neblogai. Bandžiau išlaikyti pusiausvyrą tarp išdidžios, įsižeidusios garsenybės ir paprasto, savo gera širdimi garsėjančio vyruko, bet lengva nebuvo. Ji palydėjo mus į kambariuką, prigrūstą stalų, kėdžių, telefonų ir monitorių, kuriuose buvo galima stebėti kitoje salėje vykstantį susirinkimą. Prisėdome prie vieno staliuko, o visi kiti kambaryje buvę žmonės – ryšių su visuomene atstovai, kompanijoje taip ir neiškilusios pilkos pelytės, sensacijų besivaikantys reporteriai, didelių žvaigždžių lūkuriuojantys fotografai – net atsitraukė, tarsi būtume kokie ateiviai.
Vienu gurkšniu išmaukiau savo taurę ir pasiėmiau Džilės. Jaučiausi siaubingai nepatogiai. Jie visi mums pataikautų, – kviestų vardu, maldautų pozuoti, kartotų, kokie mes nuostabūs ir nepakartojami, – jei tik būtume atvykę valanda vėliau ir įėję kaip tik-ros žvaigždės. O dabar jie visi į mus žvairavo iš kitos kambario pusės, tarsi būtume kokie raupsuotieji.
Pajutau, kaip mane išpila prakaitas. Mūsų agentas padarė taip tyčia. Jam įgriso stengtis gaivinti blėstančią mūsų šlovę, todėl jis nusprendė mus pažeminti prieš žiniasklaidą. Kaip peiliu į nugarą. Ir taip gana sunku būti žvaigžde, o kai nebelieka gerbėjų, velniai rautų, tai tiesiog neįmanoma.
O tada man toptelėjo, kad tokia padėtis puikiai pažįstama Jėzui, su kuriuo – tarpininkaujami mūsų draugės – vakar vakarieniavome. Jis visa tai patyrė. Jam meilikavo, o vėliau liaupsių nebeliko. Jis buvo išduotas. Sėdėjau prie to staliuko, laižiausi žaizdas tapatindamasis su Jėzumi Kristumi ir – neslėpsiu – pasijutau daug geriau.
Beje, su Jėzumi labai maloniai pabendravome. Jis visai nepriminė nukryžiuotojo ant kryžiaus, kurio akyse gali nesunkiai išskaityti žodžius „Miriau už jūsų nuodėmes“. Mūsų sutiktasis buvo jaunas svajotojas – žavingas, saldžiakalbis, ganėtinai linksmas. Žinoma, iki garsiojo Henrio Jungmano jam dar toli, bet man patiko jo ironija ir pasaulio suvokimas. Labai norėjau papasakoti jam anekdotą, kaip Mozė ir Jėzus žaidė golfą. Reikėjo papasakoti, jam būtų patikę. Vienu žodžiu, jis man labai patiko. Netgi daug labiau nei mūsų draugė, per kurią su juo bendravome. Manau, ji turėtų apsvarstyti galimybę persikūnyti visam laikui.
Pas ją važiavome turėdami didelių lūkesčių. Aišku, nesitikėjome sutikti Jėzaus, – kol kas mes dar sveiko proto, – tiesiog buvo smalsu, kaip jinai viską padarys. Per pietus ji vis bandė mus maustyti – kad ji pati apstulbo ne mažiau nei mes, kad ji nesupranta, kaip viskas vyksta, žodžiu, paistė visokiausias spiritistines nesąmones.
Bet kai prasidėjo pats seansas, jos vaidyba ganėtinai greitai pasibaigė – nebuvo jokio dramatizmo, jokių fanfarų, ji tiesiog užsimerkė ir mes visi pradėjome laukti. Vėliau Džilė man sakė, kad tą akimirką kambaryje pajuto energijos antplūdį, o per kūną net nubėgo šiurpuliukai. Tačiau nepamirškim, kad tai Džilė – šiurpuliukų karalienė. O aš jutau tik nerimą, ar labai nesmagiai pasijausime. Taigi Džilė sugeba pajusti energiją, o nuo manęs, vos tik susijaudinu, prakaitas ima žliaugti upeliais.
Po kelių akimirkų mūsų draugė prabilo – arba, galbūt, prabilo jis, nes balsas nebuvo panašus į jos.
– Turbūt bus geriausia, jei iš pradžių jūs manęs ko nors paklausite, – pasakė Jėzus. Jis kalbėjo su akcentu. Aramėjišku, sakyčiau, nors iš tiesų nieku gyvu negalėčiau atpažinti to, ko niekada negirdėjau. Tiesiog man jis pasirodė aramėjiškas.
– Kaip laikaisi? – nesugebėjau sugalvoti nieko gudresnio.
– Labai gerai, ačiū.
– Norėtume padėkoti už tai…, kad šiandien esi čia, su mumis, – kaip visada širdingai pasakė Džilė.
– Man labai malonu.
Kaip jau sakiau, man jis pasirodė labai mielas vyrukas, kalbėtis su juo buvo labai lengva, nejaučiau jokios baimės.
– Ar dažnai čia lankaisi? – kitas mano klausimas irgi visiška kvailystė. Tiesiog bandžiau kažkaip pradėti pokalbį, bet staiga suvokiau, kad elgiuosi taip, tarsi norėčiau jį „pakabinti“ bare. Visi, taip pat ir Jėzus, apsimetė, kad aš to nepaklausiau.
– Klauskit iš širdies, – po akimirkos patarė jis.
– Ar gali pasakyti, kur mes būsime kitais metais? – paklausė Džilė. – Ar liksim čia, ar vėl kur nors persikelsim?
Jis nusišypsojo mums abiem – šypsojosi jis gražiai, net patikėjome, kad jam patikome.
– Jūsų kelionė jau prasidėjo.
Geriau ir nesugalvosi. Džilė tiesiog nušvito. Iš kur jis mus taip pažįsta? Man jo žodžiai nepadarė tokio įspūdžio. Juk mūsų draugė, per kurią jis kalbėjo, puikiai žinojo apie mūsų keliones. Daugybę kartų jai pasakojome apie tai, ką išbandėme įkvėpti Naujojo amžiaus judėjimo – meditaciją, tantras, kinų žoleles. Tad nemanau, kad jai buvo labai sudėtinga perduoti šią informaciją jam (o gal turėčiau sakyti Jam). Jai net nereikėjo nieko Jam sakyti, nes tą akimirką ji ir buvo Jis – arba Jis buvo ji – ar kažkaip panašiai.
– Persikelsite gyventi į namą, iš kurio miegamojo lango atsiveria vaizdas į pušyną.
Šitaip daug geriau – tikra pranašystė, tai, ką galėsime patikrinti.
– Kaip nuostabu! – vis dar švytėdama atsiduso Džilė.
Temos kurį laiką nekeitėme. Kad ir kaip mudu su Džile stengėmės išpešti iš jo kokių nors smulkmenų, jis vis mums primindavo, kad „gyvenimas turi savo planų“ ar „savo kelią atrasite pačiais netikėčiausiais būdais“. Be pušyno po langais tiksliai nepamenu jokių kitų pranašysčių, bet iš esmės jam atrodo, kad mes einame teisinga kryptimi. Mūsų kelionė jau prasidėjo ir tai, pasak Jėzaus, yra gerai.
Kiek kelio jau nuėjome, sužinojome tik kitą vakarą tame laikiname spaudos atstovų kambaryje Beverly Hilton viešbutyje. Ant gretimo stalo stovėjo monitorius, per kurį galėjome stebėti kompanijos atstovų susirinkimą kitoje salėje. Kol mes ten sėdėjome siurbčiodami antrarūšį vyną, galvodami apie savo karjeros vingius, burbėdami dėl savo agento klastos, suvokiau, kad per televiziją Donas Olmajeris kalba apie naują sezoną – apie tai, kaip NBC televizijos tinklas pasirūpins, kad vietines vienuoliktos valandos žinias kiekvieną vakarą žiūrės milžiniška auditorija. Olmajeris visai neseniai buvo perkeltas iš sporto skyriaus ir paskirtas NBC vakarų pakrantės skyriaus galva, ar kažkas panašaus. Šitoje kompanijoje galvų akivaizdžiai daugiau, nei ji gali išmaitinti.
„… Ir svarbiausias šio vakaro pranešimas – mes galų gale atsisakysime to seno veterano, serialo L. A. Law, ir išleisime jį užtarnauto poilsio. Rodysime naują serialą, dėl jo ketvirtadieniais dešimtą valandą vakaro televiziją žiūrės rekordinis žiūrovų skaičius.“
Nemanau, kad jo žodžius išgirdau tada, kai jis juos pasakė, – sakoma, kad niekad negirdi to, kas susiję su tavimi. Mudu su Džile susižvalgėme ir greitai nusukome akis, tarsi automatiškai sutarę neigti tai, ką dabar išgirdome. Ir tik kai jis ėmė smulkiau pasakoti apie kompanijos planus, pajutau, kaip tikrovė sunkiasi į mano kūną – tarsi man ką tik prijungė lašelinę su mirtinais vaistais.
Kapt. Pati karčiausia tiesa – jis teisus. Serialas tikrai paseno ir visiems nusibodo. Parodėme visas istorijas, tada vėl grįžome atgal ir jas visas pakartojome. Pats laikas pabaigti šią agoniją.
Kapt. Mūsų nebereikia – kaip peiliu į širdį. Juk visi pavargo ne tik nuo serialo, bet ir nuo mūsų. Visi pamatė, ką sugebame; kurį laiką to užteko, o dabar laikas naujovėms.
Kapt. Pinigai. Dievulėliau, pinigai. Mūsų atlyginimas tuojau sumažės taip, kaip dar niekam niekada pasaulio istorijoje. Na, bent jau manajame pasaulyje tai tikrai. Ar pakankamai susitaupiau? Ar iš viso įmanoma susitaupyti pakankamai?
Kapt. Ir vėl pinigai. Ar elgiausi tinkamai? O gal taip dažnai bandžiau pasinaudoti mūsų šlove, kad žmonės ėmė mus niekinti? Taip ir buvo. Ir į mus tikrai žiūri su panieka.
Kapt. Kapt. Viskas. Mirtis.
O kas dabar? Galėtume ragais nagais laikytis savo pasiekimų – pažįstu žmonių, kuriems pavyko sumaniai išnaudoti savo blėstančią šlovę ir išlikti garsiems metų metus, ištisus dešimtmečius. Tiesiog jie kėlėsi į vis mažesnius miestukus. Galbūt negausi staliuko prabangiajame Spago restorane Beverli Hilse, o štai kokiame Pitsburge tavo garbei surengs net kokį sumautą paradą.
Arba galėtume grįžti ten, kur pradėjome, – į teatrą. Buvusios TV žvaigždės dabar labai populiarios Niujorke.
Dar kartą žvilgtelėjau į Džilę – šįkart iš tikrųjų. Jos akys tokios mėlynos, o žvilgsnis toks gilus. Man pasirodė, kad dėl manęs ji jaudinasi labiau nei dėl savęs. Pinigai ir šlovė jai nerūpi – niekada ir nerūpėjo. Ji nusišypsojo tarsi sakydama „Nesijaudink, viskas bus gerai.“ Bet aš nesijaučiau gerai. Širdyje kunkuliavo pyktis – mano įprasta reakcija į baimę.
– Kuo šitas niekam tikęs sportininkas manosi esąs, kad kalba apie mus taip, tarsi būtume kokia mėšlo krūva? – norėjau pasakyti aš. – Mūsų dėka NBC gyvavo aštuonerius metus, mes sukūrėme naują TV kategoriją – ketvirtadienio dešimtos valandos vakaro filmą.
Tačiau nutylėjau. Prisiminiau pamoką, kurią išvakarėse išmokome iš Jėzaus, – kad mūsų kelias atsiskleis pačiais neįtikėčiausiais būdais. Na, taip, bet šitaip? Donas Olmajeris – mūsų lemties angelas? Vien to užtenka, kad suabejotum savo tikėjimu.
Susikibę rankomis mudu su Džile išėjome iš viešbučio į šiltą gegužės vakarą. Mes jau nebe televizijos žvaigždės, tiesiog paprasti žmonės. Reikės laiko, kad priprastume, bet susitvarkysim. Bus visai smagu. Gal net nueisim į kokį seminarą ar rekolekcijas tema „Kaip nusižeminti?“ arba „Kaip išnaudoti esamą nežinomybę?“ Velniai rautų, pradėjome kaip paprasti žmonės; neturėtų būti sunku vėl prie to grįžti.
– Dievuliau brangus! – mus atpažino moteris, kartu su šeima ką tik atvykusi į viešbutį.
– Gal galit palaukti sekundėlę? Aš tuoj sugrįšiu!
Prie mūsų ji atitempė savo vyrą ir tris pyplius. Pritūpusi prie vaikų, ji griežtai jiems pasakė:
– Atidžiai pasižiūrėkit į šiuos du žmones. Ar girdit?
Ji parodė į mus pirštu, tarsi būtume koks kelio ženklas.
– Juos rodo per televizorių. Vieną dieną, kai užaugsit, pamatysit juos senuose filmuose ir žinosit, kas jie tokie. Čia tikros gyvos garsenybės.
Ji turbūt nežino, kad serialas jau dabar pasenęs ir kartojamas iš naujo.
– Nagi, duokit jiems po autografą. Noriu, kad parašytumėt „Tu mane sutikai Beverli Hilton viešbutyje.“ O tada pasirašykit Elizabetei, Piteriui Džeimsui ir mažajai Džesikai. Ar turit rašiklį?
Pasakiau, kad neturiu, ir ji nužvelgė mane su tokia panieka. Iš durininko pasiskolinau popieriaus ir rašiklį, ir jiems visiems pasirašėme. Tada moteris liepė savo vyrui nufotografuoti mus su visais vaikais kartu ir su kiekvienu atskirai. Ji elgėsi taip, tarsi mes jai priklausytume.
Kol jie pleškėjo fotoaparatu, pajutau, kaip Džilė suspaudė man ranką, o tai reiškia, kad mums jau metas iš čia dingti. Žvilgtelėjęs per petį, pamačiau laisvą taksi praviromis durimis. Ačiū Tau, Jėzau! Įšokome į automobilį ir įsitaisėme ant sutrūkinėjusios odinės sėdynės tarsi vaikai, žaidžiantys slėpynių. Susikibome rankomis ir mane staiga užliejo toks palengvėjimas, sumišęs su euforija ir optimizmu, kokio dar niekada anksčiau nepatyriau – supratau, kad ištversiu viską, kol jos ranka manojoje. O tada atsisuko vairuotojas:
– Kur trauksit?
Lyg mes patys žinotume. Aiškiai – kaip dieną – suvokiau tik viena, jei turėčiau rinktis, ar praleisti vakarą su Jėzumi Kristumi, ar su Donu Olmajeriu, nesuabejočiau nė akimirkos.
Atsidarėme langą, kad išsivėdintų seno taksi tvaikas, ir pasakėme vairuotojui savo adresą. Žinoma, čia ne limuzinas, bet namo mus parveš.

Trečias skyrius
RADOME SAVO PUŠYNĖLĮ – PRIEŠAIS MŪSŲ MIEGAMOJO LANGUS SENAME UŽMIESČIO NAME MARINE, ŠIAURĖS KALIFORNIJOJE. Savo sūnui Maksui radome puikią mokyklą ir susiradome daugybę gerų draugų. Įlankos regionas yra rojus mylintiems maistą, na, o mes nepraleidome progos paskanauti įvairiausių gardumynų. Retkarčiais grįždavome į Los Andželą, kad nusifilmuotume kokiame filme, sudalyvautume kokioje TV laidoje ar kokį kartą per metus suvaidintume kokioje pjesėje San Fransiske ar Marine, tačiau daugiausia dėmesio skyrėme kitiems dalykams, ne karjerai. Pirmą kartą per mūsų bendrą gyvenimą darbas – ar galimybė jį susirasti – nenulėmė, kur ir kaip turime gyventi, ir todėl jautėme ir milžinišką palengvėjimą, ir didelę baimę. Kol bandėme išsiaiškinti, kaip mums dabar reikės gyventi, Džilė neleido man pamiršti, kad iki šiol viskas gyvenime susitvarkydavo, nes mums buvo gera kartu, nes mylėjome vienas kitą. Žinojome, jei puoselėsime savo meilę, visa kita irgi susitvarkys. Todėl nusprendėme naujai atrastą laisvę ir laiką panaudoti vienas kitam pažinti.
Lankėme įvairius kursus. Marino apygarda garsėja visame pasaulyje čia rengiamais saviugdos kursais, tad mums nebuvo sudėtinga susirasti seminarų ir savaitgalio rekolekcijų, kur galėtume panagrinėti vyrų ir moterų paradigmos paslaptis. Lankėme užsiėmimus apie bendravimo meną, klausėmės įvairių ekspertų skaitomų paskaitų apie skirtingus vyrų ir moterų norus. Nuėjome ir į seminarus apie seksą. Apie seksą ir dėl sekso. Ir turiu pripažinti, kad labai nustebau sužinojęs, kiek daug šia tema dar galiu išmokti.
Gyvenome puikiai, kol vieną dieną parduotuvėje kasininkė paprašė manęs pasirašyti. Pažvelgiau atidžiau ir pamačiau, kad ji man ištiesė kažkokio bulvarinio laikraštpalaikio numerį, kurio pirmajame puslapyje puikavosi antraštė „Serialo L. A. Law žvaigždės – keistos seksualinės sektos nariai“. Visiškas absurdas ir informacija čia buvo visiškai klaidinga – jau kurį laiką mes visai ne žvaigždės, mūsų lytiniame gyvenime nėra nieko keisto, o vienintelė draugija, į kurią buvome įstoję per visus mūsų santuokos metus, buvo Šiaurės Kalifornijos automobilių klubas.
Atrodo, kad kažkam būsime pasakę per daug. Tapome tarsi kažkokiais misionieriais, perkeliančiais išorinio pasaulio poras į aukštesnį lygmenį – tik įsivaizduokite, kokia nuobodybė. Praradome kelis draugus. Ėmė mažėti darbų. Tapome atsiskyrėliais, kas mus visiškai tenkino, išskyrus akimirkas, kai filmuose ar per televiziją pamatydavome pažįstamus veidus, atliekančius vaidmenis, kurie mums būtų idealiai tikę. Tokie dalykai vis dar erzino.
Atsirado finansinių sunkumų. Vis dar gyvenome taip, tarsi būtume garsūs ir turtingi, nors iš tiesų nebeliko jokių apčiuopiamų pajamų. Todėl nusprendžiau susitarti dėl mūsų namo Big Sure, Kalifornijoje, įvertinimo. Tai buvo mūsų prieglobstis, mūsų svajonių namelis, įsitaisęs ant keteros tarp kalnų ir jūros, kurį pasistatėme, kai plaukte plaukė televiziniai pinigai. Žinojau, kad Džilei apie tai užsiminti turėčiau labai atsargiai, nes ji dažnai man meiliai kartodavo, kad čia mudu kartu pasensime. Tačiau dabar man buvo baisu, kad mudu kartu tik nuskursime. Negalėčiau pasakyti, kad išlaikyti tą namelį Big Sure mums daug kainavo, juk pasistatėme jį už grynuosius, bet turto įvertinimas parodė, jog jis vertas tiek, kad negalima neparduoti.
Keistas tas žodis namai; skirtingiems žmonėms jo reikšmė vis kitokia. Džilė buvo vienintelis vaikas šeimoje; dėl tėčio darbo visa šeima privalėjo kasmet kraustytis iš vienos vietos į kitą, todėl mokykloje Džilė visada būdavo naujokė. Užaugusi ji tapo tikra namisėda, iš keršto – neva dėl vaikų, nors iš tikrųjų dėl savo pačios dvasios ramybės. Džilei namai yra visa ko pagrindas.
O aš negalėjau sulaukti, kada ištrūksiu iš tėvų lizdo – jie buvo tikrai mieli ir viskas buvo gerai, bet man rūpėjo pamatyti pasaulį, pažiūrėti, kaip žmonės gyvena. Ir nors per pastaruosius trisdešimt metų mudu su Džile irgi ne kartą kraustėmės, niekada nesudvejodavau prieš parduodamas vieną, kad įsikelčiau į kitą. Man namai tėra naujo nuotykio pamatas. Šiuo klausimu niekada nesutarėme, o kai pardaviau namą Big Sure, norėdamas sutvarkyti mūsų pašlijusią finansinę padėtį, sudaužiau jai širdį.
Kai Maksas, mūsų jaunėlis, susiruošė studijuoti koledže, ir vėl susikirto mūsų skirtingos tėvystės ir motinystės filosofijos. Džilei buvo labai sunku galų gale nukirpti juos jungiančią bambagyslę. Noriu pabrėžti, kad nesu beširdis – beprotiškai pasiilgsiu Makso. Bet man jo išvykimas studijuoti prilygo šventei. Jis įstojo į pasirinktą koledžą, studijuos savo svajonių profesiją – muziką, todėl labai savimi pasitikėjo ir buvo užtikrintas pasirinkimu. Tiesą pasakius, jaučiau, kad man, kaip tėvui, labai pasisekė – ir tikrai negaliu pasakyti, kad dažnai taip jaučiausi šioje srityje. Bet Džilei jo išvykimas prilygo tragedijai, siaubingai netekčiai, paskutinei uždangai spektaklyje, kuriame ji ištikimai ir ryžtingai atliko savo vaidmenį trisdešimt trejus metus. Taigi, kol aš šaldžiau šampaną, kad atšvęstume naują mūsų gyvenimo etapą, atgautą laisvę, Džilė patyliukais kaupėsi paskutiniam Medėjos veiksmui.
Ir tada susimoviau dar kartą – kol ji bandė atsigauti po šoko netekus namų ir sūnaus, aš pabandžiau ją įtikinti, kad mes būtinai turime nusipirkti namą Italijoje. Šis klausimas jau seniai buvo virtęs mūsų nesantaikos obuoliu. Metų metus beviltiškai bandžiau įtikinti ją, kad turėtume nusipirkti namą Pietų Prancūzijoje – Ramatuelyje, Sen Tropezo kaimynystėje. Čia driekiasi aštuonių kilometrų ilgio paplūdimys, sausakimšas jaunų nuogų merginų. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl Džilės nedomina šis pasiūlymas.
O kai po kelerių metų vienas mano draugas paklausė, kodėl taip noriu namo Pietų Prancūzijoje, paaiškinau, – juk ji arti Italijos. Eureka! Nuo tos akimirkos nuolat bandžiau Džilei įpiršti mintį apie namą Italijoje. O dabar, kai Maksas įstojo į koledžą Niujorke, spustelėjau dar stipriau.
Žinoma, Džilė neprarado šaltakraujiškumo. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl mes, pardavę jos svajonių namus Big Sure, turėtume pulti pirkti dar vieną namą, o juo labiau kone už dešimties tūkstančių kilometrų. Man viskas atrodė aišku kaip dieną: namas Italijoje mums tekainuotų centus, palyginus su pinigais, kuriuos gavome pardavę namą Big Sure; mūsų šeimos lizdas ištuštėjo, liko apleistas; deja, o gal ir visai ne, nebeliko jokių profesinių priežasčių čia pasilikti; tad mūsų gyvenime dabar tinkamas momentas atversti naują puslapį – pramokti naujos kalbos puikioje, ilgą istoriją turinčioje šalyje, susirasti naujų draugų. Dabar pats laikas pakeliauti, kol vis dar pajėgiame savo kojomis užlipti laiptais. Dabar pats metas pasimėgauti šlovinga itališka virtuve, kol dar galime kramtyti nuosavais dantimis. Dabar pats metas vėl prisiminti romantiką, kol dar veikia visos mūsų funkcijos. Džilė nužvelgė mane kaip kokį pamišėlį. Ir netgi blogiau – pasakė, kad neprieštarauja, jei aš tikrai to noriu. Viskas. Tokie žodžiai mane pribaigė. Visuose tuose kursuose puikiai išmokau tik viena – jei ji sako „neprieštarauju, jei tik tu to nori“, tai galvoja visiškai priešingai – „Aš šito nenoriu“. O kam važiuoti į Italiją su moterimi, kuri to visiškai nenori, kuri jaučiasi nelaiminga, kad taip atkakliai siekiu savo tikslų? Šitaip nieko neišdegs. Pasirinkau kitą strategiją – retkarčiais vis primindavau jai šią idėją tarsi bandydamas įtraukti naują patiekalą į valgiaraštį tikėdamasis, kad vieną dieną tai jai patiks ir ji užkibs.
Taigi, po metų, kai mūsų draugė Birgita mus pasikvietė į savo šešiasdešimtojo gimtadienio vakarėlį, supratau, kad pasitaikė puiki proga. Birgita gimė Vokietijoje, gyvena Mil Valyje, Kalifornijoje, su vyru statosi namą Tahou Sityje, bet gimtadienio šventę ji nusprendė surengti Apulijoje, piečiausiame batą primenančios Italijos kulniuko taške. Manau, tai šį bei tą pasako apie Birgitą.
Pasinaudojau šia proga ir pasiūliau Džilei pakeliauti po visą Italijos pusiasalį. Man iškilmingai pasižadėjus nepirkti namo, mudu išskridome mėnesį pakeliauti po Italiją, siekdami patirti tik- rąjį jos skonį.
Draugiją mums palaikė (o trys tai jau visa kompanija, ar ne?) Karolina, kurią Birgita irgi pasikvietė į gimtadienio šventę. Su Karolina susipažinome, kai ji įsidarbino mūsų asmenine asistente (beje, tokio darbo net priešui nepalinkėčiau). Jei turėčiau būti savo paties asmeniniu asistentu, nusišaučiau. O Karolinai darbas patiko. Galbūt todėl, kad pirmuosius ketverius savo gyvenimo metus ji buvo našlaitė Pietų Korėjoje, o po tokios patirties net darbas mums, ko gero, atrodė visai neblogas. Bėgant laikui visi trys taip susidraugavome, – ėmėme kartu keliauti, planuoti darbus ir net auginti šunis, – kad galiausiai mums teko ją atleisti. Dabar ji – mūsų šeimos narė. Jai nesunku keliauti, ji lengvai prisitaiko kitose šalyse – mat vaikystėje su įtėviais gyveno ir Indijoje, ir Pakistane, ir Indonezijoje, o vėliau persikraustė į Europą „daryti karjeros“, kaip sako pati. Ji laisvai kalba penkiomis kalbomis. Nors galbūt angliškai ne taip ir laisvai.
Per šiuos metus Džilė ir Karolina labai suartėjo – tapo neatsk-iriamomis draugėmis, kone sesėmis, įnirtingai palaikančiomis viena kitą, sąjungininkėmis mūsų šeimoje, veiksmingai atsveriančiomis šėlstantį mano vyriškąjį ego. Ir jei pro vieną sugebėčiau ganėtinai lengvai prasibrauti, o kitą, manau, sugebėčiau apeiti, tai būdamos kartu jos suvienija jėgas it kokie gynėjai futbole taip, kad namuose išlaikyti vyriškąjį dominavimą darosi vis sunkiau. Nesakau, kad neįmanoma, tiesiog sunkiau nei anksčiau.
Karolina yra žvėriškai sąžininga. Manau, tai susiję su jos korėjietiškomis šaknimis. Dėl šios jos savybės man dažnai norisi nepastebėtam išsmukti iš namų per užpakalines duris, vos tik ją pamatau ateinant, bet štai Džilei, atrodo, griežta Karolinos meilė metams bėgant darosi vis brangesnė. Praeitais metais, kai mudu su Džile kartu vaidinome spektaklyje, Karolina atėjo pasižiūrėti generalinės repeticijos. Po visko paklausėme jos, kaip jai patiko. Būdama ne iš teatro pasaulio, ji neturėjo jokio supratimo, kaip derėtų elgtis su jautria aktorių savimeile prieš pat spektaklio premjerą, tad tiesiai šviesiai drėbtelėjo Džilei, kad jai reikėtų labiau įsijausti ir vaidinti teatrališkiau. Man net kvapą užgniaužė. Negalėjau patikėti, kad Karolina išdrįso purvinais batais sutrypti asmeninę Džilės erdvę – jos meną. Aš taip niekada negalėčiau. Tačiau Džilė nieko jai nepasakė, tik linktelėjo padėkodama ir kelioms valandoms užsidarė kabinete parepetuoti. Kitą vakarą jos vaidyba įgavo visai kitą svorį ir pavidalą – aišku, neatsirado nieko naujo, viskas buvo kaip anksčiau, tik šįkart ji vaidino daug įtaigiau. Bet jei ją sukritikavęs būčiau aš, ji jokiais būdais nebūtų sutikusi su mano nuomone.
Džilė niekada neperka batų ar suknelių prieš tai nepasitarusi su Karolina, o Karolina nežengs nė žingsnio santykiuose su savo nauju vaikinu prieš tai išsamiai visko neaptarusi su Džile. Jų santykiai išties sudėtingi. Viena kitai jos tarsi veidrodžiai, palaikymo sistemos, tiesos šaltiniai. Nepaisant visko, jos kasdien kankina viena kitą. Karolina pavydi Džilei jos grožio, figūros, pasisekimo – tiek darbe, tiek asmeniniuose santykiuose; o Džilė pavydi Karolinai jos jaunystės, sportiškumo, sugebėjimo prikaustyti visų praeivių gatvėje žvilgsnius, susižavėjusių gerbėjų minios.
Ką apie tai manau aš? Na, galiu pasakyti, kad gyvenimas dar niekada nebuvo toks įdomus. Pabrėšiu, lengva nebuvo, bet užtai labai, labai įdomu. Jei vyrai iš Marso, o moterys iš Veneros, tuomet mūsų namuose Venera dabar turi daug daugiau įtakos nei kada nors anksčiau. Savo nuomonės ji dabar laikosi daug tvirčiau, daug atkakliau. O tai, kai pavyksta susitarti su savimeile, iš tiesų palengvina man gyvenimą. Juk aš tiesiog noriu duoti Džilei viską, ko ji nori, o dabar jos norus suprantu daug aiškiau.
Taigi, į kelionę leidomės trise. Per mėnesį turėjome nuvažiuoti nuo Alpių iki piečiausio Apulijos taško. Kadangi pagrindinis planuotojas buvau aš, į mūsų maršrutą nebuvo įtraukta bažnyčių, pilių, muziejų ir panašių objektų, bet gana daug dėmesio buvo skiriama maistui ir vynui. Aišku, jei pakeliui pamatydavome kokią įdomią bažnyčią – puiku. Jei muziejaus iškaba mus pakviesdavo pasižiūrėti paveikslų – be jokios abejonės. Bet pagrindinis mūsų tikslas buvo skaniai pavalgyti ir apsilankyti grynai itališkose vietose – daugiausia nedideliuose miesteliuose, apsuptuose kokių gražių vaizdų – jūros, vynuogynais ar alyvmedžiais apaugusiais kalnų šlaitais. Siekėme sulėtinti savo širdis ir mintis, kol jas suderinsime su itališko kaimo gyvenimo ritmu.
Pirmiausia nuvažiavome į Albą, Pjemonte, mano mėgstamiausio vyno, „lėto maisto“[3 - „Lėtas maistas“ – tarptautinis judėjimas, kurį 1986 metais įsteigė Carlo Patrini. Judėjimas skatina atsisakyti greitojo maisto, išsaugoti tradicinę, regioninę virtuvę ir auginti vietinės ekosistemos augalus, javus ir gyvulius.] ir baltųjų triufelių – Italijos virtuvės perlo – tėvynę. Miesto pakraštyje susiradome kuklią nakvynę su pusryčiais. Viešbutėlio savininkė Roberta – gurmanė, tad žinojo visas geriausias vieteles, kur galima paragauti geriausių vietinių patiekalų. Pusryčiams neskubėdami gardžiuodavomės šviežiu jogurtu ir Robertos ką tik surinktomis uogomis, o dienomis važinėdavomės po vynmedžiais apaugusius kalnus tarp mažyčių kaimelių – Barbaresko, Barolo ir Neivės.
Iš ten patraukėme į Činkve Terę šviežiai skrudintų ančiuvių, jauno baltojo vyno, gaminamo iš vynuogių, augančių pakalnėje prie jūros, ir makaronų su pesto padažu – pasta al pesto, nes šis patiekalas kilęs būtent iš čia. Jei pasaulyje ir yra miestelis, gražesnis už Vernacą, tai jo dar nemačiau. Kiekvieną dieną Karolina, kuri laisvalaikiu dar yra ir triatlonininkė mėgėja, vesdavosi mus į kaulus laužančius žygius į vynuogynais apaugusius kalnus ir nuo jų, kad sudegintume bent dalį per pietus suvartotų kalorijų.
Vėliau planavome kelias dienas praleisti svečių namuose Toskanoje, tada patraukti į Sorentą, kur tikėjomės pamatyti (ir paragauti) Neapolio malonumus; tuomet savaitei į Apuliją atšvęsti gimtadienio ir, galiausiai, į Romą, kur pabūsime kelias dienas prieš išskrisdami atgal namo.
Tiesa, iš savo viešbučio Toskanoje dar buvome sugalvoję nulėkti į Spoletą, Umbrijoje, nes vienas draugų draugas mums buvo pasakojęs apie nuostabų restoranėlį ūkyje ant kalno viršūnės, o tokio malonumo praleisti tiesiog negalėjome.
O tada savo žodį tarė likimas. Nakvynės su pusryčiais namai Toskanoje pasirodė visiškai ne tokie, kokių tikėjomės. Jo savininkai, matyt, aistringiausi art deco stiliaus kolekcininkai visame Toskanos regione. Dryžuoti tarsi zebrai šezlongai čia stovėjo prie lūpų formos kavos staliukų, o greta jų – bauhaus stiliaus rašomieji stalai su atlasu aptrauktomis kėdėmis. Kažkoks košmaras. Miegamuosiuose buvo tamsu ir drėgna, o pusryčiai irgi nuotaikos nepakėlė, nes gavome atšalusių skrebučių ir tirpios kavos, tad tuoj po jų kiemelyje surengėme skubų pasitarimą.
– Brangusis, mes nebenorim čia likti.
Pritardama Karolina rimtai linktelėjo.
– Aha, bet jau sumokėjom už tris naktis. Ir ne taip jau pigiai.
Abidvi moterys net išpūtė akis. Jos netarė nė žodžio.
– O kur važiuosim?
– Bet kur, – atsakė Džilė. – Galim anksčiau nuvažiuoti į Sorentą.
– Arba į Pozitaną, – pasiūlė Karolina. – Prieš kelerius metus buvome ten nuvažiavę dienai ir mums labai patiko.
– Aš būčiau linkęs pamėginti laimę tame ūkyje, kur rytojui rezervavome staliuką, – Spolete, – pasakiau aš. – Gal ten ką rasim?
Paskambinau moteriai vardu Džoana Ros, kurią man rekomendavo apie tą vietą papasakojęs draugas. Džoana – amerikietė, prieš kokius dešimt metų su vyru ir sūnumi persikrausčiusi į Spoletą. Prieš tai ji dirbo William Morris agentūroje Niujorke. Pasirodo, kurį laiką ji buvo ir mūsų agentė, bet kadangi dirbo Niujorke, o mes Los Andžele, tai niekad ir nesusitikom.
– Džoana? Labas. Aš – Maiklas Takeris. Na, mes tie žmonės, kurie rytoj pietaus tame ūkyje. Manau, Jūs padėjote tai suorganizuoti?
– Taip, pietūs Patrike.
– Na, vieta, kur apsistojome Toskanoje, tiesiog klaiki, – paaiškinau. – Ar galėtume susirasti ką nors padoraus Jūsų regione? Na, suprantate, prabangos nereikia, bet ten turėtų būti gražu, itališka, žavinga.
– Aš Jums perskambinsiu po dešimties minučių.
Ji užsirašė mano mobiliojo telefono numerį ir padėjo ragelį. Pasijaučiau, tarsi kalbėčiau su savo agentu Los Andžele – tarsi jam šią akimirką tikrai nebūčiau pats svarbiausias žmogus planetoje. Bet mažiau nei po dešimties minučių ji man perskambino suradusi būtent tai, ko prašiau.
– Tai va. Yra toks viešbutis Il Castello di Poreta. Tai keturioliktojo amžiaus pilis. Pažįstu ją renovavusius žmones. Jie ten atidarė nakvynės ir pusryčių namus. Pastatas priklauso komunai, miesto bendruomenei, bet mano bičiuliai sudarė ilgalaikę nuomos sutartį. Jums jie padarys nuolaidą – kaip saviems. Jums ten patiks.
Ji kilniaširdiškai pasisiūlė mus pasitikti prie Spoleto ir palydėti iki Kastelo. Apsikeitėme telefono numeriais ir sutarėme susitikti po kelių valandų. Viešbutyje Toskanoje sukūrėme istoriją, kaip pasikeitė mūsų planai, ir išsiregistravome. Nutaisę atgailaujančius veidus jo savininkai vaizdžiai ir įtaigiai paaiškino, kad negali mums grąžinti sumokėtų pinigų, tad, susikrovę daiktus į automobilį, leidomės Umbrijos link pasitikti savo likimo.

Ketvirtas skyrius
SU DŽOANA SUSITIKOME PRAMONINIAME SPOLETO RAJONE VOLKSWAGEN SALONO STOVĖJIMO AIKŠTELĖJE. Kol ji atvažiavo, pralaukėme gerą pusvalandį ir jau pradėjome nerimauti, kad laukiame ne ten.
– Sveikučiai! Seniai laukiate?
Mes linktelėjome.
– Na, tokia jau ta Italija. Pratinkitės.
Ji kalbėjo su sunkiai apibūdinamu akcentu, sakyčiau, britišku, – ji gimė Anglijoje ir abu jos tėvai buvo britai, – sumišusiu su Niujorko teatro aktorių agentės šnekamuoju dialektu. Tokia kalbėsena – metų metus po keturiolika valandų per parą besitęsiančių grasinimų, gražbyliavimų, derybų ir reikalavimų rezultatas.
– Šokit į mašiną. Palydėsiu jus iki Kastelo.
Pakeliui pravažiavome Ponte delle Torre – nuostabų senovinį akveduką, jungiantį Spoletą ir Monteluką, ir nusekėme paskui mažytį Džoanos fiatą šiaurės kryptimi, senuoju Flaminijos greitkeliu iki Poretos. Šis greitkelis, jungiantis visus miestus ir kaimelius šioje Umbrijos dalyje, yra tas pats garsusis Flaminijos kelias, kurį III a. pr. Kr. romėnai nutiesė nuo Romos iki Riminio. Dabar – aplipdytas degalinėmis, baldų turgeliais, lentpjūvėmis, medelynais – jis labiau primena Pitsburgo priemiesčius. Nuvažiavusi porą mylių, Džoana sustojo šalikelėje, mes už jos ir išlipome iš automobilio.
– Matote tą miestelį ten aukštai viršuje?
Ji parodė į šiaurėje už slėnio stūksantį kalną. Jo viršūnėje bolavo senovinis, siena apjuostas miestas, kokių šiame slėnyje gana daug.
– Ten Kampelo Alto gyvenvietė. O štai ten, – ji parodė į kitą kalvą pietuose, – yra Kastelas. Ten jūs apsistosit. Viduramžiais šiedu miestai kas porą metų pradėdavo kariauti. Matyt, iš neturėjimo ką veikti.
Stačiu keliuku užvažiavome į Kastelą ir, išsitraukę lagaminus iš automobilio, žengėme pro milžiniškus vartus apgriuvusioje pilį juosiančioje sienoje. Prieš mus atsivėrę slėnio vaizdai net kojas pakirto. Pietuose matyti pats Spoletas; šiaurėje – Kampelo Altas, Trevis, o už jų – Spelas, Folinjas ir Asyžius. Kitoje slėnio pusėje – Montefalkas, centrinės Umbrijos vyndarystės centras, o už kalvų – Todis. Šie viduramžių (ir senesni) miestai kalnuose išsibarstę po visą slėnį, o iš jų veriasi neaprėpiami tabako, vynuogynų ir alyvmedžių giraičių laukai. Akimirką mintyse išvydau sceną iš filmo „Prarastas horizontas“, kai įkopę į kalną piligrimai pirmą kartą pamatė mistinį Šangrilos slėnį. Matyt, tas art deco muziejus Toskanoje man visai susuko galvą.
Užsiregistravę viešbutyje, susipažinome su jo valdytoja Luka, kuri mus palydėjo į mūsų kambarius. Džoana viskam vadovavo ir pasirūpino, kad gautume geriausius kambarius su gražiausiais vaizdais. Pakeliui ji mums dar papasakojo pilies istoriją, apie neseniai atliktą pastato renovaciją ir jo persikūnijimą į viešbutį. Pastatų komplekso centre – tarp restorano ir svečių kambarių – nuostabaus grožio koplytėlė, kur viduramžiais dievą šlovino čia gyvenusi šeima.
– Kai komuna išnuomojo šią pilį ir leido ją renovuoti, pareikalavo sutvarkyti ir koplytėlę. Dabar ji naudojama koncertams, meno parodoms, jogos užsiėmimams ir panašiems tikslams.
Šnekučiuodamasi su Luka, Džoana palaukė, kol išsikrovėme daiktus ir patogiai įsitaisėme. O tada susėdome prie staliuko terasoje su Grechetto, vietiniu baltuoju vynu, alyvuogėmis, migdolais ir balzaminiu actu apšlakstytu sūriu – tikriausiai italai negeria, jei nėra ko valgyti. Džoana papasakojo visokiausių įdomybių apie šio slėnio istoriją, umbrus ir etruskus, popiežius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius, įvairiausius mūšius ir apsiaustis. Ir kas tik nebuvo okupavęs Spoleto. Žlugus Romai, čia trumpam įsikūrė gotai, vėliau lombardai (suprask, germanai). Perudža, kiek šiauriau įsikūręs broliškas miestas, kuriam laikui perėmė Spoleto valdžią, bet vėliau čia ir vėl susikirto popiežiaus ir Šventosios Romos imperijos interesai. Tiesa, Spoletui pavyko atsitiesti III amžiuje pr. Kr., kai miesto gyventojai sustabdė garsųjį karvedį Hanibalą jo negailestingo žygio į Romą metu. Sėdėdami terasoje Kastele, ir gėrėdamiesi slėnio vaizdais, kone galėjome regėti ir girdėti, kaip verda nuožmus armijų mūšis. Žinoma, tada, kai pabaigėme antrąjį Grechetto butelį.
Džoana dar papasakojo apie šv. Pranciškų, kuris šiame slėnyje gyveno XIII amžiuje, ir apie jo įtaką bažnyčiai ir visam pasauliui. Ji tarsi vaikščiojanti enciklopedija, o jos žavingai pasakojimo manierai, matyt, įtakos turėjo skirtingos kultūros – ji savotiškas Alisterio Kuko ir Džekio Meisono mišinys. Pasakodama apie šv. Pranciškų, ji viską pateikė kaip paskalas, gandus, o ne istorinius faktus, tad mums buvo tikrai smagu. Šv. Pranciškaus istorija ganėtinai sudėtinga, ir Džoana pasistengė, kad įvertintume visas jo spalvingos asmenybės savybes.
Kai Džilei smagu, jos akys ima šelmiškai žibėti, o skruostai parausta. Būtent taip ji atrodė sėdėdama terasoje, klausydamasi Džoanos istorijų. Karolina, kuriai paskalos ir gandai būtini kaip oras, irgi buvo sužavėta. O Džoana, kuri turbūt būtų kiekvieno vakarėlio siela, tarsi kempinė gerte sugėrė visą jų dėmesį. Juo daugiau vyno butelių ištuštinome, juo nešvankesnės darėsi jos istorijos, o pasakojimas apie šv. Pranciškaus ir Klaros tarpusavio santykius išvis niekuo nesiskyrė nuo tų, kuriais dažniausiai mirgėte mirga bulvarinės spaudos puslapiai.
– O kokia tavo gyvenimo istorija? – paklausė jos Džilė, kol susižavėję stebėjome, kaip besileidžianti saulė aukso spalva nudažo visą slėnį. – Kaip tu atsidūrei šioje nuostabioje vietoje?
– Na, mano praeitis tikrai spalvinga, – pakėlusi antakį atsakė Džoana, – ir mano vyras – labai įdomus žmogus.
Nuo pat gimimo Džoana neatskiriama nuo teatro. Jos tėvas – Dankanas Rosas, britų aktorius ir režisierius, atvyko į Jungtines Valstijas maždaug tuo metu, kai Amerikoje prasidėjo regioninių teatrų judėjimas. Kai Taironas Gatris įsteigė savo garsųjį teatrą Mineapolyje, Dankanas Rosas prisijungė prie Sietlo repertuarinio teatro ir netrukus tapo jo meniniu direktoriumi. Jo dukra Džoana, kuri visada buvo linkusi maištauti, pašiurpino savo tėvus atsisakydama universitetinių studijų ir patraukdama tiesiai į profesionalaus teatro sceną Niujorke. Kurį laiką dirbo garsiojoje Elenos Stiuart trupėje La Mama, o vėliau įsidarbino aktorių atrankos agentūroje Džozefo Papo visuomeniniame teatre. Maždaug tada susipažino su Briusu. Visai netrukus jiedu susituokė ir susilaukė sūnaus Mailzo.
– Briusas gali viską, jam visada viskas pavyksta, – pasigyrė ji. – Kai susipažinome, jis vis dar aktoriavo. Vaidino La Mama trupėje nuo pat jos susikūrimo. Taip ir sužinojome apie Spoletą. Trupė buvo čia atvažiavusi per vieną iš savo europinių turų, ir Briusas iki ausų įsimylėjo šią vietą.
Bet tada jis nusprendė, kad pats laikas užsidirbti – juk yra šeima, vaikas ir taip toliau, todėl susidomėjo filmų montavimu ir labai greitai išmoko viską, ko reikia. Maždaug tuo pat metu aš įsidarbinau agente. Tapome įprasta niujorkiečių pora, kurią lydėjo sėkmė. Aš dirbdavau po dvylika, kartais keturiolika valandų per parą, o grįžusi namo dar skaitydavau scenarijus. Briusas užsiėmė reklamų montažu ir irgi užsibūdavo darbe. Mes beveik nesimatėme, neturėjome laiko savo vaikui, tad po kelerių metų nusprendėme viską mesti, persikelti čia ir pradėti viską nuo pradžių.
Briusas norėjo mokytis ir įgijo anglų kaip užsienio kalbos mokytojo kvalifikaciją. Sakau jums, jis viską gali. Dabar jis moko anglų kalbos Italijos kariškius, kas galbūt primena tuos visus senus anekdotus, bet iš tiesų viskas labai rimta.
– O kaipgi tu? – paklausė Džilė.
– Aš prisiduriu pardavinėdama nekilnojamąjį turtą. Na, suprantate, tokiems žmonėms kaip jūs.
Linktelėjau, bet nieko neatsakiau. Džilė nusišypsojo ir papurtė galvą. Tiesiog sėdėjome tylėdami ir mėgavomės puikiais vaizdais, saulėlydžiu ir nuo vyno užliejusia šiluma, glostančia mums nugaras ir maloniai masažuojančia pečius. Paskui paklausėme Džoanos, ar ji nenorėtų prisijungti prie mūsų rytdienos pietums ūkyje.
– Ar kalbate apie Patriką? Mielai. Niekada neatsisakau galimybės ten papietauti.

Penktas skyrius
KAIMO TURIZMAS YRA NAKVYNĖ IR PUSRYČIAI TIKRAME VEIKIANČIAME ŪKYJE. Tokių paslaugų pilna visoje Italijoje, bet, kaip ir visur kitur, vienur jos geresnės, kitur blogesnės. Pagrindinė tokio verslo mintis – paremta atitinkamų mokestinių paskatų – paskatinti ūkininkus likti savo žemėje ir toliau ją dirbti. Imtis tokios veiklos paskatino vyriausybė, siekdama išsaugoti autentišką gyvenimo būdą, Italijos kultūrą ir tapatumą. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai sumanus, mokesčių lengvatų ieškantis pseudoūkininkas už namo pasisėja javų, popierius susitvarko taip, kad jo ūkis atrodo tikras ir veikiantis, ir pasiskelbia teikiantis kaimo turizmo paslaugas. Bet yra ir tikrų, iš kartos į kartą puoselėjamų ūkių, kuriuose auginami javai, prižiūrimi gyvuliai, kasami triufeliai, auginamos vyninės vynuogės, iš vyno daroma grapa – ir taip jau ištisus amžius. Vienas iš tokių ūkių yra Agriturismo Bartoli, įsikūręs Patrike, pačioje šventojo Monteluko kalno viršūnėje.
Su Džoana susitikome apie vienuoliktą prie nedidukės degalinės prie Flaminijos kelio ir visi kartu patraukėme Patriko link. Ji pasiūlė susitikti anksčiau, nes pakeliui dar galima daug ką apžiūrėti. Susigrūdome visi į vieną automobilį, o Džoaną įdarbinome savo kelionės vadove. Ji papasakojo, kad Monteluko kalnas laikomas šventu dar nuo priešistorinių laikų. Jo pavadinimas kilęs iš žodžio Lucas, kuriuo vadinama bugienių giraitė. Romėnai šiuos, čia vis dar želiančius, medžius laikė šventais ir neliečiamais ir tai liudija nuo III a. po Kr. čia stovinti lentelė, kurioje lotyniškai aprašyta bausmė kertantiems šiuos medžius. Anuomet būdavo skiriama didelė bauda – tekdavo atsisveikinti su mažiausiai dviem jaučiais. Penktajame amžiuje nuo persekiojimo bėgantys sirų vienuoliai įsikūrė ant šio kalno mažyčiuose urvuose, į kuriuos dar ir šiandien galima įsiropšti. Vėliau, tryliktojo amžiaus pradžioje, šv. Pranciškus čia atidarė pirmąjį savo vienuolyną, kuris vis dar klesti. Taigi, kalnas pelnytai alsuote alsuoja šventumu.
Sustojome prie vienuolyno ir užėjome vidun. Ant sienos – įrėmintas Mikelandželo laiškas, parašytas penkioliktajame amžiuje apie jo viešnagę vienuolyne, tarsi itališkoji iškabos „Čia buvo apsistojęs Džordžas Vašingtonas“, kokios populiarios rytinėse Amerikos valstijose, versija. Kol dairėmės aplink, prie mūsų priėjo jaunas vienuolis ir paklausė, ar nenorėtume pamatyti koplytėlės, kur kiekvieną dieną meldėsi šv. Pranciškus. Ji tokia mažutėlė – kaip, matyt, ir pats šv. Pranciškus. Nors, kita vertus, niekas nepaneigs, kad jis – didi asmenybė, sugebėjęs vienas pats keturiems šimtams metų atidėti Katalikų bažnyčios reformaciją.
Susėdę į mašiną, patraukėme pačios kalno viršūnės link. Prie atbrailos, išsikišusios virš slėnyje nusidriekusių laukų, Džoana pasiūlė sustoti.
– Pažiūrėkite ten. Čia visas Spoleto slėnis. Ar matote, koks jis platus, kiek čia ūkių ir daug visko?
Linktelėjome.
– O dabar pažiūrėkite čia. Čia Valnerina.
Šioje pusėje vėrėsi visai kitokie vaizdai – slėnis siauresnis, daugiau laukinės gamtos, stačios miškingos kalvos grimzdo Neros upėje, kuri perskrodžia visą slėnį išilgai pakeliui į pietus, kur jos vandenys susilies su Tibro upe ir kartu leisis Romos link. Už slėnio horizonte – snieguoti Apeninai, Italijos stuburas, nusidriekiantis per visą bato formos pusiasalio ilgį. Džilė priėjo man iš nugaros ir apsikabino per liemenį. Kurį laiką taip prastovėjome, nenuleisdami akių nuo abiejų slėnių. Atrodo, kad Umbrija pradeda pavergti jos širdį.
Sustojome prie Bartolių šeimos ūkio, kurio plotas – 500 hektarų kalno viršūnėje. Ūkio akmeniniai pastatai – vieni labai seni, kiti naujesni – išsibarstę po visą šlaitą tarp daržinių ir aptvarų. Karolina, kuri paprastai nepažįstamoje aplinkoje būna perdėtai drovi, viename iš aptvarų pamačiusi būrį šunų, leidosi tekina apžiūrėti jų iš arčiau.
– Šie šunys naudojami triufeliams ieškoti, – paaiškino Džoana. – Jie aukso vertės.
Karolina įsilipo į aptvarą, atsiklaupė ir mėgavosi besąlygiška aštuonių ar dešimties padykusiai ją laižančių šunyčių meile.
Prie pagrindinio gyvenamojo namo sienos šliejosi medinis suoliukas, o ant suoliuko prisimerkęs nuo saulės sėdėjo Domenikas, Bartolių šeimos senolis ir pradininkas. Jam šiais metais suėjo devyniasdešimt šešeri, o Džoana dar papasakojo, kad būdamas septyniasdešimties jis pasiryžo atmintinai išmokti visą Dantės Dieviškąją komediją ir ypatingomis progomis vis dar gali padeklamuoti jos ištraukas. Namuose ant sienos iškabinti straipsniai iš laikraščių, aprašančių tokį jo žygdarbį.
Valgomajame – du ilgi stalai (prie kiekvieno jų gali susėsti mažiausiai po dvidešimt žmonių), padengti lėkštėmis, taurėmis ir sidabriniais įrankiais. Marčela, šeimos mama, vyriausioji virėja, kuri akivaizdžiai čia viskam vadovavo, pasiūlė mums sėstis kur patinka, o kambarys greit prisipildė šeimos narių, ūkio darbininkų ir kitų laimingųjų, kurie čia atvyko arba pasimėgauti kaimo turizmu, arba, kaip ir mes, tiesiog papietauti. Iš viso susirinko gal trisdešimt žmonių.
Tokių pietų dar niekada gyvenime nebuvau valgęs. Iš dalies man didelį įspūdį padarė pati vieta – didelis kambarys akmeniniame name, įsitaisiusiame pavojingoje pašlaitėje, iš kurio vėrėsi vaizdai į du slėnius – žaliuojantį, gaivališką ir dirbamą, nusėtą ūkiais. Ne mažiau nustebino ir Bartolių šeima – taip tvirtai suaugę su šiuo kalnu, kaip ir tie akmenys, iš kurių pastatyti jų namai. O kur dar maistas, kurio kiekvienas kąsnelis buvo pasėtas, išaugintas, surinktas, paskerstas, apdorotas ar išgrynintas čia, šiame ūkyje. Autentiškesnio kulinarinio patyrimo ir būti negali.
Pirmiausia ant stalų atsirado salume – patiekta lėkštėse šeimyniškai, su šviežia namine duona krepšiuose. Salume – tai mėsos produktų asorti – saliamio, dešrų, kumpio, iškabėjusių rūsyje kelerius metus, kol subrendo iki tobulumo. Paskui mums patiekė itališkų skrebučių – užkandėlių su pomidorais ir baziliku, su grybais ir kepenimis. Ant abiejų stalų atsirado trilitriniai raudonojo vyno buteliai be jokių etikečių, kurie keliavo iš rankų į rankas aplink stalą vis greičiau sulig kiekvienu patiekalu.
Tada patiekė makaronus – žinoma, irgi labai šeimyniškai. Tai buvo naminiai strongozzi, šiame Umbrijos regione gaminami makaronai, su šernienos padažu, valandų valandas troškintu ant nedidelės ugnies, kol saldus, pikantiškas mėsos aromatas įsigėrė į svogūnus, salierus, morkas ir pomidorus ir viskas virto tirštu troškiniu, gausiai aplipusiu puikiai paruoštus makaronus. Kai man pasiūlė antrą porciją, nusprendžiau, kad mano, kaip svečio, pareiga – neatsisakyti.
Valgėme, juokėmės ir laužyta italų kalba bandėme susikalbėti su šeimos nariais ir kitais svečiais. Čia itin padėjo Džoana. Ji gana gerai kalba itališkai, tačiau nerodo nė menkiausių pastangų žodžius tarti kaip tikri italai. Jai teko padirbėti kaip Jungtinių Tautų vertėjai – vienu metu verčiant iš abiejų kalbų ir į jas, nors, tiesą pasakius, jos akcentas kalbant abiem buvo tarsi britės, dirbančios Niujorke talentų agente, kas iš tiesų ji ir buvo.
Antrasis patiekalas – secondi – buvo vištiena su triufeliais, patiekta su nesuskaičiuojamomis ką tik šviežiai surinktų daržovių lėkštėmis. Dar niekada neragavau tokios vištienos. Skonis buvo sodrus, intensyvus, jis stiebėsi, čiupo mūsų receptorius už atlapų tarsi norėdamas pasakyti: „Tokia ir yra vištiena, liurbi tu.“ O triufeliai buvo… na, kaip tikri triufeliai.
Tada desertas – dolci – paprastas pyragas su daugybe uogų. O po jo – avių pieno sūris pekorinas. Avys, pasirodo, išleidžiamos ganytis kalno viršūnėje plytinčiose pievose, kur jos ėda ankstyvą pavasarį pražydusias laukines gėles. O iš surinkto pieno ir pagamintas šis sūris. Italijoje manoma, kad sūrį reikia valgyti po maisto, nes jis padeda geriau viską suvirškinti.
Po pietų Karolina vėl grįžo pažaisti su šuniukais, Džilė gėrėjosi nuo kalno atsiveriančiais vaizdais, o mudu su Džoana nuėjome į barą išgerti espreso kavos, kurią čia ruošia Marčelos vyras ir šio ūkio savininkas Feličis.
– Tik neprašyk kapučino po dešimtos valandos ryto, – perspėjo Džoana. – Tik espreso. Jei užsisakysi kapučino po dešimtos, jie pagalvos, kad tu vokietis.
Išėję laukan prie daržinės susiradome Džilę su Karolina. Paklausiau Džoanos, kaip reikia susimokėti už pietus.
– Tiesiog susirask Feličį ir paklausk kiek.
Netgi aš turėčiau sugebėti itališkai to pasiklausti, todėl patraukiau prie baro susimokėti. Jis paklausė, keliese mes atvažiavom. Atsakiau, kad keturiese. Ant lapelio jis užrašė sumą eurais. Doleriais išėjo po penkiolika žmogui – įskaitant vyną, arbatpinigius ir netgi triufelius.
Nuėjau į virtuvę padėkoti Marčelai ir kitiems už puikiai pagamintą maistą ir supratau, kad ji viską pagamino – pietus trisdešimčiai žmonių – ant senos mažytės keturių kaitviečių viryklės. Namuose, jei negalėčiau pasinaudoti savo šešių kaitviečių virykle su keptuvu per vidurį, niekaip nesugebėčiau paruošti maisto aštuoniems.
Kai leidomės nuo kalno, Džodžo paklausė, ar nenorėtume ekskursijos po Spoletą. Kadangi neturėjome ką veikti, – na, tik suvirškinti gausius pietus, – iš karto sutikome. Likus kiek daugiau nei kilometrui iki kalno apačios ir Flaminijos kelio, ji liepė pasukti į purviną keliuką, ne ką platesnį nei mūsų mašina. Palikę mašiną, leidomės paskui Džoaną takeliu. Už maždaug dviejų šimtų metrų atsidūrėme prie Ponte delle Torre – senovinio akveduko, jungiančio kalnų miestelį Spoletą su šventuoju Monteluko kalnu. Nusprendėme juo pasivaikščioti, pasigėrėti kerinčiais apačioje besidriekiančio slėnio vaizdais, o Džodžo apibėrė mus istoriniais faktais apie miestelį, akveduką ir La Rocca – senovinę tvirtovę, kuri buvo pastatyta siekiant apsaugoti tiltą iš Spoleto pusės.
Siauromis vingiuotomis gatvelėmis patraukėme link Piazza Mercato – centrinės miestelio aikštės, kur nuolat veikia ūkininkų turgus, ir Džoana pasiūlė nusipirkti ledų, čia vadinamų gelato.
– Dėl maisto italai laikosi labai griežtų taisyklių, o viena svarbiausių yra gelato ketvirtą po pietų. Tai tarsi nerašytas įstatymas. Aš, savo ruožtu, pridėčiau, kad tai turėtų būti pistacijų skonio ledai, nors įstatymai to ir nenustato.
Džilė paragavo frutta di bosco, Karolina pasiėmė dviejų rūšių – šokoladinius ir vanilinio jogurto, o aš pasirinkau straciatella – itališkus vanilinius ledus su šokolado gabaliukais. Besigardžiuodami savo ketvirtos valandos ledais pakeliui iki katedros aikštės jautėmės kaip tikri įstatymus gerbiantys piliečiai.
Spoleto katedra yra labai įspūdinga, ypač pamačius ją pirmą kartą. Nuo turgaus aikštės ėjome siaura gatvele, kuri baigėsi laiptais, o nusileidus jais, patenki į milžinišką aikštę, tarsi įrėminančią katedrą. Kadangi žiūri į ją iš viršaus, už jos matyti vilnijančios Umbrijos kalvos – tarsi žvelgtum į garsiųjų Džoto di Bondonės, Filipo Lipo ir Lukos Sinjorelio tapytų freskų fonus.
– Na, gerai, – šūktelėjo Džodžo, – apie Spoleto katedrą reikia žinoti penkis dalykus. – Per milžiniškas bažnyčios duris ji įlėkė į tamsą viduje. Vos spėjome jai iš paskos.
– Jau net neprisimenu, kiek kartų per pastaruosius dvylika metų vedžiau šitą suknistą ekskursiją, todėl viską sutrumpinau iki penkių dalykų.
Ji užlenkė penkis pirštus.
– Lipo freskos už altoriaus, atsitiktine tvarka išdėliotos grindinio plytos, dovana iš Barbarosos, įrėmintas šv. Pranciškaus laiškas ir apvalus vitražinis langas – rozetė – virš įėjimo. Galim apžiūrėti šiuos penkis dalykus ir nešdintis iš čia po penkiolikos minučių. O jūs žinosite apie katedrą daugiau nei dažnas Spoleto gyventojas.
Ir tikrai – po penkiolikos minučių (na, gal dvidešimties) vėl stovėjome ryškiai saulės nušviestoje aikštėje, jau suvirškinę glaustus, bet labai informatyvius penkių katedros garsenybių apibūdinimus. Mums pasitaikė fantastiška gidė.
– O kaipgi tas medinis kryžius? – paklausė Karolina.
– Kas taip?
– Na, tu paminėjai penkis dalykus, o gal jis turėtų būti šeštasis?
Džoana gūžtelėjo pečiais.
– Gerai, kodėl gi ne. Reikia žinoti šešis dalykus. Gal galit pamėtėti mane iki mano mašinos? Turiu pasitikti Briusą stotyje.
Kai grįžome prie jos automobilio degalinėje, paklausiau, ar dabar ji parduoda kokį namą šiose apylinkėse.
– Mes nesiruošiam pirkti. Todėl nieko mums nerodyk, jei per daug apsunkinsim. Man tiesiog įdomu, kokius namus čia parduoda.
Ji net nemirktelėjo.
– Ar tinka rytoj? Pasiskambinėsiu, paklausinėsiu, ar siūloma kas nors gero.
– Mes turim išvykti apie vidurdienį – važiuosim į Sorentą.
– Jums pasisekė. Vakare paskambinsiu ir dėl visko susitarsim.

Šeštas skyrius
AŠ TIKRAI NEPLANAVAU NIEKO PIRKTI. JUK IR DŽILEI IŠKILMINGAI PASIŽADĖJAU. Man tiesiog buvo įdomu, kokia situacija šioje šalyje, kaip čia tvarkomi tokie reikalai. Norėjau palyginti su Prancūzija. Na gerai, aš – nekilnojamojo turto fanatikas. Kai keliauju darbo reikalais ar savo malonumui, visada būtinai stabtelėsiu prie kokios nekilnojamojo turto agentūros lango paskaitinėti skelbimų. Beje, tai visai neblogas būdas pažinti šalį, na, suprantate, atsiribojus nuo viso to, kas brukama turistams.
Gerbiamasis teisėjau, šie faktai liudija teisiamojo naudai.
Džodžo (kaip mums pasakė Luka, taip Džoaną vadina jos draugai) atvažiavo į viešbutį su mumis papusryčiauti. Mes jau buvome išsiregistravę ir susidėję krepšius automobilyje. Man knietėjo kiek įmanoma anksčiau atsidurti kelyje. Mums reikia apvažiuoti Romą, kirsti Neapolį ir atsidurti siauručiame, sausakimšame keliuke, kuriuo nuvažiuosime iki Sorento. Nė už ką nenorėjau atsidurti Neapolyje piko valandomis.
– Noriu jums parodyti dvi vietas, – mums terasoje geriant kavą pasakė Džoana. – Ir gal dar vieną, jei mano draugas Brunas kada nors man perskambins. Gal tada važiuokit paskui mane, o kai viską apžiūrėsim, suksit tiesiai į greitkelį ir trauksit savo keliais?
Pirmiausia pamatėme nedidelį gražų naujos statybos namuką kažkieno ūkio viduryje, važiuojant link Montefalko. Namas buvo užbaigtas, trūko tik smulkmenų – reikėtų pasirinkti grindų dangą, visus prietaisus, dažus ir t. t. – ir tuomet, akivaizdu, viskas čia bus labai gražu. O ir kaina dėmesio verta. Net ir atmetus visas reikalingas investicijas, aišku, kad Umbrijoje kainos daug geresnės nei Prancūzijoje ar Toskanoje. Bet namas tiesiogine to žodžio pras-me buvo pastatytas laukuose ir dar sunkiai privažiuojamas siaurutėliu keliuku, vingiuojančiu per kažkam priklausančią žemę. Ir stovėjo jis čia vienišas ant plyno lauko, net medžio aplink nė vieno.
Kai nuvažiavome į antrą vietą – tai buvo nedidukas, nepatogiai įrengtas renovuotas namelis gražiajame kalnų miestelyje Kampelo Alte – Džodžo nusivedė mus į šoną pasitarti.
– Kalbėjau su Brunu. Jis sakė parodys jums namą. Turiu pasakyti, kad tau ten tikrai patiks. Aš tuo visiškai tikra. Bet kalbėsiu atvirai. Visų pirma, Brunas – geras mano draugas. Antra, jis klausia, kiek, mano nuomone, namas daugiausia vertas. Kaina turi būti teisinga, bet aukšta. Turiu tau tai pasakyti. Jau ne vienus metus jis grasina įdėti skelbimą, kad namą parduoda, bet iki šiol tiek jis, tiek jo žmona Maja nenori su juo atsisveikinti.
– Važiuojam pažiūrėti.
– Manau, jums ten patiks.
Iš dviejų eismo juostų užmiesčio kelio išsukome į purviną keliuką, vingiuojantį tarp dviejų alyvmedžių giraičių. Už kelių šimtų metrų keliukas baigėsi automatiniais vartais. Džodžo nuspaudė mygtuką, varteliai atsidarė ir mes atsidūrėme uždaroje, vaismedžiais apsodintoje teritorijoje. Vėliau sužinojome, kad čia auga slyvos, abrikosai, kriaušės, migdolai, obelys, figmedžiai ir, svarbiausia, 125 skirtingo senumo alyvmedžiai. Mašiną palikome erdvioje aikštelėje kieme ir išvydome laiptus, vedančius link jaukaus dviaukščio akmeninio namo, apaugusio vijokliais. Kiekvieną namo palangę puošė raudonos pelargonijos. Bruną ir Mają, namo šeimininkus, radome įsitaisiusius prie staliuko po vijokliais apaugusia pergole prie pat įėjimo į virtuvę.
– Mes labai atsiprašome, – žavingu, mus iškart papirkusiu ispanišku akcentu išdainavo Maja. Pasirodo ji kilusi iš Meksiko. – Vis dar tvarkomės po nuomininkų.
– Pastaraisiais metais mes šitą namą nuomojame, – paaiškino Brunas, kurio itališkas akcentas buvo gerokai atmieštas Valstijose – Niujorke ir Los Andžele – praleisto laiko.
– Todėl kartais atvažiuojam čia pabūti kokią dieną, papietauti. Mums čia labai patinka, – pridūrė Maja.
– Ir dabar mano mama virtuvėje ruošia pietus – tad, jei norėtumėte…
Visi trys vienbalsiai padėkojome ir paaiškinome, kad jau greitai turėsime išvažiuoti.
– Tai kur trauksit? – paklausė Brunas.
Papasakojome jam apie savo kelionę ir apie gimtadienio vakarėlį Apulijoje, o tada jie prisipažino, kad nuolat ten važiuoja trumpam atsipūsti. Maja pasiūlė mums vandens, tad prisitraukėme kėdes ir patogiai įsitaisėme pergolės pavėsyje.
Pasirodo, jie abu irgi sukasi kino pasaulyje. Brunas – filmų dailininkas, nominuotas JAV kino akademijos apdovanojimui, o Maja – darbais užsikrovusi, labai sėkmingai dirbanti kostiumų dizainerė. Jie susipažino, kai Brunas kūrė vieną filmą Meksike. Maja tikra gražuolė – ilgų, garbanotų plaukų, surištų ant sprando, plataus veido, spindinčių šviesiai rudų akių ir neišpasakytai ryškių skruostikaulių.
Brunas mane iš karto papirko. Jis elgėsi laisvai ir nevaržomai, žavingai juokėsi pats iš savęs, pasakojo puikias istorijas. Jis kilęs iš Romos ir jam nesvetimas tam tikras įžūlumas – arba arogancija, kaip kai kurie pasakytų, būdinga užaugusiems Italijos sostinėje. Jo akyse – negęstantys žiburiukai ir, atrodo, tarsi jis nuolat ieškotų galimybės papramogauti. Be to, jis maždaug mano ūgio ir sudėjimo – vadinasi, beveik tobulas.
– Tai jūs norite nusipirkti mūsų namą, ar ne?
– Mūsų mažytį mielą rustico, – ilgesingai pridūrė Maja, nes būtent taip tokie namai čia vadinami.
– Na, nesu tuo tikras, bet…
– Ar norėtumėt apsižiūrėti viduje?
Įėjome į virtuvę, kur iš tiesų buvo Bruno motina. Ji skrudino cukinijas keptuvėje.
– Juk čia kokia nors aktorė, tiesa? Nusamdėte ją, kai sužinojote, kad atvažiuosim.
Paspaudėme mamai ranką, kuri mums itališkai paaiškino, kad jai labai patinka kaskart, kai keičiasi namo gyventojai, atvažiuoti iš Romos ir gaminti maistą Brunui ir Majai. Jai šis namelis irgi labai patinka.
Rustico – nedidukas namelis: virtuvė ir svetainė kartu su valgomuoju pirmame aukšte ir du miegamieji – abu su atskiromis voniomis – antrame. Ir viskas. Bet mano akiai viskas čia atrodė tobula. Namui kone 350 metų, bet yra ir visi šiuolaikiniai patogumai, labai subtiliai įtaisyti po istoriniu jo stogu. Juk Brunas filmų dailininkas – jis tikrai žino, ką daro. Kai vėl išėjome į lauką, jis man parodė malkomis kūrenamą krosnį prie pergolės. Ji atrodė milžiniška. Iš pradžių pamaniau, kad čia namelis svečiams.
– Šiai krosniai – forno – 400 metų. Ji čia jau buvo dar prieš atsirandant namui.
– Ar ji vis dar veikia?
– Dar ir kaip. Praeitą vasarą surengėme čia vakarėlį ir krosnyje kepėme picas trisdešimčiai žmonių.
Man to užteko. Mane visiškai papirko. Dabar aš priklausau jiems.
– Papasakok jiems apie savo planus, – įsiterpė Džodžo.
– Oi, tikrai. Mums pavyko gauti komunos pritarimą pasistatyti priestatą, kone dvigubai praplėsti namo plotą. Ir dar įsirengti baseiną. Šiais laikais nelengva gauti tokius leidimus. Ypač alyvmedžių giraitėse.
Brunas susirado brėžinius ir visi susibūrėme prie stalo, kad juos apžiūrėtume. Maja nuėjo į virtuvę ir atsinešė butelį vyno. Jis buvo pilstomas, butelis su plastmasiniu kamšteliu ir jokios etiketės. Mama išnešė dubenį cukinijų ir visi kartu jie mus įkalbėjo atsipalaiduoti, užkąsti ir išgerti. Ant stalo atsirado pomidorų iš daržo – su mocarelos griežinėliais, apšlakstytais alyvuogių aliejumi, ir duonos. Juokavome ir pasakojome istorijas apie filmavimus užsienyje, o Maja panoro viską sužinoti apie Karolinos gyvenimą, jos vaikystę Azijoje. Net nepastebėjome, kaip prabėgo laikas. Dabar jau saulės spinduliai skverbėsi per pergolę iš priešingos pusės.
Džilė kaip tik pasakojo apie tai, kaip prieš dvidešimt penkerius metus Italijoje filmavosi su Lina Vertmuler.
– Ar tame filme nevaidino ir Džianinis? – paklausė Brunas.
– Taip, – atsakiau. – Mes su juo seni pažįstami.
Brunas čiupo savo telefoną ir surinko numerį.
– Žankarlai? Čia Brunas. Pas mane svečiuose žmogus, kuris tave pažįsta.
Jis padavė man ragelį. Iš tiesų Žankarlo nemačiau jau dvidešimt metų.
– Žankarlai? Sono Mikis (ištariau su ilgąja y – Mykis, nes taip mane vadino visi kartu filmavęsi italai).
– Mikis? Kokį velnią ten veiki? – paklausė jis vis dar siaubingai laužyta anglų kalba.
– Galbūt pirksiu Bruno namą.
– Rustico? Jis negali jo parduoti. Jie beprotiškai jį įsimylėję. Perduok jam, kad jis pazzo. Tutto pazzo.
Padėjęs ragelį pasakiau Brunui, kad Žankarlas jį išvadino bepročiu. Šelmiškos Bruno akys blykstelėjo po kepuraitės snapeliu.
– Greičiausiai jis teisus.
Po stalu jie susikibo su Maja rankomis. Stojo tyla. Mes mėgavomės rustico namelio skleidžiama energija. O tada prabilo Maja.
– Prieš porą savaičių mes lygiai taip pat čia sėdėjome. Leidosi saulė. Aš parodžiau Brunui, kad galų gale vijokliai suaugo ant pergolės viršaus. Kitą dieną jis paskambino Džoanai ir pasakė jai, kad nori parduoti namą. Jei būčiau žinojusi, būčiau tyliai naktį išslinkusi ir nupjovusi visus vijoklius.
– O kas tada – supranti? – nusišypsojo Brunas. – Man reikia statyti. Kitaip tiesiog numirsiu.
Žvilgtelėjau į Džilę – ji nusišypsojo. O tada ji man linktelėjo. Ne šiaip sau – ji kietai sučiaupė lūpas ir suraukė antakius, tarsi sakydama: „Aš viską kruopščiai apgalvojau ir jau galiu tau pagrįstai atsakyti.“ Ji užsimerkė ir dar kartą aiškiai, iškalbingai linktelėjo. Pajutau, kaip man iš po kojų ima slysti žemė.

Septintas skyrius
ATSISVEIKINDAMI APSIKABINOME BRUNĄ IR MAJĄ. PASAKĖME, KAD PASIŪLYMAS MUS DOMINA, BET NORIME PASITARTI. DAR paklausėm, ar Bruno mama parduodama kartu, nes taip namo vertė neabejotinai padidėtų. Apsikabinome ir su Bruno mama. Tada apsikabinome su Džoana ir padėkojome, kad pastarąsias kelias dienas ji padirbėjo mūsų gide. Mes juk aktoriai, o aktoriai mėgsta apsikabinti. Varteliai atsidarė ir mūsų automobilis iš lėto nusileido kalnu žemyn link pagrindinio kelio, užnugaryje palikdamas rustico namelį ir tuos nuostabius žmones.
Mano širdis atrodė tuoj išlėks iš krūtinės. Ar mane sunervino netikėtai pasikeitusi Džilės nuomonė? Galbūt visos mano kalbos apie planus pirkti namą Europoje tebuvo blefas, o ji – vieninteliu galvos linktelėjimu – viską perprato? Mano mintis užtvindė tūkstančiai abejonių. Ar toks pirkinys mūsų kišenei? Juk mes, galima sakyti, nebedirbam – ir faktas, kad galime leisti sau praleisti tiek laiko Italijoje, tai puikiai įrodo. O gal aš visai išsikrausčiau iš proto, jei ketinu išleisti didžiąją mūsų santaupų dalį namui kažkur pasaulio pakrašty? O ką pasakys mano brolis? Dieve šventas. Mano brolis Edis, ketveriais metais už mane vyresnis, atstovauja šviesiajai šeimos pusei. Na, gal šis žodis ir nėra pats tinkamiausias, turiu galvoje, jo šviesų protą, mat jis – mūsų buhalteris, finansinis patarėjas ir mano atrama, užtikrinanti, kad nebūsiu emocijų bangos nušluotas nuo teisingo kelio. Tikra palaima turėti vyresnį brolį, kuris tavimi išties rūpinasi, bet jau dabar galiu įsivaizduoti, į kokį kivirčą įsivelsiu dėl šio pirkinio. Ir ar tikrai ten prie stalo Džilė man linktelėjo, ar jai tiesiog kažkas įkrito į akį?
O svarbiausia man, kad Džilė panorėtų leistis į tokį nuotykį. Metų metus energingai, aistringai ir atkakliai ieškojau malonumų, o galiausiai supratau, kad jausiuosi patenkintas tik tada, kai Džilė gaus viską, ko nori. Tarp kitko, tai nereiškia, kad mano svajonės nėra svarbios. Jai jos labai patinka. Juk taip dažnai mano svajonės padeda mums puikiai praleisti laiką. Bet jei įsikibęs savo svajonės bent akimirką pamiršiu Džilę, tuomet viskas sugadinta.
Ne, ji tikrai man linktelėjo ten sode. Ji tarsi sakė, kad to nori. Kam tokie pokyčiai? Kodėl šitas namas? Kodėl būtent dabar?
– Nes ten pasijutau kaip namie, – paprasčiausiai pasakė Džilė, įsitaisiusi keleivio sėdynėje.
Pala pala. Ar aš pasakiau, ką galvoju, ar ji vėl perskaitė mano mintis?
– Visi kiti namai – Pietų Prancūzijoje – buvo skirti atostogoms. Būtų smagu ten nuvažiuoti savaitei ar dviem, bet šitame name galėtume nugyventi savo gyvenimą.
Mane vėl ėmė purtyti drebulys. Viskas tikrai tiesa.
– Ar mes galime sau tai leisti? – paklausė ji.
– Ne visai.
– Na… Nieko tokio.
Ir tikrai – nieko čia tokio.
Artėjome prie Romos ir ją supančio žiedinio greitkelio, vadinamo Grande Raccordo Annulare, arba Didžiojo žiedo jungtimi. Pasukau į kelią, vedantį pietų kryptimi link Neapolio. Galvoje sukosi tik viena mintis – senasis rustico namelis tolsta vis labiau.
Vakare paskambinau Džoanai ir pasakiau, kad pasiūlymas mus labai rimtai sudomino. Pasakiau, kad dabar viską turi peržiūrėti mano brolis. Kadangi dabar dolerio ir euro keitimo kursas ypač prastas, prisipažinau, kad norėčiau luktelėti mėnesį ar du, kol situacija pagerės. Dar paprašiau išsiaiškinti, kiek Brunas su Maja užsidirba iš jo nuomos. Galbūt taip man bus lengviau jį įsiūlyti broliui – galėsiu pateikti kaip verslo idėją. Jau dabar matau, kaip Edis vartys akis išgirdęs tokį pasiūlymą.
Prieš užmiegant tą naktį man prieš akis vis sukosi seno akmeninio namelio vaizdai – regėjau mažyčius kambarius, pergolę, krosnį, alyvmedžius.
Sorentas mūsų nesužavėjo. Aplink vien tik angliškos arbatinės ir marškinėlių krautuvėlės. Mintimis vis dar buvau Umbrijoje. Nesugebėjau galvoti daugiau apie nieką kitą. Išskyrus tą dieną, kai keltu persikėlėme į Neapolį ir dvi valandas klaidžiojome chaotiškomis gatvelėmis bandydami surasti skaniausią pasaulyje picą. Radome. Paragavome. Ir tai tikrai skaniausia pica pasaulyje, kepama picerijoje Trianon, kuri yra įsikūrusi Koletos gatvėje. Niekaip negalėjau liautis valgęs – mane tarsi kažkas apsėdo. Krašteliai – apskrudę, bet vis dar minkšti viduje; padažas – šviežutėliai San Marzano pomidorai tiesiai iš ten, kur jie kadaise išvesti; dešra (kurios būtinai turi būti ant mano pi-cos) – tikros itališkos kiaulienos skonio, visiškai kitokia nei tokiu pat vardu vadinamas dalykas Amerikoje; mocarela, pagaminta iš buivolių, besiganančių čia pat po langais besidriekiančioje pievoje, pieno (neabejotinai – šviežio). Ir dar krosnis, kurioje deginamos malkos įkaista iki kokių 600 laipsnių, ir visi šie skoniai ištobulinami ir sujungiami į karštutėlį, tąsų ir traškų šedevrą. Viena bėda – žmonės, prie kurių staliuko prisėdome, pasakė, kad kitoje gatvės pusėje esančioje picerijoje Michele kepama pica dar skanesnė. Pabandžiau įkalbėti Džilę su Karolina sudalyvauti bulimiško apsirijimo šventėje ir papietauti antrąsyk, tačiau jos, kad ir kaip besispardžiau ir šaukiau, negailestingai nusitempė mane į keltą.
Kitą dieną man perskambino Džodžo. Pasirodo, Brunas ir Maja pasiūlė mums grįžti ir paviešėti pas juos namuose, kad pajustume atmosferą. Šią savaitę nebus jokių nuomininkų, tad jie mielai priimtų mus į svečius. Atrodo, jie norėtų, jog būtent mes nusipirktume jų namą. Be to, Brunas pasiūlė nuolaidą, atsižvelgdamas į palankesnį dolerio ir euro keitimo kursą. O tada pragydo Karolina, pasiūlydama susimokėti už savąją namo dalį. Ją irgi pakerėjo senasis rustico namelis. Juk ir jos patėvis gyvena Ciuriche, tad jai irgi visai norėtųsi įsitvirtinti šioje Atlanto pusėje. Viskas susidėliojo stebėtinai palankiai, kad visgi galėtume tą namą įsigyti.
Kitą rytą palikę Kampaniją, patraukėme apatine Italijos pusiasalio dalimi Apulijos link. Birgita buvo rezervavusi mums kambarius nakvynės ir pusryčių namuose nedideliame Maritimos miestelyje, pačioje pusiasalio apačioje, piečiausioje Italijos bato kulno dalyje. Apsistoti turėjome vienuolyne, kuriame, kaip mums pasakojo Birgita, viešbutį įrengė lordas ir ledi MakAlpinai. Man pasirodė kiek nejauku, kad jie ir bus mūsų šeimininkai. Per daug manieringa, pernelyg pretenzinga, kad derėtų prie mūsų vėjavaikiškų itališkų atostogų nuotaikos. Birgita įrodinėjo, kad jie labai malonūs žmonės, tačiau turiu pripažinti, kad ir pati Birgita kartais linkusi elgtis pernelyg įmantriai.
O tada pasiklydome. Juo toliau į pietus važiavome, juo blogesni buvo ženklai. Išklydome iš greitkelio ir atsidūrėme kažkokiame kaimo keliuke, vingiuojančiame pro nesibaigiančius, saulėje išblyškusius kaimelius. Ir kiekviename jų turgaus aikštėje stovėjo stulpas su daugybe rodyklių, rodančių į visas įmanomas kryptis, su užrašytais miestų pavadinimais ir iki jų likusių kilometrų skaičiumi. Bet nė vieno iš tų miestelių mūsų žemėlapyje nebuvo. Nė vieno vienintelio. Ir ant visų tų stulpų pačioje apačioje buvo rodyklė su užrašu tutte le direzione, kas, be jokių abejonių, reiškia „visos kryptys“, tačiau kas kartą pasukę būtent šia kryptimi atsidurdavome akligatvyje. Atrodo, kad Apulijoje visi keliai veda į niekur.
Metas jau buvo vėlyvas, mes sukaitome ir ištroškome, bet, rodos, prie Maritimos buvom ne ką arčiau nei prieš kelias valandas. Ant užpakalinės sėdynės įsitaisiusi Karolina ėmė niurgzti. Ji visada taip elgiasi, kai sumažėja cukraus kraujyje. Džilė irgi suirzo. Ir, aišku, savo nepasitenkinimą abidvi išliejo ant manęs. Susiginčijome, ar verta sustoti ir ko nors užkąsti, bet galiausiai nusprendėme sukąsti dantis ir kuo greičiau atsidurti ten, kur reikia.
Vargais negalais atsibeldėm į Maritimą ir pasiskambinom Birgitai pasitikslinti, kur važiuoti toliau. Ji paaiškino, kad vienuolynas bus prie pat kelio, pakeliui iš miestelio link Kastro Marinos. Kažkoks stebuklas, bet mums pavyko susirasti ženklą su tokiu pavadinimu, kur buvo nurodytos rodyklės ir visa kita. Sustojome prie senos bažnyčios – nusprendėme, kad čia ir bus ta vieta. Automobilį pasistačiau kitoje gatvės pusėje.
– Jergutėliau, ten negyvėliai!
Ir išties – mašiną pasistačiau prie pat senų kapinaičių. Karolina pratrūko.
– Nė už ką nemiegosiu prie negyvėlių. Skambink Birgitai. Susirasim ką nors kita.
Džilė dar bandė paaiškinti Karolinai, kad tie negyvėliai nieko jai nepadarys, kad jie seniausiai mirę, bet aš iškart supratau, jog protą jai sumaišė tas nelemtas cukraus kiekis kraujyje. Palikau jas vienas ir nuėjau ieškoti vienuolyno. Paaiškėjo, kad jis kitoje bažnyčios pusėje. Man priėjus prie durų, jos stebuklingai atsidarė pačios ir tarpduryje išvydau jauną moterį, vilkinčią baltą peršviečiamą suknelę ir seginčią senovines sidabrines grandines ant klubų. Ji prabilo nepriekaištingu britišku akcentu:
– Pone Takeri? Mes jūsų laukiame.
Nusekiau jai iš paskos vidun, nors iš tiesų būčiau patraukęs jai įkandin, kad ir kur ji eitų, – pasijutau, tarsi atsidūręs sapne. Vidinis kiemelis labai priminė senovinę maurų pilį – elegantiškai dekoruotas antikvariniais daiktais, ryškiaspalviais kilimais ant sienų ir grindų, aplink mėtėsi marios minkštutėlių pagalvių, kviečiančių prisėsti, o pačiame centre stovėjo žemas apvalus staliukas, nukrautas šviežiomis figomis, įvairiausiais sūriais, žaliomis daržovėmis (kas taip įprasta Apulijoje), duona, pyragais, arbatinis su užplikyta žolelių arbata ir grafinai, pilni viliojančių, vėsių vaisinių gėrimų.
– Palikite krepšius automobilyje, prisėskite ir atsipalaiduokite.
Gestais parodžiau, kad dar turiu atsivesti damas. Pamačiau jas tebestovinčias prie negyvėlių ir mostelėjau, kad prieitų.
– Brangusis, Karolina tikrai nenori čia pasilikti.
Aš mostelėjau dar kartą.
– Nepatikėsit savo akimis. Eime greičiau!
Matyt, mano tonas privertė jas paklusti, tačiau eidamos per gatvę akimis jos laidė į mane pikčiausius žaibus.
Po valandėlės, patogiai įsitaisę ant pagalvių, gurkšnojome puikų vietinį baltąjį vyną ir šnekučiavomės su Alisteriu ir Atėne Mak- Alpinais, kurie, pasirodo, visiškai nemanieringi. Jis – Alisteris MakAlpinas – vienas garsiausių pasaulyje kolekcininkų – antikvariato, paveikslų, skulptūrų, baldų, knygų, rankraščių… ir gražių žmonų. Jis buvo iždininkas Margaretos Tečer vyriausybėje ir pagrindinis konservatorių partijos rėmėjas. Apie savo anuometinę patirtį jis net parašė knygą pavadinimu „Once a Jolly Bag Man“. Dar niekada taip puikiai neleidau laiko su konservatoriumi.
Atėnė – graikė, bet studijavo Londone. Ji – labiausiai atsipalaidavusi, elegantiškiausia ir dėmesingiausia šeimininkė, apie kokią gali pasvajoti. Prie savo lovų radome knygų, kurias mums asmeniškai parinko Atėnė, tikėdamasi, kad jos mums patiks. Ir pataikė kaip pirštu į akį.
Dabar, kai pagaliau tinkamai ir patogiai įsikūrėme, su atsinaujinusiomis jėgomis pasinėrėme į gimtadienio savaitės renginius. Birgita – nepakartojama organizatorė. Mums ji parūpino ekskursijų po šį neįtikėtiną Italijos regioną – dienomis apžiūrinėjome lankytinus objektus, o vakarais ūždavome vakarėliuose. Savaitės kulminacija – vakarėlis gryname ore nuostabiausioje užeigoje kažkur užmiestyje. Tai buvo teminis šokių vakaras, pristatant tarantelą, kuri šokama pagal Apulijos liaudies muziką, vadinamą pizzica-pizzica. Programos pradžioje jauna moteris ilgais garbanotais plaukais, plačiu besiplaikstančiu sijonu, basomis kojomis sušoko tarantelą ant šalto akmeninio grindinio. Niekas nesugebėjo jai atsispirti. Netrukus mes visi pakilome iš savo vietų ir pasidavėme šokio burtams.
Birgitos draugai italai entuziastingai puolė mums patarinėti įsigyti nekilnojamojo turto Italijoje. Jie vienbalsiai nusprendė, kad mums labai pasisekė, jog susiradome Bruno namą. Pasirodo, senas akmeninis renovuotas namelis, pastatytas atokiai nuo kaimynų gerame sklype, ir yra būtent tai, ko visi čia ieško. Kiekvieną vakarą prieš vakarienę skambinau Džoanai, bandydamas sugalvoti tinkamiausią scenarijų. Galiausiai pasakiau, kad galutinio sprendimo teks palaukti, kol grįšime namo, į Valstijas. Pirkinys dar turės išlaikyti mano vyresniojo brolio egzaminą, o be to, nusprendžiau, jog prieš priimdamas tokį svarbų sprendimą turiu kuriam laikui pabėgti nuo Italijos kerų, kad vėliau nesigailėčiau.
Vos tik grįžęs į Kaliforniją, tą patį vakarą paskambinau broliui ir viską jam papasakojau. Nesudvejojęs nė akimirkos jis tepaklausė:
– Mes atvažiuosim dviems savaitėms rugsėjo pabaigoje. O baseinas ten yra?

Aštuntas skyrius
PO DVIEJŲ SAVAIČIŲ AŠ IR VĖL SKRIDAU PER ATLANTĄ, ŠĮKART VIENAS PATS – PIRKTI NAMO. Džodžo, dabar jau mums tapusi tiesiog neįkainojama, viską iš anksto paruošė mano atvykimui. Ji man patarė vežtis banko patvirtintus čekius, kad galėčiau atsidaryti sąskaitą Italijos banke, nusipirkti namą ir sumokėti notarui, kuris pagal įstatymą palaimins mūsų sandorį. Be to, ji surengė man susitikimą, kad galėčiau gauti codice fiscale – itališkąjį socialinio draudimo numerio atitikmenį. Geriausiomis sąlygomis man parūpino namo savininko draudimą, mano vardu perrašė sąskaitas už dujas, elektrą, vandenį ir telefoną. Visos šios paslaugos įskaičiuotos, jei perki namą Džoanos tarpininkaujamas.
Lėktuve niekaip negalėjau užmigti. Juk skrendu atlikti žygdarbio. Taip skubotai man pavyko susirasti tik skrydį iki Amsterdamo, kur tik po keturių valandų galėsiu persėsti į Romą skrendantį lėktuvą. Svarsčiau, ar nevertėtų belaukiant apsilankyti artimiausioje coffee shop parduotuvėlėje ir paragauti legalios marichuanos, bet prisiminęs, kad krepšyje vežuosi kelis šimtus tūkstančių dolerių banko patvirtintais čekiais, greitai persigalvojau. Susiradau artimiausią kažkokios vietinės oro bendrovės siūlomą skrydį į Romą ir netrukus jau sėdėjau lėktuve.
Kadangi bagažo neturėjau – juk atvykau vos trims dienoms – Fjumičino oro uosto muitinėje ir migracijos tarnyboje neužtrukau. Išsinuomojau automobilį ir iki antros valandos turėjau pasiekti Umbriją. Atvažiavęs į Spoletą planavau paskambinti Džoa- nai, kad ji pasitiktų mane prie namų ir atrakintų vartus. Tą naktį turėjau praleisti Bruno ir Majos namelyje kaip jų svečias, o kitą rytą, susitikę pas notarą, vaidmenimis apsikeisime.
Važiuodamas bandžiau prisiminti, kaip atrodė namas, kai jį pamačiau pirmą kartą. Mes taip ir nepasinaudojome Bruno kvietimu paviešėti, tad staiga suvokiau, kad anąkart aš taip ir neatkreipiau dėmesio į smulkmenas. Mane užbūrė seno akmeninio namelio romantika, todėl nepatikrinau nei vandens slėgio, nei termitų pėdsakų, nei vamzdžių sandarumo, nei gyvenimo sąlygų – kas būtinai turi būti patikrinta perkant būstą. Aš net negalėjau prisiminti, kur laiptai į antrą aukštą. Ar tolimojoje svetainės sienoje buvo langas? Ar svetainėje yra apšvietimas? O židinys ar veikia? Nusprendžiau šiandien popiet ir vakare viską patikrinti. Juk vis dar galiu pasitraukti. Staiga mane užplūdo abejonės. Net visas kūnas pagaugais nuėjo. O juk lauke – daugiau nei trisdešimt laipsnių karščio.
O dar ta problemėlė dėl leidimo priestatui. Prašiau Džoanos, kad dar prieš pasirašant dokumentus jį jau turėčiau rankose, tada Brunas, architektas, komuna, Džodžo ir aš apsikeitėme šūsnimis elektroninių laiškų, bet vis vien niekas nesugebėjo manęs patikinti, kad leidimą gausiu laiku, prieš pasirašydamas sutartį. Vėliau galiu turėti tikrų nemalonumų.
Džodžo pasirūpino šiokiomis tokiomis atsargomis – šaldytuve radau baltojo Grechetto vyno butelį, sūrio ir saliamio, o pusryčiams – maltos kavos, cukraus ir grietinėlės.
– Pamaniau, kad gal būtų neblogai kartu pavakarieniauti Palazzaccio užeigoje? Susipažinsi su Briusu. Dabar tau geriausia būtų dieną neužmigti, išeiti į miestą, paragauti gardžių patiekalų, išgerti vyno ir pasistengti nueiti miegoti kiek įmanoma vėliau. Taip greičiau atsigausi po ilgos kelionės.
Ji paaiškino, kaip važiuoti iki Palazzaccio – pasirodo, tai tradicinė itališka užeiga už maždaug dešimties minučių kelio. Džoana pasakė, kad tai jų mėgstamiausia vieta, kur dažniausiai rinkosi jų draugų būrys – vietinė ekspatriantų bendruomenė.
– Geros tau dienos, – palinkėjo ji, uždėdama ranką man ant peties ir padrąsinamai nusišypsojo.
– Oi, vos nepamiršau – manau, leidimas priestatui jau mūsų rankose. Martinas, architektas, šiandien dalyvauja komunos susirinkime ir, manau, turėtų juos įkalbėti. O jei jam nepavyks… Na, tris dienas paatostogausi Italijoje.

Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/michael-tucker/itali-kas-m-s-gyvenimas/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.

notes
Примечания

1
Sibilinio kalnai – kalnynas Italijoje, dalis centrinių Apeninų.

2
Rustico – kaimiškas.

3
„Lėtas maistas“ – tarptautinis judėjimas, kurį 1986 metais įsteigė Carlo Patrini. Judėjimas skatina atsisakyti greitojo maisto, išsaugoti tradicinę, regioninę virtuvę ir auginti vietinės ekosistemos augalus, javus ir gyvulius.