Главная страница | Юмористическая проза | Pirkiniai išsimokėtinai

Pirkiniai išsimokėtinai
Antanas Šileika


Knygą „Pirkiniai išsimokėtinai“ sudaro trylika tarpusavy susijusių apsakymų, kuriuose santūriu humoru ir švelnia ironija vaizduojamas lietuvių emigrantų šeimos gyvenimas Kanadoje. Pagrindinė pasakojimo intriga – karštai trokštančių pritapti Kanadoje vaikų ir senamadiško, iš ūkininkų šeimos kilusio tėvo, niekaip neįstengiančio atsisakyti gyvenimo „senojoje šalyje“ įpročių, konfliktas. Nesuprantamos gyvenimo taisyklės iš pradžių lyg siena, skirianti lietuvių emigrantus nuo likusios Kanados visuomenės dalies. Stebėdami „vietinius“, o kartais, kliaudamiesi vien nuojauta, jie bando pralaužti iš pažiūros neįveikiamą sieną, tačiau dažnai tarsi kakta į ją atsimuša.Ilgainiui pavyksta rasti būdų, kaip ją įveikti. Vaizdingas buitinių detalių aprašymas, lydintis šios šeimos gyvenimo peripetijas, puikiai atskleidžia šeštojo ir septintojo dešimtmečio gyvenimo Kanadoje atmosferą, atrodo, kad autorius pasakoja apie savo gyvenimą, nors iš tiesų ši knyga nėra autobiografinė. Antano Šileikos pasakojimai apie lietuvių emigrantų šeimą susilaukė nemažo dėmesio Kanadoje ir pelnė keletą apdovanojimų už humorą.







Pirkinai



Skiriu Dainiui ir Gintarui


Visa tai – netiesa; visa tai – tiesa.







MOKOMĖS VAIKŠČIOTI TIESIAI


Stanislovas – čia, Kanadoje, pasivadinęs Stanu – buvo dipukas, kaip ir mano tėvas, kaip ir mes visi, tačiau išvietė galiniame mūsų kieme prajuokino net jį. Ne pati išvietė, nors toks pastatas buvo vienintelis visame priemiestyje, dygstančiame tarp senų sodų, o krūvelė keturkampių laikraščio skiaučių, kurių, tėvo paliepimu, tvarkingai priplėšėme ir padėjome šalia tupyklos.

– Koks gi tu fuckingDP! – kvatojosi Stanas iš tėvo, susiėmęs rankomis už šonų, tarytum peliukas Mikis iš animacinio filmuko. Stanas keikdavosi tik angliškai, nes keiksmai šia kalba jo ausiai skambėjo nekaltai.

Tėvas nuėjo į krautuvę ir nupirko du ritinėlius tualetinio popieriaus. Pusę metų jie stovėjo tik kaip dekoracija, lyg dvynukės gėlių vazos. Šiuo ir kitais Stano patarimais įvairiais klausimais svetimoje šalyje tėvas pasikliovė. O štai vietinių pamokymais jokiu būdu negalėjai kliautis.

– Kvailys visuomet yra pavojingas, – sakė man tėvas. – O svetimtautis kvailys dar pavojingesnis. Kaip žinoti, ar jis idiotas, ar tik svetimtautis?

Ponas Teiloras buvo vienintelis tikras kanadietis, kurį pažinojome mūsų užgimstančiame kvartale, todėl stebėjome jį tarytum antropologai, bandantys perprasti vietinius papročius.

Ponas Teiloras buvo ypatingas – „angliškas“ kanadietis. Tokie kanadiečiai buvo vieninteliai verti dėmesio, nes stebėdamas juos galėjai ir pats daug ko išmokti. Ponas Teiloras buvo mūsų „angliškas“ kanadietis, nes gyveno kitoje gatvės pusėje ir jo įpročius galėjome sekti kada panorėję. Stebėjomės pamatę, kad jis, įsitaisęs ant lauko kėdės savo kiemelyje, skaito laikraštį vilkėdamas išeiginius marškinius ir ryšėdamas kaklaraištį. Lauko kėdė irgi žadino smalsumą. Kas gi kitas, jeigu ne „angliškas“ kanadietis, išmestų nemenką pinigą kėdei, kurią galima naudoti tik kieme?

Suerzintas tokio kvailumo tėvas nusispjovė sau po kojomis, o motina atsiduso.

– Tie anglai visai tokie patys kaip ir vokiečiai, – pasakė ji, ne tokie kaip mes, ne dipukai.

Mes priklausėme tai pačiai evoliucinei atšakai kaip ir italai, lenkai ar ukrainiečiai – pastarųjų atstovai vis dar nelabai mokėjo vaikščioti užpakalinėmis galūnėmis, nesiramstydami priekinėmis.

– Jis – bankininkas, – sakydavo motina.

Šis žodis daug ką reiškė: paaiškino, kodėl Teiloras gyveno name, dengtame stogu, plytų sienomis ir pievele buvo apželdinęs kiemą. Mūsų gatvėje kilo pustuzinis kitų namų, bet tik jo namas buvo užbaigtas. Žmonės iškasdavo pamatų duobes ir sumontuodavo rūsio blokus. Paskui laukdavo, taupydavo. Prasimanę šiek tiek pinigų, pirkdavo tašus, sijas, statramsčius karkasui statyti ir vėl laukdavo. Pono Teiloro namas buvo ypatingas, nes jį pastatė statybų rangovas. Mūsiškis irgi buvo išskirtinis, nes jame apsigyvenome dar antžeminių sienų nepastatę.

– Nori, kad mes gyventume po žemėmis? – paklausė motina. – Kaip kurmiai? Kaip sliekai?

– Ne, – atšovė tėvas, – kaip lapės.

Vieną dieną užuodėme dervos kvapą ir išlėkę į gatvę pamatėme, kad ponui Teilorui net įvažiavimą į kiemą asfaltuoja. Tai matydamas tėvas niekinamai prunkštelėjo.

1953-aisiais mūsų gatvė dar tebebuvo išpilta žvyru, o jeigu žmogus turėjo pinigų, įvažiavimą į savo kiemą išgrįsdavo skaldytais akmenimis. Visų kitų kiemuose matėsi įspaustos vėžės. Asfaltuotas įvažiavimo kelias šiame būsimajame priemiestyje, kur ant eilėmis augusių obelų, likusių iš buvusios sodybos, dar kabojo vienišų nenuskintų obuolių, buvo ne mažiau neįprastas dalykas negu dangoraižis. Tačiau mudu su Džeriu netvėrėme pavydu. Asfaltuotas įvažiavimas buvo ištaigos ženklas, rodantis kažką tokio nuostabaus, apie ką nė nenutuokėme, kol to nepamatėme.

– Tai bent smagu būtų pažaisti ledo ritulį, – pasakė Džeris.

Ketvirtadienio vakarą, kai sužinojome, jog bankininkas su žmona išvažiavo apsipirkti, priklaupėme ant asfalto liesdami jį delnais, mat norėjome pajusti paviršiaus glotnumą.

– Galėtum nusviesti ledo ritulį nuo vieno įvažiavimo galo iki kito, ir jis pats įlėktų į vartus. Ritulys asfaltu lekia greičiau negu ledu. Man taip sakė gamtos pažinimo mokytojas.

Delnais liesdamas lygų kelio paviršių klausiausi Džerio.

Tomis dienomis, kai jis nesukeldavo manyje neapykantos, žavėdavausi savo vyresniuoju broliu. Visose gyvenimo srityse Džeris buvo toks pat mitrus kaip ir ledo ritulio aikštelėje, kur pirmasis pastebėdavo menkiausias spragas gynyboje ir atrasdavo būdų jomis pasinaudoti. Jeigu laiku susivokdavome ir pasekdavome brolio pavyzdžiu, mes irgi galėdavome prasmukti įkandin jo. Džeris aplenkdavo net greičiausius žaidėjus, mesteldamas vos girdimą, pašnibždomis ištartą „šikniai“. Labiausiai jo bijojo vartininkai, nes „Life“ žurnalai, kuriais šie apsivyniodavo blauzdas po kojinėmis, neapsaugodavo nuo geliančio Džerio paleisto ritulio smūgio.

Tačiau ponui Teilorui jis buvo tik berniūkštis ir dar įtartinas. Tas, kuris kišenėje galėjo nešiotis degtukų, o gal net ir nugvelbtą cigaretę.

Kai ponas Teiloras iš savo namo anapus gatvės atėjo pasikalbėti su tėvu, staiga pasijutome tarytum nuogi. Mes jį atidžiai stebėjome, bet nė nepamanėme, kad šis taip pat mus stebi.

– Jūsų katė, – pasiskundė ponas Teiloras, – bėgioja po mano pievelę.

Tėvas klausiamai pažvelgė į mudu su Džeriu, norėdamas įsitikinti, ar teisingai suprato tai, kas buvo pasakyta angliškai. Džeris patraukė pačiais.

Tėvas susimąstė. Jis niekaip negalėjo suvokti, kas bendro tarp mūsų katės ir pono Teiloro pievelės, todėl tylėdamas čiulpė tuščią pypkę. Stojusioje tyloje girdėjosi tiktai šleikštus nikotino dervos gargėjimas. Akivaizdu, kad kažkas buvo negerai, antraip šitas „angliškas“ kaimynas, pasipuošęs marškiniais ir kaklaraiščiu, nestovėtų ratų vėžėse prie mūsų pusrūsio. Tėvas kaip įmanydamas bandė įsivaizduoti, kas ponui Teilorui kelia nepasitenkinimą.

– Ji šika ant tavo pievelės?

Mudu su Džeriu iš gėdos panorome skradžiai žemėn prasmegti. Pono Teiloro veidas irgi raustelėjo, nes 1953-aisiais žmonės tokių žodžių nevartodavo. Mudu su Džeriu tai žinojome, bet tėvas – ne.

– Ne, ne, – sumišo ponas Teiloras.

– Ji myža ant tavo gėlių?

– Ji tik vaikšto. Nenoriu, kad jūsų katė vaikščiotų po mano pievelę.

Tai buvo viskas, ką ponas Teiloras galėjo pasakyti nevartodamas tų pačių vulgarių frazių kaip ir jo kaimynas. Tėvas nebūtų supratęs tokių išsireiškimų kaip tuštintis ar šlapintis. Lingvistinis pono Teiloro išrankumas įvarė jį į kampą.

Tėvas vėl patraukė pypkę ir šiek tiek pamąstė. Kadaise jis derėjosi su Raudonosios Armijos komisarais ir išgelbėjo savo svainę iš nacių darbo bataliono, tačiau tokio kaltinimo jam dar neteko girdėti. Gal tai tik to žmogaus ekscentriškumas? Bankininkas ar ne, ponas Teiloras buvo idiotas.

– Tuoj sutvarkysiu, – patikino tėvas.

Ponas Teiloras būtų jautęsis laimingas taip užbaigęs šį reikalą, pasidžiaugęs pergale prieš svetimšalį ir sugrįžęs prie savo vakarinio laikraščio, jeigu ne tėvas, rankos mostu parodęs jam likti ten, kur stovi, o pats laiptais nusileidęs į mūsų požeminį namą.

Jis grįžo už pakarpos laikydamas katę – negi jis, kilęs iš ūkininkų, glaus ją prie savęs kaip kokia moterėlė ar sumiesčionėjęs lepšis – ir ištiesė katę ponui Teilorui.

– Liepiau jai nevaikščioti per tavo pievelę, bet bjaurybė manęs neklauso. Pats liepk.

Katė kybojo ore įsitempusi ir atkišusi kojas, tačiau snukučio išraiška atrodė rami.

Ponas Teiloras suspaudė lūpas.

– Žinai, jeigu ji dar vaikščios per tavo pievelę, gali užmušti.

Ponas Teiloras pasuko vėžėmis išraizgytu keliu link žvyruotos gatvės ir nužirgliojo namo.

– Aš pats ją užmušiu, jeigu tu nori. Tik pasakyk ir aš ją užmušiu! – šaukė tėvas tolstančiam kaimynui, tačiau jis neatsigręžė.

Tai atsitiko vasarą, tačiau šis įvykis ponui Teilorui tikriausiai smarkiai įstrigo atmintyje, nes nepamiršo jo iki to laiko, kol virš mūsų žeminės neiškrito pirmasis sniegas. Erzinančio incidento prisiminimas turbūt tapo dar ryškesnis, kai paaiškėjo, jog lapkričio mėnesį mamai gimė sūnus ir kad išvietė liks stirksoti.

Vieną vasario rytą išgirdome duslų beldimą į apsnigtas rūsio duris. Tai buvo mūsų išskirtinė ypatybė. Buvome vienintelė šeima Vestone, į kurios duris turėjai belstis koja.

Nuo laiptų apačios pažvelgiau į statybų inspektorių; jo tamsi figūra spindėjo akinamai skaidrioje dangaus mėlynėje. Mudu su Džeriu stovėjome šalia tėvo, jeigu kartais prireiktų ką nors išversti. Tiktai motina stoviniavo prie malkomis kūrenamos krosnies, nes ant rankų laikė Tomą, o šaltis tarytum landi katė smelkėsi į vidų.

Krosnis mus ir išdavė. Ji ir išvietė. Inspektorius mūsų niekuomet nebūtų susekęs, ypač ką tik pasnigus, jeigu ne rūkstantis kaminas virš mūsų buveinės. Kiekvieną kartą iškritus sniegui tėvas atkasdavo kaminą, kad dūmai galėtų laisvai išeiti, todėl iš toli visuomet matydavosi kalvos viršūnėje tarytum iš atsivėrusios pragaro angos kylantys dūmai.

Neabejojome, kad žmogų laiptų viršuje, miesto statybų inspektorių, iškvietė ponas Teiloras.

– Užeik į vidų! – širdingai šūktelėjo tėvas. – Lauke šalta, mano žmona užvirs arbatos.

Tėvas labai norėjo, kad inspektorius prisėstų prie stalo. Pamatęs, kad viduje švaru ir kad turime kūdikį, inspektorius atlyš, vylėsi jis. Jeigu pasiseks, atsipirksime puodeliu arbatos, blogiausiu atveju – keletu taurelių degtinės ir dešimčia dolerių. Tačiau inspektorius žemyn nelipo.

– Pagal įstatymą jūs negalite taip gyventi, – šūktelėjo jis, žvelgdamas apačion lyg į vergus gabenančio laivo triumą. – Stogas neturi nuolydžio, sniegas gali jus visus užspausti. Be to, taip nepadoru.

– Palauk. Aš nelabai suprantu angliškai.

Tai buvo kita taktika, kuria tėvas naudojosi, gyvendamas svetimame krašte. Jis galėjo teigti nieko nesuprantąs, o tokiu atveju įstatymas kaip ir negalioja.

– Tai jūsų pačių labui, – pasakė inspektorius.

Neįžiūrėjome jo veido. Stovėdamas laiptų viršuje, apgaubtas ryškiai melsvos šviesos, jis atrodė tarytum angelas.

– Mes turime kūdikį, – atlapaširdiškai tarė tėvas, lyg girdamasis įsigijęs naują telyčią.

Jis mostelėjo motinai, ir ši žengtelėjo link šalto oro srovės, besiveržiančios laiptais žemyn.

– Jeigu įgrius stogas, kūdikis nukentės pirmiausia.

– Pavojus?

– Taip. Jūs turite išsikelti dėl kūdikio.

– Tada pasiimk jį.

Tėvas paėmė Tomą iš mamos rankų. Ji neprieštaravo, atidavė nedvejodama.

– Imk kūdikį ir grąžink jį balandžio mėnesį, kai ištirps sniegas. O jeigu nori, – rugsėjo mėnesį, kai turėsime sienas ir stogą.

Išgirdome tiktai girgždantį sniegą iš po nueinančio inspektoriaus pėdų. Bet staiga jis sugrįžo.

– Ar jūs katalikai?

– Ką?

– Kokio jūs tikėjimo?

– Anglikonai.

Inspektorius užtrenkė duris.

Iš kur tėvas žinojo, kad yra tokia organizacija kaip Katalikiškoji vaikų šalpa? Jeigu būtume pripažinę savo tikėjimą, tuoj būtų prisistatę jos atstovai. Tėvas mažai ką žinojo, dažnai nesuprato, kaip elgtis, todėl paprasčiausiai pasikliaudavo nuojauta.

Bet kliaudamasis vien nuojauta gali ir suklysti. Kartais viskas išeidavo atvirkščiai, negu jis norėdavo, ir šį kartą mama suabejojo, ar tėvas suvokė, ką darė.

– Tu buvai pasiruošęs atiduoti jam Tomą?

– Tai kodėl leidai man jį paimti?

– Maniau, kad tu žinai, ką darai.

– Žinau. Inspektorius daugiau čia negrįš.

– O jeigu grįš? Ką darysime, jeigu privers mus išsikelti? Mes neturime, kur eiti.

– Aš žinau, ką darau.

– Taip sakei, kai žadėjai, jog baigiantis rugsėjui turėsime stogą.

– Mums pritrūko pinigų.

Motina tai suprato. Ji suskaičiavo, kiek reikės vinių, kad nebūtų nupirkta nė viena per daug – kam leisti pinigus vinims, kurios paskui be naudos metų metus gulės dėžutėje. Ji žinojo, kad mėsininkas nemokamai duoda gabaliuką kepenų, jeigu perki svarą kiaulienos, – sutaupai dvigubai, nes tuomet vietoj sviesto sumuštiniams tepti gali naudoti kiaulienos taukus. Motina labai gerai išmanė piniginius reikalus – pavyzdžiui, kiek kainuoja kondensuotas pienas kūdikiui. Kiekvieną dieną suskaičiuodavo lentynoje kondensuoto pieno skardines, nes Džeris galėjo vieną nukniaukti ir iščiulpti.

Piniginiai reikalai jai buvo ne naujiena, nes net ir namuose, kuriuose gyveno prieš karą, samdytiems šienpjoviams už darbą būdavo atlyginama kiaušiniais, mėsa arba alumi, stengiantis kuo mažiau pinigų išleisti.

Motina žinojo jų vertę ir tada, kai gyveno name baltais langų rėmais, kurio pamatai pamažu smuko į dumblą, ir dėl to teko iškasti negilią duobę, kad būtų galima duris atidaryti. Visuomet reikėjo skaičiuoti kiekvieną skatiką. Kaip tik ji kasdien parnešdavo už penkiolika centų nupirkto žibalo lempai, kad vakare jos tėvas galėtų bent valandą paskaityti Šekspyrą.

Kai lempoje dar būdavo likę truputis žibalo, jis liepdavo vaikams eiti miegoti. Pasilikęs vienas skaitydavo išverstus Voltero kūrinius. Kai namuose lankydavosi kunigas, užkišdavo šią knygą už kitų. Volteras buvo jų paslaptis – žinojo, kad apie šią knygą prasitarti nevalia, kad tai – tėvo silpnybė, panašiai kaip silpnybė degtinei arba pornografijai. Jis buvo pakankamai išprusęs skaityti Volterą, bet jo katalikiška širdis reikalavo išpirkti nuodėmę. Ne aukomis tam kvailiui kunigui. Savo ydą atpirkdavo dukroms skaitydamas Šekspyrą.

Mokykloje jos jau mokėsi vokiečių kalbos, taigi tėvas plėtė jų gebėjimus, teikdamas dar vienos kalbos žinių. Jam niekuomet nekilo mintis, kad mokytis anglų kalbos reikia kurios nors kitos knygos. Sukrapštęs pinigų, išsirinkdavo geriausią.

Tėvas atmintinai išmoko ir vis deklamuodavo Hamleto monologą. Seserys prie pietų stalo viena su kita kalbėdavo Šekspyro laikų anglų kalba, o motina tyliai stebėdavo, kaip tarnaitė tiekia bulvių košę ir klausydavosi nepažįstamų garsų skambesio, suprasdama ne daugiau negu ant palangės susirangiusi katė. Nors tėvas buvo savamokslis, su dukterimis kalbėdavosi angliškai, visiškai nenutuokdamas, kad anglų kalbos rašyba ir tarimas skiriasi.

Po daugelio metų motina tapo mokytoja. Dėstė anglų kalbą Hamburgo pabėgėlių stovykloje britų zonoje. Kartą stovykloje apsilankius vienam tikrintojui, anglų pulkininkui, ji su savo mokiniais padeklamavo ketureilį, kurį šie buvo išmokę atmintinai:

Now in the Winter of our discontent
Made glorious summer by this son of York;
And all the clouds that lower‘d upon our house
In the deep bosom of the ocean buried.

Tačiau pulkininkas, klausydamasis ritmiško nepažįstamų balsių ir priebalsių skambesio, pamanė, kad tai kažkokia liaudiška poema. Ir vėliau, prabėgus mėnesiams ar metams, motina ir jos anglų kalbos mokyti, po pasaulį išsibarstę mokiniai suglumdavo priešais imigracijos pareigūnus, kai ištarti žodžiai nepalikdavo jokio įspūdžio Halifakso, Niujorko ir Sidnio uostų pareigūnams, kurie arba rūsčiai nužvelgdavo, arba nusišypsodavo, žiūrint, kiek laimės turėjo atvykusieji, nes niekas akivaizdžiai nesuprasdavo, ką jie sako ir kad tai sako „angliškai“.

Dabar motina su vaikais beviltiškai įstrigo žeminėje ir tapo tėvo nuojautos auka. Tačiau jis ją įtikinėjo, kad mūsų visų laukia šviesi ateitis. Girdi, mes tikrai pragyvensime iki pavasario, o tuomet jau turėsime užtektinai pinigų stogui ir sienoms. Tiktai kad negrįžtų inspektorius, tas pono Teiloro pasiuntinys, svajonių žlugdytojas, mat bankas buvo visai netoli rotušės. Mums ponas Teiloras ir inspektorius buvo beveik tas pats asmuo, todėl manėme, jeigu sudarytumėme sutartį su vienu, tai reikštų, kad yra sąjunga ir su kitu.

– Aš iškepsiu jiems tortą „Napoleoną“, – pasakė motina, o tėvas pritarė pirkinių išlaidoms: du svarai sviesto, pora tuzinų kiaušinių, miltų ir vanilės.

– Pigiau būtų užmušti katę. Tuomet jis tikrai būtų patenkintas.

Apimti panikos mudu su Džeriu susižvalgėme, tačiau motina papurtė galvą. Tai reiškė, kad tėvas juokauja arba kad ji neleis jam taip pasielgti.

Motina peiliu kapojo sviestą miltuose.

– Negalima perdaug atšildyti sviesto, nes nepavyks sukapoti grūdeliais. Yra ir kitas būdas – galima sviestą iškočioti tarp tešlos sluoksnių. Taip daro prancūzai, juk tai prancūziškas tortas. Tačiau mes darome savaip: kapojame sviestą miltuose žirnio dydžio gabaliukais.

– Kur kas greitesnis būdas atsikratyti to Teiloro – sudeginti jo namą, – pareiškė Džeris.

Jis vaikščiojo po kambarį, sūpuodamas ant rankų Tomą. Atrodė juokingai – nuožmaus veido ir su kūdikiu ant rankų.

– Manai, kad to nepadaryčiau?

– Nams mūrinis. Kaip tu jį padegsi?

– Įmesiu pro langą butelį, pripildytą benzino.

– Kaipmat atsidurtum kalėjime.

– Manęs niekuomet nesučiuptų. Išvažiuočiau į šiaurės miškus.

– Liaukitės, – subarė motina. – Pradedate kalbėti kaip tėvas.

Tai mus užčiaupė.

– Kiekvieną sluoksnį reikia kočioti ant skardos, antraip bekeliant suplyš. Jie turi būti plonesni negu pyrago pluta.

Mūsų kambarys rūsyje buvo baisiai prikaitęs nuo malkų, besikūrenančių krosnyje. Abu su Džeriu išsirengėme iki baltinių.

– Iš krosnies sluoksnius reikia imti atsargiai, nes yra labai ploni. Jų reikia ne mažiau dvylikos. Jeigu kuris nors sulūžta, galima sutrupinti ir panaudoti viršaus pabarstams.

– Kuriems galams mums tai pasakoji? – suniurzgė Džeris. – Mes niekad nekepsim tortų.

– Aš neturiu dukters.

– Tai ką, nori, kad tau būčiau dukra?

– Su kūdikiu ant rankų tu ir atrodai kaip dukra, – nusišaipiau aš.

– Tada pats jį laikyk. Gaudyk!

– Tik pabandyk mesti vaiką, negalėsi prisėsti visą savaitę, pažadu.

Džeris susiraukė.

– Cukrų reikia suplakti su tuzinu kiaušinių trynių ir trupučiu pieno, – mokė toliau motina, – paskui atvėsinti išsuktą masę, nes, jeigu sudėsi sviestą į dar šiltą kremą, tai jis ištirps ir išplauks į paviršių. Sviestą būtina įplakti į kremą ir plonai sutepti kiekvieną sluoksnį.

– Juk sakiau, kad tortų nekepsiu.

– Tai – tortas „Napoleonas“. Ar žinai, kas buvo Napoleonas?

– Taip, – atsakė Džeris, tačiau iš balso neatrodė tuo tikras.

– Jis buvo prancūzų generolas, vienas iškiliausių Prancūzijos karvedžių, nukariavusių beveik visą Europą. Šis tortas pavadintas jo vardu.

– Galvą guldau, kad pats tokių tortų nekepdavo.

– Nebūk toks tikras. Napoleonas buvo žmogus, kuris viską išmanė.

Kai Džeris pasiūlė į tortą įdėti pastipusią pelę, mama nutarė man patikėti nunešti šią dovaną bankininkui ir jo žmonai.

Sniego takelis, vedantis kelio link, buvo slidus, o ant pasidengusio ledo telkšojo beveik keleto centimetrų vandens sluoksnis. Buvo gerokai atšilę, nuo pakraigių kabojo varvekliai, po sniegu teškėjo vanduo. Tortas, padėtas ant vaškiniu popieriumi padengtos lentelės, buvo sunkus, todėl nešiau jį priešais save laikydamas abiem rankom.

Duris atidarė ponia Teilor.

Mama privertė mane net du kartus pakartoti visą kalbą apie kaimynystę, draugiškumą ir savitarpio pagalbą, tačiau, kai pamačiau ponią Teilor visame gražume, neįstengiau išlementi nė žodžio. Trumpai pakirpti plaukai, raudonai padažytos lūpos (tai bent, ji dažosi ir būdama namuose!), apsivilkusi suknele trumpom rankovėm su rankogaliais, apsijuosusi mėlyna languota prijuoste. Ji atrodė tarytum nužengusi iš „Eaton“ parduotuvės katalogo namų apyvokos reikmenų skyriaus.

– Jūs tokia graži! – išpoškinau ir tuoj pasigailėjau.

Gėdijausi savo pilkos vilnos kumštinių pirštinių, kuriomis mūvėjau, ir kurias ji galėjo pastebėti man laikant tortą. Pirštinės buvo šiurkščios, kaip ir visi kiti drabužiai, kuriais vilkėjau žiemą. Tačiau dar blogiau tai, kad jos buvo šlapios ir toje vietoje, kur vieną kartą išlindo pirštas, motinos užadytos rožinės spalvos siūlais. Rožiniai siūlai ir pilkos vilnos pirštinės tiko tik ten, kitoje gatvės pusėje, pusrūsyje, kur gyvenome. Panorau, kad mus priverstų išsikraustyti, nes man buvo gėda gyventi kitoje gatvės pusėje, prieš jos namus.

Ponia Teilor nusijuokė ir paklausė, ką laikau rankose.

– Tortą. Iškepėme jį jums.

Akimirksniu išdygo ponas Teiloras.

– Mes negalime jo imti.

– Liaukis, Harvi, jie tik nori būti draugiški.

– Gal jie nesilaiko higienos.

– Ša. Ačiū, vaikeli, padėkok savo mamai. Lukterėk, – ji įsmuko atgal į namą.

Ponas Teiloras stovėdamas mane apžiūrinėjo. Nuleidau galvą, nusisukau nuo jo ir įnikau tyrinėti apatinę namo dalį, kur ant virš žemės iškilusių betoninių pamatų blokų prasidėjo sienos mūras. Toje vietoje pastebėjau laiptų formos įtrūkimą. Stovėjau stebeilydamasis į jį, kol sugrįžo ponia Teilor.

– Štai tau gabalėlis karamelės, o kitą parnešk broliui. Nepamiršk padėkoti mamai.

Pasiėmiau abu karamelės gabalėlius, atskirai įvyniotus į vaškinį popierių, įsikišau į kišenę ir pasukau namo.

– Ačiū tau, Dieve, kad sukūrei moteris, – su palengvėjimu atsipūtė motina, fotelyje žindydama Tomą.

– Tai sakai, yra įtrūkimas pamatinėje sienoje? – paklausė manęs brolis.

– Taip.

– Galėtume per jį įpilti rūgšties, kuri pavirstų dujomis, ir juos nunuodyti.

– Berniūkštis visai kaip tėvas.

Vasario mėnesį, kaip niekada, užėjo atlydys; nuo stogų nutįso varvekliai, o grioviuose po sniegu ėmė gurgėti upeliai. Po trijų dienų paspaudė šaltukas ir apylinkės pasidengė apgaulingu blizgančiu ledu. Mudu su Džeriu išėjome pačiuožinėti ant ledo plutos, padengusios sniegą apleistuose laukuose už mūsų rajono. Ilgai čiuožinėjome tarp svyrančių medžių, pačiūžomis spardydami sušalusius obuolius. Džeris visuomet galėjo išbūti lauke ilgiau negu aš, o vieną vakarą grįžo jau sutemus, kai mes visi prie virtuvės stalo buvome bebaigią valgyti vakarienę. Rankose laikė keistą laikraščių pluoštą, kurį atvyniojo nespėjus mums žodžio ištarti. Iš laikraščių gumulo iškrito tortas ir žnektelėjo į grindis, tarytum geležies gabalas. Jis buvo sušalęs, nes ilgai pragulėjo lauke. Nė gabalėlis neatriektas.

– Iš kur jį paėmei? – paklausė tėvas.

– Radau šiukšlių dėžėje, suvyniotą į popierių. Maniau, kad nepatikėsite, todėl išėmiau, kad jums parodyčiau.

– Ar jie tave matė? – paklausė tėvas.

– Jie išvažiavę apsipirkti.

– Kaip manai, ką žmonės pagalvos apie mus, jeigu pamatys tave, kilnojantį šiukšlių dėžių dangčius? – pradėjo motina, tačiau tėvas ją nutildė.

– Jis teisingai pasielgė. Dabar bent jau žinome, kuo jie mus laiko.

– Turiu sumanymą, tėti, – tarė Džeris, ką tik pelnęs progą pasisakyti.

Tėvas atsigręžė.

– Jų rūsio sienoje yra įtrūkimas. Deivas jį matė. Paimsime kokios nors rūgšties tirpalo, kokios nors nuodingos, ir supilsime per įtrūkimą. Naktį susidarę garai pasklis po visą namą, ir Teilorai nusibaigs.

Tėvas čiulpė savo neuždegtą pypkę, kurios kote susikaupęs nikotinas skleidė šleikštų gargantį garsą.

– Kur įtrūkimas?

– Rūsio sienoje.

– Ar tu jį matei?

– Taip, patikrinau. Galėtume paimti kokį nors vamzdelį arba ką nors panašaus ir patvarkyti juos dar šią naktį. Tik reikės panaikinti savo pėdsakus sniege, ir niekas nieko nesuuos.

– Sakai, jie išvažiavo apsipirkti?

– Jie važiuoja kiekvieną ketvirtadienį.

– Ir tu galėtum man parodyti tą plyšį?

Džeris negalėjo patikėti, kad tėvas kalba rimtai. Jis vis labiau ir labiau jaudinosi trypčiodamas ant cementinių grindų ištirpusio sniego balutėse.

– Kodėl tu leidiesi į tokias kalbas? – paklausė motina. – Jis ir taip patrakęs.

– Noriu pamatyti tą plyšį, – pasakė susimąstes tėvas, kildamas nuo kėdės ir kruopščiai kimšdamas pypkę. Paskui apsivilko paltą ir užsimaukšlino skrybėlę.

Lipdamas paskui tėvą iš rūsio, Džeris atsisuko, džiugiai žvilgterėjo į mane ir į motiną.

– Ar jie juos nužudys? – pasiteiravau motinos.

– Tavo tėvas jau niekuo manęs nebenustebintų. Ničniekuo.

– Tu manai, kad jis galėtų taip pasielgti?

– Kaip?

– Nužudyti juos.

– Tėvas net medžių neįstengia apgenėti. Jis tik taukšti meistras, o visi jo plepalai reiškia ne daugiau negu bezdalų gargėjimas vonioje.

Man nepatiko, kad motina taip kalba. Ji vis pasakodavo man apie namą su bokštu, iš kurio matėsi laukai ir miškas, apie ten prabėgusią jos vaikystę. Moteriai, užaugusiai baltame name, nedera kalbėti apie bezdalus.

Tą naktį Džeris lovoje man pašnibždėjo:

– Reikalas pajudėjo.

– Ką turi galvoje? Kad eisite jų žudyti?

– Tėvas nusišypsojo kaip Češyro katinas, kai parodžiau jam tą plyšį.

– Kas tas Češyras?

– Katinas, kvaily.

– Kuo katinas skiriasi nuo Češyro?

– Išsivalyk ausis. Gal tada per gamtos pažinimo pamokas išmoksi ko naujo, pavyzdžiui, kaip pasigaminti nuodų.

Įsivaizdavau, kaip į virtuvę prasismelkus dujoms apsijuosusi prijuoste suklumpa ponia Teilor. Ji stovi prie viryklės ir kepa žuvį. Tada krenta be sąmonės, užsidega riebalai. Ugnis metasi ant užuolaidų, ir akimirksniu viskas paskęsta liepsnose. Ponui Teilorui skaitant laikraštį iš burnos iškrinta cigaretė. Jeigu akylai stebėčiau jų namą, galėčiau tuo momentu išlaužti duris ir išnešti ponią Teilor į kiemą.

Mintyse matavau, ar ji didelė moteris, ir nutariau, kad prireikus galėčiau ją ištempti laukan. Bet tuomet jau būtų per vėlu išgelbėti poną Teilorą. Atsigavusi jo žmona apkabintų mane ir prapliuptų verkti.

Besiartinantis Teilorų šeimos sunaikinimas neatrodė toks baisus.

– Turiu eiti pas gydytoją paskiepyti Tomą, – pasakė motina, kai mudu su Džeriu sugrįžome iš mokyklos. – Džeri, eime kartu. Turiu šį tą nupirkti, padėsi man nešti pirkinius.

– Kodėl ne Deivas?

– Tu stipresnis.

Džeris linktelėjo nutaisęs supratingą veido išraišką ir priminė, kad nuskusčiau bulvių, o paskui jas išvirčiau.

Nekenčiau bulvių. Rudenį tėvas nupirko jų šimtą svarų maišais, o vasarį daigai ėmė skverbtis pro maišų audinį. Kai sandėliuke rinkau bulves, atsidarė durys ir įžengė tėvas. Jo batai buvo snieguoti. Rūsyje dar nebuvo įrengtų atskirų patalpų. Stovėjau kaip stovėjęs vienintelėje vietoje, kur iš tiesų galėjau pasislėpti, ir jį stebėjau.

– Mesk tas bulves ir eik su manimi, Deivai. Paskubėk.

Mane gąsdino tėvo gebėjimas nujausti. Bijojau, kad jis neįžvelgtų mano maištingų minčių.

Duris atidarė ponia Teilor. Pypkė tėvo kišenėje vis dar rūko. Retkarčiais dūmų debesėliai ištrūkdavo ir plaikstydavosi aplink kišenės atvartą, tarytum viduje būtų buvęs veikiantis motoriukas. Nusiėmęs skrybėlę jis nusišypsojo, rodydamas savo pageltusius dantis. Ponia Teilor nuėjo pakviesti vyro.

– Uosk, – sušnabždėjo tėvas. – Ką užuodi?

– Kepenėles ir svogūnus.

– Teisingai, – pasakė jis ir, ponui Teilorui priėjus prie durų, nusišypsojo.

– Bėda su namu, – pareiškė tėvas, rodydamas į plyšį. – Pamačiau ir pagalvojau, – gal pasakyti?

– Taip, matau, plyšys. Pasakysiu rangovui ir, kai oras atšils, jis užlopys. Labai ačiū.

– Lopymas nepadės.

– Kaip suprasti?

– Trys šiltesnės dienos ir blokai jau pajudės. Blogi pamatai. O kai prasidės tikras pavasaris, plyšys dar labiau išsiplės. Pajudės pamatai, pajudės ir sienos. Pajudės sienos, pradės lūžti durys ir langai, ims krypti stogas. Labai blogai. Brangu taisyti. Liepk rangovui viską atkasti. Aš jį prižiūrėsiu, pasirūpinsiu, kad darbą atliktų gerai.

– O mes rudenį pievelę įsirengėme, – sušuko ponia Teilor, stovėdama už durų. – Šį pavasarį norėjau užveisti sodą.

Paskui juos palikome ir sugrįžome į savo rūsį.

– Išvirk bulvių, o aš išvirsiu sriubos.

Tėvas be garso švilpavo. Negalėjau suprasti, kuo taip džiaugiasi.

– Kaimynais pasirūpinta, – paskelbė jis, kai tik susėdome valgyti, ir įniko srėbti sriubą nedidelio samčio dydžio šaukštu, kurį buvo atsivežęs iš Europos.

Džeris sustingo.

– Tu tai padarei be manęs?

– Žinoma. Tai – ne vaikų darbas.

Džeris trenkė ant stalo šaukštą. Tėvas papasakojo, kas nutiko.

– Išprašyti jį laukan buvo, lyg traukti ožį už ragų. Jis pradėjo pasakoti, kad rangovas ateis ir viską sutvarkys, bet aš pažįstu žmogų, kuris dirbo pas tą rangovą ir bankrutavo. Ponui Teilorui teks pakloti – net nežinau – ko gero apie šešis šimtus dolerių už tokį darbą, o pinigų jis neturi.

– Jis tau taip sakė?

– Ne, bet aš supratau. Pasakyk jai, Deivai.

– Ką pasakyti? – sumikčiojau.

– Kartais stebiuosi, ko jus mokykloje moko? Ką jie valgė?

– Kepenėles su svogūnais.

– Kokias kepenėles?

Kvailai spoksojau į jį.

– Kiaulienos kepenėles[1 - Tuo laiku Kanadoje kiaulienos kepenėlės buvo pigiausias mėsiškas maisto produktas, laikytas daugiau šunų pašaru negu žmonių maistu.]. Tai reiškia, kad jie neturi nė skatiko. Visus pinigus išleido asfaltui ir žolei. Reiks pataupyti, kad galėtų sutvarkyti pamatus. Prireiks metų ar dvejų. Na, žinoma, jeigu statybų inspektorius nepamatys ir neprivers darbų imtis tuojau pat.

Motina uždėjo savo ranką ant tėvo rankos ir ėmė kvatotis.

Tą vakarą čiuožykloje Džeris buvo paniuręs, įsivėlė į dvejas muštynes. Pakeliui į namus tarė:

– Man tai nepatinka. Kaip galime būti tikri, kad viskas klosis taip, kaip numatė tėvas? Jeigu tas inspektorius vėl pas mus ateis, sutvarkysiu šitą reikalą savaip.

Teko laukti dar kelias savaites, kol kovo pabaigoje atėjo atodrėkis. Ir kaip buvo sakęs tėvas, plyšys pono Teiloro sienoje padidėjo.

Balandį jau turėjome lentų, kurias sukrovėme kiemo gale, ir keletą kubinių metrų plytų. Tėvas dažnai švilpaudavo, o mama, kai pasitaikydavo šiltų dienų, ir Tomą išnešdavo saulėje pasišildyti.

Tą pavasarį Vestone tiktai Džeris vaikščiojo paniuręs.




KAILINIAI


Daugybė pavojų tykojo ir apleistuose obelynuose, ir už jų – niekieno žemėje tarp artėjančių priemiesčių ir besitraukiančio kaimo. Susirengę išmušti paskutinį langą kokioje apleistoje troboje, sutrūnijusioms grindims neatlaikius jų svorio, berniūkščiai galėjo nusisukti sprandus. Upelių ir kūdrų paviršius žėrėjo vaivorykštės spalvomis nuo tepalų, besisunkiančių iš purvo prarytų prakiurusių statinių. Žinoma atvejų, kai berniūkščiai, sumanę įsiropšti į nuotekų vamzdžius prie Hamberio upės gaudyti žiurkių, dingdavo kaip į vandenį.

– Tik neprasidėkite su valkatomis, – perspėdavo motina, kai dar buvo sveika ir kalbėjo.

Tačiau mudviem su Džeriu valkatos žadino smalsumą. Neatsispyrę pagundai, bandydavome paspoksoti į juos iš arčiau. Tie slapūs žmonės, spiesdavęsi būreliais, visuomet būdavo kažkur netoli horizonto, ir kai tik mes prieidavome arčiau, jie pradingdavo. Kad jų vis dėlto būta, rodydavo tarsi nepagaunamų gyvūnų pėdsakai: teberusenantys laužai, tuščios skardinės, cigarečių nuorūkos ir ruginės butelis, ištuštintas taip kruopščiai, kad mes nebeišvarvindavome nė lašo. Ruginės net kvapo nebūdavo – giliai kvėpdavome iš trumpo jos kaklelio, bet ničnieko neužuosdavome.

– Tik neprasidėkite su tuo žmogumi, kuris valkiojasi su katinu, – sakydavo motina, kai jos protas dar nebuvo pakrikęs.

Jis kasvakar vaikštinėdavo gatvėmis už pavadžio vesdamasis šunį arba nešdamasis katiną, tupintį ant peties. Ant peties buvo užsisiuvęs odinį lopinį, tad katinas įsikibdavo į jį nagais, susirasdavo atramos tašką ir linguodavo sau nelyginant raitelis ant kupranugario. Žmogus su katinu vaikus traukė tarsi magnetas, o tėvams kėlė siaubą. Juk tame priemiestyje jau vien užsiauginęs barzdą galėjai pelnyti trenkto ir pavojingo tipo reputaciją. Netgi Dvirãtis Bilas kėlė įtarimų – juk, jeigu žmogus neturi pinigų, jam dera važiuoti autobusu, o jeigu turi – naudotis automobiliu.

Atšilus orams motina su Tomu sėdėdavo kieme priešais namą. Tomas gulėdavo vaikiškame vežimėlyje arba žaisdavo savadarbiame aptvarėlyje, sukaltame iš tašų atliekų, kuris atrodė tarsi koks vaikiškas kalėjimas.

– Namuose per daug dulkių, – sakydavo motina, ir tai buvo tiesa.

Mes gyvenome rūsyje, virš kurio tėvas su savo draugais pamažu rentė būsimo namo išorės sienas bei vidaus pertvaras. Rūsio lubos nuo bet kokios vibracijos virpėdavo, o per plyšius į vidų byrėdavo pjuvenos.

– Dienos dabar gražios, tegu berniukai pabūna lauke.

Namo statybos darbai judėjo lėtai, nes tėvas galėdavo atsidėti jiems tik šeštadieniais ir laisvais vakarais. Sekmadieniais jis nedirbdavo. Kartais į talką ateidavo vienas kuris iš jo draugų arba pusbrolis Stanas, tačiau motina nelabai džiaugdavosi tokiais pagalbininkais. Neretai jie nenuveikdavo nieko doro, bet saulei nusileidus už atlygį vis tiek išmaukdavo kokio svaigiojo gėrimo butelį. Tėvas visada padaugindavo ir kiaurą naktį knarkdavo.

Kai pastato karkasas ir stogas buvo baigti, žmonės ateidavo pasižiūrėti į statinį. Vaikštinėdavo po tašų raizginį ir reikšdavo savo nuomonę apie konstrukciją – gyvenome tarsi kokiame viešajame parke.

Malkomis kūrenamos viryklės dūmtraukis buvo išvestas pro būsimo namo grindis ir, kai motina gamindavo valgį, dūmai kildavo sienomis, kaupdavosi paluby ir tik paskui išsisklaidydavo pro plyšius.

– Reikės išimti tą vamzdį, – tarė tėvas, – antraip nuo stogo visą amžinybę trenks dūmais, prasmirs visas namas.

– Na ir kas, kol užbaigsi jį statyti, praeis amžinybė.

– Stengiuosi kaip įmanydamas.

Motina jam nieko neatsakė. Ji kalbėjo vis mažiau, tik kartkartėmis pertraukdama tylą keistomis šnekomis.

– Kol veikė universitetas, mokiausi jo medicinos mokykloje. Netgi mokyklą uždarius, kiekvieną vakarą teatre būdavo operos. Kartais, kai pradėdavo kaukti oro pavojaus sirenos, muzikantai ir dainininkai nesivargindavo išeiti iš teatro – paprasčiausiai išjungdavo šviesas, o mes sėdėdavome savo vietose ir tamsoje klausydavomės „Libiamo“. Senukas biologijos profesorius, kuris sėdėdavo priešais mus, vis sakydavo, kad kol groja muzika, viltis gyva.

Tamsoje nematydavome sprogimų blyksnių, bet jausdavome juos. Puikiai supratome, kad griauna mūsų namus, žudo tėvus, bet vis tiek sėdėdavome, kur sėdėję ir klausydavomės muzikos. „Padainuokit ką nors iš „Karmen“, – kartą kažkas sušuko, kai baigėsi vaidinimas. Dvasininkai buvo uždraudę operą „Karmen“ kaip amoralią, bet kam gali rūpėti tokie draudimai, kai aplink sproginėja bombos? Visi žinojome, kad beletaže galbūt sėdi vyskupas, kad galbūt jis užsiprašė „Karmen“. Tokioje tamsoje orkestras veikiausiai nebūtų įskaitęs natų, net jeigu jas būtų turėjęs, tačiau grojo ir, kol liovėsi bombardavimas ir vėl užsidegė šviesos, spėjome išgirsti pusę pirmojo „Karmen“ veiksmo.

Tėvas buvo nekoks psichologas. Pratrūkus žodžių pliūpsniams, įsijungė radiją ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl, rūsyje pasklidus Petsės Klain unkštimui, nuo kurio iš grindlenčių plyšių srovelėmis pabirusios pjuvenos „pasūdė“ maltos jautienos kotletus ant mūsų žvyruoto stalo, motina staiga ėmė ašaroti.

– Jūsų motina kilusi iš geros šeimos, – kartą jis mums buvo sakęs. – Ji nepratusi taip gyventi.

O mudviem su Džeriu „taip“ gyventi buvo įprasta. Kitokio gyvenimo nebuvome patyrę. Tiesa, žinojome, kad ne visi gyvena namo rūsyje, kad yra žmonių, kurie iš karto kuriasi jau pastatytuose namuose, tačiau tokius namus įsigyti išgalėjo tik kitokios padermės žmonės – kanadiečiai, kurie net į darbą vaikščiodavo vilkėdami kostiumais. Prieš įsikurdami rūsyje, mes nuomojomės medinę trobelę vieno ūkio pakrašty, o dar anksčiau gyvenome perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, bet iš tų dienų aš beveik nieko neprisiminiau, išskyrus bombų išraustas duobes, kuriose vaikai kiauras dienas beviltiškai žvejodavo.

Visos šios gyvenamosios vietos beveik niekuo nesiskyrė viena nuo kitos – visur buvo medinės sienos, medinės grindys ir malkomis kūrenama viryklė. Kartais, kai žiemos naktys būdavo labai šaltos, mes pakurdavome ją anglimis, aišku, jeigu galėdavome sau leisti tokią prabangą.

Iš motinos buvome girdėję apie kitą namą – tą, kuriame ji gyveno prieš karą, kai mes dar nebuvome gimę, – baltas, su bokštu. Tačiau neišliko jokių šio laikotarpio fotografijų.

„Papasakok mums apie princesę pilyje“, – prašydavome, ir kartais ji paporindavo kokią Hofmano pasaką, o kartais apie tai, kaip ji su seserimis gyveno baltame name, kur kambarius tvarkydavo ir maistą ant stalo tiekdavo tarnai. Labiausiai mėgdavome klausytis apie bokštą, tą baltą kambarį aukštomis lubomis su langais iš keturių pusių, kuriame vasarą mergaitės žaisdavo. Kambarys buvo nešildomas, todėl žiemą jį rakindavo ir ten visuomet likdavo koks pamirštas žaislas, dažniausiai lėlė, šaldavusi kiaurą žiemą, kol pavasarį mergaitės ją išgelbėdavo ir nuvalydavo pelėsius, kuriais būdavo apaugęs porcelianinis veidas.

Tačiau ilgainiui motinos balsas pradėjo gesti tarytum radijas, lyg kas pamažu būtų pasukęs garso rankenėlę. Jis vis tilo. Netrukus beveik visai liovėsi su mumis kalbėtis.

Tėvas tuo nesistebėjo – girdi, kas čia tokio, juk moterys įnoringi padarai, dažnai keistai elgiasi. Jis pats ėmė rūpintis buitimi – netgi ruošdavo mums pietus. Sumuštinių, kuriuos mudu su Džeriu nešdavomės į mokyklą, įvairovė dabar sumažėjo iki dviejų rūšių: maltos jautienos kotletai su duona, aptepta bekepant išsiskyrusiais riebalais, arba duona su Bolonės dešra. Jiems užgerti gaudavome šaltos saldžios arbatos užsukamuose buteliuose amžinai pratekančiais dangteliais. Vaisius pamiršome – nematydavome jų nei žiemą, nei vasarą, nei pavasarį, nei rudenį, labai pasigesdavome riekių saldaus geltono pyrago, kurį motina kepdavo kas savaitę.

Gyvenome pasibaisėtinoje tyloje, kurią retkarčiais sutrikdydavo tik tėvo, visiškai nenusimaniusio apie gyvenimo Kanadoje taisykles, įsakymai. Kartais jis apkaltindavo mus, kad dykinėjame ir tyčia delsiame grįžti iš mokyklos – tada visą savaitgalį gaudavome pratūnoti rūsyje ir ištrūkdavome tik į bažnyčią sekmadienio rytą. Klausytis radijo serialų buvo uždrausta. Jie visi darą žalingą poveikį, išskyrus „Eimosą ir Endį“ – pietietiškos veikėjų tarties tėvas nesuprato, bet jų balso moduliacija primindavo jam ūkininkų pašnekesius tėvynėje.

Kai rytą atsikeldavome, motina jau sėdėdavo krūmokšniais apžėlusiame kieme, o Tomas miegodavo vežimėlyje greta jos arba žaisdavo aptvarėlyje. Tokiu metu tėvas paprastai būdavo išėjęs į darbą, bet prieš išeidamas jis visuomet padarydavo sumuštinių motinai ir palikdavo du termosus šilto pieno, taigi jai tereikėdavo įpilti jo į buteliukus ir paduoti Tomui. Kai eidavome į mokyklą, ji nulydėdavo mus žvilgsniu, o kai pasibaigus pamokoms grįždavome, vis dar sėdėdavo toje pačioje vietoje. Grįžę iš mokyklos privalėjome suskaičiuoti tuščius buteliukus ir įsitikinti, kad per dieną Tomui buvo sugirdyti mažiausiai trys buteliukai pieno. Taip tėvas vertindavo vaiko priežiūros kokybę. Girdi, jeigu Tomas dieną buvo maitinamas, jeigu jo vystyklai buvo keičiami, vadinasi, nėra reikalo kviesti gydytoją ir mokėti jam keturis dolerius už vizitą. Kai suskaičiuodavome tuščius pieno buteliukus, parnešdavau Tomą namo, o Džeris už rankos parvesdavo motiną.

– Kai tik įeisite į vidų, – sakydavo tėvas, – tučtuojau įjunkite radiją, bet tik ne kokį serialą. Įjunkite muziką, kokią nors linksmą šokių muziką. Nenoriu parėjęs namo rasti motiną, besiklausančią liūdnos dainos ir raudančią.

Ji su mumis beveik nesikalbėdavo. Paprastai tik stebeilydavosi į tolį lyg jūreivis, paliktas likimo valiai negyvenamoje saloje, tarsi būtų kažkur kitur, ne su mumis. Mes jautėmės panašiai, tik toje negyvenamoje saloje buvome ne visai vieni. Tėvas kiekviename žingsnyje nurodinėjo, kaip ir ką reikia daryti. Bet tvarkyti mūsų gyvenimą jam sekėsi nekaip – ne ką geriau negu kapitonui Blajui vadovauti kosminiam laivui. Jis nieko neišmanė apie tai, kaip veikia pasaulis, kuriame gyvena, tačiau komandavo su pasibaisėtinu neišmanėlio pasitikėjimu.

– Matau, kad gaudai beisbolo kamuoliukus kaire ranka. Kodėl? – kartą tėvas paklausė Džerio.

– Nes neturiu pirštinės.

– Žinau, kad neturi, bet tai ne atsakymas į mano klausimą.

– Jeigu turėčiau pirštinę, užsimaučiau ant kairės rankos.

– Bet tu neturi pirštinės.

– Tėti…

– Jeigu neturi pirštinės, gaudyk kamuoliuką dešine ranka. Tada tau nereikės gaišti laiko perimant kamuoliuką iš kairės rankos į dešinę.

– Tėti, tu niekuomet nesi žaidęs beisbolo. Europoje beisbolo nebuvo.

– Nesiginčyk su manimi. Kad daugiau nematyčiau tavęs, gaudančio kamuoliuką kaire ranka.

Baisiausia buvo tai, kad jis dar ir tikrindavo, kaip vykdome jo nurodymus. Mums žaidžiant beisbolą lygesniuose apleisto ūkio laukuose, staiga pasirodydavo tarp obelų, čiulpdamas pypkę, kad įsitikintų, ar Džeris gaudo beisbolo kamuoliuką kaip lieptas, – dešine ranka. Paskui jis vesdavosi mus namo valgyti pietų – maltos jautienos kotletų ir keptų bulvių. Karšti maltos jautienos kotletai vakarienei, šalti maltos jautienos kotletai priešpiečiams ir Bolonės dešra su kiaušiniais, kuriuos tėvas kepdavo riebaluose, išsiskyrusiuose kepant kotletus, pusryčiams. Valgiaraštis niekada nesikeisdavo.

Vieną rytą tėvas pažadino mudu su Džeriu ir liepė lipti iš lovos.

– Berniukai, jūsų motina nekaip jaučiasi.

Jis kaip visada buvo užsimaukšlinęs savo vilnonę kepurę su ausimis, kurios visąlaik būdavo nuleistos, netgi liepos vidury. Paprastai iš namų tėvas išeidavo mums dar neatsikėlus pusryčiauti, tačiau rangovas, kuris užsukdavo pavėžėti jį ir kitą darbininką į darbo vietą, pirmiau savo pikapu nuveždavo keletą pjautinės medienos krovinių. Rytas buvo šiltas. Motina su Tomu jau sėdėjo lauke ant skurdžios pievelės priešais namą.

– Tikrai? – paklausė Džeris.

Iš mūsų virtuvės nuo sumuštinių sklido stiprus jautienos riebalų kvapas.

– Berniukai, per priešpiečius aš judu pasiimsiu iš mokyklos ir mes eisime pirkti motinai staigmenos.

– Per priešpiečius esu suplanavęs žaisti kamuoliu – tai svarbus žaidimas, – bandė išsisukti Džeris.

– Teks praleisti.

Džeris susiraukė.

– Tik neik į klasę, gerai? Susitiksime prie mokyklos vartų.

– Turiu pasakyti jūsų mokytojai, kad po pietų negrįšite į mokyklą.

– Aš pats jai pasakysiu.

– O ką ketini pirkti, tėti? – paklausiau. – Šuniuką?

– Ne, ne šuniuką.

– Turėdama šuniuką ji pasijustų geriau. Jis galėtų prižiūrėti Tomą, kai mama išeitų į parduotuvę.

– Juk sakiau, kad pirksime ne šuniuką. Tai bus staigmena.

Pasigirdo kelkraštyje sustojusio rangovo automobilio signalas. Tėvas, nepaleisdamas iš dantų pypkės, nerangiai užkėblino laiptais ir išėjo.

– Kaip manai, ką jis ketina nupirkti? – paklausiau Džerio pakeliui į mokyklą.

– Kokią nors nesąmonę.

– Pavyzdžiui?

– Pavyzdžiui, chalatą. Aš tik meldžiu Dievą, kad tėvas nesitrintų arti mokyklos. Negaliu pakęsti, kai jis kalbasi su direktore.

Džeris nerimavo, kad ši tėvui nepapasakotų, jog anądien eidamas iš mokyklos įsivėlė į peštynes ir sugurino nosį ne tik savo priešininkui, bet ir kitam berniukui, kuris bandė užstoti mušamą draugą.

Eidami pietauti pamatėme tėvą, sėdintį direktorės kabinete. Jis vilkėjo pilkomis apsmukusiomis kelnėmis su lopais, pilku, dulkėmis nusėtu vatinuku, ant kelių buvo pasidėjęs kepurę nuleisomis ausimis, kuri pūpsojo tarsi kokia gremėzdiška katė, o iš burnos stirksojo nepridegta pypkė.

– Ot šūdas, – sudejavo Džeris.

Pirmąsyk išgirdau jį keikiantis mokykloje ir tai mane papiktino. Nors, mano supratimu, mokykla nebuvo tokia pat šventa vieta kaip bažnyčia, bet skyrėsi nedaug. Koridoriuje buvo Jėzaus Švenčiausiosios Širdies paveikslas, o motina Leonė ant sienos turėjo pasikabinusi masyvų Nukryžiuotąjį. Ši mažutėlė vienuolė juodu abitu, paauksuotais akinių rėmeliais sėdėjo palinkusi į priekį, bandydama suprasti, ką savo pasibaisėtinu akcentu kalba tėvas.

– Jam buvo tik treji, suprantate? Kai prasidėjo šaudymas ir bombardavimas, griebėme ant rankų mažąjį, Deivą ir puolėme į griovį. „Džeri“, – šaukėme mes. O jis ką darė? Užsiropštė ant arklio ir šnabždėjo jam kažką į ausį, kad šis nesibaidytų. Kelią plakė iš lėktuvų švilpiančios kulkos, visi pabėgėliai griovyje šaukė ir klykė, o pačiame kelio vidury mažas berniukas ramino arklį. Jis nebijo nieko, išskyrus mane.

– Prižiūrėtojas turi keletą porų bokso pirštinių, – tarė motina Leonė. – Gal Džeris galėtų išlieti energijos perteklių po pamokų boksuodamasis su vyresniais berniukais.

Motina Leonė buvo šiuolaikiška vienuolė, mačiusi „Šv. Marijos varpus“ ir „Berniukų miestą“. Iš šių filmų ji sužinojo, kad neklaužadas berniukus gali perauklėti muzika ir sportas, bet dainingu balsu Džeris nepasižymėjo. Iš mokyklos choro jį išmetė už tai, kad per kiekvieną repeticiją, chorui pabaigus giedoti „Viešpatie šventas, Dieve visagali“, pabezdėdavo.

– Geras sumanymas. Mes pagalvosime apie tai. Likite sveika, motinėle.

– Kur mes einame? – paklausiau.

– Į autobusų stotelę. Nukirskime kampą.

Pakeliui autobusų stotelės link buvo dykvietė, tėvas nudrožė per ją ir mums neliko nieko kita kaip klampoti jam įkandin per gilų purvą. Jis pakėlė nuo žemės ploną virbą, liepė Džeriui pasisukti nugara ir įniko tvatinti šiam per užpakalį, tuo pat metu poškindamas jam būdingą monologą:

– Sakai, pešiesi po pamokų? Jeigu nori gauti į kailį, verčiau pasakyk man, o aš jau pasistengsiu tavęs nenuvilti. Ta nukvakusi sena vienuolė nori parūpinti tau porą bokso pirštinių, kad boksuotumeisi su kitais puspročiais ir sulaukęs šešiolikos vaikščiotum suplotu snukiu. O kas gali išeiti iš blynasnukio, jeigu ne nusikaltėlis? Kad man daugiau jokių muštynių, supratai? Džiaukis, kad šįsyk taip lengvai išsisukai, bet jeigu dar kartą išgirsiu, kad pešiesi, užkursiu tikrą pirtį.

Džeris stovėjo visas perbalęs, iš įtūžio grieždamas dantimis. Virbas, kuriuo tėvas jį šventino, buvo plonytis, taigi vargu ar jo sėdimoji labai nukentėjo, bet juk mokykla netoliese ir kiti mokiniai galėjo pamatyti, kaip jis gauna lupti.

Vėl patraukėme autobusų stotelės link. Autobuse tėvas pasakė, kad važiuosime į miesto centrą, ir liepė pakeliui suvalgyti sumuštinius. Stengiausi suvalgyti juos kuo greičiau, neprivažiavus mėsos pakavimo fabriko. Oras buvo šiltas, todėl važiuojant pro fabriką nuo smarvės norėjosi užsikimšti nosį, mažesnius vaikus net supykindavo. Džeris protestuodamas įgrūdo savąjį maišelį su sumuštiniais tarp sėdynių, bet tėvas to nepastebėjo. O jeigu būtų pastebėjęs, veikiausiai pats būtų sušveitęs tuos sumuštinius.

Žinojome, kur įsikūręs „Eaton“ drabužių salonas – per Kalėdas buvome atėję čia paganyti akių į vitrinas. Tėvas privertė mus visus susibrukti į vieną besisukančių durų skyrelį, kad nepasimestume, o paskui nudrožė tiesiai į moteriškų drabužių skyrių.

– Ei, tėti, kur eini? – šūktelėjo Džeris. – Mums ten ne vieta.

Visą kelią jis nepratarė nė žodžio, bet dabar turėjo prabilti, nes nenorėjo atsidurti moteriškų drabužių skyriuje. Žinojome, kuo tai kvepia – moteriškų drabužių parduotuvėse mums teko lankytis su motina ir būdavo velniškai nesmagu, kai turėdavome ten sėdėti ir laukti, kol ji pasimatuos begalę liemenėlių. Manėme, kad tai nepadoru. Bet galėjo būti ir blogiau. Galėjome turėti vyresnę seserį. Mudviem su Džeriu buvo tekę lankytis pas draugus, kurie turėjo vyresnes seseris, ir jų namuose matėme dalykų, kurie mums atrodė pasibaisėtini – pavyzdžiui, ant dušo koto padžiautos nailoninės kojinės. Buvome įsitikinę, kad, džiauti moteriškas kojines tokioje matomoje vietoje nedorovinga, ne ką geriau negu maudytis vonios kambaryje be durų.

– Eime, eime, – paragino tėvas. – Man reikės jūsų patarimo.

Nuo sijonų mums darėsi bloga, nuo palaidinukių kvaito galva, o nuo apatinių drabužių pykinte pykino. Tačiau blogiausia laukė. Salės kampe buvo įrengta treliažo imitacija, o grotelės aplink įėjimą į moteriškų kailinių skyrių buvo apipintos medžiaginėmis rožėmis.

– Neisiu ten, – užsispyrė Džeris.

– Eisi kaip didelis.

Tėvas net ir salone nenusiėmė savo kepurės nuleistomis ausimis, nors mudu su Džeriu jau prakaitavome, vilkėdami pavasarinėmis striukėmis. Nuo jo kelnių byrėjo pjuvenos. Sekiau įkandin tėvo, stengdamasis minti ant pjuvenų, vyliausi, kad šios prilips prie padų, bijojau, kad tik jų nepastebėtų moteris, sėdinti prie dirbtinio marmuro stalelio. Ji vilkėjo tamsiai rožinę uniformą, į atlapą buvo įsisegusi auksaspalvių rožių puokštelę. Salone daugiau lankytojų nebuvo, bet ji net akių į mus nepakėlė – sėdėjo kaip sėdėjusi ir rašė kažkokius skaičius į bloknotą.

Tėvas valandėlę pamindžikavo ir, nesulaukęs pardavėjos dėmesio, klestelėjo į baltą kaltinę kėdę.

– Labas, tu neužsiėmusi, ponia?

– Panele.

– Vas?

– Aš vardu panelė Tretvi. Ko pageidautumėte?

Tėvui anglų kalba visada atrodė mįslinga, o didžiausia paslaptis jam buvo „th“ tarimas. Jis sakydavo, kad tai kvailas, bobiškas garsas ir atkakliai jo netardavo.

– Žinai, panele Tretvi, mes norime audinių kailinių.

– Šit kaip…

Kurį laiką ji tiriamai stebeilijosi į mus, pieštuku stuksendama į stalą. Prakeiktos pjuvenos vis biro nuo tėvo kelnių, plevendamos ore. Panelė Tretvi su tylia nuostaba stebėjo šiuos taškelius, tarsi tai būtų buvusios utėlės, besimokančios skraidyti.

– Tokie kailiniai labai brangūs, – pagaliau tarė ji ir jos balse išgirdau geranoriškumo gaideles. Bet kuri kita pardavėja jau seniai būtų iškvietusi apsaugą.

– Kiek jie kainuoja?

– Mažiausiai kelis šimtus dolerių.

– Ne, kalbu ne apie pigius kailinius. Mano žmona nusipelno ko nors geresnio negu triušių kailiukai. Kiek kainuoja geri kailiniai?

– Nelygu kokie. Gali tekti pakloti apie tūkstantį dolerių.

Mudu su Džeriu susižvalgėme. Radijo serialų personažai dėl tokios krūvos pinigų perpjaudavo vienas kitam gerklę.

– Puiku.

Mudu vėl susižvalgėme – bene tėvas tik apsimeta paprastu darbininku, o iš tiesų užsidirba pragyvenimui ne dailidės pjūklu, o plėšiko peiliu?

– Mokėsite grynaisiais? – panelė Tretvi grūmėsi su šypsena, o tokių dalykų Džeris negalėjo pakęsti.

– Mano tėtis nori pasižiūrėti kailinių. Ar neturite ką parodyti?

Panelė Tretvi akimirką susvyravo, ji netgi uždėjo ranką ant balto telefono, stovinčio ant jos stalo. Telefonas mane pribloškė – niekada anksčiau nebuvau tokio matęs. Ji atidžiai pažvelgė į tėvą. Šis sėdėjo įsitaisęs ant kėdės tarsi Velso princas viešbučio „Waldorf-Astoria“ vestibiulyje. Jo drabužiai visiškai nederėjo prie parduotuvės aplinkos, tačiau tėvas pasitikėdamas savimi šypsojosi.

– Minutėlę, – tarė panelė Tretvi, atsistojo ir žengė pro salono gale įrengtas duris, dengtas atlaso užuolaidomis.

– Kaip čia išeina, kad jie neturi nė vienos kabyklos su kailiniais? – nusistebėjau.

– Netrukus vasara, gal jie visi jau parduoti, – atsakė tėvas.

– Tik pirk pačius brangiausius kailinius, gerai? – paprašė Džeris. – O jeigu ji vėl pabandys su mumis kalbėtis iš aukšto, parblokšiu ją ir dingsime iš parduotuvės niekam nespėjus nė susivokti, kas atsitiko.

Tėvas švelniai kepštelėjo Džerio plaukus virš ausies.

– Negalima stumdyti moterų. Tokius triukus pasilaikyk ledo ritulio rungtynėms.

Panelė Tretvi grįžo su manekene, vilkinčia baltais kailiniais.

– Ne, balti netinka, – pareiškė tėvas, atsainiai numodamas ranka. – Juos valyti tikra katorga.

Panelės Tretvi veide pasirodė nuovargis.

– O kokios spalvos kailinių norėtumėte pasižiūrėti?

– Iš kailio.

– Suprantu, kad ne iš popieriaus, bet kokios spalvos tas kailis turi būti?

– Reikia apsižiūrėti.

Tėvas privertė manekenę Moną praeiti pro mus gerą pustuzinį kartų vilkint skirtingais kailiniais, kol pagaliau pamatė tokius, kokie jam patiko. Jis paliepė manekenei sustoti ir žengė į moteriškų apatinių drabužių skyrių. Tėvo žvilgsnį patraukė kokių trisdešimties metų blondinė, apžiūrinėjanti puošnias liemenėles.

– Ei, poniute, ateik čia.

Moteris nedelsdama iš rankų paleido šilkinę liemenėlę, kurią čiupinėjo, ir žengė tėvo link. Toks paklusnumas mane apstulbino. Veikiausiai paklusti ją privertė ryžtingas balso tonas. Be to, ji juk puikiai žinojo, kad „Eaton“ salone jai negali nutikti nieko bloga.

– Jeigu tavo vyras nupirktų tau tokius kailinius, tu apsidžiaugtum?

– Koks dar vyras, aš netekėjusi.

– Jis klausia, ar jums patinka šie kailiniai, – paaiškino Džeris suprantamesne kalba.

– Ką čia klausti – aišku, patinka. Jis nori man juos nupirkti?

Sulig šiais žodžiais visos moterys sukikeno, o tėvas plačiai išsišiepė, parodydamas parudavusius nuo tabako priekinius dantis ir auksinius šoninius.

– Ne jums, o mano mamai, – nuožmiai atšovė Džeris.

– Ir sekasi gi tavo mamai, – atsiduso blondinė. – Kad mane kas nors taip lepintų.

– Ką gi, supakuok juos, – tarė tėvas.

Panelė Tretvi paskambino tėvo banko vadybininkui, norėdama įsitikinti, ar jo išrašytą čekį bus galima išgryninti. Jau buvau bepradedąs baimintis, ar tik tuoj nepasirodys policininkai ir nenutemps mūsų už sukčiavimą į daboklę, bet panelė padėjo telefono ragelį ir paprašė Monos supakuoti kailinius.

– Dabar, berniukai, paklausykite, – pasakė ji. – Jūsų tėvas mamai nupirko nuostabią dovaną, ir jums derėtų padėti ją jai prižiūrėti. Ji kalba angliškai?

Džeris tuoj pasišiaušė.

– Ir angliškai, ir vokiškai, ir prancūziškai, ir itališkai, ir lotyniškai, ir graikiškai, ir…

– Tiek daug kalbų tikrai neprireiks, svarbiausia, kad ji supranta angliškai. Bet jeigu jai vis dėlto bus nelengva suprasti, kas parašyta kailinių priežiūros instrukcijoje, norėčiau, kad judu, berniukai, pasakytumėte, kad kailinius vasarą būtina visada laikyti šaltoje vietoje.

– Mes gyvename rūsyje, – leptelėjau aš, – ir ten niekada nebūna per šilta, netgi vasarą.

– Jūs gyvenate rūsyje? – klausimas nuskambėjo mandagiai, bet Džeris tuoj pajuto pakitusį balso tembrą.

– Jo, – atsainiai numojo jis. – Šiuo metų laiku rūsyje gyventi vėsiau. Tik bėda ta, kad viena siena apipelijusi. Kaip manote, tai nepakenks kailiniams?

– Pelėsiai?

– Mudu padėsime mamai nukrapštyti juos nuo sienos, jeigu jie žalingi, – pasakė Džeris.

Panelė Tretvi vis žvilgčiojo į tėvą, tikėdamasi kokio nors dalykiško paaiškinimo, bet veltui – jo ausiai žodžiai biro pernelyg greitai ir jis nesuprato, apie ką kalbama. Tėvas tik šypsojosi nepaleisdamas iš dantų pypkės ir kartkartėmis ją pačiulpdamas – ji buvo tuščia ir kandiklyje kaskart šleikščiai sugurgėdavo nikotinas.

Dėžė su kailiniais buvo didelė ir sunki, bet Džeris pasišovė ją nešti. Panelė Tretvi mums įteikė ją įdėtą į „Eaton“ parduotuvės firminį maišelį. Grįždami ėjome pro saldumynų parduotuvę, kurios vitrinoje vis dar gulėjo kalnai raudonų cinamono širdelių, likusių nuo Valentino dienos.

– Nė nesvajokite apie tai, – nukirto tėvas.

Kai važiavome autobusu namo, Džeris sėdėjo pasidėjęs dėžę ant kelių ir nieku gyvu nenorėjo leisti man ją palaikyti nors akimirką. Kai privažiavome mėsos pakavimo fabriką, jis ketino tėvo kažko paklausti, bet kvapas buvo toks šlykštus, kad kol įveikėme smarvės zoną, jis kvėpavo per burną.

– Klausyk, tėti… – pradėjo jis.

– Ką?

– Ar tu esi ką nors nužudęs?

Tėvas valandėlę susimąstė.

– Nesu tikras. Per karą turėjau šautuvą, keletą kartų teko iššauti.

Džeris man mirktelėjo ir galvos linktelėjimu parodė į dėžę su kailiniais.

Tą vakarą tėvas vakarienei patiekė ir konservuotų žirnelių, taigi gavome progą iš jautienos riebalų lėkštėje susižvejoti ne tik bulvių ir mėsos. Džeris stengėsi neišduoti paslapties, todėl valgė nutaisęs kaip visada rūgščią miną. Tomas ėmė šliaužioti grindimis, todėl visi buvome priversti sėdėti kaip prikalti prie kėdžių, kad kartais jo neužgautume, jeigu prišliaužtų artyn. Tėvas porino, su kokiais kvailiais jam tenka dirbti, o mama, kaip įprasta, savo lėkštėje maigė maistą, kol šis pavirto gličia koše. Tik kai pavakarieniavome, tėvas atsilošė kėdėje, prisidegė pypkę ir galvos linktelėjimu davė ženklą Džeriui atnešti dėžę. Aš šiek tiek prastumdžiau į šalis lėkštes, o Džeris atnešė maišelį ir pastatė ant stalo. „Eaton“ firminis maišelis buvo toks gražus, kad dėžės net neišėmė.

– Kas čia?

Tėvas tik paptelėjo pypkę.

– Čia dovana tau, mamyte, – paskelbė Džeris.

– Kokia dar dovana?

– Atidaryk ir pasižiūrėk.

Ji ilgai spoksojo į paketą, paskui ištraukė dėžę iš „Eaton“ maišelio ir rūpestingai jį sulankstė, skaitydama, kas ant jo parašyta.

Džeris paėmė sulankstytą maišelį. Ji nedrąsiai palinko į priekį, pabandė atidaryti dėžę, bet niekaip neįstengė atrišti juostos mazgo. Džeris pasiūlė perpjauti ją peiliu, bet mama nenorėjo apie tai nė girdėti. Pagaliau, ilgokai pasiplūkusi, atnarpliojo mazgą, atidarė dėžę ir suglumusi įsistebeilijo į kailinius.

– Išimk juos, mama, – paragino Džeris.

Stebėjome jos veidą, laukdami reakcijos. Motinos veide tikėjausi išvysti dievišką palaimą, tokią kaip dangun žengiančios Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveiksluose. Tik Marijos plaukai visuomet paslėpti po skara, kokiomis būna apsigaubusios vienuolės, o mamos plaukai laikėsi prisegti prie smilkinių ir iš šonų krito dvi sruogos. Kailinių iš dėžės ji neišėmė, tik ilgai ilgai į juos žiūrėjo; stojusią tylą pertraukdavo tėvo čiulpsėjimas, pasigirsdavęs, kai jis paptelėdavo pypkę ir pūsdavo didžiulį kamuolį dūmų.

– Mama, išimk juos iš dėžės, – nekantravo Džeris ir tiestelėjo rankas jai padėti.

Mamos ranka tarsi skalikas puolė į priekį ir, pačiupusi Džerį už pirštų, neleido prisiliesti prie kailinių.

– Neliesk, – šaižiai riktelėjo ji ir patraukė jo ranką šalin. – Kiek jie kainuoja?

– Nesakysiu, tai – paslaptis.

– Tūkstantį keturiasdešimt du dolerius, – išdidžiai paskelbė Džeris. – Įsivaizduoji?

– Ką, tau visai protelis pasimaišė? – suvaitojo mama.

Iš susijaudinimo ji pašoko ir pradėjo blaškytis po kambarį. Kai Tomas ištiesė rankutes, prašydamasis ant rankų, pagriebė jį ir pasisodinusi ant klubo toliau nervingai žingsniavo iš vieno kampo į kitą.

– Kad nė vienas net neprisiliestumėte prie tų kailinių! Džeri, nusiplauk rankas ir supakuok dėžę kaip buvo. Judinkis, ko čia stypsai išsproginęs akis?! O tu, – pasisuko ji į tėvą, – tu… didžiausia Dievo klaida, veikiausiai jis buvo be galo pavargęs, kai tave tvėrė. Nori, kad mes visi iki gyvenimo pabaigos dirbtume vien tam, kad atsiskaitytume už šiuos kailinius?! Vaikai neturi net padorių vasarinių batų, o tu švaistaisi pinigais, tarsi ką tik būtum prasukęs stambų sandėrį juodojoje rinkoje. Ir sumanyk tu man tokią kvailystę! Tiesiog trūksta žodžių. Ir kur buvo mano protas, kai tekėjau už tokio lunatiko?! Veikiausiai bombų sprogimai, tądien nesiliovę mieste, sukratė man smegenis. Bene aš akla buvau? Tik pažiūrėk, kaip mes gyvename! Apgailėtina gyventi tokiame skurde, bet tai, ką iškrėtei šiandien, tiesiog beprotybė – pasielgei kaip visiškas pamišėlis, kaip paskutinis idiotas; reikėtų iškviesti greitąją pagalbą, kad išvežtų tave į beprotnamį. Jeigu nenori, kad taip ir padaryčiau, tučtuojau čiupk šitą prakeiktą dėžę, tempk ją iš kur partempęs ir atgauk pinigus. Paskui mikliai skuosk į banką ir atšauk namo įkeitimą.

– Iš kur ištraukei, kad aš užstačiau namą?

– O iš kur dar galėjai gauti tiek pinigų?

– Šiaip ar taip, ta panelytė pardavėja vis tiek nepriims jų atgal.

Mama suakmenėjo.

– Kaip nepriims?

– Ji sakė, kad nepriims kailinių, jeigu norėsime grąžinti. Todėl atidžiai rinkausi dydį.

– Mulkis. Juk pirkai juos „Eaton“ salone, tiesa? Puikiai žinau, kad jie priima prekes atgal, gali nepūsti man miglos į akis. Taigi – dėžę į dantis ir pirmyn.

– Niekur aš neisiu. Ta moteris parduotuvėje mane išjuoks.

– Tikras liurbis. Gerai, aš pati grąžinsiu kailinius ir pareikalausiu ne tik atiduoti pinigus, bet dar ir pasiaiškinti, kodėl pardavinėja tokias brangias prekes nevispročiams.

– Manau, tau derėtų pasilikti kailinius, – tarė tėvas.

– Dar žodis, ir tau akis išdraskysiu!

Jau seniai nebuvome girdėję jos taip šaukiant, tačiau tėvui riksmai buvo nė motais. Ramut ramutėlis klausėsi, kaip mama keikia jį paskutiniais žodžiais, paskui atsistojo, užsisegė apykaklę ir patraukė į pašiūrę tvarkyti įrankių. Jam pasišalinus, motina pasisuko į mudu su Džeriu:

– Sutvarkykite stalą. Džeri, suplauk indus, o Deivas juos iššluostys. Ir pastatykite ant viryklės vandens. Šįvakar reiks ištrinkti jums galvas.

Vėliau tą vakarą motina pasiuntė mus nupirkti batono rytdienos priešpiečių sumuštiniams. Žiūrėdamas, kaip bakalėjininkas nuo kvadratinio batono riekia aštuonias riekes, tėvas be garso švilpiniavo. Nesuvokiau, kaip jis gali būti toks ramus. Džerio veidas buvo piktas, bet jis visuomet atrodydavo surūgęs. Aš nuslinkau prie kasos ir, žvelgdamas į priešais esančią saldumynų vitriną, pradėjau varvinti seilę: balta nuga su želė įdaru, dideli apskriti čiulpinukai po du centus, vaškuotos tūbelės su ledinukais, limonadas… Tačiau didžiausia pagunda buvo tris centus kainuojantys dovanų krepšeliai, kuriuos bakalėjininkas pripildydavo pats. Kartais jis įdėdavo ten netgi mažų šokolado plytelių. Džeris perskaitė mano mintis.

– Paprašyk jo. Gal dar liko šis tas iš pinigų, kuriuos gavo užstatęs namą.

Aš palaukiau, kol tėvas išsitrauks piniginę, o kai sumokėjo bakalėjininkui už batoną, paprašiau šešių centų.

– Jokių saldainių, – atkirto tėvas, segdamas piniginę. – Pirkti saldainius – tuščias pinigų švaistymas, o aš niekada tuščiai nešvaistau pinigų.




ŽMOGUS, KURIS SKAITĖ VOLTERĄ


Mudu su Džeriu buvome apvilkti marškiniais ilgomis rankovėmis su pakaklėje prisegtomis „peteliškėmis“ ir palikti likimo valiai betoninėje verandoje. Mama prigrasė neatsiraitoti rankovių – girdi, dar pamesime rankogalių sąsagas, be to, iškrakmolyta medžiaga susiglamžys. Marškinius ji nupirko mums didesnius negu reikia, kad galėtume nešioti dvejus metus, todėl jų apykaklės smuko, atverdamos baltus apatinius marškinėlius su apvaliomis kaklo iškirptėmis. Marškiniai buvo papuošti prisegamomis „peteliškėmis“, bet švarkelių neturėjome. Atrodėme kaip stepo šokėjų komanda per mėgėjų vakarėlį bažnyčios rūsyje.

– Juk jie dar maži, – pasakė tėvas. – Kuriems galams tie švarkai?

– Noriu, kad berniukai gražiai atrodytų.

– Paprasčiausiai išvalyk vaikams panages ir liepk per daug neplepėti, kai atvyks svečių. Duok jiems valią, tai niekas negalės nė žodžio įterpti.

– Universalinėje parduotuvėje du švarkus galima nupirkti už dvidešimt septynis dolerius.

– Ir vėl ta pati dainelė. Visos kalbos tik apie pinigus.

Tėvas prisikimšo pypkę, pokalbis buvo baigtas.

Tą rytą motina ryžtingai puolė blizginti grindis, skaudžiai bumbtelėdama keliais į jų lentas. Bent jau iš garso atrodė, kad jai suskaudo. Ji vilkėjo sena gėlėta medvilnine suknele, kuria, kiek pamenu, vos prieš dvejus metus puošdavosi eidama į bažnyčią. Dabar suknelė atrodė kaip pernelyg ilgai dėvėti naktiniai marškiniai. Motina pasilenkė prie grindų, vienoje rankoje laikydama skudurą, kitoje – vaško pastą, ir piktai siaurais sukamaisiais judesiais pradėjo jas trinti.

– Eikit atsisėskit verandoj ir laukit. Jeigu jie pasirodys anksti, Dieve sergėk, tuoj bėkit čia ir praneškit man. Jeigu ne, namo neikit. Į kiemą taip pat neikit. Nenoriu, kad supurvintumėt batus.

Verandoje buvo karšta.

– O jeigu jis toks pats kaip Senis? – paklausė Džeris.

Jis pradėjo vadinti tėvą Seniu, bet man neapsiversdavo liežuvis taip jį pavadinti. Toks jau buvo tas Džeris. Imdavo daryti ką nors, kas mane trikdydavo, ir žiūrėdavo, ar paseksiu jo pavyzdžiu, jeigu ne – šaipydavosi.

– Dviejų tokių kaip jis negali būti, – pasakiau.

– Bet jie juk broliai, argi gali labai skirtis? Jaunesnysis brolis yra tik savotiška vyresniojo kopija, taigi labai tikėtina, kad bus toks pats kaip Senis, gal net nuožmesnis.

Tėvas krapštinėjosi pašiūrėje kitoje namo pusėje – jis irgi buvo ištremtas iš namų. Motina pagavo jį iš karto po pusryčių vogčiomis gurkšnojant viskį.

– Aštuonerius metus nematei savo brolio ir jam atvykus nori būti mirtinai girtas? Koks tu galvočius.

– Išgėriau tik vieną taurelę.

– Melagis.

– Dvi.

– Melagis.

Jo veidas slėpėsi po įžeisto pakantumo kauke. Ji nykščio nagu įrentė žymę ant Five Star viskio butelio etiketės ir apžiūrėjo kito butelio kamštį, tikrindama, ar jis nebuvo atkimštas.

Tačiau tėvą iš namo ištrėmė ne už girtavimą, o už jo antrąjį nusižengimą – už tai, kad sūdė kopūstus.

– Net valgyti gaminti nemoki, – priekaištavo ji, mojuodama mediniu šaukštu, tarytum ilgu pirštu.

– O ką čia mokėti? Įjungi viryklę, pastatai ant jos maistą, įdedi druskos.

Kai kuriose srityse, nors jų buvo labai labai mažai, tėvas negalėjo laimėti prieš motiną. Jis susikišo savo kostiumines kelnes į juodus aulinius batus ir išėjo į galinį kiemą.

Mes stypsojome priekiniame kieme, kuriame vis dar mėtėsi skiedros, o laiba laukinė žolė, priaugusi piktžolių, mudviejų su Džeriu batų buvo sutrypta į dulkes. Vienintelis kitas namas gatvėje priklausė Teilorams. Ten buvo pievelės ir sodo oazė. Likusioje gatvės dalyje viešpatavo statybų pradžiai būdingas chaosas, nes rangovai, statę namus mūsų rajone, dar nebuvo pažengę toliau žemės darbų. Smulkieji rangovai sunkvežimiais atsiveždavo italų, ukrainiečių ir lenkų darbuotis dulkėtose statybų aikštelėse. Kartais tie vyrai ateidavo pas mus paprašyti stiklinės vandens. Pakirpta žalia Teilorų pievelė tarytum bylote bylojo: nedrįskite čia eiti.

Mūsų miestelis, Vestonas, gūžėsi Toronto šešėlyje, o naujasis priemiestis augo misdamas senomis sodybomis ir sodais. Tolumoje niūriai dunksantis Torontas laukė, kol miestas su savo priemiesčiais nusipenės ir bus tinkamas skersti.

Kai tėvas pagaliau baigė namo karkasą, jis nedelsdamas išklojo kietmedžio grindis ir nudažė sienas. Vidaus durims pritrūko pinigų. Nepaisant to, iš rūsio, kuriame gyvenome beveik metus, persikėlėme į pirmą aukštą; mudu su Džeriu gavome bendrą mažą miegamąjį šalia tėvų kambario. Antrą aukštą tėvai ketino išnuomoti, todėl neleisdavo mums ten eiti, baimindamiesi, kad purvinais pirštais išterliosime sienas. Sužinojęs, kad į svečius rengiasi atvykti mūsų dėdė, tėvas kažkaip sukrapštė pinigų vonios durims, bet pametė vyrių ašis ir vietoj jų įstatė paprastas vinis. Nebuvo jokio reikalo tų durų rakinti, nes jos ir taip kas antrą kartą deramai neatsidarydavo.

Mudu su Džeriu sėdėjome betoninėje verandoje dvi valandas; per tą laiką saulė pasisuko, ir į rytus atgręžta veranda pateko į šešėlį. Vieną kartą motina išnešė mums sumuštinių. Ji vos nepagavo Džerio, besišlapinančio nuo verandos į kiemo dulkes.

– Kada gi jie pagaliau atvažiuos? – nekantravau.

– Detroitas toli.

– Šešios su puse valandos kelio.

Su dėde nesimatėme daugelį metų, bet vis dar neturėjome pilietybės dokumentų ir negalėjome tikėtis nuvykti į Detroitą. Rydami naujojo priemiesčio dulkes, mudu su Džeriu svajojome apie Ameriką. Ten vyko tikras gyvenimas. Iš ten buvo transliuojami visi mūsų mėgstami radijo vaidinimai. Vaikai tuose radijo serialuose valgė karamelinius batonėlius „Penktoji aveniu“ ir „Trys muškietininkai“, kurių mes dar niekada nebuvome matę savo parduotuvėse. Amerika buvo šalis, kurioje žmogus, apsigaubęs apsiaustu, galėjo perskristi miestą. Vestone žmogus su apsiaustu būtų suimtas. Džerio mokytojas leido jam pasiskolinti klasės atlasą vienam vakarui ir kartu su motina mes jame suradome Detroitą.

– Žemėlapyje jis taip arti, – nusistebėjau.

– Žemėlapyje viskas arti, kvaily, – suniekino mane Džeris. – Žiūrėk – štai aš pirštais einu į Niujorką pažiūrėti, kaip žaidžia „Jankiai“, pakrante keliauju į Floridą paskanauti apelsinų, didelių ir sultingų, nusiskintų tiesiai nuo medžio. Paskui užsuku į Teksasą pagaudyti ilgaragių veislės karvių.

– O aš traukiu į Kaliforniją, – pratęsė motina, – pastovėti paplūdimy, pažiūrėti per Ramųjį vandenyną į Havajus ir paslaptingus Rytus.

– Galėtum keliauti tiesiai į Japoniją, – pasakė tėvas, nesikeldamas iš savo krėslo. Jis nesiteikė tyrinėti su mumis žemėlapio. – Tiesiai į kokią nors kitą dipukų stovyklą prie Hirosimos.

Verandoje sėdėjome ilgai. Paskui, užrakinusi užpakalines duris, kad tėvas negalėtų įsmukti į vidų ir išmaukti dar vienos taurelės, atėjo ir motina, prisėdo šalia mūsų. Ji buvo persirengusi nauja suknele, į ausis įsivėrusi dirbtinių perlų auskarus, ant galvos užsidėjusi skrybėlę, kuria paprastai pasipuošdavo eidama į bažnyčią. Tai buvo šiaudinė skrybėlė su baltu šydu, sulankstytu ant krašto.

– Kur nors išeini? – paklausė Džeris.

– Ne.

– Tai kam skrybėlė?

– Noriu gražiai atrodyti.

– Būsi namuose su skrybėle?

– Ne, tik pasitiksiu su ja dėdę. Kai įeisime į vidų, ją nusiimsiu.

– Tai kvaila.

– Jeigu būtum mergaitė, suprastum mane.

– Jeigu būčiau mergaitė, persipjaučiau sau gerklę.

– Žinai ką? Tau labai tiktų pypkė.

Džeris nesuprato, ką ji turėjo galvoje, o aš nusijuokiau. Motina žiūrėjo į gatvę, virš kurios tvyrojo amžina dulkių migla, susikaupusi nuo tą savaitę vykusių statybų darbų. Ji buvo tokia tiršta, kad, grįždamas iš mokyklos burnoje pajusdavau dulkių skonį ir iš karto suprasdavau priartėjęs prie namų. Tai buvo keistos dulkės – tokios lengvos, kad niekada nenusėsdavo, bet taip pat tokios šiurkščios, kad visada jausdavau jas tarp apykaklės ir kaklo, ypač dabar, kai buvau prisisegęs peteliškę.

– Kai atvyks jūsų dėdė, neįkyrėkite jam, – perspėjo motina. – Ir prašau parodyti dėmesio savo pusseserėms.

– Taip, taip, – pasakė Džeris. – Tai bent pasisekė mums – dvi pusseserės ir nė vieno pusbrolio.

– Tik pamėgink erzinti tas mergaites – išvanosiu kailį dėdės akivaizdoje.

Džeris nusišaipė.

– Be to, abi mergaitės yra porą metų už tave vyresnės. Panorėjusios jos tikriausiai galėtų tave prikulti.

Džeris sugriežė dantimis.

– Džiaukitės, kad turite nors kokių giminių. Jūsų dėdė ir teta yra vieninteliai giminaičiai šiame žemyne ir, jeigu kas nors atsitiks jūsų tėvui ir man, jie ims jus globoti.

– Ir kas gi gali atsitikti?

– Ar maža kas? Per karą vieną vakarą išgirdome beldimą į duris. Kai jūsų tėvas jas atidarė, kažkas atkišo jam į veidą šautuvo vamzdį.

– Ką jis darė?

– Tėvas kitoje rankoje turėjo revolverį ir šovė per duris.

– Jis nušovė tą tipą? – paklausė Džeris.

– Ne. Jis pabėgo.

– Gaila.

– Tėvas su broliu per karą susitarė, – tęsė motina, – jeigu vienam iš jų kas nors atsitiks, kitas ims auginti jo vaikus. Ir kartą to vos neprireikė.

– Kas nutiko?

– Jie vos nežuvo per bombardavimą Drezdene.

Nei aš, nei Džeris nenutuokėme, ar Drezdenas yra miestas, ar šalis, bet man tai nerūpėjo, o Džeris nekentė uždavinėti klausimų. Istorijų apie karą girdėjome jau šimtus kartų.

Tačiau man buvo įdomu, koks būtų gyvenimas, jeigu turėčiau seserį. Vyresnė sesuo tikriausiai manęs nemuštų. Jeigu ji būtų pakankamai suaugusi, galbūt net ką nors man nupirktų. Įsivaizdavau simpatišką šviesiaplaukę, kuri perimtų manąją namų ruošos darbų dalį.

Nuo gatvės banguotomis linijomis kilo karštis. Dusdamas nuo dulkių ir karščio jaučiausi taip, lyg sapnuočiau, kai rudas automobilis atsklendęs sustojo prie griovio galiniame mūsų namo kieme taip tyliai, tarsi laivas, sliuogiantis į savo uostą. Moteris, sėdinti keleivio vietoje, dėvėjo skrybėlę su nuleistu vualiu. Ji atsisuko, pažvelgė į mus pro savo vualį ir kilstelėjo pirštinaite apmautą ranką – taip vangiai, kad vargu tai buvo galima palaikyti mostelėjimu.

– Eik, pakviesk tėvą, – paliepė motina Džeriui.

– O kodėl Deivas negali jo pakviesti?

– Tiesiog eik ir pakviesk.

Džeris nusispjovė į dulkes šalia verandos, panarino galvą tarp sugūžtų pečių ir nuėjo anapus namo, savo naujais odiniais batais stengdamasis užkabinti kuo daugiau dulkių.

Dėdė, tebesėdėdamas savo automobilyje, iškėlė ranką virš stogo ir mums pamojavo. Kai išlipo iš automobilio, žvyras po jo batais nė trupučio nesutraškėjo. Lieknas kaip Velso princas, jis dėvėjo baltus marškinius ir ryšėjo kaklaryšį – ne peteliškę, o ilgą kaklaryšį. Iš automobilio išniro liekna moteris, vilkinti kostiumėliu. Abu rankose laikė cigaretes.

Iš už namo kampo pasirodė tėvas, lydimas įkandin tursenančio Džerio. Tėvas nesivargino persiauti savo guminių batų; kelnės prie kelių buvo susiklosčiusios.

– Vaje, kaip tu pasenai! – sušuko tėvas, eidamas per kiemą jų link. – Ar šitas plinkantis senis ir yra mano brolis? O kas nutiko merginai, kurią jis vedė? Kas ta kresna matrona, kurią jis atsivežė? Reikėtų surišti du diržus, kad apjuostum jos liemenį.

Per vualiu uždengtą tetos veidą nuvilnijo slepiamo susierzinimo grimasa.

– Žiūrėkit, kas visai nepasikeitė, – atsikirto ji. – Praėjo aštuoneri metai, žmogus išgyveno karą, bet vis dar kalba kaip aštrialiežuvis kaimo berniokas.

Ji visai nebuvo stora, tačiau tėvas visada drėbdavo bet ką, kas šaudavo į galvą. Motina sakydavo mums: kai jūsų tėvas mirs, Dievas nebeturės nė valandėlės ramybės.

– O kur jūsų mergaitės? – paklausė motina.

– Susirgo tymais. Teko palikti jas namie su močiute.

– Vargšelės.

Jauste jaučiau, kokie jie besvoriai. Jų kojos vos lietė žemę, ir aš baiminausi – jeigu smarkiau kvėptelėsiu, jie nuskris šalin lyg angelai.

– Tai čia jūsų berniukai, – pasakė dėdė. Jis priėjo prie mudviejų su Džeriu ir pabučiavo abu į lūpas. Nuo jo sklido kitoks tabako kvapas negu nuo tėvo. Amerikietiškos cigaretės skleidė egzotišką aromatą, tarytum jis būtų ką tik grįžęs iš Egipto.

– Rūkote? – paklausė jis.

Aš dvejojau, o Džeris iš karto linktelėjo.

Dėdė nuėjo prie automobilio ir paėmė nuo sėdynės du pakelius Lucky Strickes.

– Čia jums, berniukai.

Aš susirūpinęs pažvelgiau į motiną ir tėvą, bet pamatęs, kad jie abu šypsosi, nuplėšiau celofano plėvelę ir atidariau pakelį. Šokoladinės cigaretės. Mudu su Džeriu įsikišome jas į burną ir visi nuėjome į vidų.

Svečių atvykimas visuomet naudingas įvairiais požiūriais. Tik jiems apsilankius namuose būdavo imbierinio alaus, kartu su rugine degtine pilstomo į aukštas taures, kurias moterys ilgai sukiodavo tarp pirštų siurbčiodamos, o vyrai ištuštindavo vienu mauku. Moterys būdavo kilniaširdės ir leisdavo mums jo įsipilti, nors kai kurios buvo įsitikinusios, kad ledo kubeliai nesveika gerklei – kartą viena motinos draugė savo raudonai dažytais nagais net išgraibė tuos kubelius iš mano stiklinės. „Miksas“, kaip suaugusieji vadindavo visus putojančius gėrimus, kuriais skiesdavo viskį ar degtinę, teikdavo dvigubos naudos, nes kitą dieną, kol jie vaduodavosi pagiriomis, mes galėdavome slapčia nukniaukti keletą tuščių butelių ir nunešti juos į supirktuvę.

Vyrai buvo ne tokie prognozuojami kaip moterys. Jie galėjo dovanų atnešti saliamio arba dėžutę šokoladinių saldainių, vyšnių šokolado apvalkale, kuriuos perkandus mums ant rankų pasipildavo lipnus skystis. Kvailieji, mudviejų su Džeriu požiūriu, atnešdavo gėlių. Įkaušę gėrovai po vakarienės kartais duodavo pinigų ledams arba nusiųsdavo nupirkti cigarečių ir leisdavo pasilikti grąžą. Tačiau dauguma vyrų apskritai mus ignoruodavo, nepaisydami mūsų nuopelnų, nepastebėdami, kaip trokštame sulaukti dovanų. Jie pasakodavo ilgas ir nuobodžias istorijas apie nuotykius su Raudonąja armija arba susidūrimus su nacių darbo batalionais, kurie šukuodavo pabėgėlių kolonas, ieškodami tvirtų vyrų ir moterų kasti įtvirtinimams prieš rusus. Padauginę vyrai kumščiais trankydavo stalą, rodydami, kaip jie pasiilgo savo paliktų šeimų, arba siutinamai išsamiai pasakodavo apie pabėgėlių stovyklų kasdienybę ir alkį, kurį teko kęsti, kol atvyko britai ar amerikiečiai. Negana to, kad istorijos buvo nuobodžios, kartais, kuriam nors vyrui padauginus alkoholio, šiam atgimdavo prisiminimai ir jis imdavo verkti. Mudu su Džeriu tokius verksnius niekindavome iš visos širdies. Kas mums darbo, kodėl suaugusieji liūdi ar ko ilgisi, jeigu jie nemato, ko trokšta vaikai, sėdintys prie to paties stalo?

Tačiau dėdė ir teta buvo nepaprasti svečiai.

Tėvas ėmė vedžioti juos po namus, rodydamas, kaip įrengė kambarius. Teta, ėjusi šalia manęs, švelniai uždėjo man ant peties ranką, o aš nedrįsau į ją pažvelgti, bijodamas, kad ji ją patrauks. Visos moterys kvepėjo pudra, plaukų laku ir kvepalais, tačiau nuo tetos sklido ypatingas kvapas. Jis buvo stiprus, bet nepagaunamas, todėl nenorėjau nuo jos atsitraukti. Ji šiek tiek kvepėjo citrusiniais vaisiais, tarytum būtų važiavusi per apelsinmedžių giraitę atvirame automobilyje, taip pat dūmais, tarytum būtų praleidusi naktį džiazo kavinėje, kur juodaodžiai savo „dūdomis“ skleidžia keistus garsus, nieko nesakančius apie mūsų gyvenimą Kanadoje ar mūsų tėvų gyvenimą Europoje.

Teta nesijuokė iš nevykusių tėvo pokštų ir vaikščiojo po kambarius taip, tarytum panorėjusi pati būtų galėjusi įsigyti tokį namą. Jos klubai lingavo smarkiau negu kanadiečių moterų klubai. Ji buvo pakėlusi savo vualį, kai mus visus bučiavo, bet, prasidėjus namo apžiūrai, vėl jį nuleido. Nedrįsau pažvelgti jai tiesiai į veidą, bet vis tiek vogčiomis žvilgčiojau, ir ji atrodė kur kas jaunesnė negu visos mano iki tol matytos motinos. Teta tikriausiai buvo viena iš tų laimingų moterų, kurios dirba įstaigose. Ji negamino valgio, netvarkė namų ir dirbo ne prie konvejerio, o kokioje nors švarioje vietoje, kur visą dieną sėdėdavo prie rašomojo stalo, atsiliepdavo telefonu ir gaudavo už tai pinigų.

Kai užbaigę ekskursiją nusileidome į pirmąjį aukštą, teta pakėlė savo skrybėlės vualį ir prisegė jį, o aš, paėmęs tėvo degtukus, pridegiau jai pirmąją iš daugelio kitų „Parliament“ cigarečių, kurias ji surūkė mūsų namuose. Tetos apžavai paveikė net Tomą – jis prišliaužė prie jos grindimis ir plekšnojo per koją tol, kol ši nepasisodino jo ant kelių. Tomas pačiupo tinklelį nuo jos skrybėlės ir vėl užtraukė jį jai ant veido. Kaip vaikas prieš Dievą, jis neturėjo jokios baimės, tik spoksojo į tetos veidą, sudėjęs lūpas mažytės „o“ raidės forma.

Džeris nepaliaujamai tauškė tol, kol tėvas liepė jam užsičiaupti. Tada, kaip įprasta, paniuro, bet neilgam, nes irgi buvo jos apžavėtas. Suaugusieji kalbėjo be paliovos ir kartais girdėjau žodžius, pasakytus mūsų kalba, bet su angliška šaknimi, tokius kaip „Zingeris“, „Fordas“ ar „Vestinghauzas“. Kartais tik sėdėjau ir žiūrėjau į dėdę ir tetą, kaip jie gestikuliuoja – ne taip gyvai kaip buvo įprasta mūsų pažįstamiems europiečiams, tačiau tvirtesniais ir labiau pasitikinčiais judesiais, palyginti su vangiu kanadiečių mojavimu plaštakomis. Dėdė iš Amerikos atvežė konjako butelį ir parodė tėvui, kaip padaryti „nikolašką“ – įdėti keletą grūdelių cukraus, ant citrinos užberti kavos, o paskui vienu mauku išgėrus konjaką ja užkąsti.

Kai teta nuėjo į tualetą, palaukiau jos laiptų apačioje, kad galėtume akimirką pabūti vienu du, kai ji sugrįš. Išgirdau, kaip užbaigusi savo reikalus ji bando atidaryti užstrigusias duris.

Akimirksniu atsidūriau laiptų viršuje.

– Durys kartais užstringa, – pasakiau. – Traukdama truputį jas kilstelėkite.

Girdėjau, kaip ji plūkiasi, bandydama išsivaduoti, tačiau durys nepasidavė.

– Atsitraukite, – pasakiau.

Tada pasukau rankeną, kiek galėdamas kilstelėjau duris ir visu svoriu jas stumtelėjau. Kurį laiką jos nepasidavė, bet paskui atsilaisvino iš įtvirtintų rėmų ir iškrito fanera. Durys atsidarė ir aš įskridau į tetos glėbį. Ji pagavo mane abiem rankom, prispaudė prie krūtinės ir ėmė juoktis. Jaučiau vidinį jos kūno alsavimą.

– Mano didvyris, – pasakė ji kvatodama ir atstūmė mane per ištiestos rankos atstumą. – Mano didvyris, – vėl pasakė ji ir nusivedė mane į savo miegamąjį. Paleidusi mano ranką, ji išėmė iš piniginės amerikietišką dolerį ir įdėjo man į delną.

– Tėvas baisiausiai pyks dėl tų durų.

– Niekis, – nuramino truktelėdama pečiais. – Pasakysiu, kad aš jas sulaužiau.

Buvau pasiryžęs dėl jos eiti nors ir į pragarą.

Po pietų dėdė nusivedė mudu su Džeriu į savo automobilį. Sėdėjome jame tiesiai, pasitempę, kad visi vaikai gatvėje matytų, kaip mums pasisekė.

– Kiek jis turi arklio jėgų? – paklausė Džeris.

– Nesu tikras.

– Turėtų būti apie du šimtus. Tik paklausyk, kaip urzgia. Aštuoni cilindrai ar šeši?

– Šeši.

– Kol kas ir tiek neblogai. Tačiau kitą automobilį galėtum pirkti aštuonių cilindrų.

– Šešių užtenka, – pasakiau.

– Užsičiaupk, – nutraukė mane Džeris. – Nematai, kad kalbuosi su dėde?

Kai tik išlipome iš automobilio, dėdė ėmė kalbėti angliškai. Džeris mirktelėjo man, įvertindamas jo kalbinį subtilumą. Viešose vietose kalbėdavome angliškai. Visi kartu nuėjome į parduotuvę „Pas Kresgę“. Įėjęs į parduotuvę, dėdė kurį laiką pastovėjo ant blankių medinių grindų, bandydamas susivokti aplinkoje.

– Eime, berniukai.

Dėdė vedėsi mus tiesiai prie stiklinių dėžučių su saldainiais. Parduotuvė buvo tuščia. Tada jis išsiėmė „Parliament“ cigaretę, prisidegė ją ir vestuviniu žiedu pabarbeno į stiklinę dėžutę. Pasirodė pagyvenusi moteris standžiomis baltomis garbanomis ir pasipūtusi nukaukšėjo į savo darbo vietą už prekystalio. Ji vilkėjo mėlynu chalatu, o jos veidą „puošė“ rūgšti mina, pasibaisėtinai nederanti saldumynų parduotuvėj.

– Ačiū, ponia, – padėkojo dėdė. – Kaip dienelė?

Jos rūstus veidas šiek tiek sušvelnėjo.

– Kojos mane tuoj pribaigs, jeigu norite žinoti tiesą.

– Diena jau baigiasi. Prašome duoti berniukams po svarą saldainių. O jūs išsirinkite, kokius mėgstate.

Atsistojęs už mūsų dėdė luktelėjo, kol priėmėme nelengvą sprendimą, sumokėjo ir lengvai mostelėjęs pirštu atsisveikino su moteriške.

Ji nusišypsojo.

– Kur išmokai kalbėti angliškai? – paklausė Džeris automobilyje. Laikėmės įsitvėrę savo saldainių maišelių, bijodami juos atidaryti – dar niekada nebuvome turėję tiek skanėstų. Dabar mes vėl kalbėjomės savo kalba.

– Kai buvau studentas, mokiausi vokiečių ir prancūzų kalbos, – pasakė mano dėdė, – o kai moki šias dvi kalbas, išmokti anglų kalbos nesunku. Reikia tik sumaišyti vokiškus ir prancūziškus žodžius, įplakti į mišinį šiek tiek absurdo, keistos rašybos ir anglų kalba einasi kaip iš pypkės.

Kai grįžome namo, suaugusieji valgė, rūkė ir gėrė iki pat vėlyvo vakaro. Kai apie devintą sutemo, tėvas ėmė kalbėti vis garsiau ir garsiau, o jo veidas dar labiau įraudo. Jie kalbėjosi apie prieškario laikų politiką, apie besiartinantį Rusijos ir Amerikos karą. Apie pusę dešimtos tėvas pakilo nuo stalo ir išėjo. Motina su dėde ir teta šnekučiavosi toliau. Po valandos tėvas sugrįžo prie stalo, bet nesisėdo. Jis mūvėjo trumpikes ir vilkėjo apatiniais marškiniais su didelėmis iškirptėmis prie pažastų. Atrodė apstulbęs.

– Ką, jūs vis dar sėdite? – pasipiktino tėvas.

– Grįžk į lovą arba apsirenk ką nors, – pasakė motina.

– Kas jūs per girtuokliai, sėdite iki paryčių. Marš visi į lovą!

Mudu su Džeriu puikiai žinojome, ką toks jo balsas reiškia. Jis vėl ima vadžias į rankas, kaip beprotis, mėginantis vadovauti skęstančiam laivui.

– Gražūs apatiniai, – įgėlė teta.

– Pasakiau – marš miegoti! Neleisiu paversti savo namų girtuoklių irštva.

Bijojau dėl tetos. Žinojau, jeigu ji suerzins tėvą, šis ims siautėti dar labiau.

– Tučtuojau grįžk į lovą! – aštriai rėžė dėdė. – Girdėjai, ką pasakiau. Į lovą! Ir kad daugiau nė žodžio negirdėčiau iš tavo juokingos srėbtuvės.

Tėvas susvyravo, tarytum būtų patyręs smūgį.

– Į lovą! – pakartojo dėdė ir tėvas apsisukęs ant kulnų per tamsią virtuvę nukėblino į savo miegamąjį.

Mudu su Džeriu susižvalgėme apimti baimingo susižavėjimo.

Savo naujajame miegamajame abu turėjome atskiras lovas ir norėdami pasikalbėti privalėjome šnabždėtis, nes jeigu tėvas išgirsdavo besišnekant, įsiverždavo į kambarį ir sukeldavo audrą. Kartą jis pričiupo Džerį su žibintuvėliu rankose po antklode skaitant knygą ir pagautas įtūžio sviedė žibintuvėlį per kambarį taip, kad sudaužė dengiamąjį stiklą ir lempą. Džeris pasakė, kad jis kvailys, nes pakeisti lempą pigiau negu baterijas, o dengiamajo stiklo apskritai nereikėjo.

– Jis davė pylos Seniui, – pasakiau aš.

– Jo. Kai kyla stumdymasis, vyresnysis brolis visada laimi.

– O tu sakei, kad jis bus toks pat kaip Senis.

– Ne-e. Senis turbūt buvo įsūnytas, o gal jį augino vilkai, suradę laukuose, kai buvo mažas.

– Norėčiau išvažiuoti kartu su jais.

– Jis turi dvi dukteris. Norėtum gyventi su mergaitėmis?

– Kaip nors įprasčiau.

– Tau patiktų. Galėtum matuotis jų nailonines kojines.

Nors tamsiame kambaryje nieko nemačiau, sviedžiau į jo pusę pagalvę.

– Puiku. Dabar turiu dvi pagalves, – nusišaipė Džeris.

Gulėdami tamsoje mudu girdėjome juos besikalbant valgomajame. Tėvas gretimame kambaryje garsiai ir nutrūkstamai knarkė, kartkartėmis kažką sumurmėdamas per miegus, tarytum būtų žinojęs, kad apie jį kalba.

Džeris pakirdo pirmas, įėjęs į virtuvę užklupau jį beplaunantį nuo lūpų „Napoleono“ torto trupinius.

– Ar pakvaišai? Juk reikės priimti Komuniją.

– Užsičiaupk.

Jis nusiplovė trupinius nuo veido kaip tik tuo laiku, kai tėvas įėjo į virtuvę. Jo plaukai stirksojo kuokštais, akys buvo apsiblaususios, jis vis dar vilkėjo trumpikėmis ir apatiniais marškinėliais. Tėvas mums linktelėjo, nusiprausė veidą, palygino ranka plaukus ir patraukė laiptų link.

– Tėti, – perspėjo Džeris, – prieš eidamas bent jau apsivilktum.

– Jie šeimos nariai, – atsakė tėvas. – Koks jiems skirtumas?

Jis sunkiai, tarytum Frankenšteino pabaisa, užkopė aukštyn. Girdėjome, kaip jis stabtelėjo ir sustojo tarpdury be durų.

– Ei, ar yra kas gyvas?

Atsistoję laiptų apačioje mudu su Džeriu viską girdėjome. Viršutiniame aukšte beveik nebuvo baldų, todėl garsas atsimušdavo į tuščias sienas. Girdėjome, kaip sugirgždėjo spyruoklės, kai tėvas atsisėdo ant lovos krašto.

– Kiek valandų? – paklausė dėdė.

– Pusė aštuonių, – pasakė teta.

– Maniau, kad jis iš to bus išaugęs.

– Jis niekada nesikeičia, kad ir kokiame žemyne gyventų.

– Gana filosofuoti, – suriaumojo tėvas. – Kelkitės ir renkitės. Devintą turime būti bažnyčioje.

– Kodėl einate į ankstyvas mišias? – nusistebėjo teta.

– Nes mums reikia priimti Komuniją, ir aš išalkstu, jeigu einame vėliau.

– Jeigu jau taip nori, nueisiu į mišias, – bandė išsisukti dėdė, – bet Komunijos nepriimsiu.

– Privalai, – nenusileido tėvas. – Pagalvok apie tuos du berniukus apačioje. Tu jiems patinki. Jie žavisi tavimi ir jeigu tu nepriimsi Komunijos, jie dėl tavo kaltės degs pragare.

– Liaukis kvailioti su tais savo prietarais. Kalbi kaip žmogus iš praėjusio šimtmečio.

– Nesiginčysiu su tavim, – pasakė tėvas. – Sekmadieniais nesiginčiju. Tik padaryk taip, kaip prašau, dėl berniukų.

Kai tėvas ėmė leistis žemyn, mudu su Džeriu pasišalinome. Jis be garso švilpiniavo sausa burna.

O kokios kankinančios katalikų pagirios sekmadienio rytą prieš Komuniją. Tėvas net burnos nesusivilgė, nors aš įtariau, kad teta ir dėdė, užsidarę vonioje, gėrė iš čiaupo į valias.

Mudu su Džeriu buvome įpratę prie suaugusiųjų pagirių. Mums jos buvo tapusios beveik kasdienybe, nes visi tėvo draugai gėrė taip pat kaip ir jis – iki užsimiršimo, kol iki paskutinio lašo neištuštindavo visų butelių ant stalo. Ilgainiui supratome, kad rytais, ypač sekmadienio rytais, geriau jų vengti. Motina tvirtino, kad aspirinas ir vanduo – ne maistas, bet tėvas tuo netikėjo.

Nišoje tarp durų ir laiptų apačios dėdė sąmokslininkiškai mums sušnabždėjo:

– Pažadėkite padaryti vieną dalyką, kai užaugsite.

– Ką tik norite, – patikino Džeris.

– Pažadėkite, kad perskaitysite Volterą.

Jis stabtelėjo susirūpinusia veido išraiška, tarytum būtų pasakęs per daug.

– Bet pažadėkite ir dar vieną dalyką. Skaitykite jį tik tada, kai sulauksite dvidešimt vienerių.

Tą sekmadienio rytą tėvas buvo nusiteikęs neįprastai pakiliai. Jautėsi taip, tarytum į tikėjimą būtų atvertęs du laukinius, ir kai jiedu su dėde stovėjo eilėje prie Komunijos, švelniai uždėjo ranką broliui ant peties. Atidžiai stebėjau, ar ostija neiššoks iš ateisto dėdės burnos, bet ji šmurkštelėjo jam pro lūpas kaip ir visiems kitiems.

Praėjusį vakarą motina įsigudrino paslėpti pusę butelio, tad kai grįžome po mišių ir sėdome pusryčiauti, alkoholio dozė vėl pakėlė jiems ūpą. Norėjau, kad jie sėdėtų prie stalo, kol sukaupsiu drąsą. Kai dėdė su teta ėmė ruoštis išvažiuoti, mudu su Džeriu pasisiūlėme nunešti jų krepšius į automobilio bagažinę. Dėdė padavė mums jos raktus. Papasakojau Džeriui apie savo planus. Kai tik juos išdėsčiau, jis visas išraudo.

– Aš irgi važiuoju, – pasakė Džeris.

– Tu negali. Kas uždarys bagažinę?

– Tada aš važiuosiu vietoj tavęs. Aš vyresnis.

– Aš pirmas tai sugalvojau.

– Man nerūpi. Senis pasius ir išlies pyktį ant to, kuris liks.

Palikau bagažinę atidarytą ir grįžau į namą. Džeris atbėgo paskui.

– Negali taip pasielgti. Tik aš prisigalvoju tokių šunybių. Tu gi pas mus gerutis.

– Arba tu uždarysi bagažinę, arba aš susirasiu virvę ir pats ją uždarysiu.

– Ir kaip manai, kas bus, jeigu tau pavyks? Jis tiesiog grąžins tave atgal.

– Bent jau pamatysiu Ameriką. Galbūt jie leis man pasilikti.

– O kas, jeigu tu mirsi bagažinėje?

– Kodėl turėčiau mirti?

– Jeigu grindyse yra skylė, į vidų gali prasiskverbti išmetamojo vamzdžio dujų.

– Tai nesenas automobilis. Į bagažinę dujų nepateks.

– Tačiau šiandien karšta. Tu gali ten iškepti arba mirti iš troškulio dar nepasiekęs Detroito. Jeigu automobilis suges, jie turės palikti jį per naktį autoservise.

– Tai uždarysi bagažinę ar ne?

Džeris prikando apatinę lūpą. Atrodė, kad jis tuoj pravirks. Tačiau, grįžus paniurusiai jo veido išraiškai, supratau, kad laimėjau.

Dėdė ir teta jau stovėjo svetainėje. Turėjau suktis greitai. Apkabinau ir pabučiavau juos, tačiau visiems suaugusiems, kuriuos pažinojau, atsisveikinti reikėjo amžinybės, todėl laiko dar buvo. Mudu su Džeriu grąžinome raktus ir vėl puolėme į kiemą. Bagažinėje vietos man buvo į valias. Džeris ją užtrenkė, palaukė keletą sekundžių, paskui dukart pabeldė. Atsakydamas aš taip pat pabeldžiau du kartus – girdi, viskas gerai.

Nulindęs į patį bagažinės galą atsiguliau ant kilimėlio ir, baimindamasis, kad prieš išvažiuodami jie gali ją atidaryti, apsiklojau tetos drabužiais, riogsojusiais ant pakabų. Praėjo daug laiko, kol automobilis pagaliau pajudėjo. Jie tikriausiai stebėjosi, kodėl neatėjau atsisveikinti. Įsivaizdavau, kaip tėvas siunta dėl tokio nemandagaus elgesio ir džiaugiausi, kad daugiau man nereikės kvaršinti sau galvos dėl jo pykčio. Apie mamą stengiausi negalvoti.

Pagaliau motoras užsivedė, automobilis truktelėjo ir pajudėjo. Praskleidžiau drabužius ir atidžiai įsižiūrėjau į tamsą, ar nėra šviesos taškelių bagažinės grindyse – norėjau įsitikinti, kad iš nesandaraus išmetamojo vamzdžio dujos neprasiskverbs į vidų. Jokių šviesos taškelių nemačiau, toliau uostinėjau aplinkui, tikrindamas, ar nejaučiu dujų kvapo, ir svarsčiau, ar teta ir dėdė išgirstų mane, jeigu pradėčiau belsti. Užuodžiau benzino ir tepalų kvapą, tetos kvepalus, įsigėrusius į jos drabužius. Kartais man atrodydavo, kad uodžiu kažką degant, bet tikėjausi, kad tai tik „Parliament“ cigarečių, kurias rūkė teta ir dėdė, kvapas.

Buvau pasiruošęs kęsti troškulį ir karštį, tačiau prieš lipdamas į bagažinę pamiršau nueiti į tualetą. Kol kas reikalas manęs dar nespyrė, tačiau žinodamas, kad tuoj prispirs, nerimavau. Automobilis dažnai trūkčiojo ir stabčiojo, nes tais laikais dar nebuvo greitkelių, o dėl supimo bei karščio mane apėmė miegas. Aš užsnūdau, kažką susapnavau, paskui atsibudau, svarstydamas, ar tik nebūsiu miręs nuo nuodingų dujų, o po kurio laiko vėl užmigau. Miegai galutinai išlakstė, kai spaudimas šlapimo pūslėje tapo nepakeliamas; pradėjau muistytis, bandydamas numaldyti poreikį nusišlapinti. Pamaniau: jeigu išleisiu tik truputį – tiek, kad nesimatytų – spaudimas susilpnės, tačiau pradėjęs šlapintis į kelnes nebegalėjau sustoti ir kurį laiką jaučiau neapsakomai saldų palengvėjimą. Tada įsivaizdavau mane pasitinkančias pusseseres ir save, stovintį šlaputėlėmis kelnėmis, kaip kūdikį. Jos pasibjaurės manimi, o dėdė iš gėdos nusisuks – baisėjausi mintyse.

Laikrodžio neturėjau, o jeigu ir būčiau turėjęs, vis tiek nebūčiau įžiūrėjęs ciferblato, tačiau man atrodė, kad važiuojame visą amžinybę. Du kartus automobilis sustojo ir kiekvieną kartą galvojau, kad bagažinė tuoj atsivers ir jau būsime vietoje, prie dėdės namo Detroite. Kai bagažinė pagaliau atsidarė, mane apakino ryški vėlyvos popietės saulė, vienintelis dalykas, kurį įžiūrėjau, buvo kariškos skrybėlės kontūrai.

– Juk tai Deivas, – išgirdau nustebusios tetos balsą.

– Tai jūs pažįstate šį berniuką? – pasitikslino vyriškis su skrybėle.

– Žinoma, pažįstu. Tai mano sūnėnas.

– Dauguma žmonių tvirtina anksčiau niekada gyvenime akyse neregėję vaikų, besislepiančių jų bagažinėje. Eime su manimi.

Man nebuvo atėję į galvą, kad bagažines kartais tikrina, kai žmonės grįžta į savo šalį, ypač jeigu grįžtantieji kalba su akcentu. Amerikos muitinės pareigūnai nuvedė mus į vieną iš žema eile nusitiesusių biurų.

Vėlai vakare tėvas pasitiko mane autobusų stotyje Toronto centre. Išlipau iš autobuso rankoje laikydamas popierinį maišelį su šlapiomis kelnėmis – mūvėjau naujomis, kurias kažkas rado muitinės biure. Tai buvo suaugusio žmogaus kelnės, atraitotomis klešnėmis, kad nebūtų man per ilgos. Atrodžiau juokingai.

Mudu tylėdami paskutiniu autobusu nuvažiavome į Vestoną. Kai įėjau pro duris, motina į mane nė nežvilgtelėjo. Ji kažką mezgė ir įdėmiai žiūrėjo į virbalus. Džeris jau buvo lovoje. Tėvas nusivedė mane tiesiai į rūsį. Kai leidomės laiptais, girdėjau, kaip jis krapštosi, atsegdamas diržą.

Atsistojau įprastiniame kampe, o jis ėmė vanoti mano sėdmenis diržu, kalbėdamas:

– Čia visą vakarą buvo policija. Jie su šunimis apieškojo laukus, manė, gal kas nors tave nužudė ir ten paslėpė kūną. Motina visą popietę raudojo. Noriu tau šį tą pasakyti. Tavo dėdė dirba prie konvejerio „Fordo“ gamykloje. Jis dirba su litavimo lempa ir kiekvieną dieną virina tą patį sujungimą. Šimtus kartų per dieną – diena po dienos. Tavo teta dirba pardavėja „Krogers“ parduotuvių tinkle ir kiauras dienas pardavinėja kojines. Jeigu manai, kad jų gyvenimas geresnis negu mūsų, keliauk ten sau sveikas ir gyvenk. Tačiau teks palaukti, kol sukaks dvidešimt vieneri, o kai tik kirsi sieną, jie paims tave į kariuomenę ir nusiųs žūti į Korėją ar dar kokią nors vietą, kur guldo galvas amerikiečių berniukai. O iki to laiko gyvensi čia, džiaugsies ir klausysi kiekvieno mano žodžio arba mes vaikščiosim čia tol, kol neateisi į protą.

– Ar skaudėjo? – pašnabždomis paklausė Džeris, kai išgirdome, kad motina su tėvu atsigulė.

– Truputį.

– Man irgi nuo jo kliuvo.

– Prisipažinai?

– Kai vėl atėjo policija, pasakiau jam, kur tavęs ieškoti. Jis nepatikėjo, kad tu pats užsidarei bagažinę.

– Aišku.

Keletą minučių jis gulėjo tylėdamas.

– Jie sakė, kad tu vis dėlto nusigavai į kitą tilto pusę Amerikoje.

– Atrodo, taip.

– Taigi, dabar tu vienintelis iš šeimos, buvęs Valstijose.

– Jo.

– Ar ten gražu?

– Nedaug ką mačiau. Tačiau, kai mane vežė per tiltą atgal į Kanados pusę, žiūrėjau pro langą. Tas tiltas didžiulis, toks aukštas, kad atrodo tuoj pasieksi dangų. Jis jungia plačios upės krantus, viename iš jų – Detroitas.

– Kaip jis atrodo?

– Palei upę daugybė fabrikų, baržų ir laivų, o toliau matyti dangoraižiai.

– Kiek jų yra?

– Daug. Visi susispietę vienas prie kito ir aukšti kaip tiltas – gal net aukštesni.

– Kiek aukštų jie turi?

– Kokį šimtą.

Jis tyliai švilptelėjo.

– Tačiau Kanados pusė kitokia. Ten nemačiau nė vieno fabriko. Visur vien žaluma. Tarsi prie vandens būtų daugybė pievelių.

– Šioje sienos pusėje niekada niekas nevyksta.

– Ir niekada nevyks.

Mes dar šiek tiek pasikalbėjome, bet jau buvo vėlu. Džeris nutilo. Tikriausiai užmigo, nes nieko nesakė, kai atsivėrė mūsų kambario durys ir įėjo motina. Buvo tamsu, tačiau mano akys įpratusios prie tamsos, ir aš įžiūrėjau baltus jos naktinius.

Ji atsisėdo ant lovos krašto ir valandėlę glostė man galvą.

– Žinau, kad nemiegi, – pasakė motina. Jos balsas buvo visai nepiktas. Gal tik šiek tiek liūdnas, o tai dar blogiau.

Kurį laiką motina sėdėjo tylėdama.

– Norėjau paklausti tik vieno dalyko, – tarė ji. – Ar ten gražu?




PIRKINIAI IŠSIMOKĖTINAI


Krito paskutinės apleisto lauko obelys. Išpjovę jas darbininkai tvarkingai suguldė į dešinę pusę. Netrukus turėjo atvažiuoti sunkvežimis jų išvežti. Mūsų naujajame priemiestyje medžių neliko, išskyrus keletą vyšnių ar obelų, kurios atsitiktinumo valia augo kokio nors būsimojo kiemo ribose. Dangus virš naujutėlaičių namų kažkodėl atrodė nepaprastai didelis – milžinišką jo skliauto žydrynę drumstė tik baltas debesis, amžinai kybojęs virš bendrovės Canadian Gypsum Company fabriko, įsikūrusio rajono pakraštyje. Ne mums tamsūs miesto namai medžiais apsodintose gatvėse, kur nėra kelių įvažiuoti ir kur dėl pasibaisėtinai mažų langų kambariuose viešpatauja amžina prieblanda. Mūsų svetainių langai buvo panoraminiai, o mažesnius miegamųjų langus dengė užuolaidos su paveikslėliais, vaizduojančiais kaubojus ant besispardančių mustangų.

Į namą, esantį kiek toliau nuo mūsiškio, įsikraustė Laimų šeima. Laimų pora turėjo devynis vaikus, nors net nebuvo katalikai! Jie nesivargino sodinti pievelės ir net nesulygino žemės kauburių, likusių po statybų. Dabar, nugriovę savo išvietę, turėjome kaimynus, į kuriuos patys galėjome žvelgti iš aukšto. Tėvas Laimas atsitempė namo du „T“ modelio fordus, kuriuos ketino restauruoti, ir paliko juos priekiniame kieme. Jie stovėjo ten ištisus mėnesius. Sekmadieniais jis krapštydavo automobilių variklius ir piktindavo kaimynus, siurbčiodamas alų iš butelio, kurį pasistatydavo netoliese. Baptistai, kurių merginos ir moterys sekmadieniais visada pasipuošdavo skrybėlaitėmis ir pirštinaitėmis, eidami pro jį į bažnyčią nusisukdavo į kitą pusę.

Ponas Teiloras net pasakė tėvui:

– Reikia pasvarstyti, kokių priemonių miestas galėtų imtis, kad priverstų Laimus susitvarkyti savo kiemą.

Šis giliamintiškai linktelėjo ir paptelėjo savo pypkę, nebyliai reikšdamas pritarimą. Tėvo anglų kalbos įgūdžiai nė kiek nepatobulėjo, todėl net abejojau, ar jis suprato pono Teiloro žodžius, tačiau jautė, kad pasipiktinęs kaimynas į jį kreipiasi kaip į bendražygį. Dabar, kai mes gyvenome jau ne statomo namo rūsyje, o tėvas užpylė žvyru mūsų įvažiavimo kelio vėžes, ponas Teiloras pradėjo su mumis kalbėtis.

Džeriui tai buvo nė motais, jis ir toliau liepsnote liepsnojo neapykanta. Jo rūstybės nesušvelnino ir tai, kad ponas Teiloras su mumis sveikindavosi, mojuodamas iš kitos gatvės pusės.

– Kai gausiu darbą, uždirbsiu tiek daug pinigų, kad nupirksiu tą jo namą ir užsakysiu buldozerį jį nugriauti.

– Kokia prasmė jį griauti, jeigu namas jau priklausys tau.

– Vis vien verta. Nusiųsiu jam pakvietimą į vakarėlį, nurodydamas jo senąjį adresą, o kai jis atsirioglins, stovėsiu tarp griuvėsių ir juoksiuosi.

Mes mokėmės kanadiečių kasdienio gyvenimo ypatumų iš Makvitų, kurie išsinuomojo antrąjį mūsų namo aukštą. Ponas Makvitis buvo kanadietiška mano tėvo versija. Kiekvieną rytą girdėdavome, kaip dunda jo sunkūs darbiniai batai, kai jis su juoda pietų dėžute rankoje leidžiasi laiptais, traukdamas stumdyti žemių, mat dirbo greiderio vairuotoju. Tėvas, nešinas savo staliaus įrankiais, sunkiais žingsniais kildavo iš rūsio ir traukdavo darbuotis naujų namų, dygstančių tokiuose priemiesčiuose ir miestuose kaip mūsiškis, statybose. Vyrai ateidavo ir išeidavo, o moterys likdavo namie.

– Nori „gumbo“ sriubos su vištiena? – vieną dieną per pietus paklausė manęs ponia Makviti. Gumbo. Nežinojau, kas tas „gumbo“, bet šio žodžio skambesys man kėlė įtarimų, net jeigu tas „gumbo“ buvo parduodamas skardinėje su užrašu Campbell. „Gumbo“, gumbas, guma – šie žodžiai skambėjo nemaloniai. Gal tai buvo tik viščiukas miltų ir morkų tyrėje. Atrodė, kad morkų dedama visur. Aš atsisakiau šio keisto pasiūlymo, bet man baisiai magėjo paragauti jos margarino. Dviem baltomis lazdelėmis ji atgnybdavo šiek tiek sviesto, įdėdavo jo į dubenėlį, paskui iš tūbelės išspausdavo šiek tiek dažiklio ir įmaišydavo margarino. Kartais ji paspausdavo tūbelę per smarkiai ir margarinas nusidažydavo ryškia šleikščiai geltona spalva, kaip gimtadienio tortas iš parduotuvės „Pas Kresgę“[2 - Aprašomuoju laikotarpiu Ontarijo provincija, sviesto gamintojų reikalavimu, įvedė taisyklę, kad margarinas negali būti pateikiamas vartotojams tokios pačios spalvos kaip sviestas. Tokiu sprendimu buvo siekiama sumažinti pigesnio margarino konkurenciją sviestui. Margariną vartotojai spalvindavo patys. Skoniui pagerinti jie dar įmaišydavo šiek tiek brangiau kainuojančio sviesto.]. Jeigu antrame aukšte su mumis būdavo Tomas, jis kartais kyštelėdavo savo pirštelį į dubenėlį ir prarydavo kokį šaukštelį tos geltonos masės, jeigu ponia Makviti nespėdavo jo sustabdyti.

Mes prašėme motinos, kad ji irgi nupirktų margarino.

– Negaliu, – sakydavo motina. – Mudu su tėvu per karą jo tiek prisivalgėme, kad aš springstu kiekvieną kartą, kai įsidedu jo į burną.

– Jis gaminamas iš panaudotų variklio tepalų, – sakydavo tėvas.

Mes troškome margarino ir beveik visko, kas būdavo parduodama skardinėse. Tėvas ant duonos dėdavosi gabalus keptos mėsos, bet mes valgydavome tik konservuotą kiaulieną, Bolonės dešrą ir vištienos lazdeles.

Kartą per savaitę ponas Makvitis pietums namo parnešdavo picą. Tėvui baisiai nepatiko jos kvapas.

– Atrodo kaip vėmalai ant duonos, – sakydavo jis.

Vienintelis tualetas namuose buvo antrame aukšte, taigi mes turėjome pasiteisinimą eiti ten kada panorėję. Makvitų keturiolikmetė dukra miegojo ant ištraukiamos sofos svetainėje, o mažylis Tomo amžiaus sūnus kartu su tėvais. Kai išgirsdavau viršuje lengvus Tinos žingsnius, bėgdavau į tualetą ir trypinėdavau laiptinėje. Kartais Makvitai pavaišindavo mane karamele, o ponas Makvitis pakviesdavo pasiklausyti per radiją transliuojamų ledo ritulio rungtynių. Paimdavau karamelę arba likdavau klausytis radijo, bet taip elgdavausi tik dėl Tinos.

Tina paprastai leisdavo laiką tinginiaudama – drybsodavo ant sofos, pasikišusi ranką po galva ir spoksodama į lubas. Iš kramtomosios gumos ji pūsdavo nepaprastai didelius burbulus ir parodė man vieną gudrybę – jeigu pūsdamas burbulą reikiamu momentu sučiaupi lūpas, išeina du burbulai. Kai išmokau tai daryti, berniukai mokyklos kieme būriuodavosi aplink mane ir bandydavo pakartoti triuką. Džeris irgi išmoko šios gudrybės. Jis sėdėdavo klasės gale ir, kai mokytojas nusisukdavo, pūsdavo burbulus.

Kartą motina Leonė, direktorė, per atidarytas klasės duris pamatė jį tai darant. Apimta drausmės palaikymo pakvaišimo, ji puolė prie jo ir susprogdino burbulą ranka. Mokiniai ir mokytojas apstulbę stebėjo, kaip guma prilimpa jai prie rankos, paskui tįsta ant abito. Kai pabandė ją nubraukti, plonytė rausva gumos membrana išsisklaidė plaušeliais ir plačiai pasklido ant juodos vilnos. Už tai Džeris turėjo savaitę lankytis aštuntos valandos mišiose. Kadangi buvo gavėnia, jis laimėjo atviruką su švento Antano atvaizdu už tai, kad dažniausiai lankėsi ryto mišiose. Jis galėjo būti diskvalifikuotas, nes jose dalyvaudavo tik motinos Leonės lieptas, tačiau ši buvo atlaidi. Įteikdama jam tą atviruką ji širdingai paplekšnojo Džeriui per nugarą, tarytum bokso treneris sveikindamas savo auklėtinį. Ji ir buvo nelyginant treneris. Motina Leonė rengė karius Kristaus kariaunai.

Jei tik ji būtų žinojusi. Džeris sudegino atviruką su švento Antano atvaizdu, norėdamas įrodyti, kad mes Dievui nė motais. Būsimieji aštuntokai buvo pasibaisėję, tačiau tuo pat metu juo žavėjosi ir nė vienas nepaskundė motinai Leonei. Poelgio pasekmės galėjo būti labai rimtos ir baugino net menkus skundikų protelius. Žinojome, kad apie tokį elgesį galėjo būti pranešta vyskupui.

Net didžiausi neklaužados per gavėnią atsisakė kokių nors gardumynų, tačiau Džeris nutarė pasipuikuoti ir pasakė kramtysiąs gumą kiekvieną dieną, kol nuo velykinių statulėlių bus nuimti purpuriniai maišai. Mes visi juo baimingai žavėjomės, bet vis tiek keverzojome raides „JMJ“[3 - Jėzus, Marija, Juozapas.] savo sąsiuvinių puslapių ir kontrolinių darbų lapų viršuje, manydami: net jeigu dieviškas įsikišimas nesuteiks žinių, kurių neįgijome dėl tinginystės, tai mūsų dievobaimingumas bent jau suminkštins rašto darbus tikrinančių mokytojų širdis.

– Jeigu nori dirbti vien tam, kad galėtum nusipirkti daugiau skudurų Vestono centre, tai pirmyn, bet negalvok, kad mums reikia pinigų, – pareiškė tėvas.

Jis pakilo iš savo krėslo ir ėmė pašėlusiai mojuoti savo pypke. Maniau, kad dėl to iš jos kaušelio iššoks žioruojantis tabako gniūžis, kaip buvo nutikę, kai motina leido Džeriui nakvoti vieno draugo namuose.

– Jeigu eisi į darbą, vaikai ims šlaistytis prie parduotuvių ir taps nusikaltėliais. Mes niekada žmoniškai nevalgysime, sulysime ir nusilpsime. Ko čia šypsaisi? Taip jau atsitiko Anatolijui. Jo žmona pradėjo dirbti, ir po šešių mėnesių žmogus mirė.

– Jis buvo alkoholikas. Pats suardė sau kepenis.

– Nes namuose nebuvo žmonos, kuri pasirūpintų, kad būtų pavalgęs. Jis sėdėdavo su buteliu rankose laukdamas jos, o kai ši parsirasdavo, niekas jau nebelįsdavo į burną.

– Tai dėl jo mirties kalta žmona?

– Žinoma. Argi Mergelė Marija dirbo? Ar tau teko kur nors Biblijoje skaityti, kad ji būtų užsidėjusi plaukų tinklelį ir pakavusi maistą į dėžes? Ar teko girdėti, kad ji būtų pardavinėjusi apatinius parduotuvėse? Vienintelė Biblijos moteris, kuri dirbo ne namuose, buvo Marija Magdalietė, bet ir ji metė savo darbą.

– O ar Kristus bent kartą buvo pasigėręs?

– Nepiktžodžiauk. Nepakęsiu to savo namuose.

Motina susirado darbą pakuoti sausainius kepykloje, bet tam jai teko pameluoti apie savo išsilavinimą. Pasakė, kad mokėsi aukštojoje mokykloje ir jos nebaigė, nes buvo pašalinta.

– Per tris savaites neuždirbai nė cento, – priminė motina.

Ji stovėjo abiem rankoms įsirėmusi į klubus ir palinkusi prie tėvo, tarytum medkirtys prie pasirinkto kirsti kamieno.

– Namų statyboje darbų tai padaugėja, tai sumažėja. Juk pati žinai. Atsigriebsiu iš kito užsakymo.

– Tačiau maisto ir drabužių reikia visada. Negaliu leisti berniukų į mokyklą be pavasarinių švarkelių.

– Matai? Tapai mados verge! Tu pasirengusi sugriauti šeimą, kad praturtintum kokį nors gobšuolį dizainerį! Jeigu nešvaistytum pinigų, išsiversti būtų lengviau.

– Ir kurgi aš švaistau pinigus?

– Tu vedei vaikus pas dantų gydytoją.

– Jiems skaudėjo dantys.

– Tai reikėjo duoti vaikams butelį karšto vandens arba pasakyti man. Pririšai prie danties virvelę, pritvirtinai prie durų rankenos, truktelėjai – ir penki doleriai sutaupyti.

– Tai sakai pinigų mums nereikia? Teisingai supratau?

– Sakau, kad uždirbu pakankamai gyvenimui. Aš vykdau savo pareigas. O tu – motina. Turėtum rūpintis savo pareigomis.

– Neatsakei į mano klausimą.

– Kokį klausimą?

– Sakai, kad mums nereikia pinigų?

– Teisingai.

– Tada eisiu dirbti, bet pinigus pasiliksiu sau.

– Jau pirmadienį būsi išleidusi savaitės uždarbį, o antradienį skolinsiesi pinigų iš manęs. Šiaip ar taip, kas prižiūrės Tomą?

– Makvitai prižiūrės jį už dešimt dolerių per savaitę.

– O! Jau leidi pinigus, kurių dar neuždirbai.

Rytą ji mums paserviruodavo stalą, o pusryčius palikdavo orkaitėje, kad neatauštų. Kai grįždavome namo pietų, tėvas, kuriam vis nesisekė susirasti darbo, dažnai jau būdavo iškepęs maltos jautienos su bulvėmis. Kartais jis pakepindavo Bolonės dešros, papjaustęs griežinėliais; kai griežinėliai išsipūsdavo, jis juos apversdavo, o įdubimus užpildydavo plaktais kiaušiniais.

– Ko išmokote šįryt? – paklausė jis kartą.

– Nieko.

– Puiku, saugosiu savo įrankius, kad jie būtų tinkami dirbti. Kai jus už kvailumą išmes iš mokyklos, galėsite keltis šeštą valandą su manim ir iki sutemų plūktis su rąstais ir lentomis. Būsime komanda. Statysime namus trise.

Kai pusę šešių namo grįždavo motina, Džeris, Tomas ir aš puldavome prie jos, ištraukdavome iš rankų rankinę, norėdami pažiūrėti, ar ji nebus parnešusi namo sulūžusių sausainių. Kartą, vos įžengusi pro duris, net nenusivilkusi palto, ji ėmė komanduoti:

– Deivai, padenk stalą. Džeri, nuskusk bulvių.

Tėvas laukė rūsyje, kol pašaukėme jį vakarieniauti.

– Kaip čia išeina, kad visada valgome keptą maistą? – paklausė tėvas.

– Nes tik iškepti ką nors ir spėju, kai grįžtu iš darbo.

– Šit kaip! Visa šeima turi kentėti dėl to, kad tu nori kažką nusipirkti pas skudurininką miesto centre.

– Kodėl tu nepradedi ko nors gaminti, kol manęs nėra?

– Gaminti maistą – motinos pareiga.

– Berniukai, nesakau, kad turite gaminti, kai aš namie. Tačiau noriu, kad nuo šiol iki mano sugrįžimo padengtumėte stalą ir priskustumėte bulvių. O tu – ji pasisuko į tėvą – kai nedirbi, gali iškepti mėsos. Tiesiog įdėk ją į kepimo kaistuvą, uždenk, tada – į orkaitę, paskui nustatyk jungiklį ties skaičiumi „350“. Kaip manai, ar susidorosi su tokia užduotimi?

– Cha! Apie maisto gaminimą žinau viską, ko reikia.

Mudu su Džeriu mėgome klausytis, kaip ji nurodinėja tėvui.

Savaitėms einant, pradėjo dėtis nuostabūs dalykai. Kai įtrūko Džerio ritulio lazdos mentė, motina nupirko jam naują lazdą. Jis kruopščiai apvyniojo lipnia juosta įtrūkusiąją ir naudojo ją žaisti kelio ritulį, o naująja žaisdavo tik ant ledo. Ji net nupirko jam guminį bumbulą uždėti ant lazdos galo, užuot apvyniojus jį lipnia juosta. Kartais Džeris paskolindavo tą bumbulą man, ir tada įmušdavau daugiau įvarčių.

Tėvas liepė mums parašyti skelbimus „Stalius ieško darbo“ su mūsų telefono numeriais ant sukarpytų juostelių skelbimo apačioje ir išklijuoti juos ant universalinės parduotuvės skelbimų lentos.

Vieną dieną motina parnešė kartono dėžę su šešiais mažais koka kolos buteliukais. Man, Džeriui ir Tomui teko po du, ir, rodydami savo dėkingumą, mes netgi davėme gurkštelėti koka kolos ir jai.

– Tai kiek tu uždirbi? – paklausė tėvas, stebeilydamasis į tuščius koka kolos buteliukus.

– Tai tik pinigai smeigtukams – pats taip sakei.

– Žinoma, smeigtukams, drabužiams, koka kolai ir ritulio lazdoms. Kodėl neskiri pinigų kokiems nors naudingiems dalykams?

– Pavyzdžiui, buteliui?

– Kodėl gi ne? Butelis ruginės kartą per keletą savaičių, kad parodytum savo dėkingumą, būtų visai ne pro šalį.

– Kodėl pats nenusiperki?

– O kas čia moka sąskaitas?

– Sakei, kad tau nereikia mano pinigų.

– Man ir nereikia, tik negaliu pakęsti tokio išlaidavimo.

– Štai ką tau pasakysiu – susitarkime: aš kas antrą savaitę pirksiu bakalėjos prekes ir mokėsiu už vandenį, o tu mokėk už elektrą.

– Va, čia tai kalba! Aš taupysiu pinigus svarbesniems dalykams.




Конец ознакомительного фрагмента.


Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/antanas-sileika/pirkiniai-i-simok-tinai/) на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.



notes



1


Tuo laiku Kanadoje kiaulienos kepenėlės buvo pigiausias mėsiškas maisto produktas, laikytas daugiau šunų pašaru negu žmonių maistu.




2


Aprašomuoju laikotarpiu Ontarijo provincija, sviesto gamintojų reikalavimu, įvedė taisyklę, kad margarinas negali būti pateikiamas vartotojams tokios pačios spalvos kaip sviestas. Tokiu sprendimu buvo siekiama sumažinti pigesnio margarino konkurenciją sviestui. Margariną vartotojai spalvindavo patys. Skoniui pagerinti jie dar įmaišydavo šiek tiek brangiau kainuojančio sviesto.




3


Jėzus, Marija, Juozapas.