Apgultis 13
Apgultis 13
Tamas Dobozy
Kontrapunkto principu sudarytoje apsakymų rinktinėje vaizduojamas sovietų kariuomenės apsuptas Budapeštas baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir šių dienų Vengrijos emigrantų išgyvenimai Vakaruose. Drastiško karo žiaurumo, jo prisiminimų ir traumų fone autorius atskleidžia aistrų dramą, poetinėmis metaforomis perteikia paradoksalią ir iš esmės prieštaringą žmogaus prigimtį; 2012 m. vengrų kilmės kanadietis Tamas Dobozy už šią knygą buvo apdovanotas Kanados rašytojų fondo grožinės literatūros prizu.
Tamas Dobozy
Apgultis 13
Dviem puikiems pirmiesiems mokytojams – Nancy Hollmann ir Robertui McCallumui, kurie atvėrė visas reikiamas duris.
Abi – ponia Ekart ir Virga Reini – buvo pavojingos palaidos žmogiškosios būtybės, klaidžiojančios po žemės paviršių. Buvo dar ir kitų – žmonių, besiblaškančių it pasiklydę žvėrys.
EUDORA WELTY. Birželio rečitalis
B. Gerbės atlasas
TOKIŲ VYRIŠKIŲ MATĖT ne vieną – milžiniškas storulis lietaus karoliukais blizgančiu lietpalčiu, dantyse styro cigaras, žvelgia kiaurai Taimso aikštės neonų, klegesio ir praeivių siautulio.
Šitaip Benedekas Gerbė atrodė, kai mačiau jį paskutinį kartą. Tai buvo 2007-ųjų gegužę, netrukus išvykau iš Manhatano, su šeima praleidęs čia šešetą mėnesių, – stažavausi Niujorko universitete su Fulbraito stipendija. Kadaise Gerbė mergino mano tetą Budapešte, nors Vengrijoje nebegyveno ir nebuvo lankęsis daugiau nei keturiasdešimt metų. Jis kasdien rašė vengriškai ir piešė iliustracijas vaikų literatūros serijai, ir nedidukė rimta leidykla Brukline, pasisamdžiusi vertėją, leido B. Gerbės „Sapnų atlasą“ – meno albumo dydžio vaikiškas knygas kietais viršeliais. Abu mano berniūkščiai – Bendžaminas ir Henris – dievino šias knygas su panašiomis į fin-de-siècle[1 - Amžiaus pabaigos (pranc.). – Čia ir toliau vert. past.] plakatus iliustracijomis, pasakojimus apie vaikus, lipynėmis kopiančius į svajones, bekraščius sodų miestus, plūduriuojančius minaretus, karalius, susisupsčiusius į hiacintų žiedlapius. Šitoks buvo Gerbės stilius, apie kurį jokiu būdu nenutuoktum iš rašytojo išvaizdos – neskusta barzda, kelnės šiukšlių maišų pločio, smilkstantis cigaras, įžūlus įprotis nuginčyti bet kokią nuomonę, jeigu ji ne jo, o kartais, vos apsisukus, net ir savąją.
Prie Gerbės mane traukė iš nevilties. Niujorko universitetas buvo žadėjęs „įkvepiančią meninę aplinką“, o gavau darbo kampą pastato gale, kur plušdavo tuntas svarbių rašytojų, bet kiekvienas savo kertėj, jei apskritai jų ten būdavo. Tačiau manęs jie netgi nebestebino – juk rašytojai tai ir daro: jie dirba. Dėl to aš, kai nerašydavau, kartais vienas, kartais su žmona Marse maklinėdavau gatvėmis po nėmaž Gerbės aprašytojo neprimenantį sapnovaizdį. Užuot kopėčiomis lipęs aukštyn, jaučiau, kad nyru žemyn, į betono ir plytų, asfalto ir geležies erdves; buvo žiema, be atvangos drėbė sniegą, ir šis tuoj patiždavo, o kai lydavo, tai vis kaip iš kibiro. Neketinu pasakyti, kad Niujorkas buvo nykus, tačiau atrodė tarsi iššluotas, negyvenamas miestas, keistas jausmas, nes aplink kunkuliavo tiršta žmonių – tiek, kad kartais sunkiai irdavausi šaligatviu, visiems mane lenkiant, tarytum kiekvienas žinotų kažką, kas man paslaptis, o kiekvienoje gatvėje ir aveniu būtų gausybė durų, kurias tik jie vieni gali atverti. Kai šitiek daug man atrodė užginta, Niujorke vėl pasijutau tarsi vaikas, pirmą kartą likęs vienas namie, arba svečias, užsibuvęs nepažįstamo žmogaus būste bespalvį sekmadienį, kai nerasdamas ko nusitverti rausiesi po podėlius ir spintas kambariuose, į kuriuos nederėtų nė kojos kelti; rausiesi, bet nieko įdomaus nerandi, tik vis viliesi, kad kita papuošalų dėželė, kita puošni spinta ar naktinis stalelis atlygins už prarastą pusdienį. Niujorkas – mano Niujorkas – tą žiemą buvo paslapčių vieta.
Gerbė tarp jų buvo pati didžioji. Paskambinau jam patartas tetos Bėjos – ji davė telefono numerį, kai pasiguodžiau dėl menkai tesimezgančių ryšių. Sunku patikėti, kad Budapešto universiteto laikais, septintojo dešimtmečio pradžioje, jis mergino mano tetą. Gerbė tuomet buvo studentas, bet jau lankė literatūros ir istorijos bei visus kitus kursus, kurie tik pakurstydavo jo vaizduotę. Pasak tetos, buvęs „tylus, svajingas“, tačiau ir „išvaizdus“. Kaip Montgomeris Kliftas. Tačiau jie susitikinėjo vos dešimt mėnesių, paskui Gerbė ją paliko neva dėl gyvenimo meilės, moters vardu Zela; ši studijavo psichologiją ir, pasak gandų, rašė sapnų dienoraštį, šis esą ir įkvėpęs Gerbės kūrybą. Praėjus metams po to, kai susipažino su Zela, Gerbė metė universitetą ir nebaigęs studijų dingo iš mano tetos gyvenimo penkeriems metams – vėl pasirodė tik išleidęs pirmąją knygą. Teta nuėjo į knygos sutiktuves, maklinėjo tarp plakatų su jo pieštomis iliustracijomis, stebėdamasi, kaip smarkiai Gerbė pasikeitęs. Išnyko švelni šypsena, dažnai būdavęs svajingas žvilgsnis. Tą dieną jis buvo tarsi karštinės krečiamas, pasakojo teta, bet kaip visad žavingas, ir nors nepasakė, kas nutiko, regis, buvo laimingas, galėdamas pasišnekėti su kuo nors iš senų laikų. Gerbė itin suirzdavo, kai prie jo prieidavo nenusipirkę knygos žmonės. „Labai stebėjausi, matydama jį taip pasikeitusį, – pasakojo teta. – Mūsų pažinties universitete metais jis buvo visai kitoks. Tada dar nebuvome visiškai suaugę – bet jau ties ta riba, kai ima rūpėti universiteto laipsniai, darbai, šeima, vaikai, o kai būdavau su juo, vėl pasijusdavau sugrįžusi į namų Matiašfelde kiemą, lyg žaistume slėpynių, laipiotume lietvamzdžiu ant stogo, palėpėje ieškotume turtų.“ Teta kitam linijos gale stabtelėjo. „Dabar jis tapo svarbiu žmogumi, galbūt galėtų padėti. Regis, tau ne itin puikiai ten klojasi.“ Vėl stabtelėjo, girdėjau, kaip prisidėjo ragelį prie kitos ausies. „Jo numeris, kurį turiu, gana senų laikų. Kai pirmą kartą išvyko iš Vengrijos, vis dar pasukdavo. Man visada atrodė, kad jis pasiilgsta šių vietų, jis nenorėjo išvykti, vis prašydavo nupasakoti, kaip atrodo miestas, kas jame pasikeitė. Greičiausiai išvažiavo dėl Zelos.“ Girdėjau, kaip ji krapštosi kitame laido gale. „Jis labai seniai man neskambino.“
Kai pagaliau surinkau Gerbės numerį, balse girdėjau abejonę, dėjosi nepamenąs tetos. Smalsumas jį pagavo tada, kai atmečiau jo pasiūlymą, užuot įkyriai stengęsis susitikti su rašytojais Vengrijos kultūros centre.
– Aš boikotuoju tą vietą, – atsakiau ir paaiškinau, kaip prieš trejetą savaičių ėjau pasimatyti su Derdžiu Konradu, paskui apie savo kūrybą kalbėjausi su centro direktoriumi – kažkokiu Laslu ar panašiai, kaip apsimetė susidomėjęs, net užsidegęs – Niujorke jiems puikiai pavyksta šis spektaklis. Tasai Laslas patarė surinkti ištraukas iš knygų ir recenzijas, atsiųsti jam elektroniniu paštu, tuomet jis su manim susisieksiąs. Kol susirankiojau citatas ir sulipdžiau tą laišką, prabėgo didžioji dienos dalis, bet Laslas taip ir neatsakė – nei į laišką, nei į kitą mano paklausimą. Tyla.
– Užuot gaišęs tiek laiko ir vargęs, būčiau nuvedęs vaikus į parką, – bumbėjau aš, – arba su Marse nuėjęs į Metropolitano muziejų – kur tik nori.
Gerbė juokėsi. Sakytum, kas stūgautų kitam lietvamzdžio gale.
– Griebiesi žmonos ir vaikų, a? Žinai, aš irgi nekenčiu to centro… Jų programos… graikinio riešuto dydžio smegenų kūryba. O barą aptarnaujančios moteriškės – tektų jas nužudyti, kad nusišypsotų. Aš ten nebesilankau.
– Hm, – buvo mano atsakymas.
– Tu smulkmeniškas ir suirzęs, žmogau, – dudeno jis į telefoną. – Varomas nevilties. Narcizas. Kerštingas. Man tai patinka. Klausyk, mėgsti žydišką maistą?
– Žinoma.
– O žmona su vaikais, jie irgi ateis? – jis sukikeno. – Prieš padėdamas rašytojui, turiu žinoti, koks jo šeimyninis gyvenimas.
Reikalavimo būta keisto, bet per pietus „Carnegie“ restorane spėjau pamatyti, kad jis myli vaikus, manovaikus, ir moka pajuokauti kaip tik įtikdamas Marsės humoro jausmui – ją visada linksmina vyrai, savo keistenybes išpučiantys iki komizmo. Tad man nespėjus nė mirktelėti, nė apsispręsti, ar norėčiau bičiuliautis su Gerbe, ji jau pakvietė jį pas mus pietų kitą savaitgalį. Paskui vaikai jį tiesiog įsimylėjo, o jis nešykštėjo dėmesio Marsei, tad mes kviesdavome jį dažnokai.
Visose Gerbės knygose veikia tas pats herojų trejetas – šešiametis berniukas vardu Fricas, panašaus amžiaus mergaitė Suzana ir mielas dvaro juokdarys, kuris viskuo visai kaip keturmetis, bet nelogiškos jo smegenėlės puikiai išnarplioja sapnų pasaulį, taigi jis protingiausias iš visų. Pirmosiose knygose pasakojama apie Fricą ir Suzaną: vakare užmigę vaikai kas naktį pakliūva į tą patį sapną. Juokdario padedami, jie bando pasprukti ir patiria visokiausių nuotykių. Vėliau parašytose knygose atsiskleidžia ir tikrasis vaikų gyvenimas – varganas skurdas, Frico kasdienybė be mamos su niauriu tėvu, Suzanos liga (tai, kas jau dvidešimto amžiaus pradžioje buvo pavadinta „neurastenija“), žiaurumas mokykloje, – ir Fricas su Suzana nusprendžia, kad nebenori pabusti, nori likti sapne. Vaikus apima baimė, kad jų sapnus nuo tikrovės teskiria vos plonas popierėlis ir jam suplyšus jie neberas kelio pas juokdarį, į bekraščius miego žemynus. Naujausia knyga baigėsi tuo, kad vaikai dviese aptiko keistą laiko mašiną, ir ji padės jiems sapne pasilikti amžinai, jeigu tik jie sugebės ja pasinaudoti.
Tai vienuolikta serijos knyga. Ją išleido pernai, mums jau grįžus į Kičenerį. Pamenu, kaip mudu su Bendžaminu snieguotą sausio dieną sėdėjome „Words Worth Books“ knygyne, vartėm paveikslėlius ir skaitėme pasakojimą, ir kaip mums artėjant prie pabaigos Bendžaminas delsė verst paskutinį puslapį, kaip, pirštu apvedęs laiko mašinos atvaizdą, galiausiai tarė:
– Kai jis mums skaitė, buvo visai kitaip.
Pažvelgiau į sūnų, nesuprasdamas, apie ką jis kalba, nes Gerbės balsas man asocijavosi tik su decibelais ir iškvepiamu aitriu tabako kvapu. O Bendžaminas man priminė, kad kai Gerbė skaitydavo vaikams, – kitaip negu tada, kai kalbėdavo su manim, – jo tonas būdavo ramus – sulaikęs kvapą dėdavosi ne ką daugiau numanąs, kaip ši istorija pakryps, neva ir jis, kaip kiekvienas vaikas, nekantrauja sužinoti pabaigą.
– Tu teisus, – atsakiau, prisiminęs tuos vakarus mūsų namuose. – Jis tikrai taip skaitydavo, – taip ir mačiau jį po abiem pažastim pasikišusį ir mėsingomis rankomis apsikabinusį mano vaikus.
Baigęs skaitymus, Gerbė bumbėdavo ir trindavosi akis tarsi iš lovos per anksti ištemptas žmogus, ir tai buvo labai juokinga, nes jis būdavo nepasiekiamas iki pirmos valandos ir aš visada maniau, – kaip vėliau paaiškėjo, klydau, – kad kaip tik rytais jis rašo ir piešia. Tada jis įsikąsdavo cigarą ir klausdavo manęs, ar jau pasirengęs „poniutės taurelei“, – taip jis vadino tuos siaubingus kokteilius, kuriuos paprastai užsakydavo. Manau, kad atkasdavo juos senoviniuose barmenų vadovėliuose, – kaip daugelį vaikų autorių, jį traukė niekieno nemėgstami arba užmiršti marmalai – „Sherry Cobbler“, „Pisco Punch“, Naujojo Orleano „Zazerac“. Barmenai varstydavo jį žvilgsniais kaip gerokai kuoktelėjusį.
Kai susėsdavome bare – bet kuriame, nors dažniausiai lankydavomės nedidelėj užeigėlėj pavadinimu „Lotus“ Ist Vilidže, – galėjo nutikti bet kas. Gerbė buvo nepraustaburnis. Jis tyčia laidydavo liežuvį, kad papiktintų žmones, diduma barų lankytojų pažinojo jį iš matymo. Ne skysčiau nei žodžiais jis darbavosi kumščiais, o kiekvieną smūgį sustiprindavo nemenkas svoris; lėtas kaip dramblys ištvermingai atlaikydavo atakas, tačiau pakako vieno jo mosto, kad paklotų tave ant žemės.
– Tu teisus, – patvirtino jis nedelsdamas. – Niujorkas tikrai apleistas miestas, – dirstelėjo į barmeną. – Esi rašytojas, tad tikriausiai skaitei „Times“, pagavai tą širdį virpinančią potekstę, kur kritikai skundžiasi, neva rašytojams nepavyko tinkamai paminėti tragiško, – mirktelėjo man, – įvykio prieš šešetą metų, – pamojo barmenui, kad tas sutaisytų dar vieną stiklą Filadelfijos „Fish-House Punch“, ir tęsė: – O iš tiesų jiems kelia nerimą, kad šis įvykis neturėjo jų pageidaujamo poveikio. Be keleto mėnesių viešų ašarų ir piktinimosi bei nepaliaujamai kai kurių rašytojų traukiamo priedainio siekiant įrodyti, kad rugsėjo 11-oji buvusi nežmoniškai reikšminga, vienintelis mano pastebimas skirtumas tas, kad žmonės aplinkui apsipirkinėja dar gausiau nei seniau, – pakėlęs balsą, jis dairėsi po salę. – Tai, žinoma, buvo svarbu žuvusiųjų draugams ir giminėms, ir visiems kitiems – bet labai neilgai, šokas privilegijuotiesiems, ypatingos padėties žmonėms, kurie nė nesapnavo, kad tokie dalykai galėtų nutikti jiems, – jis vėl atsigręžė į mane. – Bet išeik į gatvę dabar. Ar matai kokį nors poveikį, ar išties kas nors pastebima? Visa tai jų net nekepštelėjo, tarsi jie būtų nematerialūs, – jis gurkštelėjo gėrimo. – Kartais vienas kitas pabando parašyti ką nors jausmingo, bet jiems niekada nepasiseka, o kritikai vis širsta, kad šie nepadarė to taip, kaip derėtų. Tačiau man galvoj sukasi tik viena mintis: „O Niujorke, gana, jau gana!“ – jis nuleido balsą iki šnabždesio. – Nė vienas iš jų nepajėgia susitaikyt su tuo, kad tai visiškai nereikšminga. Žmonės žuvo dėl karo veiksmų. O! Kaip nepaprasta! – jis taip suriko, kad pašokau nuo kėdės. – Kaip siaubinga, – dėjosi braukiąs ašaras, – o, sakykit, kaip nueiti į „Louis Vuitton“ parduotuvę? – Gerbė prunkštė, per petį dairėsi į barmeną. – Visa tai perėjo per juos kiaurai, tarsi jie būtų vaiduokliai, – baigė jis. – Kaip ir turėjo būti, – jis linktelėjo. – Kaip ir turėjo būti.
Murmėdamas Gerbė muistėsi ant kėdės, ir man dingtelėjo, kad aš kažką pastebėjau – lyg įtrūkimą tvirtai sumūrytame fasade.
– Žinai, Vengrijoje išgyvenau tūkstančius kartų baisesnių dalykų – karą, apsiaustį, – kaip daugelis žmonių. Tai nebuvo viena diena – tai buvo šešeri metai, ir, patikėk, nepatyrėme jokio dvasinio atgimimo! – ore sumosavo rankomis. – Visa tai įvyko. Buvo sunku. O paskui? Na, įvyks ir vėl. O ligi tol – pamirštame. Grįžtame prie pramogų ir užmačių, prie savo manijų ir taip gyvename toliau. Ir viskas, – pareiškė jis, – tai viskas, ką galim pasakyti.
Girtas Gerbė pakilo nuo kėdės, išeidamas nusilenkė nuolatiniams baro lankytojams, o šie nežinojo, ar jam ploti, ar sudraskyti į skutus.
Gerbė įgijo skandalisto reputaciją net vaikų literatūros pasaulyje, o to pasiekti nėra taip lengva. Kai Gerbė skaitydavo, neretai išvysdavai laukiant šimto žmonių ar didesnį pulką – ne įprastą mamų ir tėčių, vaikų ir mokytojų būrį, bet publiką, kokios tikrai nesitikėtum čia išvysti: Bruklino hipsterių, verslininkų mėlynais kostiumais, specializuotų knygynų atstovų su rietuvėmis pirmosios laidos knygų – jas Gerbė pasirašydavo, o šie parduodavo išpūstomis kainomis (pasirašydavo jis tik tada, kai anie į jo ištiestą delną įdėdavo pluoštą banknotų), – ir net perkarusių blondinių su mažyčiais šuneliais, krepšeliuose drebančiais taip, kad, regis, tuojau pat subyrės. Jis buvo visiems apsukęs galvą, daugelis pažinojo jį asmeniškai, o kai jie išsirikiuodavo laukdami autografų, autorius pasistengdavo kiekvienam leptelėti ką nors įsimenamo – prikalbėdavo tokių įžūlybių, kad neabejodavau, jog kas nors prapliups verkti, o jeigu ne, tai puls jį. Bet jie tik juokėsi arba atsigręžę į savo draugus tardavo: „Matai, ar nesakiau?“ Gerbė beveik nepastebimai linktelėdavo, brūkštelėdavo plunksnakočiu ir paduodavo knygą atgal. Kai žiūrėjau į laukiančiųjų eilę, man atrodė, kad jie myli jį, ir tik vėliau, vakarui baigiantis, suvokiau, kad nemačiau nė vieno, kuris būtų atsivertęs knygą ar nugirdęs bent žodį apie tai, kas parašyta, ir supratau, ką visa tai reiškia. Jie žavėjosi Gerbės išvaizda ir būdu. Tai dėl jo jie ateidavo. Šie autografų vakarai buvo tarp tų Niujorko renginių, kur eidavai įrodyti, koks tu šaunus. Deja, nujaučiau, kad Gerbė ne tik tai žino, bet ir kursto, tarsi repetuodamas šiuos kandžius komentarus ir pastabas – lyg kokią įprastinę komediją – būtų praleidęs ne mažiau laiko nei rašydamas. Tai irgi buvo proceso dalis.
Rašymo metais Gerbė pardavė milijonus knygų, dalyvavo nesuskaičiuojamose knygų pristatymo išvykose. Tuos kelis kartus, kai pakvietė mane į savo butą Kvinse, aš mečiau akį į honorarų čekius ant jo stalo ir negalėjau atsistebėti, kad šitiek uždirbdamas jis lindi tokioj skylėj. Bute buvo tik du kampeliai, liudijantys, kad gyvenime jis dar ne visko atsisakė: nepriekaištingai švarus su tvarkingai išdėliotais įrankiais braižybos stalas, kur Gerbė dirbdavo, ir ant židinio atbrailos kruopščiai surikiuotos jo žmonos Zelos nuotraukos – taip, kad kiekvieną atvaizdą rėmeliuose matei atskirai. Pažiūrėjau į nuotraukas, paskui vėl apsidairiau po namus, tyrinėdamas, ar ko nors nepraleidau, – kokio drabužėlio, gal batų poros, kokios nors užuominos, kad čia gyvenama ir moters. Bet nieko neišvydau. Įėjo Gerbė su dviem siaurom taurėmis Krymo „Cup á la Marmora“, pilvu braukdamas staktą, kad net prispaustos marškinių sagos cypė.
– Į ką žiūri?
Jis sustojo man mostelėjus į žmonos nuotraukas.
– Zela, – paaiškino Gerbė, ir daugiau nė žodžio, tiesiog stovėjo sau, laikydamas gėrimus rankose.
Paklausiau, kur ji.
– Zela išvykusi, – išgirdau tylų atsakymą. – Ten, kur geriau.
Šie žodžiai tarytum išplėšė jį iš transo, jis padavė man kokteilį ir pakeitė temą.
Kalbėdamas apie darbą, Gerbė niekad neminėjo jokių techninių nei praktinių leidybos aspektų. Panašiai kaip skaitant mano berniukams, jo balsas skambėdavo taip, lyg būtų ne autorius, o privilegijuotas skaitytojas. Pasakojo, kad net rašydamas ir piešdamas niekada nebūna tikras, kur link krypsta istorija, visada žingsniu lenkianti jo sumanymą. Tai šis Gerbė yra tikrasis, manydavau aš, ne tas skaitymų klounas, o šitas vyriškis, kuris prabilęs apie savo darbą tarytum išsilaisvina iš kūno nelaisvės, būtinybės košti pasaulį per cigaro dūmų filtrą, perdėto įjunkimo į gėrimą ir maistą. Tikrasis Gerbė susijaudindavo, ėmęs kalbėti apie žvirblių suvarpytus debesis, apie iš geležinių rožių supintas, per mylių mylias į dangų besistiebiančias gaisrines kopėčias, apie iš suspaustų dainų išdegtas plytas, virstančias chorais, diriguojamais įsiūbuotų svambalų namui griauti. Tokį jį mačiau su savo vaikais ir spėjau, kad, nuvykęs į mažytes bibliotekas Aidahe, Arkanzaso ir Nebraskos valstijose, ten būna toks pats – naivus, besistebintis pasauliu, išsilaisvinęs iš anos personos, kuria kasryt, lyg apsivilkęs storą kostiumą, tapdavo Kvinse.
– Tau patinka mano vaikiščiai, tiesa? – paklausiau jo vieną vakarą mudviem stovint balkone buto, kurį nuomojausi už Niujorko universiteto pinigus, – keturioliktame aukšte su vaizdu į „Empire State“ dangoraižį ir spalvotas jo šviesas.
Tačiau Gerbė tik čiulpė cigarą ir spoksojo į mane taip, tarytum šis klausimas būtų spąstai, į kuriuos jis neketina įkliūti. Pasikasiau pakaušį.
– Na, supranti, tiesiog… Būtų keista, jei taip bičiuliautumeisi su manim tik dėl to, kad prieš penkiasdešimtį metų merginai mano tetą. Tokia garsenybė.
Gerbė dėbtelėjo į mane taip, lyg norėtų išmesti iš balkono.
– Aš itin draugiškas su tavim dėl to, – suurzgė jis, – kad tu toks asilas.
Pažvelgiau į jį, bandydamas viską nuleisti juokais.
– Daužai galvą į stiklines savo vidutinybės lubas. Ir puikiai tai supranti – kodėl agentas neatsako į tavo laiškus, kodėl rašytojai Niujorko universitete tavim nesidomi, kodėl Niujorkui tu nerūpi. Daugelis žmonių to nepaisytų, išrastų visokių pasiteisinimų: „Ai, agentas labai užsiėmęs“, „Ai, tie rašytojai iš Niujorko universiteto pasipūtę mulkiai“, „Ai, Niujorkas labai lėkštas miestas“, – tik ne tu, tiesa? Juk geriau negu bet kas supranti, kad tau nepavyks, ir negali to nuo savęs nuslėpti.
Man regis, aš užspringau. Nežinojau, ką sakyti. Ir tą akimirką, kurios niekada nepamiršiu, Gerbė ištiesė man ranką. Tai buvo keisčiausias gestas. Pabandžiau atsitraukti, bet tas jo judesys buvo toks vienišas, toks vaikiškas, o ranka ištiesta daugiau dėl savęs nei dėl manęs, ir kai aš nusileidau, Gerbė kažkaip susitraukė, nugrimzdo į save, įsikibęs manęs Manhatano naktyje viršum gatvių urvų ir jais pustomo sniego. Kažin kodėl pajutau, kad reiktų jam ką nors pasakyti, kaip nors padrąsinti, sušnibždėti atsiprašymą už visą pasaulį, sumurmėti: „Viskas bus gerai, pamatysi“, – kai išties juk jis turėjo manęs atsiprašyti.
Iš dalies dėl šio pokalbio, bet labiausiai smalsaudamas ką nors sužinoti apie Zelą, kitą rytą nuėjau į Niujorko universiteto archyvus ir sėdau rausti senų „Times“, „Observer“ ir net „Post“ numerių, bandydamas susidėlioti Gerbės istorijos mozaiką. Teta buvo pasakojusi, kad komunistų laikais jis buvo toks garsus vaikų autorius, kiek tada buvo įmanoma būti garsiam, ir tikrai, bent kiek ji ir bendri jų pažįstami pasakojo, sovietų valdžia Gerbės nevargino. „Tiesą sakant, – prisipažino ji, – prispyrus reikalui, jis man padėjo pasinaudodamas savo ryšiais.“ O jo knygos, anot tetos, „buvo tarsi utopija“. Pasakojimai apie vaikus, norinčius pasilikti sapne, svajojančius apie geresnį pasaulį, komunistams patiko. „Vaikai buvo tarsi proletariatas, – rašė ji, – bent jau pasak komunistų apžvalgininkų.“ Pasaulis pabudus įkūnijo dabartinę tikrovę, o sapnas – idealų pasaulį. Tai buvo primityvoka interpretacija, kaip ir daugelis tais laikais, bet Gerbę ji gelbėjo. Kitaip tariant, partijos laikais jis gyveno gerai – uždirbdavo daug pinigų, turėjo gražų butą, sočiai ir skaniai valgė ir gėrė. Taigi niekas iš tiesų nežinojo, dėl ko jis išvyko. „O dėl jo žmonos, – rašė laiške teta, – tai ją buvau sutikusi vienintelį kartą. Ji buvo visai kaip Gerbė, tik dar blogiau – svajoklė, vaikiška, tarp suaugusiųjų niekuomet nesijautė laisvai. Tiesą sakant, jam tos pačios savybės išėjo į gera, o jai į bloga. O gal aš tik pavydėjau.“
Apie Zelą archyvuose veik nieko neradau. Gausiame Gerbės asmeniui viešinti skirtame sraute – nuo nepaliaujamai spaudos sukamos plokštelės apie jo išvykimą iš Vengrijos iki paties Gerbės pasakojimų apie „bėgimą paskui svajonę“ (tik tiek jam rūpėjo komunistinė utopija) – atkapsčiau vienintelį straipsnį, kuriame apskritai buvo minima jo žmona. Žinoma, vienur ar kitur buvo pastebėta, kad JAV jų laukė „geresnis maistas, medicinos paslaugos ir gyvenimo stilius“, vėliau, aštuntojo dešimtmečio pradžioje, klausinėjamas, kaip juodu su Zela prisitaikė Niujorke, Gerbė pareikšdavo, jog jo asmeninis gyvenimas yra tik „asmeninis“. Nieko nebuvo rašoma apie jų namus (net tuose bjauriuose atvartų tekstuose, kuriuos paprastai sukurpia koks nors pas autorių apsilankęs žurnalistas, kad įrodytų vaikų rašytoją esant tikrai laimingą šeimos tėvą – su vaikučiais, žmona ir spalvotais tapetais išklijuotais namais, kuriuose nuolat sekamos pasakos), nieko apie jo karjerą žmonos akimis (tokių straipsnių, kuriuose žmona komentuoja keistą savo vyro rašymo būdą, nesuprantamą dienotvarkę, jo išdaigas su vaikais parke). Tiesą sakant, nė žodžio apie tai, kad Gerbė turėtų žmoną ar apskritai kokį nors asmeninį gyvenimą. Vieši Zelos pasirodymai, reti ir iki tol, po 1975-ųjų visiškai liovėsi, liovėsi ir Gerbė kaip nors ją minėjęs. Jo paties persona buvo vieša ir nė figos lapeliu nepridengta nuo svetimų akių – bent tokį įspūdį susidariau tiek dienų apie jį skaitydamas.
Didžiausią nuostabą kėlė nuotraukos. Tetulė buvo užsiminusi apie pokyčius, įvykusius nuo septintojo dešimtmečio pradžios, tačiau tikrovė pranoko visus mano įsivaizdavimus. Gerbė atvyko į Niujorką smulkutis, mažne pasakų princas, o tai, kas paskiau jam nutiko, buvo taip baisu, kad beliko manyti, jog jam visiškai sutriko medžiagų apykaita. Per tokį trumpą laiką žmogus pats nieku gyvu negalėtų taip sustorėti. Dar blogiau, iš pradžių jis nesuvokė, kaip jam rengtis. Beveik visą aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius vis dar vilkėjo lieso žmogaus drabužiais – siauromis kelnėmis, sukištais marškiniais. Tik paskutinį dešimtmetį, kartą apsivilkęs, jau niekad nebenusivilko juodo kostiumo ir lietpalčio, kurių sluoksniai išlygino jo klostes ir apdribusį kūną. Dėl to įsikando ir cigarą: jo bruožai taip susmego į mėsingą veidą, kad jam reikėjo ko nors, kas stirksotų tarsi vėliava, primenanti mums, jog jis ten tebėra. Pasikeitus fizinei išvaizdai, padaugėjo pranešimų apie netinkamą jo elgesį, sarkazmą, įžeidinėjimus, muštynes. Nustebau, kad vos keliuose straipsniuose teužsiminta, jog tokių nuostabių pasakojimų rašytojas, nekaltų svajonių žemių kartografas, daugiau beveik niekuo nesidomi, vien tik tenkina maisto, gėrimų, tabako ir patyčių alkį. Jo gyvenime nebebuvo nieko – tik nepasotinamas godulys, tarsi Gerbė būtų virtęs iš savo knygų ištremta pabaisa.
Bent taip, regis, manė Zela. Vienintelis pranešimas, kurį apie ją atkrapščiau, buvo „New York Post“ šeštame puslapyje publikuoto straipsnio paragrafas, beveik ištisai paskirtas neseniai vykusių „išgertuvių“ svečiams išvardyti, kai 1975-aisiais buvo išleista viena jo knygų. Jai buvo skirti trys sakiniai: „Regis, alkoholis liejosi laisvai. Pasak vieno svečio, Zela Gerbė, autoriaus žmona, elgėsi permainingai. Prieš išvedama namo privačios slaugytojos, ji linksmino susirinkusiuosius pasakojimais apie vyro svorį, čia vadindama jį šlykščia stora kiaule, čia vėl leipėdama dėl savo mielo berniuko.“ Kad ir kiek skaičiau atsirinktas pastraipas ir teiginius, daugiau neradau nė žodžio apie Zelos „elgesį“ – nieko, kas liudytų ją buvus girtą, ir, žinoma, nieko apie privačią slaugytoją, nors pastebėjau keletą nuotraukų, kuriose stovėjo ir trečias asmuo – vyresnė moteris, gerai apsirengusi, bet labai įsitempusi, visada antram plane šalia Zelos. Kadangi nė vienos nuotraukos apraše tarp kitų svečių ji nebuvo minima, laikraštininkai nežinojo jos vardo arba ji pageidavo likti neįvardyta. Atrodė kaip rūsti motina, o šios nuotraukos man priminė tai, ką teta buvo pasakojusi apie dvidešimtmetį Gerbę, kuris vis dar bijojo tamsos, žaisdavo slėpynių ir lipdavo į palėpę taip, tarsi ten būtų buvusios durys į rūmus.
Tą paskutinį mėnesį savo tyrimus slėpiau nuo Gerbės. Nenumaniau, kaip jis reaguos. Bet Gerbė tikriausiai kažką pajuto, nes ėmė skirti man daugiau dėmesio, ateidavo nepranešęs su dovanomis vaikams, sėdėdavo prie virtuvės stalo (kiek ten jo tilpdavo), girdavo Marsės patiekalus ir klausydavosi, kaip ji pusiau juokais pasakoja, esą aš negalįs mėgautis Niujorku, nes esu taip pasinėręs į ryšių mezgimą, toks susirūpinęs, kad mane išspausdintų reikiami leidėjai, toks susigraužęs, kad nepavyksta krustelėti pirmyn, jog man besėdint prie kompiuterio vaikai jau ėmė šokinėti ant kupros, bandydami kaip nors atkreipti dėmesį.
– Et, tos ambicijos, – sumurmėjo Gerbė. – Pavojingos kaip nuodai.
Jis netgi pasirodė poroje apgailėtinų JAV leidėjų surengtų mano kūrinių skaitymų.
– Užkniso, – pranešė jis paskiau. – Įdomu, kad ta moteris auditorijoje – o gal turėčiau sakyti „auditorija“ – nepasivargino nusipirkti knygos. Galėjai pamanyti, kad jai užteks tam padorumo, juk visi sėdėjome įsmeigę į ją akis.
– Blogiau už savo knygos skaitymą gali būti tik būtinybė jame dalyvauti.
– Tai jau tikrai, – atsiliepė Gerbė. – Atkreipk dėmesį, kad aš niekada neskaitau. Tiesiog ateinu ir pliurpiu. Nes tik tai jie ir nori girdėti.
– Dar tavo pliurpalų.
– Teisingai. Dar mano pliurpalų, – nusijuokė ir išpūtė didžiulį debesį cigaro dūmų. – Kitą kartą tau reikėtų apie tai pagalvoti.
– Nėra jokio skirtumo, – atsakiau, – ar aš skaitau, ar neskaitau – viskas vis tiek.
– Būtent taip!
Ko gero, tik šitaip jis ir sugebėdavo mane pralinksminti, nors linksminti manęs nė nereikėjo. Aš jau susitaikiau su savo nesėk-mėmis ar bent lioviausi stengęsis jų išvengti arba paaiškinti. Iš to ir kilo visa kebeknė – juo dažniau Gerbė ateidavo į mano skaitymus arba sakydavo, kad jam patikusi mano knyga, bandydamas įkalbėti mane nežiūrėti į visa tai taip rimtai, juo labiau mane vargino. Aš buvau tikra jo priešybė – mano nesėkme jis matavo savo sėkmę, pasilygindamas, kokiu žmogumi galėjo likti, jeigu nebūtų taip apsukriai kūręs savo viešojo įvaizdžio, o drauge – ir visos karjeros. Žinoma, laikas parodys, kad klydau, kitaip tariant, išties buvau Gerbės priešybė, tik ne ta prasme, tačiau tomis savaitėmis mane erzino jo globa, ir kartą paryčiais, antrą valandą, kai buvome išmaukę daugiau nei patartina sangrijos su brendžiu, atsigręžiau į Gerbę ir paklausiau:
– Kaip tavo žmona?
– Mano žmona? – Gerbė atsisuko su prie lūpų pakeltu gėrimu. – Mano žmona ne tavo sušiktas reikalas.
– A, aišku, – atsakiau. – Tau vienam suteikta teisė į privatumą.
Gerbė nieko neatsakė, bet mačiau, kad jis pasirengęs man smogti. Jaučiau akyse tvenkiantis ašaras, bet ne dėl galimo jo smurto, o kaip tik dėl priešingos priežasties – Gerbės pastangų taip, kaip sugeba, priversti mane pamatyti, kas svarbu, tačiau aš spyriausi, ieškojau priekabių, tempiau jį žemyn iki savo lygio, nes man tai buvo būdas pakilti iki jo.
– Kam tu tai darai? Ko taip dėl manęs varginiesi? – nieko nepaisydamas kišau veidą kuo arčiau jo. – Kai pirmąsyk tau skambinau, maniau, susitiksime, išgersim kavos, pripūsi man įprastinių burbulų apie rašymą, gyvenimą Manhatane, o aš tau priskiesiu, kokia man garbė čia būti, ir daugiau nebesimatysime.
Sugriebęs už marškinių, jis kilstelėjo mane nuo aukštos kėdės ir trenkė ant baro – pajutau tarsi trakštelint stuburą, – paskui tokiu greičiu, kad neįkabinau kojomis, išlakdino lauk ir sviedė ant šaligatvio. Tuomet pats grįžo vidun.
Nežinau, kiek laiko ten gulėjau apakęs iš pažeminimo. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad įveikė pats save ir aš nebejutau jokios gėdos, – taip ir sėdėjau ant šaligatvio, nekreipdamas dėmesio, kad kas nors gali mane pamatyti, kad drabužiai mirksta purve, abejingas Gerbės balsui, kuris bare visiems dudeno, kaip man nuskilo. Kai grįžau namo, Marsė paklausė, kur sušlapau, bet aš negalėjau nė akių į ją pakelti, negalėjau žiūrėti į lovose miegančius Henrį ir Bendžaminą. Gerbės poelgis mane visiškai sunaikino ir aš nepajėgiau sutelkti dėmesio į ką nors kita.
Kitą rytą Gerbė išėjo iš namų dešimtą, įšoko į metro traukinį, važiuojantį Manhatano kryptim, paskui perlipo į M35 autobusą į Vordo salą. Buvo apsitaisęs kaip visuomet – juodu kostiumu, juodu kaklaraiščiu, lietpalčiu, su cigaru. Jis nieko neskaitė, nesidairė, nieko nemurmėjo, tik mestelėjo „labas“ vairuotojui. Atsisėdęs įsmeigė akis priešais save, retsykiais atsiversdavo eskizų bloknotą ant kelių, ką nors užsirašydavo arba brūkštelėdavo piešinėlį kitai „Atlaso“ serijai.
Rytas prasidėjo su sniegu, o apie vidudienį jau lijo, tad išlipęs kvartalu toliau nei Gerbė, kad nesukelčiau įtarimo, visas peršlapau, kol nubėgau atgal ir spėjau pamatyti jį užsirašantį registratūroje ir tolstantį vienu Manhatano psichiatrijos centro koridorių. Jam nuėjus, prisiartinau prie registratorės ir tariau atėjęs aplankyti Zelos Gerbės. Ši žvilgtelėjo į mane, lyg norėdama kažką pasakyti, bet nutylėjo.
– Ką tik užsiregistravo ir jos vyras, – sumurmėjo ji.
Tykinau koridoriumi jam įkandin, vildamasis, kad nepastebės, – priėjęs Zelos kambarį nėriau šalin, o paskui prisėlinau atgal ir, prikišęs akį prie langelio, pažvelgiau vidun.
Jis sėdėjo ant, regėjosi, absurdiškai mažos kėdutės, visu svoriu užgulęs tas plonytes chromo kojytes, lietpaltis klostėmis krito ant grindų apie kulkšnis.
Moteris lovoje atrodė taip, lyg būtų praleidusi čia visą gyvenimą. Bet dėl kažkokios priežasties – gal dėl to, kad ji čia buvo taip ilgai, toli nuo gyvenimo įtampos, nuo mokesčių, sergančių vaikų, skubėjimo į darbą, – Zela spindėjo, jos veidas buvo lygus, be raukšlių, oda skaisti, plaukai tvarkingai sušukuoti – taip dailiai, kad nebūčiau nustebęs išgirdęs, jog kažkas kiekvieną rytą ateina jos sutvarkyti. Pažvelgiau toliau ir išvydau aną moterį iš nuotraukų, tą, kuri visada būdavo už jos, taip pasenusią, kad nebūčiau jos pažinęs, jei nebūčiau numanęs ją čia būsiant, – asmeninė slaugytoja, kuriai Gerbė moka jau dievažin kiek laiko už Zelos priežiūrą. Man smilktelėjo, kad toji slaugytoja – retėjančiais plaukais, raukšlių išvagotu veidu, sulinkusi – kažkaip savo kūnu moka už Zelos švytėjimą. Užsimerkęs atsirėmiau į sieną ir įsiklausiau, ką juodu kalba. Kalbėjosi vengriškai. Tąsyk pirmą kartą girdėjau Gerbę kalbant šia kalba. Slaugytoja buvo vardu Žuža, o kalbėjo jie apie Zelos būklę, kaip dažnai sanitarai paverčia ją į kitą padėtį, kad nesusiformuotų pragulų, ar Gerbei ko nors reikėtų („ne“, atsakė jis, bet padėkojo Žužai už rūpestį), kaip sekasi su nauja knyga („išeis laiku, kaip visada“, atsklido pavargusio atsakas), o galbūt Žužai kas nors reikalinga („jūs manimi puikiai pasirūpinote“, atsakė senoji moteris). Paskui, po trumpos pauzės, kuomet jie abu, regis, bandė išvengti tos pačios temos, Žuža paklausė Gerbės, ar jis pagalvojęs apie „daktaro Noriso“ pasiūlytą „gydymą“. Jis atsakė taip garsiai, kad išgirdau kiekvieną žodį: „Juk sakiau, aš niekuomet su tuo nesutiksiu. Tai per daug rizikinga.“ Žužos tyla aiškiai bylojo, kaip smarkiai ji jam prieštarauja arba kaip menkai tiki, kad „rizika“ jam kelia didžiausią nerimą.
– Ar jums kuo nors padėti, pone? – slaptomis besiklausantį mane išbaidė slaugytoja.
Atsimerkęs pamačiau ją priešais, ji stovėjo uždėjusi ranką man ant peties, tarsi susirūpinusi, kad tuoj susmuksiu.
– Gal jums negera?
– Oi, – atsiliepiau, – aš tiesiog pavargęs. Šiek tiek apsvaigo galva.
– Ateikite čia.
Ji padarė tai, ko vyliausi, – nuvedė mane nuo Zelos kambario į kitą laukiamąjį ir netrukus grįžo, nešina stikline vandens.
– Aš ieškojau daktaro Noriso, – paaiškinau.
– Šiandien jis nedirba, – atsakė slaugytoja. – Ar buvote užsiregistravęs?
– Na, ne… Aš rašytojas. Žurnalistas. Girdėjau, kad jis eksperimentuoja su nauju gydymo metodu, ir pamaniau, kad būtų įdomu apie tai parašyti.
Ji pažvelgė į mane nustebusi.
– Na, aš tikrai apie tai nieko nežinau, – atsistojusi brūkštelėjo palygindama uniformą ant klubų ir tarė: – Tikiuosi, jums jau geriau?
Atsakiau, kad taip, ir ji išsyk nuskubėjo. Aš irgi pakilau eiti.
Netrukau susirasti informacijos apie daktarą Norisą. Sužinojau, kad jis yra gydytojas ir mokslininkas, dirba Manhatano psichiatrijos centre ir ten atlieka tyrimus, susijusius su eksperimentine procedūra, taikoma pacientams, sergantiems „sunkia katatonijos[2 - Psichikos ir judėjimo sutrikimas – ligonis būna susijaudinęs arba nejudrus, netgi visiškai sustingęs (nejuda, nekalba).] forma pasireiškiančia šizofrenija“. Menkai teturėjau naudos iš specialistų žargonu parašyto straipsnio, bet jis atvėrė langą į Gerbės pasaulį, kurio ieškojau. Zela sirgo šizofrenija, jos būklė vis blogėjo, o Gerbė šitaip skurdo dėl to, kad visus pinigus skirdavo jos priežiūrai, bet jam tai ir nerūpėjo, nes, be Zelos, neturėjo jokio kito gyvenimo, kuriam vertėtų leisti pinigus. Sėdėjau Bobsto bibliotekoje, pasidėjęs tyrinėjamus straipsnius, ir klausiau savęs, ką čia veikiu, kaip šitaip nusiritau, kad mane apniko manija knaisiotis po nelaimes žmogaus, kurio patirto skausmo nepajėgčiau nė įsivaizduoti, o mano nesėkmės Niujorke palyginti tėra niekniekiai. Man kilo klausimas, kodėl Gerbė nepasinaudoja daktaro Noriso pasiūlymu, juk, regis, nei jis, nei Zela neturi ko prarasti. Mačiau ją lovoje: ji buvo tokia nejudri, kad kūnas taip ir likdavo ta poza, kuria būdavo paguldytas, – tarsi manekeno. Net mirtis atrodė geriau nei šitai. Tai kodėl gi jis nesutinka? Greičiausiai būtent Gerbės padėties beviltiškumas, jo nesugebėjimas padaryti tai, ką žinojo privaląs padaryti, privertė mane pakilti ir paskambinti jam.
Susitikome „Margon“ kubietiškoje užkandinėje 46-ojoje gatvėje netoli Taimso aikštės. Kitoj tokioj purvinoj skylėj Niujorke valgyti neteko, bet maistas ten buvo puikiausias, tad kai atvykau, Gerbė tašė jau trečią patiekalą. Jis įtariai stebėjo mane artėjantį siauru tarpu tarp stalų ir žmonių, laukiančių prie prekystalio. Telefonu pasakiau jam, kad noriu „išsklaidyt debesis“ po ano įvykio „Lotus“ bare, mano balse jau buvo girdėti atsiprašymo gaidelė, bet jis tik nervingai kostelėjo į telefoną ir nutraukė: „Tiek to, tai niekai, ateik į „Margon“, papietausime.“
– Kaip tavo nugara? – paklausė jis, ir aš ne iškart suvokiau, kad klausia apie aną trinktelėjimą į barą. Gūžtelėjau, numečiau paltą, įsidėjau maisto ir grįžau kaip tik tuo metu, kai padavėja, asmeniškai pažįstanti Gerbę, atnešė jam ketvirtą lėkštę.
Laukiau, kol pavalgėme, kalbėjom niekus – apie savo kūrybą, kokius apsakymus dabar rašome, – ir tada aš paklausiau:
– Kaip Zela?
Gerbė būtų užšokęs ant stalo ir griebęs mane už gerklės. Bet tam buvo per storas, be to, buvo įsispraudęs tarp žmonių šalia ir už jo. Tiesą sakant, atsistoti jis būtų galėjęs nebent apversdamas stalą, o su juo ir visų prie jo sėdinčiųjų lėkštes.
– Aš girdėjau apie daktarą Norisą, – tęsiau, – ir tą baisų sprendimą, kurį tu turi padaryti…
Bet viskas skambėjo ne taip, net mano ausiai. Spoksodamas į įniršusį Gerbės veidą suvokiau nė pats nežinąs, ko čia atėjau. Kol sėdėjau bibliotekoje ir važiavau metro, maniau, kad atskleisdamas, ką atkapsčiau, parodysiu savo užuojautą, galbūt man pagaliau pavyks pralaužti tą fasadą, galbūt jis man išsipasakos. Bet iš tiesų atėjau čia ne dėl Gerbės.
– Užčiaupk marmūzę, – pasakė jis, pastūmė kėdę atgal ir trinktelėjo už nugaros sėdinčiam žmogui; šis kniubtelėjo į savo lėkštę ir atsisukęs buvo kažką besakąs, bet susigriebė, pamatęs Gerbės gabaritus ir įniršį. – Tu nieko nežinai apie Zelą.
Stryktelėjau nuo kėdės ir atsistojau kitam stalo gale, kur jis negalėjo manęs pasiekti.
– Tu toks pats kaip aš, – pareiškiau. Tą akimirką suvokiau, kodėl jis nesikreipia į daktarą Norisą, kodėl nenori, kad Zela prabustų. – Tu niekam nesvarbus, – išdrožiau labiau sau negu jam.
Apsisukau ir išėjau į gatvę. Gerbė bandė mane pačiupti pro minią, bet aš buvau per greitas, jis vijosi vos porą kvartalų, paskui pasidavė, sustojęs ties perėja priešais „ToysRus“ parduotuvę, žiūrėdamas man įkandin, kai aš stabtelėjau ant laiptelių į metro stotelę.
– Tu nenori, kad ji nubustų! – surikau, bet veikiausiai jis manęs negirdėjo per automobilių pypsėjimą, muzikos riaumojimą ir Taimso aikštės klegesį. – Tu nori, kad ji amžinai miegotų ir nepamatytų, kuo tu virtai!
Tačiau Gerbė manęs nesiklausė. Jo akys žvelgė tolyn – anapus tų žodžių, kuriuos galėčiau pasakyti, anapus niaurių tiesų, netgi anapus pačios Vengrijos, kur jis kadaise buvo jaunas, laimingas ir su Zela. Nes to žmogaus ji būtų ieškojusi, jeigu būtų pabudusi, – to Gerbės „aš“, kurio jis neteko besistengdamas ją atvežti čia, kur geriausi gydytojai ir vaistai, kur didžiausios galimybės pasveikti, darydamas, ką tik įmanė, kad apmokėtų sąskaitas, net jei dėl to tektų pavirsti baisūnu, kurio ji niekuomet nebūtų pažinusi. Jis buvo nematomas akyse vienintelio žmogaus, kuris jam rūpėjo. Kaip ir aš, jis buvo niekas.
Tačiau aš klydau. Supratau tai tik kitąmet knygyne su Bendžaminu. Maniau, kad Gerbė, kaip ir aš, prislėgtas nesėkmių šiame pasaulyje, ir mes atradome vienas kitą – du vyriškiai be iliuzijų. Išskyrus tai, kad aš buvau jų sklidinas – juk namie turėjau viską, ko Gerbė niekuomet neturės, tik to nesuvokiau, pakankamai nebranginau, ir tikriausiai šio pripažinimo jis tikėjosi tuo metu, kai buvau Niujorke, tarsi jo griežta kalba ir smurtas būtų galėję krestelėti mane ir priversti atsikvošėti. O aš juk ėjau į „Margon“ pareikšti savo atjautos – parodyti pabaisai, esą, jis pasaulyje ne vienas, – tik tam, kad suprasčiau: toji pabaisa esu aš, vienas vienintelis, nė nenutuokiantis, kas iš tiesų yra atjauta.
Budapešto zoologijos sodo žvėrys 1944–1945 m
– KAIP APSAUGOSIME GYVŪNUS, jei miestui tektų patirti apgultį? – galų gale paklausė Šandoras, kai 1944-ųjų lapkritį paaiškėjo, kad Raudonoji armija išplėš Budapeštą iš Sukryžiuotųjų strėlių[3 - Vengrijos fašistinė partija, veikusi 1939–1945 m. Vadovas – F. Salašis (Szálasi). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo uždrausta, o 1944 m. kovą, Vokietijos kariuomenei užėmus Vengriją, – vėl legalizuota.] ir nacių. Pasidairęs čia į vieną, čia į kitą, apstulbo, kad visi, regis, kur kas labiau susirūpino, kaip apsisaugos patys.
– Teks dirbti dvigubai daugiau, – nusprendė zoologijos sodo direktorius Oskaras Telekis, tačiau pats pirmas spruko tą gruodį, kai rusų tankai užtvindė aikštes ir bulvarus, nuraminęs sekretorę, jog susitiks su Raudonąja armija ir pareikalaus su gyvūnais elgtis pagarbiai, – paskui dar paprašė ją dėl viso pikto sukrauti jam į portfelį visus zoologijos sodo pinigus.
Šandoras su Josefu paskutiniai pastebėjo sprunkantį Telekį, tad pasitikę prie išėjimo paklausė, ką ketinąs daryti su akvariumu, kur jau dabar zoologijos sodo darbuotojai plūkiasi dieną naktį maišydami vandenį irklais, kad neužšaltų. Abiem kilo įtarimas, mat Telekis vilkėjo diržu sujuostu paltu, buvo užsivožęs elegantišką skrybėlę, vienoje rankoje nešėsi skėtį dramblio kaulo rankena, o kitoje portfelį, taip išpampusį nuo banknotų, jog šie spraudėsi per visus plyšelius. Telekis ir suko ne rytinio zoologijos sodo išėjimo kryptim, – paprastai pro jį eidavo namo, – o prie vakarinio, Budos pilies link, Vokietijos pusėn, tolyn nuo besiartinančių sovietų.
– Tave reikėtų sušerti liūtui, – pagrasino Šandoras, o Telekis vietoj atsako susinervinęs pačiupinėjo apykaklę, tvirtindamas „tikrai netrukus grįšiąs“.
– Niekur tu neisi, – Josefas stvėrė benusigręžiantį Telekį ir taip papurtė, kad sulinkusiais keliais senioką jam teko prilaikyti, antraip būtų susmukęs ant molinų grindinio akmenų.
Josefas būtų pagąsdinęs jį dar smarkiau, trinktelėjęs ar išplėšęs iš rankų tą glemžiamą portfelį, tačiau pamatė Telekio veidą, – iššieptus dantis, į šalis šaudančias akis, beviltišką troškimą pasprukti, – visai kaip gyvūnų per aviacijos antskrydžius, sproginėjant bomboms, tratant šautuvams, liepsnoms plyksint virš metalinių aptvarų virbų, – ir paleido, žinodamas, jog netrukus pinigai taps tokie pat beverčiai kaip fašisto rankovės raištis. Tačiau jei būtų žvilgtelėjęs iš arčiau, Telekio veidas būtų papasakojęs jam daugiau: iš raukšlių ir vagelių būtų išskaitęs miesto ateitį, tų artėjančių šimto dienų paveikslą, kai Budapešto gyventojams iš nevilties teks plėšti ir vogti, misti maita ir žudyti; būtų išskaitęs, kiek visko įvyks čia, Dunojaus pakrantėse, kur Sukryžiuotųjų strėlių kariai siųs mirtin žydų vyrus, moteris ir vaikus, per sniegą nuogus atvarę iš geto; arba Selo Kalmano aikštėje, kai, vengrų ir vokiečių kariams nepavykus prasiveržti pro sovietų apsuptį, tarpduriuose ir ant rūsių laiptų bus verčiami kūnai, renčiami ant jau sumestų kitų negyvėlių krūvų – kaip skydas nuo Raudonosios armijos raketų ir snaiperių, tykančių palei kelius, kuriais numatė trauksiantis nacius; ir kai mirusieji, pusiau palaidoti lede ar upės dumble, o gal apsitraukę šerkšnu, kuris susidarė sunkiai iškvepiant paskutinį atodūsį, kalbės Šandorui, o šis perduos jų žodžius Josefui, – tuos dalykus, kurie tomis iki begalybės išsitęsusiomis apgulties naktimis vis labiau neduos ramybės jo draugui: aplink juos vykstančios metamorfozės. Iš pradžių, kai Josefas dar buvo sąmoningas, dar turėjo tiek supratimo, kad klausdavo bičiulio, apie ką, po velnių, šis kalbąs, Šandoras murmėdavo apie žmogiškąsias būtybes, virstančias „gėlėmis ir gyvūnais“, ir paėmęs Ovidijų ar kokią kitą knygą, nugvelbtą iš apleistos bibliotekos Telekio kabinete, tyliai pasišvilpaudamas ramiai skaitydavo, kol Josefas vėl užsnūsdavo.
Vėliau Josefui tapo taip striuka, kad be to švilpiniavimo negalėjo miegoti, ir vėlai naktį šiam paliovus jis krūptelėjęs pabusdavo, ir dažniausiai išvysdavo tuščią Šandoro gultą. Draugas išeidavo į naktį ar išnykdavo nepalikęs pėdsakų, tarsi įrodydamas, jog virsti nieku – irgi transformacija. Tačiau paryčiais visuomet sugrįždavo, purvinais nagais, tepaluotu veidu, suplėšytais drabužiais ir mina žmogaus, kuris perėjęs naktį prarado save.
Bet dar prieš visus šiuos įvykius gruodis persirito į sausį. Kitaip nei daugelis darbuotojų, Šandoras su Josefu neturėjo šeimos, tad jiems grįžti namo iš zoologijos sodo nebuvo ko. Na, nebent tam, kad rizikuotų numirti gatvėje, būti supašyti sviedinių skeveldrų nedideliame butuke ar nusibaigtų iš bado rūsiuose, paverstuose slėptuvėmis nuo bombų. Kai rado narvuose paskerstus zebrus, – didžiuliai mėsos luitai paskubomis buvo išrėžti iš pečių, šonų ir pilvų – be abejonės, badaujančių miestiečių darbas, – vyrai sušėrė mėsos likučius liūtui ir susikraustė į ištuštėjusius gardus. Šandoras dudeno, kad kaip tik zebrai turėjo gyventi, o plėšikautojus derėjo sušerti liūtui.
O sausio gale peršovė Marti, kitą zoologijos sodo darbuotoją, kai šioji bandė netoli Varošligeto parko papešti žolės žirafai. Mergina dar įstengė parsvirduliuoti į zoologijos sodą ir silpstančiu balsu pasakojo, ką mačiusi mieste. Šandoras bandė ją nuraminti, priversti pailsėti, užtraukė antklodę iki pat kaklo, bet Marti vis kliedėjo, esą liepsnose, – panašiai kaip vaikas debesyse, – įžiūrėjusi mirštančių ar jau mirusių gyvūnų pavidalus, jų sielos išsilaisvinusios iš žvėryne įkalintų kūnų ir keršydamos miestui perėjusios į ugnį. Jis dega, šnabždėjo ji, jis visas liepsnose – Vakarinė stotis, prabangūs namai Andrašio bulvare, medžiai parke užsiplieskę lyg įbrėžti degtukai. Mačiusi gatvę, kur mėlyna liepsna šokčioja pro kiekvieną išgraužą ir plyšį, žaidžia aplink išdaužytų duobių kraštus, o trūkęs dujotiekis apačioje ir toliau kraujuoja.
– Tai buvo tarsi šventė, – tarė Marti, užmerkė akis ir nugrimzdo į miegą, iš kurio nei Josefas, nei Šandoras jos jau nežadino.
Tą naktį, kai mirė Marti, juodu užlipo ant palmių sodo stogo, nuo jo virš vielinių narvų buvo matyti tolumoj verdančių kovų vaizdai, dabar jau gerokai vakarų pusėje, mortyros ir tankai tvatino apatines dantytas Budos pilies sienas, dūmams išsisklaidžius, pliūptelėdavo baltos šviesos. Danguje dėjosi keisčiausi dalykai: iš parašiutų ant Dunojaus ledo buvo mėtomos kiaurašonės dėžės; prožektorių šviesų kreipiami į medžius ir pastatus, tamsoje dužo sklandytuvai; lyg gausus musių spiečius kunkuliavo dūmai.
Tomis dienomis Šandoras dažniausiai skaitydavo, kai subombardavo laiptus, kopėčiomis užsiropšdavo į Telekio biblioteką, tarsi knygų jam būtų reikėję ne tik užsimiršti, bet ir mintims paskubinti, tarsi nemąstyti būtų buvę įmanoma tik mąstant per daug, tik išsprogdinant protą, juk tuo metu išlikęs jis dažniau tapdavo negalia. Iš jųdviejų Šandoras visuomet buvo labiau linkęs svajoti, ir kai tąnakt sėdėjo ant palmių sodo stogo, jis pasakojo Josefui, ką radęs Telekio kabinete, – ištisą biblioteką senovinių ir šių laikų knygų, daugiausia apie gyvūnus.
– Nežinojau, kad Telekis buvo toks intelektualas, – dudeno Šandoras, perrėkdamas ginklų tratėjimą, ir įniko pasakoti, kaip mitų, istorijų ir pasakų herojai būdavo paverčiami arkliais ir gėlėmis, ir skalikais, paskui vėl atgaudavo savo pavidalą arba virsdavo visiškai kitais žmonėmis, peržengę ribas, tarsi šios nė nebūtų egzistavusios, tapdavo kuo nors kitu. – Bet dabar, turiu galvoje, dabar… – plačiai sumosavo rankomis, tarsi norėdamas aprėpti pastaruosius penketą amžių, – dabar mes šitaip nebesikeičiame. Dabar esame individualybės. Asmenybės. Sustingę vietoje.
– Na, – atsakė Josefas tarsi išversdamas Šandoro idėjas, – ir koks gi skirtumas? Jie mirė per karą, kaip ir mes.
– Gal jie taip aiškindavo mirtį, – tarė Šandoras netolies liepsnojančių gaisrų nutviekstu veidu, – kaip tapsmą kažkuo kitu… – pažvelgė žemyn pro palmių namo stiklinį stogą. – Na, vis viena mes juk dar nesame mirę, – sumurkė jis mankštindamas pirštus, tarsi tie galėtų virsti letenomis su nagais, pamanė Josefas.
– Bet ar jie išlikdavo savimi, na, turiu galvoje, virtę kuo nors kitu?
– Taigi, tas ir yra. Visų pirma tada nebuvo to, ką pavadintum „savimi“. Tik nesibaigianti transformacija, nuolatinis tapsmas.
– Tad žmogus nebuvo vertesnis už liūtą.
– Na, nežinau dėl to „vertesnis“, – Šandoras šyptelėjo Josefui, – bet skirtybes jie aiškino kažkaip kit…
Tačiau sprogo sviedinys, ir nespėjęs išrutulioti minties Šandoras jau smigo pro palmių namo stogą, išnyko ugnies ir smūgio bangose, pabirus stiklų lietui, o Josefas suspėjo nusikepurnėti žemyn – aplenkdamas kitą sviedinį, kuris atlėkė švilpdamas į ankstesnio išmuštą skylę, – puolė pro sutrupėjusias stiklinio pastato duris, kur lyjant šukėmis persigandę svarbiausi palmių namo gyventojai – aligatoriai ir hipopotamai – nei jam kando, nei gaudė, ir iškėlė bičiulį iš vandens baseino, kur šis buvo niurktelėjęs stačia galva, ir nesusiturėjo nenusijuokęs matydamas, kaip anas prunkščioja, veidu jau plintant mėlynėms. Po poros dienų aligatoriai nusibaigė, negyvi sustingo ledo sukaustytose džiunglėse, o hipopotamai, susimetę į patį vandens rezervuaro galą, kur artezinis šulinys pumpavo šiltutes sroves, dar tempė, misdami senkančiais pilvo ir nugaros riebalais, ir visi trys, panirę į garus, kasdien vis labiau ir labiau lyso.
Kai vėliau generolas leitenantas Zamercevas tardė Josefą bandydamas iškvosti, kur paslėptas liūtas, Josefas vis norėjo pasakoti apie aligatorius ir hipopotamus, apie tai, kaip bombos pasipylė ant palmių sodo, ir jie tada supratę, kad teks „išlaisvinti“ kuo daugiau gyvūnų. Zamercevas žvilgtelėjo į jį, pasisuko į vengrų vertėją, kažką sušnibždėjo, ir vertėjas Josefo paklausė:
– Negi jums tikrai atrodė tokia gera mintis paleisti laisvėn liūtus ir panteras, pumas ir vilkus?
Josefas žinojo, kad Zamercevas juo netiki, kad nekaltina jo perdėtu sentimentalumu, veikiau įtaria, jog vyrukas meluoja arba taip pat kvaištelėjo, neatlaikęs apgulties ir Šandoro dudenimo. Tam tikra prasme Zamercevas buvo teisus, nes Šandorą su Josefu leistis per žvėryną ir atidarinėti narvus paskatino ne tiek tai, kas nutiko aligatoriams, kiek sovietų kareivių, raitų Zamercevo vyrų, pasirodymas. Atjoję šie pareikalavo, kad prižiūrėtojai pirmiausia paleistų vilką, paskui leopardą, tada tigrą, o kareiviai galėtų medžioti tas išbadėjusias būtybes, neįstengiančias ne tik bėgti, bet ir paeiti, kad jie galėtų pasivaikyti juos ant pailsintų arklių, su kariška amunicija, kvatodami girtu juoku, dvigubai kuoktelėję nuo to, ką karas atėmė, ir nuo to, ką jiems leido.
Zoologijos sodo prižiūrėtojai tą vakarą vaišinosi šampanu, radę visą dėžę brangaus gėrimo vienoje iš didelių medinių užrakintų dėžių, Telekio paliktų kabinete, ir keletą sandarių skardinių ikrų bei dėžutę prabangių cigarų. Šandoras išdalijo butelius, skardines ir degtukus Josefui, Gergėjui ir Žuži. Jie visi buvo tokie alkani, taip išsekinti baimės dėl to, kas gali nutikti kitą savaitę arba rytoj, gal net kitą akimirką, kad nedelsdami iššovė kamščius ir ėmė kliukinti šampaną, stengdamiesi nusiplauti šaltį ir baimę, ir aplinkui iškritusius negyvus žvėris, tarsi susikaupę pajėgtų justi vien skonį ant liežuvio ir apie nieką daugiau negalvoti.
Suprantama, sumanė tai Šandoras. Tai jis, ištuštinęs antrą butelį šampano ir nė nepalietęs ikrų, žiūrėdamas į juos visus, sušalusiais krumpliais, krūpčiojančius nuo dar vieno sprogimo ar ginklų tratėjimo, ar nuo neskubriai besileidžiančių signalinių raketų, krintančių tokia kreiva trajektorija, jog regėjosi, tarsi dangus būtų trūkęs ir suvirintas, – nusprendė įgyvendinti šį planą. Tad tą naktį per zoologijos sodą juos vedė ne meilė, ne logika, o girtos galvos. Žvangindami raktais, nukabintais nuo Telekio sienų, žengdami pro beždžionių narvus, – daugelis jų prišalo prie grotų, įsitvėrusios jų, kai įveikė šaltis, galvos nusviro ant pečių ir jos palaimingai nugrimzdo į paskutinio miego šilumą; ir pro tropinių paukščių buveinę, kur ant susitraukusių kūnelių jau bluko ryškiaspalvės plunksnos, šerkšnas aptraukė galveles sparnuočių, įsipynusių aukštai tinkluose, kur jie pakilo taip arti saulės, kad arčiau jau niekuomet nepakils; ir pro akvariumą, kur kažkas, ko jau nebėra, gal Marti, sudaužė stiklą ir bandė iškapoti iš ledo žuvis – ar beviltiškai mėgindama sugrąžinti jas į gyvenimą, ar tiesiog norėdama suvalgyti, – šito niekas nesužinos. Galų gale tai tikrai buvo ne tiek apgalvoti veiksmai, kiek šventė, akimirka, įkvėpta daugiau ne proto ar tikslo, o pasimėgavimo tuo, kaip plačiai atsiveria narvas ir iš jo liuokteli, iššliaužia, išvinguriuoja ar išskrenda dar koks nors likęs gyvas padaras, tuo metu jie visi keturi maukė šampaną ir strapaliojo aplink, džiugiai susijaudinę puldavo prie kito narvo, pasinėrę į tikrą užraktų, dėl kurių iki šiol taip drebėdavo, triuškinimo orgiją. Ir kai visa buvo baigta, kai neliko ko atidaryti, neliko nė vieno neišlaisvinto gyvūno, Gergėjas ir Žuži išsivadavo patys. Valso žingsniu jie išvingiavo pro priekinius vartus, pasitikdami perspėjimo šūksnius, trūksmingą juoką, kulkosvaidžių ugnies krušą.
Kai šitai įvyko, Josefas su Šandoru spėriai išblaivėjo.
– Neabejoju, kad išblaivėjot, – tarė Zamercevas, palinkdamas per stalą ir įsižiūrėdamas į Josefą. Generolo pečius ir krūtinę dengė raudonos žvaigždės, kūjai ir pjautuvai, apdovanojimų kaspinai. – Numanau, kad kaip tik tada jums ir šovė mintis pašerti liūtą mano kareiviais.
– Ne, mums reikėjo tik jūsų kareivių arklių, – murmėjo Josefas, vis dar toks priblokštas to paskutinio Šandoro išleisto garso, – jis beveik įsivaizdavo, kaip draugas atmeta galvą ir apnuoginęs dantis suriaumoja šūvius nustelbiančiu balsu, – kad ėmė šnekėtis su Zamercevu it su kokiu restorane ar kavinėje sutiktu pažįstamu, o ne tuo, kurio valia bet kurią akimirką galėjo būti pasiųstas stoti prieš taikiklį. – Liūtas, pats suprantat, daug ilgiau išgyventų misdamas arkliu nei žmogumi.
Tačiau, tiesą sakant, jis nebuvo toks tikras, nes Šandoras dažnai žvelgdavo į rusų kareivius (ir nuo palmių namo stogo, ir vėliau iš narvų), laižydamas išdžiūvusias lūpas, prisimindamas Leningrado blokadą ir svarstydamas, ar Budapešte žmonės ims valgyti žmogieną, kaip, šnekama, yra buvę Leningrade. Tada Josefas Šandoro elgesio dar nesiejo su alkiu, veikiau su neapykanta sovietams, nes kai gatvėse tįsodavo šitiek Sukryžiuotųjų strėlių armijos ir vokiečių kareivių, o kiek dar civilių, puikiausiai išsilaikiusių žiemos šaltyje, kai ledas sukaustė net Dunojų, medžioti gyvųjų nė nereikėjo. Beišsikvepiančios apgulties dienomis jiems dviese klajojant po zoologijos sodą, Šandoras keistai prasitardavo apie sovietus ir Raudonąją armiją, – diduma gaisrų Pešte jau buvo užgesę, rusai šlavė paskutinius priešo likučius, varydami vengrų vyrus ir moteris priešais save gatvėmis ir versdami skanduoti: „Nešaudykit, nešaudykit, mes vengrai, mes pasiduodame.“ Tačiau vakaruose vis dar virė pragaras, nesiliovė kovos, ten, kitapus Dunojaus, Budos pilies miesto pusėje, Sukryžiuotųjų strėlių pajėgos, suvarytos ant Pilies kalno, apsuptos su menkais amunicijos ir maisto likučiais, svajojo apie prasilaužimą.
Iš paleistųjų gyvūnų keli grifai ir ereliai laikėsi netoliese, lėtai sūkuriuodavo virš zoologijos sodo, paskui tingiai nusklęsdavo žemyn misti maita, kurios gatvėse prisirinkdavo iki soties. Kai jie grįždavo į lizdus, Šandoras svarstydavo, ar jų skrandžiuose nuodingesnė komunistų, ar fašistų mėsa. Ir apie tai šnekėdavo. Juodu ginčydavosi iki vėliausios nakties, ir Josefas tvirtindavo, kad fašistai su savo skelbiamais įsitikinimais neteisūs, kaip ir jų įsivaizduojama, natūrali jiems atrodanti visuomenė, nes juk jokiam gyvūnui niekada nerūpėjo nei kova dėl garbės ar žiaurumo lenktynės, nei pastangos nukariauti pasaulį ar masiškai naikinti kitą rūšį, ir kad gyvūnai dažniausiai tesirūpina tik būtinosiomis reikmėmis, kad šitokiu elgesiu sukuria tarsi ir savotišką harmoniją…
„Harmoniją? – juokdavosi Šandoras. – Šneki kaip komunistas!“ Ir pasakodavo, kaip lokys nudeda kito patino mažylius, kad patelė su juo poruotųsi; kaip kartą girdėjęs apie žebenkštį, kuri įsmukusi į kiemą išpjovė dvidešimt penkis viščiukus – perkando jiems kaklus, tačiau nė vieno nenuvilko suėsti; kad esama žuvėdrų, kurios pavagia iš kitų kiaušinius, tupi ant jų, kol prasikala, o paskui sušeria paukštukus savo jaunikliams; kaip katė žaidžia su jai į nagus pakliuvusia auka, kol mirtinai ją nukankina, vien pramogaudama. „Ar visa tai tau atrodo harmonija?“ – klausdavo jis Josefo.
Zamercevas pažvelgė į Josefą, šis drebėdamas sėdėjo ant girgždančios kėdės štabe, Raudonosios armijos įrengtame viename apleistų prabangių Andrašio bulvaro namų, vis dar vilkėdamas nuskurusią zoologijos sodo prižiūrėtojo uniformą, neskalbtą visas šias šimtą dienų, susivėlusiais purvinais plaukais ir toks susisukęs iš bado, kad Zamercevui regėjosi, jog mato vyro stuburkaulį, kyšantį pro įkritusį į tuštumą pilvą. Zamercevas apėjo stalą ir, be ceremonijų viena ranka sugriebęs Josefą už smakro, tarė:
– Man tas pats, kas, tavo kvaišu supratimu, galėtų būti įdomu. Politika… – jis žvilgtelėjo į vertėją, o tas kilstelėjo antakius. – Aš noriu apsaugoti savo… liaudies armiją… O tai reiškia, kad papasakosi man apie Šandorą, ką jis padarė, su kuo aš turiu reikalą…
Apsaugoti liaudies armiją. Josefui norėjosi nusikvatoti. Jei pats pirmas nebūtum paleidęs savo kareivių siautėti, jeigu nebūtų atlėkę reikalaudami, kad jiems būtų surengtas safaris, kam mes būtume išlaisvinę tuos gyvūnus? Paskui Šandoras pats prasimanė sėlinti aplinkui zoologijos sodą it koks žvėris, nors Josefas įspėjo jį laikytis viduje, mat nebuvo dienos, kad kuris nors iš dar gyvų mės-ėdžių neužpultų kito. Poliarinė meška surijo vilkus, vilkai sudraskė į gabalus panterą, naktį išnirdavo iš slėptuvės liūtas. Tačiau taip tada ir buvo – Josefas iš visų jėgų stengėsi save tausoti, išgyventi, o Šandoras visko atsisakė, pirmiausia miego, paskui maisto, o galiausiai ir saugumo, iššvaistydamas paskutinius savo jėgų išteklius.
Kažin kaip Šandoras prasitarė rusams, kad liūtas gyvena metro tuneliuose, ir kai kitų plėšrūnų neliko, kai jie pagaliau vieni kitus suėdė, juos nušovė ar kur nors nuklydo, tuomet liūtas ėmė ryti pasimetusius arklius. Jiems einant pasirinkti sniego, kad turėtų atsigerti, Šandoras rodydavo Josefui liūto aukas. Šandoras klibikščiuodavo iš paskos, nusilpęs jau ramstėsi viena Telekio lazdų, bet proto dar pakako Josefui parodyti, kad arklių šonuose, nugarose ir pilvuose žiojinčios skylės – ne nuo sviedinių, o nuo liūto dantų.
– Matyt, liūtas nusilpęs, – tarė Šandoras, stengdamasis prisilaikyti pats. – Kitaip juk nusitemptų tuos griaučius į savo irštvą ir suėstų.
– O gal toks sotus, kad nė nesivargina, – atsakė Josefas, pavydėdamas liūtui dantų.
Pabudęs naktį Josefas nė neatsigręždavo į Šandoro gultą – žinodavo, kad tas tuščias. Pašokdavo iš miego kasnakt, ir kiekvieną naktį Šandoras būdavo išėjęs. Iš pradžių Josefas manė, gal tai somnambulo klajonės, bet kai apie tai užsimindavo, Šandoras tik nusijuokdavo ir atsakydavo ėjęs „parūpinti arklių“. Ir veik nieko daugiau jis neaiškindavo, bet, tiesą sakant, Josefui jau ir pačiam vargiai kilo noras ką nors kalbėti, o jei ir bandydavo, rišliai suregzti mintį sekėsi vis sunkiau.
– Mano kareiviai pasakojo, kad Šandoras su jais susitinka, – tarė Zamercevas. – Kad kviesdavo juos liūto medžioklėn metro tuneliuose.
– Ten galėjai sutalpint kaimenę arklių, – linktelėjo Josefas. – Tik labai tamsu. O kareiviai beveik visada girti. Kulkos taip ir skraidydavo po tunelius.
– Na, aišku, liūtą galima pašerti ir tokiu būdu, – tarė Zamercevas. – Tu apie tai žinojai. Gal net padėjai Šandorui?
Ne, Josefas papurtė galvą, tačiau netrukus linktelėjo, esą taip, o paskui liovėsi, nesuprasdamas, kam ar ką jis padėjo, tik jau Šandorui – tikrai ne. Zamercevas klysta manydamas, kad Šandoras šėrė liūtą, nes kaip tik taip iš pradžių įsivaizdavo ir Josefas, tarsi liūtas ir Šandoras būtų dvi atskiros būtybės. Tačiau verčiau jau lai Zamercevas galvoja taip, nei suvokia tiesą, kurią žino Josefas, – apie transformaciją, kurios liudininku tapo tądien, kai nunešė Šandorą prie metro įėjimo, vieno iš tų dar nesubombarduotų, neužverstų griuvėsiais ar taip paženklintų ten įsikūrusio liūto, kad net žmonės juto pavojų. Jis kūnu prigludo prie durų, – tai buvo senas tarnybinis įėjimas, naudojamas inžinierių ir metro darbuotojų, pakankamo pločio nedideliam automobiliui įvažiuoti, uždarytas gofruotojo metalo durimis, – įsivaizduodamas tą šiurpią metamorfozę.
Paaiškėjo, kad Zamercevą, skirtingai nuo kitų karių, ne taip lengva įvilioti į tas pačias pinkles. Jis pasiuntė žmogų atnešti jam senos Franso Jošefo metro linijos žemėlapio. Kol atnešė brėžinius, nebyliai žvelgė į Josefą, o tada paskleidė juos ant rašomojo stalo ir ėmė žymėti kelius, vedančius į metro ir iš jo, visai nekreipdamas dėmesio į tą tarnybinį įėjimą, apie kurį jam užsiminė Josefas. Tarsi Zamercevas būtų žinojęs, manė Josefas, tarsi būtų įžvelgęs tuos trūkstamus istorijos gabalėlius, kuriuos Josefas nutylėjo, ir net dabar žemėlapyje vadovavosi tuo, ko praėjusią naktį Josefas jam nepasakojo: kaip Šandoras prišliaužė ir sušnibždėjo jam, kad sunku gauti liūtui arklių, kaip jis nusilpo, nors Josefas draugo balse girdėjo tokį alkį, kad Šandoras būtų prarijęs jį čia pat, šią akimirką, jei tik būtų pakakę jėgų, jei būtų buvęs tikras, jog pajėgs įveikti draugą.
– Vienas aš to negaliu padaryti, – sumurmėjo Šandoras, – nepaeinu.
Kai Josefas paklausė, ar jų draugystė jam jau nieko nereiškianti, Šandoras pasitrynė tą kaukolės vietą, kur būta skruostų, ir sumurmėjo kažką apie „pasklidusias kalbas“, kad „kareiviai vengia“, tada pritilo ir nusišypsojo šiurpia šypsena – be lūpų, tik dantimis.
– Kaip tik dėl to, kad esu tavo draugas, prašau tave tai padaryti. Tai daugiausia, ką galėtų padaryti draugas, – tarė nusijuokdamas nelaimėlio juoku.
Josefas dirstelėjo į bičiulį, nusisuko nuo jo į sieną, apglėbė save, lyg bandydamas apmalšinti tuščią skrandį, atsitverti nuo šio nesibaigiančio apgulties kliedesio, nuolatinės baimės, nuobodulio, nepertraukiamo laukimo, lėtos prieraišumo erozijos, nuo visų tų dalykų, kurių jis jau nebepadarys.
– Miestas sunaikintas, – tarė jis, netrokšdamas daryti to, ko prašė Šandoras, nenorėdamas apie tai nė kalbėti, nes jam pasirodė, kad dabar draugo balse išgirdo ir kitokią užuominą, dar baisesnę už tai, ką tas iškart išsakė žodžiais. – Žmonės miršta, badauja, – tęsė jis, – sovietai siaubia, medžioja, prievartauja, o tu eini iš proto dėl liūto. Velniop tą liūtą, – tarė Josefas, – velniop viską, – apsivertė ant gulto, kilstelėdamas sluoksnius plastikinių maišų ir brezento, kuriais klojėjo.
Tačiau Šandoras vėl jį paragino, ir kai Josefas suirzęs sudejavo ir pasisuko, išvydo, kad bičiulis jau pusiau atsimainęs, galva ir kaklas apžėlę plaukais, nagai daug ilgesni už Josefo, purvinesni, kad po jais įstrigę arklių ir žmonių odos, mėsos ir dar kažko, kad iš bado, dėl žaizdų ir traumų šis tegali šliaužti keturiomis.
– Man tavęs reikia, – suriaumojo Šandoras, bet tuo metu jau buvo toks išsekęs, kad pasigirdo tik kosėjimas, lyg balso stygos gerklėje būtų per smarkiai atsipalaidavusios ar susidėvėjusios per triukšmą, o prabilti garsiau nei inkštimu jam prireikė paskutinių jėgų.
Manęs reikia?– stebėjosi Josefas, pakildamas nuo gulto ir prisitraukdamas Šandoro galvą prie krūtinės. – Tu nežinai, ko tau reikia, – galvojo jis, tarsi Šandoro viduje priešingu ritmu būtų plakęs vienas pulsas ir kitas, degę du troškimai, plėšiantys jį į skirtingas šalis. Josefas jį šitaip mažumėlę palaikė, oda jusdamas ritmingą bičiulio vokų plazdėjimą, prisimindamas, kaip Šandoras puolė iš zoologijos sodo paskui Gergėjų ir Žuži, kaip stengėsi pakelti jų susmukusius kūnus, kaip dažnai rasdavo jį pritūpusį prie vieno ar kito negyvo gyvūno narvo, tarsi kilstelėdamas sparną, leteną ar koją galėtų juos atgaivinti. Kartą Josefas matė, kaip Šandoras iš tiesų užsimetė ant savęs žvėrį lyg drabužį ir tarsi tapo juo, atsikratęs žmogiškumo. Bet Šandoras jau tolo priešinga kryptimi, bandydamas bent sąmonėje išlaikyti suvokimą to, kas jis yra, kas buvo, kas jam svarbu.
– Klausyk, Šandorai, – sumurmėjo Josefas, išsigandęs tų permainų bičiulio kūne, tų spazmų, kurie tampė vis dar globiamą draugo kūną. – Privalai susiimti, – prašė jis, – apgultis juk netruks amžinai.
Tačiau Šandoras jau buvo anapus laukimo, Josefas tai žinojo, jis jau peržengė atmintį to, kas įvyko, kas dar įvyks. Tai, ko jam tikrai reikėjo, ko jis troško, jau buvo nesusiję su Josefu, nes ir Josefas Šandorui ėmė nykti, byrėti ir lietis į bendrą karo paveikslą, irti sykiu su sostine ir zoologijos sodu, su padvėsusiais gyvūnais, o kad Šandoras suvoktų išnykęs ir pats, jam trūko šio vieno, paskutinio veiksmo, šios paskutinės paslaugos. Tačiau Josefui visa dar buvo kitaip, dar vis kitaip, nes būdamas šalimais Šandoras padėjo jam laikytis, tarsi jų draugystės galia, juos susiejusi istorija, tie charakterio bruožai, už kuriuos Šandoras jį mylėjo, padėjo Josefui atkurti pačiam save. Jis žvelgė į Šandorą ir matė, kuo karas pavertė draugystę tuomet, kai jau buvo sudorojęs visa kita, – atjautą, išmintį, savivoką, ištikimybę, prielankumą ir meilę, – visas tas kliūtis išlikti, visokiausius dalykus, kurie trukdė užmiršti, kas esi. Kaip tik todėl Josefas ir pavydėjo Šandorui, nes šis užmiršo jį, kaip užmiršo ir tai, kad kareiviai, kuriuos šerdavo liūtui, buvo žmonės, kad kūnai, kuriais mito paukščiai, buvo moterų ir vaikų, kad dar buvo ir jo paties, ir kitų žmonių gyvenimas, kurį galbūt verta išsaugoti.
Kai pagaliau tą naktį pakilo su Šandoru, laikydamas šį ant rankų kaip vaiką, Josefas abejojo, ar įstengs padaryti, ko prašė bičiulis, nes vis dar kabinosi į draugo atminimą, dar nenorėjo su juo atsisveikinti, – tai padarys praėjus tik savaičių savaitėms, o ypač po pokalbių su Zamercevu, išsinešdinus sovietinių medžioklių gaujoms, šį sykį jau išsiblaiviusioms, be arklių, pasišviečiančioms kelią žibintuvėliais ir priekiniais automobilių žibintais, – pasiryžęs atlikti tai, kaip dera. Bet ir šiąnakt išsiruošė lygiai taip pat, žengė pro duris, irdamasis į priekį, sulinkęs nuo Šandoro svorio, po arkų šviesomis ir mirkčiojančiais gatvių žibintais, išsilenkdamas patrulių, tik šie iš tiesų buvo ne patruliai, o likučiai tris dienas siautėjusių kareivių, kuriems vadai leido siaubti miestą.
Tuomet jis jau ne blogiau už Šandorą žinojo, ko šiam reikia, – kaip tik šito Josefas ir nepasakė Zamercevui. Atklibikščiavo prie metro įėjimo ir plačiai pravėręs duris pažvelgė vidun, ir Josefas sudvejojo. Kai Šandoras, priglaudęs galvą prie seno draugo krūtinės, paprašė paguldyti jį ant slenksčio, Josefas nusijuokęs pasakė, kad ne, kad viskas gerai, jie galintys įeiti drauge, nieko čia tokio.
– Prašau, – tarė Šandoras, silpnai trūktelėjęs Josefo glėbyje. – Tu geriau pakėlei sielvartą, sugebėjai iš jo pasimokyti ir sustiprėti.
Sulig tais žodžiais Josefas pagaliau suprato, ko ir kodėl trokšta Šandoras, Josefas prisimins tai kaip akimirką, kai pagaliau pasidavė apgulčiai, šiurpulingai šios logikai, tam, kuo Šandoras tikėjosi virsti, o Josefo jam reikėjo paliudyti. Jis atsisveikino, paguldė Šandorą ir uždarė duris. Liko tik silpnumas atnešus draugą per nusiaubtą miestą, išeikvojus dar likusias menkas jėgas. Uždarė duris ir į jas atsišliejo, ir nuovargis jau buvo per didelis, kad jas vėl atidarytų, net žinodamas, kad daugelį metų kankins košmarai, kad sapnuos siaubo sapnus, kaip daužo duris, klebena rankeną, šaukia Šandorą, kad pabus pažadintas prarasties siaubo, vienas tamsoje su viskuo, nuo ko tapo atskirtas, tarsi nebūtų kaip išsiaiškinti, kur jis yra, kur prasideda ir baigiasi, kol pagaliau supras tai, kas jau nepasiekiama. Tai buvo paskutinė Šandoro dovana jiems abiem – Josefui ir liūtui, tai, ko, jam regėjos, jiems reikia, kad gyventų, tarsi sielvartas turėtų tokią galią, nors galiausiai teliko tik tai, ko troško jis: mirtis prisirišimo, draugystės, meilės – vadink tai, kaip nori, – to, kas jį dar laikė ir priminė, kas jis buvo ir ką per tą laiką išgyveno, kai tąsyk jis troško jau tik vieno, – suriaumoti ir liuoktelėti, – toji akimirka, kai pagaliau tapo kažkuo kitu.
Jūreivio burna
– BUVO 1957-IEJI, IR jūreivis pasidirbo plastikinį laivą. Jis visas buvo perregimas – plastikinis korpusas, plastikinis stiebas, plastikinė burė, – o jūreivis atsigulė jame su maišu ragelių, ąsočiu vandens ir išplaukė iš Budapešto Dunojumi Juodosios jūros link.
– Ar jam pavyko?
– Ne, jį pamatė. Jo laivas yra Nepavykusių pabėgimų muziejuje.
– Ar yra toks muziejus?
– Devintajame rajone. Privati kolekcija. Kada nors nusivesiu.
– Kaip tu ten patekai?
– Papasakosiu vėliau, – gūžtelėjo Judita, jos oda buvo labai tamsi net kaip vengrės, o ilgi plaukai išsidraikę ant pagalvės kaip juodos saulės spinduliai.
Juditos dukrai Jankai buvo penkeri, jos plaukai buvo tokie pat tamsūs. Mergaitė stovėjo tarpdury pirmą naktį, kai parnešiau jos motiną namo. Tai buvo paprasto flirto finalas, Judita nudavė esanti įkaušusi, pamiršusi atsargumą ir daranti tai, ko niekuomet nebuvo nutikę su jokiu vyru, mat ji parodė, kur gyvenanti, – o aš laikiau ją už rankos sakydamas, kad tokios būklės moteriai – ji kikeno, žagsėjo, mosavo rankomis man palei veidą – geriau nepasilikti Aštuntajame rajone. Iš tiesų mane sudomino Janka, kai išgirdau, kaip motina ją apibūdino, – kaip jos gyvena, kokie jų namai, ką jos valgo, kur mergaitė žaidžia. Kai mudu atvykome, duris atvėrė sena moteris, kaip spėjau, senelė, – plaukus apsigobusi nėrinių skara, susimetusi į kuprą kitoje atlapų durų pusėje, ji grasino Janką prikulti ir savaitę neduoti pietų, jei toji tuojau pat neisianti namo. Senoji nenustebo, kai mes klupinėdami suvirtom vidun, iš paskos tapseno mažoji Janka ir vis taikėsi sugriebti mamos ranką. Paguldžiau Juditą ant sofos, murmėdamas, kad viskas bus gerai, ji tik norinti miego. Senoji moteris stovėjo įsmeigusi akis į žemę, linguodama galva.
– Juk sakiau jai čia nieko nesivedžioti.
Budapešte ketinau sustoti tik vienai dienai, paskui keliauti į Rumuniją. „Būk, kiek reikia“, – nuramino mane žmona Ana. Mes jau turėjome vaiką, septynerių metų Miklošą, kuris, kaip ir jo motina, troško broliuko ar sesutės, laukė visą savo sąmoningą gyvenimą ir šypsojosi man, kai atsisveikinome oro uoste ir aš kalbėjau vykstąs į šalį, kur vaikų namuose netelpa mažyliai, norintys turėti vyresnįjį brolį. Ana irgi stovėjo šypsodamasi, man kalbantis su sūneliu, glostė jam plaukus, kartkartėm patvirtindama tai, ką sakiau, netgi įsiterpdama apibūdinti, kaip mažoji mergaitė atrodys: bus žalių akių, garbanotų plaukų, tamsios odos; bemindžikuodami, kol man reikės pereiti saugumo patikrą, visi trys ėmėme rinkti vardus – Juliška, Klara, Marija.
Mudu su Ana jau prieš daug metų susitvarkėme įvaikinimo dokumentus, kai paaiškėjo, kad burtai, kurie sukūrė Miklošą, išsisklaidė, išgaravo kartu su buvusiais mūsų pokalbiais (išskyrus apie tai, kaip sekasi sūnui, kiek pinigų reikia darželiui, namams atnaujinti, sąskaitoms apmokėti), kaip ir mūsų pomėgis drauge lankyti koncertus, dailės parodas ir mylėtis – išgaravo visa, išskyrus tuos kelis stiklus vyno, kuriuos išgerdavome vakarais (šiuo klausimu mes dar galėjome sutarti), nors prieš man išvykstant į Budapeštą Ana įsibrovė ir čia, ir vietoj vyno ėmėsi kritikos, kad aš per daug geriąs. Užuot mėginę įveikti šią krizę, mudu nusprendėm, – ar veikiau taip nutarė Ana, – kad mūsų santuoka bus politinė ir mes ką nors įsivaikinsime.
Taigi išklausėme įvaikinimo kursą, kur sėdėjome šalia kitų vilties netekusių šeimų, klausėme paskaitų apie kultūrinį jautrumą, drovėdamiesi atsakinėjome į klausimus apie savo seksualinį gyvenimą, prisiekėme niekada nebandę kvaišalų. Gavome pažymėjimą, iškentėme įprastinį socialinio darbuotojo vizitą: jis miegojo mūsų svečių kambaryje ir padarė vertinamąją išvadą, kad mudu su Ana sieja „labai stiprus draugystės ryšys“, vadinasi, žinojo, jog melavome atsakydami į klausimus apie seksą.
Bet vaiko nebuvo. Jau ne viena agentūra pasakė, kad esame per daug išrankūs, mat norėjome ne vyresnės nei trejų metų mergaitės (nors būtume sutikę paimti ir šešerių) ir iš tos Vengrijos dalies, kuri vadinama Erdėjumi – angliškai Transilvanija, – 1919 metais užleistos Rumunijai pagal Trianono sutartį. Tai buvo Anos manija, paveldėta iš jos mylimo tėvo, – jį pažinojau kaip senuką su iš ausų stirksančiais plaukais, šviesa, krintanti iš viršaus, išryškindavo kraujagysles galvos paviršiuje – mat kas rytą skusdavo ją elektrine mašinėle. Jis nuolat sėdėdavo virtuvėje tame siaubingame name Nort Vorde, ant sienų pasikabinęs senus kalendorius su Vengrijos žemėlapiais iki 1919-ųjų, o juose raudonu rašikliu pažymėta mažyte šiandienos Vengrija. Jos tėvas buvo vienas iš tų piktų nostalgijos kamuojamų žmonių, nepaliaujamai linksniuojančių: Trianonas šį, Trianonas tą, kis Magyarország nem ország, nagy Magyarország mennyország[4 - Vengrija – maža šalis su dideliu Vengrijos dangumi (vengr.).], šiltai prisimenančių, kiek prarastų žemių Hitleris buvo grąžinęs tarpukariu, griežiančių dantį dėl dviejų milijonų etninių vengrų, įstrigusių Erdėjuje, porinančių, kaip buvo vykdomas jų „kultūrinis valymas“, kaip draudžiama leisti knygas savo kalba, mokyklos uždaromos, ištisi kaimai perkeliami ir jėga asimiliuojami su pietumis, o tokie politikai kaip Čaušesku tik ir svajojo, kad jie visai išnyktų, ir buvo vos sulaikyti nuo genocido, kurį būtų mielai įvykdę, – juk kam laukti trejetą kartų, jeigu nebūtina? – kad nebeliktų nė vieno, galinčio paliudyti, jog ši žemė niekada nebuvo Rumunijos. Tačiau vengrai toliau laikėsi – savo kalbos, kultūros ir tapatybės – ir šitaip jau devyniasdešimt metų.
Anos tėvas išgyveno Budapešto apsiaustį, tad jo tirados apie Erdėjų, apsukusios ratą, neišvengiamai grįždavo prie šios temos. Seniokas dudendavo, kad vengrai neturėję pasirinkimo – iš vienos pusės naciai, iš kitos sovietai, – o Hitleris bent jau žadėjęs grąžinti prarastas šalies teritorijas. „Atplėšta daugiau nei pusė mūsų tautos.“ „Jokia šalis neprarado tiek, kiek mes, o mes netgi priešinomės karui!“ „Prancūzai mūsų nekentė, tai ir buvo Trianono priežastis, paprasčiausi prietarai.“ Jo sąmonėje apgulties vaizdiniai – kareivis po kareivio, mirtis po mirties, alkio, troškulio ir baimės prisiminimai įstrigus Budapešte, ištisa mirties paveikslų eisena – buvo nulemti anų brūkštelėtų Trianono rūmuose parašų. Jam ir jo šaliai teko pakelti apsiaustį – ištverti visa, kas įvyko prieš tai ir po to, ir tik dėl Trianono. Niekas negalėjo pakeisti šio jo įsitikinimo. Girdėjau kiekvieną kartą ten lankydamasis, ir jo naivumas, nesugebėjimas įžvelgti gerokos dozės fatalizmo, tarsi šiame pasaulyje tikrai galėtume tikėtis teisingumo, tiesiog varė mane iš proto, ir dar blogiau, priminė mano tėvą, kuris nenorėjo turėti nieko bendra su šia kovinga negalia ir trokštamu kariniu sprendimu, kaip ir laimingomis Hitlerio reicho dienomis. Mano tėvas norėjo tiesiog užsimiršti sėdėdamas Toronto Sėčėnio klube, gerdamas vengrišką palinką, lošdamas kortomis, laimingas, kad sūnus vedė vengrę ir jo anūkai kada nors kalbės vengriškai. To jam buvo gana.
Tačiau Anos tėvui to nepakako, nepakako ir jai. Ji norėjo našlaitės – pirmiausia dėl to, kad vengrams ir taip buvo labai sunku gyventi Transilvanijoje, o antra, mergaitės vengrų kultūroje nelaikomos žmonėmis (čia Ana išplėtė tėvo pažiūras, jis su tuo nieku gyvu nebūtų sutikęs). Būdama našlaitė, mergaitė neturi jokių vilčių. Tai „kultūrinio gelbėjimo“ aktas, taip pasakė Ana mūsų bylą tvarkančiam darbuotojui, kai šis paaiškino, kad Bukarešto vaikų namuose netelpa romų vaikai, vaikai su ŽIV, net graikų, bulgarų, turkų ir, žinoma, batalionai rumunų vaikų. „Vengrai Transilvanijoje prižiūri saviškius, – paaiškino jis, – jei norite vengrės, Vengrijoje jų begalė.“ Bet Ana purtė galvą. O kai agentūra pagaliau surasdavo mums mergaitę, visada iškildavo kokia nors problema – neužpildyta forma, biurokratinės mašinos sutrikimai, atsirasdavo dar koks nenumatytas procedūrinis mokestis, paskui tekdavo laukti nuo šešių iki aštuonių mėnesių, kol vaiko nebelikdavo. Kai jiems arba mums pavykdavo pasiekti finišą ir gauti bylą – šeimos ir medicininius duomenis, nuotraukas, – Ana nunešdavo visa tai mūsų gydytojui. Šis pakėlęs nuotrauką prieš šviesą svarstydavo: „Matai šituos šešėlius po kairiąja ausimi, šituos iškilimus – čia kažkas įtartino.“ Pakreipdavo nuotrauką: „O galbūt ir nieko.“ Ana pareidavo namo, mąstydavo, gurkšnodama škotišką viskį su burbuliukais, ir po kelių dienų pareikalaudavo daugiau informacijos, tačiau agentūrai niekaip nepavykdavo gauti, ir tada ji atsisakydavo įsivaikinti. Paskui naktimis gulėdavau lovoje klausydamas, kaip Ana kalba per miegus, atsiprašinėja ir meldžia vaiko atleidimo, ir taip talžo kumščiais sau veidą, kad man tekdavo ją prižadinti ir laikyti apkabinus, kol ji išsiverkdavo. Galų gale mudu nusprendėme, kad aš vyksiu į Rumuniją ir gal pačiam pavyks tai, ko neįstengė biurokratai.
– Nepavykusių pabėgimų muziejuje yra burės iš folijos, – vis dar girdžiu Juditos žodžius, jie pinasi, ji tuoj susijuoks. Tas girtumas, suprasiu vėliau, būdavo veikiau apsimestas nei tikras, vaidmens dalis, o mudviem susėdus gerti, tikrai būčiau pirmas susmukęs po stalu. – Tai puikūs veidrodžiai, – tęsia ji. – Vieną dieną, kai danguje nebuvo nė debesėlio, jūreivis iškėlė jas Vengrijos jūroje, ir jos taip spindėjo, kad jis perplaukė nepastebėtas nuo vieno kranto iki kito – snaiperius apakino spindinti armada.
– Vengrijos jūrą? Nėra jokios Vengrijos jūros!
– Yra. Ir ne viena. Tu nieko neišmanai apie šitą kraštą.
– Kur jos?
– Muziejuje kabo žemėlapis. Kada nors aš tau parodysiu.
Kai paties santuoka ima sekti, žmogus leidi sau nuo to pailsėti – ir žengi tą žingsnį taip natūraliai. Gana aiškiai tai supratau Budapešte, kai pakilęs naktimis, Juditai miegant šalia, prisimindavau blogiausią tarpsnį prieš šešetą ar septynetą metų, kai Miklošui buvo vos pora ar treji metukai, – tuomet spoksodavau pro langą, kaip žvelgiu ir dabar, svajodamas, kaip viskas būtų, jeigu pajėgtum visa tai įveikti – ginčus, skyrybas, daiktų dalybas, susitarimus dėl vaiko priežiūros, o paskui, po visko, pradėti iš naujo, – iš pradžių laisvė, vienatvė, vėl kitas ryšys, tuomet santuoka, kuri veikiausiai baigsis taip pat, kaip ir ši. Šioje sekoje, vienaip ją dėliočiau ar kitaip, bėdos kyla iš manęs. Štai jau kiek metų, kai vis daugiau ir daugiau darau tai, ko prašo Ana: surenku skalbtinus drabužius, gaminu valgyti, ką išmanau, nudirbu darbus aplink namus, nuvežu Miklošą, kur reikia, vakarais sėdžiu verandoje su žmona, geriu, šnekuosi, stengiuosi būti malonus, atlieku šimtus smulkių pareigėlių ir paslaugų, akylai atsijoju savo reikmes šalin, kad tik viskas būtų gerai, paskui susirenku savo atlygį – vaiko juoką, dėkingos žmonos šypseną, kaimyno su žemuogių kraitele apsilankymą. Iš paviršiaus viskas regisi tobula, tačiau tai ir tiek, nes tavęs lieka vis mažiau ir mažiau, mažiau ir to, ko išties nori, kol vieną dieną suvoki, kad vienintelis tau svarbus gyvenimas, vienintelė vieta, kurioje egzistuoji, yra viduje, tame pasaulyje, apie kurį jau nebeužsimeni, pripildytame tokių neįgyvendinamų troškimų, kad nėra prasmės apie juos net kalbėti, tai ištisi iš žemėlapio ištrinti aistrų žemynai, iškirpti, bet vis tiek egzistuojantys, net kai tavo žmona ir vaikas kalba su tavimi, o tu dediesi klausąs.
Manau, kad dėl to sykį vienišos komandiruotės metu ėmiau ir atsiverčiau „geltonuosius“ puslapius, ieškodamas palydovių reklamos. Man tai atrodė idealu, ketinimai visiškai aiškūs – vienai šaliai seksas, kitai – pinigai, ir nieko to, ką tekdavo patirti žmonėms, užmezgusiems romanus (pažinojau tokių). Mat antras ryšys reiškė tiek pat kompromisų, kaip ir pirmas, – drebi, kad būsi atskleistas, o aistra tuoj apsilipdo reikalavimų kamuoliu: „Noriu, kad mes kartu kur nors keliautume!“ „Noriu, kad paliktum žmoną!“ „Jei mes ir toliau drauge, tuomet reikia tai daryti atvirai ir garbingai!“ Ir visi tie žmonės, dauguma jų vyrai, bus priversti rinktis tarp šeimos gyvenimo, kurio – išskyrus atsitiktinius nesuvaldomus potraukius – jie tikrai nori, ir to kito, kuris, be anų reikmių, neturi jokio pagrindo. Kam reikia tokios įtampos? Aš geresnių santuokinių santykių nesitikėjau, o paskui tenorėjau ramybės – ir sekso. Vadink jas kaip nori – palydovėmis, prostitutėmis ar kekšėmis, – jos teikia tuos pačius malonumus kaip ir romanas, tik be jokios rizikos.
Išskyrus, žinoma, tą vis didėjančią vienatvę, užgulančią kaskart renkant numerį, į kambarį atsivedant kitą merginą, įteikiant pluoštą grynųjų, kuriuos slapta tam esi atsidėjęs. Kiekvieną naktį, kurią praleisdavau su Judita, nubusdavau trečią ryto, pačiu baisiausiu metu, ir žvelgdavau į žiburėliais mirksintį miestą, Dunojų, galvodamas, kaip išsikrapštyti iš šios padėties, ką dar galėčiau išgelbėti ar atkurti ir ko tam prireiktų.
Tada Judita nubusdavo, jos ranka keliaudavo mano stuburu, ir ji papasakodavo man kitą beprotišką istoriją apie jūreivį iš Nepavykusių pabėgimų muziejaus, ne guosdama mane galimybėmis, o atidėdama sprendimą, neleisdama apie tai galvoti, taigi, kai ji baigdavo, aš būdavau lygiai ten, kur buvęs. Ji tiksliai žinojo, ką daryti, ko aš noriu.
Mes susitikome tik man atvykus į Budapeštą, kai vieną vakarą išėjau, vildamasis užsimiršti mieste, kaip darydavau nesuskaičiuojamuose kituose miestuose, šlaistydamasis iš baro į barą, ieškodamas kieno nors bendrystės, gal verslininko, išėjusio išgerti, bankininko iš Jungtinės Karalystės, gal kokio nors vengro – vyriškių, kurie irgi nusimovė sutuoktuvių žiedus. Man regis, tąkart jis buvo vardu Gergėjus, nusivedė mane į „Tip-Top“ klubą, vieną iš miesto striptizo barų. Buvau pernelyg girtas ir ketinau dar daugiau prisigerti, o ausys gaudė priekaištingai garsėjantį rytinio transporto gaudesį.
Judita buvo viena iš trijų merginų, su kuriomis mes galiausiai susėdom prie vieno stalelio – Gergėjus nužirgliojęs paklausė, ar jos neprieštarautų. Jos neprieštaravo ir nepaisė – sėdėjo vienodomis trumpikėmis, glotniais, giliomis iškirptėmis marškinėliais, gėrė neskiestą vyšnių palinką su ledu. Aš prisėdau prie Juditos – atsigręžusi į mane su rūgščia šypsena, ji paklausė, ką gi veikiu Budapešte.
Už poros valandų stovėjau ant Margaritos tilto apkabinęs Juditą, glostomas to vėsaus vasaros vėjelio, kai gali pasijusti beveik laimingas, kad įkaušęs, nemiegojęs ir tokią ankstyvą valandą dar esi ne lovoje. Aš apgręžiau ją veidu į Margaritos salą, paskui vėl atsukau, kad pažvelgtų į Grandinių tiltą už neogotikinių Parlamento smailių, paskui Elžbietos tiltą, už kurio tolumon vingiuoja žalia upė. Visos merginos, su kuriomis Judita sėdėjo, šoka „Tip-Top“ klube. Ką reiškia „šoka“, puikiai supratau, o Judita žinojo, kad suprantu, ir daug dažniau jos šoka tokiems kaip aš, „vyrams iš vakarų“, kaip ji pati sakė, kurie prisigeria ir permoka „Visa“ kortelėmis, o jeigu jie neprieštarauja išleisti tiek pinigų, merginoms liepiama pasiūlyti ir kitko panašiais įkainiais. Aš taip puikiai visa tai žinojau, kad neklausinėjau, kodėl ji tai daro, kodėl nemeta, kodėl mudu stovime ant tilto penktą ryto.
Jau anksčiau tą vakarą buvau viską išklojęs Juditai – apie Trianoną, Erdėjų, apie Aną ir Miklošą, ir apie mergaitę iš vaikų namų. Tai būta negrabios pastangos užsiminti, kad suprantu ją, kad ir man ne viskas rožėmis klota, bet prisiminęs nuvalkiotas tokių moterų kaip Judita istorijas, – be menkiausio pasirinkimo, žlugus komunizmui nepajėgusių kur nors prisišlieti, priverstų prekiauti grožiu, išsilaikančių penkerius, daugiausia dešimtį metų ir galutinai nuslystančių sekso prekybos laipteliais, išsunktų, priklausomų, mirusių, – supratau, kokios juokingos, kokios pasipūtėliškos buvo mano šnekos.
– Gerai, kad tu vedęs, – pasakė Judita. Į doką įplaukė vienas paskutinių tą naktį kazino laivų – tų Dunojumi plaukiojančių auksinių baržų – plyšauja muzika, plieskia šviesos, vyrai ir moterys prie ruletės stalo lošia ispanišką dvidešimt vieną, šoka. – Vaikui reikia tėčio ir mamos, – tęsė ji, kaip buvo tobulai įgudusi, šliurpdama žodžius, čia pakeldama svyrančią galvą, čia vėl leisdama jai nukarti. Už mūsų tiltu pravažiavo mersedesų palyda – mažesnių sedanų apžiestas limuzinas bulvaru nurūko į Peštą.
– Kur tu gyveni? – paklausiau, primindamas, kad jai metas namo.
– Su motina ir dukra, – atsakė ji ir nutilo.
Paskui ji negreitai prabilo, bet tada jau žinojau, kad ir aš ten eisiu, klupinėdamas Niokerio gatvėmis, klamposiu, kur Judita mostels pirštu, lipsiu laiptais aukštyn pas Janką koridorėlyje.
Buvo toks vyriškis, pasakojo Judita, švedas, jam patikdavo žiūrėti, kaip ji šokdama verkia. Jis visada turėdavo skepetaitę ašaroms nušluostyti. Koks palengvėjimas būdavo žinoti, kad jis vėl atvažiuoja į Budapeštą, vėl kviesis ją ir nereikės apsimetinėti. Jis sėdės, šypsosis vis labiau nušvisdamas, o ji šoks, kol sumirks krūtys, skruostais tekės blakstienų dažai, pakels skepetaitę prie akių ir prispaudusi šoks toliau, jos kūnas jau pats prisimins tas tris pėdas scenos, ir ji šoks iki pabaigos, paskui jis sumokės, švelniai susivynios skepetaitę į plastikinį maišelį ir išvyks.
Papasakojo savo istoriją ir nusijuokė.
– Buvo kartą toks sausumoj įstrigęs jūreivis, kuris bandė priverkt tiek, kad išplauktų į jūrą.
Kai Judita užmigo, sėdėjau ir vaizdavausi tą jūreivį: kiūto ant šaligatvio krašto kažkokiam mieste, kuria liūdniausias istorijas, vildamasis, kad jo ašaros virs vandens keliu ir išneš jį į jūrą. Negi tas akis, pamaniau aš, komunistų vadovams paliepus išlupo sargybinis kokioje nors šiurpioje stovykloje ir padėjo eksponuoti Nepavykusių pabėgimų muziejuje?
Tų jūreivių būta tiek daug. Juditos atsargos neseko. Gulėdavau šalia, žiūrėdamas, kaip ji atbula plaštaka nusibraukia nuo lūpų gėrimą arba mane. Niokeris buvo Budapešto pietryčiuose, kur siaurose gatvelėse secesijos architektūros ornamentus nugulę sluoksniai suodžių, sienos vis dar suvarpytos apgulties ar revoliucijos kulkų, kur ankštose krautuvėlėse ties gatvės kampu rausiesi po supuvusius persikus ir slyvas, parudavusias salotas, geltonus pipirus juodom dėmėm, kur romų vaikai spokso į tave gatvėje ir vypso apsikvaišinę, nutvėrę klijų maišus lyg vištas už kaklų, jų tėvai maknoja pro šalį, pirmyn atgal į rytinę traukinių stotį, kur elgetauja didesni jų vaikai, kur mėlynos vyrų tatuiruotės, keistos raidės ant nugarų ir krūtinių – ne tiek puošmena, kiek slapti pranešimai išrinktiesiems, žinantiems kodą ir galintiems jį iššifruoti, o jų žmonos visai kaip Juditos motina, galvas apsigaubusios skaromis ar šalikais, su krepšeliais aguonų, moliūgų, kanapių sėklų, prekiauja jais pigiau grybų prie sporto stadionų, metro stočių, miesto parkų, ir, žinoma, kekšės, ne tik prie Rakocio turgaus, bet ir giliau, po visą rajoną, kaip niekur kitur nebuvau matęs, išsirikiavusios siaurose gatvelėse, lyg kažkas išmatavęs sužymėjo, kur tiksliai kuriai privalu stovėti, – nėmaž nepanašios į merginas, stoviniuojančias ir plepančias ties sankryžomis Monrealyje, Toronte, Vankuveryje, – o lyg pagal komandą „ramiai“ sustatyta pulko rikiuotė, kurioje viena kita daugių daugiausia kilsteli prie lūpų cigaretę ar išmeta priekin koją.
Janka išeidavo ir pareidavo į būstą, kur mudu su jos motina gulėjome lovoje, nė žodžio netarusi, kur eina, neklaususi leidimo, bet visada pataikydavo grįžti pietų ir labanakt skaitinių iš knygos, kurią sykį man atnešė, – tokią sutrintą, tarsi ją daugybę metų kažkas vartė kas vakarą, pro nugarėlėje peiliu pradurtas skylutes knyga buvo surišta virvės galiukais. Pasakojimas buvo apie vėją – kiekviename puslapyje vėjas plukdė ežeru valtį, dangumi nešė aitvarą, balandžius varpinės link, gainiojo rudens lapus – ir kai skaitydavau, jos akys išsiplėsdavo, tarsi prie paveikslėlio būtų įsivaizdavusi kitokį pasakojimą, kitokius žodžius.
Visa tai telefonu pasakojau Anai, sakydamas esąs Bukarešte, užklodamas vienas gatves kitomis, meluodamas apie Jankos kilmę. Kai Ana svyruodavo – „na, aš nežinau“, kai imdavo neaiškiai mykti, aš porindavau jai, kaip skaitau mergaitei knygą, kuo jos motina vertėsi pragyvenimui, kokia tyli būna Janka, kai puikia vengrų kalba nepasakoja, kaip jų kaimas Erdėjuje atrodė seniau, prieš tėčio mirtį (jau buvau besakąs, kad tėvas žuvo nuo rumuno rankos, bet nusprendžiau nepersistengti), o tai ir privertė jos motiną persikelti į miestą ir pardavinėti save. Motiną suėmė, uždarė į kalėjimą, ir Janka atsidūrė vaikų namuose. Tikėjausi, kad stabčiodamas, kaskart kiek pakeisdamas pasakojimą sukūriau įspūdį, jog gaudau orą, esu susijaudinęs ir, manyčiau, tam tikra prasme ir buvau, ir ne tik nerimaudamas, kad Ana nepagautų manęs meluojant, bet ir dėl priežasčių, visai nesusijusių su šia istorija ir netgi su Janka, priežasčių, kurios šovė man į galvą tik tada, kai pakėliau telefono ragelį ir surinkau savo namų numerį, vildamasis pataikyti akimirką, kai Ana nustebs, bus pagauli ir atvira mano balsui.
– Hm, – atsiliepė Ana. – Nesu tikra… tikriausiai dėl to, kad jai penkeri. Man nepatinka, kad jos motina tebėra gyva, – ji nutilo. – Atsiprašau, kad taip pasakiau. Nelabai gražu…
– Ana, aš sukoriau visą kelią iki Rumunijos. Mes apie tai jau kalbėjome.
– Žinau, žinau. Sakau, kad gal tai ir gera mintis. Tada taip dingojausi. Kuo ji vardu? Janka? Ji kartais galėtų grįžti aplankyti motinos. Galėtume kartais nupirkti ir motinai bilietą, kad atvyktų jos pamatyti… – ji nutilo. – Ne, nieko, – atsiduso.
– Mums reikės daugiau pinigų, – pasakiau. – Yra papildomų mokesčių…
Pirma tikėjausi entuziazmo, o dabar ieškojau ko nors, kas ją krestelėtų.
– Na, žinoma, – atsakė ramiai nusijuokdama.
– Tai imtis? – paklausiau.
– Žinoma, imkis, – atsakė ji greičiau nei pirma, tarsi užsikrėtusi mano jauduliu. – Juk dėl to ten ir esi!
– Buvo kartą jūreivis. Regis, 1967-aisiais…
– Paklausyk, Judita. Noriu su tavim pasišnekėti.
– Tuoj, palauk, – ji nusišypso, ištraukia man iš rankų butelį, kurį buvau pagriebęs, atsuka. – Jūreivis norėjo pasidirbinti tokį greitą laivą, kad korpusas neliestų vandens. Vieną vakarą prisigėrė ir padirbo ratukus, jie buvo kaip balionai, tik su pelekais, pritvirtino juos prie savo automobilio ir įvažiavo į Tisos upę…
– Mums reikia pasikalbėti apie Janką.
– Gali ją paimti, – atsakė ji, dar šypsodama.
– Paimti?
– Aš negaliu ja pasirūpinti, – atsakė ji. – Aš ja nesirūpinu, mama prižiūri, bet ji jau tokia sena. Jankai be manęs bus geriau.
– Čia, kur tu gyveni, ne vieta auginti vaiką. Čia…
– Tavo namai bus daug geresni. Prikimšti pinigų iki stogo.
– Klausyk, jei kalbam apie pinigus…
– Visada, – ji nusijuokė. – Visada kalbam apie pinigus.
– Tu jos motina.
Ji pastatė butelį, priėjo ir pažvelgė man į akis, išsižiojo apnuogindama dantis. Bet paskui kažkaip atsileido, suminkštėjo, pliaukštelėjo, kur buvo sugriebusi mane už marškinių.
– Taip, – pasakė ji. – Aš jos motina, – užsuko butelį, atsisėdo ant lovos ir apkabinusi rankomis kelius pasikišo juos po smakru.
– Tu irgi galėtum atvykti… – drąsiai galėjau tai sakyti. Žinojau.
Ji papurtė galvą.
– Ir ką daryti? – nusijuokė. – Ten ar čia, man vis viena, – ji vėl paėmė butelį. – Buvo vienas jūreivis, kuriam pavyko pasprukti, – bet tik tam, kad išsiaiškintų, jog vieta, į kurią atvyko, ta pati, iš kurios išvyko.
– Gal jau liautumeisi apie tuos jūreivius? Kalbam apie svarbius dalykus. Tai svarbiausias sprendimas tavo gyvenime.
– Negi nenori sužinoti, kas jam nutiko?
– Ne, – atrėžiau. – Ne, nenoriu.
Ji gūžtelėjo, pirštu išvingiuodama jūreivio maršrutą ant savo plikos šlaunies.
– Tai dėl to tu mane parsikvietei pas save, tiesa? – paklausiau. – Dėl Jankos? Štai dėl ko… – apsidairiau po aptriušusį butą, apžvelgiau nusilupusias parketo lenteles, geltonas vandens dėmes ant lubų. – Štai dėl ko mes vis dar čia. Štai dėl ko aš jai skaitau, – lingavau galva. – Juk nemanai, kad patikėsiu, jog tau rūpiu – kad dėl to parsikvietei? Galėtum susirasti daug geresnį už mane. Ir neabejoju, kad susirandi.
Žinojau, kad viskas, ką išdėjau, tiesa, bet vis tiek vyliausi, kad ji paprieštaraus.
– Taip, – atsakė Judita. – Tikrai galėčiau susirasti geresnį, – nusijuokė ji. – Labai lengvai.
– Tai dėl ko?
Ji delsė.
– Dėl tavo žmonos, – atsakė. – Kaip tu ją apibūdinai tą vakarą ant tilto. Man regis… – Judita nusišypsojo plačiausia šypsena. – Man atrodo, kad ji tinkama.
Gyveno kartą jūreivis, kuris sukūrė popierių jūrą. Taip dabar aš vaizduojuos Juditą ir kokia ji buvo tomis savaitėmis, kai mynėme konsulatų, agentūrų, daktarų, netgi miesto politikų slenksčius. Visi krapštėsi galvas ir tuoj pat siekdavo popierių, įspėdami, kad mes per daug skubame, kad taip greitai nepavyks, kad įvaikinimo procesas užsitęs metus, o gal ir ilgiau, kad reikės daugiau pinigų, teko mokėti mokesčius, užsakyti ir atlikti medicininius tyrimus, netgi įteikti įvairių „dovanų ir aukų“. O kitu metu, kol nedaužydavome skylės biurokratijos sienoje, aš būdavau kokiame nors parke, dažniausiai Miesto parke, žaisdavau su Janka, bandydavau mergaitę prisijaukinti, nors dabar man atrodo, jog jai patiko tik dėmesys, kad ir kas jį rodytų, o jos motinos palaiminimas driekėsi paskui mus visur, kur tik ėjome, – į cirką, į atrakcionų parką, Sėčėnio termines pirtis, „Gerbeaud“ kavinę, – beveik kaip nuojauta, aromatas, kaip būsimos tobulos ateities užuomina. Janka įsprausdavo rankutę man į delną ir berdavo klausimus vieną po kito – apie Kanadą, apie ežerus, upes, paukščius, apie Arkties vandenyną – ir jie paskui ilgai aidėdavo man galvoje.
– Taip, mamytė atvažiuos tavęs aplankyti.
– O jeigu tu ją tiesiog pasiimtum? – pasakė Judita vieną dieną.
Tuo metu ji gėrė daugiau, mūsų valandos drauge tapo vis tylesnės, tarsi jos dėmesys man būtų nepaliaujamai sekęs. Atsirėmę į pagalves, atsikimšdavome kitą butelį. Net pasakojimai apie jūreivius vis trumpėjo ir trumpėjo, susitraukė į vienatinį sakinį, ištariamą pačioje nakties pabaigoje, kai aš mažne miegodavau, nebeatsirinkdamas, ar ji kalba, ar aš sapnuoju.
– Galėtum ją pasiimti, o aš parašyčiau laišką, leidžiantį judviem kartu keliauti, paskui sutvarkyčiau teisinius dalykus, – Judita kryptelėjo galvą į šoną. – Bet man reikės pinigų.
– Kiek? – paklausiau.
Ji gūžtelėjo lyg nežinodama.
– Dvidešimt penkių tūkstančių dolerių? Tiek užtektų, tiesa? – aš laukiau. – Trisdešimt tūkstančių?
Judita linktelėjo, ir aš iškart išrašiau jai čekį, lapelis susirietė kaip banga. Ji išgrynino čekį kitą rytą, o aš išėjau į viešbutį ir, prasėdėjęs prie telefono, regis, ištisas valandas, palikau žinutę Anai ir Miklošui, kad parvažiuoju namo, o jos vardas Janka.
Tačiau susiklostė kitaip. Janka stovėjo oro uoste šalia motinos verkdama, įsikibusi jos rankos, o mažytis gėlėtas lagaminėlis, kurį jai nupirkau, pūpsojo ant žemės greta. Buvo likę vos keliolika minučių iki įlaipinimo, ir aš Jankai virš galvos linktelėjau Juditai, sakydamas, kad palieku jas vienas atsisveikinti.
– Už minutėlės grįšiu, – sumurmėjau, pasilenkęs paglosčiau Jankai galvelę ir parodžiau vyrų tualeto ženklą, paskui, jau išnykęs joms iš akių, sustojau, atsirėmiau į plytelių sieną ir bandžiau sutramdyti tankų kvėpavimą, dairydamasis atgal į minią pažiūrėti, ar jos neseka įkandin. Keleivių srautas užstojo mane nuo Juditos, tad žengiau pirmyn, greitai perėjau saugumo patikrą, užlipau trapu ir įsmukau į lėktuvą, kas žingsnis gręžiodamasis, ar neatsiveja Janka, vis dar verkdama, plumpindama lagaminėliu į kojas. Žvelgdamas pro lėktuvo langą, regis, įmačiau Janką stovint terminale, prie įlaipinimo vartų, prisispaudusią prie stiklo, nesuprantančią, kur aš, kas nutiko mūsų lėktuvui, kada gi aš grįšiu, o gal besidairančią, ar jos mama tebėra kitame gale prie keleivių patikros posto, ar išėjo namo, atsisveikinusi visam laikui, ir staiga ji liko didžiulio, jai tokio klaidaus oro uosto apsuptyje.
Aš vis žiūrėjau, kur ta prie lango stovinti mergaitė, persikreipęs nenuleidau akių lėktuvui sukantis, išvažiuojant į pakilimo taką ir kylant. Taip sėdėjau, draskomas nenumaldomo troškimo grįžti, kol nuskridome gerokai virš Arkties, pasiekėm pusiaukelę į Kanadą ir aš atskleidžiau Juditos parašytąjį laišką, leidžiantį pasiimti Janką. Sukinėjau jį viena ir kita puse. Popieriaus lapas buvo visiškai tuščias.
Ji žinojo, kad niekada nepasiimsiu Jankos. Žinojo, kad paskutinę minutę suskysiu, žinojo nuo pirmos nakties, kai stovėjome virš Dunojaus, vyniojo mane apie pirštą tol, kol išpešė paskutinį centą. Žinojo ir tai, kad moku aš ne už Janką, bet už savo išsilaisvinimą ne tik nuo jos ir Jankos, bet pirmiausia viso to, kas mane atginė į Budapeštą. Tas baltas popieriaus lapas, su kuriuo būčiau iškart įstrigęs pasienyje, areštuotas, jei būčiau bandęs vežtis Janką, buvo kaip tik tai, ko visą laiką ir laukiau.
Pasirodo, Nepavykusių pabėgimų muziejus tikrai yra ir įsikūręs jis, kaip Judita ir pasakojo, Devintajame rajone. Sykį ten apsilankiau, prabėgus daugeliui metų nuo tos dienos lėktuve su neparašytu laišku. Kolekcija buvo privati visą devintąjį ir dešimtąjį dešimtmetį bei pačioje mūsų amžiaus pradžioje, ir tik 2007 m., kai mirė jos savininkas Andrašis Fabianis ir testamentu paliko nuosavybę miestui, muziejus atvėrė duris visuomenei. Privataus muziejaus laikais lankytojų ratas buvo ribotas – kolekcininkai, politikai, „vipai“ (ir, kaip manau, kai kurios egzotiškų šokių šokėjos) – Fabianio favoritų ratas. Pats Fabianis priklausė komunistų elitui su svaigiais ryšiais, kurie ir padėjo jam taip pasakiškai praturtėti, o nusileidus geležinei uždangai su partijos draugais buvo puikiai įsitaisęs vietelėse, iš kur parankiai parceliavo valstybės turtą, dalijo užsienio kontraktus ir didumą pinigų krovėsi sau į kišenę. Muziejus buvo tikra manija.
Nors dabar jis viešas, vis tiek įeiti gali tik susitaręs. Pagyvenęs vyriškis pasitiko mane ir kitus lankytojus prie durų. Jis buvo vardu Mihajis, kokių keturiasdešimt penkerių, neįtikėtinai gerai apsirengęs, ir vedė mus iš vieno kambario į kitą muziejumi paverstame bute, kuriame akį vargino liaudiškas stilius, sumišęs su moderniuoju minimalizmu. Muziejus buvo trijų aukštų, kiekvienas paskirtas vis kitokiam pabėgimo būdui – „sausuma“, „vandeniu“ ir „oru“. Po ekskursijos kitiems lankytojams išėjus, paklausiau Mihajo, ar galėčiau vėl nueiti į antrą aukštą, kur žavėjausi Juditos tikslumu, nes viskas buvo lygiai taip, kaip ji ir pasakojo, – pavaizduoti visi skirtingi jūreivių pabėgimo būdai. Mihajo lydimas stebeilijaus į plastikinį laivą, ranka nupieštą „Vengrijos jūrų“ žemėlapį (kodą visų ežerų ir upių, kertančių sienas į Vakarus), buteliuką su ašaromis jūreivio, bandžiusio ašarų keliu išplaukti į jūrą (užrašas bylojo, kad jas priverkė sugautas pabėgėlis, kurį nuteisė dešimčiai metų kalėti liūdnai pagarsėjusiame Čilago kalėjime), automobilis su juokingais ratais, kuriais ketinta irtis per Tisą, ir šimtai kitų dalykų.
Ant sienos buvo rodomas filmas – senas žmogus jūreivio apdaru, jo bedantė burna nepaliaujamai juda, o žemiau pakabintas garsiakalbis tyliai perduoda jo žodžius: apie žvaigždynus, vėjų kryptis, apie besikeičiančius potvynius ir atoslūgius.
– Kartą buvo jūreivis, kuris?.. – pažvelgiau į Mihajį pagalbos.
– Bandė šnekom išlėkti į jūrą. Paversti savo burną burėmis. Tarsi jo žodžiai būtų stipriausias vėjas, – prižiūrėtojas rimtai patylėjo, paskui nusišypsojo, nusijuokė.
– Gal jūs kartais pažinojote moterį vardu Judita?
Mihajis keistai dirstelėjo į mane. Veidas išraudo. Papurtė galvą. Ir pakeitė temą.
– Aš ilgai dirbau Fabianiui. Šią vietą jis patikėjo man. Jis neturėjo nieko bendra su egzotinių šokių šokėjomis… – Mihajis nutilo, pradėjo iš naujo: – Šią vietą aš vadinu „poetiniu muziejumi“, kaip ir sakiau, kai buvome viršuje.
Pažvelgė į mane priekaištingu žvilgsniu, esą ekskursijos metu derėję geriau klausytis.
– Techniniu požiūriu ne viskas, kas čia eksponuojama, buvo tikro pabėgimo dalis, nors kai kurie daiktai tikrai buvo, – tęsė jis ir linktelėjo galva plastikinio laivo pusėn. – Bet buvo ir kitokio pobūdžio pabėgimų… Fabianis visa tai surado ir manė, kad šitokie dalykai turėtų būti vienoje vietoje. Tai jis juos apibrėžė kaip pabėgimus.
Mihajis vėl stabtelėjo, laukdamas, kol aš ką nors pasakysiu.
– Kolekcija, – baigė jis, – visų pirma atspindi ne ką nors kita, bet jo pabėgimo sampratą.
Pažvelgiau į ekraną, kuriame rodė filmą, klausiausi senojo jūreivio aiškinimų apie ilgumas ir platumas, apie tai, kaip sovietų agentai, jei nusivytų tave tikrai toli, pasiklystų jūroje, nes Marksas visada rašė tik apie žmones sausumoje.
– Apie šią vietą, – pagaliau prabilau, – man kadaise papasakojo viena moteris. Visas istorijas apie šiuos daiktus… – nusijuokiau. – Turėjau slaptą viltį, kad atrasiu ką nors ir apie ją, – luktelėjau. – Tai buvo labai seniai. Kai ši vieta lankytojams buvo uždara.
– Labai gaila, – atsiliepė pajutęs mano nusivylimą. – Ar ji, ar jūs?..
– Tada buvau vedęs, – atsakiau, nebūdamas tikras, kad tai tinkamas atsakymas.
– Turite vaikų?
– Berniuką. Miklošą, – nusišypsojau. – Dabar jis su pusbroliais. Visai nenorėjo čia eiti, – gūžtelėjęs nusijuokiau, dirsčiodamas į Mihajį, ir šis, regis, šiek tiek atsileido. – Jam patinka Budapeštas, – tęsiau, – jis čia pirmą kartą.
Norėjau dar pridurti ką nors apie Aną, pasakyti, kad Miklošo motina irgi vengrė ir kaip ji pavydėjo, kad sūnus vietoj jos keliauja į Vengriją, kaip pabučiavo jį tą rytą, kai atėjau pasiimti, ir kaip pakštelėjo mane į žandą, prieš žengdama atgal pas Janošą ir jųdviejų dukrelę Mariją, į visai kitą gyvenimą, kuris jai susiklostė po skyrybų. O aš paėmiau Miklošo ranką ir žengiau į savąjį.
Bet man nespėjus sumoti, kaip tą sudėlioti ir ar beverta dėlioti, Mihajis šį tą prisiminė.
– O ar kada nors girdėjote apie jūreivį, kuris bandė sugrįžti?
– Ne, jo ji neminėjo.
– Jos, – patikslino jis, vesdamas mane prie stiklinio stendo ant sienos, kur už stiklo kabojo dideli, regėjos, tušti popieriaus lapai. Mihajis man patarė įsižiūrėt įdėmiau, aš prisikišau ir pamačiau, koks išdilęs buvo tas popierius, tarytum kažkas braukė ir trynė jį drėgnu pirštu, kol liko tik vos įžiūrimos linijos, tik raudonos, mėlynos, žalios pėdsakai.
– Ji manė, kad reikia ištrinti žemėlapius, – aiškino jis, – ir vėl atsirasianti toje vietoje, iš kurios iškeliavo. Turiu galvoje, tame laike, kai iškeliavo, – pasitaisė, – kai dar nieko pasauly nebuvo atradusi.
Žmogus priėjo arčiau stiklo pažiūrėti kartu.
– Gražu, – pasakė jis.
– Gražu, – atsiliepiau aš.
Ir buvo gražu, lyg sapnų šifruotė, užrašyta po kelių dienų, kai pameni tik vos atpažįstamus ženklus pasaulio, pranykusio nespėjus įspausti jo popieriuje. Bet žiūrėdamas į šiuos lapus nejaučiau jokios nuostabos, vien dėkingumą už tai, ką Judita man davė ir ko užspęstai tokio gyvenimo moteriai niekada nebus leista patirti, – viltingumo, kurį jos jūreiviai jautė pabėgimo akimirką, kai namai tebebuvo visur, žiburiavo ten tolumoje, ir kai kiekviena klaida, kiekvienas aikštingas sprendimas tąsyk buvo ištrintas.
Vilos, kurioje kadaise gyveno Tiboras Kalmanas, atstatymas
„TIBORAS KALMANAS. TIBORO Kalmano vila.“ Šitai Derdis spėjo Zoltanui pasakyt tą naktį, kai juodu savavališkai spruko iš stovyklos, susišnabždėję tarp kitų šauktinių, tokių pat vaikių, tik miegančių, kai kurie jų buvo vos šešiolikos, suvaryti paskutinėmis karo valandomis beviltiškai bandant gelbėti jau žlugusį režimą, jau nugalėtą šalį ir tautą. „Reikia nusigauti į Matiašfeldą, – aiškino Derdis, – ten jo vila. Tiboras Kalmanas duos mums popierius.“ Bet Derdis nubėgo netoli, tik iki kareivinių kampo, iki atplėštos tvoros lentos, išlindo per tvorą, įnirtingai stengdamasis neatsilikti nuo Zoltano, kuris, sakytum, visada bėgdavo greičiau, mikliau laipiojo, įžiūrėjo tamsoj. Zoltanas jau lūkuriavo kitoj griovio pusėje pasislėpęs krūmokšniuose, kai riktelėjo sargybinis, pirmą kartą pokštelėjo kulkos, ir Derdis parkritęs ėmė spiegti: „Koja! Mane pašovė! Zoli, padėk man“, – o Zoltanas atsisukęs dirstelėjo į draugą, svarstydamas, kokia tikimybė, kad spės prie jo pribėgti, kiek Derdis pajėgs šlubčioti pašauta koja, ar pavyks abiem prasmukti pro sargybinius. Juos sučiups, apkaltins dezertyravimu ir abiem skirs mirties bausmę. Tuomet Zoltanas pasuko ton pusėn, kur buvo susiruošęs, o toldamas Derdžio riksmus girdėjo vis menkiau.
Buvo 1944-ųjų gruodžio pabaiga, ir tą naktį, sprukdamas iš laikinos stovyklavietės ir paskirstymo kiemo, bėgdamas ir nesustodamas dar ilgai po to, kai karo policininkai, nenorėdami rizikuoti gyvybe, paliovė sekti jo pėdomis į rytus, Zoltanas suvokė, kad jokių vilčių nebeliko, – priešais stumiasi pabėgėlių siena, o už jos dunda rusų patrankos, taip garsiai, tarsi šaudytų visiškai čia pat. Budapeštą užliejo iš priemiesčių garmantys žmonės: iš Rakošpalotos, Peštsentlėrinco, Šorokšaro, Matiašfeldo, Raudonoji armija ne tik juos pasiekė ir užėmė, bet artėjo prie paties Budapešto.
Taigi Zoltaną nešė žmonių srautas, plūstantis iš vienų mirties spąstų į kitus apsiaustyje, ir visa, ką jis pamatė, nuo šiol neiškalbėta atkakliai pulsuos kiekvienoj jo minty, kiekvienam tariamam žody. Raudonosios armijos į gyvą skydą suvaryti civiliai. Naciai, sprogdinantys tiltus drauge su šeimomis ir kareiviais, mėginančiais kirsti Dunojų. Vyrai ir moterys, per užšalusią upę varu gabenantys amuniciją vokiečiams Margaritos saloje, krintant sovietų kulkų ir bombų lietui. Jis matė vaikus, kurie atrėmė du tuzinus rusų: lakstydami apleisto namo laiptais, šaudydami iš kiekvieno lango, jie sudarė vaizdą, tarsi viduje būtų nemenkas būrys kareivių. Matė sklandytuvais žemėn smingančius jaunus berniūkščius, bandžiusius atskraidinti atsargų fašistinėms Hitlerio ir Salašio kariuomenėms, laukus, nusėtus lėktuvų korpusų, sparnų skeveldrų ir persikreipusių pilotų kūnų, ir jie Zoltanui regėjosi tarsi karo raidynas, neišverčiamas į žmonių kalbą. Netoli Vermezės sprogo dujų magistralė, ir ištisas dienas pro visus asfalto plyšius ir skyles veržėsi liepsnos – mėlynos, oranžinės, geltonos, jos šoko palei kelią, tarsi tik ugnis dar galėjo švęsti tai, kas nutiko Budapeštui.
Jis matė išsekusius gydytojus, bandančius gelbėti pacientus iš degančios ligoninės, nešančius juos ant sniego tik tam, kad suvoktų neturintys nieko – nei antklodės, nei paklodės, net marškinių apsupti juos nuo stingdančio šalčio. Apgriautame name, kuriame glaudėsi nebeįgalintys toliau eit sužeistieji, pastebėjo nepaprasto grožio aštuoniolikos ar devyniolikos metų merginą, paklaikusiu žvilgsniu, kažką šnabždančią iš po sužeistų, badmiriaujančių, šiltinės krečiamų kūnų krūvos, ir kai pasilenkė arčiau klausydamasis, ką ji sako, – „nušauk mane, maldauju, nušauk“, – išvydo, kad jai nutrauktos abi kojos.
Šitiek laiko Zoltaną kankino Tiboro Kalmano vilos idėja – sakytum, kad pati vieta regi jį, o ne atvirkščiai, kartais pasivaidendama ten, iš kur jis bėgo, tad Zoltanui tekdavo laikyti save, kad nepultų į degantį butą, metro tunelį ar bombarduojamą sodą, stumtelėtas minties – štai ji, pagaliau atkakau.
Po kurio laiko Zoltanas pasijuto saugomas vilos, tarsi naujas jos žadamas gyvenimas būtų tikrasis, o dabartinis – apsimestas, netikras, niekieno realiai negyvenamas, todėl visa, kas dabar vyksta, iš tikrųjų nutinka ne jam. Būtent tai padėjo Zoltanui išgyventi, kai jį prievarta užverbavo – kartu su kitais vaikiais ir į vakarus bėgančiais jaunais vyrais – į Vanajaus batalioną, kur teko daryt būtent tai, ko jis vylėsi išvengti, – kariauti nacių pusėje. Būtų mielai prisiminęs, kada tai įvyko, bet tuo metu nebuvo datų – gruodžio pabaiga, sausio pradžia – kažkada per tą šimtą apgulties dienų, kurios jam taip ir nesibaigė, buvo išvilktas iš slaptavietės rūsyje Vanajaus vyrų, kartu su kitais gavo šautuvą ir paaiškinimą, kaip atrodo rusai, ir nuo tos akimirkos – juodas tarpas, mokyklinukai draugai krinta aplink jį, Vanajus radijo ryšiu praneša sovietams karo belaisvių neimąs, o sovietai atsako taip, kaip Vanajus ir tikėjosi, – taip pat žudo visus, kas pakliūva jiems į rankas, Vanajus, aišku, su didžiausiu malonumu tai praneša Zoltanui ir kitiems, žinodamas, kad šitaip paskatins juos kautis dar beprotiškiau. Paskui vasario mėginimas pralaužti rusų linijas, gatvėse išguldyti vokiečių ir vengrų kareiviai, bandantys veržtis iš nusiaubtos sostinės, bėgti į miškus, paskui į vakarus, kur buvo susitelkusios likusios Hitlerio armijos, galvotrūkčiais puolantys į raketų, tankų ugnį, prieš vamzdžius snaiperių, įsitaisiusių namuose palei kelius, kuriais sovietai žinojo juos bėgsiant, burbuliuojantys kanalizacijoje, kur vandens lygis kilo su kiekvienu kopėčiomis nusileidžiančiu kūnu, kol pasiekė nosį ir apsėmė juoda, veriančia panika. Kiek mažai iš jų išsigelbėjo. Trys procentai, pasakys istorikai. Kiti kareiviai – tūkstančiai – buvo nukauti Senos skvere ir Levėhazo gatvėje, Selo Kalmano aikštėje, rietuvėmis kraunami tarpduriuose, traiškomi tankų – besikeikiantys, maldaujantys, kūkčiojantys, negalintys iššauti net paskutinės pataupytos sau kulkos.
Bet Zoltano tarp jų nebuvo. Jis jau buvo perėjęs į kitą pusę: atsisuko į šešiolikinį ir septyniolikinį vaikinukus, su kuriais drauge kariavo, ir nušovė spoksančius į jį be amo, ir kaip tik per petį pamatė artėjančius rusus. Jam dingtelėjo, kad berniukų akyse pagavo paskutinį pavydo blykstelėjimą, apmaudą, kad pirmiems tai nešovė į galvą, o paskui visa ten buvusi šviesa užgeso amžiams, ir Zoltanas atsisuko, jausdamas, kad kažkas temsta ir jo viduje, balsas ima lūžinėti, tampa minkštas ir nelankstus kaip radijo tyla. „Mirtis fašistams“, – riktelėjo jis, ir jam buvo atlyginta raudono kaspino galu – rusai užrišo šį jam ant rankos, ant galvos užmaukšlino kepurę ir pasiuntė atgal į mūšį.
Kaip tik sovietų „karo didvyrio“ apdovanojimas, įteiktas Zoltanui 1945 metų pabaigoje, galiausiai atvedė jį į Tiboro Kalmano vilą – į tą vietą, kurioje tarytum buvo susitelkusios visos jo nelaimės ir jo atpirkimas, kur jam galėtų atleisti tą kaltę, kad išgyveno apgultį vietoj kito, vertesnio žmogaus, – tiesiog bet kurio išlikti verto žmogaus, kaip antai toji mergina be kojų laikinoje ligoninėje, nes jis padarė tai, ko ji tą dieną prašė, – pasirausęs tarp koridoriuje suverstų sužeistų, mirštančių ar mirusių kareivių, atrado revolverį, viena ranka ją apglėbęs, kita prispaudė vamzdį jai prie smilkinio. O, jeigu tik būtų atvykęs į vilą laiku, atsiduso jis. O, jeigu būtų pasirinkęs kitą kelią – mirtį. Dabar jau žinojo – mirtis geriau už tai, ką padarė, kad išsigelbėtų, bet jau per vėlu, išdavystė tapo Zoltano pašaukimu, ir moteris, sutikta vilos tarpduryje tą dieną, tai pajuto, žvelgdama pavargusiu žvilgsniu žmogaus, pergyvenusio savo susidomėjimą gyvenimu, negalinčio suvokti, kodėl ją toliau kursto anie, atkakliai gyvenantys. Ji prisistatė kaip Tiboro marti Karola, Zoltanas ir jo uniforma sukėlė jai ypatingą nepasitikėjimą, ir ji atsakė tik tiek, kiek jos klausė, nė žodžio daugiau, tobulai monotonišku balsu be menkiausio atspalvio, kurio būtų galėjęs įsikibti, jeigu būtų siekęs ko nors kito nei atleidimas.
– Mielai jums padėčiau, – tarė ji. – Bet Tiboras miręs.
Zoltanas stovėjo ten su savo kariniais apdovanojimais nesuvokdamas, ko atėjo, juk karas baigėsi, o su juo nebeliko nė priežasties ieškoti Tiboro.
– Jis miręs, – pakartojo Karola. – Jau buvo miręs, kai sugrįžome čia iš Budapešto.
Ji parodė stoge viršum valgomojo bombos išmuštą skylę, pridengtą negrabiai susiūtais brezento gabalais. Apie tą įvykį moteris pasakojo taip abejingai, kad buvo aišku, jog ji tebėra ištikta šoko: kai rusų sviedinys nukrito ant vilos, Tiboras neteko abiejų rankų. Jis iškėlė rankas, bandydamas apsaugoti žmoną Ildiko nuo smengančių lubų, ir nuostabus Murano stiklo šviestuvas nurėžė jam abi rankas per riešus – bet tada Tiborui tai jau buvo beveik nesvarbu, jie abu su Ildiko jau buvo mirę, prispausti gipso, plytų ir keleto tonų antikvarinių baldų, kuriuos laikė palėpėje virš svetainės. Karola akimirksnį stabtelėjo, lyg laukdama Zoltano atsakymo, o jam neatsiliepus tarė:
– Bet jums, – jis pastebėjo, kiek jai kainuoja numaldyti pašaipą, permetus akimis medalius ant jo krūtinės, – regis, visai neprastai klojasi.
Jos žodžiuose būta dar kažko, ne vien paniekos, girdėjai, kad ji tylomis pripažįsta, ko jis atėjęs, bet sykiu atmeta paaiškinimus, kuriuos taip troško pateikti.
– Vanajaus kariai sovietams siuntė radijo pranešimus, – sušnibždėjo jis ir iškart pasigailėjo, tarsi ir dabar, bandydamas pasitaisyti, ieškotų sau naudos. – Jie neėmė karo belaisvių. Turėjau jiems parodyti, kad manim galima pasitikėti, – pasakė jis. – Man buvo tik aštuoniolika.
– Kam man tai pasakojate? – paklausė ji, ir jis pastebėjo, kad net su juo kalbėdama, moteris žiūri kitur: į sodą, skrendančius paukščius, į pasvirusią tvorą – niekur negalėdama ilgiau nulaikyti žvilgsnio.
– Aš nušoviau du paauglius, – pranešė jis. – Turėjau parodyti, kad perėjau į jų pusę…
– Nesuprantu, apie ką jūs kalbate.
– Supranti! – suriko jis. – Aš turėjau čia ateiti. Tiboras manęs laukė, laukė tokių vaikinų. Bet aš negalėjau prasibrauti anapus rusų linijų.
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Mes irgi negalėjome. Įstrigome Budapešte. Ten kentėjo daugybė žmonių.
– Tarnavau Vanajaus batalione. Tai įvyko per prasilaužimą. Išvydęs ateinančius rusus, nužudžiau du vaikinus, su kuriais kovojau, – jis drebėjo. Jau nebekontroliavo, ką sakąs.
– Tada mano namuose jūs nepageidaujamas, – pasakė Karola, ir pirmą kartą po to, kai atvėrė duris, Zoltanas pajuto jos žvilgsnį, atkreiptą į save, ir suvokė: ji nusuka akis ne dėl to, kad visiškai juo nesidomėtų, bet jos akys buvo per daug mačiusios, sugėrusios per daug vaizdų, reginių, kurių neįstengė išturėti, ir iš baimės perduoti juos kitiems ji kreipia žvilgsnį į šalį. Tada susigėdo, kad nepajėgia elgtis kaip ji, užspausti viską savy arba išleisti žvilgsnį ten, kur jis nepadarys žalos – į paukščius, laukus, į dangų.
– Tada jūs nevertas čia įeiti, – sušnypštė ji ir užtrenkė duris jam prieš pat nosį.
Taigi Zoltanas ėmėsi persekioti Tiboro Kalmano šeimą, išnaudodamas tam kiekvieną partinės padėties teikiamą galimybę: rašydamas melagingus skundus, trukdydamas gauti prasmingesnį darbą, kraudamas rietuves bylų apie Karolą, jos vyrą Boldižarą, jų vaikus Ištvaną, Adelę, Aniko, Jenę, Laslą, kaltindamas dalyvavimu mišiose, politine parama Smulkiųjų savininkų partijai per 1945-ųjų rinkimus, atvira kritika sovietinių okupantų, kurie kontroliavo policiją, fabrikus, transporto sistemą – viską. Bet tuo metu buvo tiek daug tokių žmonių, kad sovietai nespėjo jų greitai išnaikinti. Ir tik pamatęs, kas vyksta su pasipriešinimo dalyviais, senais profsąjungų lyderiais, su tais, kurie buvo aktyvūs komunistai ir iki ateinant Raudonajai armijai, tais, kurie tiesė jai kelią, tikėdamiesi, kad juo ateis marksizmas, tik tada, kai visi jie buvo areštuoti, nuteisti parodomuosiuose teismuose ir nužudyti, Zoltanas suprato, kad visų pavojingiausias, didesnis net už tarnavimą naciams, nusikaltimas buvo aktyvi kova prieš Hitlerį komunizmo labui. Tie vyrai ir moterys išdrįso priešintis valstybei, jiems pakako drąsos mąstyti savo galva, net rizikuojant gyvybe, ir kaip tik dėl to, būtent dėl šito sovietai jų atsikratė. Tokių piliečių Kremlius pageidavo nė kiek ne labiau nei Hitleris. Pačių lojaliausių išravėjimas turėjo pridėtinę vertę – visi pasijuto vienodai nesaugūs, nes jei nieko nereiškia ištikimybė, jeigu atsikratoma bet ko, kas pakliuvo, tąsyk tavo išlikimas niekaip nepriklauso nuo tavęs, tik nuo malonės, suteikiamos valstybės, neperprantamos kaip viduramžių Dievo palankumas.
Vieną po kito Zoltanas krovė pranešimus sovietų vadovaujamai Jungtinei kontrolės komisijai apie Tiboro Kalmano ir jo šeimos veiklą karo metu: kaip jie priglobdavo politinius pabėgėlius iš Vokietijos, kaip padėdavo jauniems vyrams pasprukti, kad neužverbuotų jų niekinama vyriausybė, kaip visiems jiems parengdavo falsifikuotus dokumentus. Jis pavadino juos nepaklususiais dėl „moralinių įsitikinimų“ asmenimis – ir būtent tai išskyrė Kalmanus iš bendros okupacija besiskundžiančių piliečių srovės. Policijos vizitai, turto konfiskavimas, areštai ir trumpi įkalinimai – tik užuominos, būsimų nuosprendžių preliudija sužlugdė šeimą, ir tada Zoltanui pavyko suduoti paskutinį smūgį – iškeldinti juos iš vilos, ir ten jų vietoje apsigyveno jis – karo herojus, apdovanotas veteranas, ištikimas Partijos narys.
Buvo 1946-ųjų pabaiga, kai Kalmanai gavo laišką, informuojantį, kad jų vila „perduodama tinkamesniam kandidatui“. Jiems už vilą bus duotas karvių tvartas Čepelyje. Tvarte tilpo trejetas karvių, taigi puikiai tilps ir šešetas žmonių, o tai reiškia, kad tik vienam šeimos nariui teks miegoti lauke. Taigi pasiekusi nevilties, baimės, netgi tėvynės meilės ribas, šeima pagaliau išvyko. Sklandė gandai, kad jie pabėgo į Vakarus, paskui vyriausiąjį sūnų, kuris iš šalies pasitraukė jau prieš šešis mėnesius. Daugeliu atžvilgių Zoltanas džiaugėsi prisidėjęs prie jų prievartinio pašalinimo ir su pasitenkinimu pagalvodavo, kaip jiems klojasi, kad ir kur jie nublokšti, – juk nemoka kalbos, turbūt nieko neuždirba, o jų laipsniai ir patirtis nepripažįstami. Kai naktimis negalėdavo miegoti, pasiguosdavo, kad savaip jie patiria bent kruopelę to, ką jis iškentė per apgultį, tuo metu, kai turėjo būti su jais, kai Tiboras turėjo suteikti jam globą, naują tapatybę ir naują gyvenimą.
Bet galų gale jam teko pripažinti, kad ne Kalmanai jį domino, ne juos jis persekiojo. Tai buvo vila – teisė laisvai įeiti vidun, pasijusti jos apsuptam.
Jis niekuomet nepamiršo, kaip peržengė jos slenkstį. Nuo lubų byrėjo tinkas, sienose žiojėjo kulkų skylės, vandens permerktos lubos, šeimos paliktas vienas kitas baldas, jų daiktai. Kambario, kuriame mirė Tiboras Kalmanas, durys buvo užkaltos vinimis, įsmegusių lubų nuolaužos taip ir liko viduj, kaip buvo jiems grįžus po apgulties. Tačiau kur kas svarbesnis buvo tasai Zoltaną apėmęs jausmas, kai žengė koridoriumi, klajojo po kambarius, – kad jis dar neįėjo vidun, kad vis dar ieško to įėjimo. „Dar žingsnis, ir jau būsiu viduje, – guodėsi jis, kalbėdamas pastato tuštumai. Tik paėjęs ir vėl tarė: – Dar žingsnis, ir būsiu viduje.“ Galiausiai išeidavo iš vilos lauk, suglumęs stypsodavo kieme, vėl žengdavo per slenkstį, tikėdamasis, kad šįkart pavyks, – negalėdamas atsikratyti savo svajų apie šią vietą, savo vilčių ir fantazijų, kaip šie kambariai jam suteikia saugumą, – tuo metu, kai tikrovė buvo kulkos, badas ir Budapešte siaučiančios ligos. Ir žmonių žudymas.
Naktimis negalėdamas miegoti, apgulties košmarus vaikė tvarkydamasis – ėmėsi kruopščiai restauruoti vilą – taisė sutrešusias staktas ir gegnes, tinkavo, dažė, – tarsi jei atstatytų ją tokią, kokia kadaise buvo, vila jam atsivertų, iš tiesų atsivertų, ir jis įžengtų į tą gyvenimą, kuris jam turėjo būti skirtas.
Praėjus trečiai savaitei, jis nuplėšė lentas nuo Tiboro žūties kambario durų, o po poros dienų sutelkė drąsą įeiti vidun – spoksojo į griuvėsių krūvą, nuolaužomis užverstas grindis. Kalmanų šeima jau iškasė ir palaidojo kūnus – griuvėsius palietė tik tiek, kiek reikėjo palaikams ištraukti. Paskui jie užkalė kambario duris ir taip jį paliko, kaip Zoltanas manė, negalėdami matyti tos vietos, kur mirė Tiboras ir Ildiko, – bet ėmęs valyti nuolaužas, atrado priežastį, dėl kurios jie nieko nebejudino, – iššlavęs plytgalius ir tinko nuotrupas, sulūžinėjusias gegnes ir stiklo šukes, grindyse jis aptiko ertmę, vedančią į Tiboro dirbtuvę, o joje – krūvas pranešimų, suplaukusių per pasipriešinimo karą, kai kuriuos net iš Kelno, įrangą, kuria jis padirbinėjo tapatybės dokumentus, ir sąrašus vardų ir adresų, kuriais Tiboras įslaptindavo pabėgėlius. Zoltanas šiuos sąrašus pasiliks sau ir šitaip bus nuolat naudingas valstybei – šiuos asmenis atskleis vieną po kito kaskart kilus reikalui įrodyti savo ištikimybę. Už tai jie leis jam turėti vilą. Vila ir spausdinimo mašina, apie kurią jie nė nenutuokė, – štai jo išsigelbėjimas.
Vardai išsibaigs, kad ir kaip kruopščiai, kad ir kaip lėtai juos išduotų. Tiesą sakant, jei jis pateiktų juos pernelyg lėtai, sovietai prarastų kantrybę, imtų reikalauti, kad jis pasakytų, iš kur gauna šią informaciją, o jam atsisakius atskleisti, ateitų į vilą patys knaisiotis, ir šitaip žūtų paskutinė jo viltis.
Jis ėmė ieškoti ko nors, kas padėtų dirbti su spausdinimo mašina. Vėliau tais pačiais metais – kai kilo pirmoji tremčių, įkalinimų ir egzekucijų banga, jis sutiko Agi. Jos tėvas ir motina buvo prisiekę komunistai nuo 1919-ųjų trumpalaikės Bėlos Kuno[5 - Béla Kun (1886–1938) – vengrų revoliucionierius. Vienas iš pagrindinių Vengrijos KP įkūrėjų (1918) ir Vengrijos sovietų respublikos (1919) organizatorių. Per Didįjį valymą suimtas ir nuteistas sušaudyti.] diktatūros Vengrijoje ir paskiau, admirolui Horčiui[6 - Miklós Horthy (1868–1957) – 1919 m. organizavo Nacionalinę armiją kovai su Vengrijos sovietų respublika;1920–1944 m. buvo Vengrijos regentas ir faktinis diktatorius.] dvidešimt ketveriems metams paėmus valdžią šalyje, patyrė baltąjį terorą, kai buvo persekiojami žydai ir kairieji. Jos tėvas buvo ir žydas, ir kairysis, ir daugiau nei kartą tik kaukolės kietumas jį sumuštą išgelbėjo nuo mirties, kaip ir jo įgūdžiai dirbti spausdinimo mašina padėjo išsaugoti jų visų trijų gyvybę ištisą antisemitizmo, getų ir holokausto laikotarpį. „Jei nešiosi geltoną žvaigždę, jie tave užmuš, – tarė jis kartą Agi, sumesdamas jos ir motinos raiščius į liepsnas, – jeigu nenešiosi, irgi užmuš… – jis pamaišė ugnį. – Tai ko jaudintis?“ Bet jis darė ir kur kas daugiau – parengdavo popierius įvairiausiems žmonėms: žydams, pasipriešinimo dalyviams, draugams komunistams, britų kareiviams, parašiutais iššokusiems sostinėje, kitiems, kam dėl vienos ar kitos priežasties reikėjo bėgti nuo persekiotojų, – viską, ką tik galėjo, kad tik pakenktų fašistams. Kaip tik dėl to po sovietinės okupacijos Agi tėvą Malinovskio įsakymu areštavo, kaip ir daugelį kitų komunistų, ir ne tiek dėl balsios rusų „išvaduotojų“ kritikos, – mat jis klausė, ką gero jiems davė lauktasis išvadavimas, jei tai reiškia Raudonosios armijos plėšikavimą, prievartavimus, plėšimus, turto išmušinėjimą, šalies maisto išteklių grobimą ir atsargų kaupimą kariuomenei, visiems kitiems badaujant, tautos plėšimą vykdant reparacijas, masinius areštus, žudynes, – kiek dėl to, kad nedrebėjo dėl savo gyvenimo. Juos buvo beišsiunčią į kalinimo stovyklą Gedelėje, vieną iš daugelio, kurias įrengė sovietai, bet čia įsimaišė Zoltanas ir tarė, kad jam reikia patyrusio žmogaus „kanceliariniam darbui“. Malinovskis pranešė Maskvai, kad jis sugavo 110 000 fašistų, bet kadangi jų turėjo tik 60 000, likusius reikėjo surinkti – atvilkti gatvėje ar namuose atsitiktinai pakliuvusius žmones, ir Zoltanas buvo atsakingas, kad šie pakaitiniai atrodytų sugauti teisėtai.
Suprantama, Agi tėvas paprieštaravo, taigi Zoltanas pasivedėjo jį į šalį ir priminė, kad jauniausios raudonųjų karių prievartaujamos moterys buvo dvylikos, o vyriausios – devyniasdešimties, tad ir jo žmona, ir duktė esančios tinkamo amžiaus, paminėjo ir įvairias venerines ligas, kurių jos galėtų tikėtis, ką ir kalbėti apie tai, kiek tai truktų, nes kai kurios moterys būdavo uždaromos porai savaičių ir vienu metu turėdavo „linksminti“ iki trisdešimties kareivių. Galiausiai Agi tėvas sutiko, o kad sušvelnintų smūgį, Zoltanas užtikrino, kad jomis bus pasirūpinta, ir šį pažadą tesėjo netgi tada, kai užprašyti darbai buvo baigti, o Agi tėvus vieną naktį aplankė saugumas ir išvedė už „neteisėtą vyriausybinių dokumentų padirbinėjimą“. Taip Zoltanas paveldėjo Agi.
Jis tariamai bandė išgelbėti jos tėvus – vien tam, kad palenktų ją savo pusėn, kad ji patikėtų, jog jis nėra „aparatčikas“, tik naudojasi sistema, kol pats galės pasprukti. Tad pasistengė, kad ji matytų jo rūpestį, kai skambindavo telefonu; o kai jie atvyko į vilą išsivesti ir jos, kai saugumo agentai pasibeldė į duris, jis jau laukė ir užtvėręs įėjimą ėmė vardyti savo apdovanojimus, laimėjimus ir ryšius, norėdamas aiškiai parodyti, kad jis, o kartu ir ji, yra „apsaugoti“, nors, tiesą sakant, niekas nebuvo apsaugotas, kad ir kaip aukštai būtų buvę tavo draugai, nes pats pavojingiausias draugas kaip tik ir buvo pats aukščiausias – Stalinas.
Tai buvo drąsus poelgis – galbūt vienintelis jo drąsus poelgis, nors padarė tai tik vildamasis, kad Agi padės pataisyti po vila paslėptą spausdinimo mašiną. Jis žinojo, kad ji ir užsimerkusi gebėtų sutaisyti mechanizmą ir spausdinti, šitai papasakojo pats senasis vyriškis, girdamasis, kad Agi tikrai buvo daugiau nei mažoji jo padėjėja. Kai tėvas būdavo iškviečiamas su reikalais, ji imdavosi viskam vadovauti.
Agi visa tai išklausė tylomis, visiškai ramiai, o akys žvelgė lygiai taip, kaip anąsyk Karolos, perdėm kietai kaip devyniolikmetės – laibutės, šiek tiek berniukiškos, – ji atrėmė jo žvilgsnį lygiai tokiu pačiu. Jie paseno nuo karo. Jis pastebėjo, kaip ji žvilgsniu nuo jo atsiribojo, – ir tai buvo pamoka, kad tai, ką padaręs, turi tverti vienas ir nebandyti pasilengvinti naštos užversdamas ją ir moteriai.
Nulipus į apačią atrodė, kad tęsiasi nesibaigianti žiema. Agi tupėdavo prie liuko grindyse ir spoksodavo į jį, klausydamasi tarškėjimo ir dūzgimo, Zoltanui bandant paleisti senąjį Tiboro aparatą, presus, lempas ir generatorius. Bet jam stigo ir patirties, ir sėkmės. Niekas neveikė. Viso labo mašinos dalys užkibdavo viena už kitos, plėšė, spjaudė ir trynė popierių, mirkčiojo lempomis. Generatorius pavojingai burzgė, ir kiekvieną metalinį objektą netoliese taip smarkiai įkraudavo, kad nuolat krečiamas Zoltanas nepaliovė keiktis.
Agi jo pietus padėdavo prie angos, akimirką pasiklausydavo ir kaukštelėdavo bato kulnu taip, kad jis pašokdavo vidury bandymų, išmesdavo atsuktuvą, laidą ar žibintuvėlį ir turėdavo graibytis jo tamsoje. Zoltanas kartais jausdavo, kad savo buvimu ji keičia vilą. Virtuvėje gaminamo maisto kvapas. Miegamasis, jai verčiantis per sapną prisipildantis šnarėjimo. Jam nepakenčiama dengta galerija su kolonomis ir gebenėmis, nes vienintelis kartas, kai šypsena šmėkštelėdavo Agi veide, ir būdavo jai įžengus į galeriją, traukiant sodo kvapus ir saulės šviesą, apie kurią ji ir pusė šalies svajojo rūsiuose ir slėptuvėse per apgultį, girdėdami vien bombų cypimą, su kiekvienu sprogimu matydami nuo sienų ir lubų lėtai besileidžiantį tinko rūką.
Užuot jam padėjusi, Agi kasdien vis primindavo Zoltanui jo kraupius darbus. Mylėjosi su juo nė nevirptelėdama, sustingusi lyg statula, duktė žmogaus, kurį jis pražudė, moteris, kurią turi neteisėtai, pavogta, priversta priešintis savo valiai, tarytum peninti jo beviltiškumą, jo savinieką, jo nesamą drąsą.
Sužlugdytas sėdėdavo su ja viename apgriautų kambarių, Agi įsmeigusi žvilgsnį į grindis, toliausiai nuklydusi.
– O ką gi tu būtum dariusi? – nerimo jis, tarsi išklojęs apie spausdinimą, planus susikurti naują tapatybę, išnykti, kol niekas nesiėmė per daug intensyviai tyrinėti jo veiklos, dabar galėtų laisvai jai dėstyti, ką tokie tyrinėjimai atskleistų. – Koks dar buvo pasirinkimas?
Ji stebeilijo į jo paliktą žiojintį liuką, į lėtai besistumiančius pradėtus atnaujinimo darbus, bandymus nutinkuoti sienas, užtaisyti skylę lubose, uždažyti pusės dešimtmečio senumo vandens dėmes, o jos tyla nepasiūlydavo jam to vieno vienintelio, labiausiai trokštamo dalyko: išgirsti ką nors, kokį gyvą žmogų tariant, kad irgi būtų padaręs tai, ką padarė jis. Bet girdėjo tik vilą, į stogą teškantį lietų, radiatorių ir vandentiekio kliuksėjimą, langus klebenantį vėją, tarsi visa tai jam būtų byloję, kad tai, ką jis padarė nušaudamas tuodu vaikinukus, galėjo tik ypatingas žmogus. „Niekas kitas – tik tu“, – atsakė jam vila.
Kitais sykiais jis minėdavo jai tuos, kuriems padėjo, – anai ligoninėje rastai merginai nutrauktomis kojomis, pačiai Agi, – klausinėdavo, ar neatitaisė šitaip skriaudos jos tėvams, aniems dviem berniukams?
– Ar gali būti, kad nepajėgiu visai nieko gero padaryti? – nerimo jis. – Gal dar nėra taip prastai. Galbūt dar ne viskas prarasta, – kalbėjo jis ir laukdavo jos prabylant, bet atsakydavo tik vila.
Įtūžęs dėl jos tylėjimo, grasindavo, kad nebegins jos nuo saugumiečių. Agi net akių nepakeldavo nuo grindų, ir jis imdavo burnoti, kad jie abu mirs čia, šioje viloje, paskui nusileisdavo pro liuką, spardydavo, daužydavo bevertę mašiną.
– Et, jeigu tu man padėtum! – šūkalodavo pro angą grindyse ir, žodžiams išsprūdus, prasitardavo: – Mes galėtume pasinaudoti šia mašina.
Tačiau viskas tuščiai. Jau daugybę metų jo darbas buvo ne kurti vardus, o juos naikinti.
1947-ųjų kovą Zoltanui išseko vardai, liko vienintelis. Pasakė Agi padaręs viską, ką galėjęs. Pirmiausia atskleidė tik slapyvardžius, Tiboro duotus komunistams, tiems, kurie, kaip Zoltanas žinojo, vis dar aktyviai veikė Partijoje ir iki soties pasimėgavo žiaurumu, tad dabar atėjo jų eilė. Juos išnaudojęs, iš sąrašo parinkdavo dingusius, pasiligojusius arba vienišus asmenis. Paskutinius atskleidė vardus vyrų, turinčių šeimą – žmoną, vaikų, artimųjų. O kai ir anie prapuolė, – buvo surasti, ištardyti, areštuoti, – kai liko paskutinis, tas, kurį Zoltanas buvo pasirinkęs iš anksto, dar Sekešfehėrvare, tasai pats kalčiausias ir tinkamiausias šantažuoti, galintis padėti Zoltanui išnešti sveiką kailį, tada vėl kreipėsi į Agi.
– Jeigu mes norim iš čia pasprukti, turi man padėti.
Ji tylėjo. Jis pasisuko, įsirėmė rankom į miegamojo sieną.
– Aš laukiau, – pasakė. – Tikėjausi, kad ateis tas laikas, jei tik būsiu kantrus, kad vardų užteks ilgiau, negu tvers sovietai. Čia galėtų būti mano – ar mūsų – namai, nesvarbu, – jis nuleido rankas. – Bet jie iš šios šalies nesitraukia. Jie niekada iš čia nepasitrauks. Paminėsi mano žodį! O vardų nebeliko!
Ji žiūrėjo, kaip jis mina pirmyn atgal, vardydamas papunkčiui, kas apie jį teiravosi, kurie skyriai juo domėjosi, kas pateikė ir kam išsiuntė atmintines, kaip jis tai sužinojo, iš kur gavo informacijos, kuria remiantis buvo areštuota šitiek žmonių.
– Blogiau būtų buvę tik viena, – košė jis pro dantis, – jeigu nebūčiau pateikęs jokių vardų.
Priėjo prie lovos ir sugriebė ją už riešo.
– Jeigu galėčiau pataisyti Tiboro paliktą mašiną, tai būtų galimybė man, galimybė mums išnykti.
Ji žvelgė į jį tarsi nesuvokdama, kas jis toks.
– Kas tau yra? – suriko Zoltanas.
Jis išvilko Agi iš lovos, klupinėdama ji nuskubėjo su juo, apsukę kampą, jie įėjo į kambarį, kur mirė Tiboras su Ildiko, kopėčiomis nulipo į dirbtuvę.
Jis pagriebė nuo paties sukalto suolelio sąrašą, prikišo jai prie veido.
– Skaityk! – paliepė. – Skaityk pavardes.
Ji bandė nusisukti.
– Gavau jas iš ministerijos, – paaiškino, brukdamas sąrašą jai į akis, o kita ranka tebegniauždamas riešą. – Pavardes tų, kurių mirtis patvirtinta. Ko gero, galėčiau jomis pasinaudoti kaip slapyvardžiais. Mirusiųjų jie niekada neieškos.
Agi pasidavė – paėmė iš jo popierių, akys judėjo nuo krašto iki krašto to vienintelio dokumento, pavardė po pavardės, dar tebeliudijančios apie ištisą visuomenę, išrautą iš gyvenimo, kad galėtų atsirast ši nauja. Taip ji ir rado tą pavardę.
– Leo Kočišas, – sušnibždėjo Agi.
– Taip, – rėžė jis, – kaip tik taip. Negi trokštum keliaut paskui jį? Nes būtent tai ir įvyks – tavo pavardė ir mano – štai čia, – dūrė pirštu į popierių. – Jeigu mūsų neišgelbėsi.
Ji paleido popierių iš rankų. Leo Kočišas. Jos tėvas.
Zoltanas niekaip neprisimena, ar Agi sutiko tardama „taip“, ar linktelėdama, ar ji apskritai sutiko, tiesiog ji pajudėjo. Tą akimirką jį persmelkė nuojauta, kuri nuolat tūnojo viduj, instinktyvus jausmas, kaip išdavystė gali būti jam naudinga, tas pats instinktas, kuris pastūmėjo pakišti Agi tėvo vardą, žinojimas, kad tai vienintelis būdas pralaužti tą sieną tarp jųdviejų. Agi dirbo nesustodama, ir dar kitos dienos vakare darbas nebuvo baigtas. Darbo buvo daugybė, galybė popierių, kiekvieną lapelį, kurį Zoltanas jai atnešė, ji nukopijavo netardama nė žodžio.
Kai po kelių dienų viskas buvo baigta ir Zoltanas stovėjo tarpduryje, susikrovęs krepšius, jam dingtelėjo, kad ji nepasiruošė slaptų dokumentų sau pačiai pabėgti, ir jis tyliai paklausė, ar nevažiuosianti kartu.
Ji žiūrėjo į jį.
– Aš vykstu į Sekešfehėrvarą, – sušnibždėjo jis, nes būtinai reikėjo kažką pasakyti, užglaistyti šią akimirką, kai reikia atsiprašyti. – Šiek tiek ten pabūsiu, – pasikrapštė galvą. – Ten yra vienas žmogus… galbūt jis man padės.
Agi nieko neatsakė, tik stovėjo tarpduryje, tarsi nė neketindama kada nors išvykti iš Tiboro Kalmano vilos.
– Kas tau yra? – paklausė jis. – Manai, jie paliks tave ramybėje, kai ateis ieškoti manęs? Manai, kad būsi išgelbėta?
– Jie… – pradėjo ji. – Jie niekada nepaliko manęs ramybėje.
Ir ji vėl žengė vidun ir ramiai uždarė duris.
Zoltanas ir toliau stovėjo priešais vilą, bėgo minutės, o jis stovėjo tylomis, nepajėgdamas nužengti nuo slenksčio, sakytum laukdamas, gal Agi pakvies jį atgal, tarsi po šitiek laiko iš tiesų norėjo tik vieno – kad jį kas nors čia pakviestų, tarsi visa nebuvo tik tam, kad susikurtų slapyvardį.
Zoltanas delsė, nepajėgdamas ryžtingai pasukti Sekešfehėrvaro pusėn, paėjėjęs šaligatviu, vėl atsigręžė, vėl kelis žingsnius sugrįžo, nenuleisdamas akių nuo vilos, dar ilgai po to, kai Agi atlapojo langus, išnešė į galeriją įrašų leistuvą ir susipylė sau palinkos likučius. Jis stovėjo pusiau pasislėpęs po gluosniu, beveik neišskirdamas šlagerio melodijos, žiūrėdamas, kaip ji deda stiklą prie lūpų. Dabar ji šios vietos šeimininkė, suvokė, svarstydamas, ar ji žinojusi, kad viskas taip baigsis, kad liūdniausias iš jo prisiminimų taps šis vaizdas, kaip vila priima Agi, tarsi tereikėjo išstumti jį, kad Tiboro Kalmano namams nieko nebestigtų, kad jie pagaliau būtų atkurti.
Persidažėlis
1
IŠ VISŲ SENŲJŲ Sėčėnio klubo disidentų Arpadas Holas užsitepdavo daugiausia kosmetikos. Iš toliau jos beveik nepastebėdavai, vyrukas atrodė puikiai, spinduliuojantis fin de siècle elegancija, pomada suteptais plaukais, nepriekaištingai sukirptais kostiumais, gyva rože kilputėje. Bet žingtelėk arčiau, per porą žingsnių, ir išvysi kosmetiką, – veidas akimirką tarsi išsilies į dėmę, paskui vėl prikaustys akį tirštais tepalais taip, kad net pagalvosi, kažin kaip giliai reikėtų smeigti pirštu per visą tą blakstienų tušą, skaistalus ir makiažo pagrindą, kol pasiektum skruostą ar žandikaulį, jei apskritai ten ką nors pasiektum.
Kai jį išdaviau, buvo 1993-iųjų pavasaris. Dvidešimt vienų rašiau darbą iš Centrinės Europos studijų diplomui su pagyrimu gauti. Laksčiau į pasimatymus su nuostabiąja Ilonos dukra Eva – ją ir dabar retkarčiais prisimenu praeidamas gatve pro namą, kurį su draugais tada nuomojom, – plevėsuojančias vasarines merginos sukneles, veriančią šypseną, vėjyje išsidraikiusias chna paryškintas garbanas. Pasilenkusi Eva mane pabučiuodavo, ir mes susėdę ant laiptų šnekučiuodavomės, ką aną vakarą aptikau Sėčėnio klubo bibliotekoje.
Grėsmingai artinosi diplominio darbo įteikimo data. Praėjusį rudenį prašvaisčiau lankydamasis vakarėliuose, užuot sugalvojęs darbo temą. Norėjau parašyti ką nors apie šaltąjį karą, ypač apie šeštąjį dešimtmetį, grėsmingąjį Rakošio[7 - Mátyás Rákosi (1892–1971) – aktyvus komunistinio judėjimo veikėjas, 1948–1956 m. vadovavo Vengrijos darbininkų partijai, 1945–1952 m. buvo Vengrijos ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, 1952–1953 m. – pirmininkas.] laikotarpį, tačiau kaskart nuėjus į biblioteką paaiškėdavo, kad viskas, kas svarbiausia, jau parašyta, išnagrinėti net ir smulkesni dalykai. Atėjo ir praėjo Kalėdos. Įteikimo terminą man pratęsė vieną, paskui kitą sykį, pagaliau diplominio komitetas pareiškė, jog darbą privalau pristatyti iki gegužės mėnesio, jeigu ketinu tą semestrą baigti mokslus. O užbaigti juos man reikėjo, jei puoselėjau viltis vykti su Eva į Vengriją, – pabaigusią vidurinę mokyklą ją ten ketino išsiųsti motina. Jaučiausi visiškai įstrigęs, dienos nenumaldomai tirpo, kol pagaliau tėvas pasiūlė pasišnekėti su Holu.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/tamas-dobozy/apgultis-13/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
notes
1
Amžiaus pabaigos (pranc.). – Čia ir toliau vert. past.
2
Psichikos ir judėjimo sutrikimas – ligonis būna susijaudinęs arba nejudrus, netgi visiškai sustingęs (nejuda, nekalba).
3
Vengrijos fašistinė partija, veikusi 1939–1945 m. Vadovas – F. Salašis (Szálasi). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo uždrausta, o 1944 m. kovą, Vokietijos kariuomenei užėmus Vengriją, – vėl legalizuota.
4
Vengrija – maža šalis su dideliu Vengrijos dangumi (vengr.).
5
Béla Kun (1886–1938) – vengrų revoliucionierius. Vienas iš pagrindinių Vengrijos KP įkūrėjų (1918) ir Vengrijos sovietų respublikos (1919) organizatorių. Per Didįjį valymą suimtas ir nuteistas sušaudyti.
6
Miklós Horthy (1868–1957) – 1919 m. organizavo Nacionalinę armiją kovai su Vengrijos sovietų respublika;1920–1944 m. buvo Vengrijos regentas ir faktinis diktatorius.
7
Mátyás Rákosi (1892–1971) – aktyvus komunistinio judėjimo veikėjas, 1948–1956 m. vadovavo Vengrijos darbininkų partijai, 1945–1952 m. buvo Vengrijos ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, 1952–1953 m. – pirmininkas.
Tamas Dobozy
Kontrapunkto principu sudarytoje apsakymų rinktinėje vaizduojamas sovietų kariuomenės apsuptas Budapeštas baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir šių dienų Vengrijos emigrantų išgyvenimai Vakaruose. Drastiško karo žiaurumo, jo prisiminimų ir traumų fone autorius atskleidžia aistrų dramą, poetinėmis metaforomis perteikia paradoksalią ir iš esmės prieštaringą žmogaus prigimtį; 2012 m. vengrų kilmės kanadietis Tamas Dobozy už šią knygą buvo apdovanotas Kanados rašytojų fondo grožinės literatūros prizu.
Tamas Dobozy
Apgultis 13
Dviem puikiems pirmiesiems mokytojams – Nancy Hollmann ir Robertui McCallumui, kurie atvėrė visas reikiamas duris.
Abi – ponia Ekart ir Virga Reini – buvo pavojingos palaidos žmogiškosios būtybės, klaidžiojančios po žemės paviršių. Buvo dar ir kitų – žmonių, besiblaškančių it pasiklydę žvėrys.
EUDORA WELTY. Birželio rečitalis
B. Gerbės atlasas
TOKIŲ VYRIŠKIŲ MATĖT ne vieną – milžiniškas storulis lietaus karoliukais blizgančiu lietpalčiu, dantyse styro cigaras, žvelgia kiaurai Taimso aikštės neonų, klegesio ir praeivių siautulio.
Šitaip Benedekas Gerbė atrodė, kai mačiau jį paskutinį kartą. Tai buvo 2007-ųjų gegužę, netrukus išvykau iš Manhatano, su šeima praleidęs čia šešetą mėnesių, – stažavausi Niujorko universitete su Fulbraito stipendija. Kadaise Gerbė mergino mano tetą Budapešte, nors Vengrijoje nebegyveno ir nebuvo lankęsis daugiau nei keturiasdešimt metų. Jis kasdien rašė vengriškai ir piešė iliustracijas vaikų literatūros serijai, ir nedidukė rimta leidykla Brukline, pasisamdžiusi vertėją, leido B. Gerbės „Sapnų atlasą“ – meno albumo dydžio vaikiškas knygas kietais viršeliais. Abu mano berniūkščiai – Bendžaminas ir Henris – dievino šias knygas su panašiomis į fin-de-siècle[1 - Amžiaus pabaigos (pranc.). – Čia ir toliau vert. past.] plakatus iliustracijomis, pasakojimus apie vaikus, lipynėmis kopiančius į svajones, bekraščius sodų miestus, plūduriuojančius minaretus, karalius, susisupsčiusius į hiacintų žiedlapius. Šitoks buvo Gerbės stilius, apie kurį jokiu būdu nenutuoktum iš rašytojo išvaizdos – neskusta barzda, kelnės šiukšlių maišų pločio, smilkstantis cigaras, įžūlus įprotis nuginčyti bet kokią nuomonę, jeigu ji ne jo, o kartais, vos apsisukus, net ir savąją.
Prie Gerbės mane traukė iš nevilties. Niujorko universitetas buvo žadėjęs „įkvepiančią meninę aplinką“, o gavau darbo kampą pastato gale, kur plušdavo tuntas svarbių rašytojų, bet kiekvienas savo kertėj, jei apskritai jų ten būdavo. Tačiau manęs jie netgi nebestebino – juk rašytojai tai ir daro: jie dirba. Dėl to aš, kai nerašydavau, kartais vienas, kartais su žmona Marse maklinėdavau gatvėmis po nėmaž Gerbės aprašytojo neprimenantį sapnovaizdį. Užuot kopėčiomis lipęs aukštyn, jaučiau, kad nyru žemyn, į betono ir plytų, asfalto ir geležies erdves; buvo žiema, be atvangos drėbė sniegą, ir šis tuoj patiždavo, o kai lydavo, tai vis kaip iš kibiro. Neketinu pasakyti, kad Niujorkas buvo nykus, tačiau atrodė tarsi iššluotas, negyvenamas miestas, keistas jausmas, nes aplink kunkuliavo tiršta žmonių – tiek, kad kartais sunkiai irdavausi šaligatviu, visiems mane lenkiant, tarytum kiekvienas žinotų kažką, kas man paslaptis, o kiekvienoje gatvėje ir aveniu būtų gausybė durų, kurias tik jie vieni gali atverti. Kai šitiek daug man atrodė užginta, Niujorke vėl pasijutau tarsi vaikas, pirmą kartą likęs vienas namie, arba svečias, užsibuvęs nepažįstamo žmogaus būste bespalvį sekmadienį, kai nerasdamas ko nusitverti rausiesi po podėlius ir spintas kambariuose, į kuriuos nederėtų nė kojos kelti; rausiesi, bet nieko įdomaus nerandi, tik vis viliesi, kad kita papuošalų dėželė, kita puošni spinta ar naktinis stalelis atlygins už prarastą pusdienį. Niujorkas – mano Niujorkas – tą žiemą buvo paslapčių vieta.
Gerbė tarp jų buvo pati didžioji. Paskambinau jam patartas tetos Bėjos – ji davė telefono numerį, kai pasiguodžiau dėl menkai tesimezgančių ryšių. Sunku patikėti, kad Budapešto universiteto laikais, septintojo dešimtmečio pradžioje, jis mergino mano tetą. Gerbė tuomet buvo studentas, bet jau lankė literatūros ir istorijos bei visus kitus kursus, kurie tik pakurstydavo jo vaizduotę. Pasak tetos, buvęs „tylus, svajingas“, tačiau ir „išvaizdus“. Kaip Montgomeris Kliftas. Tačiau jie susitikinėjo vos dešimt mėnesių, paskui Gerbė ją paliko neva dėl gyvenimo meilės, moters vardu Zela; ši studijavo psichologiją ir, pasak gandų, rašė sapnų dienoraštį, šis esą ir įkvėpęs Gerbės kūrybą. Praėjus metams po to, kai susipažino su Zela, Gerbė metė universitetą ir nebaigęs studijų dingo iš mano tetos gyvenimo penkeriems metams – vėl pasirodė tik išleidęs pirmąją knygą. Teta nuėjo į knygos sutiktuves, maklinėjo tarp plakatų su jo pieštomis iliustracijomis, stebėdamasi, kaip smarkiai Gerbė pasikeitęs. Išnyko švelni šypsena, dažnai būdavęs svajingas žvilgsnis. Tą dieną jis buvo tarsi karštinės krečiamas, pasakojo teta, bet kaip visad žavingas, ir nors nepasakė, kas nutiko, regis, buvo laimingas, galėdamas pasišnekėti su kuo nors iš senų laikų. Gerbė itin suirzdavo, kai prie jo prieidavo nenusipirkę knygos žmonės. „Labai stebėjausi, matydama jį taip pasikeitusį, – pasakojo teta. – Mūsų pažinties universitete metais jis buvo visai kitoks. Tada dar nebuvome visiškai suaugę – bet jau ties ta riba, kai ima rūpėti universiteto laipsniai, darbai, šeima, vaikai, o kai būdavau su juo, vėl pasijusdavau sugrįžusi į namų Matiašfelde kiemą, lyg žaistume slėpynių, laipiotume lietvamzdžiu ant stogo, palėpėje ieškotume turtų.“ Teta kitam linijos gale stabtelėjo. „Dabar jis tapo svarbiu žmogumi, galbūt galėtų padėti. Regis, tau ne itin puikiai ten klojasi.“ Vėl stabtelėjo, girdėjau, kaip prisidėjo ragelį prie kitos ausies. „Jo numeris, kurį turiu, gana senų laikų. Kai pirmą kartą išvyko iš Vengrijos, vis dar pasukdavo. Man visada atrodė, kad jis pasiilgsta šių vietų, jis nenorėjo išvykti, vis prašydavo nupasakoti, kaip atrodo miestas, kas jame pasikeitė. Greičiausiai išvažiavo dėl Zelos.“ Girdėjau, kaip ji krapštosi kitame laido gale. „Jis labai seniai man neskambino.“
Kai pagaliau surinkau Gerbės numerį, balse girdėjau abejonę, dėjosi nepamenąs tetos. Smalsumas jį pagavo tada, kai atmečiau jo pasiūlymą, užuot įkyriai stengęsis susitikti su rašytojais Vengrijos kultūros centre.
– Aš boikotuoju tą vietą, – atsakiau ir paaiškinau, kaip prieš trejetą savaičių ėjau pasimatyti su Derdžiu Konradu, paskui apie savo kūrybą kalbėjausi su centro direktoriumi – kažkokiu Laslu ar panašiai, kaip apsimetė susidomėjęs, net užsidegęs – Niujorke jiems puikiai pavyksta šis spektaklis. Tasai Laslas patarė surinkti ištraukas iš knygų ir recenzijas, atsiųsti jam elektroniniu paštu, tuomet jis su manim susisieksiąs. Kol susirankiojau citatas ir sulipdžiau tą laišką, prabėgo didžioji dienos dalis, bet Laslas taip ir neatsakė – nei į laišką, nei į kitą mano paklausimą. Tyla.
– Užuot gaišęs tiek laiko ir vargęs, būčiau nuvedęs vaikus į parką, – bumbėjau aš, – arba su Marse nuėjęs į Metropolitano muziejų – kur tik nori.
Gerbė juokėsi. Sakytum, kas stūgautų kitam lietvamzdžio gale.
– Griebiesi žmonos ir vaikų, a? Žinai, aš irgi nekenčiu to centro… Jų programos… graikinio riešuto dydžio smegenų kūryba. O barą aptarnaujančios moteriškės – tektų jas nužudyti, kad nusišypsotų. Aš ten nebesilankau.
– Hm, – buvo mano atsakymas.
– Tu smulkmeniškas ir suirzęs, žmogau, – dudeno jis į telefoną. – Varomas nevilties. Narcizas. Kerštingas. Man tai patinka. Klausyk, mėgsti žydišką maistą?
– Žinoma.
– O žmona su vaikais, jie irgi ateis? – jis sukikeno. – Prieš padėdamas rašytojui, turiu žinoti, koks jo šeimyninis gyvenimas.
Reikalavimo būta keisto, bet per pietus „Carnegie“ restorane spėjau pamatyti, kad jis myli vaikus, manovaikus, ir moka pajuokauti kaip tik įtikdamas Marsės humoro jausmui – ją visada linksmina vyrai, savo keistenybes išpučiantys iki komizmo. Tad man nespėjus nė mirktelėti, nė apsispręsti, ar norėčiau bičiuliautis su Gerbe, ji jau pakvietė jį pas mus pietų kitą savaitgalį. Paskui vaikai jį tiesiog įsimylėjo, o jis nešykštėjo dėmesio Marsei, tad mes kviesdavome jį dažnokai.
Visose Gerbės knygose veikia tas pats herojų trejetas – šešiametis berniukas vardu Fricas, panašaus amžiaus mergaitė Suzana ir mielas dvaro juokdarys, kuris viskuo visai kaip keturmetis, bet nelogiškos jo smegenėlės puikiai išnarplioja sapnų pasaulį, taigi jis protingiausias iš visų. Pirmosiose knygose pasakojama apie Fricą ir Suzaną: vakare užmigę vaikai kas naktį pakliūva į tą patį sapną. Juokdario padedami, jie bando pasprukti ir patiria visokiausių nuotykių. Vėliau parašytose knygose atsiskleidžia ir tikrasis vaikų gyvenimas – varganas skurdas, Frico kasdienybė be mamos su niauriu tėvu, Suzanos liga (tai, kas jau dvidešimto amžiaus pradžioje buvo pavadinta „neurastenija“), žiaurumas mokykloje, – ir Fricas su Suzana nusprendžia, kad nebenori pabusti, nori likti sapne. Vaikus apima baimė, kad jų sapnus nuo tikrovės teskiria vos plonas popierėlis ir jam suplyšus jie neberas kelio pas juokdarį, į bekraščius miego žemynus. Naujausia knyga baigėsi tuo, kad vaikai dviese aptiko keistą laiko mašiną, ir ji padės jiems sapne pasilikti amžinai, jeigu tik jie sugebės ja pasinaudoti.
Tai vienuolikta serijos knyga. Ją išleido pernai, mums jau grįžus į Kičenerį. Pamenu, kaip mudu su Bendžaminu snieguotą sausio dieną sėdėjome „Words Worth Books“ knygyne, vartėm paveikslėlius ir skaitėme pasakojimą, ir kaip mums artėjant prie pabaigos Bendžaminas delsė verst paskutinį puslapį, kaip, pirštu apvedęs laiko mašinos atvaizdą, galiausiai tarė:
– Kai jis mums skaitė, buvo visai kitaip.
Pažvelgiau į sūnų, nesuprasdamas, apie ką jis kalba, nes Gerbės balsas man asocijavosi tik su decibelais ir iškvepiamu aitriu tabako kvapu. O Bendžaminas man priminė, kad kai Gerbė skaitydavo vaikams, – kitaip negu tada, kai kalbėdavo su manim, – jo tonas būdavo ramus – sulaikęs kvapą dėdavosi ne ką daugiau numanąs, kaip ši istorija pakryps, neva ir jis, kaip kiekvienas vaikas, nekantrauja sužinoti pabaigą.
– Tu teisus, – atsakiau, prisiminęs tuos vakarus mūsų namuose. – Jis tikrai taip skaitydavo, – taip ir mačiau jį po abiem pažastim pasikišusį ir mėsingomis rankomis apsikabinusį mano vaikus.
Baigęs skaitymus, Gerbė bumbėdavo ir trindavosi akis tarsi iš lovos per anksti ištemptas žmogus, ir tai buvo labai juokinga, nes jis būdavo nepasiekiamas iki pirmos valandos ir aš visada maniau, – kaip vėliau paaiškėjo, klydau, – kad kaip tik rytais jis rašo ir piešia. Tada jis įsikąsdavo cigarą ir klausdavo manęs, ar jau pasirengęs „poniutės taurelei“, – taip jis vadino tuos siaubingus kokteilius, kuriuos paprastai užsakydavo. Manau, kad atkasdavo juos senoviniuose barmenų vadovėliuose, – kaip daugelį vaikų autorių, jį traukė niekieno nemėgstami arba užmiršti marmalai – „Sherry Cobbler“, „Pisco Punch“, Naujojo Orleano „Zazerac“. Barmenai varstydavo jį žvilgsniais kaip gerokai kuoktelėjusį.
Kai susėsdavome bare – bet kuriame, nors dažniausiai lankydavomės nedidelėj užeigėlėj pavadinimu „Lotus“ Ist Vilidže, – galėjo nutikti bet kas. Gerbė buvo nepraustaburnis. Jis tyčia laidydavo liežuvį, kad papiktintų žmones, diduma barų lankytojų pažinojo jį iš matymo. Ne skysčiau nei žodžiais jis darbavosi kumščiais, o kiekvieną smūgį sustiprindavo nemenkas svoris; lėtas kaip dramblys ištvermingai atlaikydavo atakas, tačiau pakako vieno jo mosto, kad paklotų tave ant žemės.
– Tu teisus, – patvirtino jis nedelsdamas. – Niujorkas tikrai apleistas miestas, – dirstelėjo į barmeną. – Esi rašytojas, tad tikriausiai skaitei „Times“, pagavai tą širdį virpinančią potekstę, kur kritikai skundžiasi, neva rašytojams nepavyko tinkamai paminėti tragiško, – mirktelėjo man, – įvykio prieš šešetą metų, – pamojo barmenui, kad tas sutaisytų dar vieną stiklą Filadelfijos „Fish-House Punch“, ir tęsė: – O iš tiesų jiems kelia nerimą, kad šis įvykis neturėjo jų pageidaujamo poveikio. Be keleto mėnesių viešų ašarų ir piktinimosi bei nepaliaujamai kai kurių rašytojų traukiamo priedainio siekiant įrodyti, kad rugsėjo 11-oji buvusi nežmoniškai reikšminga, vienintelis mano pastebimas skirtumas tas, kad žmonės aplinkui apsipirkinėja dar gausiau nei seniau, – pakėlęs balsą, jis dairėsi po salę. – Tai, žinoma, buvo svarbu žuvusiųjų draugams ir giminėms, ir visiems kitiems – bet labai neilgai, šokas privilegijuotiesiems, ypatingos padėties žmonėms, kurie nė nesapnavo, kad tokie dalykai galėtų nutikti jiems, – jis vėl atsigręžė į mane. – Bet išeik į gatvę dabar. Ar matai kokį nors poveikį, ar išties kas nors pastebima? Visa tai jų net nekepštelėjo, tarsi jie būtų nematerialūs, – jis gurkštelėjo gėrimo. – Kartais vienas kitas pabando parašyti ką nors jausmingo, bet jiems niekada nepasiseka, o kritikai vis širsta, kad šie nepadarė to taip, kaip derėtų. Tačiau man galvoj sukasi tik viena mintis: „O Niujorke, gana, jau gana!“ – jis nuleido balsą iki šnabždesio. – Nė vienas iš jų nepajėgia susitaikyt su tuo, kad tai visiškai nereikšminga. Žmonės žuvo dėl karo veiksmų. O! Kaip nepaprasta! – jis taip suriko, kad pašokau nuo kėdės. – Kaip siaubinga, – dėjosi braukiąs ašaras, – o, sakykit, kaip nueiti į „Louis Vuitton“ parduotuvę? – Gerbė prunkštė, per petį dairėsi į barmeną. – Visa tai perėjo per juos kiaurai, tarsi jie būtų vaiduokliai, – baigė jis. – Kaip ir turėjo būti, – jis linktelėjo. – Kaip ir turėjo būti.
Murmėdamas Gerbė muistėsi ant kėdės, ir man dingtelėjo, kad aš kažką pastebėjau – lyg įtrūkimą tvirtai sumūrytame fasade.
– Žinai, Vengrijoje išgyvenau tūkstančius kartų baisesnių dalykų – karą, apsiaustį, – kaip daugelis žmonių. Tai nebuvo viena diena – tai buvo šešeri metai, ir, patikėk, nepatyrėme jokio dvasinio atgimimo! – ore sumosavo rankomis. – Visa tai įvyko. Buvo sunku. O paskui? Na, įvyks ir vėl. O ligi tol – pamirštame. Grįžtame prie pramogų ir užmačių, prie savo manijų ir taip gyvename toliau. Ir viskas, – pareiškė jis, – tai viskas, ką galim pasakyti.
Girtas Gerbė pakilo nuo kėdės, išeidamas nusilenkė nuolatiniams baro lankytojams, o šie nežinojo, ar jam ploti, ar sudraskyti į skutus.
Gerbė įgijo skandalisto reputaciją net vaikų literatūros pasaulyje, o to pasiekti nėra taip lengva. Kai Gerbė skaitydavo, neretai išvysdavai laukiant šimto žmonių ar didesnį pulką – ne įprastą mamų ir tėčių, vaikų ir mokytojų būrį, bet publiką, kokios tikrai nesitikėtum čia išvysti: Bruklino hipsterių, verslininkų mėlynais kostiumais, specializuotų knygynų atstovų su rietuvėmis pirmosios laidos knygų – jas Gerbė pasirašydavo, o šie parduodavo išpūstomis kainomis (pasirašydavo jis tik tada, kai anie į jo ištiestą delną įdėdavo pluoštą banknotų), – ir net perkarusių blondinių su mažyčiais šuneliais, krepšeliuose drebančiais taip, kad, regis, tuojau pat subyrės. Jis buvo visiems apsukęs galvą, daugelis pažinojo jį asmeniškai, o kai jie išsirikiuodavo laukdami autografų, autorius pasistengdavo kiekvienam leptelėti ką nors įsimenamo – prikalbėdavo tokių įžūlybių, kad neabejodavau, jog kas nors prapliups verkti, o jeigu ne, tai puls jį. Bet jie tik juokėsi arba atsigręžę į savo draugus tardavo: „Matai, ar nesakiau?“ Gerbė beveik nepastebimai linktelėdavo, brūkštelėdavo plunksnakočiu ir paduodavo knygą atgal. Kai žiūrėjau į laukiančiųjų eilę, man atrodė, kad jie myli jį, ir tik vėliau, vakarui baigiantis, suvokiau, kad nemačiau nė vieno, kuris būtų atsivertęs knygą ar nugirdęs bent žodį apie tai, kas parašyta, ir supratau, ką visa tai reiškia. Jie žavėjosi Gerbės išvaizda ir būdu. Tai dėl jo jie ateidavo. Šie autografų vakarai buvo tarp tų Niujorko renginių, kur eidavai įrodyti, koks tu šaunus. Deja, nujaučiau, kad Gerbė ne tik tai žino, bet ir kursto, tarsi repetuodamas šiuos kandžius komentarus ir pastabas – lyg kokią įprastinę komediją – būtų praleidęs ne mažiau laiko nei rašydamas. Tai irgi buvo proceso dalis.
Rašymo metais Gerbė pardavė milijonus knygų, dalyvavo nesuskaičiuojamose knygų pristatymo išvykose. Tuos kelis kartus, kai pakvietė mane į savo butą Kvinse, aš mečiau akį į honorarų čekius ant jo stalo ir negalėjau atsistebėti, kad šitiek uždirbdamas jis lindi tokioj skylėj. Bute buvo tik du kampeliai, liudijantys, kad gyvenime jis dar ne visko atsisakė: nepriekaištingai švarus su tvarkingai išdėliotais įrankiais braižybos stalas, kur Gerbė dirbdavo, ir ant židinio atbrailos kruopščiai surikiuotos jo žmonos Zelos nuotraukos – taip, kad kiekvieną atvaizdą rėmeliuose matei atskirai. Pažiūrėjau į nuotraukas, paskui vėl apsidairiau po namus, tyrinėdamas, ar ko nors nepraleidau, – kokio drabužėlio, gal batų poros, kokios nors užuominos, kad čia gyvenama ir moters. Bet nieko neišvydau. Įėjo Gerbė su dviem siaurom taurėmis Krymo „Cup á la Marmora“, pilvu braukdamas staktą, kad net prispaustos marškinių sagos cypė.
– Į ką žiūri?
Jis sustojo man mostelėjus į žmonos nuotraukas.
– Zela, – paaiškino Gerbė, ir daugiau nė žodžio, tiesiog stovėjo sau, laikydamas gėrimus rankose.
Paklausiau, kur ji.
– Zela išvykusi, – išgirdau tylų atsakymą. – Ten, kur geriau.
Šie žodžiai tarytum išplėšė jį iš transo, jis padavė man kokteilį ir pakeitė temą.
Kalbėdamas apie darbą, Gerbė niekad neminėjo jokių techninių nei praktinių leidybos aspektų. Panašiai kaip skaitant mano berniukams, jo balsas skambėdavo taip, lyg būtų ne autorius, o privilegijuotas skaitytojas. Pasakojo, kad net rašydamas ir piešdamas niekada nebūna tikras, kur link krypsta istorija, visada žingsniu lenkianti jo sumanymą. Tai šis Gerbė yra tikrasis, manydavau aš, ne tas skaitymų klounas, o šitas vyriškis, kuris prabilęs apie savo darbą tarytum išsilaisvina iš kūno nelaisvės, būtinybės košti pasaulį per cigaro dūmų filtrą, perdėto įjunkimo į gėrimą ir maistą. Tikrasis Gerbė susijaudindavo, ėmęs kalbėti apie žvirblių suvarpytus debesis, apie iš geležinių rožių supintas, per mylių mylias į dangų besistiebiančias gaisrines kopėčias, apie iš suspaustų dainų išdegtas plytas, virstančias chorais, diriguojamais įsiūbuotų svambalų namui griauti. Tokį jį mačiau su savo vaikais ir spėjau, kad, nuvykęs į mažytes bibliotekas Aidahe, Arkanzaso ir Nebraskos valstijose, ten būna toks pats – naivus, besistebintis pasauliu, išsilaisvinęs iš anos personos, kuria kasryt, lyg apsivilkęs storą kostiumą, tapdavo Kvinse.
– Tau patinka mano vaikiščiai, tiesa? – paklausiau jo vieną vakarą mudviem stovint balkone buto, kurį nuomojausi už Niujorko universiteto pinigus, – keturioliktame aukšte su vaizdu į „Empire State“ dangoraižį ir spalvotas jo šviesas.
Tačiau Gerbė tik čiulpė cigarą ir spoksojo į mane taip, tarytum šis klausimas būtų spąstai, į kuriuos jis neketina įkliūti. Pasikasiau pakaušį.
– Na, supranti, tiesiog… Būtų keista, jei taip bičiuliautumeisi su manim tik dėl to, kad prieš penkiasdešimtį metų merginai mano tetą. Tokia garsenybė.
Gerbė dėbtelėjo į mane taip, lyg norėtų išmesti iš balkono.
– Aš itin draugiškas su tavim dėl to, – suurzgė jis, – kad tu toks asilas.
Pažvelgiau į jį, bandydamas viską nuleisti juokais.
– Daužai galvą į stiklines savo vidutinybės lubas. Ir puikiai tai supranti – kodėl agentas neatsako į tavo laiškus, kodėl rašytojai Niujorko universitete tavim nesidomi, kodėl Niujorkui tu nerūpi. Daugelis žmonių to nepaisytų, išrastų visokių pasiteisinimų: „Ai, agentas labai užsiėmęs“, „Ai, tie rašytojai iš Niujorko universiteto pasipūtę mulkiai“, „Ai, Niujorkas labai lėkštas miestas“, – tik ne tu, tiesa? Juk geriau negu bet kas supranti, kad tau nepavyks, ir negali to nuo savęs nuslėpti.
Man regis, aš užspringau. Nežinojau, ką sakyti. Ir tą akimirką, kurios niekada nepamiršiu, Gerbė ištiesė man ranką. Tai buvo keisčiausias gestas. Pabandžiau atsitraukti, bet tas jo judesys buvo toks vienišas, toks vaikiškas, o ranka ištiesta daugiau dėl savęs nei dėl manęs, ir kai aš nusileidau, Gerbė kažkaip susitraukė, nugrimzdo į save, įsikibęs manęs Manhatano naktyje viršum gatvių urvų ir jais pustomo sniego. Kažin kodėl pajutau, kad reiktų jam ką nors pasakyti, kaip nors padrąsinti, sušnibždėti atsiprašymą už visą pasaulį, sumurmėti: „Viskas bus gerai, pamatysi“, – kai išties juk jis turėjo manęs atsiprašyti.
Iš dalies dėl šio pokalbio, bet labiausiai smalsaudamas ką nors sužinoti apie Zelą, kitą rytą nuėjau į Niujorko universiteto archyvus ir sėdau rausti senų „Times“, „Observer“ ir net „Post“ numerių, bandydamas susidėlioti Gerbės istorijos mozaiką. Teta buvo pasakojusi, kad komunistų laikais jis buvo toks garsus vaikų autorius, kiek tada buvo įmanoma būti garsiam, ir tikrai, bent kiek ji ir bendri jų pažįstami pasakojo, sovietų valdžia Gerbės nevargino. „Tiesą sakant, – prisipažino ji, – prispyrus reikalui, jis man padėjo pasinaudodamas savo ryšiais.“ O jo knygos, anot tetos, „buvo tarsi utopija“. Pasakojimai apie vaikus, norinčius pasilikti sapne, svajojančius apie geresnį pasaulį, komunistams patiko. „Vaikai buvo tarsi proletariatas, – rašė ji, – bent jau pasak komunistų apžvalgininkų.“ Pasaulis pabudus įkūnijo dabartinę tikrovę, o sapnas – idealų pasaulį. Tai buvo primityvoka interpretacija, kaip ir daugelis tais laikais, bet Gerbę ji gelbėjo. Kitaip tariant, partijos laikais jis gyveno gerai – uždirbdavo daug pinigų, turėjo gražų butą, sočiai ir skaniai valgė ir gėrė. Taigi niekas iš tiesų nežinojo, dėl ko jis išvyko. „O dėl jo žmonos, – rašė laiške teta, – tai ją buvau sutikusi vienintelį kartą. Ji buvo visai kaip Gerbė, tik dar blogiau – svajoklė, vaikiška, tarp suaugusiųjų niekuomet nesijautė laisvai. Tiesą sakant, jam tos pačios savybės išėjo į gera, o jai į bloga. O gal aš tik pavydėjau.“
Apie Zelą archyvuose veik nieko neradau. Gausiame Gerbės asmeniui viešinti skirtame sraute – nuo nepaliaujamai spaudos sukamos plokštelės apie jo išvykimą iš Vengrijos iki paties Gerbės pasakojimų apie „bėgimą paskui svajonę“ (tik tiek jam rūpėjo komunistinė utopija) – atkapsčiau vienintelį straipsnį, kuriame apskritai buvo minima jo žmona. Žinoma, vienur ar kitur buvo pastebėta, kad JAV jų laukė „geresnis maistas, medicinos paslaugos ir gyvenimo stilius“, vėliau, aštuntojo dešimtmečio pradžioje, klausinėjamas, kaip juodu su Zela prisitaikė Niujorke, Gerbė pareikšdavo, jog jo asmeninis gyvenimas yra tik „asmeninis“. Nieko nebuvo rašoma apie jų namus (net tuose bjauriuose atvartų tekstuose, kuriuos paprastai sukurpia koks nors pas autorių apsilankęs žurnalistas, kad įrodytų vaikų rašytoją esant tikrai laimingą šeimos tėvą – su vaikučiais, žmona ir spalvotais tapetais išklijuotais namais, kuriuose nuolat sekamos pasakos), nieko apie jo karjerą žmonos akimis (tokių straipsnių, kuriuose žmona komentuoja keistą savo vyro rašymo būdą, nesuprantamą dienotvarkę, jo išdaigas su vaikais parke). Tiesą sakant, nė žodžio apie tai, kad Gerbė turėtų žmoną ar apskritai kokį nors asmeninį gyvenimą. Vieši Zelos pasirodymai, reti ir iki tol, po 1975-ųjų visiškai liovėsi, liovėsi ir Gerbė kaip nors ją minėjęs. Jo paties persona buvo vieša ir nė figos lapeliu nepridengta nuo svetimų akių – bent tokį įspūdį susidariau tiek dienų apie jį skaitydamas.
Didžiausią nuostabą kėlė nuotraukos. Tetulė buvo užsiminusi apie pokyčius, įvykusius nuo septintojo dešimtmečio pradžios, tačiau tikrovė pranoko visus mano įsivaizdavimus. Gerbė atvyko į Niujorką smulkutis, mažne pasakų princas, o tai, kas paskiau jam nutiko, buvo taip baisu, kad beliko manyti, jog jam visiškai sutriko medžiagų apykaita. Per tokį trumpą laiką žmogus pats nieku gyvu negalėtų taip sustorėti. Dar blogiau, iš pradžių jis nesuvokė, kaip jam rengtis. Beveik visą aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius vis dar vilkėjo lieso žmogaus drabužiais – siauromis kelnėmis, sukištais marškiniais. Tik paskutinį dešimtmetį, kartą apsivilkęs, jau niekad nebenusivilko juodo kostiumo ir lietpalčio, kurių sluoksniai išlygino jo klostes ir apdribusį kūną. Dėl to įsikando ir cigarą: jo bruožai taip susmego į mėsingą veidą, kad jam reikėjo ko nors, kas stirksotų tarsi vėliava, primenanti mums, jog jis ten tebėra. Pasikeitus fizinei išvaizdai, padaugėjo pranešimų apie netinkamą jo elgesį, sarkazmą, įžeidinėjimus, muštynes. Nustebau, kad vos keliuose straipsniuose teužsiminta, jog tokių nuostabių pasakojimų rašytojas, nekaltų svajonių žemių kartografas, daugiau beveik niekuo nesidomi, vien tik tenkina maisto, gėrimų, tabako ir patyčių alkį. Jo gyvenime nebebuvo nieko – tik nepasotinamas godulys, tarsi Gerbė būtų virtęs iš savo knygų ištremta pabaisa.
Bent taip, regis, manė Zela. Vienintelis pranešimas, kurį apie ją atkrapščiau, buvo „New York Post“ šeštame puslapyje publikuoto straipsnio paragrafas, beveik ištisai paskirtas neseniai vykusių „išgertuvių“ svečiams išvardyti, kai 1975-aisiais buvo išleista viena jo knygų. Jai buvo skirti trys sakiniai: „Regis, alkoholis liejosi laisvai. Pasak vieno svečio, Zela Gerbė, autoriaus žmona, elgėsi permainingai. Prieš išvedama namo privačios slaugytojos, ji linksmino susirinkusiuosius pasakojimais apie vyro svorį, čia vadindama jį šlykščia stora kiaule, čia vėl leipėdama dėl savo mielo berniuko.“ Kad ir kiek skaičiau atsirinktas pastraipas ir teiginius, daugiau neradau nė žodžio apie Zelos „elgesį“ – nieko, kas liudytų ją buvus girtą, ir, žinoma, nieko apie privačią slaugytoją, nors pastebėjau keletą nuotraukų, kuriose stovėjo ir trečias asmuo – vyresnė moteris, gerai apsirengusi, bet labai įsitempusi, visada antram plane šalia Zelos. Kadangi nė vienos nuotraukos apraše tarp kitų svečių ji nebuvo minima, laikraštininkai nežinojo jos vardo arba ji pageidavo likti neįvardyta. Atrodė kaip rūsti motina, o šios nuotraukos man priminė tai, ką teta buvo pasakojusi apie dvidešimtmetį Gerbę, kuris vis dar bijojo tamsos, žaisdavo slėpynių ir lipdavo į palėpę taip, tarsi ten būtų buvusios durys į rūmus.
Tą paskutinį mėnesį savo tyrimus slėpiau nuo Gerbės. Nenumaniau, kaip jis reaguos. Bet Gerbė tikriausiai kažką pajuto, nes ėmė skirti man daugiau dėmesio, ateidavo nepranešęs su dovanomis vaikams, sėdėdavo prie virtuvės stalo (kiek ten jo tilpdavo), girdavo Marsės patiekalus ir klausydavosi, kaip ji pusiau juokais pasakoja, esą aš negalįs mėgautis Niujorku, nes esu taip pasinėręs į ryšių mezgimą, toks susirūpinęs, kad mane išspausdintų reikiami leidėjai, toks susigraužęs, kad nepavyksta krustelėti pirmyn, jog man besėdint prie kompiuterio vaikai jau ėmė šokinėti ant kupros, bandydami kaip nors atkreipti dėmesį.
– Et, tos ambicijos, – sumurmėjo Gerbė. – Pavojingos kaip nuodai.
Jis netgi pasirodė poroje apgailėtinų JAV leidėjų surengtų mano kūrinių skaitymų.
– Užkniso, – pranešė jis paskiau. – Įdomu, kad ta moteris auditorijoje – o gal turėčiau sakyti „auditorija“ – nepasivargino nusipirkti knygos. Galėjai pamanyti, kad jai užteks tam padorumo, juk visi sėdėjome įsmeigę į ją akis.
– Blogiau už savo knygos skaitymą gali būti tik būtinybė jame dalyvauti.
– Tai jau tikrai, – atsiliepė Gerbė. – Atkreipk dėmesį, kad aš niekada neskaitau. Tiesiog ateinu ir pliurpiu. Nes tik tai jie ir nori girdėti.
– Dar tavo pliurpalų.
– Teisingai. Dar mano pliurpalų, – nusijuokė ir išpūtė didžiulį debesį cigaro dūmų. – Kitą kartą tau reikėtų apie tai pagalvoti.
– Nėra jokio skirtumo, – atsakiau, – ar aš skaitau, ar neskaitau – viskas vis tiek.
– Būtent taip!
Ko gero, tik šitaip jis ir sugebėdavo mane pralinksminti, nors linksminti manęs nė nereikėjo. Aš jau susitaikiau su savo nesėk-mėmis ar bent lioviausi stengęsis jų išvengti arba paaiškinti. Iš to ir kilo visa kebeknė – juo dažniau Gerbė ateidavo į mano skaitymus arba sakydavo, kad jam patikusi mano knyga, bandydamas įkalbėti mane nežiūrėti į visa tai taip rimtai, juo labiau mane vargino. Aš buvau tikra jo priešybė – mano nesėkme jis matavo savo sėkmę, pasilygindamas, kokiu žmogumi galėjo likti, jeigu nebūtų taip apsukriai kūręs savo viešojo įvaizdžio, o drauge – ir visos karjeros. Žinoma, laikas parodys, kad klydau, kitaip tariant, išties buvau Gerbės priešybė, tik ne ta prasme, tačiau tomis savaitėmis mane erzino jo globa, ir kartą paryčiais, antrą valandą, kai buvome išmaukę daugiau nei patartina sangrijos su brendžiu, atsigręžiau į Gerbę ir paklausiau:
– Kaip tavo žmona?
– Mano žmona? – Gerbė atsisuko su prie lūpų pakeltu gėrimu. – Mano žmona ne tavo sušiktas reikalas.
– A, aišku, – atsakiau. – Tau vienam suteikta teisė į privatumą.
Gerbė nieko neatsakė, bet mačiau, kad jis pasirengęs man smogti. Jaučiau akyse tvenkiantis ašaras, bet ne dėl galimo jo smurto, o kaip tik dėl priešingos priežasties – Gerbės pastangų taip, kaip sugeba, priversti mane pamatyti, kas svarbu, tačiau aš spyriausi, ieškojau priekabių, tempiau jį žemyn iki savo lygio, nes man tai buvo būdas pakilti iki jo.
– Kam tu tai darai? Ko taip dėl manęs varginiesi? – nieko nepaisydamas kišau veidą kuo arčiau jo. – Kai pirmąsyk tau skambinau, maniau, susitiksime, išgersim kavos, pripūsi man įprastinių burbulų apie rašymą, gyvenimą Manhatane, o aš tau priskiesiu, kokia man garbė čia būti, ir daugiau nebesimatysime.
Sugriebęs už marškinių, jis kilstelėjo mane nuo aukštos kėdės ir trenkė ant baro – pajutau tarsi trakštelint stuburą, – paskui tokiu greičiu, kad neįkabinau kojomis, išlakdino lauk ir sviedė ant šaligatvio. Tuomet pats grįžo vidun.
Nežinau, kiek laiko ten gulėjau apakęs iš pažeminimo. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad įveikė pats save ir aš nebejutau jokios gėdos, – taip ir sėdėjau ant šaligatvio, nekreipdamas dėmesio, kad kas nors gali mane pamatyti, kad drabužiai mirksta purve, abejingas Gerbės balsui, kuris bare visiems dudeno, kaip man nuskilo. Kai grįžau namo, Marsė paklausė, kur sušlapau, bet aš negalėjau nė akių į ją pakelti, negalėjau žiūrėti į lovose miegančius Henrį ir Bendžaminą. Gerbės poelgis mane visiškai sunaikino ir aš nepajėgiau sutelkti dėmesio į ką nors kita.
Kitą rytą Gerbė išėjo iš namų dešimtą, įšoko į metro traukinį, važiuojantį Manhatano kryptim, paskui perlipo į M35 autobusą į Vordo salą. Buvo apsitaisęs kaip visuomet – juodu kostiumu, juodu kaklaraiščiu, lietpalčiu, su cigaru. Jis nieko neskaitė, nesidairė, nieko nemurmėjo, tik mestelėjo „labas“ vairuotojui. Atsisėdęs įsmeigė akis priešais save, retsykiais atsiversdavo eskizų bloknotą ant kelių, ką nors užsirašydavo arba brūkštelėdavo piešinėlį kitai „Atlaso“ serijai.
Rytas prasidėjo su sniegu, o apie vidudienį jau lijo, tad išlipęs kvartalu toliau nei Gerbė, kad nesukelčiau įtarimo, visas peršlapau, kol nubėgau atgal ir spėjau pamatyti jį užsirašantį registratūroje ir tolstantį vienu Manhatano psichiatrijos centro koridorių. Jam nuėjus, prisiartinau prie registratorės ir tariau atėjęs aplankyti Zelos Gerbės. Ši žvilgtelėjo į mane, lyg norėdama kažką pasakyti, bet nutylėjo.
– Ką tik užsiregistravo ir jos vyras, – sumurmėjo ji.
Tykinau koridoriumi jam įkandin, vildamasis, kad nepastebės, – priėjęs Zelos kambarį nėriau šalin, o paskui prisėlinau atgal ir, prikišęs akį prie langelio, pažvelgiau vidun.
Jis sėdėjo ant, regėjosi, absurdiškai mažos kėdutės, visu svoriu užgulęs tas plonytes chromo kojytes, lietpaltis klostėmis krito ant grindų apie kulkšnis.
Moteris lovoje atrodė taip, lyg būtų praleidusi čia visą gyvenimą. Bet dėl kažkokios priežasties – gal dėl to, kad ji čia buvo taip ilgai, toli nuo gyvenimo įtampos, nuo mokesčių, sergančių vaikų, skubėjimo į darbą, – Zela spindėjo, jos veidas buvo lygus, be raukšlių, oda skaisti, plaukai tvarkingai sušukuoti – taip dailiai, kad nebūčiau nustebęs išgirdęs, jog kažkas kiekvieną rytą ateina jos sutvarkyti. Pažvelgiau toliau ir išvydau aną moterį iš nuotraukų, tą, kuri visada būdavo už jos, taip pasenusią, kad nebūčiau jos pažinęs, jei nebūčiau numanęs ją čia būsiant, – asmeninė slaugytoja, kuriai Gerbė moka jau dievažin kiek laiko už Zelos priežiūrą. Man smilktelėjo, kad toji slaugytoja – retėjančiais plaukais, raukšlių išvagotu veidu, sulinkusi – kažkaip savo kūnu moka už Zelos švytėjimą. Užsimerkęs atsirėmiau į sieną ir įsiklausiau, ką juodu kalba. Kalbėjosi vengriškai. Tąsyk pirmą kartą girdėjau Gerbę kalbant šia kalba. Slaugytoja buvo vardu Žuža, o kalbėjo jie apie Zelos būklę, kaip dažnai sanitarai paverčia ją į kitą padėtį, kad nesusiformuotų pragulų, ar Gerbei ko nors reikėtų („ne“, atsakė jis, bet padėkojo Žužai už rūpestį), kaip sekasi su nauja knyga („išeis laiku, kaip visada“, atsklido pavargusio atsakas), o galbūt Žužai kas nors reikalinga („jūs manimi puikiai pasirūpinote“, atsakė senoji moteris). Paskui, po trumpos pauzės, kuomet jie abu, regis, bandė išvengti tos pačios temos, Žuža paklausė Gerbės, ar jis pagalvojęs apie „daktaro Noriso“ pasiūlytą „gydymą“. Jis atsakė taip garsiai, kad išgirdau kiekvieną žodį: „Juk sakiau, aš niekuomet su tuo nesutiksiu. Tai per daug rizikinga.“ Žužos tyla aiškiai bylojo, kaip smarkiai ji jam prieštarauja arba kaip menkai tiki, kad „rizika“ jam kelia didžiausią nerimą.
– Ar jums kuo nors padėti, pone? – slaptomis besiklausantį mane išbaidė slaugytoja.
Atsimerkęs pamačiau ją priešais, ji stovėjo uždėjusi ranką man ant peties, tarsi susirūpinusi, kad tuoj susmuksiu.
– Gal jums negera?
– Oi, – atsiliepiau, – aš tiesiog pavargęs. Šiek tiek apsvaigo galva.
– Ateikite čia.
Ji padarė tai, ko vyliausi, – nuvedė mane nuo Zelos kambario į kitą laukiamąjį ir netrukus grįžo, nešina stikline vandens.
– Aš ieškojau daktaro Noriso, – paaiškinau.
– Šiandien jis nedirba, – atsakė slaugytoja. – Ar buvote užsiregistravęs?
– Na, ne… Aš rašytojas. Žurnalistas. Girdėjau, kad jis eksperimentuoja su nauju gydymo metodu, ir pamaniau, kad būtų įdomu apie tai parašyti.
Ji pažvelgė į mane nustebusi.
– Na, aš tikrai apie tai nieko nežinau, – atsistojusi brūkštelėjo palygindama uniformą ant klubų ir tarė: – Tikiuosi, jums jau geriau?
Atsakiau, kad taip, ir ji išsyk nuskubėjo. Aš irgi pakilau eiti.
Netrukau susirasti informacijos apie daktarą Norisą. Sužinojau, kad jis yra gydytojas ir mokslininkas, dirba Manhatano psichiatrijos centre ir ten atlieka tyrimus, susijusius su eksperimentine procedūra, taikoma pacientams, sergantiems „sunkia katatonijos[2 - Psichikos ir judėjimo sutrikimas – ligonis būna susijaudinęs arba nejudrus, netgi visiškai sustingęs (nejuda, nekalba).] forma pasireiškiančia šizofrenija“. Menkai teturėjau naudos iš specialistų žargonu parašyto straipsnio, bet jis atvėrė langą į Gerbės pasaulį, kurio ieškojau. Zela sirgo šizofrenija, jos būklė vis blogėjo, o Gerbė šitaip skurdo dėl to, kad visus pinigus skirdavo jos priežiūrai, bet jam tai ir nerūpėjo, nes, be Zelos, neturėjo jokio kito gyvenimo, kuriam vertėtų leisti pinigus. Sėdėjau Bobsto bibliotekoje, pasidėjęs tyrinėjamus straipsnius, ir klausiau savęs, ką čia veikiu, kaip šitaip nusiritau, kad mane apniko manija knaisiotis po nelaimes žmogaus, kurio patirto skausmo nepajėgčiau nė įsivaizduoti, o mano nesėkmės Niujorke palyginti tėra niekniekiai. Man kilo klausimas, kodėl Gerbė nepasinaudoja daktaro Noriso pasiūlymu, juk, regis, nei jis, nei Zela neturi ko prarasti. Mačiau ją lovoje: ji buvo tokia nejudri, kad kūnas taip ir likdavo ta poza, kuria būdavo paguldytas, – tarsi manekeno. Net mirtis atrodė geriau nei šitai. Tai kodėl gi jis nesutinka? Greičiausiai būtent Gerbės padėties beviltiškumas, jo nesugebėjimas padaryti tai, ką žinojo privaląs padaryti, privertė mane pakilti ir paskambinti jam.
Susitikome „Margon“ kubietiškoje užkandinėje 46-ojoje gatvėje netoli Taimso aikštės. Kitoj tokioj purvinoj skylėj Niujorke valgyti neteko, bet maistas ten buvo puikiausias, tad kai atvykau, Gerbė tašė jau trečią patiekalą. Jis įtariai stebėjo mane artėjantį siauru tarpu tarp stalų ir žmonių, laukiančių prie prekystalio. Telefonu pasakiau jam, kad noriu „išsklaidyt debesis“ po ano įvykio „Lotus“ bare, mano balse jau buvo girdėti atsiprašymo gaidelė, bet jis tik nervingai kostelėjo į telefoną ir nutraukė: „Tiek to, tai niekai, ateik į „Margon“, papietausime.“
– Kaip tavo nugara? – paklausė jis, ir aš ne iškart suvokiau, kad klausia apie aną trinktelėjimą į barą. Gūžtelėjau, numečiau paltą, įsidėjau maisto ir grįžau kaip tik tuo metu, kai padavėja, asmeniškai pažįstanti Gerbę, atnešė jam ketvirtą lėkštę.
Laukiau, kol pavalgėme, kalbėjom niekus – apie savo kūrybą, kokius apsakymus dabar rašome, – ir tada aš paklausiau:
– Kaip Zela?
Gerbė būtų užšokęs ant stalo ir griebęs mane už gerklės. Bet tam buvo per storas, be to, buvo įsispraudęs tarp žmonių šalia ir už jo. Tiesą sakant, atsistoti jis būtų galėjęs nebent apversdamas stalą, o su juo ir visų prie jo sėdinčiųjų lėkštes.
– Aš girdėjau apie daktarą Norisą, – tęsiau, – ir tą baisų sprendimą, kurį tu turi padaryti…
Bet viskas skambėjo ne taip, net mano ausiai. Spoksodamas į įniršusį Gerbės veidą suvokiau nė pats nežinąs, ko čia atėjau. Kol sėdėjau bibliotekoje ir važiavau metro, maniau, kad atskleisdamas, ką atkapsčiau, parodysiu savo užuojautą, galbūt man pagaliau pavyks pralaužti tą fasadą, galbūt jis man išsipasakos. Bet iš tiesų atėjau čia ne dėl Gerbės.
– Užčiaupk marmūzę, – pasakė jis, pastūmė kėdę atgal ir trinktelėjo už nugaros sėdinčiam žmogui; šis kniubtelėjo į savo lėkštę ir atsisukęs buvo kažką besakąs, bet susigriebė, pamatęs Gerbės gabaritus ir įniršį. – Tu nieko nežinai apie Zelą.
Stryktelėjau nuo kėdės ir atsistojau kitam stalo gale, kur jis negalėjo manęs pasiekti.
– Tu toks pats kaip aš, – pareiškiau. Tą akimirką suvokiau, kodėl jis nesikreipia į daktarą Norisą, kodėl nenori, kad Zela prabustų. – Tu niekam nesvarbus, – išdrožiau labiau sau negu jam.
Apsisukau ir išėjau į gatvę. Gerbė bandė mane pačiupti pro minią, bet aš buvau per greitas, jis vijosi vos porą kvartalų, paskui pasidavė, sustojęs ties perėja priešais „ToysRus“ parduotuvę, žiūrėdamas man įkandin, kai aš stabtelėjau ant laiptelių į metro stotelę.
– Tu nenori, kad ji nubustų! – surikau, bet veikiausiai jis manęs negirdėjo per automobilių pypsėjimą, muzikos riaumojimą ir Taimso aikštės klegesį. – Tu nori, kad ji amžinai miegotų ir nepamatytų, kuo tu virtai!
Tačiau Gerbė manęs nesiklausė. Jo akys žvelgė tolyn – anapus tų žodžių, kuriuos galėčiau pasakyti, anapus niaurių tiesų, netgi anapus pačios Vengrijos, kur jis kadaise buvo jaunas, laimingas ir su Zela. Nes to žmogaus ji būtų ieškojusi, jeigu būtų pabudusi, – to Gerbės „aš“, kurio jis neteko besistengdamas ją atvežti čia, kur geriausi gydytojai ir vaistai, kur didžiausios galimybės pasveikti, darydamas, ką tik įmanė, kad apmokėtų sąskaitas, net jei dėl to tektų pavirsti baisūnu, kurio ji niekuomet nebūtų pažinusi. Jis buvo nematomas akyse vienintelio žmogaus, kuris jam rūpėjo. Kaip ir aš, jis buvo niekas.
Tačiau aš klydau. Supratau tai tik kitąmet knygyne su Bendžaminu. Maniau, kad Gerbė, kaip ir aš, prislėgtas nesėkmių šiame pasaulyje, ir mes atradome vienas kitą – du vyriškiai be iliuzijų. Išskyrus tai, kad aš buvau jų sklidinas – juk namie turėjau viską, ko Gerbė niekuomet neturės, tik to nesuvokiau, pakankamai nebranginau, ir tikriausiai šio pripažinimo jis tikėjosi tuo metu, kai buvau Niujorke, tarsi jo griežta kalba ir smurtas būtų galėję krestelėti mane ir priversti atsikvošėti. O aš juk ėjau į „Margon“ pareikšti savo atjautos – parodyti pabaisai, esą, jis pasaulyje ne vienas, – tik tam, kad suprasčiau: toji pabaisa esu aš, vienas vienintelis, nė nenutuokiantis, kas iš tiesų yra atjauta.
Budapešto zoologijos sodo žvėrys 1944–1945 m
– KAIP APSAUGOSIME GYVŪNUS, jei miestui tektų patirti apgultį? – galų gale paklausė Šandoras, kai 1944-ųjų lapkritį paaiškėjo, kad Raudonoji armija išplėš Budapeštą iš Sukryžiuotųjų strėlių[3 - Vengrijos fašistinė partija, veikusi 1939–1945 m. Vadovas – F. Salašis (Szálasi). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo uždrausta, o 1944 m. kovą, Vokietijos kariuomenei užėmus Vengriją, – vėl legalizuota.] ir nacių. Pasidairęs čia į vieną, čia į kitą, apstulbo, kad visi, regis, kur kas labiau susirūpino, kaip apsisaugos patys.
– Teks dirbti dvigubai daugiau, – nusprendė zoologijos sodo direktorius Oskaras Telekis, tačiau pats pirmas spruko tą gruodį, kai rusų tankai užtvindė aikštes ir bulvarus, nuraminęs sekretorę, jog susitiks su Raudonąja armija ir pareikalaus su gyvūnais elgtis pagarbiai, – paskui dar paprašė ją dėl viso pikto sukrauti jam į portfelį visus zoologijos sodo pinigus.
Šandoras su Josefu paskutiniai pastebėjo sprunkantį Telekį, tad pasitikę prie išėjimo paklausė, ką ketinąs daryti su akvariumu, kur jau dabar zoologijos sodo darbuotojai plūkiasi dieną naktį maišydami vandenį irklais, kad neužšaltų. Abiem kilo įtarimas, mat Telekis vilkėjo diržu sujuostu paltu, buvo užsivožęs elegantišką skrybėlę, vienoje rankoje nešėsi skėtį dramblio kaulo rankena, o kitoje portfelį, taip išpampusį nuo banknotų, jog šie spraudėsi per visus plyšelius. Telekis ir suko ne rytinio zoologijos sodo išėjimo kryptim, – paprastai pro jį eidavo namo, – o prie vakarinio, Budos pilies link, Vokietijos pusėn, tolyn nuo besiartinančių sovietų.
– Tave reikėtų sušerti liūtui, – pagrasino Šandoras, o Telekis vietoj atsako susinervinęs pačiupinėjo apykaklę, tvirtindamas „tikrai netrukus grįšiąs“.
– Niekur tu neisi, – Josefas stvėrė benusigręžiantį Telekį ir taip papurtė, kad sulinkusiais keliais senioką jam teko prilaikyti, antraip būtų susmukęs ant molinų grindinio akmenų.
Josefas būtų pagąsdinęs jį dar smarkiau, trinktelėjęs ar išplėšęs iš rankų tą glemžiamą portfelį, tačiau pamatė Telekio veidą, – iššieptus dantis, į šalis šaudančias akis, beviltišką troškimą pasprukti, – visai kaip gyvūnų per aviacijos antskrydžius, sproginėjant bomboms, tratant šautuvams, liepsnoms plyksint virš metalinių aptvarų virbų, – ir paleido, žinodamas, jog netrukus pinigai taps tokie pat beverčiai kaip fašisto rankovės raištis. Tačiau jei būtų žvilgtelėjęs iš arčiau, Telekio veidas būtų papasakojęs jam daugiau: iš raukšlių ir vagelių būtų išskaitęs miesto ateitį, tų artėjančių šimto dienų paveikslą, kai Budapešto gyventojams iš nevilties teks plėšti ir vogti, misti maita ir žudyti; būtų išskaitęs, kiek visko įvyks čia, Dunojaus pakrantėse, kur Sukryžiuotųjų strėlių kariai siųs mirtin žydų vyrus, moteris ir vaikus, per sniegą nuogus atvarę iš geto; arba Selo Kalmano aikštėje, kai, vengrų ir vokiečių kariams nepavykus prasiveržti pro sovietų apsuptį, tarpduriuose ir ant rūsių laiptų bus verčiami kūnai, renčiami ant jau sumestų kitų negyvėlių krūvų – kaip skydas nuo Raudonosios armijos raketų ir snaiperių, tykančių palei kelius, kuriais numatė trauksiantis nacius; ir kai mirusieji, pusiau palaidoti lede ar upės dumble, o gal apsitraukę šerkšnu, kuris susidarė sunkiai iškvepiant paskutinį atodūsį, kalbės Šandorui, o šis perduos jų žodžius Josefui, – tuos dalykus, kurie tomis iki begalybės išsitęsusiomis apgulties naktimis vis labiau neduos ramybės jo draugui: aplink juos vykstančios metamorfozės. Iš pradžių, kai Josefas dar buvo sąmoningas, dar turėjo tiek supratimo, kad klausdavo bičiulio, apie ką, po velnių, šis kalbąs, Šandoras murmėdavo apie žmogiškąsias būtybes, virstančias „gėlėmis ir gyvūnais“, ir paėmęs Ovidijų ar kokią kitą knygą, nugvelbtą iš apleistos bibliotekos Telekio kabinete, tyliai pasišvilpaudamas ramiai skaitydavo, kol Josefas vėl užsnūsdavo.
Vėliau Josefui tapo taip striuka, kad be to švilpiniavimo negalėjo miegoti, ir vėlai naktį šiam paliovus jis krūptelėjęs pabusdavo, ir dažniausiai išvysdavo tuščią Šandoro gultą. Draugas išeidavo į naktį ar išnykdavo nepalikęs pėdsakų, tarsi įrodydamas, jog virsti nieku – irgi transformacija. Tačiau paryčiais visuomet sugrįždavo, purvinais nagais, tepaluotu veidu, suplėšytais drabužiais ir mina žmogaus, kuris perėjęs naktį prarado save.
Bet dar prieš visus šiuos įvykius gruodis persirito į sausį. Kitaip nei daugelis darbuotojų, Šandoras su Josefu neturėjo šeimos, tad jiems grįžti namo iš zoologijos sodo nebuvo ko. Na, nebent tam, kad rizikuotų numirti gatvėje, būti supašyti sviedinių skeveldrų nedideliame butuke ar nusibaigtų iš bado rūsiuose, paverstuose slėptuvėmis nuo bombų. Kai rado narvuose paskerstus zebrus, – didžiuliai mėsos luitai paskubomis buvo išrėžti iš pečių, šonų ir pilvų – be abejonės, badaujančių miestiečių darbas, – vyrai sušėrė mėsos likučius liūtui ir susikraustė į ištuštėjusius gardus. Šandoras dudeno, kad kaip tik zebrai turėjo gyventi, o plėšikautojus derėjo sušerti liūtui.
O sausio gale peršovė Marti, kitą zoologijos sodo darbuotoją, kai šioji bandė netoli Varošligeto parko papešti žolės žirafai. Mergina dar įstengė parsvirduliuoti į zoologijos sodą ir silpstančiu balsu pasakojo, ką mačiusi mieste. Šandoras bandė ją nuraminti, priversti pailsėti, užtraukė antklodę iki pat kaklo, bet Marti vis kliedėjo, esą liepsnose, – panašiai kaip vaikas debesyse, – įžiūrėjusi mirštančių ar jau mirusių gyvūnų pavidalus, jų sielos išsilaisvinusios iš žvėryne įkalintų kūnų ir keršydamos miestui perėjusios į ugnį. Jis dega, šnabždėjo ji, jis visas liepsnose – Vakarinė stotis, prabangūs namai Andrašio bulvare, medžiai parke užsiplieskę lyg įbrėžti degtukai. Mačiusi gatvę, kur mėlyna liepsna šokčioja pro kiekvieną išgraužą ir plyšį, žaidžia aplink išdaužytų duobių kraštus, o trūkęs dujotiekis apačioje ir toliau kraujuoja.
– Tai buvo tarsi šventė, – tarė Marti, užmerkė akis ir nugrimzdo į miegą, iš kurio nei Josefas, nei Šandoras jos jau nežadino.
Tą naktį, kai mirė Marti, juodu užlipo ant palmių sodo stogo, nuo jo virš vielinių narvų buvo matyti tolumoj verdančių kovų vaizdai, dabar jau gerokai vakarų pusėje, mortyros ir tankai tvatino apatines dantytas Budos pilies sienas, dūmams išsisklaidžius, pliūptelėdavo baltos šviesos. Danguje dėjosi keisčiausi dalykai: iš parašiutų ant Dunojaus ledo buvo mėtomos kiaurašonės dėžės; prožektorių šviesų kreipiami į medžius ir pastatus, tamsoje dužo sklandytuvai; lyg gausus musių spiečius kunkuliavo dūmai.
Tomis dienomis Šandoras dažniausiai skaitydavo, kai subombardavo laiptus, kopėčiomis užsiropšdavo į Telekio biblioteką, tarsi knygų jam būtų reikėję ne tik užsimiršti, bet ir mintims paskubinti, tarsi nemąstyti būtų buvę įmanoma tik mąstant per daug, tik išsprogdinant protą, juk tuo metu išlikęs jis dažniau tapdavo negalia. Iš jųdviejų Šandoras visuomet buvo labiau linkęs svajoti, ir kai tąnakt sėdėjo ant palmių sodo stogo, jis pasakojo Josefui, ką radęs Telekio kabinete, – ištisą biblioteką senovinių ir šių laikų knygų, daugiausia apie gyvūnus.
– Nežinojau, kad Telekis buvo toks intelektualas, – dudeno Šandoras, perrėkdamas ginklų tratėjimą, ir įniko pasakoti, kaip mitų, istorijų ir pasakų herojai būdavo paverčiami arkliais ir gėlėmis, ir skalikais, paskui vėl atgaudavo savo pavidalą arba virsdavo visiškai kitais žmonėmis, peržengę ribas, tarsi šios nė nebūtų egzistavusios, tapdavo kuo nors kitu. – Bet dabar, turiu galvoje, dabar… – plačiai sumosavo rankomis, tarsi norėdamas aprėpti pastaruosius penketą amžių, – dabar mes šitaip nebesikeičiame. Dabar esame individualybės. Asmenybės. Sustingę vietoje.
– Na, – atsakė Josefas tarsi išversdamas Šandoro idėjas, – ir koks gi skirtumas? Jie mirė per karą, kaip ir mes.
– Gal jie taip aiškindavo mirtį, – tarė Šandoras netolies liepsnojančių gaisrų nutviekstu veidu, – kaip tapsmą kažkuo kitu… – pažvelgė žemyn pro palmių namo stiklinį stogą. – Na, vis viena mes juk dar nesame mirę, – sumurkė jis mankštindamas pirštus, tarsi tie galėtų virsti letenomis su nagais, pamanė Josefas.
– Bet ar jie išlikdavo savimi, na, turiu galvoje, virtę kuo nors kitu?
– Taigi, tas ir yra. Visų pirma tada nebuvo to, ką pavadintum „savimi“. Tik nesibaigianti transformacija, nuolatinis tapsmas.
– Tad žmogus nebuvo vertesnis už liūtą.
– Na, nežinau dėl to „vertesnis“, – Šandoras šyptelėjo Josefui, – bet skirtybes jie aiškino kažkaip kit…
Tačiau sprogo sviedinys, ir nespėjęs išrutulioti minties Šandoras jau smigo pro palmių namo stogą, išnyko ugnies ir smūgio bangose, pabirus stiklų lietui, o Josefas suspėjo nusikepurnėti žemyn – aplenkdamas kitą sviedinį, kuris atlėkė švilpdamas į ankstesnio išmuštą skylę, – puolė pro sutrupėjusias stiklinio pastato duris, kur lyjant šukėmis persigandę svarbiausi palmių namo gyventojai – aligatoriai ir hipopotamai – nei jam kando, nei gaudė, ir iškėlė bičiulį iš vandens baseino, kur šis buvo niurktelėjęs stačia galva, ir nesusiturėjo nenusijuokęs matydamas, kaip anas prunkščioja, veidu jau plintant mėlynėms. Po poros dienų aligatoriai nusibaigė, negyvi sustingo ledo sukaustytose džiunglėse, o hipopotamai, susimetę į patį vandens rezervuaro galą, kur artezinis šulinys pumpavo šiltutes sroves, dar tempė, misdami senkančiais pilvo ir nugaros riebalais, ir visi trys, panirę į garus, kasdien vis labiau ir labiau lyso.
Kai vėliau generolas leitenantas Zamercevas tardė Josefą bandydamas iškvosti, kur paslėptas liūtas, Josefas vis norėjo pasakoti apie aligatorius ir hipopotamus, apie tai, kaip bombos pasipylė ant palmių sodo, ir jie tada supratę, kad teks „išlaisvinti“ kuo daugiau gyvūnų. Zamercevas žvilgtelėjo į jį, pasisuko į vengrų vertėją, kažką sušnibždėjo, ir vertėjas Josefo paklausė:
– Negi jums tikrai atrodė tokia gera mintis paleisti laisvėn liūtus ir panteras, pumas ir vilkus?
Josefas žinojo, kad Zamercevas juo netiki, kad nekaltina jo perdėtu sentimentalumu, veikiau įtaria, jog vyrukas meluoja arba taip pat kvaištelėjo, neatlaikęs apgulties ir Šandoro dudenimo. Tam tikra prasme Zamercevas buvo teisus, nes Šandorą su Josefu leistis per žvėryną ir atidarinėti narvus paskatino ne tiek tai, kas nutiko aligatoriams, kiek sovietų kareivių, raitų Zamercevo vyrų, pasirodymas. Atjoję šie pareikalavo, kad prižiūrėtojai pirmiausia paleistų vilką, paskui leopardą, tada tigrą, o kareiviai galėtų medžioti tas išbadėjusias būtybes, neįstengiančias ne tik bėgti, bet ir paeiti, kad jie galėtų pasivaikyti juos ant pailsintų arklių, su kariška amunicija, kvatodami girtu juoku, dvigubai kuoktelėję nuo to, ką karas atėmė, ir nuo to, ką jiems leido.
Zoologijos sodo prižiūrėtojai tą vakarą vaišinosi šampanu, radę visą dėžę brangaus gėrimo vienoje iš didelių medinių užrakintų dėžių, Telekio paliktų kabinete, ir keletą sandarių skardinių ikrų bei dėžutę prabangių cigarų. Šandoras išdalijo butelius, skardines ir degtukus Josefui, Gergėjui ir Žuži. Jie visi buvo tokie alkani, taip išsekinti baimės dėl to, kas gali nutikti kitą savaitę arba rytoj, gal net kitą akimirką, kad nedelsdami iššovė kamščius ir ėmė kliukinti šampaną, stengdamiesi nusiplauti šaltį ir baimę, ir aplinkui iškritusius negyvus žvėris, tarsi susikaupę pajėgtų justi vien skonį ant liežuvio ir apie nieką daugiau negalvoti.
Suprantama, sumanė tai Šandoras. Tai jis, ištuštinęs antrą butelį šampano ir nė nepalietęs ikrų, žiūrėdamas į juos visus, sušalusiais krumpliais, krūpčiojančius nuo dar vieno sprogimo ar ginklų tratėjimo, ar nuo neskubriai besileidžiančių signalinių raketų, krintančių tokia kreiva trajektorija, jog regėjosi, tarsi dangus būtų trūkęs ir suvirintas, – nusprendė įgyvendinti šį planą. Tad tą naktį per zoologijos sodą juos vedė ne meilė, ne logika, o girtos galvos. Žvangindami raktais, nukabintais nuo Telekio sienų, žengdami pro beždžionių narvus, – daugelis jų prišalo prie grotų, įsitvėrusios jų, kai įveikė šaltis, galvos nusviro ant pečių ir jos palaimingai nugrimzdo į paskutinio miego šilumą; ir pro tropinių paukščių buveinę, kur ant susitraukusių kūnelių jau bluko ryškiaspalvės plunksnos, šerkšnas aptraukė galveles sparnuočių, įsipynusių aukštai tinkluose, kur jie pakilo taip arti saulės, kad arčiau jau niekuomet nepakils; ir pro akvariumą, kur kažkas, ko jau nebėra, gal Marti, sudaužė stiklą ir bandė iškapoti iš ledo žuvis – ar beviltiškai mėgindama sugrąžinti jas į gyvenimą, ar tiesiog norėdama suvalgyti, – šito niekas nesužinos. Galų gale tai tikrai buvo ne tiek apgalvoti veiksmai, kiek šventė, akimirka, įkvėpta daugiau ne proto ar tikslo, o pasimėgavimo tuo, kaip plačiai atsiveria narvas ir iš jo liuokteli, iššliaužia, išvinguriuoja ar išskrenda dar koks nors likęs gyvas padaras, tuo metu jie visi keturi maukė šampaną ir strapaliojo aplink, džiugiai susijaudinę puldavo prie kito narvo, pasinėrę į tikrą užraktų, dėl kurių iki šiol taip drebėdavo, triuškinimo orgiją. Ir kai visa buvo baigta, kai neliko ko atidaryti, neliko nė vieno neišlaisvinto gyvūno, Gergėjas ir Žuži išsivadavo patys. Valso žingsniu jie išvingiavo pro priekinius vartus, pasitikdami perspėjimo šūksnius, trūksmingą juoką, kulkosvaidžių ugnies krušą.
Kai šitai įvyko, Josefas su Šandoru spėriai išblaivėjo.
– Neabejoju, kad išblaivėjot, – tarė Zamercevas, palinkdamas per stalą ir įsižiūrėdamas į Josefą. Generolo pečius ir krūtinę dengė raudonos žvaigždės, kūjai ir pjautuvai, apdovanojimų kaspinai. – Numanau, kad kaip tik tada jums ir šovė mintis pašerti liūtą mano kareiviais.
– Ne, mums reikėjo tik jūsų kareivių arklių, – murmėjo Josefas, vis dar toks priblokštas to paskutinio Šandoro išleisto garso, – jis beveik įsivaizdavo, kaip draugas atmeta galvą ir apnuoginęs dantis suriaumoja šūvius nustelbiančiu balsu, – kad ėmė šnekėtis su Zamercevu it su kokiu restorane ar kavinėje sutiktu pažįstamu, o ne tuo, kurio valia bet kurią akimirką galėjo būti pasiųstas stoti prieš taikiklį. – Liūtas, pats suprantat, daug ilgiau išgyventų misdamas arkliu nei žmogumi.
Tačiau, tiesą sakant, jis nebuvo toks tikras, nes Šandoras dažnai žvelgdavo į rusų kareivius (ir nuo palmių namo stogo, ir vėliau iš narvų), laižydamas išdžiūvusias lūpas, prisimindamas Leningrado blokadą ir svarstydamas, ar Budapešte žmonės ims valgyti žmogieną, kaip, šnekama, yra buvę Leningrade. Tada Josefas Šandoro elgesio dar nesiejo su alkiu, veikiau su neapykanta sovietams, nes kai gatvėse tįsodavo šitiek Sukryžiuotųjų strėlių armijos ir vokiečių kareivių, o kiek dar civilių, puikiausiai išsilaikiusių žiemos šaltyje, kai ledas sukaustė net Dunojų, medžioti gyvųjų nė nereikėjo. Beišsikvepiančios apgulties dienomis jiems dviese klajojant po zoologijos sodą, Šandoras keistai prasitardavo apie sovietus ir Raudonąją armiją, – diduma gaisrų Pešte jau buvo užgesę, rusai šlavė paskutinius priešo likučius, varydami vengrų vyrus ir moteris priešais save gatvėmis ir versdami skanduoti: „Nešaudykit, nešaudykit, mes vengrai, mes pasiduodame.“ Tačiau vakaruose vis dar virė pragaras, nesiliovė kovos, ten, kitapus Dunojaus, Budos pilies miesto pusėje, Sukryžiuotųjų strėlių pajėgos, suvarytos ant Pilies kalno, apsuptos su menkais amunicijos ir maisto likučiais, svajojo apie prasilaužimą.
Iš paleistųjų gyvūnų keli grifai ir ereliai laikėsi netoliese, lėtai sūkuriuodavo virš zoologijos sodo, paskui tingiai nusklęsdavo žemyn misti maita, kurios gatvėse prisirinkdavo iki soties. Kai jie grįždavo į lizdus, Šandoras svarstydavo, ar jų skrandžiuose nuodingesnė komunistų, ar fašistų mėsa. Ir apie tai šnekėdavo. Juodu ginčydavosi iki vėliausios nakties, ir Josefas tvirtindavo, kad fašistai su savo skelbiamais įsitikinimais neteisūs, kaip ir jų įsivaizduojama, natūrali jiems atrodanti visuomenė, nes juk jokiam gyvūnui niekada nerūpėjo nei kova dėl garbės ar žiaurumo lenktynės, nei pastangos nukariauti pasaulį ar masiškai naikinti kitą rūšį, ir kad gyvūnai dažniausiai tesirūpina tik būtinosiomis reikmėmis, kad šitokiu elgesiu sukuria tarsi ir savotišką harmoniją…
„Harmoniją? – juokdavosi Šandoras. – Šneki kaip komunistas!“ Ir pasakodavo, kaip lokys nudeda kito patino mažylius, kad patelė su juo poruotųsi; kaip kartą girdėjęs apie žebenkštį, kuri įsmukusi į kiemą išpjovė dvidešimt penkis viščiukus – perkando jiems kaklus, tačiau nė vieno nenuvilko suėsti; kad esama žuvėdrų, kurios pavagia iš kitų kiaušinius, tupi ant jų, kol prasikala, o paskui sušeria paukštukus savo jaunikliams; kaip katė žaidžia su jai į nagus pakliuvusia auka, kol mirtinai ją nukankina, vien pramogaudama. „Ar visa tai tau atrodo harmonija?“ – klausdavo jis Josefo.
Zamercevas pažvelgė į Josefą, šis drebėdamas sėdėjo ant girgždančios kėdės štabe, Raudonosios armijos įrengtame viename apleistų prabangių Andrašio bulvaro namų, vis dar vilkėdamas nuskurusią zoologijos sodo prižiūrėtojo uniformą, neskalbtą visas šias šimtą dienų, susivėlusiais purvinais plaukais ir toks susisukęs iš bado, kad Zamercevui regėjosi, jog mato vyro stuburkaulį, kyšantį pro įkritusį į tuštumą pilvą. Zamercevas apėjo stalą ir, be ceremonijų viena ranka sugriebęs Josefą už smakro, tarė:
– Man tas pats, kas, tavo kvaišu supratimu, galėtų būti įdomu. Politika… – jis žvilgtelėjo į vertėją, o tas kilstelėjo antakius. – Aš noriu apsaugoti savo… liaudies armiją… O tai reiškia, kad papasakosi man apie Šandorą, ką jis padarė, su kuo aš turiu reikalą…
Apsaugoti liaudies armiją. Josefui norėjosi nusikvatoti. Jei pats pirmas nebūtum paleidęs savo kareivių siautėti, jeigu nebūtų atlėkę reikalaudami, kad jiems būtų surengtas safaris, kam mes būtume išlaisvinę tuos gyvūnus? Paskui Šandoras pats prasimanė sėlinti aplinkui zoologijos sodą it koks žvėris, nors Josefas įspėjo jį laikytis viduje, mat nebuvo dienos, kad kuris nors iš dar gyvų mės-ėdžių neužpultų kito. Poliarinė meška surijo vilkus, vilkai sudraskė į gabalus panterą, naktį išnirdavo iš slėptuvės liūtas. Tačiau taip tada ir buvo – Josefas iš visų jėgų stengėsi save tausoti, išgyventi, o Šandoras visko atsisakė, pirmiausia miego, paskui maisto, o galiausiai ir saugumo, iššvaistydamas paskutinius savo jėgų išteklius.
Kažin kaip Šandoras prasitarė rusams, kad liūtas gyvena metro tuneliuose, ir kai kitų plėšrūnų neliko, kai jie pagaliau vieni kitus suėdė, juos nušovė ar kur nors nuklydo, tuomet liūtas ėmė ryti pasimetusius arklius. Jiems einant pasirinkti sniego, kad turėtų atsigerti, Šandoras rodydavo Josefui liūto aukas. Šandoras klibikščiuodavo iš paskos, nusilpęs jau ramstėsi viena Telekio lazdų, bet proto dar pakako Josefui parodyti, kad arklių šonuose, nugarose ir pilvuose žiojinčios skylės – ne nuo sviedinių, o nuo liūto dantų.
– Matyt, liūtas nusilpęs, – tarė Šandoras, stengdamasis prisilaikyti pats. – Kitaip juk nusitemptų tuos griaučius į savo irštvą ir suėstų.
– O gal toks sotus, kad nė nesivargina, – atsakė Josefas, pavydėdamas liūtui dantų.
Pabudęs naktį Josefas nė neatsigręždavo į Šandoro gultą – žinodavo, kad tas tuščias. Pašokdavo iš miego kasnakt, ir kiekvieną naktį Šandoras būdavo išėjęs. Iš pradžių Josefas manė, gal tai somnambulo klajonės, bet kai apie tai užsimindavo, Šandoras tik nusijuokdavo ir atsakydavo ėjęs „parūpinti arklių“. Ir veik nieko daugiau jis neaiškindavo, bet, tiesą sakant, Josefui jau ir pačiam vargiai kilo noras ką nors kalbėti, o jei ir bandydavo, rišliai suregzti mintį sekėsi vis sunkiau.
– Mano kareiviai pasakojo, kad Šandoras su jais susitinka, – tarė Zamercevas. – Kad kviesdavo juos liūto medžioklėn metro tuneliuose.
– Ten galėjai sutalpint kaimenę arklių, – linktelėjo Josefas. – Tik labai tamsu. O kareiviai beveik visada girti. Kulkos taip ir skraidydavo po tunelius.
– Na, aišku, liūtą galima pašerti ir tokiu būdu, – tarė Zamercevas. – Tu apie tai žinojai. Gal net padėjai Šandorui?
Ne, Josefas papurtė galvą, tačiau netrukus linktelėjo, esą taip, o paskui liovėsi, nesuprasdamas, kam ar ką jis padėjo, tik jau Šandorui – tikrai ne. Zamercevas klysta manydamas, kad Šandoras šėrė liūtą, nes kaip tik taip iš pradžių įsivaizdavo ir Josefas, tarsi liūtas ir Šandoras būtų dvi atskiros būtybės. Tačiau verčiau jau lai Zamercevas galvoja taip, nei suvokia tiesą, kurią žino Josefas, – apie transformaciją, kurios liudininku tapo tądien, kai nunešė Šandorą prie metro įėjimo, vieno iš tų dar nesubombarduotų, neužverstų griuvėsiais ar taip paženklintų ten įsikūrusio liūto, kad net žmonės juto pavojų. Jis kūnu prigludo prie durų, – tai buvo senas tarnybinis įėjimas, naudojamas inžinierių ir metro darbuotojų, pakankamo pločio nedideliam automobiliui įvažiuoti, uždarytas gofruotojo metalo durimis, – įsivaizduodamas tą šiurpią metamorfozę.
Paaiškėjo, kad Zamercevą, skirtingai nuo kitų karių, ne taip lengva įvilioti į tas pačias pinkles. Jis pasiuntė žmogų atnešti jam senos Franso Jošefo metro linijos žemėlapio. Kol atnešė brėžinius, nebyliai žvelgė į Josefą, o tada paskleidė juos ant rašomojo stalo ir ėmė žymėti kelius, vedančius į metro ir iš jo, visai nekreipdamas dėmesio į tą tarnybinį įėjimą, apie kurį jam užsiminė Josefas. Tarsi Zamercevas būtų žinojęs, manė Josefas, tarsi būtų įžvelgęs tuos trūkstamus istorijos gabalėlius, kuriuos Josefas nutylėjo, ir net dabar žemėlapyje vadovavosi tuo, ko praėjusią naktį Josefas jam nepasakojo: kaip Šandoras prišliaužė ir sušnibždėjo jam, kad sunku gauti liūtui arklių, kaip jis nusilpo, nors Josefas draugo balse girdėjo tokį alkį, kad Šandoras būtų prarijęs jį čia pat, šią akimirką, jei tik būtų pakakę jėgų, jei būtų buvęs tikras, jog pajėgs įveikti draugą.
– Vienas aš to negaliu padaryti, – sumurmėjo Šandoras, – nepaeinu.
Kai Josefas paklausė, ar jų draugystė jam jau nieko nereiškianti, Šandoras pasitrynė tą kaukolės vietą, kur būta skruostų, ir sumurmėjo kažką apie „pasklidusias kalbas“, kad „kareiviai vengia“, tada pritilo ir nusišypsojo šiurpia šypsena – be lūpų, tik dantimis.
– Kaip tik dėl to, kad esu tavo draugas, prašau tave tai padaryti. Tai daugiausia, ką galėtų padaryti draugas, – tarė nusijuokdamas nelaimėlio juoku.
Josefas dirstelėjo į bičiulį, nusisuko nuo jo į sieną, apglėbė save, lyg bandydamas apmalšinti tuščią skrandį, atsitverti nuo šio nesibaigiančio apgulties kliedesio, nuolatinės baimės, nuobodulio, nepertraukiamo laukimo, lėtos prieraišumo erozijos, nuo visų tų dalykų, kurių jis jau nebepadarys.
– Miestas sunaikintas, – tarė jis, netrokšdamas daryti to, ko prašė Šandoras, nenorėdamas apie tai nė kalbėti, nes jam pasirodė, kad dabar draugo balse išgirdo ir kitokią užuominą, dar baisesnę už tai, ką tas iškart išsakė žodžiais. – Žmonės miršta, badauja, – tęsė jis, – sovietai siaubia, medžioja, prievartauja, o tu eini iš proto dėl liūto. Velniop tą liūtą, – tarė Josefas, – velniop viską, – apsivertė ant gulto, kilstelėdamas sluoksnius plastikinių maišų ir brezento, kuriais klojėjo.
Tačiau Šandoras vėl jį paragino, ir kai Josefas suirzęs sudejavo ir pasisuko, išvydo, kad bičiulis jau pusiau atsimainęs, galva ir kaklas apžėlę plaukais, nagai daug ilgesni už Josefo, purvinesni, kad po jais įstrigę arklių ir žmonių odos, mėsos ir dar kažko, kad iš bado, dėl žaizdų ir traumų šis tegali šliaužti keturiomis.
– Man tavęs reikia, – suriaumojo Šandoras, bet tuo metu jau buvo toks išsekęs, kad pasigirdo tik kosėjimas, lyg balso stygos gerklėje būtų per smarkiai atsipalaidavusios ar susidėvėjusios per triukšmą, o prabilti garsiau nei inkštimu jam prireikė paskutinių jėgų.
Manęs reikia?– stebėjosi Josefas, pakildamas nuo gulto ir prisitraukdamas Šandoro galvą prie krūtinės. – Tu nežinai, ko tau reikia, – galvojo jis, tarsi Šandoro viduje priešingu ritmu būtų plakęs vienas pulsas ir kitas, degę du troškimai, plėšiantys jį į skirtingas šalis. Josefas jį šitaip mažumėlę palaikė, oda jusdamas ritmingą bičiulio vokų plazdėjimą, prisimindamas, kaip Šandoras puolė iš zoologijos sodo paskui Gergėjų ir Žuži, kaip stengėsi pakelti jų susmukusius kūnus, kaip dažnai rasdavo jį pritūpusį prie vieno ar kito negyvo gyvūno narvo, tarsi kilstelėdamas sparną, leteną ar koją galėtų juos atgaivinti. Kartą Josefas matė, kaip Šandoras iš tiesų užsimetė ant savęs žvėrį lyg drabužį ir tarsi tapo juo, atsikratęs žmogiškumo. Bet Šandoras jau tolo priešinga kryptimi, bandydamas bent sąmonėje išlaikyti suvokimą to, kas jis yra, kas buvo, kas jam svarbu.
– Klausyk, Šandorai, – sumurmėjo Josefas, išsigandęs tų permainų bičiulio kūne, tų spazmų, kurie tampė vis dar globiamą draugo kūną. – Privalai susiimti, – prašė jis, – apgultis juk netruks amžinai.
Tačiau Šandoras jau buvo anapus laukimo, Josefas tai žinojo, jis jau peržengė atmintį to, kas įvyko, kas dar įvyks. Tai, ko jam tikrai reikėjo, ko jis troško, jau buvo nesusiję su Josefu, nes ir Josefas Šandorui ėmė nykti, byrėti ir lietis į bendrą karo paveikslą, irti sykiu su sostine ir zoologijos sodu, su padvėsusiais gyvūnais, o kad Šandoras suvoktų išnykęs ir pats, jam trūko šio vieno, paskutinio veiksmo, šios paskutinės paslaugos. Tačiau Josefui visa dar buvo kitaip, dar vis kitaip, nes būdamas šalimais Šandoras padėjo jam laikytis, tarsi jų draugystės galia, juos susiejusi istorija, tie charakterio bruožai, už kuriuos Šandoras jį mylėjo, padėjo Josefui atkurti pačiam save. Jis žvelgė į Šandorą ir matė, kuo karas pavertė draugystę tuomet, kai jau buvo sudorojęs visa kita, – atjautą, išmintį, savivoką, ištikimybę, prielankumą ir meilę, – visas tas kliūtis išlikti, visokiausius dalykus, kurie trukdė užmiršti, kas esi. Kaip tik todėl Josefas ir pavydėjo Šandorui, nes šis užmiršo jį, kaip užmiršo ir tai, kad kareiviai, kuriuos šerdavo liūtui, buvo žmonės, kad kūnai, kuriais mito paukščiai, buvo moterų ir vaikų, kad dar buvo ir jo paties, ir kitų žmonių gyvenimas, kurį galbūt verta išsaugoti.
Kai pagaliau tą naktį pakilo su Šandoru, laikydamas šį ant rankų kaip vaiką, Josefas abejojo, ar įstengs padaryti, ko prašė bičiulis, nes vis dar kabinosi į draugo atminimą, dar nenorėjo su juo atsisveikinti, – tai padarys praėjus tik savaičių savaitėms, o ypač po pokalbių su Zamercevu, išsinešdinus sovietinių medžioklių gaujoms, šį sykį jau išsiblaiviusioms, be arklių, pasišviečiančioms kelią žibintuvėliais ir priekiniais automobilių žibintais, – pasiryžęs atlikti tai, kaip dera. Bet ir šiąnakt išsiruošė lygiai taip pat, žengė pro duris, irdamasis į priekį, sulinkęs nuo Šandoro svorio, po arkų šviesomis ir mirkčiojančiais gatvių žibintais, išsilenkdamas patrulių, tik šie iš tiesų buvo ne patruliai, o likučiai tris dienas siautėjusių kareivių, kuriems vadai leido siaubti miestą.
Tuomet jis jau ne blogiau už Šandorą žinojo, ko šiam reikia, – kaip tik šito Josefas ir nepasakė Zamercevui. Atklibikščiavo prie metro įėjimo ir plačiai pravėręs duris pažvelgė vidun, ir Josefas sudvejojo. Kai Šandoras, priglaudęs galvą prie seno draugo krūtinės, paprašė paguldyti jį ant slenksčio, Josefas nusijuokęs pasakė, kad ne, kad viskas gerai, jie galintys įeiti drauge, nieko čia tokio.
– Prašau, – tarė Šandoras, silpnai trūktelėjęs Josefo glėbyje. – Tu geriau pakėlei sielvartą, sugebėjai iš jo pasimokyti ir sustiprėti.
Sulig tais žodžiais Josefas pagaliau suprato, ko ir kodėl trokšta Šandoras, Josefas prisimins tai kaip akimirką, kai pagaliau pasidavė apgulčiai, šiurpulingai šios logikai, tam, kuo Šandoras tikėjosi virsti, o Josefo jam reikėjo paliudyti. Jis atsisveikino, paguldė Šandorą ir uždarė duris. Liko tik silpnumas atnešus draugą per nusiaubtą miestą, išeikvojus dar likusias menkas jėgas. Uždarė duris ir į jas atsišliejo, ir nuovargis jau buvo per didelis, kad jas vėl atidarytų, net žinodamas, kad daugelį metų kankins košmarai, kad sapnuos siaubo sapnus, kaip daužo duris, klebena rankeną, šaukia Šandorą, kad pabus pažadintas prarasties siaubo, vienas tamsoje su viskuo, nuo ko tapo atskirtas, tarsi nebūtų kaip išsiaiškinti, kur jis yra, kur prasideda ir baigiasi, kol pagaliau supras tai, kas jau nepasiekiama. Tai buvo paskutinė Šandoro dovana jiems abiem – Josefui ir liūtui, tai, ko, jam regėjos, jiems reikia, kad gyventų, tarsi sielvartas turėtų tokią galią, nors galiausiai teliko tik tai, ko troško jis: mirtis prisirišimo, draugystės, meilės – vadink tai, kaip nori, – to, kas jį dar laikė ir priminė, kas jis buvo ir ką per tą laiką išgyveno, kai tąsyk jis troško jau tik vieno, – suriaumoti ir liuoktelėti, – toji akimirka, kai pagaliau tapo kažkuo kitu.
Jūreivio burna
– BUVO 1957-IEJI, IR jūreivis pasidirbo plastikinį laivą. Jis visas buvo perregimas – plastikinis korpusas, plastikinis stiebas, plastikinė burė, – o jūreivis atsigulė jame su maišu ragelių, ąsočiu vandens ir išplaukė iš Budapešto Dunojumi Juodosios jūros link.
– Ar jam pavyko?
– Ne, jį pamatė. Jo laivas yra Nepavykusių pabėgimų muziejuje.
– Ar yra toks muziejus?
– Devintajame rajone. Privati kolekcija. Kada nors nusivesiu.
– Kaip tu ten patekai?
– Papasakosiu vėliau, – gūžtelėjo Judita, jos oda buvo labai tamsi net kaip vengrės, o ilgi plaukai išsidraikę ant pagalvės kaip juodos saulės spinduliai.
Juditos dukrai Jankai buvo penkeri, jos plaukai buvo tokie pat tamsūs. Mergaitė stovėjo tarpdury pirmą naktį, kai parnešiau jos motiną namo. Tai buvo paprasto flirto finalas, Judita nudavė esanti įkaušusi, pamiršusi atsargumą ir daranti tai, ko niekuomet nebuvo nutikę su jokiu vyru, mat ji parodė, kur gyvenanti, – o aš laikiau ją už rankos sakydamas, kad tokios būklės moteriai – ji kikeno, žagsėjo, mosavo rankomis man palei veidą – geriau nepasilikti Aštuntajame rajone. Iš tiesų mane sudomino Janka, kai išgirdau, kaip motina ją apibūdino, – kaip jos gyvena, kokie jų namai, ką jos valgo, kur mergaitė žaidžia. Kai mudu atvykome, duris atvėrė sena moteris, kaip spėjau, senelė, – plaukus apsigobusi nėrinių skara, susimetusi į kuprą kitoje atlapų durų pusėje, ji grasino Janką prikulti ir savaitę neduoti pietų, jei toji tuojau pat neisianti namo. Senoji nenustebo, kai mes klupinėdami suvirtom vidun, iš paskos tapseno mažoji Janka ir vis taikėsi sugriebti mamos ranką. Paguldžiau Juditą ant sofos, murmėdamas, kad viskas bus gerai, ji tik norinti miego. Senoji moteris stovėjo įsmeigusi akis į žemę, linguodama galva.
– Juk sakiau jai čia nieko nesivedžioti.
Budapešte ketinau sustoti tik vienai dienai, paskui keliauti į Rumuniją. „Būk, kiek reikia“, – nuramino mane žmona Ana. Mes jau turėjome vaiką, septynerių metų Miklošą, kuris, kaip ir jo motina, troško broliuko ar sesutės, laukė visą savo sąmoningą gyvenimą ir šypsojosi man, kai atsisveikinome oro uoste ir aš kalbėjau vykstąs į šalį, kur vaikų namuose netelpa mažyliai, norintys turėti vyresnįjį brolį. Ana irgi stovėjo šypsodamasi, man kalbantis su sūneliu, glostė jam plaukus, kartkartėm patvirtindama tai, ką sakiau, netgi įsiterpdama apibūdinti, kaip mažoji mergaitė atrodys: bus žalių akių, garbanotų plaukų, tamsios odos; bemindžikuodami, kol man reikės pereiti saugumo patikrą, visi trys ėmėme rinkti vardus – Juliška, Klara, Marija.
Mudu su Ana jau prieš daug metų susitvarkėme įvaikinimo dokumentus, kai paaiškėjo, kad burtai, kurie sukūrė Miklošą, išsisklaidė, išgaravo kartu su buvusiais mūsų pokalbiais (išskyrus apie tai, kaip sekasi sūnui, kiek pinigų reikia darželiui, namams atnaujinti, sąskaitoms apmokėti), kaip ir mūsų pomėgis drauge lankyti koncertus, dailės parodas ir mylėtis – išgaravo visa, išskyrus tuos kelis stiklus vyno, kuriuos išgerdavome vakarais (šiuo klausimu mes dar galėjome sutarti), nors prieš man išvykstant į Budapeštą Ana įsibrovė ir čia, ir vietoj vyno ėmėsi kritikos, kad aš per daug geriąs. Užuot mėginę įveikti šią krizę, mudu nusprendėm, – ar veikiau taip nutarė Ana, – kad mūsų santuoka bus politinė ir mes ką nors įsivaikinsime.
Taigi išklausėme įvaikinimo kursą, kur sėdėjome šalia kitų vilties netekusių šeimų, klausėme paskaitų apie kultūrinį jautrumą, drovėdamiesi atsakinėjome į klausimus apie savo seksualinį gyvenimą, prisiekėme niekada nebandę kvaišalų. Gavome pažymėjimą, iškentėme įprastinį socialinio darbuotojo vizitą: jis miegojo mūsų svečių kambaryje ir padarė vertinamąją išvadą, kad mudu su Ana sieja „labai stiprus draugystės ryšys“, vadinasi, žinojo, jog melavome atsakydami į klausimus apie seksą.
Bet vaiko nebuvo. Jau ne viena agentūra pasakė, kad esame per daug išrankūs, mat norėjome ne vyresnės nei trejų metų mergaitės (nors būtume sutikę paimti ir šešerių) ir iš tos Vengrijos dalies, kuri vadinama Erdėjumi – angliškai Transilvanija, – 1919 metais užleistos Rumunijai pagal Trianono sutartį. Tai buvo Anos manija, paveldėta iš jos mylimo tėvo, – jį pažinojau kaip senuką su iš ausų stirksančiais plaukais, šviesa, krintanti iš viršaus, išryškindavo kraujagysles galvos paviršiuje – mat kas rytą skusdavo ją elektrine mašinėle. Jis nuolat sėdėdavo virtuvėje tame siaubingame name Nort Vorde, ant sienų pasikabinęs senus kalendorius su Vengrijos žemėlapiais iki 1919-ųjų, o juose raudonu rašikliu pažymėta mažyte šiandienos Vengrija. Jos tėvas buvo vienas iš tų piktų nostalgijos kamuojamų žmonių, nepaliaujamai linksniuojančių: Trianonas šį, Trianonas tą, kis Magyarország nem ország, nagy Magyarország mennyország[4 - Vengrija – maža šalis su dideliu Vengrijos dangumi (vengr.).], šiltai prisimenančių, kiek prarastų žemių Hitleris buvo grąžinęs tarpukariu, griežiančių dantį dėl dviejų milijonų etninių vengrų, įstrigusių Erdėjuje, porinančių, kaip buvo vykdomas jų „kultūrinis valymas“, kaip draudžiama leisti knygas savo kalba, mokyklos uždaromos, ištisi kaimai perkeliami ir jėga asimiliuojami su pietumis, o tokie politikai kaip Čaušesku tik ir svajojo, kad jie visai išnyktų, ir buvo vos sulaikyti nuo genocido, kurį būtų mielai įvykdę, – juk kam laukti trejetą kartų, jeigu nebūtina? – kad nebeliktų nė vieno, galinčio paliudyti, jog ši žemė niekada nebuvo Rumunijos. Tačiau vengrai toliau laikėsi – savo kalbos, kultūros ir tapatybės – ir šitaip jau devyniasdešimt metų.
Anos tėvas išgyveno Budapešto apsiaustį, tad jo tirados apie Erdėjų, apsukusios ratą, neišvengiamai grįždavo prie šios temos. Seniokas dudendavo, kad vengrai neturėję pasirinkimo – iš vienos pusės naciai, iš kitos sovietai, – o Hitleris bent jau žadėjęs grąžinti prarastas šalies teritorijas. „Atplėšta daugiau nei pusė mūsų tautos.“ „Jokia šalis neprarado tiek, kiek mes, o mes netgi priešinomės karui!“ „Prancūzai mūsų nekentė, tai ir buvo Trianono priežastis, paprasčiausi prietarai.“ Jo sąmonėje apgulties vaizdiniai – kareivis po kareivio, mirtis po mirties, alkio, troškulio ir baimės prisiminimai įstrigus Budapešte, ištisa mirties paveikslų eisena – buvo nulemti anų brūkštelėtų Trianono rūmuose parašų. Jam ir jo šaliai teko pakelti apsiaustį – ištverti visa, kas įvyko prieš tai ir po to, ir tik dėl Trianono. Niekas negalėjo pakeisti šio jo įsitikinimo. Girdėjau kiekvieną kartą ten lankydamasis, ir jo naivumas, nesugebėjimas įžvelgti gerokos dozės fatalizmo, tarsi šiame pasaulyje tikrai galėtume tikėtis teisingumo, tiesiog varė mane iš proto, ir dar blogiau, priminė mano tėvą, kuris nenorėjo turėti nieko bendra su šia kovinga negalia ir trokštamu kariniu sprendimu, kaip ir laimingomis Hitlerio reicho dienomis. Mano tėvas norėjo tiesiog užsimiršti sėdėdamas Toronto Sėčėnio klube, gerdamas vengrišką palinką, lošdamas kortomis, laimingas, kad sūnus vedė vengrę ir jo anūkai kada nors kalbės vengriškai. To jam buvo gana.
Tačiau Anos tėvui to nepakako, nepakako ir jai. Ji norėjo našlaitės – pirmiausia dėl to, kad vengrams ir taip buvo labai sunku gyventi Transilvanijoje, o antra, mergaitės vengrų kultūroje nelaikomos žmonėmis (čia Ana išplėtė tėvo pažiūras, jis su tuo nieku gyvu nebūtų sutikęs). Būdama našlaitė, mergaitė neturi jokių vilčių. Tai „kultūrinio gelbėjimo“ aktas, taip pasakė Ana mūsų bylą tvarkančiam darbuotojui, kai šis paaiškino, kad Bukarešto vaikų namuose netelpa romų vaikai, vaikai su ŽIV, net graikų, bulgarų, turkų ir, žinoma, batalionai rumunų vaikų. „Vengrai Transilvanijoje prižiūri saviškius, – paaiškino jis, – jei norite vengrės, Vengrijoje jų begalė.“ Bet Ana purtė galvą. O kai agentūra pagaliau surasdavo mums mergaitę, visada iškildavo kokia nors problema – neužpildyta forma, biurokratinės mašinos sutrikimai, atsirasdavo dar koks nenumatytas procedūrinis mokestis, paskui tekdavo laukti nuo šešių iki aštuonių mėnesių, kol vaiko nebelikdavo. Kai jiems arba mums pavykdavo pasiekti finišą ir gauti bylą – šeimos ir medicininius duomenis, nuotraukas, – Ana nunešdavo visa tai mūsų gydytojui. Šis pakėlęs nuotrauką prieš šviesą svarstydavo: „Matai šituos šešėlius po kairiąja ausimi, šituos iškilimus – čia kažkas įtartino.“ Pakreipdavo nuotrauką: „O galbūt ir nieko.“ Ana pareidavo namo, mąstydavo, gurkšnodama škotišką viskį su burbuliukais, ir po kelių dienų pareikalaudavo daugiau informacijos, tačiau agentūrai niekaip nepavykdavo gauti, ir tada ji atsisakydavo įsivaikinti. Paskui naktimis gulėdavau lovoje klausydamas, kaip Ana kalba per miegus, atsiprašinėja ir meldžia vaiko atleidimo, ir taip talžo kumščiais sau veidą, kad man tekdavo ją prižadinti ir laikyti apkabinus, kol ji išsiverkdavo. Galų gale mudu nusprendėme, kad aš vyksiu į Rumuniją ir gal pačiam pavyks tai, ko neįstengė biurokratai.
– Nepavykusių pabėgimų muziejuje yra burės iš folijos, – vis dar girdžiu Juditos žodžius, jie pinasi, ji tuoj susijuoks. Tas girtumas, suprasiu vėliau, būdavo veikiau apsimestas nei tikras, vaidmens dalis, o mudviem susėdus gerti, tikrai būčiau pirmas susmukęs po stalu. – Tai puikūs veidrodžiai, – tęsia ji. – Vieną dieną, kai danguje nebuvo nė debesėlio, jūreivis iškėlė jas Vengrijos jūroje, ir jos taip spindėjo, kad jis perplaukė nepastebėtas nuo vieno kranto iki kito – snaiperius apakino spindinti armada.
– Vengrijos jūrą? Nėra jokios Vengrijos jūros!
– Yra. Ir ne viena. Tu nieko neišmanai apie šitą kraštą.
– Kur jos?
– Muziejuje kabo žemėlapis. Kada nors aš tau parodysiu.
Kai paties santuoka ima sekti, žmogus leidi sau nuo to pailsėti – ir žengi tą žingsnį taip natūraliai. Gana aiškiai tai supratau Budapešte, kai pakilęs naktimis, Juditai miegant šalia, prisimindavau blogiausią tarpsnį prieš šešetą ar septynetą metų, kai Miklošui buvo vos pora ar treji metukai, – tuomet spoksodavau pro langą, kaip žvelgiu ir dabar, svajodamas, kaip viskas būtų, jeigu pajėgtum visa tai įveikti – ginčus, skyrybas, daiktų dalybas, susitarimus dėl vaiko priežiūros, o paskui, po visko, pradėti iš naujo, – iš pradžių laisvė, vienatvė, vėl kitas ryšys, tuomet santuoka, kuri veikiausiai baigsis taip pat, kaip ir ši. Šioje sekoje, vienaip ją dėliočiau ar kitaip, bėdos kyla iš manęs. Štai jau kiek metų, kai vis daugiau ir daugiau darau tai, ko prašo Ana: surenku skalbtinus drabužius, gaminu valgyti, ką išmanau, nudirbu darbus aplink namus, nuvežu Miklošą, kur reikia, vakarais sėdžiu verandoje su žmona, geriu, šnekuosi, stengiuosi būti malonus, atlieku šimtus smulkių pareigėlių ir paslaugų, akylai atsijoju savo reikmes šalin, kad tik viskas būtų gerai, paskui susirenku savo atlygį – vaiko juoką, dėkingos žmonos šypseną, kaimyno su žemuogių kraitele apsilankymą. Iš paviršiaus viskas regisi tobula, tačiau tai ir tiek, nes tavęs lieka vis mažiau ir mažiau, mažiau ir to, ko išties nori, kol vieną dieną suvoki, kad vienintelis tau svarbus gyvenimas, vienintelė vieta, kurioje egzistuoji, yra viduje, tame pasaulyje, apie kurį jau nebeužsimeni, pripildytame tokių neįgyvendinamų troškimų, kad nėra prasmės apie juos net kalbėti, tai ištisi iš žemėlapio ištrinti aistrų žemynai, iškirpti, bet vis tiek egzistuojantys, net kai tavo žmona ir vaikas kalba su tavimi, o tu dediesi klausąs.
Manau, kad dėl to sykį vienišos komandiruotės metu ėmiau ir atsiverčiau „geltonuosius“ puslapius, ieškodamas palydovių reklamos. Man tai atrodė idealu, ketinimai visiškai aiškūs – vienai šaliai seksas, kitai – pinigai, ir nieko to, ką tekdavo patirti žmonėms, užmezgusiems romanus (pažinojau tokių). Mat antras ryšys reiškė tiek pat kompromisų, kaip ir pirmas, – drebi, kad būsi atskleistas, o aistra tuoj apsilipdo reikalavimų kamuoliu: „Noriu, kad mes kartu kur nors keliautume!“ „Noriu, kad paliktum žmoną!“ „Jei mes ir toliau drauge, tuomet reikia tai daryti atvirai ir garbingai!“ Ir visi tie žmonės, dauguma jų vyrai, bus priversti rinktis tarp šeimos gyvenimo, kurio – išskyrus atsitiktinius nesuvaldomus potraukius – jie tikrai nori, ir to kito, kuris, be anų reikmių, neturi jokio pagrindo. Kam reikia tokios įtampos? Aš geresnių santuokinių santykių nesitikėjau, o paskui tenorėjau ramybės – ir sekso. Vadink jas kaip nori – palydovėmis, prostitutėmis ar kekšėmis, – jos teikia tuos pačius malonumus kaip ir romanas, tik be jokios rizikos.
Išskyrus, žinoma, tą vis didėjančią vienatvę, užgulančią kaskart renkant numerį, į kambarį atsivedant kitą merginą, įteikiant pluoštą grynųjų, kuriuos slapta tam esi atsidėjęs. Kiekvieną naktį, kurią praleisdavau su Judita, nubusdavau trečią ryto, pačiu baisiausiu metu, ir žvelgdavau į žiburėliais mirksintį miestą, Dunojų, galvodamas, kaip išsikrapštyti iš šios padėties, ką dar galėčiau išgelbėti ar atkurti ir ko tam prireiktų.
Tada Judita nubusdavo, jos ranka keliaudavo mano stuburu, ir ji papasakodavo man kitą beprotišką istoriją apie jūreivį iš Nepavykusių pabėgimų muziejaus, ne guosdama mane galimybėmis, o atidėdama sprendimą, neleisdama apie tai galvoti, taigi, kai ji baigdavo, aš būdavau lygiai ten, kur buvęs. Ji tiksliai žinojo, ką daryti, ko aš noriu.
Mes susitikome tik man atvykus į Budapeštą, kai vieną vakarą išėjau, vildamasis užsimiršti mieste, kaip darydavau nesuskaičiuojamuose kituose miestuose, šlaistydamasis iš baro į barą, ieškodamas kieno nors bendrystės, gal verslininko, išėjusio išgerti, bankininko iš Jungtinės Karalystės, gal kokio nors vengro – vyriškių, kurie irgi nusimovė sutuoktuvių žiedus. Man regis, tąkart jis buvo vardu Gergėjus, nusivedė mane į „Tip-Top“ klubą, vieną iš miesto striptizo barų. Buvau pernelyg girtas ir ketinau dar daugiau prisigerti, o ausys gaudė priekaištingai garsėjantį rytinio transporto gaudesį.
Judita buvo viena iš trijų merginų, su kuriomis mes galiausiai susėdom prie vieno stalelio – Gergėjus nužirgliojęs paklausė, ar jos neprieštarautų. Jos neprieštaravo ir nepaisė – sėdėjo vienodomis trumpikėmis, glotniais, giliomis iškirptėmis marškinėliais, gėrė neskiestą vyšnių palinką su ledu. Aš prisėdau prie Juditos – atsigręžusi į mane su rūgščia šypsena, ji paklausė, ką gi veikiu Budapešte.
Už poros valandų stovėjau ant Margaritos tilto apkabinęs Juditą, glostomas to vėsaus vasaros vėjelio, kai gali pasijusti beveik laimingas, kad įkaušęs, nemiegojęs ir tokią ankstyvą valandą dar esi ne lovoje. Aš apgręžiau ją veidu į Margaritos salą, paskui vėl atsukau, kad pažvelgtų į Grandinių tiltą už neogotikinių Parlamento smailių, paskui Elžbietos tiltą, už kurio tolumon vingiuoja žalia upė. Visos merginos, su kuriomis Judita sėdėjo, šoka „Tip-Top“ klube. Ką reiškia „šoka“, puikiai supratau, o Judita žinojo, kad suprantu, ir daug dažniau jos šoka tokiems kaip aš, „vyrams iš vakarų“, kaip ji pati sakė, kurie prisigeria ir permoka „Visa“ kortelėmis, o jeigu jie neprieštarauja išleisti tiek pinigų, merginoms liepiama pasiūlyti ir kitko panašiais įkainiais. Aš taip puikiai visa tai žinojau, kad neklausinėjau, kodėl ji tai daro, kodėl nemeta, kodėl mudu stovime ant tilto penktą ryto.
Jau anksčiau tą vakarą buvau viską išklojęs Juditai – apie Trianoną, Erdėjų, apie Aną ir Miklošą, ir apie mergaitę iš vaikų namų. Tai būta negrabios pastangos užsiminti, kad suprantu ją, kad ir man ne viskas rožėmis klota, bet prisiminęs nuvalkiotas tokių moterų kaip Judita istorijas, – be menkiausio pasirinkimo, žlugus komunizmui nepajėgusių kur nors prisišlieti, priverstų prekiauti grožiu, išsilaikančių penkerius, daugiausia dešimtį metų ir galutinai nuslystančių sekso prekybos laipteliais, išsunktų, priklausomų, mirusių, – supratau, kokios juokingos, kokios pasipūtėliškos buvo mano šnekos.
– Gerai, kad tu vedęs, – pasakė Judita. Į doką įplaukė vienas paskutinių tą naktį kazino laivų – tų Dunojumi plaukiojančių auksinių baržų – plyšauja muzika, plieskia šviesos, vyrai ir moterys prie ruletės stalo lošia ispanišką dvidešimt vieną, šoka. – Vaikui reikia tėčio ir mamos, – tęsė ji, kaip buvo tobulai įgudusi, šliurpdama žodžius, čia pakeldama svyrančią galvą, čia vėl leisdama jai nukarti. Už mūsų tiltu pravažiavo mersedesų palyda – mažesnių sedanų apžiestas limuzinas bulvaru nurūko į Peštą.
– Kur tu gyveni? – paklausiau, primindamas, kad jai metas namo.
– Su motina ir dukra, – atsakė ji ir nutilo.
Paskui ji negreitai prabilo, bet tada jau žinojau, kad ir aš ten eisiu, klupinėdamas Niokerio gatvėmis, klamposiu, kur Judita mostels pirštu, lipsiu laiptais aukštyn pas Janką koridorėlyje.
Buvo toks vyriškis, pasakojo Judita, švedas, jam patikdavo žiūrėti, kaip ji šokdama verkia. Jis visada turėdavo skepetaitę ašaroms nušluostyti. Koks palengvėjimas būdavo žinoti, kad jis vėl atvažiuoja į Budapeštą, vėl kviesis ją ir nereikės apsimetinėti. Jis sėdės, šypsosis vis labiau nušvisdamas, o ji šoks, kol sumirks krūtys, skruostais tekės blakstienų dažai, pakels skepetaitę prie akių ir prispaudusi šoks toliau, jos kūnas jau pats prisimins tas tris pėdas scenos, ir ji šoks iki pabaigos, paskui jis sumokės, švelniai susivynios skepetaitę į plastikinį maišelį ir išvyks.
Papasakojo savo istoriją ir nusijuokė.
– Buvo kartą toks sausumoj įstrigęs jūreivis, kuris bandė priverkt tiek, kad išplauktų į jūrą.
Kai Judita užmigo, sėdėjau ir vaizdavausi tą jūreivį: kiūto ant šaligatvio krašto kažkokiam mieste, kuria liūdniausias istorijas, vildamasis, kad jo ašaros virs vandens keliu ir išneš jį į jūrą. Negi tas akis, pamaniau aš, komunistų vadovams paliepus išlupo sargybinis kokioje nors šiurpioje stovykloje ir padėjo eksponuoti Nepavykusių pabėgimų muziejuje?
Tų jūreivių būta tiek daug. Juditos atsargos neseko. Gulėdavau šalia, žiūrėdamas, kaip ji atbula plaštaka nusibraukia nuo lūpų gėrimą arba mane. Niokeris buvo Budapešto pietryčiuose, kur siaurose gatvelėse secesijos architektūros ornamentus nugulę sluoksniai suodžių, sienos vis dar suvarpytos apgulties ar revoliucijos kulkų, kur ankštose krautuvėlėse ties gatvės kampu rausiesi po supuvusius persikus ir slyvas, parudavusias salotas, geltonus pipirus juodom dėmėm, kur romų vaikai spokso į tave gatvėje ir vypso apsikvaišinę, nutvėrę klijų maišus lyg vištas už kaklų, jų tėvai maknoja pro šalį, pirmyn atgal į rytinę traukinių stotį, kur elgetauja didesni jų vaikai, kur mėlynos vyrų tatuiruotės, keistos raidės ant nugarų ir krūtinių – ne tiek puošmena, kiek slapti pranešimai išrinktiesiems, žinantiems kodą ir galintiems jį iššifruoti, o jų žmonos visai kaip Juditos motina, galvas apsigaubusios skaromis ar šalikais, su krepšeliais aguonų, moliūgų, kanapių sėklų, prekiauja jais pigiau grybų prie sporto stadionų, metro stočių, miesto parkų, ir, žinoma, kekšės, ne tik prie Rakocio turgaus, bet ir giliau, po visą rajoną, kaip niekur kitur nebuvau matęs, išsirikiavusios siaurose gatvelėse, lyg kažkas išmatavęs sužymėjo, kur tiksliai kuriai privalu stovėti, – nėmaž nepanašios į merginas, stoviniuojančias ir plepančias ties sankryžomis Monrealyje, Toronte, Vankuveryje, – o lyg pagal komandą „ramiai“ sustatyta pulko rikiuotė, kurioje viena kita daugių daugiausia kilsteli prie lūpų cigaretę ar išmeta priekin koją.
Janka išeidavo ir pareidavo į būstą, kur mudu su jos motina gulėjome lovoje, nė žodžio netarusi, kur eina, neklaususi leidimo, bet visada pataikydavo grįžti pietų ir labanakt skaitinių iš knygos, kurią sykį man atnešė, – tokią sutrintą, tarsi ją daugybę metų kažkas vartė kas vakarą, pro nugarėlėje peiliu pradurtas skylutes knyga buvo surišta virvės galiukais. Pasakojimas buvo apie vėją – kiekviename puslapyje vėjas plukdė ežeru valtį, dangumi nešė aitvarą, balandžius varpinės link, gainiojo rudens lapus – ir kai skaitydavau, jos akys išsiplėsdavo, tarsi prie paveikslėlio būtų įsivaizdavusi kitokį pasakojimą, kitokius žodžius.
Visa tai telefonu pasakojau Anai, sakydamas esąs Bukarešte, užklodamas vienas gatves kitomis, meluodamas apie Jankos kilmę. Kai Ana svyruodavo – „na, aš nežinau“, kai imdavo neaiškiai mykti, aš porindavau jai, kaip skaitau mergaitei knygą, kuo jos motina vertėsi pragyvenimui, kokia tyli būna Janka, kai puikia vengrų kalba nepasakoja, kaip jų kaimas Erdėjuje atrodė seniau, prieš tėčio mirtį (jau buvau besakąs, kad tėvas žuvo nuo rumuno rankos, bet nusprendžiau nepersistengti), o tai ir privertė jos motiną persikelti į miestą ir pardavinėti save. Motiną suėmė, uždarė į kalėjimą, ir Janka atsidūrė vaikų namuose. Tikėjausi, kad stabčiodamas, kaskart kiek pakeisdamas pasakojimą sukūriau įspūdį, jog gaudau orą, esu susijaudinęs ir, manyčiau, tam tikra prasme ir buvau, ir ne tik nerimaudamas, kad Ana nepagautų manęs meluojant, bet ir dėl priežasčių, visai nesusijusių su šia istorija ir netgi su Janka, priežasčių, kurios šovė man į galvą tik tada, kai pakėliau telefono ragelį ir surinkau savo namų numerį, vildamasis pataikyti akimirką, kai Ana nustebs, bus pagauli ir atvira mano balsui.
– Hm, – atsiliepė Ana. – Nesu tikra… tikriausiai dėl to, kad jai penkeri. Man nepatinka, kad jos motina tebėra gyva, – ji nutilo. – Atsiprašau, kad taip pasakiau. Nelabai gražu…
– Ana, aš sukoriau visą kelią iki Rumunijos. Mes apie tai jau kalbėjome.
– Žinau, žinau. Sakau, kad gal tai ir gera mintis. Tada taip dingojausi. Kuo ji vardu? Janka? Ji kartais galėtų grįžti aplankyti motinos. Galėtume kartais nupirkti ir motinai bilietą, kad atvyktų jos pamatyti… – ji nutilo. – Ne, nieko, – atsiduso.
– Mums reikės daugiau pinigų, – pasakiau. – Yra papildomų mokesčių…
Pirma tikėjausi entuziazmo, o dabar ieškojau ko nors, kas ją krestelėtų.
– Na, žinoma, – atsakė ramiai nusijuokdama.
– Tai imtis? – paklausiau.
– Žinoma, imkis, – atsakė ji greičiau nei pirma, tarsi užsikrėtusi mano jauduliu. – Juk dėl to ten ir esi!
– Buvo kartą jūreivis. Regis, 1967-aisiais…
– Paklausyk, Judita. Noriu su tavim pasišnekėti.
– Tuoj, palauk, – ji nusišypso, ištraukia man iš rankų butelį, kurį buvau pagriebęs, atsuka. – Jūreivis norėjo pasidirbinti tokį greitą laivą, kad korpusas neliestų vandens. Vieną vakarą prisigėrė ir padirbo ratukus, jie buvo kaip balionai, tik su pelekais, pritvirtino juos prie savo automobilio ir įvažiavo į Tisos upę…
– Mums reikia pasikalbėti apie Janką.
– Gali ją paimti, – atsakė ji, dar šypsodama.
– Paimti?
– Aš negaliu ja pasirūpinti, – atsakė ji. – Aš ja nesirūpinu, mama prižiūri, bet ji jau tokia sena. Jankai be manęs bus geriau.
– Čia, kur tu gyveni, ne vieta auginti vaiką. Čia…
– Tavo namai bus daug geresni. Prikimšti pinigų iki stogo.
– Klausyk, jei kalbam apie pinigus…
– Visada, – ji nusijuokė. – Visada kalbam apie pinigus.
– Tu jos motina.
Ji pastatė butelį, priėjo ir pažvelgė man į akis, išsižiojo apnuogindama dantis. Bet paskui kažkaip atsileido, suminkštėjo, pliaukštelėjo, kur buvo sugriebusi mane už marškinių.
– Taip, – pasakė ji. – Aš jos motina, – užsuko butelį, atsisėdo ant lovos ir apkabinusi rankomis kelius pasikišo juos po smakru.
– Tu irgi galėtum atvykti… – drąsiai galėjau tai sakyti. Žinojau.
Ji papurtė galvą.
– Ir ką daryti? – nusijuokė. – Ten ar čia, man vis viena, – ji vėl paėmė butelį. – Buvo vienas jūreivis, kuriam pavyko pasprukti, – bet tik tam, kad išsiaiškintų, jog vieta, į kurią atvyko, ta pati, iš kurios išvyko.
– Gal jau liautumeisi apie tuos jūreivius? Kalbam apie svarbius dalykus. Tai svarbiausias sprendimas tavo gyvenime.
– Negi nenori sužinoti, kas jam nutiko?
– Ne, – atrėžiau. – Ne, nenoriu.
Ji gūžtelėjo, pirštu išvingiuodama jūreivio maršrutą ant savo plikos šlaunies.
– Tai dėl to tu mane parsikvietei pas save, tiesa? – paklausiau. – Dėl Jankos? Štai dėl ko… – apsidairiau po aptriušusį butą, apžvelgiau nusilupusias parketo lenteles, geltonas vandens dėmes ant lubų. – Štai dėl ko mes vis dar čia. Štai dėl ko aš jai skaitau, – lingavau galva. – Juk nemanai, kad patikėsiu, jog tau rūpiu – kad dėl to parsikvietei? Galėtum susirasti daug geresnį už mane. Ir neabejoju, kad susirandi.
Žinojau, kad viskas, ką išdėjau, tiesa, bet vis tiek vyliausi, kad ji paprieštaraus.
– Taip, – atsakė Judita. – Tikrai galėčiau susirasti geresnį, – nusijuokė ji. – Labai lengvai.
– Tai dėl ko?
Ji delsė.
– Dėl tavo žmonos, – atsakė. – Kaip tu ją apibūdinai tą vakarą ant tilto. Man regis… – Judita nusišypsojo plačiausia šypsena. – Man atrodo, kad ji tinkama.
Gyveno kartą jūreivis, kuris sukūrė popierių jūrą. Taip dabar aš vaizduojuos Juditą ir kokia ji buvo tomis savaitėmis, kai mynėme konsulatų, agentūrų, daktarų, netgi miesto politikų slenksčius. Visi krapštėsi galvas ir tuoj pat siekdavo popierių, įspėdami, kad mes per daug skubame, kad taip greitai nepavyks, kad įvaikinimo procesas užsitęs metus, o gal ir ilgiau, kad reikės daugiau pinigų, teko mokėti mokesčius, užsakyti ir atlikti medicininius tyrimus, netgi įteikti įvairių „dovanų ir aukų“. O kitu metu, kol nedaužydavome skylės biurokratijos sienoje, aš būdavau kokiame nors parke, dažniausiai Miesto parke, žaisdavau su Janka, bandydavau mergaitę prisijaukinti, nors dabar man atrodo, jog jai patiko tik dėmesys, kad ir kas jį rodytų, o jos motinos palaiminimas driekėsi paskui mus visur, kur tik ėjome, – į cirką, į atrakcionų parką, Sėčėnio termines pirtis, „Gerbeaud“ kavinę, – beveik kaip nuojauta, aromatas, kaip būsimos tobulos ateities užuomina. Janka įsprausdavo rankutę man į delną ir berdavo klausimus vieną po kito – apie Kanadą, apie ežerus, upes, paukščius, apie Arkties vandenyną – ir jie paskui ilgai aidėdavo man galvoje.
– Taip, mamytė atvažiuos tavęs aplankyti.
– O jeigu tu ją tiesiog pasiimtum? – pasakė Judita vieną dieną.
Tuo metu ji gėrė daugiau, mūsų valandos drauge tapo vis tylesnės, tarsi jos dėmesys man būtų nepaliaujamai sekęs. Atsirėmę į pagalves, atsikimšdavome kitą butelį. Net pasakojimai apie jūreivius vis trumpėjo ir trumpėjo, susitraukė į vienatinį sakinį, ištariamą pačioje nakties pabaigoje, kai aš mažne miegodavau, nebeatsirinkdamas, ar ji kalba, ar aš sapnuoju.
– Galėtum ją pasiimti, o aš parašyčiau laišką, leidžiantį judviem kartu keliauti, paskui sutvarkyčiau teisinius dalykus, – Judita kryptelėjo galvą į šoną. – Bet man reikės pinigų.
– Kiek? – paklausiau.
Ji gūžtelėjo lyg nežinodama.
– Dvidešimt penkių tūkstančių dolerių? Tiek užtektų, tiesa? – aš laukiau. – Trisdešimt tūkstančių?
Judita linktelėjo, ir aš iškart išrašiau jai čekį, lapelis susirietė kaip banga. Ji išgrynino čekį kitą rytą, o aš išėjau į viešbutį ir, prasėdėjęs prie telefono, regis, ištisas valandas, palikau žinutę Anai ir Miklošui, kad parvažiuoju namo, o jos vardas Janka.
Tačiau susiklostė kitaip. Janka stovėjo oro uoste šalia motinos verkdama, įsikibusi jos rankos, o mažytis gėlėtas lagaminėlis, kurį jai nupirkau, pūpsojo ant žemės greta. Buvo likę vos keliolika minučių iki įlaipinimo, ir aš Jankai virš galvos linktelėjau Juditai, sakydamas, kad palieku jas vienas atsisveikinti.
– Už minutėlės grįšiu, – sumurmėjau, pasilenkęs paglosčiau Jankai galvelę ir parodžiau vyrų tualeto ženklą, paskui, jau išnykęs joms iš akių, sustojau, atsirėmiau į plytelių sieną ir bandžiau sutramdyti tankų kvėpavimą, dairydamasis atgal į minią pažiūrėti, ar jos neseka įkandin. Keleivių srautas užstojo mane nuo Juditos, tad žengiau pirmyn, greitai perėjau saugumo patikrą, užlipau trapu ir įsmukau į lėktuvą, kas žingsnis gręžiodamasis, ar neatsiveja Janka, vis dar verkdama, plumpindama lagaminėliu į kojas. Žvelgdamas pro lėktuvo langą, regis, įmačiau Janką stovint terminale, prie įlaipinimo vartų, prisispaudusią prie stiklo, nesuprantančią, kur aš, kas nutiko mūsų lėktuvui, kada gi aš grįšiu, o gal besidairančią, ar jos mama tebėra kitame gale prie keleivių patikros posto, ar išėjo namo, atsisveikinusi visam laikui, ir staiga ji liko didžiulio, jai tokio klaidaus oro uosto apsuptyje.
Aš vis žiūrėjau, kur ta prie lango stovinti mergaitė, persikreipęs nenuleidau akių lėktuvui sukantis, išvažiuojant į pakilimo taką ir kylant. Taip sėdėjau, draskomas nenumaldomo troškimo grįžti, kol nuskridome gerokai virš Arkties, pasiekėm pusiaukelę į Kanadą ir aš atskleidžiau Juditos parašytąjį laišką, leidžiantį pasiimti Janką. Sukinėjau jį viena ir kita puse. Popieriaus lapas buvo visiškai tuščias.
Ji žinojo, kad niekada nepasiimsiu Jankos. Žinojo, kad paskutinę minutę suskysiu, žinojo nuo pirmos nakties, kai stovėjome virš Dunojaus, vyniojo mane apie pirštą tol, kol išpešė paskutinį centą. Žinojo ir tai, kad moku aš ne už Janką, bet už savo išsilaisvinimą ne tik nuo jos ir Jankos, bet pirmiausia viso to, kas mane atginė į Budapeštą. Tas baltas popieriaus lapas, su kuriuo būčiau iškart įstrigęs pasienyje, areštuotas, jei būčiau bandęs vežtis Janką, buvo kaip tik tai, ko visą laiką ir laukiau.
Pasirodo, Nepavykusių pabėgimų muziejus tikrai yra ir įsikūręs jis, kaip Judita ir pasakojo, Devintajame rajone. Sykį ten apsilankiau, prabėgus daugeliui metų nuo tos dienos lėktuve su neparašytu laišku. Kolekcija buvo privati visą devintąjį ir dešimtąjį dešimtmetį bei pačioje mūsų amžiaus pradžioje, ir tik 2007 m., kai mirė jos savininkas Andrašis Fabianis ir testamentu paliko nuosavybę miestui, muziejus atvėrė duris visuomenei. Privataus muziejaus laikais lankytojų ratas buvo ribotas – kolekcininkai, politikai, „vipai“ (ir, kaip manau, kai kurios egzotiškų šokių šokėjos) – Fabianio favoritų ratas. Pats Fabianis priklausė komunistų elitui su svaigiais ryšiais, kurie ir padėjo jam taip pasakiškai praturtėti, o nusileidus geležinei uždangai su partijos draugais buvo puikiai įsitaisęs vietelėse, iš kur parankiai parceliavo valstybės turtą, dalijo užsienio kontraktus ir didumą pinigų krovėsi sau į kišenę. Muziejus buvo tikra manija.
Nors dabar jis viešas, vis tiek įeiti gali tik susitaręs. Pagyvenęs vyriškis pasitiko mane ir kitus lankytojus prie durų. Jis buvo vardu Mihajis, kokių keturiasdešimt penkerių, neįtikėtinai gerai apsirengęs, ir vedė mus iš vieno kambario į kitą muziejumi paverstame bute, kuriame akį vargino liaudiškas stilius, sumišęs su moderniuoju minimalizmu. Muziejus buvo trijų aukštų, kiekvienas paskirtas vis kitokiam pabėgimo būdui – „sausuma“, „vandeniu“ ir „oru“. Po ekskursijos kitiems lankytojams išėjus, paklausiau Mihajo, ar galėčiau vėl nueiti į antrą aukštą, kur žavėjausi Juditos tikslumu, nes viskas buvo lygiai taip, kaip ji ir pasakojo, – pavaizduoti visi skirtingi jūreivių pabėgimo būdai. Mihajo lydimas stebeilijaus į plastikinį laivą, ranka nupieštą „Vengrijos jūrų“ žemėlapį (kodą visų ežerų ir upių, kertančių sienas į Vakarus), buteliuką su ašaromis jūreivio, bandžiusio ašarų keliu išplaukti į jūrą (užrašas bylojo, kad jas priverkė sugautas pabėgėlis, kurį nuteisė dešimčiai metų kalėti liūdnai pagarsėjusiame Čilago kalėjime), automobilis su juokingais ratais, kuriais ketinta irtis per Tisą, ir šimtai kitų dalykų.
Ant sienos buvo rodomas filmas – senas žmogus jūreivio apdaru, jo bedantė burna nepaliaujamai juda, o žemiau pakabintas garsiakalbis tyliai perduoda jo žodžius: apie žvaigždynus, vėjų kryptis, apie besikeičiančius potvynius ir atoslūgius.
– Kartą buvo jūreivis, kuris?.. – pažvelgiau į Mihajį pagalbos.
– Bandė šnekom išlėkti į jūrą. Paversti savo burną burėmis. Tarsi jo žodžiai būtų stipriausias vėjas, – prižiūrėtojas rimtai patylėjo, paskui nusišypsojo, nusijuokė.
– Gal jūs kartais pažinojote moterį vardu Judita?
Mihajis keistai dirstelėjo į mane. Veidas išraudo. Papurtė galvą. Ir pakeitė temą.
– Aš ilgai dirbau Fabianiui. Šią vietą jis patikėjo man. Jis neturėjo nieko bendra su egzotinių šokių šokėjomis… – Mihajis nutilo, pradėjo iš naujo: – Šią vietą aš vadinu „poetiniu muziejumi“, kaip ir sakiau, kai buvome viršuje.
Pažvelgė į mane priekaištingu žvilgsniu, esą ekskursijos metu derėję geriau klausytis.
– Techniniu požiūriu ne viskas, kas čia eksponuojama, buvo tikro pabėgimo dalis, nors kai kurie daiktai tikrai buvo, – tęsė jis ir linktelėjo galva plastikinio laivo pusėn. – Bet buvo ir kitokio pobūdžio pabėgimų… Fabianis visa tai surado ir manė, kad šitokie dalykai turėtų būti vienoje vietoje. Tai jis juos apibrėžė kaip pabėgimus.
Mihajis vėl stabtelėjo, laukdamas, kol aš ką nors pasakysiu.
– Kolekcija, – baigė jis, – visų pirma atspindi ne ką nors kita, bet jo pabėgimo sampratą.
Pažvelgiau į ekraną, kuriame rodė filmą, klausiausi senojo jūreivio aiškinimų apie ilgumas ir platumas, apie tai, kaip sovietų agentai, jei nusivytų tave tikrai toli, pasiklystų jūroje, nes Marksas visada rašė tik apie žmones sausumoje.
– Apie šią vietą, – pagaliau prabilau, – man kadaise papasakojo viena moteris. Visas istorijas apie šiuos daiktus… – nusijuokiau. – Turėjau slaptą viltį, kad atrasiu ką nors ir apie ją, – luktelėjau. – Tai buvo labai seniai. Kai ši vieta lankytojams buvo uždara.
– Labai gaila, – atsiliepė pajutęs mano nusivylimą. – Ar ji, ar jūs?..
– Tada buvau vedęs, – atsakiau, nebūdamas tikras, kad tai tinkamas atsakymas.
– Turite vaikų?
– Berniuką. Miklošą, – nusišypsojau. – Dabar jis su pusbroliais. Visai nenorėjo čia eiti, – gūžtelėjęs nusijuokiau, dirsčiodamas į Mihajį, ir šis, regis, šiek tiek atsileido. – Jam patinka Budapeštas, – tęsiau, – jis čia pirmą kartą.
Norėjau dar pridurti ką nors apie Aną, pasakyti, kad Miklošo motina irgi vengrė ir kaip ji pavydėjo, kad sūnus vietoj jos keliauja į Vengriją, kaip pabučiavo jį tą rytą, kai atėjau pasiimti, ir kaip pakštelėjo mane į žandą, prieš žengdama atgal pas Janošą ir jųdviejų dukrelę Mariją, į visai kitą gyvenimą, kuris jai susiklostė po skyrybų. O aš paėmiau Miklošo ranką ir žengiau į savąjį.
Bet man nespėjus sumoti, kaip tą sudėlioti ir ar beverta dėlioti, Mihajis šį tą prisiminė.
– O ar kada nors girdėjote apie jūreivį, kuris bandė sugrįžti?
– Ne, jo ji neminėjo.
– Jos, – patikslino jis, vesdamas mane prie stiklinio stendo ant sienos, kur už stiklo kabojo dideli, regėjos, tušti popieriaus lapai. Mihajis man patarė įsižiūrėt įdėmiau, aš prisikišau ir pamačiau, koks išdilęs buvo tas popierius, tarytum kažkas braukė ir trynė jį drėgnu pirštu, kol liko tik vos įžiūrimos linijos, tik raudonos, mėlynos, žalios pėdsakai.
– Ji manė, kad reikia ištrinti žemėlapius, – aiškino jis, – ir vėl atsirasianti toje vietoje, iš kurios iškeliavo. Turiu galvoje, tame laike, kai iškeliavo, – pasitaisė, – kai dar nieko pasauly nebuvo atradusi.
Žmogus priėjo arčiau stiklo pažiūrėti kartu.
– Gražu, – pasakė jis.
– Gražu, – atsiliepiau aš.
Ir buvo gražu, lyg sapnų šifruotė, užrašyta po kelių dienų, kai pameni tik vos atpažįstamus ženklus pasaulio, pranykusio nespėjus įspausti jo popieriuje. Bet žiūrėdamas į šiuos lapus nejaučiau jokios nuostabos, vien dėkingumą už tai, ką Judita man davė ir ko užspęstai tokio gyvenimo moteriai niekada nebus leista patirti, – viltingumo, kurį jos jūreiviai jautė pabėgimo akimirką, kai namai tebebuvo visur, žiburiavo ten tolumoje, ir kai kiekviena klaida, kiekvienas aikštingas sprendimas tąsyk buvo ištrintas.
Vilos, kurioje kadaise gyveno Tiboras Kalmanas, atstatymas
„TIBORAS KALMANAS. TIBORO Kalmano vila.“ Šitai Derdis spėjo Zoltanui pasakyt tą naktį, kai juodu savavališkai spruko iš stovyklos, susišnabždėję tarp kitų šauktinių, tokių pat vaikių, tik miegančių, kai kurie jų buvo vos šešiolikos, suvaryti paskutinėmis karo valandomis beviltiškai bandant gelbėti jau žlugusį režimą, jau nugalėtą šalį ir tautą. „Reikia nusigauti į Matiašfeldą, – aiškino Derdis, – ten jo vila. Tiboras Kalmanas duos mums popierius.“ Bet Derdis nubėgo netoli, tik iki kareivinių kampo, iki atplėštos tvoros lentos, išlindo per tvorą, įnirtingai stengdamasis neatsilikti nuo Zoltano, kuris, sakytum, visada bėgdavo greičiau, mikliau laipiojo, įžiūrėjo tamsoj. Zoltanas jau lūkuriavo kitoj griovio pusėje pasislėpęs krūmokšniuose, kai riktelėjo sargybinis, pirmą kartą pokštelėjo kulkos, ir Derdis parkritęs ėmė spiegti: „Koja! Mane pašovė! Zoli, padėk man“, – o Zoltanas atsisukęs dirstelėjo į draugą, svarstydamas, kokia tikimybė, kad spės prie jo pribėgti, kiek Derdis pajėgs šlubčioti pašauta koja, ar pavyks abiem prasmukti pro sargybinius. Juos sučiups, apkaltins dezertyravimu ir abiem skirs mirties bausmę. Tuomet Zoltanas pasuko ton pusėn, kur buvo susiruošęs, o toldamas Derdžio riksmus girdėjo vis menkiau.
Buvo 1944-ųjų gruodžio pabaiga, ir tą naktį, sprukdamas iš laikinos stovyklavietės ir paskirstymo kiemo, bėgdamas ir nesustodamas dar ilgai po to, kai karo policininkai, nenorėdami rizikuoti gyvybe, paliovė sekti jo pėdomis į rytus, Zoltanas suvokė, kad jokių vilčių nebeliko, – priešais stumiasi pabėgėlių siena, o už jos dunda rusų patrankos, taip garsiai, tarsi šaudytų visiškai čia pat. Budapeštą užliejo iš priemiesčių garmantys žmonės: iš Rakošpalotos, Peštsentlėrinco, Šorokšaro, Matiašfeldo, Raudonoji armija ne tik juos pasiekė ir užėmė, bet artėjo prie paties Budapešto.
Taigi Zoltaną nešė žmonių srautas, plūstantis iš vienų mirties spąstų į kitus apsiaustyje, ir visa, ką jis pamatė, nuo šiol neiškalbėta atkakliai pulsuos kiekvienoj jo minty, kiekvienam tariamam žody. Raudonosios armijos į gyvą skydą suvaryti civiliai. Naciai, sprogdinantys tiltus drauge su šeimomis ir kareiviais, mėginančiais kirsti Dunojų. Vyrai ir moterys, per užšalusią upę varu gabenantys amuniciją vokiečiams Margaritos saloje, krintant sovietų kulkų ir bombų lietui. Jis matė vaikus, kurie atrėmė du tuzinus rusų: lakstydami apleisto namo laiptais, šaudydami iš kiekvieno lango, jie sudarė vaizdą, tarsi viduje būtų nemenkas būrys kareivių. Matė sklandytuvais žemėn smingančius jaunus berniūkščius, bandžiusius atskraidinti atsargų fašistinėms Hitlerio ir Salašio kariuomenėms, laukus, nusėtus lėktuvų korpusų, sparnų skeveldrų ir persikreipusių pilotų kūnų, ir jie Zoltanui regėjosi tarsi karo raidynas, neišverčiamas į žmonių kalbą. Netoli Vermezės sprogo dujų magistralė, ir ištisas dienas pro visus asfalto plyšius ir skyles veržėsi liepsnos – mėlynos, oranžinės, geltonos, jos šoko palei kelią, tarsi tik ugnis dar galėjo švęsti tai, kas nutiko Budapeštui.
Jis matė išsekusius gydytojus, bandančius gelbėti pacientus iš degančios ligoninės, nešančius juos ant sniego tik tam, kad suvoktų neturintys nieko – nei antklodės, nei paklodės, net marškinių apsupti juos nuo stingdančio šalčio. Apgriautame name, kuriame glaudėsi nebeįgalintys toliau eit sužeistieji, pastebėjo nepaprasto grožio aštuoniolikos ar devyniolikos metų merginą, paklaikusiu žvilgsniu, kažką šnabždančią iš po sužeistų, badmiriaujančių, šiltinės krečiamų kūnų krūvos, ir kai pasilenkė arčiau klausydamasis, ką ji sako, – „nušauk mane, maldauju, nušauk“, – išvydo, kad jai nutrauktos abi kojos.
Šitiek laiko Zoltaną kankino Tiboro Kalmano vilos idėja – sakytum, kad pati vieta regi jį, o ne atvirkščiai, kartais pasivaidendama ten, iš kur jis bėgo, tad Zoltanui tekdavo laikyti save, kad nepultų į degantį butą, metro tunelį ar bombarduojamą sodą, stumtelėtas minties – štai ji, pagaliau atkakau.
Po kurio laiko Zoltanas pasijuto saugomas vilos, tarsi naujas jos žadamas gyvenimas būtų tikrasis, o dabartinis – apsimestas, netikras, niekieno realiai negyvenamas, todėl visa, kas dabar vyksta, iš tikrųjų nutinka ne jam. Būtent tai padėjo Zoltanui išgyventi, kai jį prievarta užverbavo – kartu su kitais vaikiais ir į vakarus bėgančiais jaunais vyrais – į Vanajaus batalioną, kur teko daryt būtent tai, ko jis vylėsi išvengti, – kariauti nacių pusėje. Būtų mielai prisiminęs, kada tai įvyko, bet tuo metu nebuvo datų – gruodžio pabaiga, sausio pradžia – kažkada per tą šimtą apgulties dienų, kurios jam taip ir nesibaigė, buvo išvilktas iš slaptavietės rūsyje Vanajaus vyrų, kartu su kitais gavo šautuvą ir paaiškinimą, kaip atrodo rusai, ir nuo tos akimirkos – juodas tarpas, mokyklinukai draugai krinta aplink jį, Vanajus radijo ryšiu praneša sovietams karo belaisvių neimąs, o sovietai atsako taip, kaip Vanajus ir tikėjosi, – taip pat žudo visus, kas pakliūva jiems į rankas, Vanajus, aišku, su didžiausiu malonumu tai praneša Zoltanui ir kitiems, žinodamas, kad šitaip paskatins juos kautis dar beprotiškiau. Paskui vasario mėginimas pralaužti rusų linijas, gatvėse išguldyti vokiečių ir vengrų kareiviai, bandantys veržtis iš nusiaubtos sostinės, bėgti į miškus, paskui į vakarus, kur buvo susitelkusios likusios Hitlerio armijos, galvotrūkčiais puolantys į raketų, tankų ugnį, prieš vamzdžius snaiperių, įsitaisiusių namuose palei kelius, kuriais sovietai žinojo juos bėgsiant, burbuliuojantys kanalizacijoje, kur vandens lygis kilo su kiekvienu kopėčiomis nusileidžiančiu kūnu, kol pasiekė nosį ir apsėmė juoda, veriančia panika. Kiek mažai iš jų išsigelbėjo. Trys procentai, pasakys istorikai. Kiti kareiviai – tūkstančiai – buvo nukauti Senos skvere ir Levėhazo gatvėje, Selo Kalmano aikštėje, rietuvėmis kraunami tarpduriuose, traiškomi tankų – besikeikiantys, maldaujantys, kūkčiojantys, negalintys iššauti net paskutinės pataupytos sau kulkos.
Bet Zoltano tarp jų nebuvo. Jis jau buvo perėjęs į kitą pusę: atsisuko į šešiolikinį ir septyniolikinį vaikinukus, su kuriais drauge kariavo, ir nušovė spoksančius į jį be amo, ir kaip tik per petį pamatė artėjančius rusus. Jam dingtelėjo, kad berniukų akyse pagavo paskutinį pavydo blykstelėjimą, apmaudą, kad pirmiems tai nešovė į galvą, o paskui visa ten buvusi šviesa užgeso amžiams, ir Zoltanas atsisuko, jausdamas, kad kažkas temsta ir jo viduje, balsas ima lūžinėti, tampa minkštas ir nelankstus kaip radijo tyla. „Mirtis fašistams“, – riktelėjo jis, ir jam buvo atlyginta raudono kaspino galu – rusai užrišo šį jam ant rankos, ant galvos užmaukšlino kepurę ir pasiuntė atgal į mūšį.
Kaip tik sovietų „karo didvyrio“ apdovanojimas, įteiktas Zoltanui 1945 metų pabaigoje, galiausiai atvedė jį į Tiboro Kalmano vilą – į tą vietą, kurioje tarytum buvo susitelkusios visos jo nelaimės ir jo atpirkimas, kur jam galėtų atleisti tą kaltę, kad išgyveno apgultį vietoj kito, vertesnio žmogaus, – tiesiog bet kurio išlikti verto žmogaus, kaip antai toji mergina be kojų laikinoje ligoninėje, nes jis padarė tai, ko ji tą dieną prašė, – pasirausęs tarp koridoriuje suverstų sužeistų, mirštančių ar mirusių kareivių, atrado revolverį, viena ranka ją apglėbęs, kita prispaudė vamzdį jai prie smilkinio. O, jeigu tik būtų atvykęs į vilą laiku, atsiduso jis. O, jeigu būtų pasirinkęs kitą kelią – mirtį. Dabar jau žinojo – mirtis geriau už tai, ką padarė, kad išsigelbėtų, bet jau per vėlu, išdavystė tapo Zoltano pašaukimu, ir moteris, sutikta vilos tarpduryje tą dieną, tai pajuto, žvelgdama pavargusiu žvilgsniu žmogaus, pergyvenusio savo susidomėjimą gyvenimu, negalinčio suvokti, kodėl ją toliau kursto anie, atkakliai gyvenantys. Ji prisistatė kaip Tiboro marti Karola, Zoltanas ir jo uniforma sukėlė jai ypatingą nepasitikėjimą, ir ji atsakė tik tiek, kiek jos klausė, nė žodžio daugiau, tobulai monotonišku balsu be menkiausio atspalvio, kurio būtų galėjęs įsikibti, jeigu būtų siekęs ko nors kito nei atleidimas.
– Mielai jums padėčiau, – tarė ji. – Bet Tiboras miręs.
Zoltanas stovėjo ten su savo kariniais apdovanojimais nesuvokdamas, ko atėjo, juk karas baigėsi, o su juo nebeliko nė priežasties ieškoti Tiboro.
– Jis miręs, – pakartojo Karola. – Jau buvo miręs, kai sugrįžome čia iš Budapešto.
Ji parodė stoge viršum valgomojo bombos išmuštą skylę, pridengtą negrabiai susiūtais brezento gabalais. Apie tą įvykį moteris pasakojo taip abejingai, kad buvo aišku, jog ji tebėra ištikta šoko: kai rusų sviedinys nukrito ant vilos, Tiboras neteko abiejų rankų. Jis iškėlė rankas, bandydamas apsaugoti žmoną Ildiko nuo smengančių lubų, ir nuostabus Murano stiklo šviestuvas nurėžė jam abi rankas per riešus – bet tada Tiborui tai jau buvo beveik nesvarbu, jie abu su Ildiko jau buvo mirę, prispausti gipso, plytų ir keleto tonų antikvarinių baldų, kuriuos laikė palėpėje virš svetainės. Karola akimirksnį stabtelėjo, lyg laukdama Zoltano atsakymo, o jam neatsiliepus tarė:
– Bet jums, – jis pastebėjo, kiek jai kainuoja numaldyti pašaipą, permetus akimis medalius ant jo krūtinės, – regis, visai neprastai klojasi.
Jos žodžiuose būta dar kažko, ne vien paniekos, girdėjai, kad ji tylomis pripažįsta, ko jis atėjęs, bet sykiu atmeta paaiškinimus, kuriuos taip troško pateikti.
– Vanajaus kariai sovietams siuntė radijo pranešimus, – sušnibždėjo jis ir iškart pasigailėjo, tarsi ir dabar, bandydamas pasitaisyti, ieškotų sau naudos. – Jie neėmė karo belaisvių. Turėjau jiems parodyti, kad manim galima pasitikėti, – pasakė jis. – Man buvo tik aštuoniolika.
– Kam man tai pasakojate? – paklausė ji, ir jis pastebėjo, kad net su juo kalbėdama, moteris žiūri kitur: į sodą, skrendančius paukščius, į pasvirusią tvorą – niekur negalėdama ilgiau nulaikyti žvilgsnio.
– Aš nušoviau du paauglius, – pranešė jis. – Turėjau parodyti, kad perėjau į jų pusę…
– Nesuprantu, apie ką jūs kalbate.
– Supranti! – suriko jis. – Aš turėjau čia ateiti. Tiboras manęs laukė, laukė tokių vaikinų. Bet aš negalėjau prasibrauti anapus rusų linijų.
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Mes irgi negalėjome. Įstrigome Budapešte. Ten kentėjo daugybė žmonių.
– Tarnavau Vanajaus batalione. Tai įvyko per prasilaužimą. Išvydęs ateinančius rusus, nužudžiau du vaikinus, su kuriais kovojau, – jis drebėjo. Jau nebekontroliavo, ką sakąs.
– Tada mano namuose jūs nepageidaujamas, – pasakė Karola, ir pirmą kartą po to, kai atvėrė duris, Zoltanas pajuto jos žvilgsnį, atkreiptą į save, ir suvokė: ji nusuka akis ne dėl to, kad visiškai juo nesidomėtų, bet jos akys buvo per daug mačiusios, sugėrusios per daug vaizdų, reginių, kurių neįstengė išturėti, ir iš baimės perduoti juos kitiems ji kreipia žvilgsnį į šalį. Tada susigėdo, kad nepajėgia elgtis kaip ji, užspausti viską savy arba išleisti žvilgsnį ten, kur jis nepadarys žalos – į paukščius, laukus, į dangų.
– Tada jūs nevertas čia įeiti, – sušnypštė ji ir užtrenkė duris jam prieš pat nosį.
Taigi Zoltanas ėmėsi persekioti Tiboro Kalmano šeimą, išnaudodamas tam kiekvieną partinės padėties teikiamą galimybę: rašydamas melagingus skundus, trukdydamas gauti prasmingesnį darbą, kraudamas rietuves bylų apie Karolą, jos vyrą Boldižarą, jų vaikus Ištvaną, Adelę, Aniko, Jenę, Laslą, kaltindamas dalyvavimu mišiose, politine parama Smulkiųjų savininkų partijai per 1945-ųjų rinkimus, atvira kritika sovietinių okupantų, kurie kontroliavo policiją, fabrikus, transporto sistemą – viską. Bet tuo metu buvo tiek daug tokių žmonių, kad sovietai nespėjo jų greitai išnaikinti. Ir tik pamatęs, kas vyksta su pasipriešinimo dalyviais, senais profsąjungų lyderiais, su tais, kurie buvo aktyvūs komunistai ir iki ateinant Raudonajai armijai, tais, kurie tiesė jai kelią, tikėdamiesi, kad juo ateis marksizmas, tik tada, kai visi jie buvo areštuoti, nuteisti parodomuosiuose teismuose ir nužudyti, Zoltanas suprato, kad visų pavojingiausias, didesnis net už tarnavimą naciams, nusikaltimas buvo aktyvi kova prieš Hitlerį komunizmo labui. Tie vyrai ir moterys išdrįso priešintis valstybei, jiems pakako drąsos mąstyti savo galva, net rizikuojant gyvybe, ir kaip tik dėl to, būtent dėl šito sovietai jų atsikratė. Tokių piliečių Kremlius pageidavo nė kiek ne labiau nei Hitleris. Pačių lojaliausių išravėjimas turėjo pridėtinę vertę – visi pasijuto vienodai nesaugūs, nes jei nieko nereiškia ištikimybė, jeigu atsikratoma bet ko, kas pakliuvo, tąsyk tavo išlikimas niekaip nepriklauso nuo tavęs, tik nuo malonės, suteikiamos valstybės, neperprantamos kaip viduramžių Dievo palankumas.
Vieną po kito Zoltanas krovė pranešimus sovietų vadovaujamai Jungtinei kontrolės komisijai apie Tiboro Kalmano ir jo šeimos veiklą karo metu: kaip jie priglobdavo politinius pabėgėlius iš Vokietijos, kaip padėdavo jauniems vyrams pasprukti, kad neužverbuotų jų niekinama vyriausybė, kaip visiems jiems parengdavo falsifikuotus dokumentus. Jis pavadino juos nepaklususiais dėl „moralinių įsitikinimų“ asmenimis – ir būtent tai išskyrė Kalmanus iš bendros okupacija besiskundžiančių piliečių srovės. Policijos vizitai, turto konfiskavimas, areštai ir trumpi įkalinimai – tik užuominos, būsimų nuosprendžių preliudija sužlugdė šeimą, ir tada Zoltanui pavyko suduoti paskutinį smūgį – iškeldinti juos iš vilos, ir ten jų vietoje apsigyveno jis – karo herojus, apdovanotas veteranas, ištikimas Partijos narys.
Buvo 1946-ųjų pabaiga, kai Kalmanai gavo laišką, informuojantį, kad jų vila „perduodama tinkamesniam kandidatui“. Jiems už vilą bus duotas karvių tvartas Čepelyje. Tvarte tilpo trejetas karvių, taigi puikiai tilps ir šešetas žmonių, o tai reiškia, kad tik vienam šeimos nariui teks miegoti lauke. Taigi pasiekusi nevilties, baimės, netgi tėvynės meilės ribas, šeima pagaliau išvyko. Sklandė gandai, kad jie pabėgo į Vakarus, paskui vyriausiąjį sūnų, kuris iš šalies pasitraukė jau prieš šešis mėnesius. Daugeliu atžvilgių Zoltanas džiaugėsi prisidėjęs prie jų prievartinio pašalinimo ir su pasitenkinimu pagalvodavo, kaip jiems klojasi, kad ir kur jie nublokšti, – juk nemoka kalbos, turbūt nieko neuždirba, o jų laipsniai ir patirtis nepripažįstami. Kai naktimis negalėdavo miegoti, pasiguosdavo, kad savaip jie patiria bent kruopelę to, ką jis iškentė per apgultį, tuo metu, kai turėjo būti su jais, kai Tiboras turėjo suteikti jam globą, naują tapatybę ir naują gyvenimą.
Bet galų gale jam teko pripažinti, kad ne Kalmanai jį domino, ne juos jis persekiojo. Tai buvo vila – teisė laisvai įeiti vidun, pasijusti jos apsuptam.
Jis niekuomet nepamiršo, kaip peržengė jos slenkstį. Nuo lubų byrėjo tinkas, sienose žiojėjo kulkų skylės, vandens permerktos lubos, šeimos paliktas vienas kitas baldas, jų daiktai. Kambario, kuriame mirė Tiboras Kalmanas, durys buvo užkaltos vinimis, įsmegusių lubų nuolaužos taip ir liko viduj, kaip buvo jiems grįžus po apgulties. Tačiau kur kas svarbesnis buvo tasai Zoltaną apėmęs jausmas, kai žengė koridoriumi, klajojo po kambarius, – kad jis dar neįėjo vidun, kad vis dar ieško to įėjimo. „Dar žingsnis, ir jau būsiu viduje, – guodėsi jis, kalbėdamas pastato tuštumai. Tik paėjęs ir vėl tarė: – Dar žingsnis, ir būsiu viduje.“ Galiausiai išeidavo iš vilos lauk, suglumęs stypsodavo kieme, vėl žengdavo per slenkstį, tikėdamasis, kad šįkart pavyks, – negalėdamas atsikratyti savo svajų apie šią vietą, savo vilčių ir fantazijų, kaip šie kambariai jam suteikia saugumą, – tuo metu, kai tikrovė buvo kulkos, badas ir Budapešte siaučiančios ligos. Ir žmonių žudymas.
Naktimis negalėdamas miegoti, apgulties košmarus vaikė tvarkydamasis – ėmėsi kruopščiai restauruoti vilą – taisė sutrešusias staktas ir gegnes, tinkavo, dažė, – tarsi jei atstatytų ją tokią, kokia kadaise buvo, vila jam atsivertų, iš tiesų atsivertų, ir jis įžengtų į tą gyvenimą, kuris jam turėjo būti skirtas.
Praėjus trečiai savaitei, jis nuplėšė lentas nuo Tiboro žūties kambario durų, o po poros dienų sutelkė drąsą įeiti vidun – spoksojo į griuvėsių krūvą, nuolaužomis užverstas grindis. Kalmanų šeima jau iškasė ir palaidojo kūnus – griuvėsius palietė tik tiek, kiek reikėjo palaikams ištraukti. Paskui jie užkalė kambario duris ir taip jį paliko, kaip Zoltanas manė, negalėdami matyti tos vietos, kur mirė Tiboras ir Ildiko, – bet ėmęs valyti nuolaužas, atrado priežastį, dėl kurios jie nieko nebejudino, – iššlavęs plytgalius ir tinko nuotrupas, sulūžinėjusias gegnes ir stiklo šukes, grindyse jis aptiko ertmę, vedančią į Tiboro dirbtuvę, o joje – krūvas pranešimų, suplaukusių per pasipriešinimo karą, kai kuriuos net iš Kelno, įrangą, kuria jis padirbinėjo tapatybės dokumentus, ir sąrašus vardų ir adresų, kuriais Tiboras įslaptindavo pabėgėlius. Zoltanas šiuos sąrašus pasiliks sau ir šitaip bus nuolat naudingas valstybei – šiuos asmenis atskleis vieną po kito kaskart kilus reikalui įrodyti savo ištikimybę. Už tai jie leis jam turėti vilą. Vila ir spausdinimo mašina, apie kurią jie nė nenutuokė, – štai jo išsigelbėjimas.
Vardai išsibaigs, kad ir kaip kruopščiai, kad ir kaip lėtai juos išduotų. Tiesą sakant, jei jis pateiktų juos pernelyg lėtai, sovietai prarastų kantrybę, imtų reikalauti, kad jis pasakytų, iš kur gauna šią informaciją, o jam atsisakius atskleisti, ateitų į vilą patys knaisiotis, ir šitaip žūtų paskutinė jo viltis.
Jis ėmė ieškoti ko nors, kas padėtų dirbti su spausdinimo mašina. Vėliau tais pačiais metais – kai kilo pirmoji tremčių, įkalinimų ir egzekucijų banga, jis sutiko Agi. Jos tėvas ir motina buvo prisiekę komunistai nuo 1919-ųjų trumpalaikės Bėlos Kuno[5 - Béla Kun (1886–1938) – vengrų revoliucionierius. Vienas iš pagrindinių Vengrijos KP įkūrėjų (1918) ir Vengrijos sovietų respublikos (1919) organizatorių. Per Didįjį valymą suimtas ir nuteistas sušaudyti.] diktatūros Vengrijoje ir paskiau, admirolui Horčiui[6 - Miklós Horthy (1868–1957) – 1919 m. organizavo Nacionalinę armiją kovai su Vengrijos sovietų respublika;1920–1944 m. buvo Vengrijos regentas ir faktinis diktatorius.] dvidešimt ketveriems metams paėmus valdžią šalyje, patyrė baltąjį terorą, kai buvo persekiojami žydai ir kairieji. Jos tėvas buvo ir žydas, ir kairysis, ir daugiau nei kartą tik kaukolės kietumas jį sumuštą išgelbėjo nuo mirties, kaip ir jo įgūdžiai dirbti spausdinimo mašina padėjo išsaugoti jų visų trijų gyvybę ištisą antisemitizmo, getų ir holokausto laikotarpį. „Jei nešiosi geltoną žvaigždę, jie tave užmuš, – tarė jis kartą Agi, sumesdamas jos ir motinos raiščius į liepsnas, – jeigu nenešiosi, irgi užmuš… – jis pamaišė ugnį. – Tai ko jaudintis?“ Bet jis darė ir kur kas daugiau – parengdavo popierius įvairiausiems žmonėms: žydams, pasipriešinimo dalyviams, draugams komunistams, britų kareiviams, parašiutais iššokusiems sostinėje, kitiems, kam dėl vienos ar kitos priežasties reikėjo bėgti nuo persekiotojų, – viską, ką tik galėjo, kad tik pakenktų fašistams. Kaip tik dėl to po sovietinės okupacijos Agi tėvą Malinovskio įsakymu areštavo, kaip ir daugelį kitų komunistų, ir ne tiek dėl balsios rusų „išvaduotojų“ kritikos, – mat jis klausė, ką gero jiems davė lauktasis išvadavimas, jei tai reiškia Raudonosios armijos plėšikavimą, prievartavimus, plėšimus, turto išmušinėjimą, šalies maisto išteklių grobimą ir atsargų kaupimą kariuomenei, visiems kitiems badaujant, tautos plėšimą vykdant reparacijas, masinius areštus, žudynes, – kiek dėl to, kad nedrebėjo dėl savo gyvenimo. Juos buvo beišsiunčią į kalinimo stovyklą Gedelėje, vieną iš daugelio, kurias įrengė sovietai, bet čia įsimaišė Zoltanas ir tarė, kad jam reikia patyrusio žmogaus „kanceliariniam darbui“. Malinovskis pranešė Maskvai, kad jis sugavo 110 000 fašistų, bet kadangi jų turėjo tik 60 000, likusius reikėjo surinkti – atvilkti gatvėje ar namuose atsitiktinai pakliuvusius žmones, ir Zoltanas buvo atsakingas, kad šie pakaitiniai atrodytų sugauti teisėtai.
Suprantama, Agi tėvas paprieštaravo, taigi Zoltanas pasivedėjo jį į šalį ir priminė, kad jauniausios raudonųjų karių prievartaujamos moterys buvo dvylikos, o vyriausios – devyniasdešimties, tad ir jo žmona, ir duktė esančios tinkamo amžiaus, paminėjo ir įvairias venerines ligas, kurių jos galėtų tikėtis, ką ir kalbėti apie tai, kiek tai truktų, nes kai kurios moterys būdavo uždaromos porai savaičių ir vienu metu turėdavo „linksminti“ iki trisdešimties kareivių. Galiausiai Agi tėvas sutiko, o kad sušvelnintų smūgį, Zoltanas užtikrino, kad jomis bus pasirūpinta, ir šį pažadą tesėjo netgi tada, kai užprašyti darbai buvo baigti, o Agi tėvus vieną naktį aplankė saugumas ir išvedė už „neteisėtą vyriausybinių dokumentų padirbinėjimą“. Taip Zoltanas paveldėjo Agi.
Jis tariamai bandė išgelbėti jos tėvus – vien tam, kad palenktų ją savo pusėn, kad ji patikėtų, jog jis nėra „aparatčikas“, tik naudojasi sistema, kol pats galės pasprukti. Tad pasistengė, kad ji matytų jo rūpestį, kai skambindavo telefonu; o kai jie atvyko į vilą išsivesti ir jos, kai saugumo agentai pasibeldė į duris, jis jau laukė ir užtvėręs įėjimą ėmė vardyti savo apdovanojimus, laimėjimus ir ryšius, norėdamas aiškiai parodyti, kad jis, o kartu ir ji, yra „apsaugoti“, nors, tiesą sakant, niekas nebuvo apsaugotas, kad ir kaip aukštai būtų buvę tavo draugai, nes pats pavojingiausias draugas kaip tik ir buvo pats aukščiausias – Stalinas.
Tai buvo drąsus poelgis – galbūt vienintelis jo drąsus poelgis, nors padarė tai tik vildamasis, kad Agi padės pataisyti po vila paslėptą spausdinimo mašiną. Jis žinojo, kad ji ir užsimerkusi gebėtų sutaisyti mechanizmą ir spausdinti, šitai papasakojo pats senasis vyriškis, girdamasis, kad Agi tikrai buvo daugiau nei mažoji jo padėjėja. Kai tėvas būdavo iškviečiamas su reikalais, ji imdavosi viskam vadovauti.
Agi visa tai išklausė tylomis, visiškai ramiai, o akys žvelgė lygiai taip, kaip anąsyk Karolos, perdėm kietai kaip devyniolikmetės – laibutės, šiek tiek berniukiškos, – ji atrėmė jo žvilgsnį lygiai tokiu pačiu. Jie paseno nuo karo. Jis pastebėjo, kaip ji žvilgsniu nuo jo atsiribojo, – ir tai buvo pamoka, kad tai, ką padaręs, turi tverti vienas ir nebandyti pasilengvinti naštos užversdamas ją ir moteriai.
Nulipus į apačią atrodė, kad tęsiasi nesibaigianti žiema. Agi tupėdavo prie liuko grindyse ir spoksodavo į jį, klausydamasi tarškėjimo ir dūzgimo, Zoltanui bandant paleisti senąjį Tiboro aparatą, presus, lempas ir generatorius. Bet jam stigo ir patirties, ir sėkmės. Niekas neveikė. Viso labo mašinos dalys užkibdavo viena už kitos, plėšė, spjaudė ir trynė popierių, mirkčiojo lempomis. Generatorius pavojingai burzgė, ir kiekvieną metalinį objektą netoliese taip smarkiai įkraudavo, kad nuolat krečiamas Zoltanas nepaliovė keiktis.
Agi jo pietus padėdavo prie angos, akimirką pasiklausydavo ir kaukštelėdavo bato kulnu taip, kad jis pašokdavo vidury bandymų, išmesdavo atsuktuvą, laidą ar žibintuvėlį ir turėdavo graibytis jo tamsoje. Zoltanas kartais jausdavo, kad savo buvimu ji keičia vilą. Virtuvėje gaminamo maisto kvapas. Miegamasis, jai verčiantis per sapną prisipildantis šnarėjimo. Jam nepakenčiama dengta galerija su kolonomis ir gebenėmis, nes vienintelis kartas, kai šypsena šmėkštelėdavo Agi veide, ir būdavo jai įžengus į galeriją, traukiant sodo kvapus ir saulės šviesą, apie kurią ji ir pusė šalies svajojo rūsiuose ir slėptuvėse per apgultį, girdėdami vien bombų cypimą, su kiekvienu sprogimu matydami nuo sienų ir lubų lėtai besileidžiantį tinko rūką.
Užuot jam padėjusi, Agi kasdien vis primindavo Zoltanui jo kraupius darbus. Mylėjosi su juo nė nevirptelėdama, sustingusi lyg statula, duktė žmogaus, kurį jis pražudė, moteris, kurią turi neteisėtai, pavogta, priversta priešintis savo valiai, tarytum peninti jo beviltiškumą, jo savinieką, jo nesamą drąsą.
Sužlugdytas sėdėdavo su ja viename apgriautų kambarių, Agi įsmeigusi žvilgsnį į grindis, toliausiai nuklydusi.
– O ką gi tu būtum dariusi? – nerimo jis, tarsi išklojęs apie spausdinimą, planus susikurti naują tapatybę, išnykti, kol niekas nesiėmė per daug intensyviai tyrinėti jo veiklos, dabar galėtų laisvai jai dėstyti, ką tokie tyrinėjimai atskleistų. – Koks dar buvo pasirinkimas?
Ji stebeilijo į jo paliktą žiojintį liuką, į lėtai besistumiančius pradėtus atnaujinimo darbus, bandymus nutinkuoti sienas, užtaisyti skylę lubose, uždažyti pusės dešimtmečio senumo vandens dėmes, o jos tyla nepasiūlydavo jam to vieno vienintelio, labiausiai trokštamo dalyko: išgirsti ką nors, kokį gyvą žmogų tariant, kad irgi būtų padaręs tai, ką padarė jis. Bet girdėjo tik vilą, į stogą teškantį lietų, radiatorių ir vandentiekio kliuksėjimą, langus klebenantį vėją, tarsi visa tai jam būtų byloję, kad tai, ką jis padarė nušaudamas tuodu vaikinukus, galėjo tik ypatingas žmogus. „Niekas kitas – tik tu“, – atsakė jam vila.
Kitais sykiais jis minėdavo jai tuos, kuriems padėjo, – anai ligoninėje rastai merginai nutrauktomis kojomis, pačiai Agi, – klausinėdavo, ar neatitaisė šitaip skriaudos jos tėvams, aniems dviem berniukams?
– Ar gali būti, kad nepajėgiu visai nieko gero padaryti? – nerimo jis. – Gal dar nėra taip prastai. Galbūt dar ne viskas prarasta, – kalbėjo jis ir laukdavo jos prabylant, bet atsakydavo tik vila.
Įtūžęs dėl jos tylėjimo, grasindavo, kad nebegins jos nuo saugumiečių. Agi net akių nepakeldavo nuo grindų, ir jis imdavo burnoti, kad jie abu mirs čia, šioje viloje, paskui nusileisdavo pro liuką, spardydavo, daužydavo bevertę mašiną.
– Et, jeigu tu man padėtum! – šūkalodavo pro angą grindyse ir, žodžiams išsprūdus, prasitardavo: – Mes galėtume pasinaudoti šia mašina.
Tačiau viskas tuščiai. Jau daugybę metų jo darbas buvo ne kurti vardus, o juos naikinti.
1947-ųjų kovą Zoltanui išseko vardai, liko vienintelis. Pasakė Agi padaręs viską, ką galėjęs. Pirmiausia atskleidė tik slapyvardžius, Tiboro duotus komunistams, tiems, kurie, kaip Zoltanas žinojo, vis dar aktyviai veikė Partijoje ir iki soties pasimėgavo žiaurumu, tad dabar atėjo jų eilė. Juos išnaudojęs, iš sąrašo parinkdavo dingusius, pasiligojusius arba vienišus asmenis. Paskutinius atskleidė vardus vyrų, turinčių šeimą – žmoną, vaikų, artimųjų. O kai ir anie prapuolė, – buvo surasti, ištardyti, areštuoti, – kai liko paskutinis, tas, kurį Zoltanas buvo pasirinkęs iš anksto, dar Sekešfehėrvare, tasai pats kalčiausias ir tinkamiausias šantažuoti, galintis padėti Zoltanui išnešti sveiką kailį, tada vėl kreipėsi į Agi.
– Jeigu mes norim iš čia pasprukti, turi man padėti.
Ji tylėjo. Jis pasisuko, įsirėmė rankom į miegamojo sieną.
– Aš laukiau, – pasakė. – Tikėjausi, kad ateis tas laikas, jei tik būsiu kantrus, kad vardų užteks ilgiau, negu tvers sovietai. Čia galėtų būti mano – ar mūsų – namai, nesvarbu, – jis nuleido rankas. – Bet jie iš šios šalies nesitraukia. Jie niekada iš čia nepasitrauks. Paminėsi mano žodį! O vardų nebeliko!
Ji žiūrėjo, kaip jis mina pirmyn atgal, vardydamas papunkčiui, kas apie jį teiravosi, kurie skyriai juo domėjosi, kas pateikė ir kam išsiuntė atmintines, kaip jis tai sužinojo, iš kur gavo informacijos, kuria remiantis buvo areštuota šitiek žmonių.
– Blogiau būtų buvę tik viena, – košė jis pro dantis, – jeigu nebūčiau pateikęs jokių vardų.
Priėjo prie lovos ir sugriebė ją už riešo.
– Jeigu galėčiau pataisyti Tiboro paliktą mašiną, tai būtų galimybė man, galimybė mums išnykti.
Ji žvelgė į jį tarsi nesuvokdama, kas jis toks.
– Kas tau yra? – suriko Zoltanas.
Jis išvilko Agi iš lovos, klupinėdama ji nuskubėjo su juo, apsukę kampą, jie įėjo į kambarį, kur mirė Tiboras su Ildiko, kopėčiomis nulipo į dirbtuvę.
Jis pagriebė nuo paties sukalto suolelio sąrašą, prikišo jai prie veido.
– Skaityk! – paliepė. – Skaityk pavardes.
Ji bandė nusisukti.
– Gavau jas iš ministerijos, – paaiškino, brukdamas sąrašą jai į akis, o kita ranka tebegniauždamas riešą. – Pavardes tų, kurių mirtis patvirtinta. Ko gero, galėčiau jomis pasinaudoti kaip slapyvardžiais. Mirusiųjų jie niekada neieškos.
Agi pasidavė – paėmė iš jo popierių, akys judėjo nuo krašto iki krašto to vienintelio dokumento, pavardė po pavardės, dar tebeliudijančios apie ištisą visuomenę, išrautą iš gyvenimo, kad galėtų atsirast ši nauja. Taip ji ir rado tą pavardę.
– Leo Kočišas, – sušnibždėjo Agi.
– Taip, – rėžė jis, – kaip tik taip. Negi trokštum keliaut paskui jį? Nes būtent tai ir įvyks – tavo pavardė ir mano – štai čia, – dūrė pirštu į popierių. – Jeigu mūsų neišgelbėsi.
Ji paleido popierių iš rankų. Leo Kočišas. Jos tėvas.
Zoltanas niekaip neprisimena, ar Agi sutiko tardama „taip“, ar linktelėdama, ar ji apskritai sutiko, tiesiog ji pajudėjo. Tą akimirką jį persmelkė nuojauta, kuri nuolat tūnojo viduj, instinktyvus jausmas, kaip išdavystė gali būti jam naudinga, tas pats instinktas, kuris pastūmėjo pakišti Agi tėvo vardą, žinojimas, kad tai vienintelis būdas pralaužti tą sieną tarp jųdviejų. Agi dirbo nesustodama, ir dar kitos dienos vakare darbas nebuvo baigtas. Darbo buvo daugybė, galybė popierių, kiekvieną lapelį, kurį Zoltanas jai atnešė, ji nukopijavo netardama nė žodžio.
Kai po kelių dienų viskas buvo baigta ir Zoltanas stovėjo tarpduryje, susikrovęs krepšius, jam dingtelėjo, kad ji nepasiruošė slaptų dokumentų sau pačiai pabėgti, ir jis tyliai paklausė, ar nevažiuosianti kartu.
Ji žiūrėjo į jį.
– Aš vykstu į Sekešfehėrvarą, – sušnibždėjo jis, nes būtinai reikėjo kažką pasakyti, užglaistyti šią akimirką, kai reikia atsiprašyti. – Šiek tiek ten pabūsiu, – pasikrapštė galvą. – Ten yra vienas žmogus… galbūt jis man padės.
Agi nieko neatsakė, tik stovėjo tarpduryje, tarsi nė neketindama kada nors išvykti iš Tiboro Kalmano vilos.
– Kas tau yra? – paklausė jis. – Manai, jie paliks tave ramybėje, kai ateis ieškoti manęs? Manai, kad būsi išgelbėta?
– Jie… – pradėjo ji. – Jie niekada nepaliko manęs ramybėje.
Ir ji vėl žengė vidun ir ramiai uždarė duris.
Zoltanas ir toliau stovėjo priešais vilą, bėgo minutės, o jis stovėjo tylomis, nepajėgdamas nužengti nuo slenksčio, sakytum laukdamas, gal Agi pakvies jį atgal, tarsi po šitiek laiko iš tiesų norėjo tik vieno – kad jį kas nors čia pakviestų, tarsi visa nebuvo tik tam, kad susikurtų slapyvardį.
Zoltanas delsė, nepajėgdamas ryžtingai pasukti Sekešfehėrvaro pusėn, paėjėjęs šaligatviu, vėl atsigręžė, vėl kelis žingsnius sugrįžo, nenuleisdamas akių nuo vilos, dar ilgai po to, kai Agi atlapojo langus, išnešė į galeriją įrašų leistuvą ir susipylė sau palinkos likučius. Jis stovėjo pusiau pasislėpęs po gluosniu, beveik neišskirdamas šlagerio melodijos, žiūrėdamas, kaip ji deda stiklą prie lūpų. Dabar ji šios vietos šeimininkė, suvokė, svarstydamas, ar ji žinojusi, kad viskas taip baigsis, kad liūdniausias iš jo prisiminimų taps šis vaizdas, kaip vila priima Agi, tarsi tereikėjo išstumti jį, kad Tiboro Kalmano namams nieko nebestigtų, kad jie pagaliau būtų atkurti.
Persidažėlis
1
IŠ VISŲ SENŲJŲ Sėčėnio klubo disidentų Arpadas Holas užsitepdavo daugiausia kosmetikos. Iš toliau jos beveik nepastebėdavai, vyrukas atrodė puikiai, spinduliuojantis fin de siècle elegancija, pomada suteptais plaukais, nepriekaištingai sukirptais kostiumais, gyva rože kilputėje. Bet žingtelėk arčiau, per porą žingsnių, ir išvysi kosmetiką, – veidas akimirką tarsi išsilies į dėmę, paskui vėl prikaustys akį tirštais tepalais taip, kad net pagalvosi, kažin kaip giliai reikėtų smeigti pirštu per visą tą blakstienų tušą, skaistalus ir makiažo pagrindą, kol pasiektum skruostą ar žandikaulį, jei apskritai ten ką nors pasiektum.
Kai jį išdaviau, buvo 1993-iųjų pavasaris. Dvidešimt vienų rašiau darbą iš Centrinės Europos studijų diplomui su pagyrimu gauti. Laksčiau į pasimatymus su nuostabiąja Ilonos dukra Eva – ją ir dabar retkarčiais prisimenu praeidamas gatve pro namą, kurį su draugais tada nuomojom, – plevėsuojančias vasarines merginos sukneles, veriančią šypseną, vėjyje išsidraikiusias chna paryškintas garbanas. Pasilenkusi Eva mane pabučiuodavo, ir mes susėdę ant laiptų šnekučiuodavomės, ką aną vakarą aptikau Sėčėnio klubo bibliotekoje.
Grėsmingai artinosi diplominio darbo įteikimo data. Praėjusį rudenį prašvaisčiau lankydamasis vakarėliuose, užuot sugalvojęs darbo temą. Norėjau parašyti ką nors apie šaltąjį karą, ypač apie šeštąjį dešimtmetį, grėsmingąjį Rakošio[7 - Mátyás Rákosi (1892–1971) – aktyvus komunistinio judėjimo veikėjas, 1948–1956 m. vadovavo Vengrijos darbininkų partijai, 1945–1952 m. buvo Vengrijos ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, 1952–1953 m. – pirmininkas.] laikotarpį, tačiau kaskart nuėjus į biblioteką paaiškėdavo, kad viskas, kas svarbiausia, jau parašyta, išnagrinėti net ir smulkesni dalykai. Atėjo ir praėjo Kalėdos. Įteikimo terminą man pratęsė vieną, paskui kitą sykį, pagaliau diplominio komitetas pareiškė, jog darbą privalau pristatyti iki gegužės mėnesio, jeigu ketinu tą semestrą baigti mokslus. O užbaigti juos man reikėjo, jei puoselėjau viltis vykti su Eva į Vengriją, – pabaigusią vidurinę mokyklą ją ten ketino išsiųsti motina. Jaučiausi visiškai įstrigęs, dienos nenumaldomai tirpo, kol pagaliau tėvas pasiūlė pasišnekėti su Holu.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/tamas-dobozy/apgultis-13/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
notes
1
Amžiaus pabaigos (pranc.). – Čia ir toliau vert. past.
2
Psichikos ir judėjimo sutrikimas – ligonis būna susijaudinęs arba nejudrus, netgi visiškai sustingęs (nejuda, nekalba).
3
Vengrijos fašistinė partija, veikusi 1939–1945 m. Vadovas – F. Salašis (Szálasi). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo uždrausta, o 1944 m. kovą, Vokietijos kariuomenei užėmus Vengriją, – vėl legalizuota.
4
Vengrija – maža šalis su dideliu Vengrijos dangumi (vengr.).
5
Béla Kun (1886–1938) – vengrų revoliucionierius. Vienas iš pagrindinių Vengrijos KP įkūrėjų (1918) ir Vengrijos sovietų respublikos (1919) organizatorių. Per Didįjį valymą suimtas ir nuteistas sušaudyti.
6
Miklós Horthy (1868–1957) – 1919 m. organizavo Nacionalinę armiją kovai su Vengrijos sovietų respublika;1920–1944 m. buvo Vengrijos regentas ir faktinis diktatorius.
7
Mátyás Rákosi (1892–1971) – aktyvus komunistinio judėjimo veikėjas, 1948–1956 m. vadovavo Vengrijos darbininkų partijai, 1945–1952 m. buvo Vengrijos ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, 1952–1953 m. – pirmininkas.
Tamas Dobozy
Тип: электронная книга
Жанр: Современная зарубежная литература
Язык: на литовском языке
Издательство: VERSUS AUREUS
Дата публикации: 16.04.2024
Отзывы: Пока нет Добавить отзыв
О книге: Kontrapunkto principu sudarytoje apsakymų rinktinėje vaizduojamas sovietų kariuomenės apsuptas Budapeštas baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir šių dienų Vengrijos emigrantų išgyvenimai Vakaruose. Drastiško karo žiaurumo, jo prisiminimų ir traumų fone autorius atskleidžia aistrų dramą, poetinėmis metaforomis perteikia paradoksalią ir iš esmės prieštaringą žmogaus prigimtį; 2012 m. vengrų kilmės kanadietis Tamas Dobozy už šią knygą buvo apdovanotas Kanados rašytojų fondo grožinės literatūros prizu.